Žyma: teisingumo vykdymas

Doktrininiame lygyje, tarp civilinio proceso specialistų, viena iš dažniausiai pasitaikančių diskusijų temų, kai kalbama apie teismo sprendimų vykdymą, yra ar vykdymas – sudėtinė civilinio proceso dalis, ar jis patenka į teisingumo vykdymo sampratą, ar tai yra konstitucinės žmogaus teisės į teisingą teismą sudėtinė dalis?

Šiuolaikinėje civilinio proceso teisės doktrinoje egzistuoja keletas požiūrių dėl teisinės vykdymo proceso prigimties. Šias nuomones būtų galima suskirstyti į tris grupes[1]: 1) vykdymo procesas yra baigiamoji civilinio proceso stadija; 2) vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos sudaro savarankišką teisės šaką (vykdymo teisę arba, kai kurių autorių nuomone, vykdymo proceso teisę); 3) vykdymo procesą reguliuojančios normos yra administracinės teisės dalis. Šio straipsnio pagrindinis uždavinys – pagrįsti poziciją, jog vykdymo procesas yra sudėtinė civilinio proceso dalis inter alia teisės į teisminę gynybą sudėtinė dalis. Esminis šios pozicijos pagrindimo metodas bus išimtinai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – „Konvencija“) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – „EŽTT“) vystoma doktrina.

 1.      Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą

Pirmą kartą problema dėl teismo sprendimo vykdymo vietos kaip vienos iš žmogaus teisių, saugomos Konvencijos, iškilo EŽTT byloje Hornsby prieš Graikiją. Bylos esmė – ponas ir ponia Hornsby (toliau – „Pareiškėjai“), esantys pagal kilmę anglais, norėjo įkurti užsienio kalbų mokyklą Graikijoje Rodo saloje. Vietos vykdomosios institucijos nesuteikė jiems tokio leidimo, tai grįsdami tuo, jog nacionalinė Graikijos teisės draudžia asmenims kilme ne iš Graikijos eiti mokytojų pareigas. Šiuos administracinius veiksmus Pareiškėjai apskundė teismine tvarka, o galiausiai jų naudai Vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinius ir neskundžiamus sprendimus Pareiškėjų naudai. Tačiau administracinės institucijos atsisakė vykdyti įsiteisėjusius teismo sprendimus, kas sąlygojo Pareiškėjų kreipimąsi į EŽTT.

Pareiškėjai nurodė, jog nevykdant įsiteisėjusius teismo sprendimus pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies[2] laiduojama fundamentali teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Vyriausybės atstovai įrodinėjo, jog minėtas straipsnis taikomas išimtinai bylos nagrinėjimui teisme, o teismo sprendimo vykdymas yra išimtinai administracinė procedūra, kuri atskleidžia santykį tarp vykdomosios viešosios valdžios ir teisminės valdžios. EŽTT nesutiko su tokiais vyriausybės atstovų paaiškinimais ir pateikė tokius išaiškinimus[3]:

„Teismas pakartoja, jog pagal suformuotą praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis užtikrina teisę kiekvienam asmeniui pareikšti bet kokį reikalavimą teismui, kylantį iš jo civilinių teisių ir pareigų; taip ši nuostata įkūnija teisę į teismo procesą (teisminę gynybą). Tačiau teisė pradėti teismo procesą yra tik vienas šios nuostatos aspektas. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą būtų iliuzinė, jeigu prie Konvencijos prisijungusios šalies nacionalinė teisės sistema nustatytų tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų galutinį, įsiteisėjusį teismo sprendimą palikti neįvykdytą, taip darant žalą vienai šaliai. Tai neatitiktų 6 straipsnio 1 dalies bylos šalims suteiktų garantijų – procesas yra viešas, sąžiningas, operatyvus – neapsaugant teismo sprendimų vykdymo; konstatuotina, jei Konvencijos 6 straipsnis būtų išimtinai taikomas tik teisme vykstančiam procesui, tai sąlygotų situacijas, neatitinkančias teisės viešpatavimo (teisinės valstybės) principo, kurį šalys, ratifikuodamos Konvenciją, įsipareigojo vykdyti. Darytina išvada, kad bet kokio teismo sprendimo vykdymas privalo būti laikomas integralia „teismo proceso“ pagal Konvencijos 6 straipsnį dalimi.”

Mano nuomone, toks EŽTT išaiškinimas turėtų užbaigti diskusijas dėl vykdymo proceso vietos civiliniame procese. EŽTT aiškiai nurodė, kad vykdymas yra sudėtinė teisės į teisingą teismą dalis, o be tinkamo vykdymo teisingumas taptų tik iliuzija.

EŽTT pastebėjo[4], jog sąsaja tarp valstybės vykdomosios valdžios gebėjimo tinkamai administruoti vykdymo procesą  (aut. past. – tęsti teisingumo vykdymą)  yra vienas iš teisės viešpatavimo principo elementų. Jeigu valstybės institucijos atsisako, nevykdo ar net atideda teismo sprendimo vykdymą, Konvencijos 6 straipsnio asmenims suteikiamos teisės netenka prasmės.

Šioje byloje išaiškintos principinės nuostatos dėl vykdymo proceso vietos toliau nuosekliai implimentuojamos ir plėtojamos byla po bylos vėlesnėje EŽTT praktikoje, kurios ypatumus ketinu aptarti toliau.

 2.      Vykdymo kaip teisės į teisingą bylos nagrinėjimą plėtojimas tolimesnėje EŽTT jurisprudencijoje.

2.1. Pavėluotas vykdymas. Galimybės pateisinti vykdymo vėlavimą.

 Kitose bylose EŽTT nagrinėjo klausimus, ar  Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis pažeidžiama tais atvejais, kai įsiteisėjęs teismo sprendimas vykdomas pavėluotai ar yra visiškai neįvykdytas. Sprendime Burdov prieš Rusiją[5] EŽŽT sprendė klausimą, kai vykdymas vėlavo keletą metų, o po pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti EŽTT, nacionalinio teismo įsiteisėjęs sprendimas buvo įvykdytas. Bylos esmė buvo tai, jog pareiškėjas, įvykus Černobylio atominei katastrofai 1986 m., buvo pašauktas karinės Sovietų Sąjungos vadovybės į nelaimės likvidavimo darbus. Tai sąlygojo žalą patirtą nuo radiacijos. Po įvykio pareiškėjas pareiškė ieškinį valstybės institucijoms, reikalaudamas atlyginti radiacijos sukeltą žalą. Teismas patenkino ieškinį, o pareiškėjas kreipėsi į vietos antstolį, kad pradėtų išieškojimo procedūrą. Antstoliui pradėjus išieškojimą iš vietinio socialinės apsaugos centro, centras nurodė, jog išieškojimas negalimas, nes jo biudžete nėra pakankamai lėšų žalai atlyginti. Po kurio laiko vietinis teisingumo departamentas nurodė, kad sprendimo įvykdymas – neįmanomas, nes atsakovas neturi tinkamo finansavimo. Pareiškėjas informuotas, kad sprendimas bus įvykdytas, kai finansų ministerija skirs atitinkamą sumą žalai atlyginti. Vėliau regioninė prokuratūra informavo, jog antstolis nėra atsakingas už sprendimo neįvykdymą ir nurodyta, jog žala bus atlyginta iš federalinio biudžeto. Praėjus keturiems metams po sprendimo priėmimo jis buvo dalinai įvykdytas, tačiau EŽTT jau priėmė pareiškėjo peticiją ir sprendime pakartodamas bei plėtodamas Hornsby prieš Graikiją suformuotą doktriną nurodė[6]:

„Valstybės valdžia negali pateisinti įsiteisėjusio teismo sprendimo neįvykdymo dėl lėšų trūkumo. Kita vertus, įvykdymo vėlavimas tam tikrais atvejais gali būti pateisinamas esant tam tikroms aplinkybėms, tačiau vėlavimas negali susikirsti su esmine teise, ginama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju pareiškėjui neturėtų būti ribojama galybė pasinaudoti laimėto ginčo sėkme, kai jam priteistas kompensacija už žalą sveikatai kilusią už prievolės valstybei vykdymą. Tai negali būti pateisinama galimais valstybės finansiniais sunkumais.“

Doktrina aspektu dėl negalėjimo teisintis finansiniais valstybės sunkumais nuosekliai plėtojama ir tolimesnėje EŽTT jurisprudencijoje[7].

2.2. Neefektyvus (netinkamai reglamentuotas) vykdymo procesas išieškant iš valstybės institucijų

Byloje Mancheva prieš Bulgariją[8] EŽTT sprendė ar nacionalinėje teisėje reglamentuojamas vykdymo procesas atitinka Konvenciją. Bylos esmė – pareiškėja dirbo socialinės rūpybos centre, finansuojamame iš savivaldybės biudžeto. Dar darbe patirto sužalojimo, ji prarado dalį darbingumo, turėjo atlikti operaciją ir jautė neigiamas pasekmės kelis metus po incidento. Nukentėjusioji  pareiškė ieškinį vietiniam teismui, kuris priimtu sprendimu buvo patenkintas ir įsiteisėjo. Išdavus vykdomąjį raštą pareiškėja kreipėsi į regioninio teismo vykdymo teisėją, kad šis pradėtų išieškojimą. Vykdymo teisėjas atsisakė pradėti vykdymo procesą, nurodydamas, jog civilinio proceso kodeksas nustato, kad vykdymas prieš valstybės institucijas yra įmanomas tik tiesiogiai pateikiant vykdomąjį raštą skolininkei institucijai. Pareiškėjai kreipiantis į instituciją skolininkę, ši siūlė atlyginti tik dalį skolos, todėl pareiškėja atsisakydavo pateikti vykdomąjį raštą ir reikalaudavo atlyginti visą skolą. EŽTT aiškinosi dėl veiksmų, kurie sąlygojo įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymą.  Teismas nustatė[9]:

„Problema dėl išieškojimo buvo padidinta dėl Bulgarijos nacionalinės teisės neaiškaus vykdymo proceso t.y. teisė nenumato aiškaus nepriklausomo subjekto, kuriam būtų galima apskųsti netinkamą vykdymą  bylose prieš valstybės institucijas. Pareiškėja neturėjo pareigos priimti dalinį įvykdymą. Nacionalinei teisei nenustatant teisinės ar kitokios institucionalizuotos įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo priežiūros , pareiškėja neturėjo priemonių apginti pažeistas teisės.“

Mano manymu, galima daryti išvadą, jog valstybės vidinis teisinis reguliavimas nenumatantis aiškių vykdymo procedūrų ir jų apskundimo galimybių prieštarauja Konvencijai.

Sprendime Pridatchenko ir kiti prieš Rusiją[10] EŽTT nurodė, jog valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai nėra aišku į kurią valstybės instituciją vykdomas išieškojimas. Išieškotojams būtų sukeliama pernelyg didelė našta, kai jie vykdomąjį raštą siuntinėtų iš vienos valstybės institucijos kitai. Pabrėžiama, kad valstybė privalo savo teisinę sistemą organizuoti taip, kad būtų užtikrinta koordinacija tarp skirtingų vykdymo subjektų ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažintos skolos vykdomos laiku.

2.3. Teisinio tikrumo principo viršenybė ir res judicata

Keliose bylose EŽTT nustatė, jog valstybė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, taip pažeisdama teisinio tikrumo principą.  Pažeidimas pasireikė, kai galutiniai, įsiteisėję teismų sprendimai, pradėjus vykdymo veiksmus, buvo skundžiami teismui prašant atnaujinti procesus dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą ir turėjo esminę reikšmę neteisingo sprendimo priėmimui. Sprendime Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą, EŽTT nurodė:

 „Teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą.  Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą grindžiama vien tik noru iš naujau nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti naudojama tik siekiant ištaisyti klaidas ir neteisingai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip tariama apeliacija (angl. appeal in disguise) ir remtis vien siekiu sprendžiant tą patį teisinį ginčą gauti antrąją nuomonę.“

Analogiška išvada padaryta ir sprendime Sukhobokov prieš Rusiją. Minėtose sprendimuose, teismas padarė išvadas, jog valstybės, vengdamos vykdyti įsiteisėjusius sprendimus, bando piktnaudžiauti procesu taip pažeisdamos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Teismas pabrėžė, jog įsiteisėjusių sprendimų panaikinimas, kai taip buvo pažeistas teisinio tikrumo principas suponuoja minėto Konvencijos straipsnio pažeidimą ir negali būti laikomas pateisinant įsiteisėjusių sprendimų nevykdymą.

2.4. Nepagrįsti reikalavimai vykdymo procese

Sprendime Apostol prieš Gruziją[11] pasisakė dėl nepagrįstų reikalavimų išieškotojui vykdymo procese. Esminė problema pasireiškė tuo, kad Gruzijos civilinio proceso kodeksas be „sėkmės mokesčio“ antstoliui nustatė ir preliminarių išlaidų mokestį, kurį, priverstinai vykdant sprendimą, turėjo mokėti išieškotojas. Nesumokėjus šio mokesčio  antstolis atsisako atlikti vykdymo veiksmus ir procesas sustoja. Teismas nurodė, kad:

„Toks finansinis apribojimas pareiškėjui nebuvo pritaikytas nei pirmoje instancijoje, nei apeliacinėje, todėl negali būti laikomas susijęs su ieškinio esme (reikalavimu), kas galėtų pateisinti tokio mokesčio buvimą teisės į teismo procesą apimtyje. Pati galutinio, įsiteisėjusio, vykdytino sprendimo egzistavimo esmė pareiškėjo naudai reiškia, tai kad jo bylinėjimosi procesas buvo sėkmingas. Tai reiškia, jog pareigos uždėjimas išieškotojui mokėti mokestį tam, kad sprendimas būtų  įvykdytas yra išimtinai finansinės prigimties, todėl užkeliantis per didelę naštą žiūrint iš teisingumo vykdymo pozicijos.

Teismas pažymi, jog valstybės turi pareigą, prisijungus prie Konvencijos, užtikrinti Konvencijoje garantuotų teisių apsaugą. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nesuponuoja visiško valstybės nesikišimo į teisingumo procesą, priešingai gali suponuoti pareigą valstybei imtis tam tikrų pozityvių veiksmų. Pastebėtina, kad perkeliant pareiškėjui  atsakomybė finansiškai organizuoti išieškojimo procesą, valstybė bandė išvengti savo pozityviosios pareigos organizuoti sprendimų vykdymą, kuris būtų efektyvus  teisiniu ir praktiniu lygiu.“

Toks teisinis reglamentavimas ir tokie valstybės veiksmai pripažintini prieštaraujantys Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai.

 3.      Atlygintinas žalos dydis esant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies  pažeidimui

Ne viename iš mano nagrinėtų sprendimų[12], neįvykdant arba pavėluotai vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą pasitaikydavo situacijos, kai išieškoma suma stipriai nuvertėdavo, o kartu ir augdavo procesinės palūkanos. Tai buvo ypač aktualu posovietinio bloko valstybėse ir iki Euro naudojimo pradžios. Nevykdant įsiteisėjusių sprendimų, būdavo devalvuojamos valiutos, vykdavo infliacijos procesai, kai kuriose valstybės pereita prie naujos valiutos. Neretai, kol sprendimas būdavo įvykdomas, jeigu sprendime priteista suma neindeksuojama, gauta (priteista) pinigų suma tapdavo beverte ar nekompensuodavo faktiškai padarytos žalos. Nagrinėtuose EŽTT sprendimuose, kai buvo tokia faktinė situacija,  teismas prie atlygintinos turtinės žalos paskaičiuodavo realiai prarastas pajamas dėl pavėluotai ar iš vis neįvykdyto įsiteisėjusio sprendimo.  Todėl galima daryti išvadą, kad valstybė delsdama vykdyti sprendimus, prisiima atsakomybę ir už šiuos finansinius faktorius. Taip žalos atlyginimas neprasilenkia su kompensacine funkcija. Manytume, jog toks EŽTT taikomas mechanizmas neleidžia Konvencijos šalims išvengti atsakomybės.

4.      Konvencijos  6 straipsnio 1 dalies sisteminis ryšys su kitomis nuostatomis

Praktiškai visuose nagrinėtuose EŽTT sprendimuose, kai teismų įsiteisėję teismų sprendimai nebuvo tinkamai įvykdomi t.y. konstatuojant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimus inter alia buvo remiamasi ir nustatomas Konvencijos 1 protokolo 1 (toliau – “Protokolas”) straipsnio pažeidimas[13]. Byloje Burdov prieš Rusiją[14] EŽTT nurodė, kad „reikalavimas“ gali būti vertinamas kaip „nuosavybė“ Protokolo prasme 1 straipsnio prasme, jeigu yra (1) pakankamai apibrėžtas ir (2) įvykdomas. Todėl galime daryti išvadą, kad jeigu įsiteisėjusiu teismo sprendimu patenkinamas piniginis arba turtinis reikalavimas, pažeidus Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį kartu visada pažeidžiama ir 1 Protokolo 1 straipsnio saugoma teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe.

 5.       EŽTT formuojamos doktrinos įtaka Lietuvos nacionalinei teisei

Lietuvai ratifikavus Konvenciją ir vykstant konstitucionalizacijos procesui, jaučiama vis stipresnė EŽTT jurisprudencijoje formuojamos doktrinos įtaka ir mūsų teisei. Viename iš savo nutarimų Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pateikęs Konstitucijos išaiškinimą [15], jog pensija yra ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį  t.y. ginama kaip teisė į nuosavybę. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas gimė semiantis įkvėpimo iš EŽTT sprendimo byloje Wessels-Begervoet prieš Nyderlandus[16], kuriame pagal prieš tai esančiame paragrafe minėtus kriterijus pensija pripažinta nuosavybe 1 protokolo 1 straipsnio prasme. Toliau nuosekliai plėtojant mūsų Konstitucinę doktriną būtų galima daryti prielaidą, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kuris nevykdant turtinio piniginio pobūdžio įsiteisėjusių sprendimų kartu pažeidžia ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį, kartu pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, saugantį nuosavybės teisę.

6.      Išvada

Atsižvelgiant į išdėstytą medžiagą, neabejotinai galima teigti, jog vykdymas yra sudėtinė civilinio proceso dalis, kuri yra būtinas teisės į teisingą teismą elementas. Priešingu atveju, susidurtume su „iliuziniu teisingumu“, kuris akivaizdžiai prasilenkia su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos dvasia.