Žyma: teisingumas

Siūlomos kasacijos proceso pataisos – teisėkūros brokas

Šių metų vasario 28 d. Seimo narė N. Venckienė įregistravo civilinio proceso kodekso pataisas, kuriais siekia patobulinti procesą kasacinėje instancijoje. Atrodo, pataisomis siekiama kelių tikslų:

  1. Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių skundų atrankos kolegiją;
  2. Įpareigoti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus.

Trumpai apibendrinant, bandoma siekti daugiau teisingumo. Kai pirmą kartą perskaičiau pakeitimus – labai nusistebėjau ir nusprendžiau susirasti aiškinamąjį raštą (nuoroda čia), kurio esmines nuostatas pacituosiu:

“Šiuo metu taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002 Nr. 36-1340) nuostatas, kasacinio skundo priėmimo klausimas yra sprendžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau –  LAT) pirmininko ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko iš trijų teisėjų sudarytos atrankos kolegijos. Dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse išvardyti trys kasacijos pagrindai. Šiuo metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendžia tik teisės taikymo klausimus, tačiau nevertina faktinių bylos aplinkybių, kurios dažnai iškraipomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Pasitaiko atvejų, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija analogiškų kasacinių skundų priėmimo klausimą išsprendžia skirtingai: vieni skundai yra priimami nagrinėjimui, kiti – ne. Neretai būna ir tokių atvejų, kai pasikeitus teisėjų atrankos kolegijos sudėčiai tas pats kasacinis skundas, kuris buvo atsisakytas priimti – priimamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis reglamentuoja, jog Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Taigi kiekvieno besibylinėjančio asmens lūkesčiai gali būti pateisinti, jeigu jo byla bus išnagrinėta visose trijose teismų instancijose, t.y. ir kasacinėje instancijoje – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Pagal dabartinį reglamentavimą kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, šį teismą taip pat saisto pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, analizuoti ne tik pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismo padarytus materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, bet ir faktines bylos aplinkybes, kurių neištyrė arba kurias neteisingai įvertino pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismas.

Konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, suponuoja kiekvieno asmens teisę į kasaciją. Teismo procesas turi būti sąžiningas, patogus ne tik teismui, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jo principus, galimai padidintų pasitikėjimą teismais.

Pateiktu projektu, siekiant kasatoriams sudaryti realias galimybes pašalinti kasacinio skundo trūkumus, nustatomi ir kasacinio skundo priėmimo terminai – ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo kasacinio skundo gavimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.“

Šį įrašą struktūriškai rašau skirstydamas į dvi dalis, pagal siūlomus pakeitimus.

Pirmiausia apie atrankos kolegiją. Man asmeniškai nėra didelio skirtumo, ar kasacinį skundą priiminės speciali atrankos kolegija, ar jau kolegija, kuri nagrinėtų tą skundą iš esmės. Tačiau siūlau dar kartą atkreipti dėmesį į aiškinamojo rašto argumentaciją:

“Pasitaiko atvejų, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija analogiškų kasacinių skundų priėmimo klausimą išsprendžia skirtingai: vieni skundai yra priimami nagrinėjimui, kiti – ne. Neretai būna ir tokių atvejų, kai pasikeitus teisėjų atrankos kolegijos sudėčiai tas pats kasacinis skundas, kuris buvo atsisakytas priimti – priimamas.“

Taip, iš praktikos žinau, kad tokių atvejų pasitaiko. Dabartinis atrankos kolegijos teisinis reguliavimas yra sukonstruotas taip, kad esant menkiausiai teisėjo abejonei dėl teisės aiškinimo klausimo – kasacinis skundas priimamas t.y. užtenka vieno iš kolegijos teisėjo balso, kad priimti kasacinį skundą. Siūlomais pakeitimais tai darytų vietoje atrankos kolegijos jau bylą nagrinėsianti kolegija. Ką tai keičia? Nieko, tik iš esmės gali pakenkti vienodam teisės aiškinimui. Esu rašęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai turi specializacijas ir neretai bylos yra skirstomos būtent pagal jas. Taip siekiama, kad tam tikrų kategorijų bylas pvz.: iš sutarčių, daiktinių, viešųjų pirkimų, darbo santykių nagrinėtų ir vienodą praktiką formuotų tie patys teisėjai, kurių specializacijos leidžia gilintis būtent į konkrečias sritis. Panaikinus atrankos kolegiją užkertamas kelias skirstyti bylas, nes bylą nagrinės kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendusi kolegija.

Grįžtant prie N. Venckienės argumentacijos, ji kaip trūkumą vertina tai, kad tą patį skundą gali priimti, kai pasikeičia atrankos kolegija. Taip, kartais tai pasitaiko. Bet argi tai trūkumas, kai asmuo vis gi dar gali pasiekti kasaciją? Siūlomais pakeitimais, jeigu jau ne atrankos kolegija, o jau dabar kartu ir bylą nagrinėjanti kolegija atmestų kasacinį skundą, tai tą patį skundą būtų galima pateikti iš karto, nes nebelieka atrankos kolegijos, kuri keičiasi kas mėnesį, o yra didžiulis šansas, kad tas pats skundas pateks tiesiog kitai trijų teisėjų kolegijai, nes pakeitimai nenumato jokių kasacinio skundo pakartotinio pateikimo ribojimų. Priešingai, pakeitimuose nustatytas kasacinio skundo priėmimo terminas t.y. bylą nagrinėjanti teisėjų kolegiją kasacinio skundo priėmimo klausimą turės išspręsti per tris darbo dienas nuo jo gavimo momento! Tai reiškia, kad idealiu atveju tą patį kasacinį skundą būtų galima padavinėti po du kartus į savaitę. Gera pakeitimų logika ir motyvai? Kadangi kasacinio skundo padavimo terminas trys mėnesiai, tai kiek kartų dabar būtų galima paduoti tą patį kasacinį skundą kas tris darbo dienas?

Kiek gi kartų būtų drįstama atmesti kasacinį skundą vadovaujantis CPK 346 str. nustatytais kasacinio skundo pagrindais? Čia ir kabliukas, kodėl kolegijos neatmetinėtų kasacinių skundų – N. Venckienė siūlo tiesiog išbraukti visą šį straipsnį iš kodekso.. Tai reiškia, kad kasacija niekuo neribota ir teismas neturi pagrindų (išskyrus formalius skundo trūkumus, kuriuos pašalinus galima vėl paduoti kasacinį skundą), kaip atmesti kasacinį skundą. Tai reiškia, kad jis turės priimti absoliučiai visus kasacinius skundus. Tai reiškia, kad tai nebėra kasaciniai skundai, nes su šiuo pakeitimų paketu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tampa antra apeliacine instancija.  Kasacijos kaip instituto esmė, kad tiriami tik teisės, o ne fakto klausimai, o panaikinus šį esminį skirtumą dingsta ir kasacija. Todėl pakeitimai nelogiški net juridinės technikos prasme, nes žodį “kasacija“ reikia visur pakeisti žodžių junginiu “antroji apeliacija“.

Jei šie pakeitimai būtų priimti – susidomėjęs stebėčiau, kaip LAT’as vykdo jam CPK 4 str. pavestą viešąją kasacijos funkciją t.y. vienodą praktikos formavimą. Jeigu dabar per metus LAT’as išnagrinėja apie 600-700 kasacinių skundų, tai tapęs antrąja apeliacija jis turės išnagrinėti visus skundus, iš apygardų teismų ir Lietuvos apeliacinio teismo. Vargšai tie 18 teisėjų… Įdomu, kiek truks bylos nagrinėjimas LAT’e? Spėčiau, kokius 5-10 metų. Ai, bet aiškinamojo rašto lentelėje nurodoma, kad projektas neturės jokios įtakos verslo plėtrai, EŽTK atitinka, papildomų lėšų pakeitimams įgyvendinti nereikės. Tai reiškia, kad teisėjų skaičius liks tas pats, kad nepralaimėsime bylų EŽŽT dėl pernelyg ilgo proceso, nes EŽTT laikosi pozicijos, kad lėtas teisingumas – nėra teisingumas. Arba, kad nėra įtakos verslui: įsivaizduokime apeliacinė instancija priima sprendimą, kur priteisia kokius 10 mln. lt, sprendimas iš karto įsiteisėja, pralaimėjusi šalis paduoda kasacinį antrą apeliacinį skundą, ir LAT’as spręsdamas fakto klausimus po 10 metų nustato, kad pirmoji apeliacinė instancija priėmė neteisingą sprendimą, kas suponuotų pareigą grąžinti 10 mln. lt. Pasirodo, per tuos 10 metų, tas juridinis asmuo jau yra seniai bankrutavęs… Aišku, čia pateikiau hipotetinį hiperbolizuotą pavyzdį, kaip gali vykti teisingumas. Šiaip čia didžiulis simptomas, kad Seimo nariai, teikdami pakeitimus, aiškinamojo rašto lentelę pildo į visas grafas rašydami “nėra“, “nebus“ ir pan. Mano nekuklia nuomone, tokie žmonės negali būti prileisti prie įstatymų leidybos, nes čia yra tas pats, kas duoti šimpanzei pilotuoti lėktuvą… Tačiau čia ne šio komentaro tema.

Gali kilti klausimas, kaip išvis LAT’as, spręsdamas fakto klausimus, užtikrins daugiau teisingumo? Projekto autorė teigia, kad:

“Šiuo metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendžia tik teisės taikymo klausimus, tačiau nevertina faktinių bylos aplinkybių, kurios dažnai iškraipomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.“

Visų pirma, tai reiškia, jog autorė mano, kad pirmoji ir apeliacinė instancija yra nekompetentingos. Tačiau argi LAT’as netaiso šių klaidų? CPK 359 ir 360 str. leidžia LAT’ui gražinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui. Kada LAT’as naudojasi šia teise? Jis ja naudojasi būtent tais atvejais, kai fakto klausimai neleidžia teisingai išnagrinėti bylos t.y. žemesnės instancijos teismai blogai taikė įrodinėjimo taisykles. Užtenka atsiversti LAT’o nutartis, kuriomis procesas grąžintas į žemesnes instancijas, kad pamatytume, kokie tai atvejai. Na, pvz:

“Ieškovas savo reikalavimą uždrausti prieigą prie kasatoriaus valdomame tinklalapyje saugomos informacijos grindė tuo, kad ji neatitinka tikrovės, žemina jo dalykinę reputaciją (t. y. yra šmeižianti). Tai reiškia, kad byloje turėjo būti nustatyta, kad prašomi pašalinti teiginiai yra, pirma, faktinio pobūdžio, o ne vertinamieji, antra, jie gebėjo sukelti žymios žalos ieškovo reputacijai, tačiau bylą nagrinėję teismai, netinkamai taikę materialiosios teisės normas, reglamentuojančias informacijos neskelbtinumą, šių aplinkybių netyrė, informacijos neteisėtumo nenustatinėjo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis uždrausti visas galimas prieigas per Lietuvos Respublikoje veikiantį viešo naudojimo kompiuterių tinklą prie kasatoriaus administruojamoje svetainėje http://www.skundai.lt saugomos draudžiamos skleisti, platinti ir skelbti informacijos, naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).“

Arba:

“Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą  nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 26 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 27 straipsnio 9 dalies ir CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kada ieškovas iš tikrųjų sužinojo ar turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą, yra fakto klausimas, kuris nagrinėjant bylą kasacine tvarka negali būti nustatinėjamas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.“

Tai kame problema, ypač nepamirštant, kad pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Kam LAT’ą versti antra apeliacija, panaikinant visus kasacijos ribojimus, jeigu yra instrumentai projekto autorės nurodytiems baubams išvaikyti? Ar labai dažnai pasitaiko, kad LAT’as grąžina bylas žemesnės instancijos teismams? 2012 m. statistikos neturiu, bet teismas pateikia 2011 m. statistiką. Tais metais priimta apie 650 skundų, grąžinta žemesnėms instancijos teismams nagrinėti iš naujo 96 bylos. Ką sako šie skaičiai? Gražintųbylų kiekis nėra nei didelis, nei mažas, tačiau tai parodo, kad LAT’as pastebi esamas fakto klaidas, kurios iš esmės susijusios su tinkamu įrodinėjimo normų taikymų ir priverčia žemesnės instancijos teismus jas taisyti. Kam tada LAT’ui trečią kartą spręsti fakto klausimus? Kiek reikia instancijų, kad priimti teisingą sprendimą? Berods Sovietų Sąjungoje esant reikalui buvo galima pereiti 7 instancijas… Šiais pakeitimais daugiau teisingumo tikrai nebus. Pats esu priešininkas net to, kad Lietuvos Aukščiausiasis vykdytų vadinamąją privačiąją kasacijos funkciją.

Siūlomuose pakeitimuose CPK 347 str. 3 d. 3 punktas pakeičiamas taip:

“3) nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina šio Kodekso 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo, nutarties ar jų dalių neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės;“

Ar ši norma reikštų, kad LAT’ui galima pateikti naujus įrodymus? Atrodo, taip. Tai būtų įrodymai, patvirtinantys apeliacinės instancijos sprendimo neteisėtumą. Nors apeliacijoje jau ribotas įrodymų pateikimas, tai kasacijoje jų galima pateikti dar šiek tiek.. Po to, LAT’as tirs ir vertins ne tik naujus, bet ir pirmosios ir apeliacinės instancijos įrodymus… Kiek mes dar galime skatinti bylinėjimąsi? Šie pakeitimai su neribota antrąja apeliacija veda prie dar mažesnės pirmosios ir apeliacinės instancijos reikšmes. Maža to, kad kažkada Konstitucinis Teismas suteikė teisę į neribotą apeliaciją ir taip pirmąją instanciją padarė apšilimu prieš kovą, tai dabar siekiama kasaciją su neribojamu kasacinių skundų padaryti antrąja apeliacija…

Pakeitimus autorė grindžia tokia logine grandine: “Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis reglamentuoja, jog Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Taigi kiekvieno besibylinėjančio asmens lūkesčiai gali būti pateisinti, jeigu jo byla bus išnagrinėta visose trijose teismų instancijose, t.y. ir kasacinėje instancijoje – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.“

Kadangi Konstitucijoje nurodytas X kiekis teismų, tai kiekvienas asmuo turi pereiti juos visus. Toliau autorė nurodo, kad:

“Konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, suponuoja kiekvieno asmens teisę į kasaciją. Teismo procesas turi būti sąžiningas, patogus ne tik teismui, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jo principus, galimai padidintų pasitikėjimą teismais.“

Kas man galite atsakyti, kaip ribota kasacija t.y. kasacija, kur yra savo prasme KASACIJA riboja asmenų lygybę prieš įstatymą? Jeigu absoliučiai visiems kasacijos priėmimo pagrindai yra vienodi ir niekas nėra niekaip diskriminuojamas???? Teiginys, kad kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jos principus ir galimai padidintų pasitikėjimą teismais – profanacijos viršūnė. Kiek žinau autorė 12 m. dirbo teisėja. Pasakysiu paprastai – teismo procese, jeigu nesudaroma taikos sutartis, visada yra pralaimėjusi pusė, o tai suponuoja, kad kažkuri šalis VISADA bus nepatenkinta teismo sprendimu. Dar karta klausiu, kiek reikia instancijų, kad visi būtų patenkinti, jeigu po kiekvienos instancijos visada kažkas bus nepatenkintas. Pasinaudokime garsaus krepšininko, o dabar trenerio R. Kurtinaičio citata ir padarykime analogija: teismo procesas – ne seksas, abi šalys patenkintos nebus…

Kadangi jau parašiau 2000 žodžių tekstą  (p.s. tie, kurie sugebėjote iki čia perskaityti – mylite civilinį procesą, arba mano nerišlius tekstus), kurį abejoju ar kas įveiks iki galo, į detales, tokios kaip sisteminis pataisų brokas nesileisiu, tik parodysiu vieną pavyzdį. Minėjau, kad iš kodekso braukiama lauk 346 str., tačiau paliekama 359 str. 3 d. 3. “kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs šio Kodekso 346 straipsnyje numatytus pagrindus.“ Taigi 346 nebėra, todėl minėta norma lieka kabėti ore…

Nenoriu komentaro pabaigti bloga nata, todėl apibendrindamas manau, kad šie pakeitimai yra gera medžiaga civilinio proceso seminarus vedantiems dėstytojams, kaip praktinė užduotis “įvertinkite šiuos CPK pakeitimus“, kai per seminarus nagrinėjama kasacijos tema. Parodytų, kaip studentai supranta kasacijos prasmę… Geriau šie pakeitimai būtų registruoti vasario 29…

Priverstinis teismo sprendimo vykdymas – kaip asmens teisės į teisingą teismą užtikrinimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos apžvalga

Doktrininiame lygyje, tarp civilinio proceso specialistų, viena iš dažniausiai pasitaikančių diskusijų temų, kai kalbama apie teismo sprendimų vykdymą, yra ar vykdymas – sudėtinė civilinio proceso dalis, ar jis patenka į teisingumo vykdymo sampratą, ar tai yra konstitucinės žmogaus teisės į teisingą teismą sudėtinė dalis?

Šiuolaikinėje civilinio proceso teisės doktrinoje egzistuoja keletas požiūrių dėl teisinės vykdymo proceso prigimties. Šias nuomones būtų galima suskirstyti į tris grupes[1]: 1) vykdymo procesas yra baigiamoji civilinio proceso stadija; 2) vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos sudaro savarankišką teisės šaką (vykdymo teisę arba, kai kurių autorių nuomone, vykdymo proceso teisę); 3) vykdymo procesą reguliuojančios normos yra administracinės teisės dalis. Šio straipsnio pagrindinis uždavinys – pagrįsti poziciją, jog vykdymo procesas yra sudėtinė civilinio proceso dalis inter alia teisės į teisminę gynybą sudėtinė dalis. Esminis šios pozicijos pagrindimo metodas bus išimtinai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – „Konvencija“) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – „EŽTT“) vystoma doktrina.

 1.      Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą

Pirmą kartą problema dėl teismo sprendimo vykdymo vietos kaip vienos iš žmogaus teisių, saugomos Konvencijos, iškilo EŽTT byloje Hornsby prieš Graikiją. Bylos esmė – ponas ir ponia Hornsby (toliau – „Pareiškėjai“), esantys pagal kilmę anglais, norėjo įkurti užsienio kalbų mokyklą Graikijoje Rodo saloje. Vietos vykdomosios institucijos nesuteikė jiems tokio leidimo, tai grįsdami tuo, jog nacionalinė Graikijos teisės draudžia asmenims kilme ne iš Graikijos eiti mokytojų pareigas. Šiuos administracinius veiksmus Pareiškėjai apskundė teismine tvarka, o galiausiai jų naudai Vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinius ir neskundžiamus sprendimus Pareiškėjų naudai. Tačiau administracinės institucijos atsisakė vykdyti įsiteisėjusius teismo sprendimus, kas sąlygojo Pareiškėjų kreipimąsi į EŽTT.

Pareiškėjai nurodė, jog nevykdant įsiteisėjusius teismo sprendimus pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies[2] laiduojama fundamentali teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Vyriausybės atstovai įrodinėjo, jog minėtas straipsnis taikomas išimtinai bylos nagrinėjimui teisme, o teismo sprendimo vykdymas yra išimtinai administracinė procedūra, kuri atskleidžia santykį tarp vykdomosios viešosios valdžios ir teisminės valdžios. EŽTT nesutiko su tokiais vyriausybės atstovų paaiškinimais ir pateikė tokius išaiškinimus[3]:

„Teismas pakartoja, jog pagal suformuotą praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis užtikrina teisę kiekvienam asmeniui pareikšti bet kokį reikalavimą teismui, kylantį iš jo civilinių teisių ir pareigų; taip ši nuostata įkūnija teisę į teismo procesą (teisminę gynybą). Tačiau teisė pradėti teismo procesą yra tik vienas šios nuostatos aspektas. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą būtų iliuzinė, jeigu prie Konvencijos prisijungusios šalies nacionalinė teisės sistema nustatytų tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų galutinį, įsiteisėjusį teismo sprendimą palikti neįvykdytą, taip darant žalą vienai šaliai. Tai neatitiktų 6 straipsnio 1 dalies bylos šalims suteiktų garantijų – procesas yra viešas, sąžiningas, operatyvus – neapsaugant teismo sprendimų vykdymo; konstatuotina, jei Konvencijos 6 straipsnis būtų išimtinai taikomas tik teisme vykstančiam procesui, tai sąlygotų situacijas, neatitinkančias teisės viešpatavimo (teisinės valstybės) principo, kurį šalys, ratifikuodamos Konvenciją, įsipareigojo vykdyti. Darytina išvada, kad bet kokio teismo sprendimo vykdymas privalo būti laikomas integralia „teismo proceso“ pagal Konvencijos 6 straipsnį dalimi.”

Mano nuomone, toks EŽTT išaiškinimas turėtų užbaigti diskusijas dėl vykdymo proceso vietos civiliniame procese. EŽTT aiškiai nurodė, kad vykdymas yra sudėtinė teisės į teisingą teismą dalis, o be tinkamo vykdymo teisingumas taptų tik iliuzija.

EŽTT pastebėjo[4], jog sąsaja tarp valstybės vykdomosios valdžios gebėjimo tinkamai administruoti vykdymo procesą  (aut. past. – tęsti teisingumo vykdymą)  yra vienas iš teisės viešpatavimo principo elementų. Jeigu valstybės institucijos atsisako, nevykdo ar net atideda teismo sprendimo vykdymą, Konvencijos 6 straipsnio asmenims suteikiamos teisės netenka prasmės.

Šioje byloje išaiškintos principinės nuostatos dėl vykdymo proceso vietos toliau nuosekliai implimentuojamos ir plėtojamos byla po bylos vėlesnėje EŽTT praktikoje, kurios ypatumus ketinu aptarti toliau.

 2.      Vykdymo kaip teisės į teisingą bylos nagrinėjimą plėtojimas tolimesnėje EŽTT jurisprudencijoje.

2.1. Pavėluotas vykdymas. Galimybės pateisinti vykdymo vėlavimą.

 Kitose bylose EŽTT nagrinėjo klausimus, ar  Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis pažeidžiama tais atvejais, kai įsiteisėjęs teismo sprendimas vykdomas pavėluotai ar yra visiškai neįvykdytas. Sprendime Burdov prieš Rusiją[5] EŽŽT sprendė klausimą, kai vykdymas vėlavo keletą metų, o po pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti EŽTT, nacionalinio teismo įsiteisėjęs sprendimas buvo įvykdytas. Bylos esmė buvo tai, jog pareiškėjas, įvykus Černobylio atominei katastrofai 1986 m., buvo pašauktas karinės Sovietų Sąjungos vadovybės į nelaimės likvidavimo darbus. Tai sąlygojo žalą patirtą nuo radiacijos. Po įvykio pareiškėjas pareiškė ieškinį valstybės institucijoms, reikalaudamas atlyginti radiacijos sukeltą žalą. Teismas patenkino ieškinį, o pareiškėjas kreipėsi į vietos antstolį, kad pradėtų išieškojimo procedūrą. Antstoliui pradėjus išieškojimą iš vietinio socialinės apsaugos centro, centras nurodė, jog išieškojimas negalimas, nes jo biudžete nėra pakankamai lėšų žalai atlyginti. Po kurio laiko vietinis teisingumo departamentas nurodė, kad sprendimo įvykdymas – neįmanomas, nes atsakovas neturi tinkamo finansavimo. Pareiškėjas informuotas, kad sprendimas bus įvykdytas, kai finansų ministerija skirs atitinkamą sumą žalai atlyginti. Vėliau regioninė prokuratūra informavo, jog antstolis nėra atsakingas už sprendimo neįvykdymą ir nurodyta, jog žala bus atlyginta iš federalinio biudžeto. Praėjus keturiems metams po sprendimo priėmimo jis buvo dalinai įvykdytas, tačiau EŽTT jau priėmė pareiškėjo peticiją ir sprendime pakartodamas bei plėtodamas Hornsby prieš Graikiją suformuotą doktriną nurodė[6]:

„Valstybės valdžia negali pateisinti įsiteisėjusio teismo sprendimo neįvykdymo dėl lėšų trūkumo. Kita vertus, įvykdymo vėlavimas tam tikrais atvejais gali būti pateisinamas esant tam tikroms aplinkybėms, tačiau vėlavimas negali susikirsti su esmine teise, ginama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju pareiškėjui neturėtų būti ribojama galybė pasinaudoti laimėto ginčo sėkme, kai jam priteistas kompensacija už žalą sveikatai kilusią už prievolės valstybei vykdymą. Tai negali būti pateisinama galimais valstybės finansiniais sunkumais.“

Doktrina aspektu dėl negalėjimo teisintis finansiniais valstybės sunkumais nuosekliai plėtojama ir tolimesnėje EŽTT jurisprudencijoje[7].

2.2. Neefektyvus (netinkamai reglamentuotas) vykdymo procesas išieškant iš valstybės institucijų

Byloje Mancheva prieš Bulgariją[8] EŽTT sprendė ar nacionalinėje teisėje reglamentuojamas vykdymo procesas atitinka Konvenciją. Bylos esmė – pareiškėja dirbo socialinės rūpybos centre, finansuojamame iš savivaldybės biudžeto. Dar darbe patirto sužalojimo, ji prarado dalį darbingumo, turėjo atlikti operaciją ir jautė neigiamas pasekmės kelis metus po incidento. Nukentėjusioji  pareiškė ieškinį vietiniam teismui, kuris priimtu sprendimu buvo patenkintas ir įsiteisėjo. Išdavus vykdomąjį raštą pareiškėja kreipėsi į regioninio teismo vykdymo teisėją, kad šis pradėtų išieškojimą. Vykdymo teisėjas atsisakė pradėti vykdymo procesą, nurodydamas, jog civilinio proceso kodeksas nustato, kad vykdymas prieš valstybės institucijas yra įmanomas tik tiesiogiai pateikiant vykdomąjį raštą skolininkei institucijai. Pareiškėjai kreipiantis į instituciją skolininkę, ši siūlė atlyginti tik dalį skolos, todėl pareiškėja atsisakydavo pateikti vykdomąjį raštą ir reikalaudavo atlyginti visą skolą. EŽTT aiškinosi dėl veiksmų, kurie sąlygojo įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymą.  Teismas nustatė[9]:

„Problema dėl išieškojimo buvo padidinta dėl Bulgarijos nacionalinės teisės neaiškaus vykdymo proceso t.y. teisė nenumato aiškaus nepriklausomo subjekto, kuriam būtų galima apskųsti netinkamą vykdymą  bylose prieš valstybės institucijas. Pareiškėja neturėjo pareigos priimti dalinį įvykdymą. Nacionalinei teisei nenustatant teisinės ar kitokios institucionalizuotos įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo priežiūros , pareiškėja neturėjo priemonių apginti pažeistas teisės.“

Mano manymu, galima daryti išvadą, jog valstybės vidinis teisinis reguliavimas nenumatantis aiškių vykdymo procedūrų ir jų apskundimo galimybių prieštarauja Konvencijai.

Sprendime Pridatchenko ir kiti prieš Rusiją[10] EŽTT nurodė, jog valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai nėra aišku į kurią valstybės instituciją vykdomas išieškojimas. Išieškotojams būtų sukeliama pernelyg didelė našta, kai jie vykdomąjį raštą siuntinėtų iš vienos valstybės institucijos kitai. Pabrėžiama, kad valstybė privalo savo teisinę sistemą organizuoti taip, kad būtų užtikrinta koordinacija tarp skirtingų vykdymo subjektų ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažintos skolos vykdomos laiku.

2.3. Teisinio tikrumo principo viršenybė ir res judicata

Keliose bylose EŽTT nustatė, jog valstybė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, taip pažeisdama teisinio tikrumo principą.  Pažeidimas pasireikė, kai galutiniai, įsiteisėję teismų sprendimai, pradėjus vykdymo veiksmus, buvo skundžiami teismui prašant atnaujinti procesus dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą ir turėjo esminę reikšmę neteisingo sprendimo priėmimui. Sprendime Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą, EŽTT nurodė:

 „Teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą.  Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą grindžiama vien tik noru iš naujau nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti naudojama tik siekiant ištaisyti klaidas ir neteisingai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip tariama apeliacija (angl. appeal in disguise) ir remtis vien siekiu sprendžiant tą patį teisinį ginčą gauti antrąją nuomonę.“

Analogiška išvada padaryta ir sprendime Sukhobokov prieš Rusiją. Minėtose sprendimuose, teismas padarė išvadas, jog valstybės, vengdamos vykdyti įsiteisėjusius sprendimus, bando piktnaudžiauti procesu taip pažeisdamos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Teismas pabrėžė, jog įsiteisėjusių sprendimų panaikinimas, kai taip buvo pažeistas teisinio tikrumo principas suponuoja minėto Konvencijos straipsnio pažeidimą ir negali būti laikomas pateisinant įsiteisėjusių sprendimų nevykdymą.

2.4. Nepagrįsti reikalavimai vykdymo procese

Sprendime Apostol prieš Gruziją[11] pasisakė dėl nepagrįstų reikalavimų išieškotojui vykdymo procese. Esminė problema pasireiškė tuo, kad Gruzijos civilinio proceso kodeksas be „sėkmės mokesčio“ antstoliui nustatė ir preliminarių išlaidų mokestį, kurį, priverstinai vykdant sprendimą, turėjo mokėti išieškotojas. Nesumokėjus šio mokesčio  antstolis atsisako atlikti vykdymo veiksmus ir procesas sustoja. Teismas nurodė, kad:

„Toks finansinis apribojimas pareiškėjui nebuvo pritaikytas nei pirmoje instancijoje, nei apeliacinėje, todėl negali būti laikomas susijęs su ieškinio esme (reikalavimu), kas galėtų pateisinti tokio mokesčio buvimą teisės į teismo procesą apimtyje. Pati galutinio, įsiteisėjusio, vykdytino sprendimo egzistavimo esmė pareiškėjo naudai reiškia, tai kad jo bylinėjimosi procesas buvo sėkmingas. Tai reiškia, jog pareigos uždėjimas išieškotojui mokėti mokestį tam, kad sprendimas būtų  įvykdytas yra išimtinai finansinės prigimties, todėl užkeliantis per didelę naštą žiūrint iš teisingumo vykdymo pozicijos.

Teismas pažymi, jog valstybės turi pareigą, prisijungus prie Konvencijos, užtikrinti Konvencijoje garantuotų teisių apsaugą. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nesuponuoja visiško valstybės nesikišimo į teisingumo procesą, priešingai gali suponuoti pareigą valstybei imtis tam tikrų pozityvių veiksmų. Pastebėtina, kad perkeliant pareiškėjui  atsakomybė finansiškai organizuoti išieškojimo procesą, valstybė bandė išvengti savo pozityviosios pareigos organizuoti sprendimų vykdymą, kuris būtų efektyvus  teisiniu ir praktiniu lygiu.“

Toks teisinis reglamentavimas ir tokie valstybės veiksmai pripažintini prieštaraujantys Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai.

 3.      Atlygintinas žalos dydis esant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies  pažeidimui

Ne viename iš mano nagrinėtų sprendimų[12], neįvykdant arba pavėluotai vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą pasitaikydavo situacijos, kai išieškoma suma stipriai nuvertėdavo, o kartu ir augdavo procesinės palūkanos. Tai buvo ypač aktualu posovietinio bloko valstybėse ir iki Euro naudojimo pradžios. Nevykdant įsiteisėjusių sprendimų, būdavo devalvuojamos valiutos, vykdavo infliacijos procesai, kai kuriose valstybės pereita prie naujos valiutos. Neretai, kol sprendimas būdavo įvykdomas, jeigu sprendime priteista suma neindeksuojama, gauta (priteista) pinigų suma tapdavo beverte ar nekompensuodavo faktiškai padarytos žalos. Nagrinėtuose EŽTT sprendimuose, kai buvo tokia faktinė situacija,  teismas prie atlygintinos turtinės žalos paskaičiuodavo realiai prarastas pajamas dėl pavėluotai ar iš vis neįvykdyto įsiteisėjusio sprendimo.  Todėl galima daryti išvadą, kad valstybė delsdama vykdyti sprendimus, prisiima atsakomybę ir už šiuos finansinius faktorius. Taip žalos atlyginimas neprasilenkia su kompensacine funkcija. Manytume, jog toks EŽTT taikomas mechanizmas neleidžia Konvencijos šalims išvengti atsakomybės.

4.      Konvencijos  6 straipsnio 1 dalies sisteminis ryšys su kitomis nuostatomis

Praktiškai visuose nagrinėtuose EŽTT sprendimuose, kai teismų įsiteisėję teismų sprendimai nebuvo tinkamai įvykdomi t.y. konstatuojant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimus inter alia buvo remiamasi ir nustatomas Konvencijos 1 protokolo 1 (toliau – “Protokolas”) straipsnio pažeidimas[13]. Byloje Burdov prieš Rusiją[14] EŽTT nurodė, kad „reikalavimas“ gali būti vertinamas kaip „nuosavybė“ Protokolo prasme 1 straipsnio prasme, jeigu yra (1) pakankamai apibrėžtas ir (2) įvykdomas. Todėl galime daryti išvadą, kad jeigu įsiteisėjusiu teismo sprendimu patenkinamas piniginis arba turtinis reikalavimas, pažeidus Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį kartu visada pažeidžiama ir 1 Protokolo 1 straipsnio saugoma teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe.

 5.       EŽTT formuojamos doktrinos įtaka Lietuvos nacionalinei teisei

Lietuvai ratifikavus Konvenciją ir vykstant konstitucionalizacijos procesui, jaučiama vis stipresnė EŽTT jurisprudencijoje formuojamos doktrinos įtaka ir mūsų teisei. Viename iš savo nutarimų Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pateikęs Konstitucijos išaiškinimą [15], jog pensija yra ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį  t.y. ginama kaip teisė į nuosavybę. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas gimė semiantis įkvėpimo iš EŽTT sprendimo byloje Wessels-Begervoet prieš Nyderlandus[16], kuriame pagal prieš tai esančiame paragrafe minėtus kriterijus pensija pripažinta nuosavybe 1 protokolo 1 straipsnio prasme. Toliau nuosekliai plėtojant mūsų Konstitucinę doktriną būtų galima daryti prielaidą, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kuris nevykdant turtinio piniginio pobūdžio įsiteisėjusių sprendimų kartu pažeidžia ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį, kartu pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, saugantį nuosavybės teisę.

6.      Išvada

Atsižvelgiant į išdėstytą medžiagą, neabejotinai galima teigti, jog vykdymas yra sudėtinė civilinio proceso dalis, kuri yra būtinas teisės į teisingą teismą elementas. Priešingu atveju, susidurtume su „iliuziniu teisingumu“, kuris akivaizdžiai prasilenkia su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos dvasia.

[1] Stauskienė E., Višinskis V. Teismo sprendimų vykdymas: metodinė mokymo priemonė. Vilnius: Mūsų Saulelė 2008 m.

[2] Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal  įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. Teismo sprendimas paskelbiamas viešai, tačiau demokratinėje visuomenėje moralės, viešos tvarkos ar valstybės saugumo interesais spaudos atstovams ar visuomenei gali būti neleidžiama dalyvauti per visą procesą  ar  jo  dalį, kai tai reikalinga dėl nepilnamečių ar bylos šalių privataus gyvenimo apsaugos, arba tiek, kiek, teismo nuomone, yra būtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pakenktų teisingumo interesams.

[3] EŽTT sprendimas Hornsby prieš Graikiją 1997 m. kovo 19 d.

[4] Ten pat.

[5] EŽTT sprendimas Burdov prieš Rusiją 2004 m. rugsėjo 4.

[6] Ten pat.

[7] EŽTT sprendimai: Burdov prieš Rusiją 2004 m. rugsėjo 4., Mancheva prieš Bulgariją 2004 m. rugsėjo 30., Sukhobov prieš Rusiją 2006 m. liepos 13.

[8] EŽTT sprendimas Mancheva prieš Bulgariją 2004 m. rugsėjo 30.

[9] Ten pat.

[10] Pridatchenko ir kiti prieš Rusiją

[13] Kiekvienas fizinis ar  juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai  įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama  į bendrąjį interesą arba, kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.

[14]  EŽTT sprendimas Burdov prieš Rusiją 2004 m. rugsėjo 4.

[15] LRKT nutarimas 2002 m. lapkričio 25  d.

[16] EŽTT sprendimas 2002 m. birželio 4 d.

Pažeistų teisių gynimas esant teisinio reguliavimo spragoms

Konstitucinis Teismas savo doktrinoje teisės spragą apibūdina kaip:

“Eksplicitinių teisės nuostatų, reguliuojančių tam tikrus visuomeninius santykius, nebuvimas teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), yra traktuotinas kaip teisės spraga – lacuna legis.“

Praktikoje pasitaiko įvairių teisės spragų. Viena iš rūšių yra vadinamoji legislatyvinė omisija, kuri pagal LRKT yra:

“Teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją (arba kurį nors kitą aukštesnės galios teisės aktą, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalis) atitiktis) privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Ypač pabrėžtina, kad legislatyvinė omisija nuo kitų teisės spragų skiriasi dar ir tuo, kad ji visuomet yra atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo, o ne jo neveikimo padarinys, taip pat ne kurio nors kito subjekto veiksmo (juo labiau teisėto) ar neveikimo padarinys; antai legislatyvine omisija yra nelaikytina tokia teisės spraga, kai tam tikri visuomeniniai santykiai nė nebuvo pradėti reguliuoti kokiais nors teisės aktais, nors yra poreikis juos teisiškai sureguliuoti; lygiai taip pat legislatyvinė omisija negali atsirasti ir Konstituciniam Teismui konstitucinės justicijos byloje nutarimu pripažinus, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai.“

Esant teisės spragai kyla klausimas, kaip ginti savo teises? Neretai yra pasimetama, kai nerandama tam tikros materialinės normos, kuri saugotų teisę X. Ką tada daryti? Atsakymą pateikia LRKT vadovaudamasis ubi ius, ibi remedium principu:

“Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų (inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą. Be kitų dalykų, yra konstatuota, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas; kad gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; kad teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1997 m. spalio 1 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. birželio 5 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. liepos 2 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja.“

LRKT nurodo, kad esant tokioms situacijoms teismai turi pildyti teisės spragas ad hoc:

Teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Todėl tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę; priešingu atveju reikėtų konstatuoti, kad pati Konstitucija neleidžia teismams vykdyti teisingumo, bet tai būtų konstituciškai absoliučiai nepagrįsta. Taikydami teisę, taip pat ir tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su Konstitucija, teismai turi vadovautis inter alia konstitucine žmogaus teisių ir laisvių samprata, Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo maksima, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo principais, taip pat konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu (kuris, kaip savo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, suponuoja, kad tam tikrais ypatingais atvejais saugotinos bei gintinos yra ir tokios asmens įgytos teisės, kylančios iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių teisės aktų – ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos). Jeigu tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su Konstitucija, teismai dėl kokių nors priežasčių vengtų įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę, ir šitaip užtikrinti žmogaus teises ir laisves, reikėtų konstatuoti, kad teismai neatlieka savo konstitucinės paskirties vykdyti teisingumą, kad jie ignoruoja konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, bendrąjį teisės principą ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, taip pat kad asmuo gali patirti žalą ir nebūti apgintas, jo teisės ir laisvės, teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai gali nebūti užtikrinti vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas, t. y. valstybės institucija, nevykdo savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su Konstitucija. Tai ne tik iš esmės pakirstų to asmens pasitikėjimą valstybe ir teise, bet ir – jeigu tokia praktika taptų paplitusi – galėtų sudaryti prielaidas tarpti tokiai valdžios savivalei, kai ji neveikia taip, kaip privalo, teisiniam nihilizmui ir ilgainiui valstybe bei jos teise nepasitikėti vis didesnei visuomenės daliai ar net visai visuomenei.

Tačiau dar kartą pabrėžtina, kad teismams vykdant šiuos savo konstitucinius įgaliojimus atitinkamos teisės spragos galutinai nepašalinamos – jos tik užpildomos ad hoc; vis dėlto tai leidžia užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugą būtent tame individualiame visuomeniniame santykyje, dėl kurio byla yra nagrinėjama bendrosios kompetencijos arba pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtame specializuotame teisme. Tai taip pat turėtų paskatinti kompetentingą teisėkūros subjektą greičiau ir tinkamai pašalinti esamą teisės spragą – nustatyti trūkstamą teisinį reguliavimą vietoje pripažintojo prieštaraujančiu Konstitucijai.“

Kai teisėkūros subjektas nevykdo savo pareigos, nors teismai priima sprendimus konkrečioms bylos šalims, galimi atvejai kai ypač aukštesnės instancijos teismai formuoja teisės aiškinimo taisyklę, kai tai taisyklė neegzistuoja – to pavyzdys mano įraše Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: “Teismai privalėjo tiesiogiai taikyti Konstituciją”. Toks precedentas kyla iš šio LRKT išaiškinimo:

“Teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Kartu pabrėžtina, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu.“

Tai pateisinama tuo, kad:

“Galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. Teismai to padaryti negali, jie gali žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas užpildyti tik ad hoc, nes teismai vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme); toks teismų galimybių ribotumas šioje srityje ypač akivaizdus susidūrus su materialiosios teisės spragomis. Tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja.“

Šiais išaiškinimais Konstitucinis Teismas iš esmės suteikė galimybę bandyti apginti savo pažeistas teises, net kai nėra konkrečios materialinės teisės normos išraiškos arba ji buvo, tačiau dabar pašalinta iš teisės sistemos. Todėl teisės spragos egzistavimas, pagal dabartinę LRKT ir LAT kartu formuojamą doktriną, nėra kliūtis siekiant teisminės pažeistų teisių gynybos.

Niekada nėra padėties be išeities, tereikia būti pakankamai kūrybingiems..

Šaltinis: Konstitucinio Teismo  2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas.

%d bloggers like this: