Šį straipsnį kartu su kolege ir labai kieta sutarčių teisės specialiste doc. dr. Rūta Lazauskaite parašėme dar varasą. Pagaliau jis išvydo dienos šviesą.
Straipsnį galite parsisiųsti paspaudę ant jo pavadinimo čia – Laesio enormis doktrina Lietuvos sutarčių teisėje.
Straipsnis anglų kalba, nes norėjosi pasitikrinti, kaip pavyks suprantamai šia kalba parašyti ilgą teisinį tekstą. Straipsnį sudaro trys didelės dalys. Pirmiausia paaiškiname, koks laesio enormis samprata įgyvendinta mūsų CK – esminė sutarties šalių nelygybė. Trečioje dalyje apžvelgiame daugmaž visą LAT’o praktiką šio instituto taikymo atvejais.
Antroji dalis yra problematiškiausia. Joje įrodinėjame, kad esminė nelygybė yra vienintelis bendrasis atsisakymo nuo sutarties pagrindas. Atsisakymas nagrinėjamas sistemiškai su sandorių negaliojimo pagrindais. Taip pat kritikuojame kodekso kūrėjus, kad iš UNIDROIT principų perkėlė šį vienintelį atsisakymo nuo sutarties pagrindą, o kitus tris (klaidą, apgaulę, grasinimą) pamiršo. Šioje vietoje aš asmeniškai padariau vieną gana žioplą klaidą, t.y., tik po straipsnio priėmimo spausdinti radau dar vieną šaltinį. Valentinas Mikelėnas 2008 m. parašė straipsnį “The Influence of Instruments of Harmonisation of Private Law upon the Reform of Civil Law in Lithuania“, kuriame paaiškino, kad:
“Thus it was natural that some provisions of the UNIDROIT Principles were not compatible with the ideas supported by the members of the working group. For example, the working group insisted on strict application of the principle of pacta sund servanda.The elements of this principle are clearly established by the relevant provisions of the Civil Code. For example, Part 1 of article 6.189 of the Civil Code provides that a contract formed in accordance with the provisions of the law and that is valid shall have the force of law between its parties. Obviously, it is not possible for a party either to unilaterally avoid a contract or to unilaterally refuse to perform an obligation that arises out of a contract (under article 6.59 of the Civil Code). For these reasons, the working group decided not to accept the institute of avoidance of a contract, as provided by articles 3.14–3.17 of the UNIDROIT Principles, because unilateral avoidance of a contract could lead to instability of civil relationships. As a result, the Civil Code provides that in the event of mistake, fraud, or threat, the interested party must start court proceedings for the annulment of a contract.“
Labai gailiuosi, kad per vėlai pamačiau šį straipsnį. Nors tyrimo rezultatas nebūtų pasikeitęs, čia matau kodekso kūrėjų tikrąją valią ir būčiau sustiprinęs savo argumentus. Kadangi jau negaliu pakeisti išleisto straipsnio, bet turiu savo tinklaraštį, tai papildysiu straipsnio argumentus čia. Su visa derama pagarba Valentinui Mikelėnui, kuris yra vienas didžiausių mano autoritetų.
Pirma, V. Mikelėnas sako, kad norėta griežtai laikytis sutarčių privalomumo principo. Aš nemanau, kad galima iracionaliai absoliutinti net šį kertinį sutarčių teisės principą. Atsisakymo nuo sutarties pagrindai būtent ir turėtų būti pateisinamos šio principo išimtys, nes šiuo atveju suteiktume prioritetą teisėtumui, negu verstume šalis vykdyti neteisėtą sutartį.
Antra, nuoroda į 6.59 str. nėra visiškai atitinkanti V. Mikelėno argumentus, nes šis straipsnis leidžia vienašališkai atisisakyti vykdyti prievolę įstatymo numatytais atvejais. Klaida, apgaulė ir grasinimas ir būtų buvę šie įstatymo numatyti atvejai ir jokios problemos čia nebūtų.
Trečia, Mikelėnas teigia, kad leidimas atsisakyti sutarties sąlygotų civilinių santykių nestabilumą, todėl klaida, apgaulė ir grasinimas nebuvo perkelti kaip atsisakymo pagrindai. Tada mano kontra klausimas, kodėl buvo perkelta esminė nelygybė? Vienas atsisakymo pagrindas perkeltas ir jis nereiškia nestabilumo, o kiti trys sukeltų nestabilią situaciją? Toks aiškinimas yra visiškai nelogiškas. Ir Mikelėnas sako, kad sutarties atsisakymo institutas nebuvo perkeltas į CK. Akivaizdu, kad tai nėra tiesa. Jis nebuvo perkeltas visa apimtimi, t.y. perkelta tik 1/4 instituto – esminė nelygybė.
Ketvirta, kaip mes galime kalbėti apie nestabilumą ir t.t., jeigu į CK perkelti iš UNIDROIT principų 6.212, 6.204, 6.209, 6.217, 6.219 str. kurie juose numatytais specifiniais atvejais leidžia vienašališkai nutraukti sutartis. Gi, atsisakymo nuo sutarties ir vienašališko sutarties nutraukimo institutų esminis skirtumas tėra retrospektyvus ir perspektyvus galiojimas?
Todėl pasilieku prie savo pozicijos, kad šioje vietoje kuriant kodeksą buvo padarytos sisteminės klaidos.
Taip pat šiuo klausimu po straipsnio išleidimo teko diskutuoti su pasaulinio lygio lyginamosios sutarčių teisės profesoriumi T. Kadner Graziano. Jam papasakojau, kaip įgyvendintas atsisakymas nuo sutarties mūsų CK, tai jis buvo labai nustebęs dėl tokio keisto pasirinkimo ir nieko panašaus nebuvo girdėjęs. Šiuolaikinėje sutarčių teisėje vyrauja dvi pozicijos. Pirma, senoji stagnuojanti, kuri leidžia tik pripažinti sutartis negaliojančiomis teismo sprendimu ir antroji, progresyvi, kuri leidžia šalims pačioms vienašališkai atsisakyti sutarties. Apie šias abi pozicijas ir rašome šiame straipsnyje.
Tomo Chochrin tinklaraštis 