Liepos 11 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą konstitucinės justicijos byloje, kurioje spręsti referendumų organizavimo klausimai. Jau dabar nutarimas yra sulaukęs kritikos, o aš neabejoju, kad tos kritikos bus žymiai daugiau. Taip yra todėl, kad šioje vietoje susiduria dvi fundamentalios pozicijos, pirmąją iš kurių atstovauja požiūris, kad mes Tauta esame aukščiausias Suverenas, todėl į Konstituciją galime įrašyti absoliučiai ką norime ir tai priklauso tik nuo mūsų išreikštos valios. Antrąją stovyklą atstovauja požiūris, kad mes kaip lietuvių tauta 1992 m. priimdami Konstituciją susisaistėme save su joje esančiomis vertybėmis ir privalome nuosekliai jų laikytis ir negalime bet ko imti ir įrašyti į Konstitucijos tekstą, kas sukeltų vidinę priešpriešą tarp pačioje Konstitucijoje įtvirtintų vertybių.
Šias stovyklas skiria ir kiti požymiai, kaip pavyzdžiui tai, absoliutaus Tautos kaip Suvereno pozicijos šalininkai žiūri į Konstituciją pirmiausia tik kaip į tekstą, kuris yra aiškus ir kad Konstitucijos negalima interpretuoti pagal šių dienų realijas. Kitaip tariant, ko nėra aiškiai parašyta pačioje Konstitucijoje juoda ant balto, to joje ir nėra. Dar vaizdingiau palyginus, į Konstituciją žiūrima, kaip į 1992 m. nusipirktą automobilį, sakykime, tai buvo sportinė mašina – Opel Ascona. Tokia Konstitucijos interpretavimo doktrina nėra jokia naujiena, konstitucinės teisės teorija ją vadina originalizmu. Bene žymiausias šios interpretavimo srovės atstovas – JAV aukščiausiojo federalinio teismo teisėjas Antonin Scalia, šiuo klausimų jis parašęs ne vieną knygą, galite drąsiai užsisakyti iš amazon ir skaityti.
Antroji stovykla žiūri į Konstituciją, kaip į gyvą organizmą, t.y. nuolat besivystantį ir augantį, kuris auga pirmiausia ne Konstitucijos teksto keitimo būdu, o kompetentingam subjektui interpretuojant Konstituciją. Lietuvoje naudojamas Hanso Kelseno sukurtas modelis, t.y. tai daro speciali institucija – Konstitucinis Teismas. Darant tą pačią analogiją į nusipirktą Opel Asconą (nors aš nepernešu daryti analogijų, nes dažniausiai tai, ką vadina analogijomis, dėl logikos klaidų, dažniausiai nebūna analogijomis), intepretuojant Konstituciją mes užsiimame jos išsaugojimo procesu, t. y. tuo, kad ji atitiktų nūdienos realijas, t.y. Opel Ascona važiuotų ir 2014 m. ir važiuotų gerai, nesuteikdama mums diskomforto. Gyvoji konstitucija ir toks interpretavimo būdas doktrinoje dar vadinamas tiksline interpretacija, o žymiausias šios doktrinos šalininkas – Aharon Barack, buvęs Izraelio aukščiausiojo teismo pirmininkas (beje, gimęs Lietuvoje). Banaliausias pavyzdys, kaip važiuoja karieta, net ne Opel Ascona, yra 1787 m. JAV Konstitucija, kurią tiuninguoti keičiant jos detales (Konstitucijos tekstą) tereikėjo vos virš 20 kartų. Visiems kitiems kartams užteko teksto interpretacijos. Kaip šokiruojantį pavyzdį iš JAV aukščiausiojo federalinio teismo veiklos pateiksiu 1986 m. sprendimą (Bowers v. Hardwick U.S. 186), kuriuo pripažinta, kad įstatymas, kuris kriminalizuoja homoseksualius santykius atitinka konstituciją ir jai neprieštarauja. 2003 m. teismas (Lawrence v. Texas) šį sprendimą pakeitė. Kas atsitiko, kad ne per pilnus 20 m. įvyko tokia drastiška Konstitucijos reinterpretacija? Nieko baisaus, šiuo atveju, teismas, atliko tilto vaidmenį tarp teisės (Konstitucijos) ir visuomenės. Homoseksualių santykių kriminalizavimas nebeatitiko XXI a. realijų. Ir nereikėjo keisti Konstitucijos – vežimas, tempiamas arklio, ramiausiai važiuoja į priekį.
Pereinant prie praėjusio penktadienio Konstitucinio Teismo nutarimo trumpai apibendrinsiu, kokie klausimai buvo sprendžiami toje byloje. Pirma, buvo sprendžiama, ar referendumu spręsti pateikiamiems klausimams taikomi apskritai kokie nors teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai kriterijai. Antra, buvo sprendžiama dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimų (toliau – VRK) referendumo procese. Trečia, buvo sprendžiama dėl Seimo kompetencijos organizuojant referendumą.
Pirmasis klausimas, be abejo, pats svarbiausias. Konstitucinis teismas turėjo atsakyti, ar mes galime į referendumu bet ką įrašyti į Konstituciją, pateikdami tuos klausimus bet kaip. Tam, kad suprastume, kaip teismas priėjo prie sprendimo, kad bet ko negalima įrašyti bet kaip, reikia atsistoti į teisėjo vietą. Žiūrime politinį ir geopolitinį kontekstą. Susikuria referendumo iniciatyvinė grupė grupė, kuri siekia tuo pačiu metu, kad Tauta vienu atsakymų pateiktų pritarimą arba nepritarimą keliems tarpusavyje visiškai nesusijusiais klausimais, kaip kad žemės pardavimas užsieniečiams ir referendumo organizavimui būtinų piliečių parašų surinkimo riba. Koks turintis nors kiek sveiko proto asmuo atsakinės į abu šiuos klausimus vienu atsakymu? Klausimai visiškai nesusiję. Čia tas pats, kas man siūlo nusipirkti Opel Asconą, bet jeigu noriu jos, tai turiu paimti ir Kirovo traktorių kartu. Tai yra absoliuti nesąmonė, elementarus logikos principų nepaisymas. Manau, ne vienam piliečiui atrodė patraukli idėja sumažinti referendumui skirtų parašų skaičių, tačiau visiškai nepatrauklu diskriminuoti kitų valstybių piliečius civiliniuose santykiuose pilietybės pagrindu. Teko girdėti analogijų, kad 1992 m. Tauta referendumų balsavo už visą Konstituciją, o čia negi negali keliais klausimais vienu atsakymu? Negali, nes yra skirtumas tarp viso sistemiškai darnaus teisės akto, su keliais Konstitucijos straipsniais, kuriais būtų sugriauta Konstitucijos darna ir supriešintos jos saugomos vertybės. Šiuo atveju, KT pasirėmė ir Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), kuri veikia kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais ir teikia rekomendacijas Europos Tarybos valstybėms narėms, siekiančioms suderinti savo teisines ir institucines struktūras su Europos standartais ir tarptautine patirtimi demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės srityse, dokumentų nuostatomis:
“– konstituciniu lygmeniu turi būti reguliuojami inter alia formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamam tekstui;
– konstituciniai rinkimų teisės principai (visuotinių, lygių, laisvų, tiesioginių rinkimų ir slapto balsavimo) taikomi ir referendumams;
– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti, be kita ko, formaliuosius reikalavimus – tas pats klausimas neturi vienu metu apimti konkrečiai suformuluoto pataisos projekto ir bendro pobūdžio pasiūlymo ar principinio klausimo (formos vienovė); išskyrus visuminio konstitucijos keitimo atvejus, turi būti vidinis (esminis) ryšys tarp skirtingų teksto dalių, kad būtų užtikrintas laisvas rinkėjo balsavimas ir rinkėjui netektų pritarti kaip visumai tokioms nuostatoms, kurios neturi vidinės sąsajos, ar jų atmesti (turinio vienovė); tas pats klausimas neturėtų būti susijęs ir su konstitucija, ir su žemesnės galios teisės aktais (hierarchinio lygmens vienovė);
– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti ir materialiuosius reikalavimus – jis turi atitikti esminius (vidinius ir išorinius) konstitucinės reformos ribojimus, taip pat neturi prieštarauti tarptautinei teisei ar Europos Tarybos statuto principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės);
– tekstai, kurie neatitinka formaliųjų ir (ar) materialiųjų reikalavimų, neturėtų būti pateikiami balsavimui referendume;
– rinkėjams pateiktas klausimas turi būti aiškus (ne sunkiai suprantamas ar dviprasmis); jis neturi būti klaidinantis; jis neturi būti menamas; rinkėjai turi būti informuoti apie referendumo pasekmes;
– siekiant išvengti balsavimo pripažinimo negaliojančiu, atsakingai institucijai turi būti suteikti įgaliojimai iki balsavimo ištaisyti ydingas formuluotes, inter alia tada, kai referendumui teikiamas tekstas neatitinka formaliųjų ar materialiųjų reikalavimų, – tokiu atveju dalis teksto gali būti pripažinta neatitinkančia nustatytų reikalavimų, jei likęs tekstas yra nuoseklus;
– kai pasiūlymą keisti konstituciją pateikia rinkėjų grupė ar kita institucija, ne parlamentas, parlamentas turi pateikti savo nuomonę dėl balsavimui teikiamo teksto; jam gali būti suteikta teisė pateikti priešingą pasiūlymą;
– konstitucinių referendumų taisyklių laikymasis turi būti teisminės kontrolės, kurią kaip galutinė instancija vykdo konstitucinis teismas (jei jis yra) arba aukščiausiasis teismas, objektas. “
Taigi, tokia yra rekomenduojama Europinė praktika, kuria ir remiasi mūsų Konstitucinis Teismas. KT išaiškinimo esmė, kad negalima įrašyti bet ko ir bet kaip į Konstituciją, taip ignoruojant Konstitucijos vertybių sisteminį ryšį. Pastaruoju, neįvykusiu referendumu, uždraudžiant pirkti žemę užsieniečiams, būtent tai ir buvo padaryta. Čia vėlgi susikerta dvi fundamentalios, šio teksto pirmose pastraipose minimos, pozicijos. Kad ir kaip kai kam neįtikėtinai skambėtų, KT šioje vietoje gina demokratiją, o pati tokios demokratijos forma vadinama substantyviąja demokratija.
Substantyvioji demokratija nuo grynai tiesioginės demokratijos skiriasi tuo, kad ta vadinamoji gryna demokratija apibrėžiama tik formaliaisiais aspektais, t.y. egzistuoja aukščiausias Suverenas – Tauta, kurios žodis visada yra paskutinis. Substantyvioji demokratija turi vertybinius materialiuosius aspektus, kurie yra tokie kaip maksimali pagarba žmogaus teisėms, teisės viešpatavimo, Konstitucijos viršenybės ir kt. Pagrindinis substantyviosios demokratijos tikslas – apsaugoti ir ginti pačią demokratiją. Šiuo atveju, KT būtent tai ir padaro, apgina nuo tam tikrų piliečių pasikėsinimo į pačią Konstituciją. Ar dėl to verta aukoti tai, kad referendumo teisė nebus absoliuti ir į Konstituciją negalima įrašyti belekaip beleko? Mano asmenine nuomone, taip verta, nors esu įsitikinęs, kad daug kas su tuo nesutiks. Nepaisant, kad Lietuva praėjusio referendumo egzaminą išlaikė puikiai, nesu tikras, kad ateityje neatsiras panašių asmenų su iniciatyvą, kurie, pvz., norės sugrąžinti mirties bausmę ar pan. Todėl reikia, kad tokioms iniciatyvoms būtų užkirstas kelias.
Kiti klausimai dėl VRK ir Seimo kompetencijos išspręsti taip, kad pastarosios institucijos nebūtų statisto vaidmenyje, kurios tik įgalina referendumą. Paaiškinta, kad VRK negali registruoti tokios iniciatyvinės grupės, kuios teikiamos iniciatyvos prieštarauja Konstitucijai. Seimas, jeigu mato, kad siūloma iniciatyvą prieštarauja Konstitucijai, galės priimti nutarimą, kuriuo atsisakoma skelbti referendumą. Atsiranda išankstinė teisėtumo kontrolė, kad nebūtų taip, jog surinkti parašai referendumui, o po to atsibundama ir pamatoma, kad iniciatyva prieštarauja Konstitucijai.
Reikia pabrėžti, kad VRK šiuo atveju nėra visagalė, nes jos sprendimą atsisakyti registruoti referendumo iniciatyvą galima skųsti administraciniams teismams, o tam tikrais atvejais prieiti ir prie Konstitucinio Teismo. Galima sugrįžti prie Opel Asconos analogijos. Yra manančių, kad Konstitucijos atskirų straipsnių keitimas lygus naujo automobilio pirkimui. Ši analogija klaidinga, nes straipsnių keitimas yra atskirų automobilio detalių keitimas, tačiau ne paties automobilio pakeitimas nauju. KT šiuo atveju pasakė, kad VRK ir Seimas vykdo automobilio techninę priežiūrą ir jeigu automobilis nepereina šios apžiūros juo važiuoti negalima. Nežinau, kaip atrodo kitiems, bet tokia diskriminacinė pataisa, kuria siūloma uždrausti užsienio piliečiams pirkti žemę, man primena automobilio vieno varomojo rato, ar kokio vairo išėmimui. Ar toks automobilis gali važiuoti?
Manau, kad šiandieniniame kontekste, šis KT nutarimas tikrai nėra blogas. Teismas neuždraudė rengti referendumų, o tiesiog pasakė, kad pačios referendumo iniciatyvos turi atitikti mūsų Konstitucijos saugomas vertybes, o priežiūros institucijoms suteikta teisė pačioje pirminėje stadijoje tai patikrinti. Šiuo komentaru vengiau nutarimo citavimo, tiesiog norėjau kiekvieną skaitytoją pastatyti į teisėjo vietą ir parodyti, kokiomis aplinkybėmis reikėjo priimti tokį sprendimą, o priimti tokį sprendimą tikrai nėra lengva.
Visada buvau šalininkas pozicijos, kad į Konstitucijos nuostatos sudaro darnią sistemą ir jos bet kaip išdarkyti negalima, net jei tai pasišovusi daryti ir pati Tauta.
Tomo Chochrin tinklaraštis 