Žyma: teisės analogija

Šių metų vasario 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė šokiruojantį sprendimą, kurio net toks konstitucionalizmo šalininkas kaip aš negalėjau tikėtis. Septyniukės priimtas sprendimas, mano žiniomis, yra beprecedentis. Esu ne kartą matęs, kaip LAT’as tiesiogiai taiko Konstituciją, ypač sprendimuose dėl civilinės atsakomybės (dėl žalos ribojimų), tačiau niekada nemaniau, jog sulauksiu sprendimo, kai civilinė byla bus išspręsta vadovaujantis vien Konstitucija, įstatymo analogija ir bendraisiais teisės principais pildant teisės spragas. Manau, visą sprendimą būtų paprasčiausia nucopy-pastinti, tačiau noriu jį šiek tiek pakomentuoti. Bylos numeris 3K-7-70/2011.

Bylos esmė. Kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai žala padaryta 1953 m. nužudžius du partizanus:

“Byloje nagrinėjami ieškovės M. B. 2004 m. gruodžio 20 d. pareikšti reikalavimai priteisti iš atsakovų solidariai 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už tėvo J. A. žūtį, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už dėdės A. A. žūtį, taip pat priteisti iš atsakovų solidariai 16 600 Lt turtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu atsakovai pripažinti kalti padarę nusikaltimą, nustatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 99 straipsnyje, ir nuteisti laisvės atėmimo bausme, o ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą paliekant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Anot ieškovės, dėl tyčinių atsakovų veiksmų ji neteko tėvo J. A. ir dėdės A. A., dėl to jai ir jos šeimos nariams teko patirti didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, teko keisti pavardę, slapstytis, nuolat keisti gyvenamąsias vietas, patirti įtampą ir stresą, kęsti nuolatinį nepriteklių. Didžiulę nuoskaudą ieškovė teigė jaučianti ir dabar, nes atsakovai nenurodo, kur yra nužudytųjų palaikų palaidojimo vieta.“

Ši byla ypatinga ir tuo, kad joje po ilgos pertraukos LAT’as kreipėsi į Konstitucinį teismą ir šiuo pagrindu buvo priimtas nutarimas Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai. Apie šio nutarimo esmę, kadangi jis taikytas tiesiogiai šioje byloje, šiek tiek vėliau.

Trumpai apie sprendimus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė dėl suėjusių senaties terminų, negalimumo taikyti naujojo civilinio kodekso ir negalimumo taikyti KT nutarimuose priimtų išaiškinimų dėl visiško žalos atlyginimo konstitucinio principo, nes anot teismo, jis priimtas tik dėl valstybės pareigūnų, o ne privačių subjektų. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos sprendimą ir priėmė naują, priteisdamas neturtinę žalą ieškovei, taip pritaikydamas ne tik tiesiogiai Konstituciją bet ir 2000 metų civilinį kodeksą. Tai sąlygojo atsakovų, kasacinį skundą, kuriame jie pateikia stiprių argumentų:

“Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nei 4 straipsnyje, nei 47 straipsnio 2 dalyje, nei jokiame kitame civiliniame įstatyme nėra net užuominos apie tai, kad galima būtų taikyti neturtinę žalą už veiksmus, padarytus iki 2001 m. CK įsigaliojimo. Tai patvirtina vieną iš svarbiausių civilinės teisės principų – civilinis įstatymas negalioja atgaline tvarka. Žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės rūšis ir jis gali būti taikomas tik tada, kada atsakomybė yra įstatymu nustatyta. Atsakomybės pagal teisę (įstatymą) negalima preziumuoti, jai negalima taikyti teisės ar įstatymo analogijų. Anot kasatoriaus, nebuvo įstatymo, numačiusio neturtinės žalos atlyginimą. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta teisė taikyti CK 1.5 straipsnyje nurodytą teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principą (principus) negali būti aiškinama plačiau, negu CK šio principo (principų taikymo) požymiai yra aptarti, t. y. teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai negali būti taikomi tiems atvejams, kuriems atsitikus civilinė atsakomybė nebuvo numatyta. Įstatymo leidėjo požiūrio teismas peržengti neturėjo nei teisės, nei pareigos. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, teisės, įstatymo analogija ar kas panašaus negali paneigti įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo ir nesuteikia teismams teisės taikyti atsakomybę, kurios nebuvo žalos atsiradimo metu. Be to, kasatoriaus teigimu, bet kokia teisinė atsakomybė negali būti precedentinė arba pagal teisės ar įstatymo analogiją. Įstatymai saugo ne tik žmogaus teises ir laisves, bet ir teismų įgalinimus, nustatydami, jog teismai negali taikyti įstatymo atgaline tvarka, negali taikyti atsakomybės, kurios įstatymai nenumato. Teisinė atsakomybė visada konkreti ir ji negali būti paremta išvestiniais, tegul ir bendraisiais, principais. Teisinė atsakomybė negali būti paremta taip pat įstatymų kolizijos, jų konkurencijos neaiškumu ar nesusipratimu, aiškinant pastaruosius teisinės atsakomybės buvimo naudai.“

Kitų argumentų necituosiu, nes jie ne tokie stiprūs ir ne tokie svarbūs (kam reikės visada gali pasiskaityti pilną sprendimą). Formaliai kasatoriai atrodo visiškai teisus, jie įrodinėja, kad naujasis CK negali būti taikomas, o kitokiu būdu nėra numatyta galimybė atlyginti neturtinę žalą. Šioje vietoje LAT’as ir pradės tiesiogiai taikyti Konstituciją, nes ne veltui šioje byloje buvo kreiptasi į KT.

Pirmiausia LAT pasisako, kodėl šiuo atveju netaikomas naujasis civilinis kodeksas:

“Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos duomenis (be kita ko, ieškovės ieškinio faktiniu pagrindu nurodytus atsakovų neteisėtus veiksmus, jų atlikimo laiką, taip pat ieškovei kilusius neigiamus padarinius, jų atsiradimo laiką), išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, reglamentuojamas Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normų dėl deliktinės atsakomybės taikymas (tuo tarpu CK 6.250 straipsnis, kurio pagrindu apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimus dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos priteisimo, yra XXII skyriaus pirmajame skirsnyje). Pažymėtina ir tai, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, jog CK nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Taigi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatos neteikia teisinio pagrindo šioje byloje nagrinėjamiems reikalavimams taikyti 2000 m. CK normų. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, viena vertus, sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatos neįtvirtina galimybės (neteikia teisinio pagrindo) šioje byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams taikyti 2000 m. CK normas.“

Ką reiškia paryškintas viena vertus (?):

“Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (1 dalis); asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (2 dalis).“

Jau minėjau, kad LAT’as yra ne kartą tiesiogiai taikęs Konstituciją apimtimi dėl žalos atlyginimo ir egzistuoja tokie LRKT išaiškinimai šiuo klausimu:

“Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, kaip tokią, yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas) Šis konstitucinis principas (būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą) neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, be kita ko, moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas).“

Toliau šioje byloje LAT’as taiko LRKT išaiškinimą Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai:

“Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą, 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, jog dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams. Nurodytame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas rėmėsi savo ankstesniuose baigiamuosiuose aktuose suformuota oficialia konstitucine doktrina, taip pat konstatavo, kad bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla, be kita ko, iš konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų. <…> Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisingumo principą negali būti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas susiklostyti tokioms situacijoms, kad asmenų patirta žala, be kita ko, dėl genocido, negalėtų būti teisingai atlyginta. <…> Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dėl genocido žalą patyrę asmenys negalėtų (WU past.  vartojama tariamoji nuosaka) gauti teisingo žalos atlyginimo dėl to, kad šios žalos jie neturėtų teisės reikalauti iš genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, dėl kurių yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis, prieštarautų (WU past. LRKT vartoja tariamąją nuosaką, galima sakyti, kad pasisakoma dėl ateityje daromų įstatymų pakeitimų arba abstrakčiai aiškinamas konstitucinis principas, nurodantis, kokio pobūdžio teisinis reguliavimas jo neatitiktų) Konstitucijai, be kita ko, jos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo principui. Iš Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo principo įstatymo leidėjui kyla pareiga dėl iš genocido padarymo atsiradusius neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų.<… >Įstatymų leidėjas gali <…> įstatymuose nustatyti atvejus ir pagrindus, kada ieškinio senatis netaikoma ir kitiems reikalavimams, be kita ko, reikalavimams atlyginti tam tikrais išskirtiniais pagrindais padarytą žalą.“

Ir tada seka pamatinė išvada:

“Vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).“

Toliau kalbama apie esamas teisės spragas:

“Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime konstatavo, kad įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (su vėlesniais pakeitimais) pavadinime pavartota sąvoka „atsakomybė“ apima ne tik baudžiamąją, bet ir kitas teisinės atsakomybės rūšis, be kita ko, civilinę atsakomybę. Tačiau šiame įstatyme nebuvo ir nėra reguliuojami žalos atlyginimo, kaip civilinės atsakomybės už padarytą genocidą, santykiai, be kita ko, nėra nustatyta, jog reikalavimams, kad genocido nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą, ieškinio senatis netaikoma; nenustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokia nurodytame įstatyme esanti teisinio reguliavimo spraga sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kad asmenys, okupacijų laikotarpiais patyrę žalą dėl genocido, iš genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų negali reikalauti teisingai atlyginti žalą.“

Norėčiau padaryti pastabą, kad čia vartojama sąvoka “teisės spraga“ nėra visai korektiška, nes pats LRKT yra išaiškinęs, kad jis nepasisako dėl teisės spragų ir negali jų pripažinti prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tačiau egzistuoja “legislatyvinė omisija“, šis panašus terminas LRKT doktrinoje reiškia ne ką kitą, o situaciją, kai iš Konstitucijos ar kitų teisės aktų įstatymų leidėjui kyla imperatyvas sureguliuoti tam tikrus santykius, tačiau jis savo pareigos nevykdo – tai galima pripažinti prieštaravimu ir tai gali būti konstitucinės justicijos ginčo dalyku. Todėl, manau, kad vietoje teisės spragos derėjo vartoti legislatyvinės omisijos sąvoką.

Galiausiai LAT nurodo, kada teismai privalo tiesiogiai taikyti Konstituciją:

“Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kuri yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis), 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, Konstitucijos viršenybę Lietuvos teisės sistemoje, taip pat nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, konstatuoja, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas bei ieškovės ieškinio pagrindas ir reikalavimas atlyginti tam tikrais išskirtiniais pagrindais – nusikaltimu žmogiškumui – padarytą žalą lemia, jog bylą nagrinėję teismai, vykdydami teisingumą, ginčui išspręsti privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, užpildyti teisės spragas ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją). Remdamasi nurodytais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinių skundų argumentus, kuriais teigiama apie kasatoriams taikomą atsakomybę, kuri neva nenustatyta įstatymu. Remiantis iš esmės tais pačiais motyvais, darytina išvada, kad byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams, atsižvelgiant į žalos padarymo pagrindo – nusikaltimas žmogiškumui – išskirtinimą, ieškinio senatis netaikytina (tai nustatančios materialiosios teisės normos nebuvimas vertintinas kaip teisės spraga, kuri nagrinėjamu atveju užpildytina  ad hoc).“

Toliau seka dar įdomesnis išaiškinimas, kad vadovaujantis teisės analogija 2000 m. civilinis kodeksas visgi bus taikomas:

“Kadangi pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, tai, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės konkrečių sąlygų, neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų pagal įstatymo analogiją taikytinos atitinkamos 2000 m. CK normos (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis).“

Toliau pagal naująjį CK nustatinėjamos civilinės teisinės atsakomybės sąlygos:

“Kadangi skolininko kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, o kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis), be to, kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų dėl kasatorių kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, tai išplėstinė teisėjų kolegija dėl aptariamos civilinės atsakomybės sąlygos plačiau nepasisako, tik konstatuoja, kad pagal faktinius bylos duomenis ir taikytiną teisę apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl jos egzistavimo.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė šioje byloje pateikė pakankamai įrodymų dėl jos patirtos neturtinės žalos – didžiulių dvasinių išgyvenimų, sukrėtimo, pažeminimo, įtampos, streso, nuoskaudos ir pan., tarp teismo nuosprendžiu konstatuotų kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo) ir ieškovės patirtos neturtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Neturtinė žala, kaip sunkių žmogaus teisių pažeidimų (kankinimo, nužudymo ir kt.) padarinys, iš esmės preziumuojama, įskaitant, kai ją patiria tiesioginės aukos artimiausi giminaičiai ir šeimos nariai.

Kasaciniame skunde ginčijama kasatorių civilinė atsakomybė, kaip tokia, jos pagrindai ir (arba) sąlygos. Tokia kasatorių pozicija (ginčijant jų civilinę atsakomybę, kaip tokią), išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apima, be kita ko, atlygintinos neturtinės žalos dydžio ginčijimą. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti ieškovės (ją bylos žodinio nagrinėjimo metu atstovavusio advokato) atsikirtimai, kad nagrinėjamu atveju neva nėra procesinės galimybės (pagrindo), atsižvelgiant į kasaciniais skundais apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, spręsti dėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatyto atlygintinos neturtinės žalos dydžio.

Šioje byloje nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį pagal įstatymo analogiją vadovautinasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ne dėl visų ieškovės nurodytų aplinkybių, kuriomis grindžiama neturtinė žala, egzistuoja priežastinis ryšys su nagrinėjamu atveju nustatytais kasatorių neteisėtais veiksmais. Tam tikri ieškovės nurodomi jos patirti neigiami padariniai – pavardės keitimas, slapstymasis, gyvenamosios vietos nuolatinis keitimas, patirtas nepriteklius – buvo (galėjo būti) nulemti ne tiek nagrinėjamu atveju nustatytų kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo), kiek Lietuvos okupacijos, tuometės politinės-visuomeninės santvarkos nulemtų veiksnių, t. y. manytina, jog pirmiau nurodytus konkrečius neigiamus padarinius ieškovė, kaip Lietuvos partizano duktė, atsižvelgiant į tuometės okupacinės valdžios bei politinės-visuomeninės santvarkos nulemtus veiksnius, galėjo patirti ir nesant kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo). Taigi kasatoriams atsakomybė taikytina ne dėl visų ieškovės nurodytų jos patirtų neigiamų padarinių, o dėl tų, kurie yra susiję priežastiniu ryšiu su nustatytais kasatorių neteisėtais veiksmais, dėl kurių ieškovė neteko tėvo J. A. ir dėdės A. A. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį, į tai neatsižvelgė. Be to, kaip nustatyta Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, kasatoriai nusikaltimą, kuriuo padarytos neturtinės žalos atlyginimo reikalauja ieškovė, įvykdė veikdami kartu su LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono pareigūnais bei kariais. Proporcingumo principas reikalauja, kad vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį būtų nustatyta teisinga interesų pusiausvyra. Bendriausia prasme šiuo aspektu svarbu užtikrinti, kad atsakingiems asmenims nebūtų uždėta pernelyg didelė našta priteisiant akivaizdžiai nepakeliamą žalos atlyginimą. Aktualu ir tai, kad nusikaltimams žmogiškumui paprastai yra būdingas žmogaus teisių pažeidimų masiškumas, t. y asmuo, dalyvaujantis darant tokius nusikaltimus, paprastai padaro žalos daugeliui nukentėjusiųjų, tai daro įtakos nustatant kiekvienam nukentėjusiajam priteistinos žalos dydį (kai visi nukentėjusieji dalyvauja vienoje byloje arba kai priimant sprendimą kiti nukentėjusieji nežinomi arba nedalyvauja byloje), gali komplikuoti sprendimo vykdymą, turėti neigiamos įtakos vėliau dėl žalos atlyginimo reikalavimus pareiškiančių nukentėjusiųjų interesams. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį, į tai taip pat neatsižvelgė. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei bylos duomenis (kasatorių atliktų neteisėtų veiksmų kolektyvinį pobūdį, dėl šių neteisėtų veiksmų patirtus ieškovės išgyvenimus, jų (patirtų išgyvenimų) pobūdį ir mastą), taip pat į kasatorių amžių, sveikatos būklę bei turtinę padėtį, sprendžia, kad šios konkrečios bylos atveju sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiktų ieškovei iš kasatorių solidariai priteistinas 50 000 Lt neturtinės žalos dydis. Šis neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas individualiai abiem kasatoriams. Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį šioje byloje nustatė atsižvelgdamas ne į visas tam reikšmingas aplinkybes ir pažeisdamas materialiosios teisės normas. Tai yra pagrindas pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, ja priteistiną neturtinės žalos atlyginimą sumažinti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).“

Taip kūrybiškai vykdomo teisingumo Lietuvoje dar neteko matyti. Tai yra labai stiprus smūgis formalizmui, o aš savo ruožtu ateityje žadu parašyti dar ne vieną įrašą klausimu dėl Konstitucijos tiesioginio taikymo, LAT galimybės (arba konkrečių atvejų, kai tai buvo padaryta) neformaliai pripažinti tam tikras CK ir kitų įstatymų normas prieštaraujančias Konstitucijai. Šie klausimai yra labai problematiški, nes kartas nuo karto galima peržengti tam tikras ribas, tačiau apie tai ateityje :)