Žyma: Vyriausioji rinkimų komisija

Advokatų tarybos pirmininkas pasisako dėl advokatų skyrimo į Vyriausiąją rinkimų komisiją

Keletą kartų rašiau, kad pagal dabartinį advokatūros įstatymo reguliavimą, su advokato veikla nėra suderinamas koks nors visuomeninių, mokamų pareigų ėjimas. Deja, nelabai kam tai buvo įdomu… Vakar labai nustebau perskaitęs Lietuvos Ryto straipsnį, kuriame cituojamas advokatūros pirmininkas V. Papirtis:

“Lietuvos advokatūra, tvirtindama institucijų, kurių veikloje gali dalyvauti advokatas, sąrašą, turėtų įvertinti, ar advokato dalyvavimas šių institucijų veikloje yra suderinamas su advokato profesija, nekelia interesų konflikto, užtikrina advokato veiklos laisvę ir nepriklausomumą. Dabar įstatymas advokatams leidžia tik dirbti Lietuvos advokatūroje, užsiimti moksline, kūrybine ar pedagogine veikla, teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru, tarpininku, taikintoju ar teisės ekspertu, kai sprendžiami komerciniai ginčai. Advokatas taip pat gali būti juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo nariu, tačiau už tai negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus tantjemas.

Nepaisant to, šiuo metu advokatai yra skiriami dirbti įvairiose institucijose, pavyzdžiui, Vyriausiojoje rinkimų komisijoje, tačiau šių paskyrimų teisėtumas vertinamas prieštaringai.“

Šioje citatoje kalbama apie advokatūros įstatymo pataisas, kurias jau komentavau, kuriomis siūloma leisti pačiai advokatūrai sudaryti sąrašą visuomeninių pareigybių, kurios būtų suderinamos su advokato veikla.

Kitas dalykas, kad pagaliau ne kas kitas, o advokatūros pirmininkas nors ir nedrąsiai bet užsimena, kad advokatų skyrimo į Vyriausiąją rinkimų komisiją teisėtumas yra abejotinas. Man asmeniškai neteisėtumas abejonių nekelia. Apskritai visą tą situaciją iškėliau į viešumą todėl, kad vienos advokatų kontoros atstovai atstovauja V. Uspaskich ir baudžiamojoje sukčiavimo byloje ir kartu kitas tos kontoros advokatas yra deleguotas Darbo partijos į VRK.

Apibendrindamas džiaugiuosi, kad šią problemą pagaliau pastebėjo ir pats advokatų tarybos pirmininkas. Galbūt tai reiškia, kad įšalas pagaliau baigiasi ir ateina pavasaris, su kuo visus ir sveikinu.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pareiškė savo poziciją dėl advokatų buvimo VRK nariais

Kai vasaros pabaigoje kėliau klausimus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sudėtyje esančių advokatų, į mano pastabas nereagavo beveik niekas, todėl nusprendžiau šį klausimą paviešinti. Į šią problemą sureagavo vienas iš VRK narių – Liutauras Ulevičius. Jis nepatingėjo pasikreipti į Vyriausioji tarnybinės etikos komisiją, kuri pateikė atsakymą, kad, jų nuomone, advokatai negali eiti šių pareigų:

ulevicius

Na, dabar turėtų sumažėti išvedžiojimų, jog vis dėlto, advokatai gali būti VRK nariais… Jokios analogijos, tradicijos čia netinka. Yra tik loginis ir sisteminis įstatymo nuostatų aiškinimas.

Ar advokatai gali būti Vyriausiosios rinkimų komisijos nariais?

Tai yra klausimas, į kurį nerandu atsakymo jau senokai. Nors, tiesą pasakius, savo atsakymą jau seniai radau, tiesiog kažkaip pasigendu kitų asmenų pozicijos. Klausiau ir pačių VRK narių ir teisingumo ministro, o atsakymo negavau.  Galvojau tiek jau to, bet Seimas nutarimu yra įpareigojęs teisingumo ministrą ir Lietuvos teisininkų draugiją pateikti naujus kandidatus į iš naujo formuojamą VRK iki lapkričio 26 dienos. Po to perskaičiau delfi naujieną, kurioje rašoma, kad “Teisininkų draugija į naujai formuojamą VRK siūlys tuos pačius atstovus“. Esant šioms aplinkybėms man vėl kyla klausimas dėl advokatų galimybės būti VRK nariais, nes mano pozicija buvo, kad dabartinės (jau išformuotos) VRK sudėtis buvo ne legitimi. Tokią pozicija grįsčiau keliais argumentais.

LR advokatūros įstatyme yra nustatyti tam tikri advokato veiklos ribojimai:

“2 straipsnis. Advokatų teikiamos teisinės paslaugos

1. Advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą, išskyrus šio Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį.

4 straipsnis. Advokato veikla

4. Advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru, tarpininku, taikintoju ar teisės ekspertu, kai sprendžiami komerciniai ginčai. Advokatas gali būti juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo nariu, tačiau už tai negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus tantjemas. Teisę teikti šioje dalyje išvardytas paslaugas advokatas įgyja ir šių paslaugų teikimas kontroliuojamas teisės aktų, reglamentuojančių šių paslaugų teikimą, nustatyta tvarka.

43 straipsnis. Kiti advokatų veiklos apribojimai

1. Advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dalyvauti operatyvinėje veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą, taip pat šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklą.

23 straipsnis. Išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo

1. Lietuvos advokatūros sprendimu advokatas išbraukiamas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, jeigu:

4) advokatas yra išrenkamas į mokamas pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose;“

Mano manymu, naudojant sisteminį, lingvistinį ir įstatymo leidėjo valios teisės aiškinimo metodus, galima prieiti prie vienintelės išvados, kad advokatas, be tiesioginės savo veiklos t.y. kliento interesų ir iš jų tiesiogiai išplaukiančių paslaugų (pvz.: 4 str. 4 d., nes tai taip pat kliento interesų atstovavimas, ir išimtys iš tiesioginės advokato veiklos: pedagoginė mokslinė ir kūrybinės veikla), negali eiti jokių kitų mokamų pareigų. Už tokį pažeidimą 23 str. net numatyta sankcija t.y. išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Kaip matėme, ši norma praktikoje nėra taikoma, arba advokatūra yra tiesiog linkusi žiūrėti pro pirštus.

Jeigu teisingai suprantu, toks teisinis reguliavimas nustatytas ne veltui t.y. įstatymų leidėjas išimtinai suteikdamas advokato profesijai specifinius įgaliojimus, kartu ir sukūrė negatyviąją prievolę t.y. įtvirtino bendrąją taisyklę, kuri draudžia advokatui dirbi ir gauti atlygį už veiklą, kuri nėra tiesiogiai susijusi su advokato veikla. Mano nekuklia nuomone, buvimas VRK nariu – viena iš tų veiklos rūšių, kuria įstatymas draudžia advokatui užsiimti. Gal ir būtų galima tam tikrais atvejais į 43 str. 1 d. pažiūrėti pro pirštus, bet nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigalioja šios normos nauja redakcija:

“1. Advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, atlikdamas profesines pareigas, negali dalyvauti žvalgybos ir (ar) kriminalinės žvalgybos veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą, taip pat šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklą.“

Nauja normos redakcija tik sustiprina mano poziciją, kad advokatas užsiimti kita, su advokato profesija nesusijusia, mokama veikla, nes įstatymų leidėjas savo pozicijos nekeičia.

Kodėl rašau šį komentarą. Todėl, kad Lietuvos teisininkų draugija vėl į VRK siūlo tuos pačius asmenis, o tarp jų yra advokatų. Paradoksalu, kad save pasivadinusi “Lietuvos teisininkų draugija“ irgi pro pirštus žiūri į įstatymus, nebent jie kitaip interpretuoja mano cituojamas normas. Žinoma, aš pateikiu tik savo subjektyvią nuomonę, bet, manau, jeigu jau iš naujo formuojame VRK, tai kodėl nepadarius jos sudėtį šį kartą legitimia? Neabejoju, kad į šias mano pastabas tikrai niekas neatsižvelgs, tačiau vis tiek norėjosi šiuo klausimu išsakyti savo nuomone. Man labai nusibodo gajus lietuviško teisės aiškinimo būdas, kuris galėtų būti formuluojamas maždaug taip: “nors ir įstatymas to reikalauja, JEIGU LABAI REIKIA, galime tų reikalavimų nesilaikyti“.

Preziumuotina, kad galėjo būti..

Šio komentaro pavadinimas atspindi išvadą, kurią aš pasidariau perskaitęs LRKT sprendimą. Penktadienį Konstitucinis Teismas priėmė išvadą, dėl rinkimų rezultatų Zarasų-Visagino vienmandatėje rinkiminėje apygardoje. Pirmiausia šiokia tokia priešistorė. Penktadienį, po darbų užsukau į universiteto civilinio proceso katedrą. Teisės fakultete, lipdamas laiptais, pusiaukelėje sutinku VRK narį, prof. Justiną Žilinską. Jis man sako:

– Tai turbūt varteisi kėdėje perskaitęs LRKT sprendimą?

– Ne, kodėl turėčiau vartytis, su išvada dar nespėjau susipažinti, bet tikrai nieko blogo nematau, be to savo komentare kalbėjau apie daugiamandatę apygardą..

Įvyko maždaug toks trumpas pokalbis. Aš referuoju į savo praeito savaitgalio komentarą, kuriame aptariau formalias galimybes pripažinti daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatus negaliojančiais.  Kodėl pasakoju įvykį universitete? Nes grįžęs namo, ir perskaitęs LRKT išvadą, realiai, vos nenusiverčiau nuo kėdės. Išvados turinys labai nustebino. Pabrėžiu, jog supratau, kodėl buvo priimta tokia išvada, tačiau jos motyvai man nevisai suprantami. Trumpai tariant, ką padarė Konstitucinis teismas: sugalvojo prezumpciją, kurios pagrindu nuo VRK iš esmės nuima teisės pažeidimų per rinkimus įrodinėjimo pareigą dėl konkrečių balsų kiekio ir įveda prielaidą, kad esant šiurkštiems rinkimų tvarkos pažeidimams galėjo būti X pažeidimų kiekis. Toks išaiškinimas – super liberalus, kaip aš suprantu, jis grindžiamas tuo, kad Seimo rinkimų įstatymas yra skylėtas ir nesuteikia VRK adekvačių priemonių užtikrinti iš Konstitucijos kylančius rinkimams keliamus reikalavimus ir nesuteikia tinkamų priemonių kovoti su rinkimų tvarkos pažeidimais. Siekdamas mažesnės apimties, necituosiu doktrinos, kuria teismas pasisako apie reikalavimus rinkimų procesui, o einu iš karto prie esmės.

Pirmiausia LRKT sugalvoja įdomią prezumpciją:

“Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais nustačius šiurkščius šio įstatymo 5 (prim) straipsnio 1 dalies pažeidimus aiškintini kaip šios komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais inter alia nustačius masinio ir (arba) sisteminio rinkėjų papirkimo atvejus; preziumuotina, kad tokie pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams; tokia prezumpcija gali būti paneigta Vyriausiajai rinkimų komisijai įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui.“

Tai reiškia, kad VRK pati sprendžia dėl pažeidimų, o jie juos nustato pagal 5 (prim) Seimo rinkimų įstatymo straipsnį, tai tokie pažeidimai savaime laikytini turintys esminę įtaką rinkimų rezultatams. Mano nuomone,  kad VRK turėtų turėti įrodinėjimo pareigą, kad tokie pažeidimai turi esminę įtaką, tačiau teismas įvesdamas prezumpciją, taip nuimą pareigą. Toliau seka išaiškinimas, jog:

“Iš šios bylos medžiagos matyti, jog tokių aplinkybių, kurios paneigtų prezumpciją, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai turėjo esminę reikšmę rinkimų rezultatams, nėra. Atvirkščiai, pagal gautus rinkėjų balsus kandidatas į Seimo narius R. Podolskis turėjo toliau dalyvauti rinkimuose kartu su kitu daugiausia balsų gavusiu kandidatu ir turėjo galimybę būti išrinktas į Seimą per pakartotinį balsavimą; skirtumas tarp antrą vietą užėmusio kandidato R. Podolskio ir trečią vietą užėmusio kandidato N. Gusevo yra nedidelis, t. y. 394 rinkėjų balsai, o, kaip minėta, padarius šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus galėjo būti paveikta daugiau kaip 394 rinkėjų valia; be to, atsižvelgiant į šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimų visumą darytina išvada, kad kandidato R. Podolskio balsų, gautų balsuojant paštu, skaičius Vyriausiosios rinkimų komisijos pagrįstai įvertintas kaip neįprastai didelis, palyginti su bendru už šį kandidatą balsavusių rinkėjų balsų vidurkiu.“

Čia įvedama tolia konstrukcija, kad nustatyti šiurkštūs rinkimų tvarkos pažeidimai, pagal LRKT ankščiau sugalvotą prezumpciją, tokie pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams. Toliau netikrinamas konkrečių pažeidimų kiekis skaičiui, kuris pakeistų 2 ir 3 vietą užėmusius kandidatus, o tiesiog pasakoma, kad įvertinus tuos pažeidimus GALĖJO BŪTI paveikta daugiau kaip 394 rinkėjų valia. Kaip sako E. Kūris, kad čia svarbu matyti pažeidimų sistemiškumą, nors tai, ką mes matome tėra aisbergo viršūnė. Toliau teismas nurodo, kad rinkimų įstatymas nėra veiksmingas:

“Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2012 m. Seimo rinkimuose vykstant rinkimų agitacijos kampanijai, balsavimui paštu ir balsavimui iš anksto, taip pat balsavimo dieną Zarasų–Visagino vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 52 buvo padaryta nemažai Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų – buvo šiurkščiai nepaisoma rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo principų ir masiškai bei sistemingai paperkami rinkėjai, ir šitaip buvo iškreipta tikroji Zarasų–Visagino vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 52 rinkėjų valia, sudarytos prielaidos nesąžiningai konkuruoti rinkimuose, mažinti pasitikėjimą Tautos atstovybe. Tai liudija, kad kai kurios Seimo rinkimų įstatymo nuostatos, kuriomis draudžiama papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis, taip pat kuriomis nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos ir apygardų rinkimų komisijų įgaliojimai užkirsti kelią rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimui, nėra pakankamai veiksmingos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, Seimo rinkimų įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje nustačius draudimą Vyriausiajai rinkimų komisijai likus mažiau kaip 15 dienų iki rinkimų atšaukti šiurkščiai pažeidusios Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis politinės partijos kandidatų sąrašo ar partijų koalicijos, kurioje tokia partija dalyvauja, jungtinio kandidatų sąrašo paskelbimą ir panaikinti kandidato, kuris yra šiurkščiai pažeidęs 51 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis, registravimą, nesudaromos būtinos teisinės prielaidos Vyriausiajai rinkimų komisijai veiksmingai užtikrinti šių principų laikymąsi, inter alia užkirsti kelią jų pažeidimams.

Iš bylos medžiagos ir Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovų paaiškinimų Konstitucinio Teismo posėdyje matyti, kad jei Vyriausioji rinkimų komisija turėtų įgaliojimus iki rinkimų dienos panaikinti kandidato, kuris yra šiurkščiai pažeidęs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis, registravimą, būtų sudarytos teisinės prielaidos užtikrinti rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą nesiimant griežčiausios Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje nustatytos priemonės – pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais.)“

LRKT primena Seimo įsipareigojimus:

“Pabrėžtina, kad atitinkamai pakoreguoti teisinį reguliavimą yra konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad Seimas yra įsipareigojęs atlikti rinkimų įstatymų reviziją ir patvirtinti Lietuvos Respublikos rinkimų kodeksą – 2012 m. kovo 15 d. jis priėmė Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą, kurio 2 straipsnio „Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašas“ 1 dalies 6 punkte nurodytas Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas. “

Pati VRK gauna pylos:

“Iš bylos medžiagos ir Konstitucinio Teismo posėdyje liudytojos pateiktų parodymų matyti, kad Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų komisija ir Vyriausioji rinkimų komisija dar 2012 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. turėjo duomenų apie rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimo faktus, kurie galėjo būti įvertinti kaip šiurkštus Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis pažeidimas, tačiau nė viena iš šių komisijų nesiėmė veiksmingų priemonių, kad juos laiku ištirtų ir įvertintų.“

Apibendrinant, Konstitucinis Teismas pasakė, kad įstatymas blogas, todėl supaprastino sąlygas VRK taikyti ultima ratio priemonę t.y. pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais. Iš esmės LRKT bedantei VRK įstatė protezus. Pavojingai liberalus išaiškinimas, nes neaišku, kaip VRK juo naudosis ateityje, ypač kai keisis VRK sudėtys, o pati institucija yra formuojama asmeniškai suinteresuotų politikų. Bijau, kad šią išvadą būtų bandoma taikyti ir daugiamandatėje rinkimų apygardoje, remiantis formuluote, kad įvyko X kiekis šiurkščių rinkimų tvarkos pažeidimų, todėl preziumuotina, kad galėjo būti iškreipta Y kiekis rinkėjų valios, o tai galėtų lemti, kad kandidatų sąrašui tenkančių mandatų skaičių galima nustatyti tik daugiau kaip vieno mandato tikslumu. Būtų baisi praktika. Neaišku, kaip su tokio sprendimo apskundimu Lietuvos Vyriausiajam Administraciniam Teismui, nes galimybe yra, tačiau jis turėtų vadovautis LRKT išaiškinimu ir jo pagrindu skirstyti įrodinėjimo pareigą, o tai reikštų savotišką kaltumo prezumpciją, nes ne VRK turėtų įrodinėti padarytų pažeidimų kiekį, faktus, ir šiurkštumą, o kad taip nebuvo turėtų įrodinėti besiginanti šalis. Labai įdomi situacija, o šios LRKT išvados motyvacija, man atrodo, mažų mažiausiai keista, nors suprantu jos priėmimo idėją ad hoc.

Praeitame savo įraše šiek tiek užsiminiau apie problematiką, susijusią daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatų pripažinimu negaliojančiais, nes yra įstatymo neatitikimų su Konstitucija. Mano nuogąstavimus televizijos laidoje “Lietuva Tiesiogiai“ patvirtino ir prof. E. Kūris (cituoju iš atminties): “Konstitucija yra rašyta sąžiningiems žmonėms ir  nenumato Seimo įgaliojimų pratęsimo nesąžiningų rinkimų atveju“.

Taip pat pritariu E. Kūriui, kad 72 valandų terminas yra problema, manau, iš šio termino ir atsiranda tokios prezumpcijos, nes nėra laiko nustatinėti ir tirti faktus..

Manau, šioje išvadoje suformuotų oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų taikymas praktikoje, jeigu būtų naudojamasi neprotingai ir nesąžiningai, ateityje galėtų tapti rimta problema, nes rinkimai ateina ir praeina, o aš vadovaujuosi tokiu principu, kad nereikia priiminėti tokių elgesio taisyklių, kurios gali kelti didelį pavojų ateityje, kai nežinai kas jas galimai taikys.

Ar yra teisinės galimybės pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais ir skelbti pakartotinius rinkimus?

Sužinojus rinkimų rezultatus, o kartu ir pačių rinkimų dieną, viešojoje erdvėje pasirodė nemažai informacijos, kurioje skelbiama apie įvairiais būdais padarytus rinkimų tvarkos pažeidimus. Šių išviešintų pažeidimų kiekį vertinčiau kaip bene didžiausią vykusių rinkimų ypatumą. Ne vienos politinės partijos (dažniausiai pralaimėjusios) atstovai, o taip pat autoritetingi visuomenės atstovai yra iškėlę idėją pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais ir  rengti pakartotinius rinkimus. Šį klausimą žada svarstyti ir Vyriausioji rinkimų komisija. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, koks yra teisinis reguliavimas, suteikiantis galimybę skelbti pakartotinius rinkimus. Seimo rinkimų įstatymas nustato:

“91 straipsnis. Rinkimų pripažinimas negaliojančiais
1. Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais, jeigu nustato, kad šio įstatymo 5 (prim) straipsnio 1 dalies ar kiti šiurkštūs įstatymų pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinkimų apygardoje, arba dokumentų suklastojimas ar jų praradimas turėjo esminės įtakos rinkimų rezultatams, arba pagal balsų skaičiavimo protokolus ar kitus rinkimų dokumentus negalima nustatyti šių esminių rinkimų rezultatų:
1) vienmandatėje rinkimų apygardoje – kandidato, kuriam tenka mandatas, arba kandidatų, dalyvaujančių pakartotiniame balsavime;
2) daugiamandatėje rinkimų apygardoje – kandidatų sąrašų, dalyvaujančių paskirstant mandatus, arba kandidatų sąrašui tenkančių mandatų skaičių galima nustatyti tik daugiau kaip vieno mandato tikslumu.
2. Rinkimai negali būti skelbiami negaliojančiais, jeigu neginčijamai nustatyti rinkimų rezultatai leidžia nustatyti esminius rinkimų rezultatus.

92 straipsnis. Pakartotiniai rinkimai
1. Pakartotiniai rinkimai vyksta rinkimų apygardose, kuriose rinkimai neįvyko ar pripažinti negaliojančiais.
2. Pakartotiniai rinkimai rengiami ne vėliau kaip po pusės metų, o po neįvykusių pakartotinių rinkimų – ne vėliau kaip po metų.
3. Konkrečią pakartotinių rinkimų, pakartotinio balsavimo į Seimą tvarką pagal šio įstatymo nustatytus reikalavimus ir terminus nustato Vyriausioji rinkimų komisija, atsižvelgdama į tai, kad pakartotiniai rinkimai, pakartotinis balsavimas rengiami vienoje iš vienmandačių rinkimų apygardų. Vyriausioji rinkimų komisija, nustatydama pakartotinių rinkimų rengimo tvarką, negali keisti rinkimų apygardos ribų. Į apygardos rinkėjų sąrašą papildomai įrašomi tie šios rinkimų apygardos teritorijoje nuolat gyvenantys piliečiai, kuriems pakartotinių rinkimų dieną sukaks ne mažiau kaip 18 metų, o iš sąrašo išbraukiami tik rinkimų teisę praradę asmenys. Balsavimas užsienyje, laivuose (išskyrus tą atvejį, kai užsienyje gyvenantys rinkėjai ar laivuose esančios įgulos įrašytos į tos rinkimų apygardos, kurioje rengiami pakartotiniai rinkimai, rinkėjų sąrašus), ne šios rinkimų apygardos teritorijoje esančiuose paštuose (išskyrus miestų, rajonų centrinius paštus) nerengiamas.
4. Pakartotiniai rinkimai nerengiami, jeigu skelbtina pakartotinių rinkimų data patenka į laikotarpį, kai iki eilinių Seimo rinkimų datos, skaičiuojamos pagal Konstituciją, yra likę mažiau kaip vieneri metai.

51 straipsnis. Draudimas papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis

1. Prasidėjus Seimo rinkimų politinei kampanijai, t. y. nuo Seimo rinkimų datos paskelbimo iki šio įstatymo nustatyto rinkimų agitacijos kampanijos laikotarpio pabaigos, taip pat rinkimų dieną draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją ar rinkimų teisę turintį asmenį dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą asmenį, kurį numatoma kelti kandidatu, kandidatą arba kandidatų sąrašą, taip pat žadėti už balsavimą atsilyginti rinkėjams po rinkimų turint tikslą paveikti rinkėjų valią dėl konkrečių politinių partijų ar kandidatų arba asmenų, kuriuos numatoma kelti kandidatais, ir taip trukdyti piliečiams įgyvendinti rinkimų teisę.

2. Rinkėjų papirkimu nelaikomas spausdintos medžiagos (politinės partijos ar kandidato arba asmens, kurį numatoma kelti kandidatu, programos, biografijos ar kitokių informacinio turinio lankstinukų, kalendorių, atvirukų, lipdukų) bei ženkliukų, skirtų politinei partijai ar kandidatui arba asmeniui, kurį numatoma kelti kandidatu, propaguoti, gaminimas arba neatlygintinas platinimas.

3. Rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimo faktus tiria ir dėl jų sprendžia rinkimų komisijos Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka. Apie nustatytą papirkimo faktą Vyriausioji rinkimų komisija paskelbia interneto tinklalapyje kartu su kandidato, pažeidusio šį straipsnį, pasižadėjimu laikytis draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis. Rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimo faktus pripažinus šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu, atsiranda šiame ir kituose įstatymuose nustatytos pasekmės.“

Trumpai apibendrinant šį teisinį reguliavimą galima pasakyti, kad rinkimų rezultatus pripažinti negaliojančiais galima tik tuo atveju, kai rinkimų tvarkos pažeidimai turi esminės įtakos gautiems rezultatams ir gautais esamais rezultatais negalima nustatyti realių, gautų rinkimų rezultatų t.y. negalima tiksliai identifikuoti rinkėjų valios. Įstatymų leidėjas suteikia tokią galimybę tuo atveju, kai daugiamantadėje rinkimų apygardoje, dėl rinkimų pažeidimų, kažkuriam iš sąrašų atitenka daugiau negu vienas mandatas. Reiškia, norint pripažinti negaliojančiais daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatus, reikia paskaičiuoti, kad kiek rinkėjų balsų šiuose rinkimuose reikėjo, kad gauti vieną mandatą. Pagal VRK pateikiamus duomenis vieno mandato gavimo balsų kvota – 16 236 rinkėjų balsai. Tai reiškia, kad, norint pripažinti šiuos rinkimus negaliojančiais daugiamandatėje rinkimų apygardoje, reikia nustatyti, jog rinkimų tvarkos pažeidimai reiškia apie 30 000 rinkėjų ne tinkamai išreikštą valią. Tiek 16 tiek 30 tūkstančių yra labai dideli skaičiai (apie 2,5-3 proc. visų rinkėjų balsų) ir aš nežinau, kokie duomenys dėl rinkimų pažeidimų yra pasiekę teisėsaugos institucijas ir VRK, tačiau abejoju, kad rinkimų pažeidimai sudarė tokias balsų sumas.

Su vienmandatėmis apygardomis yra paprasčiau, jų pakartotinių rinkimų rengimo galimybės irgi gerokai paprastesnės, todėl jų šiame komentare plačiau neaptarinėsiu. Praktikoje turėjome ne vieną situaciją, kai vienmandatėse rengiami pakartotiniai rinkimai. Su daugiamandate yra sunkiau, nes užtruktų jų organizavimas ir šiek tiek trukdo Konstitucija, nes tai reikštų, kad per daugiamantę išrinkti Seimo nariai turėtų atitinkamai trumpesnę kadenciją, nes  Konstitucijoje yra fiksuota Seimo rinkimų data. Todėl, manau, kad rinkimų daugiamandatėje rinkimų apygardoje pripažinimas negaliojančiais -, švelniai tariant, nerealus.

Kitas dalykas, kad spręsdami klausimą dėl rinkimų pripažinimo negaliojančiais ir (ar) galimo Darbo partijos pašalinimo iš pakartotinių rinkimų klausimą, turime turėti omenyje, kad penktadalį rinkėjų balsų t.y. kas penktas rinkimuose dalyvavęs asmuo balsavo už šią partiją. Net ir nepašalinę iš pakartotinių rinkimų Darbo partiją,visas kilęs skandalas dėl rinkimų rezultatų pripažinimo negaliojančiais, mano nuomone, stipriai koreguotų rinkėjų valią, todėl į pakartotiniai rinkimai turėtų būti kaip kraštutinė priemonė, jeigu yra tiek faktinės medžiagos, pagrindžiančios, jog dėl rinkimų tvarkos pažeidimų apie 3 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų yra su rinkėjų valios trūkumais.

Nepamiršti reikia ir tai, kad kovoti su konkrečiais individais, kurie pažeidė rinkimų tvarką, turime ir specialias baudžiamojo kodekso normas, kurios nustato baudžiamąją atsakomybę, pvz:

“172 straipsnis. Trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise
Tas, kas naudodamas psichinę prievartą arba papirkdamas, arba apgaulės būdu trukdė asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.“

Todėl tie konkretus pažeidėjai turi galimybę atsisėsti pasėdėti ir pagalvoti, ar buvo verta taip elgtis.. Ar tai įvyks, priklausys nuo teisėsaugos institucijų darbo.

Tikiuosi, kad šis mano įrašas nepasirodys, kaip ginantis Darbo partiją, čia tiesiog svarstau esamas opcijas, kurias suteikia Seimo rinkimų teisinis reguliavimas. Pats nebalsavau už Darbo partiją ir niekada už ją nebalsuočiau, kaip ir jokią kitą kairiąją (arba/ir populistinę) partiją. Būtent tokius rinkimų rezultatus numačiau maždaug prieš 1-2 metus, nes nuspėti, jog rinkimus laimės DP, Socialdemokratų bei Tvarkos ir Teisingumo kokteilis nereikia ypatingų politologinių/sociologinių žinių. Man asmeniškai net gi labai smalsu, kaip šios partijos valdys ir bandys įgyvendinti savo fantazijas su minimaliais atlyginimais, mokesčiu politika, energetika ir teisingumo sistema… Manau, kad pakartotiniai rinkimai atneštų  daugiau žalos, negu naudos. Jeigu rinkėjai vėl lipa ant to paties populizmo grėblio – tai yra jų valia, su kuria aš esu pasiruošęs susitaikyti. Toliau belieka tik stebėti, nes tai kaip traukinių susidūrimas kaktomuša – vaizdas žiaurus, bet niekaip negaliu atitraukti akių..

PASTABA. Atsirado asmenų, kurie pataisė mano matematiką dėl liekanų. Mano Google+ profilyje Baltas Vaiduoklis rašo, kad: “tam, kad pasikeistų du mandatai partijoms yra 9758 balsai. Čia tiesiog minimalūs skirtumai suskaičiuoti.“

Jeigu tai laikysime dviejų mandatų pasikeitimo galimu minimumu, tai yra vis tiek labai nemažas skaičius balsų.

%d bloggers like this: