Teisėjas negali būti persekiojamas už neva neteisingo sprendimo priėmimą

PASTABA: šis mano komentaras yra grindžiamas grynai žiniasklaidoje atsiradusia informacija, kurioje šiuo klausimu daug spekuliuojama. Suprantu, kad tai nėra patikimiausias šaltinis, o šiuo klausimu pasisakinėsiu griežtai. Šiame komentare bus daug hipotetikos ir spekuliavimo ant “jeigu“. Todėl prieš skaitant toliau norėjau tai aiškiai išreikšti, kad perspėčiau skaitytojus tam, kad ir Jūs žiūrėtumėte į šaltinius ir mano mintis ypač kritiškai ir atsargiai.

___________________________________________________________________

Šiandien skaitinėju viešojoje erdvėje informaciją apie teisėjo G. Viederio priimtą procesinį sprendimą ir esu pašiurpęs, pakraupęs ir išsigandęs. Mane šokiravo 15min.lt pasirodžiusi publikacija “Kas privertė teisėją Gediminą Viederį parašyti atsistatydinimo pareiškimą?“. Naujienų portalas pateikia tokią versiją:

“Ketvirtadienį prieš 16 val., šaltinio duomenimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) patalpose įvyko šio teismo ir Teisėjų tarybos pirmininko G.Kryževičiaus susitikimas su G.Viederiu, kuriame dalyvavo ir prezidentės vyriausioji patarėja teisės klausimais Rasa Svetikaitė, Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Vytautas Zelianka.“

G. Kryževičius kitą:

“Anot G.Kryževičiaus, jokio spaudimo iš D.Grybauskaitės komandos jis nepatyrė, su prezidentūros atstovais teisėjo G.Viederio karjeros klausimais apskritai nesitarė.“

Tačiau pasako, kad:

“Jis pasakojo, kad ketvirtadienį 11 val. susitiko su G.Viederiu ir Vilniaus apygardos teismo pirmininku V.Zelianka aptarti, kokiais teisiniais argumentais rėmėsi teisėjais priimdamas sprendimą.“

Jeigu prezidentūra kišosi ir iš tiesų inicijavo teisėjo atstatydinimo procesą, o per kažkokį susitikimą dar jį ir patardė – tai yra siaubinga. Bet čia tik spekuliacija.Turim informaciją, kurios neneigia pats G. Kryževičius, paaiškindamas, kad pasikvietė aptarti teisėjo priimto sprendimo motyvų. Kas čia per bajeris? Nuo kada teisinėje valstybėje žemesnės instancijos teismo teisėjas kviečiamas aiškinti savo motyvus aukštesnės instancijos teismo teisėjui (plius Teisėjų tarybos pirmininkui)? Konstitucijoje yra tokios normos (109 str. 2-3 d.), kuri galioja ir teisėjams:

“Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.
Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“

Teisėjo nepriklausomumo principas yra fundamentalus siekiant užtikrinti teisinės valstybės egzistavimą. Ne veltui jis įtvirtintas ne tik Konstitucijoje, bet ir proceso kodeksuose, teismų įstatymuose. Pati nepriklausomo teismo idėja ateina iš tarptautinių dokumentų, tokių kaip Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir t.t. Nepriklausomo teismo idėja paprasta – po pasaulinius karus sukėlusių autoritarinių ir totalitarinių rėžimų siekta, kad nebebūtų vykdomas teisingumas pagal užsakymą ir kad teisingumo vykdymas nebūtų įrankis politiniams sprendimas pagrįsti ir kartu prieš nesutinkančius neveiktų kaip represinis mechanizmas.

Teisėjų nepriklausomumo klausimu yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime:

“Vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) savarankiškumo garantijos. Joks teisėjas vykdydamas teisingumą nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui.

Įgyvendinti savo konstitucinę priedermę ir funkciją vykdyti teisingumą teisminė valdžia gali tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valstybės valdžių – įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios, kurios yra formuojamos politiniu pagrindu. Jei teisminė valdžia nebūtų savarankiška, nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, ji nebūtų visavertė.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatavęs, kad „iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip hierarchinės, nes nė vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu arba organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instancijos teismui: pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai nėra pavaldūs nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismams, o Lietuvos apeliacinis teismas nėra pavaldus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui“. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota: „Iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti ir kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą: nors <…> pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires.“

Šios citatos patvirtina teisėjo procesinį savarankiškumą ir nepriklausomumą. Man nėra suvokiama, net po to, kai teisėjas galimai priėmė neteisėtą nutartį (dėl teisėtumo nepasisakinėsiu, nes nemačiau jokios bylos medžiagos ar įrodymų), jis kviečiamas pas Teisėjų tarybos pirmininką (o kartu ir LAT’o pirmininką) pasiaiškinti. Taip duodamas signalas kitiems teisėjams ir sukuriamas precedentas, kad bylas reikia nagrinėti “teisingai“. Tik įstatymo klausymas nueina į antrą planą.

Tiesa, reikia pastebėti, kad buvo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų, kurie manė, jog G. Kryževičius elgiasi netinkamai:

“G.Kryževičius pripažino, kad keli LAT teisėjai bandė jį įtikinti, kad jo elgesys yra netinkamas ir dėl procesinių sprendimų teisėjai negali būti persekiojami.“

Visiškai pritariu šiems teisėjams. Tai, kad apeliacinė instancija naikina pirmosios instancijos sprendimą niekada nebuvo ir neturėtų būti pagrindas pats savaime šalinti žemesnės instancijos teisėją iš pareigų, taip, kaip kad teisėjas iškviečiamas pas Teisėjų tarybos pirmininką į kabinetą ant kilimėlio ir išklausius jo motyvų siūloma jam atsistatydinti ir pasakoma, kad prezidentūrai jis nepatiks. Norint atleisti teisėją iš darbo, reikia atlikti specialias įstatymų nustatytas procedūras, į kurias aiškinimasis ant kilimėlio ir patikimas prezidentūrai nepatenka. Tačiau G. Kryževičius ginasi, kad Teisėjų Taryba nėra tik teisėjus ginanti institucija ir jeigu būtų taip, tai jis pasiruošęs atsistatydinti iš pirmininko pareigų. Aš matau skirtumą, tarp teisėjo gynimo ir kišimosi į jo nepriklausomumą, nesvarbu, ar po to, kai atitinkamas sprendimas jau priimtas.

Apie galimą atleidimą iš pareigų G. Kryževičius sako:

„Aš pasakiau, kad, mano požiūriu, toks aplaidumas vertinamas pagal Teismų įstatymą kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis ir paminėjau, kad neatmetama tokia galimybė, jog prezidentė į tai reaguos dekretu dėl Teisėjų tarybos patarimo atleisti jį kaip pažeminusį teisėjo vardą.“

Koks aplaidumas? Kur yra aplaidumo įrodymai ir pan? Nuo kada teismo sprendimo priėmimas vertintinas kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis? Ar teisėjui iškelta drausminė byla, gal pradėtas ikiteisminis tyrimas ar kažkas tokio? Kur aš praleidau šią informaciją? Kyla daug daugiau klausimų, kam pavyzdžiui reikalinga instancinė teismų sistema?

Pagal teismų įstatymo 83 str. 3 d.:

“Teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties.“

Vis dar nematau įrodymų, kad šioje konkrečioje situacijoje priimtas sprendimas yra aiškiai palaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas. Jeigu panaikintas aukštesnės instancijos sprendimas patenka po šia norma, tai teks atleisti visus teisėjus, išskyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o kartu ir išmesti instancinę sistemą į šiukšlių dėžę.

Labai nepatinka man tai, kas vyksta, nes tokie reiškiniai leidžia kilti rimtoms abejonėms dėl teisėjų nepriklausomumo. Bus įdomu, kaip pasibaigs ši istorija. O pabaiga gali būti dvejopa: arba atleidžiamas G. Viederis, nes kažkaip įrodomas jo aiškus aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas, arba atsistatydina iš teisėjų tarybos pirmininkų G. Kryževičius. Viena yra inicijuoti drausminę bylą, o visai kas kitą kviesti į kabinetą pasiaiškinti ir siūlyti parašyti atsistatydinimo pareiškimą… Tiesa, galimas trečias variantas, kad neįvyksta nieko.

Man asmeniškai abejonės teisėjų nepriklausomumu yra žymiai baisesnės negu vienam asmeniui, įtariamam padarius sunkias baudžiamąsias veikas, griežčiausios kardomosios priemonės neskyrimą.

Teismo nepriklausomumas ir nešališkumas

Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šis įrašas yra skirtas apžvelgti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o kartu ir šio teismo akceptuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo doktriną dėl teismo (teisėjų) nepriklausomumo ir nešališkumo. Pastebėtina, kad LAT’as šiuo klausimu laikosi gana tvirtos ir nuoseklios doktrinos, kuri užtikrina aukštą teismo nešališkumo standartą. Iš esmės, tai sąlygota EŽTT doktrinos, kurioje išvesti objektyvaus ir subjektyvaus teismo nešališkumo testai. Jeigu subjektyviojo testo taikymas reikalauja rimtų įrodymų, kuriais būtų patvirtintas teismo šališkumas, tai objektyvusis leidžia įžvelgti šališkumą esant menkiausioms, tai patvirtinančiomis aplinkybėmis. Patvirtinus teismo šališkumą atsiveria keletas galimybių:

  1. tai yra teisėjo(ų) nu(si)šalinimo pagrindas (CPK 64-66 str.);
  2. tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.), o šiuo atveju byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmos, ar apeliacinės instancijos teismui;
  3. tai yra proceso atnaujinimo pagrindas (CPK 366 str. 1 str. 8 d.).

Todėl, siekiant išvengti mano minimų 2 ir 3 esančių padarinių, teisėjai turėtų nusišalinti patys. 2012 m. gegužės 3 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nutartyje Nr. 3K-3-234/2012, toliau plėtė ir aiškino doktriną, dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo. Bylos esminės aplinkybės: apeliacine instancija nagrinėjusios teisėjos dukra yra viena iš atsakovo darbuotoju (jam dirba juriste), todėl teisėja galimai buvo šališka. Šioje situacijoje LAT’as taiko EŽTT subjektyvaus ir objektyvaus šališkumo testus:

“Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36 Wettstein, cited above, § 47 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., Pullar v. United Kingdom, 10 June 1996, Reports 1996-III, § 38). Be kita ko, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, § 121; Salov v. Ukraine, no. 65518/01). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Taigi, bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. Castillo Algar v. Spain, 28 October 1998, Reports 1998-VIII, § 45). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007).“

Kaip matysime, subjektyvųjį šališkumą sunku įrodyti:

“Kasatorius kelia bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teisėjos nešališkumo klausimą, nurodydamas, jog jos duktė dirba atsakovo įmonėje juriste. Faktą dėl teisėjos dukters darbo atsakovo įmonėje juriste pripažino ir atsakovas, pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė susijusi su objektyviuoju teisėjo nešališkumu, nes su subjektyviuoju teisėjo nešališkumu galima būtų sieti tai, kad, kasatoriaus nuomone, teisėja buvo suinteresuota priimti atsakovui, kurio įmonėje dirba jos duktė, palankų sprendimą, tačiau byloje nėra konkrečių duomenų, patvirtinančių teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teisėjos šališkumą patvirtina priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriame byloje nustatyti faktai ir dokumentų turinys yra iškreipti, netinkamai traktuojami. Remdamasis kasacinio teismo formuojama teismų praktika teisėjas daro išvadas apie bylos faktinių aplinkybių (ne)įrodytumą pagal prieštaringus įrodomuosius duomenis, netiesioginius įrodymus, esant sudėtingoms bylos aplinkybėms. Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D. ir kt. v. B. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-1082/2002; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus argumentai dėl teisėjos šališkumo grindžiami tik prielaida, todėl nepaneigia preziumuojamo asmeninio nešališkumo principo ir nėra pagrindas daryti išvadai, jog teisėja subjektyviąja prasme buvo šališka.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nesu matęs, kai teisėjas pripažįstamas šališku subjektyviojo testo pagrindu. Tačiau taip buvo vienoje iš EŽTT bylų (Lavents v. Latvia, 28 November 2002), kai teisėjas komentavo žiniasklaidai jo sprendžiamą bylą, dar jos neišnagrinėjus.

Nagrinėjamoje LAT’o byloje, teismas nustato objektyvųjį šališkumą:

“Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad situacija, kai šios bylos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkės (pranešėjos) duktė dirba atsakovo įmonėje juriste, t. y. artimi teisėjos ir vienos bylos šalių darbuotojos giminystės ryšiai bei šios darbuotojos einamos juristės pareigos, susijusios su atstovavimu įmonės interesams ir jų gynimu (nors atstovavimo funkcijos ji nagrinėjamoje byloje ir nevykdė), objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Tokias abejones bylą nagrinėjantis teisėjas privalo pašalinti, garantuodamas asmens teisę į nešališką teismą, nusišalinti CPK 66 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriui, kuriam priimtas nepalankus apeliacinės instancijos teismo sprendimas, ši aplinkybė gali pagrįstai kelti abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Dėl to objektyviuoju teisėjo nešališkumo aspektu, nagrinėjamoje byloje nepritaikius teisėjo nusišalinimo instituto CPK 66 straipsnio pagrindu, buvo pažeista kasatoriaus teisė į nešališką teismą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 21 straipsnis). Nustačius kasatoriaus teisės į nešališką teismą pažeidimą, yra pagrindas konstatuoti, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.“

Apibendrinus galima prieiti prie išvados, kad taikant objektyvųjį testą užtenka tik abejonių, kad teismas gali būti šališkas, o tai būtų pagrindas teisėjo nu(si)šalinimui. Tai išplaukia ir iš Konstitucinio Teismo doktrinos:

“Asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (2001 m. vasario 12 d. nutarimas).“

Konstitucinis Teismas taip pat yra pastebėjęs, kad nepriklausomumas – pareiga:

“Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai).“