Žyma: UNIDROIT

Savigyna sutartiniuose santykiuose nėra išskirtinis gynybos būdas, tai racionalus kontrahentų elgesys

Skaitydamas LAT’o nutartis ne pirmą kartą matau tokią citatą:

“Savigyna – išskirtinis civilinių teisių gynimo būdas, kai asmuo dėl tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimo nesikreipia į teismą, bet savo nuožiūra taiko teisių gynimo priemones. Savigyna leidžiama tik CK nustatytais atvejais, ji gali būti taikoma tik tada, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų, taikomi savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (CK 1.139 straipsnis, 6.253 straipsnio 8 dalis). Taigi, savigyna yra teisėta, kai atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus, taikantis savigyną asmuo prisiima riziką dėl neteisėto savigynos priemonių panaudojimo.“

Ši motyvacijos dalis atsirado 2014 m. kovo 21 d.  nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-152/2014, kurioje spręstas sutarties vykdymo sustabdymo klausimas. Ji jau ne kartą cituota vėlesnėse nutartyse.  Paskutinė jų – 2015 m. birželio 23 d. nutartis Nr. e3K-3-410-916/2015. Man ji labai nepatinka dėl kelių priežasčių. Pirma, toks požiūris į savigyna yra sovietinis ir atgyvenęs, kai buvo maksimaliai ribojama asmens teisė pačiam tvarkyti savo reikalus ir daug kam reikėjo kompetentingų valstybės institucijų pagalbos. Šiuolaikinė civilinė teisė, o ypač sutarčių teisė yra pagrįsta individo laisve veikti ir pačiam ginti savo teises. Neįsivaizduoju, kokią viena iš sutarties šalių gali gauti valstybės institucijų pagalbą sutartiniuose santykiuose? Visiška nesąmonė.

Galiojančio CK sutarčių teisės bendrosios nuostatos yra perkeltos iš UNIDROIT komercinių sutarčių principų, kurie suteikia platų savarankiškų gynybos priemonių spektrą, kai viena iš šalių padaro sutarties pažeidimą: papildomo termino sutarčiai įvykdyti nustatymas, vienašališkas sutarties nutraukimas, reikalavimas pateikti adekvatų sutarties įvykdymo užtikrinimą, sutarties vykdymo trūkumų ištaisymas, kainos sumažinimas (tiesa, tik spec. normose, nes UNIDROIT neturi kainos sumažinimo taisyklės, todėl kodekso kūrėjai neturėjo iš kur nukopijuoti). Viena iš šių gynybos priemonių – sutarties vykdymo sustabdymas. Ir ji nėra niekuo ypatinga ar išskirtinė. Tas pats vienašališkas sutarties nutraukimas dėl esminio pažeidimo yra daug labiau kraštutinė gynybos priemonė negu vykdymo sustabdymas. UNIDROIT principų vienas iš tikslų – padaryti, kad sutartiniai santykiai būtų kuo lankstesni ir patogesni praktikoje, todėl kontrahentams suteikiama labai daug veikimo laisvės. Toks sutarties šalių elgesys yra racionalus ir visiškai tinkantis komerciniams santykiams. Todėl nereikėtų sakyti, kad tai išskirtinis civilinių teisių gynybos būdas.

Mano nuomone, priešingai, kreipimasis į teismą – išskirtinis civilinių teisių gynybos būdas, kai šalys nebesugeba pačios išspręsti savo problemų ir tam reikia valstybės institucijos įsikišimo. Taip problema išsprendžiama lėtai ir brangiai. Todėl normalu būtų savo pažeistas teises pirmiausia bandyti apsiginti pačiam, o tik tam nepavykus kreiptis į teismą. Taip aš įsivaizduoju nūdienos civilinius (ir ypač sutartinius) santykius.

Norėtųsi, kad LAT’as atsikratytų tokios formuluotės, nes ji visiškai priešinga šiuolaikinės sutarčių teisės idėjoms. Manau, kad ši problema atsiranda ir todėl, kad teismas turi skubėti dirbti, todėl pamačius, kad byloje teks aiškinti sutarties vykdymo sustabdymo institutą, iš karto randamos senesnės nutartys šiuo klausimu, o po to jos aklai cituojamos. Kai LAT’as aiškina kitus sutarčių teisėje esančius gynybos būdus, apie savigyną net nekalba. Tai daroma tik vykdymo sustabdymo atveju. Kad aklai percituojama patvirtina ir tai, kad nutartyse dėl sutarties vykdymo sustabdymo nuolat pateikiama dar viena citata:

“CK 6.208 straipsnio dalyje nustatyta galimybė taikyti savigyną, kai sutartis įvykdoma netinkamai: šalis gali sustabdyti savo prievolių vykdymą tol, kol kita šalis pašalina įvykdymo trūkumus, bei reikalauti atlyginti nuostolius.“

Šioje citatoje palikta akivaizdi klaida, t.y. nenurodoma 6.208 str. 4 dalis. Ir ši klaida palikta bent trijose nutartyse, kuriuose tiesiog copy-pastinama sutarties vykdymo sustabdymo motyvacija. Nors net dėti nuorodas į 6.208 str. 4 dalį išvis nėra jokios prasmės, nes ši norma tiesiog yra sviestas sviestuotas ir parodo sisteminius CK rengimo trūkumus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas remdamasis soft law pakeitė imperatyviųjų teisės normų pažeidimo padarinių sampratą

2015 m. balandžio aštuntą dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė dvi nutartis (3K-3-191-916/2015 ir 3K-3-192-695/2015), kuriose buvo sprendžiami analogiški klausimai. Sutampa ir atsakovai – Finasta ir Finansų rizikos valdymas. Šios dvi nutartys yra ypatingos tuo, kad teismas tiesiogiai pritaikė UNIDROIT principus ir DCFR ir šių privatinės teisės unifikavimo rinkinių taisyklėms buvo suteiktas prioritetas prieš civilinį kodeksą. Neabejoju, šios nutartys (jeigu jas kas nors pastebės), sulauks nemažai diskusijų ir kritikos. Tradicinės teisės atstovai jas kritikuos dėl to, kad teismas pamynęs kodekso imperatyvus pritaikė soft law instrumentus. Žiūrėdamas lyginamuoju aspektu, nesu matęs, kad kitų valstybių teismai būtų leidę vietoje kodifikuoto įstatytimo pritaikyti soft law. Galima ir kitokia, šiek tiek švelnesnė, išvada, kad mūsų CK buvo išaiškintas moderniosios soft law kontekste.

Supaprastintai pristatysiu bylų faktines situacijas, nagrinėtose bylose jos daug sudėtingesnės:

Ieškovas X (neprofesionalus investuotojas) sudarė investicinių paslaugų sutartį, o iš karto po to – REPO (LAT’o apibrėžimas – sandoris formaliąja prasme yra panašus į įkeitimo arba pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sandorius, šio sandorio esminis tikslas – investavimas bei pelno gavimas: subjektas, parduodantis vertybinius popierius, siekia gauti pelną dėl perleistų vertybinių vertės padidėjimo atpirkimo momentu, lyginant su verte jų pardavimo momentu) sutartis. Aišku, investicija nepavyko ir ieškovas X kreipiasi į teismą tikėdamasis atgauti pinigų. Kaip tai padaryti? Vienas būdas pripažinti sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją. Randamas pagrindas, nes investuotojas (Finansų rizikos valdymas) neturėjo licencijos vykdyti šiai veiklai, kurią pareigą turėti imperatyviai nustato MiFID’as ir jo pagrindų įgyvendintas FPRĮ. Taigi, ieškovas X, radęs šį imperatyvo pažeidimą, bando pripažinti sandorius negaliojančiais pagal FPRĮ 22 str. 1 d. ir CK 1. 80 str. 1. d.

Šios dvi bylos patenka į LAT’ą. Teismui tenka sudėtinga užduotis, nes grynai žiūrint į įstatymo raidę reikėtų pripažinti sandorius negaliojančiais, nes pažeista imperatyvi norma. Tačiau LAT’as, sugalvoja pasiremti UNIDROIT principais ir DCFR’u:

“Teisėjų kolegija daro išvadą, kad FPRĮ 4 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2004/39/EB 5 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, jog investicinės veiklos vykdymui reikia turėti finansų maklerio įmonės licenciją, yra neabejotinai imperatyvaus pobūdžio, tačiau, sprendžiant dėl šio reikalavimo nesilaikymo padarinių šalių vykdomiems atpirkimo sandoriams, t. y. trijų sutarčių „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ galiojimui, atsižvelgtina į šio reikalavimo paskirtį. Licencija yra formalus leidimas atlikti tam tikrus veiksmus – leidimas užsiimti investicine veikla, jos turėjimas skirtas patvirtinti, kad įmonė teikia profesionalias ir kvalifikuotas investicines paslaugas ir (ar) plėtoja profesionalią investicinę veiklą, licencijavimo taisyklių nustatymas užtikrina sąžiningą konkurenciją tarp finansines paslaugas teikiančių subjektų bei suteikia vartotojams didesnį paslaugų pasirinkimo spektrą. Pažymėtina, kad reikalavimų turėti licenciją pažeidimas patenka į UNIDROIT 2010 3.3.1. straipsnio taikymo sritį. DCFR II.-7:302 straipsnio (1) dalis nurodo, jog tais atvejais, kai sutartis pažeidžia imperatyviąją teisės normą, šis pažeidimas sukelia tokias teisines pasekmes sutarčiai, kokias tiesiogiai nustato ta imperatyvioji teisės norma. Pagal (2) to paties straipsnio dalį tais atvejais, kai imperatyvioji teisės norma tiesiogiai nenustato pažeidimo teisinių pasekmių sutarties galiojimo atžvilgiu, teismas gali: (a) pripažinti sutartį galiojančia; (b) pripažinti sutartį negaliojančia su retrospektyviniu efektu, visą ar iš dalies; arba (c) pakeisti sutartį arba jos pasekmes. To paties straipsnio (3) dalyje nustatyta, jog sprendimas, priimtas pagal šio straipsnio (2) dalį, turi būti tinkamas ir proporcingas pažeidimui atsakas, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, įskaitant: (a) normos, kuri buvo pažeista, tikslą; (b) asmenų, kurių apsaugai, taisyklė egzistuoja; (c) bet kokią sankciją, kuri gali būti taikoma pagal pažeistą taisyklę; (d) pažeidimo rimtumą; (e) ar pažeidimas buvo tyčinis; (f) santykio tarp pažeidimo ir sutarties artumą.“

Taigi, teismas pasiremia šių soft law instrumentų moderniomis taisyklėmis. CK 1.80 str. 1 d. yra perimta iš sovietinio kodekso, jos reguliavimas be kompromisinis, pažeistas imperatyvas, reiškia reikia griauti sandorį. Šiuolaikinei sutarčių teisei toks požiūris nėra priimtinas. UNIDROIT, DCFR ir PECL principų (kurie šioje nutartyje kažkodėl nepaminėti, nors turi analogiškas taisykles) reguliavimas yra daug lankstesnis. Jis neleidžia griauti sutarties vien todėl, kad pažeistas imperatyvas, t.y. iš pradžių reikia įvertinti kokius padarinius sukuria imperatyvo pažeidimas ir visas kitas svarbias aplinkybes. Tai įvertinęs LAT’as prieina prie išvados, kad:

“Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo turėti licenciją įmonės veiklai pažeidimas tiesiogiai nesusijęs su sutartimi, jei sutarties nuostatos nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų. Įmonės veiklos licencijos neturėjimas kvalifikuojamas kaip imperatyviųjų įmonės veiklą reglamentuojančių nuostatų pažeidimas, bet jis nepripažįstamas pagrindu sudarytus įmonės sandorius laikyti niekiniais ir dėl to negaliojančiais. Kadangi tai yra įstatyme nustatytas įmonės veiklos pažeidimas, tai gali būti pagrindas kitokiai atsakomybei taikyti, kaip šiuo atveju administracinei atsakomybei baudos forma. <…> Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, nagrinėjamu atveju konstatuotas faktas, jog kasatorius veiklą vykdė neturėdamas licencijos, ir sprendžia, kad tai yra pažeidimas, už kurį jam buvo skirta administracinė atsakomybė – bauda. Kita vertus, ši faktinė aplinkybė nėra susijusi su šalių sudarytomis sutartimis „Dėl vertybinių popierių atpirkimo“ – byloje nėra duomenų, ar sudarant šias sutartis ieškovas patyrė nuostolių vien dėl to, kad kasatorius neatitiko investicinėms paslaugoms teikimo reikalavimo, t. y. neturėjo įmonės veiklos licencijos ir/ ar tuo buvo pažeisti ieškovo, kaip vartotojo apsaugos standartai arba ieškovui, kaip vartotojui, nebuvo suteiktas didesnis paslaugų pasirinkimo spektras. Todėl teisėjų kolegija nepasisako šiuo aspektu. Reikalavimo turėti įmonės veiklos licenciją pažeidimas tiesiogiai nesusijęs su sudarytomis sutartimis – nėra santykio tarp pažeidimo ir sutarties artumo. Ir tais atvejais, kai imperatyvioji teisės norma tiesiogiai nenustato pažeidimo teisinių pasekmių sutarties galiojimui, teismas neturi pagrindo pripažinti sutartį šiuo pagrindu niekine ir negaliojančia.“

Šiuo išaiškinimu LAT’as iš esmės pakeičia imperatyviųjų teisės normų pažeidimo padarinių apimtis, t.y. vien formalus imperatyvios teisės normos pažeidimas nebereiškia sandorio sugriovimo ir restitucijos taikymo. Pastebėtina, kad kuriant CK, jo autoriai neturėjo nuo ko nurašyti tokio progresyvaus imperatyvių normų reguliavimo, nes UNIDROIT principuose 3.3.1 (contracts infringing mandatory rules) str. atsidaro tik 2010 metų redakcijoje, o DCFR’as sukurtas vos metais anksčiau. Dėstant motyvus buvo galima pridėti, kad teismas, matydamas poreikį, taikydamas tikslinės interpretacijos metodą, dabartinį CK 1.80 str. aiškina modernių soft law instrumentų kontekste.

Pastebėtina, kad toks imperatyvių normų pažeidimo aiškinimas suteikia teismui labai didelę diskreciją, t.y. jam atrišamos rankos spręsti dėl konkretaus pažeidimo padarinių. Šiuo atveju LAT’as nusprendė, kad licencijos neturėjimas nedaro jokios įtakos sudarytoms sutartims ir ieškovas neįrodė, kad būtent licencijos neturėjimas priežastiniu ryšiu susijęs su jiems kilusiais kažkokiais nuostoliais. Mano nuomone, tai yra teisingas sprendimas. Jeigu teismas nebūtų šiuo atveju kodekso iškeitęs į soft law, tai būtų tekę formaliai pripažinti sutartis negaliojančiomis pagal CK 1. 80 str. Norėtųsi, kad šie teismo išaiškinimai prigytų teismų praktikoje ir kitose bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl imperatyvų pažeidimo. Šiuo atveju A. Norkūnas, D. Vasarienė ir V. Verseckas parodė ypatingą drąsą ir inovatyvumą. Nors šios nutartis bus kritikuojamos pritaikyto teisės aiškinimo požiūriu, mano nuomone, jos pralenkė jų priėmimo laiką.

Antras mano mokslinis straipsnis: “THE DOCTRINE OF LAESIO ENORMIS IN LITHUANIAN CONTRACT LAW“

Šį straipsnį kartu su kolege ir labai kieta sutarčių teisės specialiste doc. dr. Rūta Lazauskaite parašėme dar varasą. Pagaliau jis išvydo dienos šviesą.

Straipsnį galite parsisiųsti paspaudę ant jo pavadinimo čia – Laesio enormis doktrina Lietuvos sutarčių teisėje.

Straipsnis anglų kalba, nes norėjosi pasitikrinti, kaip pavyks suprantamai šia kalba parašyti ilgą teisinį tekstą. Straipsnį sudaro trys didelės dalys. Pirmiausia paaiškiname, koks laesio enormis samprata įgyvendinta mūsų CK – esminė sutarties šalių nelygybė. Trečioje dalyje apžvelgiame daugmaž visą LAT’o praktiką šio instituto taikymo atvejais.

Antroji dalis yra problematiškiausia. Joje įrodinėjame, kad esminė nelygybė yra vienintelis bendrasis atsisakymo nuo sutarties pagrindas. Atsisakymas nagrinėjamas sistemiškai su sandorių negaliojimo pagrindais. Taip pat kritikuojame kodekso kūrėjus, kad iš UNIDROIT principų perkėlė šį vienintelį atsisakymo nuo sutarties pagrindą, o kitus tris (klaidą, apgaulę, grasinimą) pamiršo. Šioje vietoje aš asmeniškai padariau vieną gana žioplą klaidą, t.y., tik po straipsnio priėmimo spausdinti radau dar vieną šaltinį. Valentinas Mikelėnas 2008 m. parašė straipsnį “The Influence of Instruments of Harmonisation of Private Law upon the Reform of Civil Law in Lithuania“, kuriame paaiškino, kad:

“Thus it was natural that some provisions of the UNIDROIT Principles were not compatible with the ideas supported by the members of the working group. For example, the working group insisted on strict application of the principle of pacta sund servanda.The elements of this principle are clearly established by the relevant provisions of the Civil Code. For example, Part 1 of article 6.189 of the Civil Code provides that a contract formed in accordance with the provisions of the law and that is valid shall have the force of law between its parties. Obviously, it is not possible for a party either to unilaterally avoid a contract or to unilaterally refuse to perform an obligation that arises out of a contract (under article 6.59 of the Civil Code). For these reasons, the working group decided not to accept the institute of avoidance of a contract, as provided by articles 3.14–3.17 of the UNIDROIT Principles, because unilateral avoidance of a contract could lead to instability of civil relationships. As a result, the Civil Code provides that in the event of mistake, fraud, or threat, the interested party must start court proceedings for the annulment of a contract.“

Labai gailiuosi, kad per vėlai pamačiau šį straipsnį. Nors tyrimo rezultatas nebūtų pasikeitęs, čia matau kodekso kūrėjų tikrąją valią ir būčiau sustiprinęs savo argumentus. Kadangi jau negaliu pakeisti išleisto straipsnio, bet turiu savo tinklaraštį, tai papildysiu straipsnio argumentus čia. Su visa derama pagarba Valentinui Mikelėnui, kuris yra vienas didžiausių mano autoritetų.

Pirma, V. Mikelėnas sako, kad norėta griežtai laikytis sutarčių privalomumo principo. Aš nemanau, kad galima iracionaliai absoliutinti net šį kertinį sutarčių teisės principą. Atsisakymo nuo sutarties pagrindai būtent ir turėtų būti pateisinamos šio principo išimtys, nes šiuo atveju suteiktume prioritetą teisėtumui, negu verstume šalis vykdyti neteisėtą sutartį.

Antra, nuoroda į 6.59 str. nėra visiškai atitinkanti V. Mikelėno argumentus, nes šis straipsnis leidžia vienašališkai atisisakyti vykdyti prievolę įstatymo numatytais atvejais. Klaida, apgaulė ir grasinimas ir būtų buvę šie įstatymo numatyti atvejai ir jokios problemos čia nebūtų.

Trečia, Mikelėnas teigia, kad leidimas atsisakyti sutarties sąlygotų civilinių santykių nestabilumą, todėl klaida, apgaulė ir grasinimas nebuvo perkelti kaip atsisakymo pagrindai. Tada mano kontra klausimas, kodėl buvo perkelta esminė nelygybė? Vienas atsisakymo pagrindas perkeltas ir jis nereiškia nestabilumo, o kiti trys sukeltų nestabilią situaciją? Toks aiškinimas yra visiškai nelogiškas. Ir Mikelėnas sako, kad sutarties atsisakymo institutas nebuvo perkeltas į CK. Akivaizdu, kad tai nėra tiesa. Jis nebuvo perkeltas visa apimtimi, t.y. perkelta tik 1/4 instituto – esminė nelygybė.

Ketvirta, kaip mes galime kalbėti apie nestabilumą ir t.t., jeigu į CK perkelti iš UNIDROIT principų 6.212, 6.204, 6.209, 6.217, 6.219 str. kurie juose numatytais specifiniais atvejais leidžia vienašališkai nutraukti sutartis. Gi, atsisakymo nuo sutarties ir vienašališko sutarties nutraukimo institutų esminis skirtumas tėra retrospektyvus ir perspektyvus galiojimas?

Todėl pasilieku prie savo pozicijos, kad šioje vietoje kuriant kodeksą buvo padarytos sisteminės klaidos.

Taip pat šiuo klausimu po straipsnio išleidimo teko diskutuoti su pasaulinio lygio lyginamosios sutarčių teisės profesoriumi T. Kadner Graziano. Jam papasakojau, kaip įgyvendintas atsisakymas nuo sutarties mūsų CK, tai jis buvo labai nustebęs dėl tokio keisto pasirinkimo ir nieko panašaus nebuvo girdėjęs. Šiuolaikinėje sutarčių teisėje vyrauja dvi pozicijos. Pirma, senoji stagnuojanti, kuri leidžia tik pripažinti sutartis negaliojančiomis teismo sprendimu ir antroji, progresyvi, kuri leidžia šalims pačioms vienašališkai atsisakyti sutarties. Apie šias abi pozicijas ir rašome šiame straipsnyje.

Nematomas esminės šalių nelygybės kriterijus

Nepaisant karšto liepos mėnesio ir poilsiaujančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, viena kolegija spėjo priimti labai svarbią sutarčių teisei nutartį. 2014 m. liepos 24 d. priimta nutartis Nr. 3K-3-380/2014 svarbi keliais aspektais. Pirma, joje aiškinamas vienašalio sutarties pakeitimo institutas pagal CK 6.223 straipsnį. Šioje dalyje nutartis man nepatiko, bet į blogą apie tai komentaro nenoriu rašyti, nes pats CK 6.223 str. reikalauja atskiro mokslinio tyrimo. Antras svarbus klausimas yra automobilių pasaugos sutarties sudarymas tarp policijos ir automobilių saugojimo aikštelės, o ši sutartis LAT’o kvalifikuojama sutartimi trečiojo asmens naudai, kas, mano nekuklia nuomone, yra visiškas nesusipratimas. Tačiau šiai problemai skirsiu atskirą komentarą ateityje, kai turėsiu laiko išstudijuoti visą buvusią teismo praktiką šiuo klausimu. Trečias klausimas, apie kurį šiandien trumpai parašysiu, yra esminės šalių nelygybės taikymas.

Mano nuomone, yra vienas esminės šalių nelygybės kriterijus, kuris tarsi paslėptas, t.y., ekslpicitiškai neparodytas CK 6.228 str. Plika akimi jo nesimato ir UNIDROIT principų tekste bei oficialiame komentare. Kodėl jo nėra, turiu dvi versijas: 1) jis yra toks akivaizdus, kad jo net nereikia išskirti 2) aš klystu interpretuodamas šį institutą, nors labai abejoju, kad taip yra. Tam kad suprastume situaciją, trumpai pateiksiu bylos fabulą:

Y (Vilniaus rajono policijos komisariatas)  sudarė transporto priemonių pasaugos sutartį su subjektu X, kurios pagrindu Y perduoda saugotojui X, o pastarasis įsipareigoja pristatyti (nugabenti) transporto priemones saugoti į saugotojui X priklausančias aikšteles arba pristatyti (nugabenti) į kitas davėjo Y atstovų nurodytas vietas.  Y mano, kad kai kurios sutarties sąlygos sukelia esminę šalių nelygybę, todėl vadovaudamasis CK 6.228 str. prašo jas pakeisti.

Ši situacija turi dar vieną svarbią aplinkybę, kurią išskaičiau iš LAT’o motyvų:

“Šiuo atveju taip pat svarbios ginčo Sutarties sudarymo aplinkybė, nes Sutartis sudaryta viešo konkurso būdu, jos projektas, atitinkantis galutinį susitarimo tekstą, buvo parengtas būtent kasatoriaus.“

Taigi, sutartis sudaryta viešo konkurso būdu, sąlygas pasiūlo būtent Vilniaus rajono policijos komisariatas, Y prisijungia prie sutarties, tada komisariatas kreipiasi į teismą, kad būtų pakeista sutartis nes ji sukelia esminę nelygybę. Logika?  Reikia pažiūrėti į pačią normos konstrukciją ir išgryninti jos tikslą:

“6.228 straipsnis. Esminė šalių nelygybė

1. Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą.“

Esminės nelygybės instituto tikslas paprastai tariant – komerciniuose santykiuose apsaugoti silpnesniąją šalį, kuriai savo valią primetė dominuojanti šalis. Jeigu šalis, kuri dominuoja teisiniame santykyje, t.y. pati pasiūlo sutarties sąlygas, o kita šalis tik akceptuoja jos primestas sutarties sąlygas, tai apie esminės šalių nelygybės instituto taikymą sutarties sąlygas pasiūliusios šalies naudai išvis negalima kalbėti, nes subjektas, kuris primetė sutarties sąlygas kitai šaliai, negalėjo pasinaudoti pats savimi.

Bent jau taip supratau šios bylos faktinę situaciją. Gali būti, kad ginčijamos sutarties sąlygos buvo tarpusavyje sutarties šalių derinamos, tačiau tada man neaišku, kodėl teismas akcentavo, jog sutartis parengta būtent policijos komisariato. Jeigu buvo taip, kaip man pavyko suprasti šią bylą, esminės sutarčių nelygybės kriterijų išvis net nereikėjo bandyti taikyti šioje byloje.

Sutarčių skirstymas į realines ir konsensualines šiuolaikinėje sutarčių teisėje nebeturi prasmės

Turbūt visiems girdėta sutarčių klasifikacija į konsensualines ir realines. Tai viena iš romėniškojo paveldo klasifikacijų, kuri turėjo reikšmę sutarties galiojimui (jos sudarymo momentui). Realinių sutarčių sudarymui esminiu elementu laikytas daikto (lot. rei) perdavimas, o konsensualinių – šalių valios sutapimas (lot. consensus ad idem). Ši klasifikacija kažkodėl gyva iki šių laikų ir net mūsų CK yra įtvirtinta įstatymo lygmeniu:

“6.160 straipsnis. Sutarčių rūšys

1. Sutartys gali būti dvišalės ir vienašalės; atlygintinės ir neatlygintinės; konsensualinės ir realinės; vienkartinio įvykdymo sutartys ir tęstinio vykdymo sutartys; vartojimo sutartys ir kitos.“

Ji kalama į galvas civilinės teisės studentams tiek per vadovėlius, tiek per oficialų Justitios leidyklos CK šeštosios knygos komentarą (žr. CK 6.160 str.). Kažkodėl mūsų literatūroje ši klasifikacija pasiekė dogmatinį lygmenį ir niekas jos nekvestionuoja. Realinių sutarčių mūsų kodekse galime rasti ne vieną, jas atpažįstame pagal lingvistinę formuluotę sutarties sampratoje pvz.: paskolos davėjas perduoda; pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą; neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda; ir kt.

Gali kilti klausimas, kokią problemą čia matau? Mano manymu, kad kartais gali pasitaikyti atvejų, kai iš pažiūros teisėta sutartis gali būti pripažinta nesudaryta, o viena iš šalių, vengdama sutartinių įsipareigojimų, ginsis tuo, kad daiktas (piningai) nebuvo perduoti.

Pateiksiu vieną gražią citatą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (nr. 3K-3-103/2013):

“CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad esminis sutarties požymis ir svarbiausias sutarties galiojimo elementas yra šalių susitarimas (consensus ad idem). Remiantis konsensualizmo principu, sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai.“

Šis citata, mano manymu, atitinka šiuolaikinę sutarčių teisę. Kaip ir šiuolaitinę sutarčių teisę atitinka šios CK normos:

“6.154 straipsnis. Sutarties samprata

1. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

6.159 straipsnis. Sutarties elementai

Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma.

6.162 straipsnis. Sutarties sudarymo tvarka

1. Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais.“

Pacituotų normų ypatumas yra tas, jog jos į mūsų CK perkeltos transplantuojant UNIDROIT principus. Šių principų ypatybė – konsensualizmo principo viršenybė t.y. šie principai nenustato sutartims nei sutarties pagrindo (cause), nei abstrakčios naudos (consideration) elementų, nei jokių formos reikalavimų. Vienintelis reikalavimas – šalių valios sutapimas:

“ARTICLE 3.1.2
(Validity of mere agreement)
A contract is concluded, modified or ter-minated by the mere agreement of the parties, without any further requirement.“

Oficialiame šios UNIDROIT principų nuostatos komentare yra aiškiai nurodoma, kad visos sutartys yra konsensualinės ir nepripažįstamos realinės sutartys (taip buvo ne tik 2010 m. redakcijoje, bet ir 1994 m.):

“3. All contracts consensual
Some civil law systems have retained certain types of “real” contract, i.e. contracts concluded only upon the actual handing over of the goods concerned. These rules are not easily compatible with modern business perceptions and practice and are therefore excluded by this Article.“

Problema tame, kad mūsų kodekse yra originalios kūrybos 6.160 str. 1 d., kuri įtvirtina konsensualinių ir realinių sutarčių klasifikaciją. Jis visiškai nedera su transplantuotais UNIDROIT principais. Kyla klausimas, kam kodekso kūrėjai sukūrė šią normą? Nežinau, galiu tik spėlioti, kad norėjo parodyti galimas sutarčių klasifikacijas. Abejoju, ar kūrimo stadijoje pastebėta, jog ta norma prieštarauja, kitoms sutarčių normoms, o taip pat neaišku, ar matyta, jog atskirų sutarčių rūšių normos, prieštarauja bendrosioms sutarčių normoms. Iš dalies žinau atsakymą, kodėl taip yra. Tiesiog labai skubėta kurti civilinį kodeksą, nes vienai iš partijų reikėjo užsidėti pliusą prieš rinkėjus artėjant naujiems Seimo rinkimams. Dauguma atskirų sutarčių rūšių nuostatų (bent jau sutarčių sampratos) buvo paimtos iš sovietinio 1964 m. CK. Jeigu atsiverstume tą civilinį kodeksą, pamatytume, kad jame nebuvo bendrųjų sutarčių teisės nuostatų t.y. egzistavo tik atskiros sutarčių rūšys. Jos ir permestos į naująjį CK, o bendrosios sutarčių nuostatos perkeltos transplantuojant UNIDROIT principus (su kai kuriais pakeitimais) į naująjį kodeksą. Suderinti bendrąsias sutarčių normas su atskiromis sutarčių rūšimis nebuvo vargintasi (tam objektyviai galėjo neužtekti laiko).

Atsižvelgiant į šias pastabas, mano manymu, didžiausia problema gali kilti su paskolos sutartiniais santykiais. Pažiūrėkime į paskolos ir kredito sutarčių sampratas, jos į mūsų kodeksą atkeliavo iš sovietinio CK:

“6.870 straipsnis. Paskolos sutarties samprata

1. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

6.881 straipsnis. Kreditavimo sutarties samprata

1. Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.“

Pagal šias sampratas paskolos sutartis – realinė, o kredito – konsensualinė. Skirtumas tarp šių sutarčių tėra toks, kad vienos sutarties šalimi yra spec. subjektas bankas arba kita kredito įstaiga.

Įsivaizduokime situaciją, kad Jonas su Petru raštu susitarė, kad Petras paskolins Jonui po mėnesio 10 tūkst. Lt. Jonas po mėnesio reikalauja iš Petro paskolos sumos t.y. kad Petras vykdytų savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, o Petras nebenorėdamas skolinti pinigų sako: “-Ne, Jonai, paskolos sutartis – realinė, o tai reiškia, kad kol neperdaviau tau pinigų, jokia sutartis tarp mūsų nėra sudaryta, todėl tu pinigų negausi.“ Nesvarbu, kad buvo raštu suderinta abiejų valia. Paradoksas tame, kad jeigu vietoje Petro analogiška sutartis būtų sudaryta su Swedbank, tai šis bankas nuo sutarties vykdymo neišsisuktų, nes su juo sutartis būtų konsensualinė.

Ar man vienam atrodo, kad šis šaržuotas pavyzdys parodo esančio reguliavimo absurdiškumą? Nesuprantu, kam ši klasifikacija reikalinga šiuolaikinėje teisėje. Paimta ji iš romėnų, tačiau ten buvo aiški jos paskirtis. Tam tikros sutartys pas romėnus turėdavo specialias darymo procedūras (mancipacitio, in jure cessio ir kt.). Kai kurių sutarčių galiojimas ir sudarymas buvo įrodomas būtent daikto (rei) perdavimu, tam ir reikėjo šios klasifikacijos. Šiuolaikinėje teisėje to visiškai nereikia, ypač jeigu šalių konsensusą galima įrodyti rašytine tarpusavio sutartimi.

Iš to išplaukia dar viena problema, kad vadinamosioms realinėms sutartims negalima taikyti ofertos ir akcepto taisyklių.

Klausimas, kaip tokias problemas spręstų Lietuvos Auščiausiasis Teismas. Jeigu ne CK 6.160 str. 1 d. tai vien pagal lingvistinę išraišką realinių sutarčių sampratas atskirose sutarčių rūšyse būtų galima išmesti į šiukšlių dėžę, dabar gi minėta norma tai padaryti sutrukdys.

Vienašališkas sutarties nutraukimas ir sutarties vykdymas pasikeitus aplinkybėms

Tęsiant sutarčių nutraukimo ir išsaugojimo tematiką (šiuo klausimu mano komentarai: “Vienašališkas sutarties nutraukimas dėl esminio sutarties pažeidimo“, “Rebus sic stantibus vs pacta sunt servanda“), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas septyniuke priėmė dar vieną nutartį (2012 m. birželio 26 d., civilinė byla Nr. 3K-7-306/2012), kurioje nagrinėjami vienašališko sutarties nutraukimo (CK 6.217) ir sutarties vykdymo pasikeitus aplinkybėms klausimai (CK 6.204), todėl ir šią nutartį būtina apžvelgti. Pirmiausia teismas pasisako dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir favor contractus principo santykio:

“Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Specialūs kreditoriaus teisių gynimo būdai, minėta, nustatyti atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose teisės normose. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis. Pavyzdžiui, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybų (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Vienas sutarties išsaugojimų būdų yra sutarties pakeitimas, kurio bendrosios nuostatos reglamentuojamos CK 6.223 straipsnyje. Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismine tvarka. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti susiformavusį teisinį santykį (CK 1.138 straipsnio 5 punktas). Vienašalis sutarties pakeitimas reiškia intervenciją į sutartinius santykius, todėl ši įstatyme įtvirtinta vienos šalies teisė turi būti įgyvendinama laikantis teisės normose nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniuose santykiuose, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ivano Suboč tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008).

Teismas pasisakė, dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą reiškmę:

“Kai termino praleidimas prievolėje turi esminio pažeidimo reikšmę, taikomos CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalyse bei 6.218 straipsnyje nustatytos taisyklės. Jeigu termino praleidimas neturi esminės reikšmės, tai nutraukiant sutartį vadovaujamasi CK 6.209 straipsniu, 6.217 straipsnio 3 dalimi, 6.218 straipsniu. Šių taisyklių, nustatančių pranešimo apie nutraukimą terminus, taip pat papildomo termino prievolei įvykdyti nustatymą, paskirtis yra išlaikyti tarp šalių susiklosčiusius santykius, kartu nepažeidžiant nukentėjusios šalies interesų, paliekant galimybę jai savo praradimus kompensuoti kitomis kreditorių teisių gynimo priemonėmis, įskaitant ir nuostolių atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. v. A. Krasovskajos IĮ, bylos Nr. 3K-3-32/2006).“

Teismas paaiškina sutarties nutraukimo ir pakeitimo institutų santykį (kaip turėtų būti sprendžiama konkurencija):

“Kasacinis teismas, formuodamas sutarčių teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, ne kartą pažymėjo, kad sutarties keitimo ar sutarties nutraukimo konkurencija turi būti sprendžiama sutarties keitimo naudai, siekiant sutartį išsaugoti (favor contractus) ir leidžiant sutartį peržiūrėti, kaip sutarties privalomumo ir vykdytinumo principų išimtis, nebent ir pakeitus sutartį jos vykdymas sutarties šaliai būtų per sunkus, o kreditorius nebeturėtų intereso įvykdyti sutartį ir siekti jos rezultato. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalis, ginčydama sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, gali kartu reikšti reikalavimą patikrinti, ar nebuvo teisės normose nustatytų sąlygų sutartį keisti tuo pagrindu, kad pasikeitė sutarties vykdymo aplinkybės, jeigu tos aplinkybės suvaržė sutarties vykdymą taip, kad iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą, kad vienai iš šalių pasidarė sudėtinga įvykdyti prievolę ir, jeigu būtų buvęs sutarties pakeitimas, gal būtų buvę galima išsaugoti sutartį ir atkurti sutarties šalių prievolių pusiausvyrą, o ne taikyti ultima ratio – sutarties nutraukimą. Kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas. Pažymėtina, kad, konstatavus, jog sutartis nutrauktina, teismo sprendime nustatomas jos nutraukimo pagrindas: be kaltės (CK 6.204 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ar su kalte (CK 6.217 straipsnis). Sutarties nutraukimas, nenustačius, ar pasikeitusiomis aplinkybėmis nebuvo galima jos išsaugoti, pažeistų favor contractus principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Evekas“ v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-206/2012). Nesant pareikšto reikalavimo pakeisti sutartį ginčijant sutarties nutraukimo teisėtumą, teismas negali ex officio spręsti šių dviejų teisių gynimo būdų konkurencijos klausimo.“

Gana gražiai teismas paaiškina, kokiu principu veikia tęstinio vykdymo sutartis:

“Sutartis, įpareigojanti atlikti veiksmus paeiliui ateityje, turi būti suprantama kaip sutartis, turinti sąlygą, jog sutarties vykdymo aplinkybės išliks tos pačios. Ši sutarčių teisės maksima, kilusi iš Romėnų teisės, reikšminga ir šiuolaikinėje sutarčių teisėje, nes sudaro prielaidas numatyti sutarčių pakeitimo pagrindus ir tvarką ar atsisakymą nuo sutarties, jeigu neliko ekonominio ar kitokio intereso pasikeitus aplinkybėms išsaugoti sutartinius santykius. CK 6.204 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, leidžiančios pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kai šalių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės pasikeičia, analogiškos neprivalomų tarptautinių sutarčių teisės principų turiniui (UNIDROIT Principų 6.2.1, 6.2.2, 6.2.3 straipsniai). CK 6.204 straipsnyje įtvirtinta pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) taisyklė, taikytina, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Nurodytas reglamentavimas patvirtina bendrąjį principą, kad CK 6.204 straipsnio nuostatomis visų pirma siekiama išsaugoti sutartinius santykius, t. y. kai sutarties šalis nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pirminėmis sutarties sąlygomis dėl aplinkybių, atsiradusių ne dėl jos kaltės, ir kita sutarties šalis atsisako sutartį pakeisti, tai gali padaryti teismas ir sutartiniai santykiai tęsis toliau. Jeigu sutarties išsaugojimas nebegalimas, teismas turi teisę nuspręsti, kokia tvarka ir sąlygomis sutartis bus nutraukta. Tokiu atveju teismas nesaistomas šalių sutarties nuostatų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą.“

Tačiau, CK 6.204 str. įtvirtintos taisyklės nėra visiškai analogiškos UNIDROIT principuose įtvirtintam turiniui. Kaip savo magistriniame darbe pastebi M. Rindinas (55 psl.):

“Nors CK ir UNIDROIT Principuose nustatytas nagrinėjamo teisinio instituto reglamentavimas yra labai panašus, tačiau nėra identiškas. UNIDROIT Principų 6.2.3 straipsnio 1 dalis nurodo, kad nukentėjusioji šalis, jai tapus sunkiau vykdyti sutartį, turi teisę reikalauti derybų, tačiau nedetalizuoja šių derybų objekto. Tuo tarpu CK 6.204 straipsnio 3 dalies lingvistinė formuluotė numato nukentėjusiajai šaliai teisę prašyti derybų tik dėl sutarties pakeitimo.“

Galiausiai teismas paaiškina, kaip tinkamai turėtų būti taikomas CK 6.204 str.:

“Esminis šio instituto reguliavimo principas įtvirtintas CK 6.204 straipsnio 1 ir 3 dalyse, būtent sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo, t. y. esant rebus sic stantibus situacijai, principo pacta sunt servanda privalomumas išlieka. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei šalys per protingą terminą nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai bet kuri iš jų, t. y. ir ta šalis, kuri kreipėsi su prašymu, ir šalis, į kurią buvo kreiptasi, turi teisę prašyti teismo spręsti dėl sutarties tolimesnio likimo, t. y. ją pakeisti ar nutraukti nustatant sutarties nutraukimo sąlygas. Procesiniu požiūriu šioje teisės normoje nustatytas privalomas ikiteisminis šalių ginčo nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje B. R. v. UAB „Sauluva“, bylos Nr. 3K-3-296/2006; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ Reabilitacijos centras „Aušveita“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-18/2011). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kreditorius pažeidė sutarties šalių bendradarbiavimo principą, įtvirtintą CK 6.200 straipsnio 2 dalyje, nes, skolininkui penkis kartus prašant derėtis dėl sutarties sąlygų keitimo, jis atsiliepė tik formaliu pasiūlymu ir, palikdamas visą pasikeitusių aplinkybių atsiradimo riziką skolininkui, sutartį nutraukė. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai. Nors CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nenustatyta, koks turi būti protingas terminas šalims susitarti, kolegija pažymi, kad šis terminas priklauso nuo sutarties pobūdžio, sutarties šalies galimybių vykdyti sutartį nepakeistomis sąlygomis ir kita. Tokiais atvejais gali būti taikomos ir bendrosios sutarčių pakeitimo nuostatos, nustatytos CK 6.223 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti arba jei per 30 dienų negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju kasatorius kelis kartus siūlė tartis kreditoriui, bet, negavęs atsakymo, delsė kreiptis į teismą. Kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad, esant skolininko prašymui keisti sutartį CK 6.204 straipsnio pagrindu, kreditorius dėl sutarties nutraukimo privalėjo kreiptis į teismą ir negalėjo jos nutraukti vienašališkai. Kaip minėta, kol sutartis nepakeista, ji turi būti vykdoma joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o jeigu nevykdoma ar netinkamai vykdoma, – kreditorius gali taikyti atitinkamus pažeistų teisių gynimo būdus, taip pat vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu toks nutraukimas atitinka sutarties ir įstatymų sąlygas. Nagrinėjamoje byloje kreditorius taikė savo sutartyje numatytą teisių pažeidimo gynimo būdą – vienašališką sutarties nutraukimą sutartyje nurodytu pagrindu. Kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog viena sutarties šalis pasiūlė kitai šaliai keisti sutartį, netrukdo pasiūlymą gavusiai sutarties šaliai ginti savo pažeistas teises visais teisių gynimo būdais, jeigu pasiūlymą keisti sutartį pateikusi šalis sutarties nevykdo ar vykdo ją netinkamai.“

Atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išsamiai aiškinęs CK 6.204 str. be šios nutarties yra aiškinęs tik vieną kartą. Pirmuoju aiškinimo atveju teismas įpareigojo keisti sutartį, taip neleisdamas jos nutraukti, o sutarties ypatybė buvo ta, kad ji buvo ilgalaikė, tęstinio vykdymo nuomos sutartis. Šiuo atveju teismas pripažino kreditoriaus teisę vienašališkai nutraukti sutartį ne tik dėl to, jog sutartyje atskirai buvo aptarti vienašalio nutraukimo atvejai, bet ir dėl to, jog sutartis buvo trumpalaikio vykdymo, o tai sąlygoja kreditoriaus intereso prievolėje praradimą, kai skolininkas vėluoja atlikti mokėjimus.

Rebus sic stantibus vs pacta sunt servanda

Dabartinės ekonominės krizės šviesoje (tamsoje?) verslininkai vis bando rasti galimybę, kaip modifikuoti ilgalaikius sutartinius įsipareigojimus. Viena iš opiausių sričių yra ilgalaikės turto (dažniausiai patalpų, žemės) nuomos sutartys. Nuo 2008 m. buvo ne vienas bandymas įtikinti teismus modifikuoti sutartis remiantis ekonomine krizės argumentu. Manęs neįtikino šis argumentas, aš esu didžiulis pacta sunt servanda principo šalininkas. Šio principo išimtis – rebus sic stantibus, kuris įtvirtintas CK 6.204 ir jis reiškia –  jeigu sutartį tampa sudėtinga vykdyti, ji turi būti ir toliau vykdoma, tačiau atsižvelgiant į ją sudarius pasikeitusias aplinkybes. Taikant nurodytą principą, pasikeitusių aplinkybių našta paskirstoma abiem sutarties šalims, o ne tenka tik vienai jų. Minėto straipsnio turinys:

6.204 straipsnis. Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms

1. Jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką.

2. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu:

1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo;

2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti;

3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti;

4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

3. Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali:

1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas;

2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

Taigi, norint pritaikyti šį straipsnį, reikia nustatyti antroje dalyje esantį sąlygų visetą, o jeigu kreiptasi į teismą, jis ex officio gali pakeisti sutartį arba ją nutraukti. Kaip matome, reglamentuojama visiška principo sutarčių privaloma laikytis ir sutartis jos šalims turi įstatymo galią priešingybę.

Grįžtant prie ekonominės krizės, kaip pagrindo taikyti šį straipsnį, esu prieš kelis metus girdėjęs kelių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų nuomone, ir jų pozicija buvo, kad ši norma neturėtų būti taikoma, nes jos pritaikymas sukeltu rimtus ekonominius padarinius t.y. tokia LAT’o praktika atvertu kelią didžiuliam kiekiu ieškinių, kuriais būtų bandoma modifikuoti sutartinius santykius ar juos nutraukti. Dėl to, LAT’as stengėsi vengti pasisakymų dėl šios normos taikymo ekonominės krizės kontekste. Iki dabar. Šių metų gegužės 31 d. (nepilnai prieš savaitę) LAT’as byloje 3K-3-265/2011 pasisakė dėl šios normos taikymo.

Ginčo esmė tokia:

2002 m. šalys sudarė nekilnojamų patalpų nuomos sutartį, 2004 m. jos galiojimas pratęstas iki 2019 metų. Sutarta mokėti 50 LTL už kvadartinį metrą + PVM. Prasidėjus krizei patalpų nuomos kainos ženkliai smuko ir paskaičiavus rinkos vertę, kvadratinio metro kaina tokiose patalpose nukrito iki 30 LTL. Atsižvelgiant į šią situaciją nuomininkas vadovaudamasis CK 6.204 prašė sumažinti sutarties kainą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai nurodydamas:

“Byloje nustatytos visos CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos, kurioms esant laikoma, kad iš esmės pasikeitė sutartinių prievolių pusiausvyra: 1) ieškovas negalėjo protingai numatyti, kad Lietuvoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių prasidės ekonominis sunkmetis, kurio metu nukris nekilnojamojo turto kainos; 2) ekonominis sunkmetis prasidėjo po to, kai šalys sudarė sutartį ir papildomą susitarimą; 3) ieškovas negali kontroliuoti ekonominio sunkmečio padarinių – sumažėjusios apgyvendinimo viešbutyje kainos rinkoje ir svečių skaičiaus, padidėjusio PVM; 4) ieškovas nebuvo prisiėmęs ekonominio sunkmečio padarinių rizikos – mokėti 30–40 proc. didesnį nei rinkos kaina nuomos mokestį. Remdamasis byloje pateikta UAB ,,Alliance Property“ turto nuomos kainos nustatymo ataskaita, teismas nustatė, kad 2009 m. spalio 9 d. ieškovo nuomojamų patalpų nuomos kaina buvo 33 Lt be PVM; šios aplinkybės atsakovas nepaneigė. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas pakeisti sutartį ir atkurti sutartinių prievolių pusiausvyrą yra pagrįstas.“

Apeliacinė instancija, viršuje cituojama apimtimi, pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą, nurodydama:

“Dėl ekonominio sunkmečio ypač pablogėjusi ieškovo turtinė padėtis sudaro pagrindą spręsti, jog yra esminis sutarties vykdymo suvaržymas, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą ir darantį sutarties vykdymą itin sudėtingą (CPK 185 straipsnis); remdamasi byloje esančiais įrodymais, pažymėjo, kad ekonominė krizė, pasikeitusi nekilnojamojo turto rinkos situacija turėjo įtakos abiejų šalių verslui, tačiau ieškovo padėtis nepalankesnė; nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nustatytos visos CK 6.204 straipsnio 2 dalies taikymui būtinos aplinkybės. Teisėjų kolegijos nuomone, net ir apdairus, protingas ir rūpestingas verslininkas negalėjo protingai tikėtis ar numatyti, kad kils tokio masto ekonomikos krizė, sukėlusi neigiamų padarinių verslo sektoriui, kartu ieškovo turtinei padėčiai (CPK 185 straipsnis, CK 1.137 straipsnio 2 dalis).“

Aišku, tai sąlygojo kasacinį skundą. Nuomotojas (kasatorius) pateikė argumentus:

“Teismai netinkamai taikė CK 6.204 straipsnį, 6.223 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai pakeitė šalių sudarytos nuomos sutarties sąlygas. CK 6.223 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti keičiama teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ir įstatymų nustatytais atvejais. Ši įstatymo norma turi būti taikoma sistemiškai su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais (pvz., 6.204, 6.228 straipsniai ir kt.). Byloje nenustatyta nė vienos iš CK 6.223 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų. Be to, netaikytinas ir CK 6.204 straipsnis, nes nėra šiai normai taikyti būtinų aplinkybių, t. y. tokių, kurios iš esmės pakeistų šalių interesų pusiausvyrą. Nuomos sutarties 5.1 punkte nustatyta sąlyga, kad ieškovas įsipareigoja kas mėnesį mokėti kasatoriui 53 Lt pridedant 18 proc. PVM už vieną kvadratinį metrą (sutarties pakeitimu nuomos mokestis sumažintas iki 50 Lt pridedant PVM). Šalys yra verslininkės ir laisva valia susitarė dėl nuomos sąlygų. Kaip profesionalūs rinkos dalyviai, jos galėjo numatyti, kad rinkos sąlygos per ilgą laikotarpį (nuomos sutartis sudaryta 17 metų) gali pasikeisti, sutartyje nustatyta nuomos kainos viršutinė riba – 105 000 Lt be PVM, be to, ieškovas galėjo rinktis kitą patalpų nuomotoją (duomenys neskelbtini) mieste. Ekonomikos recesija ir nukritęs vidutinis tokios pat paskirties patalpų nuomos mokesčio dydis rinkoje negali būti pripažįstami tokia aplinkybe, kurios nebuvo galima objektyviai numatyti. Kasatoriaus nuomone, teismai privalėjo atsižvelgti į tai, kad sutartinių prievolių pusiausvyra iš esmės pasikeičia, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Pakeitus sutartį, iš esmės sumažėja atsakovo gaunamas įvykdymas; ieškovui mokant šalių sutartą nuomos mokestį nuomos sutarties įvykdymo kaina nepadidėja (nuomos mokestis nebuvo padidintas), jo gaunama sutarties nauda (nuomojamų patalpų plotas ir kokybė) nepasikeitė. Kasatoriaus teigimu, CK 6.204 straipsnio taikymas turėtų būti išimtinis, kai principo pacta sunt servanda laikymasis būtų neprotingas arba CK specialiai nurodytais atvejais, siekiant apsaugoti silpnesniąją teisinio santykio šalį (pvz., CK 6.685 straipsnis). Šis straipsnis neskirtas rinkos kainų pasikeitimo rizikai valdyti. Ekonomikos nuosmukis paveikė visus rinkos dalyvius, o ne tik ieškovą; šalių sulygtų sutarties sąlygų pakeitimas reikštų, kad visi rinkoje sudaryti sandoriai turėtų būti peržiūrimi, o tai prieštarauja laisvos rinkos principams. Be to, kasatorius pažymėjo, kad pakeisti šalių sutarties sąlygas yra teismo teisė, o ne pareiga.“

Taip Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teko pasisakyti dėl CK 6.204 str. taikymo. Pirmiausia dėl pacta sunt servanda ir rebus sic stantibus santykio:

“Sutarčių teisėje galioja pacta sunt servanta principas, reiškiantis, kad šalys privalo vykdyti prisiimtus tarpusavio įsipareigojimus, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Tačiau ne visada šio principo besąlygiškas laikymasis užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, tam tikrais atvejais jo taikymas gali lemti kitų civilinės teisės principų (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) pažeidimą. Įstatymo leidėjo CK įtvirtinta sutarčių sąlygų pakeitimo teismo sprendimu galimybė yra vienas iš būdų, kuriuo gali būti sumažinami ar išvengiami vienai šaliai dėl nenaudingo sutarties vykdymo galintys kilti neigiami padariniai.

CK 6.204 straipsnis reglamentuoja situaciją, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Šio straipsnio 1 dalyje kartu su pacta sunt servanda principu įtvirtintas rebus sic stantibus principas, reiškiantis, kad jeigu sutartį tampa sudėtinga vykdyti, ji turi būti ir toliau vykdoma, tačiau atsižvelgiant į ją sudarius pasikeitusias aplinkybes. Taikant nurodytą principą, pasikeitusių aplinkybių našta paskirstoma abiem sutarties šalims, o ne tenka tik vienai jų.“

Toliau pateikiamas paaiškinimas, ką reiškia CK 6.204 str. nustatytas esminis sutarties vykdymo suvaržymas ir prievolių pusiausvyros pasikeitimas:

Tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad jos atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Esminiu sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Pažymėtina, kad būtina nustatyti, jog egzistuoja visos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, priešingu atveju neatsiranda pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodytų sutarties pakeitimo būdų. Pagal šios dalies nuostatas, nuosekliai vadovaujantis pacta sunt servanta principu, pirmenybė teikiama šalių susitarimui: kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Tik tada, jei šalims nepavyksta susitarti, jos abi turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Pažymėtina, kad analizuojamas CK straipsnis iš esmės pakartoja UNIDROIT principų 6.2.1–6.2.3 straipsnių reglamentuojamą ,,iš esmės pasikeitusių aplinkybių“ institutą. Dėl to sutarties vykdymo suvaržymo klausimai sprendžiami pagal taisykles, analogiškas įtvirtintoms UNIDROIT principuose. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurios sutarties vykdymo suvaržymo specialiosios nuostatos įtvirtintos CK VI dalyje, reglamentuojančioje atskiras sutarčių rūšis, pavyzdžiui, pagal CK 6.653 straipsnio 6 dalį, kai rangovo tiekiamų medžiagų ar įrenginių kaina arba paslaugų, kurias rangovui teikia tretieji asmenys, kaina padidėja iš esmės ir šio kainų padidėjimo rangovas negalėjo numatyti rangos sutarties sudarymo momentu, rangovas turi teisę reikalauti padidinti darbų kainą arba nutraukti sutartį pagal CK 6.204 straipsnio nustatytas taisykles.

Dabar dėl minėtų keturių sąlygų viseto:

“Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad ginčo sutarties atveju nėra įstatymo nustatytų sąlygų CK 6.204 straipsnio 3 dalyje 2 punkte nustatytoms priemonėms taikyti: pasikeitusi ekonominė situacija iš esmės nepakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyros – ieškovas moka tokį patį nuomos mokestį, koks numatytas nuomos sutartyje, jis nepadidėjo; kasatorius ieškovo sąskaita negauna daugiau, o ieškovui nesumažėjo gaunamas įvykdymas. Be to, kasatorius nurodo ir tai, kad, net ir nustačius būtinų CK 6.204 straipsnio 3 daliai taikyti sąlygų visumą, ieškovo reikalavimo pakeisti sutartį patenkinimas neatkurtų šalių sutartinių prievolių pusiausvyros, o ją pažeistų, turėtų neigiamos įtakos kasatoriaus teisėms ir interesams: kasatorius netektų galimybės gauti jo planuotų pajamų sutarties galiojimo laikotarpiu, atitinkamai ilgėtų lėšų, išleistų nuomojamos patalpoms įrengti, grąžos kasatoriui laikotarpis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog ieškovas privalo mokėti tokį patį nuomos mokestį, dėl kurio šalys susitarė esant skirtingai nei ginčo metu ekonominei situacijai, yra pagrindinė priežastis, nulėmusi ieškovo prašymą pakeisti nuomos sutartį. Sprendžiant, kad, nepaisant susiklosčiusios situacijos, sutartyje nustatyta kaina negali būti laikoma aplinkybe, galinčia lemti sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą, reiktų pripažinti, kad CK 6.204 straipsnio pagrindu apskritai negali būti prašoma keisti sutarties sąlygą, kurioje yra nustatyta kaina. Sutarties kaina ir kitos šalių nurodomos aplinkybės, net ir atsižvelgiant į tai, kad jos nėra vienai šaliai labai palankios, savaime nereiškia, kad pažeidžiama šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Minėta, kad toks pažeidimas būtų nustačius, jog prievolių vykdymo pagal sutartį pasikeitimas yra esminis: arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Esminis vykdymo išlaidų padidėjimas dažniausiai neigiamai paveikia šalį, kuri turi įvykdyti nepiniginio pobūdžio prievolę, pvz., išaugus žaliavos kainoms, išauga ir prekės pagaminimo kaštai. Vykdymo vertės sumažėjimas gali neigiamai paveikti tiek piniginio, tiek nepiniginio pobūdžio prievolę vykdančią šalį, pvz., dėl infliacijos, labai didelių pokyčių rinkoje ir pan. Pažymėtina, kad tiek esminis vykdymo išlaidų padidėjimas, tiek esminis vykdymo vertės sumažėjimas turi būti pagrindžiami objektyviais kriterijais, patvirtinančiais, kad atitinkamas pasikeitimas tikrai įvyko. Šalis, kuri prašo keisti sutarties sąlygą, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kaip jos nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Pažymėtina, kad sutarties sąlygų keitimas yra kiekvienoje byloje individualus. Teismas, spręsdamas, ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis, turi vertinti byloje pateiktų įrodymų visumą ir atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatybes.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas yra viešbučio paslaugas teikianti įmonė, 2002 m. sudariusi su kasatoriumi negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurią 2004 m. šalys pakeitė ir nustatė, kad ji galios iki 2019 m. gruodžio 31 d., nuomos mokestis – 50 Lt už kvadratinį metrą. Pasikeitus rinkos sąlygoms, šalys derėjosi dėl nuomos sutarties kainos pakeitimo, tačiau joms nepavyko susitarti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ilgalaikių sutarčių vykdymui labai svarbus šalių bendradarbiavimas, solidarumas, abipusiškumas, sąžiningas pareigų vykdymas, šių sutarčių vykdymas pasikeitus aplinkybėms ir galimybė iš naujo susiderėti dėl tam tikrų sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad kasatorius nepakankamai bendradarbiavo su ieškovu, nesvarstė galimybių ieškovui kilusiems dėl ekonominės krizės atsiradusiems neigiamiems padariniams sušvelninti. Vykdyti sutartį, pasikeitusiomis sąlygomis, šalims yra naudingiau, nei ją nutraukti. Pagal šalių sudarytos nuomos sutarties sąlygas (9 skirsnio 96 punktas), ją nutraukti šalys gali, jei sutarties nutraukimo iniciatorė kitai šaliai sumokės baudą (dvylikos mėnesių nuomos mokesčio dydžio) ne vėliau kaip prieš 12 kalendorinių mėnesių iki planuojamo nuomos sutarties nutraukimo informavusi kitą šalį, nesuinteresuotą nutraukti nuomos sutarties. Akivaizdu, kad dėl finansiškai nepalankaus susitarimo šalims nenaudinga nutraukti nuomos sutartį.

Teismai, remdamiesi ieškovo byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad dėl pasaulinio masto ekonomikos krizės, kurią išgyveno ir Lietuva, sumažėjo ieškovo teikiamų paslaugų pelningumas (dėl sumažėjusio svečių skaičiaus ir apgyvendinimo kainų), padidėjo veiklos sąnaudos (pridėtinės vertės mokestis išaugo nuo 5 proc. iki 21 proc., padidėjo mokesčiai už elektrą, šildymą ir pan.). Teismai nustatė, kad ieškovo nuomojamų patalpų nuomos kaina rinkoje yra 33 Lt už kvadratinį metrą. Tai reiškia, kad ieškovas, nuomodamas patalpas ir mokėdamas 50 Lt už kvadratinį metrą, gauna šios kainos neatitinkančias patalpas, t. y. tik tokias, kurių kvadratinis metras kainuoja 33 Lt. Be to, dėl pirmiau išvardytų aplinkybių (ekonominės krizės, padidėjusių veiklos sąnaudų ir pan.) sumažėjo iš vieno kvadratinio metro nuomojamų patalpų gaunamos ieškovo pajamos. Jeigu šalys dėl nuomos sutarties kainos būtų tarusios esant pasikeitusioms sąlygoms, tokia kaina būtų mažesnė, nei sulygta nuomos sutartyje. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad ieškovui sumažėjo iš nuomos sutarties gaunamas įvykdymas, atitinkamai jam iš esmės tapo sudėtingiau vykdyti pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus – mokėti nustatytą (50 Lt už kvadratinį metrą) kainą. Sprendžiant dėl to, ar, pakeitus sutarties kainą (ją sumažinus), sumažės kasatoriaus gaunamas įvykdymas, akivaizdu, kad kasatorius gaus mažiau pajamų iš patalpų nuomos nei iki šiol. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal teismų nustatytas negyvenamųjų patalpų nuomos kainas rinkoje kasatorius galėtų kitą sutartį sudaryti nustatant 33 Lt už kvadratinį metrą kainą, laikytina, jog šiuo metu kasatorius gauna šalių interesų pusiausvyrą pažeidžiantį nuomos mokestį ir, pakeitus nuomos kainą, iš esmės kasatoriaus gaunamas sutarties įvykdymas nesumažės.“

Pasisakyta ir dėl galimybės numatyti krizę:

“Įvykusi ekonominė krizė negali būti prilyginama eiliniam ekonomikos nuosmukiui. Teisėjų kolegija vertina šias teismų išvadas kaip pagrįstas. Nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko drastiškų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui. Pažymėtina, kad buvus galimybei tokius pokyčius prognozuoti, nebūtų kilę tokio masto neigiamų padarinių visai šalies ekonomikai. Pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Mano tikslas“ v. UAB ,,Armitana“, bylos Nr. 3K-3-459/2010). Dėl to teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad tikimybė, jog ieškovas negalėjo numatyti tokio masto ekonominės krizės, yra daug didesnė, nei tikimybė, jog galėjo. Pažymėtina, kad tai patvirtina ir ilgas laikotarpis nuo nuomos sutarties sudarymo bei pakeitimo momento (atitinkamai – 2002 m. ir 2004 m.) iki ekonominės krizės pradžios (2008 m.). “

Taip prieita prie išvados, jog:

“Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai nustatė, jog egzistuoja visos aplinkybės, kurioms esant laikoma, kad iš esmės pasikeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyra, ir pagrįstai sprendė, jog ieškovui dėl sutartyje nustatytos nuomos kainos neatitikties jos rinkos kainai, iš esmės suvaržomas jo sutartinių įsipareigojimų pagal sutartį vykdymas. Pažymėtina, kad pasikeitusios esminės sąlygos (teigiami pokyčiai nuomos rinkoje, viešbučių veikloje ir pan.) gali sudaryti prielaidas sutarties kainai didėti, atitinkamai – šalims keisti sutartį. Byloje šalys neįrodinėjo aplinkybės, kokiam terminui prašoma pakeisti sutarties sąlyga turėtų būti pakeista.“

Dėl teismo diskrecijos teisės modifikuoti ar nutraukti sutartį:

“Atkreiptinas dėmesys, kad teismas turi diskrecijos teisę spręsti, kurią iš CK 6.204 straipsnio 3 dalyje numatytų priemonių taikyti (nutraukti sutartį ar pakeisti jos sąlygas), tačiau nustatęs, kad visos būtinos sutarties vykdymo suvaržymo institutui taikyti prielaidos egzistuoja, negali atsisakyti nutraukti sutartį ar ją pakeisti. Tokios sąlygos įstatymo nenustatyta. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad, nors ir egzistuoja visos sąlygos sutarčiai pakeisti, teismas gali atsisakyti patenkinti tokį reikalavimą.“

Kokias pasidarome išvadas? Kad atvertas kelias keisti ilgalaikių sutarčių sąlygas, kurios buvo sudarytos ikikriziniu laikotarpiu, jeigu jos pažeidžia šalių prievolių įvykdymo pusiausvyrą ir taip vienai šaliai pasunkėja sutarties vykdymas. Žalia šviesa uždegta. Atkreiptinas dėmesys, kad teismai neturėtų pasimesti šioje situacijoje ir pradėti tenkint ieškinius dėl sutarčių nutraukimo, nes nors šioje situacijoje “laimėjo“ rebus sic stantibus, tačiau pacta sunt servanda dar “gyvas“, todėl pirmiausia reikia bandyti susitarti, o teismai neturėtų tenkinti prašymų nutraukti sutartis,  nes visų pirma jas reikėtų bandyti išsaugoti keičiant nelygias sąlygas. Neabejoju, kad šiuo LAT’o išaiškinimu ne kartą bus bandoma piktnaudžiauti. Nederėtų pamiršti, kad CK 6.204 str. yra taikomas tik išimtiniais atvejais ir tai turėtų būti daroma labai atsargiai.

LAT: CK 6.228 str. netesyboms netaikomas

Ilgą laiką mūsų teismai kūrė neteisingą praktiką taikant CK 6.228 straipsnį, reglamentuojantį esminę šalių nelygybę. Šiame straipsnyje numatyta galimybė pirmiausia ne teismo tvarka pakeisti (atsisakyti tam tikros sąlygos) sutartį. Tam yra būtinas minėtame straipsnyje esantis sąlygų visetas. Bet šį kartą ne apie jas, o apie teismų praktiką, kurioje dažniausiai pasitaikęs šiuos normos taikymas buvo mažinant sutartinių netesybų dydį. Net Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra ne kartą pasisakęs dėl tokio taikymo, kuriam pritardavo. Pavyzdžiui Civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2006 LAT nurodo:

“Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai suabsoliutino sutarties laisvės principą. Sutarties laisvė apima ir laisvę šalims savarankiškai nustatyti jos turinį, išskyrus atvejus, kai tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė ir teisės principai; dėl to, jei ieškovė ir suprato sutarties sąlygas, tai nėra aplinkybė, savaime paneigianti būtinybę tirti ir vertinti sutarties sąlygas pagal geros moralės, lygiateisiškumo, sąžiningumo, protingumo principus. Vadinasi, nagrinėdamas CK 6.228 straipsnio pagrindu pareikštą reikalavimą, teismas turėjo tirti sutartyje nelygiaverčių viena kitai netesybų sąlygų atsiradimo aplinkybes. Atsakovas yra verslo subjektas, viena jo veiklos sričių – žemės sklypų pirkimas ir pardavimas; atsakovo atstovo aiškinimu, tokios sutarties sudarymas atsakovui yra įprastas. Ieškovės teigimu, ji yra mažiau informuota, neturi derybų patirties, ekonomiškai silpnesnė už atsakovą. Sutartį parengė atsakovas, jam nustatytos dešimt kartų mažesnės netesybos nei ieškovei. Ar atsakovas nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad sudarant preliminariąją sutartį jis buvo stipresnioji šalis, vertintina tik teismo posėdyje ištyrus nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas jų netyrė, dėl CK 6.228 straipsnyje nustatytų normų taikymo sprendime nepasisakė; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, turinčių reikšmės, taikant CK 6.228 straipsnį; apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šių aplinkybių taip pat netyrė. Tai  konstatavusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra  atskleista bylos esmė; fakto klausimai, turintys esminės reikšmės taikant CK 6.228 straipsnį, nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl nurodytų materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).“

Kitoje byloje (3-k3-273/2005) LAT konstatavo, kad šaliai sutartimi nustatyta dviguba atsakomybė t.y. netesybos sudarė delspinigius ir palūkanas, kurios suteikė vienai šaliai nepagrįstą pranašumą:

„Nustatant sutarties sąlygas, viena sutarties šalis gali pasinaudoti savo pranašesne padėtimi, kitos šalies silpnumu (neapdairumu, nepatyrimu ir pan.) ir nesąžiningai pasiekti susitarimo, kuriuo nustatyti gerokai palankesnes sau sutarties sąlygas, nepagrįstą pranašumą (šiuo atveju – labai dideles netesybas). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalių sutartyje numatytos netesybos yra neprotingai didelės (protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nebūtų sudaręs), todėl panaikino sutarties sąlygas dėl tokių netesybų, jas sumažino ir taip pašalino esminę sutarties šalių nelygybę. Teismas iš esmės šalių sutartį pakeitė tuo pagrindu, kad joje buvo nustatyti neprotingai dideli delspinigiai.“

Kitoje byloje (3-k3-296/2006) LAT pasisakė dėl nepagrįstai didelio baudos dydžio nutraukiant nuomos sutartį prieš terminą t.y. šiuo atveju, nutraukus sutartį, būtų atlyginami ne nuomotojo patirti nuostoliai, o nuomotojas būtų nepagrįstai praturtėjęs ir susidariusi tokia situacija, kai nuomininkas atsidūręs neproporcingoje padėtyje dėl prievolių neatitikimo, nutraukęs sutartį prieš terminą patirtų didelius nuostolius:

„Šalys gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą (CK 6.228 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Sutarties 6 straipsnio 3 dalies sąlyga, numatanti 30 000 Lt baudą nuomotojui prieš terminą nutraukus sutartį, rodo šalių prievolių neatitikimą, viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelį pranašumą. Sprendžiant, ar šalių nelygybė yra esminė, būtina atsižvelgti į daugelį faktinių aplinkybių: sutarties rūšį, tikslą, šalių patirtį versle ir pan. Tai yra fakto klausimai, kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas, išsamesnė faktų analizė, taikant minėtą teisės normą, atlikta apeliacinės instancijos teismo. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.228 straipsnio taikymo nepaneigia teismų padarytų išvadų.“

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gražiai ir tvarkingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vykdo teisingumą. Bet pamąsčius kyla klausimas, ar iš tiesų mažinant netesybas, kai atėjo laikas jas mokėti, remiantis esmine šalių nelygybe atitinka 6.228 straipsnio prasmę? Žymiai daugiau klausimų kyla atsivertus UNIDROIT komentarą. Netesybos nėra tas atvejis, kada turėtų būti taikoma esminė šalių nelygybė. Naujausioje savo praktikoje (Nr. 3K-3-106/2010) LAT’as  tai patvirtino  ir pakeitė iki šiol formuotas formuotas nuostatas  nurodydamas:
“CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos ar sąlygų, jeigu tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole, ir tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Praktikoje tai turėtų būti tokia nelygi šaliai padėtis, jog protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų. Tai turėtų būti esminė sutarties sąlyga. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį. Pavyzdžiui nukentėjusi šalis kuri pardavė vertingą daiktą iš kitos šalies už nepagrįstai mažą kainą, gali prašyti pakeisti kainą, kuri atitiktų rinkos vertę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl netesybų negali būti laikomas esmine sutarties sąlyga dėl netesybų teisinės prigimties: netesybos laikomos prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (CK 6.71, 6.73 straipsniai) arba pagrindu taikyti civilinę atsakomybę (CK 6.258 straipsnis).“

Taigi, LAT čia palietė kelis elementus, kurių trūksta netesyboms norint taikyti CK 6.228 str. Pirma, nelygybė turi būti jau sudarant sutartį, o netesybų atveju, jos suveikia tik neįvykdžius, ar netinkamai vykdžius sutartį. Antra, tai turi būti esminė sutarties sąlyga, o netesybos dėl prigimties savo prigimties negali tokia sąlyga būti.

Kyla klausimas, kodėl ilgą laiką esminė šalių nelygybė buvo taikoma netesyboms, o dabar staiga pasikeitė. Atsakymas gana paprastas, jau minėjau, kad LAT’as vykdė teisingumą. Bet tai nėra pagrindinė šio teismo funkcija. Jo misija yra formuoti vieningą praktiką, aiškinti kaip turi būti taikomos materialinės ir procesinės normos. Pas mus viskas dažniausiai vyksta atvirkščiai, pirma bandoma įvykdyti teisingumą. Taip LAT’as neretai iš esmės tampa antrąja apeliacija.

Kitas dalykas, kaip išspręsti minėtose bylose esančias teisines problemas, jeigu atsiribojame nuo esminės šalių nelygybės taikymo? Atsakymas daugiau negu paprastas. Jį praktiką pakeitusioje byloje pateikė LAT:

“Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi, sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Sutartyje nustatydamos netesybų dydį, šalys gali susitarti dėl nuostolių ir netesybų (išskyrus įstatymines netesybas) santykio bei tokiu būdu konkretizuoti sutartinės civilinės atsakomybės ir prievolės įvykdymo užtikrinimo ypatumus, tačiau teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Tačiau netesybos negali būti priemonė vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v.  UAB „Pakrijas, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007). Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje individualioje byloje. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008).“

Labai paprasta, kam lipti per langą (CK 6.228 str), jeigu atviros durys (CK 6.73 ir 6.258)..

 

%d bloggers like this: