Žyma: teisinis vakuumas

Konsultacinio (patariamojo) referendumo teisinė reikšmė ir priimto sprendimo įgyvendinimo mechanizmas

Viešojoje erdvėje ne vienas politikos apžvalgininkas jau pasisakė apie konsultacinį (Referendumo įstatyme terminai “konsultacinis“ ir “patariamasis“  referendumai yra vartojami sinonimiškai) referendumą dėl Visagino atominės elektrinės. Seimas prašo konsultacijos klausimu:

„Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje.“

Atsakymas turėtų būti: pritariu arba nepritariu. Problema – šiame referendume priimto sprendimo teisinė reikšmė ir apskritai patariamajame referendume priimto sprendimo įgyvendinimas t.y. įgyvendinimo teisinis mechanizmas. Politikos apžvalgininkas A. Račas, grįsdamas savo apsisprendimą nedalyvauti referendume, nurodo:

“Pradėkim nuo to, kas parašyta Konstitucijoje: “Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu”. Mano supratimu, kertinis žodis čia yra “sprendžiami”. Tačiau spalio 14-ąją spręsti mes nieko negalėsime. Mums siūloma tik patarti ir tai iš anksto žinant, kad to patarimo iš tiesų tai niekas neklausys, nes visi sprendimai jau seniausiai priimti. Beje, tiems sprendimams pritarė ir dalis tų Seimo narių, kurie balsavo ir už referendumo paskelbimą. Prasmės jiems patarinėti lygiai tiek pat, kiek aiškinti pagiriotam alkoholikui apie kepenų cirozės grėsmes.“

Tai yra labai aiškiai išreikšta pozicija ir ją galima patikrinti atitikimo teisei prasme. Jau esu rašęs, kad Referendumo įstatymo teisinis reguliavimas yra labai skylėtas ir skylių lopymą ateityje komplikuos šio įstatymo įtraukimas į konstitucinių įstatymų sąrašą. Šis įstatymas pateikia tokį referendumų rūšis:

“3 straipsnis. Referendumo rūšys
Lietuvos Respublikoje gali būti rengiami privalomieji ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai.

4 straipsnis. Privalomieji referendumai
1. Privalomai rengiami referendumai šiais klausimais:
1) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, pakeitimo;
2) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatų pakeitimo;
3) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo;
4) dėl 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ pakeitimo;
5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu šis dalyvavimas yra susijęs su Lietuvos valstybės organų kompetencijos daliniu perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms ar jų jurisdikcijai.
2. Privalomieji referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų, kuriuos siūlo referendumu svarstyti 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.

5 straipsnis. Konsultaciniai (patariamieji) referendumai
Konsultaciniai (patariamieji) referendumai gali būti rengiami kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių pagal šį Įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos siūlo svarstyti referendumu 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.“

Taigi, pagal įstatymą turime dvi referendumų rūšis: 1) privalomuosius ir 2) patariamuosius. Jeigu dėl privalomųjų referendumų daug maž aišku, tai konsultacinio referendumo metu priimto sprendimo galia ir įgyvendinimo mechanizmas yra miglotas. Jeigu suprantu teisingai, tai pagal įstatymo leidėjo ketinimus aiškinant cituojamas įstatymo nuostatas, tai konsultacinis referendumas nuo privalomojo skiriasi sprendžiamais klausimais. Pažiūrėjus į 4 str 2 d. ir palyginus ją su 5 str. matosi kvalifikaciniai kriterijai:

“Privalomieji referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų, kuriuos siūlo referendumu svarstyti 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas (IR) konsultaciniai (patariamieji) referendumai gali būti rengiami kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių pagal šį Įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos siūlo svarstyti referendumu 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.“

T.y. privalomąjį referendumą kvalifikuoja sprendžiami klausimai dėl įstatymų ar jų nuostatų pakeitimo, o konsultaciniai “kitais svarbiausiais Valstybės bei tautos gyvenimo klausimais“.  Kaip ir šiuo atveju klausiama pritarimo atominės elektrinės statybai. A. Račas teigia, kad šiuo klausimu niekas nesprendžiama, nes sprendimai jau priimti. Norint atsakyti, ar toks jo teiginys pagrįstas, reikia ieškoti konsultaciniame referendume priimto sprendimo įgyvendinimo mechanizmo. Referendumo įstatymas nurodo, kad:

“8 straipsnis. Konsultacinio (patariamojo) referendumo rezultatų nustatymas
1. Konsultacinis (patariamasis) referendumas laikomas įvykusiu, jeigu referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
2. Tuo atveju, kai konsultaciniame (patariamajame) referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių ir konkretaus sprendimo priėmimui pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių, sprendimas yra laikomas priimtu. Klausimas dėl šio referendumo sprendimo įgyvendinimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo turi būti svarstomas Seime Seimo statuto nustatyta tvarka.“

Taigi, turime blanketinę teisės normą, kuri nurodo, jeigu referendumas įvykęs, tai sprendimas laikomas priimtu ir jis ne vėliau kaip per mėnesį turi  būti svarstomas Seime Seimo statuto numatyta tvarka. Reiškia, kad tolimesnės sprendimo įgyvendinimo mechanizmo paieškos perkeliamos į Seimo statutą. Prisipažinsiu nors esu konstitucinės teisės fanas,tikrai gerai neišmanau Seimo statuto, tačiau permetęs jį akimis niekaip nesugebu rasti nuostatų, kurios įgyvendina Referendumo įstatymo mano cituojamo 8 str. 2 d.  blanketinę normą. Pavyzdžiui, statute yra atskiras skirsnis (28), skirtas Konstitucinio Teismo sprendimams įgyvendinti. Nieko panašaus nerandu konsultaciniam referendumui. Todėl drįsčiau teigti, kad bandydamas sistemiškai aiškintis Referendumo įstatymo ir Seimo statuto nuostatas, prieinu prie išvados, kad egzistuoja teisinis vakuumas – įstatymo leidėjo brokas, nes statute nesureguliuota Referendumo įstatymo nustatyme nustatyta įstatymo leidėjo pareiga įgyvendinti konsultaciniame referendume priimtą sprendimą t.y. tiesiog nėra teisinio mechanizmo, kaip turėtų vykti tokia procedūra. Kita išvada, kad dėl pernelyg abstraktaus Referendumo įstatyme esančio konsultacinio referendumo teisinio reguliavimo, nėra aiški šiame referendume priimto sprendimo teisinė reikšmė (galia?). Todėl, šiuo atveju, pritarčiau A. Račo pozicijai, kad, kai visi sprendimai jau priimti, konsultacinį referendumą rengti visiškai nėra prasmės, nes jis niekaip neįtakos JAU priimtų sprendimų. Idealiu atveju, net kai egzistuoja teisinis vakuumas, kurį dabar turime, toks konsultacinis referendumas turėtų būti rengiamas prieš priimant sprendimus, o sužinojus įvykusio referendumo rezultatus, Vyriausybė, atsižvelgdama į juos, priimtų sprendimą. Tokiu atveju būtų galima teigti, kad referendumu SPRĘSTAS vienas iš svarbiausių Tautos ir Valstybės gyvenimo klausimų.

Pabaigai galiu pastebėti, kad dėl referendumų epizodiškai yra pasisakęs Konstitucinis Teismas (1994 m. liepos 22 d. nutarimas):

“Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta galimybė šalies piliečiams įgyvendinti Tautos suverenitetą tiesioginės demokratijos forma – referendumu. Pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Šio demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai kriterijai: 1) tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas ir 2) tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė.

Referendumai skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius. Sprendžiamieji referendumai, per kuriuos tauta visuotinio balsavimo būdu priima įstatymus, demokratinių tradicijų šalyse kaip politinis teisinis institutas sutinkami retai. Labiau paplitę patariamieji referendumai, kuriems teikiami svarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, ir ratifikaciniai, kurių metu tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui.“

Pačios formuluotės, kad svarstyti teikiami svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, ir referendumo prasmė suponuoja, kad ir konsultacinio referendumo sprendimas turi sukelti teisinius ir politinius padarinius, nes tai yra tiesioginė tautos suvereniteto išraiška, o dabar, nesant konsultaciniame referendume priimto sprendimo įgyvendinimo mechanizmo ir konsultuojantis su tauta po priimtų sprendimų fakto – daroma demokratijos iliuzija ir tiesiogiai, sąmoningai, tyčiojamasi iš aukščiausio suvereno..

Pažeistų teisių gynimas esant teisinio reguliavimo spragoms

Konstitucinis Teismas savo doktrinoje teisės spragą apibūdina kaip:

“Eksplicitinių teisės nuostatų, reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santykius, nebuvimas teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), yra traktuotinas kaip teisės spraga – lacuna legis.“

Praktikoje pasitaiko įvairių teisės spragų. Viena iš rūšių yra vadinamoji legislatyvinė omisija, kuri pagal LRKT yra:

“Teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją (arba kurį nors kitą aukštesnės galios teisės aktą, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalis) atitiktis) privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Ypač pabrėžtina, kad legislatyvinė omisija nuo kitų teisės spragų skiriasi dar ir tuo, kad ji visuomet yra atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo, o ne jo neveikimo padarinys, taip pat ne kurio nors kito subjekto veiksmo (juo labiau teisėto) ar neveikimo padarinys; antai legislatyvine omisija yra nelaikytina tokia teisės spraga, kai tam tikri visuomeniniai santykiai nė nebuvo pradėti reguliuoti kokiais nors teisės aktais, nors yra poreikis juos teisiškai sureguliuoti; lygiai taip pat legislatyvinė omisija negali atsirasti ir Konstituciniam Teismui konstitucinės justicijos byloje nutarimu pripažinus, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai.“

Esant teisės spragai kyla klausimas, kaip ginti savo teises? Neretai yra pasimetama, kai nerandama tam tikros materialinės normos, kuri saugotų teisę X. Ką tada daryti? Atsakymą pateikia LRKT vadovaudamasis ubi ius, ibi remedium principu:

“Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų (inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą. Be kitų dalykų, yra konstatuota, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas; kad gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; kad teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1997 m. spalio 1 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. birželio 5 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. liepos 2 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja.“

LRKT nurodo, kad esant tokioms situacijoms teismai turi pildyti teisės spragas ad hoc:

Teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Todėl tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę; priešingu atveju reikėtų konstatuoti, kad pati Konstitucija neleidžia teismams vykdyti teisingumo, bet tai būtų konstituciškai absoliučiai nepagrįsta. Taikydami teisę, taip pat ir tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su Konstitucija, teismai turi vadovautis inter alia konstitucine žmogaus teisių ir laisvių samprata, Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo maksima, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo principais, taip pat konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu (kuris, kaip savo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, suponuoja, kad tam tikrais ypatingais atvejais saugotinos bei gintinos yra ir tokios asmens įgytos teisės, kylančios iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių teisės aktų – ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos). Jeigu tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su Konstitucija, teismai dėl kokių nors priežasčių vengtų įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę, ir šitaip užtikrinti žmogaus teises ir laisves, reikėtų konstatuoti, kad teismai neatlieka savo konstitucinės paskirties vykdyti teisingumą, kad jie ignoruoja konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, bendrąjį teisės principą ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, taip pat kad asmuo gali patirti žalą ir nebūti apgintas, jo teisės ir laisvės, teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai gali nebūti užtikrinti vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas, t. y. valstybės institucija, nevykdo savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su Konstitucija. Tai ne tik iš esmės pakirstų to asmens pasitikėjimą valstybe ir teise, bet ir – jeigu tokia praktika taptų paplitusi – galėtų sudaryti prielaidas tarpti tokiai valdžios savivalei, kai ji neveikia taip, kaip privalo, teisiniam nihilizmui ir ilgainiui valstybe bei jos teise nepasitikėti vis didesnei visuomenės daliai ar net visai visuomenei.

Tačiau dar kartą pabrėžtina, kad teismams vykdant šiuos savo konstitucinius įgaliojimus atitinkamos teisės spragos galutinai nepašalinamos – jos tik užpildomos ad hoc; vis dėlto tai leidžia užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugą būtent tame individualiame visuomeniniame santykyje, dėl kurio byla yra nagrinėjama bendrosios kompetencijos arba pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtame specializuotame teisme. Tai taip pat turėtų paskatinti kompetentingą teisėkūros subjektą greičiau ir tinkamai pašalinti esamą teisės spragą – nustatyti trūkstamą teisinį reguliavimą vietoje pripažintojo prieštaraujančiu Konstitucijai.“

Kai teisėkūros subjektas nevykdo savo pareigos, nors teismai priima sprendimus konkrečioms bylos šalims, galimi atvejai kai ypač aukštesnės instancijos teismai formuoja teisės aiškinimo taisyklę, kai tai taisyklė neegzistuoja – to pavyzdys mano įraše Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: “Teismai privalėjo tiesiogiai taikyti Konstituciją”. Toks precedentas kyla iš šio LRKT išaiškinimo:

“Teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Kartu pabrėžtina, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu.“

Tai pateisinama tuo, kad:

“Galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. Teismai to padaryti negali, jie gali žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas užpildyti tik ad hoc, nes teismai vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme); toks teismų galimybių ribotumas šioje srityje ypač akivaizdus susidūrus su materialiosios teisės spragomis. Tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja.“

Šiais išaiškinimais Konstitucinis Teismas iš esmės suteikė galimybę bandyti apginti savo pažeistas teises, net kai nėra konkrečios materialinės teisės normos išraiškos arba ji buvo, tačiau dabar pašalinta iš teisės sistemos. Todėl teisės spragos egzistavimas, pagal dabartinę LRKT ir LAT kartu formuojamą doktriną, nėra kliūtis siekiant teisminės pažeistų teisių gynybos.

Niekada nėra padėties be išeities, tereikia būti pakankamai kūrybingiems..

Šaltinis: Konstitucinio Teismo  2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas.

%d bloggers like this: