Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atskleidė vedybų sutarties sampratą ir pateikė šiam institutui svarbias teisės aiškinimo taisykles

Man labai patiko 2013 m. gegužės 10 d. LAT’o nutartis Nr. 3K-3-191/2013, nes teismas gražiai, rišliu tekstu, sistemingai išaiškino vedybų sutarties institutą. Iki šiol vedybų sutartis aiškinta tik epizodiškai, o šioje nutartyje pateiktas platus svarbiausių taisyklių išaiškinimas. Smagu, nes tereikia cituoti.

Pirmiausia, pati sutarties samprata:

“Įstatymas vedybų sutartį apibrėžia kaip sutuoktinių susitarimą, nustatantį jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija) (CK 3.101 straipsnis). Ši apibrėžtis įrodo, kad įstatymų leidėjas vedybų sutartį priskyrė prie civilinių sutarčių, tai reiškia, kad vedybų sutarčiai taikomos bendrosios sutarčių teisės nuostatos (CK 6.154–6.161 straipsniai), taip pat sutarčių sudarymo ir aiškinimo taisyklės (CK 6.162–6.188, 6.193–6.195 straipsniai), sutarčių formos ir turinio reikalavimai (CK 6.192, 6.196–6.199 straipsniai), bendrieji sandorių negaliojimo pagrindai (CK 1.78–1.96 straipsniai), sutarčių pabaigos nuostatos (CK 6.217–6.228 straipsniai) bei kitos teisės normos, taikytinos civilinėms sutartims tiek, kiek kitaip nenustatyta CK trečiojoje knygoje.“

Toliau apie sutarčių laisvės principą vedybų sutarties atžvilgiu sistemiškai su sutarties tikslu:

“Vedybų sutarčiai, kaip ir visoms sutartims, galioja bei taikomas pagrindinis sutarčių teisės principas – sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis). Taigi sudaryti vedybų sutartį yra besituokiančių ar susituokusių asmenų teisė, bet ne pareiga. Priklausomai nuo to, kada ši teisė yra įgyvendinama, vedybų sutartys būna ikivedybinės (sudaromos iki santuokos įregistravimo) arba povedybinės (sudaromos bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo). Ikivedybinė sutartis įsigalioja nuo santuokos įregistravimo dienos, o povedybinė – nuo šios sutarties sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Sutarties laisvės principas vedybų sutarties atveju pasireiškia ne vien tik tuo, kad besituokiantys asmenys ar sutuoktiniai laisva valia turi teisę sudaryti ar nesudaryti šią sutartį, bet ir šia sutartimi nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Minėta, kad vedybų sutartis yra susitarimas dėl turtinių teisių ir pareigų (CK 3.101 straipsnis). Taigi vedybų sutarties pagrindinis tikslas yra turto (tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje) teisinio režimo nustatymas. Vedybų sutartis įgalina susitarti, kad: 1) turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė; 2) turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmenine nuosavybe, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe; 3) turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė. Vedybų sutartyje gali būti nustatyta, kad viena iš nurodytų turto teisinio režimo rūšių bus taikoma visam turuti arba tik tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams. Be to, vedybų sutartyje gali būti nustatytos ir kitos turtinės teisės ir pareigos, kaip pvz., susijusios su turto tvarkymu, sutuoktinių tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, turto padalijimo būdu ir tvarka, jei santuoka nutraukiama, bei kiti klausimai, susiję su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais (CK 3.104 straipsnis).“

Instrumentai pakeisti ar nutraukti vedybų sutartį:

“Kaip ir bet kuri kita sutartis, vedybų sutartis gali būti pakeista ar net nutraukta visų pirma laisva sutarties šalių valia, t. y. bendru sutuoktinių susitarimu bet kuriuo metu. Esant poreikiui pakeisti vedybų sutartį ar ją nutraukti, tačiau sutuoktiniams dėl šio klausimo nesusitariant, įstatyme nustatyta, kad tai gali padaryti teismas pagal vieno iš sutuoktinių reikalavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra kaip išimtinė priemonė, pateisinama įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ž. K. ir kt. v. AB „Vilniaus Sigma“, bylos Nr. 3K-3-124/2012). Vedybų sutarties atveju intervencija į sutuoktiniams įstatymo galią turinčią ir galiojančią sutartį yra galima tada, jeigu yra CK šeštojoje knygoje nustatyti sutarties pakeitimo ar nutraukimo pagrindai (CK 3.106 straipsnio 3 dalis, 6.217–6.228 straipsniai). Skirtingai nei bendrosiose sutarties nutraukimo taisyklėse (CK 6.217 straipsnyje), pagal kurias sutartį galima nutraukti vienašališkai tam tikrais atvejais, vedybų sutartis gali būti nutraukiama tik teismo sprendimu, nors nutraukimo pagrindai lieka tokie patys. Vedybų sutarties pakeitimą leidžiantys pagrindai nustatyti CK 6.223 straipsnyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sutuoktinis pareikšti ieškinį dėl vedybų sutarties pakeitimo ar nutraukimo (vedybų sutartį nutraukti sutuoktiniams nesusitarus galima irgi tik teismo tvarka) gali tik tada, jeigu laikėsi ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos (CK 6.218 straipsnis, 6.223 straipsnio 3 dalis).“

 Negaliojančios vedybų sutarties sąlygos:

Vedybų sutartis, kaip ir kiekvienas civilinis dvišalis sandoris, nors ir sudaromas įgyvendinant sutarčių laisvės principą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šis nėra absoliutus. Jį riboja viešojo intereso užtikrinimas, taip siekiant apginti šeimos santykių subjektų turtines ir asmenines neturtines teises bei teisėtus interesus. Įstatyme, apibrėžiančiame sutarties laisvės principo turinį, nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenurodytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 1, 4 dalys). Visa tai lemia, kad įstatymų leidėjas įstatyme įtvirtino galimybę bei nustatė sąlygas, kurioms esant, vedybų sutartis gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies negaliojančia. Nustatyta, kad vedybų sutartis gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies negaliojančia, jeigu yra CK 3.105 straipsnyje išvardyti vedybų sutarties sąlygų negaliojimo pagrindai arba nustatomi CK pirmojoje knygoje nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai (CK 3.108 straipsnio 1 dalis). Be to, CK 3.108 straipsnio 2 dalyje nurodytas dar vienas specialus vedybų sutarties ar jos dalies negaliojimo pagrindas: negalioja vedybų sutartis, kuri iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir vienam iš sutuoktinių yra labai nepalanki.

Pateikiamas CK 3.105 straipsnio platus išaiškinimas:

“Šio straipsnio 1 punkte nustatyta, kad negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai. Taigi pagal CK 3.105 straipsnio 1 punkto nuostatas vedybų sutarties sąlygos negalioja, jeigu nustatomi CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai. Imperatyviosiomis teisės normomis pripažįstamos tokios normos, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti jų galiojimo ir taikymo, nesvarbu, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas reglamentuotų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Viešoji tvarka taip pat paprastai nustatoma imperatyviosiomis teisės normomis. Geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigingumo, padorumo suvokimas. Sandorio turinys vertinamas pagal visuomenėje vyraujančią gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą.

Pagal nurodyto straipsnio 2 punktą negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios keičia turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinį režimą (šio kodekso 3.88 ir 3.89 straipsniai), jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Taigi pagal CK 3.105 straipsnio 2 punktą vedybų sutarties sąlygos negalioja tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą.

Pagal nurodyto straipsnio 3 punktą negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios pažeidžia CK 3.117 straipsnyje įtvirtintą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principą. Teisėjų kolegija, aiškindama CK 3.105 straipsnio 3 punkte įtvirtintą vedybų sutarties negaliojimo sąlygą, kuriai esant būtų pažeidžiamas CK 3.117 straipsnyje įtvirtintas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principas, pažymi, kad ši sąlyga objektyviai gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai vedybų sutartyje pasirenka bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą, nes nepasirinkus tokio turto teisinio režimo, tampa negalimas nukrypimas nuo tik bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei reglamentuoti skirto ir įstatyme įtvirtinto draudimo pažeisti tokios nuosavybės rūšies lygių dalių principą. Kita vertus, įstatyme įtvirtinta tik sutuoktinių bendro turto dalių prezumpcija (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), nes taip pat nustatyta galimybė nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnis). Dėl to nurodyta nuostata nėra imperatyvi.“

Šią nutartį pasidedu į labai svarbių nutarčių aplanką.

Viešojo intereso sąvokos apibrėžimas

Neseniai išgirdau apie Jungtinio demokratinio judėjimo iniciatyvą apibrėžti viešojo intereso sąvoką Konstitucijoje. Galvojau, kad kažkas juokauja. Bent jau žiniasklaida patvirtina, kad ne. JDJ lyderio teigimu:

Kyla keletas klausimų:

  1. Kaip apibrėžti šią sąvoką?
  2. Kam ją reikia apibrėžti? K. Čilinsko  argumentas dėl LLRI skamba keistokai.
  3. Kokios bus apibrėžimo pasekmės?

Visų pirma reikia suprasti, kodėl tokia viešasis interesas iki šiol nebuvo apibrėžtas. Iš pažiūros skamba neblogai “imkim ir apibrėžkim Konstitucijoje“. Mano supratimu, viena iš priežasčių, kodėl ši sąvoka neturėtų būti apibrėžta yra jos paskirtis. Aš ją vertinu, kaip galimybę gintis, kaip galimybę teismui išeiti už reikalavimo ribų ir pan. Šioje sąvokoje užkoduotas vertinamasis kriterijus t.y. iš aplinkybių visumos galima spręsti ar vienu ar kitu atveju yra saugomas viešasis interesas, ar jis yra pažeidžiamas, ar jį reikia ginti. Jeigu bandytume nagrinėti teismų praktiką, rastume krūvas bylų kuriose, teismas aiškina šią sąvoką ir jos veikimą. Pavyzdžiui LRKT praktikoje galima rasti:

Viešasis    interesas   valstybinės   tarnybos   santykiuose
bendriausia   prasme   apibūdintas   Konstitucijos  5  straipsnio
trečiosios   dalies   nuostatoje   “Valdžios   įstaigos  tarnauja
žmonėms“.    Tai   reiškia,   kad   valstybės   ir   savivaldybių
tarnautojai   vykdo   specifines   funkcijas,   priklausomas  nuo
valstybės   valdymo   tarnybos   paskirties.   Kad   galėtų  šias
funkcijas  tinkamai  vykdyti,  pilietis,  stojantis  į  valstybės
valdymo  tarnybą,  turi  atitikti  įstatymų  nustatytas  sąlygas.
Pagal   Valdininkų  įstatymo  9  straipsnį  į  valstybės  valdymo
tarnybą   priimami   Lietuvos   Respublikos  piliečiai,  mokantys
valstybinę    kalbą   ir   atitinkantys   kitus,   jų   pareigoms
nustatytus,   kvalifikacinius  reikalavimus.  Įstatyme  taip  pat
nustatyta,   kad   valstybės   valdymo  tarnyboje  negali  dirbti
asmenys,  teisti  už sunkius nusikaltimus, nusikaltimus valstybės
tarnybai,  taip  pat  asmenys, kuriuos sieja artimi giminystės ar
svainystės  ryšiai,  jeigu jų tarnyba yra susijusi su vieno iš jų
tiesioginiu  pavaldumu  kitam  arba  su  vieno teise kontroliuoti
kitą.

Arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kurie net nereikalauja jokio komentaro ir tiesiai į 10tuką atskleidžia viešojo intereso teismo procese esmę:

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Pareigą konkrečioje byloje patikrinti, ar skundžiamas sprendimas (nutartis) nepažeidžia viešojo intereso, kasacinis teismas turi ex officio. Gindamas viešąjį interesą, kasacinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali patikrinti apskųstus procesinius sprendimus ir kasaciniame skunde nenurodytais, tačiau turinčiais tiesioginę reikšmę procesinių sprendimų teisėtumui, motyvais. Viešojo intereso, kaip sąlygos kasaciniam teismui peržengti kasacinio skundo ribas, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. Lietuvos ir Italijos UAB „ Lavestina“, bylos Nr. 3K-3-486/2006; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Autrona“ su UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-455/2006; kt.).

Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, įsivaizduokim, kad tam tikras jautrus klausimas galimai pažeidžia viešąjį interesą, bet jo sąvoka jau apibrėžta Konstitucijoje. Dar labiau hiperbolizuojant, įsivaizduokim kad yra baigtinis sąrašas, to kas patenka po viešuoju interesu, nes Čilinskas kalba apie bendrovių interesą. Kaip teismui elgtis tada, kai jis yra sukaustytas formalaus viešojo intereso apibrėžimo? Mano nuomone, kad ir koks jis būtų geras ir tikslus, jis niekada nesugebės pakeisti tokio kriterijaus kaip “vertinamasis pobūdis, atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir taikant joms konkrečias teisės normas“.

K. Čilinskas kaip problemą įvardina, kad “paskutiniu metu Laisvosios rinkos institutas pradėjo interpretuoti, kad viešasis interesas yra bendrovių interesas“. Na ir kas, kad LLRI pradėjo interpretuoti, kas yra viešasis interesas? Natūraliai kylantis klausimas.. Ar LLRI interpretacijos yra privaloma teisės normos turinio aiškinimo taisyklė? Ar vis dėlto, tai patenka į teismo kompetenciją?

Tai kam gi reikia apibrėžti viešąjį interesą? Mano spėjimas, kad būtum populiarus miestelėnų tarpe. Pati idėja skamba gražiai, ypač kai nemąstai apie galimas pasekmes ir apskritai reikalo prasmę. Bet ką aš galiu žinoti. Gi šios mano interpretacijos vertos tiek pat, kiek ir LLRI viešojo intereso sąvokos aiškinimas…

Spėju, pramušus šią iniciatyvą, sekantys žingsniai būtų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų apibrėžimas. Juos irgi interpretuoja visi, rengdami ko ne kiekvieną procesinį dokumentą teismui.. Kam reikia turėti priemones pildyti teisinį vakuumą?