Žyma: vartotojų apsauga

Liūdna žinia fejerverkų mylėtojams – šių metų gruodžio 1 d. nebegalėsite jų nusipirkti su 50 procentų nuolaida

Seimas prieš porą savaičių papildė civilinio kodekso 6.353 straipsnį 8 dalimi, kuria nustatė, kad:

„Pardavėjas privalo suteikti pirkėjui informaciją apie taikomą daiktų kainų sumažinimą. Bet kuriame pranešime apie daikto kainos sumažinimą turi būti nurodoma ankstesnė daikto kaina. Ankstesne kaina yra laikoma mažiausia kaina, kurią pardavėjas taikė per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo. Tais atvejais, kai daikto kaina mažinama laipsniškai, ankstesne kaina yra laikoma daikto kaina, buvusi iki pirmojo jos sumažinimo. Jeigu daiktas buvo siūlomas pirkėjams mažiau negu 30 dienų, taikomas faktinis daikto siūlymo pirkėjams terminas. Šios dalies nuostatos netaikomos greitai gendantiems produktams arba prekinę vertę greitai prarandantiems daiktams.“

Šia ilga nuostata įgyvendinami ES vartotojų teisių apsaugos direktyvų (2019 m. lapkričio 27 d. priimtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/2161, kuria iš dalies keičiamos Europos Tarybos direktyva 93/13/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/6/EB, 2005/29/EB ir 2011/83/ES) pakeitimų logika.

Šiuo reguliavimu iš esmės siekiama vieno dalyko, t. y. kad vartotojai nebebūtų prekiautojų mulkinami su labai gražiais akcijų skaičiukais, kai nurodoma, kad prekei padaryta x ar y dydžio nuolaida. Nesvarbu, kad už tą kainą be nuolaidos niekada nebuvo prekiauta. Ne vienas atliktas tyrimas rodo, kad statistinį vartotoją labai vilioja perbraukti dideli skaičiai ar didelis raudonas kainos sumažinimo procentas.

Dabar prekybininkams norint padaryti kažkokią akciją, reikės sugebėti pagrįsti, jog per paskutinį trisdešimties dienų laikotarpį buvo realiai prekiauta už tą nesumažintą kainą. Jeigu daiktu prekiaujama trumpiau, tai atitinkamai nuo to daikto prekybos pradžios momento. Viso šito praktiniai padariniai bus, kad, pavyzdžiui, prekybos centruose gruodžio pradžioje atsirandantys stendai su fejerverkais nebegalės pirmą dieną nurodyti sufantazuotos 50 procentų nuolaidos. Aišku, čia kraštutinis pavyzdys, bet netikromis nuolaidomis piktnaudžiauja nemaža dalis prekeivių ir tai nėra Lietuvos išskirtinumas. Todėl reguliavimas ir ateina iš ES.

Ką daryti, jeigu nuo liepos 1 dienos būsite taip apgautas su netikra nuolaida? Kas įdomu, mūsų įstatymo leidėjas labai ūkiškai į civilinį kodeksą įkėlė šį reguliavimą ir pamodifikavo ankstesnį taip, kad už tokį pažeidimą vartotojas galėtų taikyti šiuos savigynos (gynybos) būdus:

„reikalauti iš pardavėjo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl vengimo sudaryti sutartį, o kai sutartis sudaryta, – per protingą terminą vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti kitus nuostolius. Pardavėjas turi grąžinti pirkėjui sumokėtą kainą ir atlyginti kitus nuostolius nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sutarties nutraukimo dienos ar pirkėjo reikalavimo atlyginti nuostolius gavimo dienos“

Na, kai taip ūkiškai ir ne į tema įgyvendinta direktyva, tai nelabai įsivaizduoju, kad šiuo atveju net teoriškai įmanoma situacija, kai vartotojas patirs nuostolių dėl to, kad pardavėjas vengs sudaryti sutartį. Galimybė vienašališkai nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtą kainą tokioje situacijoje bus itin stiprus, atgrasantis, gynybos būdas. Nutraukus sutartį šiuo pagrindu, pinigai grąžintini pirkėjui per 14 dienų. Klausimas, ar šioje vietoje dar galimi kažkokie vartotojo patirti nuostoliai yra atviras.

Seimas taip pat padarė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 40 straipsnio pakeitimus, pagal kuriuos apskundus tokio prekeivio veiksmus Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl tokių netikrų akcijų, prekeiviui grės bauda nuo 500 iki 5000 Eur. Taigi, atgrasančių priemonių žonglieriams netikromis nuolaidomis nustatyta daugiau negu pakankamai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: “Advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme).“

Kai aprašiau prieš porą mėnesių priimtą ESTT sprendimą, o savo komentarą pavadinau: “Kad ir kaip kai kurie advokatai nenorėtų, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino juos esant verslininkais vartotojų teisės kontekste“ sulaukiau labai didelės kritikos iš skaitytojų ir pažįstamų advokatų, kurie akivaizdžiai nelabai supranta vartotojų apsaugos sutarčių teisės kontekste.  Buvo įsikabinta į tai, kad ESTT nepavadino advokatų verslininkais, o kalbėjo apie laisvąją profesiją. Mano pozicija buvo tokia, kad nesvarbu, kaip pavadinsi stipresniąją šalį vartojimo teisiniuose santykiuose, nes vartotojų teisė teikia apsaugą silpnesniajai šaliai, kad ja nepasinaudotų stipresnioji (nebūtinai ekonomiškai), t.y. turinti patirtį, know-how, todėl šiuose santykiuose stipresnės šalies atributai atitinka versliškumo kriterijus. Nesvarbu, kaip šią šalį pavadinsi. Bet isterija vis tiek kilo. Šiandien LAT’o septyniukė priėmė nutartį, pagal ESTT prejudicinį sprendimą kliento byloje prieš advokatą, kuris panaudojo tipines paslaugų sutarties sąlygas (bylos Nr. 3K-7-149-706/2015).

Leisiu sau pateikti keletą citatų iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvų, gal kas nors juos perskaitys ir nors šiek tiek perpras vartotojų teisę, kuri tikrai ne pati sudėtingiausia teisės sritis:

“Kliento su advokatu sudarytoms pavedimo (teisinių paslaugų) sutartims taikomos ir bendrosios atlygintinų paslaugų sutarties (galiojusi CK 6.716 straipsnio 4 dalis) nuostatos: kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 6.188, 6.350–6.370 straipsnių taisyklės. Šiuo metu galiojančiose CK 6.716 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis, o atskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus.“

Teismas paaiškina, kaip kvalifikuoti vartojimo teisinius santykius (trys kvalifikaciniai požymiai):

“Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Vartojimo sutarčių instituto tikslas yra remiantis specialiais teisiniais instrumentais atkurti sutarties šalių pusiausvyrą ir taip užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Vartotojo teisių apsauga užtikrinama taikant bendrąsias vartotojų teisių apsaugos normas, leidžiančias sutartį priskirti prie vartojimo sutarčių grupės apskritai ir sudarančias pagrindą taikyti bendrąsias vartotojų teisių apsaugos (gynimo) priemones ir specifines, tik atskiroms vartojimo sutarčių rūšims būdingas nuostatas bei specialius konkrečiai vartojimo sutarčių rūšiai būdingus silpnesniosios sutarties šalies teisių gynimo būdus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrąja prasme vartojimo sutarčiai kvalifikuoti nustatytini trys būdingi požymiai, apibūdinantys sutarties šalių teisinį statusą, t. y. vartotoją ir verslininką (plačiąja prasme): prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ar paslaugas turi įsigyti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; šias prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas.“

Teismas paaiškina, kad verslininko sąvoka vartotojų teisės kontekste aiškintina autonomiškai:

“Dėl advokato, kaip vartojimo teisinio santykio šalies, šiame kontekste būtina papildomai pažymėti, kad verslininko sąvoka kaip ir kitos Europos Sąjungos teisinės sąvokos ir kategorijos turi būti aiškinama laikantis autonominio aiškinimo principo, todėl, pavyzdžiui, Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, kad advokato veikla nėra ūkinė komercinė veikla, ar nacionalinėje teisėje nustatytas specifinis advokato ir jo kliento sudarytos sutarties pobūdis ir kt. negali būti vertinami kaip argumentai, kuriais būtų galima pateisinti vartotojų apsaugos normų netaikymą. Atsižvelgiant į Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, esantis Konstitucijos sudedamąja dalimi) 2 dalyje suformuluotą Europos Sąjungos teisės viršenybės principą, Europos Sąjungos teisę įgyvendinančių aktų nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad laisvosios profesijos atstovas santykyje su vartotoju būtų laikomas verslininku, nepaisant to, kaip jis traktuojamas nacionalinės teisės prasme. Kitaip tariant, valstybė narė negali remtis savo vidaus teisės sistemos nuostatomis, praktika ar situacija, kad pateisintų iš Europos Sąjungos teisės normų kylančių įsipareigojimų neįvykdymą.“

Nurodoma, kodėl standartinės sąlygos turi būti peržiūrėtos:

“Kai advokatas savo nuožiūra sudaro su klientu tipinę sutartį, t. y. sutartį su sąlygomis, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, šių sutarties sąlygų (ne)sąžiningumą teismas turi vertinti ex officio, net ir tais atvejais, kai klientas (vartotojas) nereiškia tokio reikalavimo (ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores sujungtose bylose C-240/98 ir C-244/98, Rink. p. I-04941 , 26, 29 ir 32 punktai). Vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta konkreti sutartis, pobūdį ir remiantis sutarties sudarymo metu egzistavusiomis visomis sutarties sudarymo aplinkybėmis (prejudicinio sprendimo 33 punktas, 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Aziz, C-415/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 71 punktas ir jame cituojama ESTT praktika). Nacionalinis teismas, be kita ko, turi įvertinti, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13/EB 5 straipsnio 1 sakinį (prejudicinio sprendimo 34 punktas).“

Teismas prieina prie išvados:

“Taigi advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. “

Contra proferentem!

Kad ir kaip kai kurie advokatai nenorėtų, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino juos esant verslininkais vartotojų teisės kontekste

Pirmiausia noriu pastebėti, kad jau susilaukiau pastabų, kad ESTT nepripažino advokatų verslininkais. Apeliuojama į laisvąją profesiją. Jeigu manote, kad vartojimo teisiniuose santykiuose yra didelis skirtumas, kaip vadinsime stipresniąją šalį, profesionalą, kuris siekia pelno, tai gerai. Galite vadinti ne verslininku (nors nesuprantu, kuo ši sąvoka bloga, ar netinkama), o laisvąja profesija, tačiau laisvosios profesijos versliškumo požymių vis tiek nepaneigsite.

____________________________

Šiandien Lietuvos Aukščiausiojo Teismo puslapyje pamačiau naujieną, kad ESTT priėmė prejudicinį sprendimą pagal LAT’o paklausimą dėl sutarčių, kurios sudaromos tarp advokatų ir jų klientų. Pati LAT’o nutartis 2013 m. spalio 7 d. Nr. 3K-7-395/2013.

Bylos esmė trumpai būtų tokia, kad advokatas kreipėsi į teismą prieš savo klientą, kuris jam nesumokėjo dalies atstovavimo išlaidų (15 000 lt), kurios numatytos sutartyje. Klientės požiūriu, ta suma buvo sėkmės mokestis, tačiau advokatas pralaimėjo jai atstovaudamas. Ji rėmėsi žodiniu jos ir advokato susitarimu ir aišku, neįsigilino į sutarties tekstą. Klientės nuomone teisinių paslaugų sutarčių pasirašymas buvo formalus, ji neprisiėmė įsipareigojimų besąlygiškai mokėti advokatui honorarą, ji supratusi turinti mokėti tik civilinių bylų sėkmės atveju.

Byla daėjo iki LAT’o ir išplėstinei kolegijai iš esmės kilo klausimas (klausimų buvo daugiau, bet rašau esmę), ar advokato ir kliento sudarytą atstovavimo sutartį galima kvalifikuoti, kaip vartojimo? Jeigu galima, tai vartotojų teisės normos apgintų klientę. LAT’as kažkodėl pabijojo pats atsakyti į šį, mano nuomone, gana nesudėtingą klausimą ir kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo į ESTT.

Šios bylos klausimu advokatūra, kartu su naujuoju pirmininku I. Vėgėle, griežtai stojo advokato pusėn ir tiek viešojoje erdvėje, tiek ESTT bandė įrodinėti, kad advokatai jokiu būdu nėra verslininkai, jie vykdo šventą misiją – padeda teismui tiesos ir teisingumo paieškose. Kitaip tariant, fikcijomis ir idealistinėmis idėjomis, bandyta užmaskuoti advokato profesijos versliškumą.

Visa laimė, ESTT ant tokių argumentų neužkibo:

“Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyva 93/13 taikoma, kaip matyti iš jos 1 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies, „pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromų sutarčių“ sąlygoms, dėl kurių „nebuvo atskirai derėtasi“ (šiuo klausimu žr. Sprendimo Constructora Principado, C‑226/12, EU:C:2014:10, 18 punktą).

20 Kaip nurodyta Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje, vienodos teisės normos dėl nesąžiningų sąlygų turėtų būti taikomos „visoms sutartims“, pardavėjų ar tiekėjų sudaromoms su vartotojais, kaip jie apibrėžti Direktyvos 93/13 2 straipsnio b ir c punktuose (žr. Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, C‑488/11, EU:C:2013:341, 29 punktą).

21 Taigi, sutartys, kurioms taikoma Direktyva 93/13, šioje direktyvoje apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia verslo, prekybos ar profesijos tikslais, ar ne (Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, EU:C:2013:341, 30 punktas).

22 Šis kriterijus atitinka idėją, kuria pagrįsta šioje direktyvoje nustatyta apsaugos sistema: kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, EU:C:2013:341, 31 punktas ir nurodyta teismo praktika).

23 Kalbant apie teisinių paslaugų sutartis, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, svarbu pažymėti, kad advokatų teikiamų paslaugų srityje iš principo egzistuoja nelygybė tarp „klientų-vartotojų“ ir advokatų būtent dėl to, kad šių šalių turima informacija nėra tokia pati. Iš tikrųjų advokatai turi aukšto lygio specialių žinių, kurių vartotojai gali neturėti, todėl pastariesiems gali būti sunku įvertinti jiems teikiamų paslaugų kokybę (šiuo klausimu žr. Sprendimo Cipolla ir kt., C‑94/04 ir C‑202/04, EU:C:2006:758, 68 punktą).

24 Taigi, advokatas, kuris, kaip pagrindinėje byloje, vykdydamas savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikia teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui, yra „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą. Todėl tokių paslaugų teikimo sutarčiai taikomos šioje direktyvoje įtvirtintos nuostatos.

25 Tokios išvados negali paneigti tai, kad advokatų veiklai būdingas visuomeninis pobūdis, nes į Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą patenka bet kokia verslo, prekybos ar profesinė veikla, „nesvarbu, ar tai būtų viešoji, ar privati“, ir kad, kaip numatyta jos keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje, ši direktyva „taip pat taikoma visuomeniniams verslams, prekybai arba profesijoms“.

26 Kai advokatas sutartiniuose santykiuose su savo klientais nusprendžia naudotis iš anksto jo paties ar jo profesinės asociacijos organų parengtomis tipinėmis sąlygomis, tos sąlygos į atitinkamas sutartis tiesiogiai įtraukiamos būtent šio advokato valia.

27 Kadangi advokatai savo nuožiūra sprendžia, ar naudotis tokiomis tipinėmis sąlygomis, kurios neatspindi įstatymų ar kitų teisės aktų privalomųjų nuostatų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį, negalima tvirtinti, kad taikant šią direktyvą galėtų kilti grėsmė, jog bus pakenkta advokato ir jo kliento santykių specifikai ar pažeisti advokato veiklos principai.

28 Atsižvelgiant į šia direktyva siekiamą vartotojų apsaugos tikslą, aplinkybė, kad pardavėjo ar tiekėjo veikla arba specifinė jam pavesta užduotis yra viešo ar privataus pobūdžio, negali būti lemiama sprendžiant klausimą dėl minėtos direktyvos taikytinumo (pagal analogiją žr. Sprendimo Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs, C‑59/12, EU:C:2013:634, 37 punktą).

29 Kaip šiuo atžvilgiu per teismo posėdį pažymėjo Europos Komisija, jeigu į Direktyvos 93/13 taikymo sritį nepatektų daugelis sutarčių, sudaromų tarp „klientų-vartotojų“ ir asmenų, besiverčiančių laisvosiomis profesijomis, kuriems būdingas savarankiškumas ir taikomi profesinės etikos reikalavimai, visi šie „klientai-vartotojai“ netektų minėta direktyva suteikiamos apsaugos.

30 Aplinkybė, kad vykdydami savo veiklą advokatai privalo užtikrinti santykių su „klientais-vartotojais“ konfidencialumą, taip pat nėra kliūtis taikyti Direktyvą 93/13 tipinėms teisinių paslaugų sutarčių sąlygoms.

31 Iš tiesų pačiose sutarties sąlygose, dėl kurių atskirai nesiderama, visų pirma tose, kurios parengtos bendrai naudoti, nėra su advokatų klientais susijusios asmeninės informacijos, kurios atskleidimas galėtų pažeisti advokato profesinę konfidencialumo pareigą.

32 Žinoma, konkrečiai parengta sutarties sąlyga, visų pirma dėl advokato honoraro, galėtų, bent jau netiesiogiai, atskleisti tam tikrus advokato ir jo kliento santykių aspektus, kurie turėtų likti paslaptyje. Tačiau tokia sąlyga būtų suderėta atskirai ir būtent dėl to, kaip matyti iš šio sprendimo 19 punkto, jai Direktyva 93/13 nebūtų taikoma.

33 Vis dėlto tai nepaneigia to, kad į paslaugų, dėl kurių sudaromos Direktyvos 93/13 reglamentuojamos sutartys, pobūdį, vadovaujantis šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, siejama su jos aštuoniolikta konstatuojamąja dalimi, reikia atsižvelgti siekiant įvertinti, ar šių sutarčių sąlygos nėra nesąžiningos. Tokį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į šį paslaugų pobūdį ir į visas sudarant sutartį buvusias jos sudarymo aplinkybes (šiuo klausimu žr. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 71 punktą ir Nutarties Sebestyén, C‑342/13, EU:C:2014:1857, 29 punktą).

34 Taigi, kalbant apie teisinių paslaugų sutartis, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, reikia nurodyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vertindamas, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 5 straipsnio pirmąjį sakinį, turi atsižvelgti į šių paslaugų specifinį pobūdį, o kilus abejonių – vadovautis šio straipsnio antruoju sakiniu ir aiškinti šias sąlygas vartotojo naudai.

35 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tipinėms teisinių paslaugų sutartims, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, sudarytoms advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų.“

Labai geras ESTT sprendimas ir užteks pagaliau apsimetinėti, kad advokato veikla nėra grįsta versliškumu ir kad tai tėra idealizmas. Taip pat šis sprendimas yra stirpus smūgis darbartiniam advokatūros pirmininkui (kuris yra Europos Sąjungos teisės profesorius), nes jo principinė pozicija pralaimėjo aukščiausiu įmanomu Europiniu lygmeniu.

Bankai prieš vartotojus: piktnaudžiavimo teisėmis chronologija pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką

Esu ne vieną komentarą skyręs vienašališkam sutarčių nutraukimui, kuriame neretai nagrinėju situacijas, kai bankai (kredito įstaigos) bando vienašališkai nutraukti sutartis su įsipareigojimus laiku nevykdančiais vartotojais. Tačiau, nuolat cituodamas LAT’o suformuotą praktiką, esu nepelnytai praleidęs vieną nutartį, nors joje sudėti svarbus akcentai būtent kalbant apie šiuos teisinius santykius. Taigi šiame komentare daugiau dėmesio teismo išaiškinimų chronologijai bei jų priėmimo logikai.

Pirmiausia LAT’o praktikoje turime nemažai išaiškinimų dėl to, kad teismas ex officio vartojimo sutartis turi tikrinti pagal atitikimą sąžiningumo kriterijams, įtvirtintiems CK 6.188 straipsnyje. Pats esu teismo veikimo ex officio priešininkas, nes, manau, jog tokio tipo bylose (vartojimo teisiniai santykiai) vartotojas turtėtų pats ginti savo interesus, arba tai turėtų daryti specialią kompetenciją turinčios institucijos (t.y. turinčios pareigą ginti viešąjį interesą ar vartotojus). Manyčiau, jog teismas civilinėse bylose visada turėtų būti bešališkas arbitras, o ne aktyvus vienos iš šalių “advokatas“, bet šis įrašas ne apie tai. Tačiau turime tokią praktiką, kuri nurodo, kad:

“Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje V. S. ir N. S. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir Č. K. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus.

Svarbu nepamiršti, jog tai taikoma ir ypatingajai teisenai:

“Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl  hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (nagrinėjamoje byloje – sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis).“

Praėjusiais metais LAT’as priėmė svarbią išplėstinės kolegijos nutartį (2011 m. birželio 15 d. 3K-7-272/2011), kuri labai stiprius saugiklius nuo bankų piktnaudžiavimo prieš vartotojus. Šioje byloje spręsti klausimai dėl vienašalio  kredito sutarties nutraukimo prieš terminą ir išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto klausimai. Jeigu teisingai suprantu problema šioje situacijoje sąlygota to, kad bankai standartinėse sutarčių sąlygose, kurios nėra individualiai derinamos, nusimato tokio tipo elgesio taisykles, pagal kurias esant menkiems vartotojo nukrypimo nuo sutarties vykdymo faktams pvz.: pavėluoti keli mokėjimai pagal grafiką, palūkanų nesumokėjimas laiku ir t.t., nusimato sau vienašališko sutarties nutraukimo galimybę, tą praleistą terminą, kuris pasireiškia konkrečių mokėjimų praleidimu, vertindami kaip esminį sutarties pažeidimą. Kaip įprasta kredito sutartims, jos turi prievolės užtikrinimą, o didesnės sumos kreditai reikalauja hipotekos. Taigi, esant sutartyje apibrėžtiems esminiams pažeidimams, bankai linkę vienašališkai nutraukti sutartis ir ramiai išsieiškoti negražintą paskolos dalį ir palūkanas iš hipoteka įkeisto turto. Žinant, kad tokios sutartys įprastai yra ilgalaikio vykdymo, tokius vienašališkus sutarties nutraukimus LAT’as vertina kaip neteisėtus, tai ypač pabrėžiama šioje nutartyje, kurioje be kita ko išaiškinamos hipotekos teisėjo pareigos. Minėjau, kad nutartyje sudedami ypač stiprus vartotojų apsaugos saugikliai, kurie turėtų ateityje neleisti bankams piktnaudžiauti. Tai galėčiau pavadinti pirmuoju šių santykių raidos etapu.

Antruoju etapu pavadinčiau momentą, kai vartotojai po šios nutarties smarkiai atsipūtė, kadangi žino, jog net esant tokioms sąlygoms tarp jų ir bankų sudarytose sutartyse, jie yra stipriai apsaugoti nuo vienašališko bankų iniciatyva galimo sutarties nutraukimo ir išsieiškojimo iš hipotekos. Tada prasideda vartotojų piktnaudžiavimo teise etapas, kai jie, praktikoje vos ne kiekvienu atveju, kai bankas bando vienašališkai nutraukti kredito sutartis dėl praleistų sutarties vykdymo terminų kaip esminio sutarties pažeidimo, savo procesiniuose dokumentuose po kelis lapus kaip teisinį pagrindą cituoja minėtą 2011 m. birželio 15 d. nutartį ir ramiai leidžia sau vėluoti, taip laiku nevykdydami kredito sutartimis prisiimtų įsipareigojimų ir kartu gindamiesi nuo išieškojimo iš į hipoteka įkeistą turtą. Tai tęsiasi iki dabar. Neretai praleisti terminai yra gana ilgi, tačiau jiems tarnaujasi aukščiau cituotas išaiškinimas, kuris atkartojamas 2012 m. birželio 26 d. išplėstinės kolegijos nutartyje 3K-7-297/2012:

“Sutarčių laisvės ribojimai CK 6.188 straipsnio nustatyta apimtimi taikomi sudarant vartojimo sutartis. Aukščiausiu lygmeniu vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus; ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, ji įgyvendinama per žemesnės galios teisės normų sistemą. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011).“

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pastebėjo problemą, kad ir vartotojai yra linkę piktnaudžiauti, todėl pateikia išaiškinimą, kad:

“Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <…> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).“

Tai labai svarbi taisyklė, kurios atsiradimas, mano manymu, išplaukia būtent iš to, kad pastebėtas vartotojų piktnaudžiavimas teise (t.y. suteikta apsauga), kuris, pasirodo, buvo suformuotas šių metų vasario mėnesį (nuoroda į nutartį prieš tai sekančioje citatoje), tačiau jo nepastebėjau. Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gana greitai atstato pusiausvyrą tarp vartotojų ir bankų, nors tokio tipo bylos plūsta į teismus, o  2012 m. vasario 20 d. nutartyje suformuota taisyklė neretai ignoruojama.

%d bloggers like this: