Paskelbta

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pradėjo naudoti naują sprendimų motyvų rašymo techniką

Neretai pasitaiko, kai LAT’ui tenka atmetinėti kasacinius skundus tuo pagrindu, kai kasatoriai netinkamai naudoja senesnius precedentus teigdami, kad žemėsnės instancijos teismai nukrypo nuo LAT’o suformuotos praktikos. Tada teismas atmesdamas jų argumentus panaudoja savo šabloną apie ratio decidendi.

Dvejose naujose bylose pastebėjau naują motyvų dėstymo stilių, kai LAT’as išgrynina teisės aiškinimo taisyklę, t.y. iš konkrečios bylos suformuotą teisės aiškinimą paverčia į labiau abstraktų, aiškų. Tai labai kvepia teisės mokslu. Manau, tai darydamas teismas siekia, kad precedentai taptų labiau suprantami ir juos būtų paprasčiau naudoti.

Vienoje iš bylų (2015 m. balandžio 8 d. nutartis 3K-7-196-915/2015) išplėstinė kolegija sprendė sutarties nutraukimo padarinių taikymo klausimą, kai byloje nepareišktas reikalavimas dėl sutarties nutraukimo ir taip pat sutarties nutraukimas nėra ginčijamas, tačiau prašoma taikyti padarinius. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokiu atveju atsakovas turėjo teikti priešieškinį, o ne atsiliepiemą. LAT su tuo nesutiko ir pateikė tokius motyvus:

“Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai abi šalys nesiekia tęsti sutarties ir ginčas kyla tik dėl sutarties nutraukimo padarinių (restitucijos, nuostolių atlyginimo) taikymo, nėra būtina, kad su ieškovo reikalaujamų padarinių taikymu nesutinkanti šalis reikštų savarankišką reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Bylą nagrinėjantis teismas privalo iš esmės įvertinti šalies argumentus, kuriais ji įrodinėja, kad sutarties nepažeidė, nepriklausomai nuo to, tokie argumentai pateikiami atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio forma.“

Nors aš mėgstu savo komentaruose naudoti kursyvą, bet šį kartą tai padariau ne aš, o pats teismas. Toje pačioje byloje šiuo nauju stiliumi pateikta dar viena taisyklė. Ginčas kilo dėl veiklos elektros energijos sektoriuje gavimo licencijos gavimo, t.y. kaip traktuoti situaciją, kai paduotas prašymas licenciją gauti, tačiau per įstatymo nustatytą laiką nėra pateiktas atsakymas, ar prašymas buvo patenkintas:

“CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: taikant Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, kai per 30 kalendorinių dienų neatsakoma į tinkamai pateiktą asmens, siekiančio gauti veiklos elektros energetikos sektoriuje licenciją ar leidimą, prašymą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo, kuris yra pakankamas pradėti atitinkamą veiklą, nereikalaujant priimto teigiamo sprendimo papildomai įforminti išduodant rašytinės formos leidimą ar licenciją.“

2015 m. balandžio 23 d. nutartyje  Nr. 3K-3-238-915/2015 teismas panaudojo tą pačią techniką spręsdamas klausimą, ar galima teikti kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo motyvų, bet ne dėl sprendimo rezoliucinės dalies:

“Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus).Priešingas aiškinimas nesiderintų su asmens teisės į teisminę gynybą realumo ir veiksmingumo imperatyvais. Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnis 1 dalis).“

Tai yra įdomus bandymas padaryti teismo motyvus labiau suprantamus. Šioms abiems nutartims bendra tai, kad priimant jas, pranešėjas ir kolegijos pirmininkas – naujasis LAT pirmininkas R. Norkus, todėl man kyla pagrįstas įtarimas, kad tai yra jo idėja ir būdamas pirmininku jis gali leisti sau tai įgyvendinti. Pažiūrėsime, ar toks motyvavimo stilius nusistovės ir, ar jį pradės naudoti kiti teisėjai (pranešėjai).

Paskelbta

CK 5.63 straipsnio tikslas – nepasiekiamas?

Sistemindamas paskutinę šių metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, užkliuvau už teisės aiškinimo taisyklių, kurios, mano manymu, yra klaidingos. Turiu omenyje išaiškinimus dvejose gruodžio mėnesio nutartyse: 3K-3-553/2011 ir 3K-3-540/2011. Abejose bylose keliamas CK 5.63 straipsnio taikymo ir aiškinimo klausimas. Savo esme išaiškinimai yra geri, nes abejose bylose valstybė bando išsisukti nuo kreditorinių reikalavimų, tačiau dalis išaiškinimų nėra preziciška. CK 5.63 str. nurodo:

“Kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarka

1. Palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto.

2. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės ar ūkio veikla, pereina įpėdiniams ir realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kai paveldima įmonė, kuriai pradedamas bankroto procesas, ar ūkis yra nemokus.

4. Teismas gali pratęsti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai.“

Šiam straipsniui yra svarbi pirmoji normos dalis. Aiškindamas ją LAT’as nurodo:

“CK 5.63 straipsnyje nustatytas palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarka.  Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui, arba pareikšti ieškinį dėl paveldimo turto teisme. Kreditorių reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į tai, ar yra suėjęs jų patenkinimo terminas. Taigi, šiuo reglamentavimu siekiama, kad kreditoriai išviešintų savo reikalavimus įpėdiniams. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad  palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. V., bylos Nr. 3K-7-190/2009)“

Abejose nutartyse žodis į žodį pakartojamas cituotas išaiškinimas. Kaip matome, jis atsidaro 2009 metais septyniukės nutartimi – 3K-7-190/2009. Pažiūrėjus, ką joje išaiškino, matome, jog šių metų trijose (trečioji šiame įraše neminima nutartis – 2011 gegužės 17 d. nutartis 3K-3-243/2011). nutartyse yra padarytas copy-paste’as iš minėtos septyniukės nutarties:

“Palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo  turtą, nes informacija apie palikėjo kreditorius padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įpėdinis, kuris priėmė palikimą pradėjęs turtą valdyti arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus CK nustatytus atvejus (CK 5.52 straipsnis), įpėdinis, priėmęs palikimą pagal teismo antstolio sudarytą apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu (CK 5.53 straipsnio 1 dalis).“

Dar nesimato problemos? Išsigryninkime šiose nutartyse LAT’o pateiktą teisės aiškinimo taisyklę, ji atrodo taip:

“1. tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus  palikimą priėmusiems įpėdiniams“

Šio išaiškinimo problema yra tame, kad CK 5.63 straipsnyje, nustatyta kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarka ir terminai iš paveldėto turto t.y. JAU PRIĖMUS PALIKIMĄ. Tai ir sako taisyklė, kurią pažymėjau 2 numeriu. Po jos LAT’as pateikia aiškinimą, kurį pažymėjau 1 ir kuris sako, kad šios normos tikslas suteiki informaciją įpėdiniui apie kreditorinius reikalavimus, nes ši informacija įpėdiniui padeda apsispręsti, ar apskritai priimti palikimą ir kokiu būdu tai padaryti. Taigi 1 ir 2 išaiškinimai prieštarauja vienas kitam, nes, norit taikyti 5.63 normos reglamentavimą t.y. kreditorinių reikalavimų tvarką, palikimas jau turi būti priimtas, todėl LAT’o nurodomas tikslas “suteikti informacija, kuri padeda apsispręsti ar apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu“ – praktiškai nepasiekiamas, nes palikimas jau būna priimtas. Taip pat reikia nepamiršti CK 5.60 str. 4 d., kuri nurodo:

“Neleidžiama atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą, kad jis priima palikimą arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą, arba kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo.“

Šioje normoje įtvirtintas draudimas atsisakyti palikimą jį jau priėmus. Tai parodo, kad minėtas LAT’o išaiškinimas prasilenkia ir su šia norma. Todėl šia apimtimi LAT’o iaiškinimas: “palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu“ yra naikintinas arba keistinas.

Tai yra šiek tiek keista, nes taip normos tikslą prieš trejus metus išaiškino septyniukė ir iki dabar ji sėkmingai cituojama, nors yra prieštaringa. Sunku patikėti, kad teisme dar niekas to nepastebėjo..

P.S. iš 5.63 str. 1 d. ir šios normos tikslo išaiškinimo galima daryti išvadą, kad palikimą tik jam atsiradus nėra naudinga priimti. Patariu stengtis  tempti iki 3 mėnesiu suėjimo galo…  Septyniukė nurodė: “Iš CK 5.63 straipsnio formuluotės matyti, kad įstatyme nustatyta palikėjo kreditorių teisė pareikšti reikalavimus per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Šios teisės normos negalima aiškinti taip, kad nurodytas terminas būtų skaičiuojamas kokia nors kitokia tvarka.“ Einant link termino galo – didesnė tikimybė sužinoti apie palikėjo turėtas skolas, o ši norma reikalauja kreditorių aktyvumo informuojant, todėl nėra prasmės skubėti priiminėti palikimą.