Žyma: teisės aiškinimas

Ar vienašaliams sandoriams gali būti taikomos CK įtvirtintos sutarčių teisės bendrosios nuostatos?

2016 m. gegužės 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą (Nr. 3K-3-207-219/2016) gana įdomioje ir tikrai sudėtingoje byloje, kurioje vienas iš sprendžiamų klausimų buvo CK neapibrėžto prievolių įvykdymo užtikrinimo teisėtumas ir galiojimas.

Jeigu teisingai supratau, tai to užtikrinimo būdo esmė yra ta, kad keli asmenys įsipareigojo užtikrinti skolos gražinimą kreditoriui už skolininką:

“Įsipareigojimo lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojime aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo paskolos davėjai (UAB „Baltijos stiklas“) sumokėti už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ paskolos sumą ir palūkanas pagal pateiktą lentelę (Įsipareigojimo 3–4 punktai).”

Man labai primena laidavimą, nes būtent laidavimo kaip užtikrinimo būdo tikslas yra iš esmės sukurti solidariąją prievolę, kai vietoje galimybės nukreipti reikalavimą į vieną skolininką, atsiranda galimybė reikalauti iš daugiau negu vieno pradinio skolininko. Laidavimu į Įsipareigojimą kvalifikavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau apeliacinė instancija pasakė, kad tai nėra laidavimas. Kodėl būtent taip, LAT’o sprendime nėra atsakymo, bet jis randamas Lietuvos Apeliacinio Teismo 2015 m. lapkričio 18d. sprendime Civilinė byla Nr. 2A-124-943/2015. Esminiai ApT’o argumentai kodėl tai nėra laidavimas – Įsipareigojimu sukurta prievolė nei akcesorinė, nei sąlyginė, ji yra savarankiška. Iš tiesų, su šiais argumentais galima sutikti.

Kita vertus, laidavimu ApT’as šio santykio matyt nenorėjo pripažinti ir todėl, nes Įsipareigojimas nebuvo pasirašytas kreditoriaus, todėl ApT’as priėjo prie išvados, kad tai yra vienašalis sandoris:

“Įsipareigojimo forma, turinys, pasirašymo aplinkybės suponuoja, kad tai yra vienašalis sandoris, atitinkantis visus formaliuosius įstatyme įtvirtintus reikalavimus ir saistantis jį pasirašiusius asmenis (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys, 1.64 straipsnis)”.

Šios pozicijos nekvestionavo ir LAT’as:

“Priešingai, teismas pažymėjo, jog Novacijos sutartis, nors ir pakeista Įsipareigojimu, yra galiojanti. Atsižvelgiant į tai, kad Įsipareigojimas, kaip buvo nustatyta apeliacinės instancijos teismo, yra vienašalis sandoris, UAB „Baltijos stiklas“ parašo nebuvimas ant šio sandorio nedaro jo negaliojančio, tuo labiau kad UAB „Baltijos stiklas“ šio Įsipareigojimo teisėtumo ir neginčija.”

Problema tame, kad jeigu kvalifikuojame šį sandorį kaip vienašalį, ar galime jam taikyti CK įtvirtintas bendrąsias sutarčių teisės nuostatas, nes tai daro tiek ApT’as, tiek LAT’as. Pastarasis net nurodo:

“Teisėjų kolegija sutinka su teismų nustatyta aplinkybe, kad Įsipareigojimas turi kelių sutarčių bruožų”.

Toliau LAT’as Įsipareigojimo turiniui aiškinti naudoja sutarčių aiškinimo taisykles. Taip, tas pačias taisykles, kurios skirtos šalių suderintai valiai aiškinti. Taip pat naudoja kitas sutarčių teisės nuostatas:

“90.     Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl iš šios sutarties atsiradusios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Taigi, V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojimu aiškiai prisiėmus įsipareigojimus už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, ši jų valia negali būti paneigta ir turi būti vykdoma. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai ieškovės UAB „Baltijos stiklas“ naudai priteisė iš  V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „BiračEurope“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ 15 899 566,08 Eur.”

Mano kukliomis žiniomis, vienašaliai sandoriai nėra sutartys, t.y. sutartis yra viena iš sandorio rūšių – dvišalis sandoris. Kiek suprantu iš argumentų, teismai būtent kvalifikavo įsipareigojimą kaip vienašalį sandorį, nes Įsipareigojimo dokumente trūko kreditoriaus parašo. Ir jiems nebuvo svarbu tai, jog dalis prievolių pagal Įsipareigojimą buvo įvykdytos naujųjų skolininkų, kurie po to ginčijo įsipareigojimo teisinę galią? Noriu priminti, kad sutartis būtų laikoma sudaryta ir galiojanti nebūtina ją apskritai sudaryti raštu. Apie parašo buvimą net nekalbu, jeigu ji jau realiai buvo vykdoma skolininko. Tiek iš LAT’o, tiek tuo labiau iš ApT’o sprendimų galima matyti, kad Įsipareigojimo turinys buvo derinamas tarp teisinio santykio subjektų. Taip pat nurodoma, kad jo vienas iš iniciatorių buvo kreditorius. Tai apie ką mes kalbame? Iš tiesų, abiejų teismų motyvacija šiuo klausimu visiškai neatitinka teisės doktrinos ir pamina elementariausias civilinės teisės taisykles. Nemanau, kad ypač Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio pagrindinė funkcija yra vienodo teisės aiškinimo ir teismų praktikos formavimas, gali taip motyvuoti savo sprendimus.

Ironiška, kad bylai pasiekus kasacinę instanciją, buvo pateiktas prašymas ją perduoti išplėstinei kolegijai arba plenarinei sesijai. LAT’as atsisakė tai daryti, nes nagrinėjami klausimai nebuvo tiek sudėtingi, kad jų negalėtų išspręsti trijų teisėjų kolegija. Manau, jei šią bylą būtų nagrinėjusi išplėstinė kolegiją, tokios nešvarios argumentacijos išvengti būtų buvusi didesnė tikimybė. Apskritai, tokio tipo argumentavimas, kai nesilaikoma elementarių doktrininių taisyklių yra pavojingas, nes siekiant bylą išspręsti teisingai (o šis siekis pats savaime nėra blogas), yra paminamas bet koks teismo sprendimo argumentacijos, o tada ir paties sprendimo, kaip rezultato, prognozuotinumas.

Nemanau, kad privačioji kasacijos funkcija gali paneigti viešąją

Prieš daugiau negu savaitę tiek savo asmeniniame Facebook puslapyje, tiek šio tinklaraščio paskelbiau vieną nutartį (2013 m. liepos 25 d. 3K-3-413/2013) ir parašiau trumpą komentarą:

Nutartis, kurios motyvuojamoji dalis neskelbiama
Nutartis, kurios motyvuojamoji dalis neskelbiama

Pašiepiau, jog labai gerai motyvuota nutartis. Šiek tiek vėliau sužinojau, jog teismo nutartis yra nevieša, nes nuo pirmosios instancijos šiame procese vyko uždari posėdžiai. Apie ką pati byla sužinojau iš žiniasklaidos – Teismas nusprendė, kad K. Ramonas iš Lietuvos banko atleistas pagrįstai. Taigi viešojoje erdvėje apie bylą kalbama, tačiau, ko gero, joje figuruoja tarnybinė paslaptis, todėl byla nagrinėjama uždarai ir viešai paskelbtoje nutartyje mes nematome motyvų.

Pirmas, pats elementariausias iš kilusių klausimų: kodėl ši nutartis yra skelbiama viešai, jeigu nematome jokių motyvų, tik rezoliucinę dalį, kokia iš jos nauda, jeigu nežinome net ginčo esmės? Aš jau nekalbu apie žemesnių instancijų teismų sprendimus. Kam skelbti tokią nutartį? Atrodo, to daryti nėra jokios prasmės. Tačiau norint atsakyti į šį klausimą iki galo, reikia pavaryti teisės aktus. Tai aš ir pabandysiu padaryti. Visų pirma, joks įstatymas tokio tipo nutarčių viešo paskelbimo taisyklių nedetalizuoja. Ši kompetencija palikta Teisėjų tarybai, kuri yra priėmusi nutarimą, kuris nustato Teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių paskelbimo internete tvarką. Šio nutarimo antras punktas nustato, jog:

“Pagal šią tvarką teismų procesiniai sprendimai skelbiami internete siekiant informuoti visuomenę apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką Lietuvos teismuose.“

Man kyla klausimas, ar čia iškeltas tikslas gali būti pasiektas paskelbus tokio tipo nutartį? Mano nekuklia nuomone, negali.

Nepaisant to, reikia žiūrėti toliau, gal nutarimas nustato pareigą skelbti ir tokias nutartis. 4. 3. punkte nurodyta, kokie sprendimai skelbiami civilinėse bylose:

“Visi įsiteisėję apylinkių ir apygardų teismų procesiniai sprendimai, kuriais pirmąja instancija išnagrinėta civilinė byla išsprendžiama iš esmės, apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kuriais užbaigiama apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama byla ir kasacinio teismo procesiniai sprendimai, kuriais užbaigiama kasaciniame teisme nagrinėjama byla.“

Atrodytų, ši nutartis turėtų būti skelbiama, tačiau reikia pažiūrėti, ar nėra kokių šios taisyklės išimčių, nes tokio tipo nutarties paskelbimas man vis tiek prasilenkia su logika.

Nutarimo 5 punktas nurodo:

“Kai internete skelbtiname teismo procesiniame sprendime yra viešai neskelbtinų duomenų (valstybės, tarnybos, profesinių, komercinių, banko, įvaikinimo ar kitų teisės aktų saugomų paslapčių, fizinių asmenų asmens kodai, gyvenamųjų vietų adresai, gimimo datos ir vietos, valstybiniai automobilių numeriai, banko sąskaitų numeriai ir pan.), parengiama viešai skelbtina procesinio sprendimo versija, iš kurios visi viešai neskelbtini duomenys pašalinami. Pašalintų duomenų vietoje pasvyruoju šriftu skliaustuose įrašoma: „(duomenys neskelbtini)“

Nutarimo 9 punktas nurodo:

“Jeigu taikant šios tvarkos 5, 6 ir 8 punktuose nurodytas priemones pašalinus iš procesinio teismo sprendimo visus viešai neskelbtinus duomenis tokios sprendimo versijos viešas paskelbimas nebeatliktų šios tvarkos 2 punkte nurodyto tikslo informuoti visuomenę apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką Lietuvos teismuose, toks teismo procesinis sprendimas internete neskelbiamas ir jo viešai skelbtina versija nerengiama.“

Čia aš parodžiau mąstymo procesą, kaip aš prieičiau prie išvados, kad tokia nutartis neturėjo būti viešai skelbiama išvis. Šios nutarties viešas paskelbimas visiškai neinformuoja visuomenės apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, nes joje mes nematome teisės aiškinimo ir taikymo. Todėl, tas (tie), kas paskelbė šią nutartį, mano nuomone, padarė klaidą. Aišku, čia nėra didelės bėdos. Aš nejuokauju pasakydamas, kad tai tebuvo įžanga į mano straipsnį.

Dabar einu prie esmės. Aš negaliu suvokti, kaip gali būti tokių atvejų, kai kasacinės nutartys sterilizuojamos tiek, kad jose nebegalima matyti motyvų. Taip pat man būtų nesuprantama, jeigu kasacinės nutartys išvis nebūtų skelbiamos.  Taip, aš žinau, kad tiek Konstitucijoje, tiek civilinio proceso kodekse yra normos leidžiančios uždarą procesą visose instancijose. Tiesiog manau, kad uždaras procesas kasacijoje – visiška nesąmonė, prieštaraujanti jos paskirčiai.

2011 m. lapkričio 21 d. nutartyje 3K-3-439/2011 LAT’as pasisakė dėl savo statuso ir kasacijos funkcijų:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statusas ir kompetencija apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei proceso kodeksuose (CPK, BKP). Būdamas vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užima ypatingą vietą bendrosios kompetencijos teismų sistemoje. Kasacija yra ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik išimtiniais atvejais, kuriuos apibrėžia CPK 346 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinio, paskirtis – per kasacinėse nutartyse suformuotus precedentus užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje (viešoji kasacijos funkcija). Būdamas kasacinis teismas ir atlikdamas viešąją kasacijos funkciją, tuo pačiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ir vienas iš bendrosios kompetencijos teismų, vykdantis teisingumą konkrečioje byloje (privačioji kasacijos funkcija).“

Kas man kliūna, tai vadinama privačioji kasacijos funkcija. Taip, teismai vykdo teisingumą, taip LAT’as vykdo teisingumą. Tačiau mano klausimas yra, koks turėtų būti santykis tarp viešosios ir privačiosios kasacijos funkcijos? Pirmenybę suteiksime vienai iš jų, ar ieškosime tarpusavio balanso? Aš subjektyviai pirmenybę suteikčiau viešajai kasacijos funkcijai, o blogiausiu atveju ieškočiau balanso.  Ko nedaryčiau, tai niekada, jokiu atveju nesuteikčiau pirmenybės privačiajai kasacijos funkcijai. Tačiau pas mus neretai pasitaiko, kai privačioji funkcija tampa prioritetu, kurios rezultatu būna nukrypimas nuo vienodo teismų praktikos formavimo t.y. teisės aiškinimo taisyklių kūrimo jurisprudence constante prasme. Manau, kad LAT’o teisėjai yra per daug užsižaidę su teisingumo vykdymu, ko pasekoje kasacinė instancija pamažu tampa antrąja apeliacija. Kad tuo įsitikintumėte užtenka pažiūrėti, kiek bylų grąžinama pirmajai instancijai arba apeliacijai tam, kad būtų iš naujo renkami, tiriami, ar vertinami įrodymai.

Pamenu, problemas, kai LAT’as vykdydamas teisingumą nukrypsta nuo bendros teismų praktikos formavimo buvo pastebėjęs ir tuo metu LAT’o teisėju tapęs prof. E. Baranauskas, kuris savo pranešime konferencijoje (pranešimas virto straipsniu), priėjo prie kelių išvadų:

“1. Lietuvos teismų jurisprudencijoje vartojamas terminas „teismo precedentas“ bendrąja prasme pirmiausia turi būti suvokiamas kaip teisės interpretacijos būdu pasiektas teismo sprendimas, esantis pavyzdžiu kitiems teismams, nagrinėjantiems analogiškas ar iš esmės panašias bylas. Toks „teismo precedentas“ nėra pirminis teisės šaltinis.

2. Atvejai, kai siekdamas teisingai išspręsti bylą teismas nukrypsta nuo įprastų teisės aiškinimo taisyklių, neturi būti laikomi precedentiniais.“

Pirmiausia nesutinku dėl pirmos išvados kiek ją taikytume apimtyje dėl LAT’o, nemanau, kad jo nutartys nėra pirminis teisės šaltinis. Tiek teismų įstatyme, tiek CPK aiškiai nurodyta, jog pagrindinė LAT’o funkcija yra teismų praktikos vienodinimas:

4 straipsnis. Vienodos teismų praktikos formavimas

Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

23 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo kompetencija

2. Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Tam Aukščiausiasis Teismas:
1) skelbia skyrių plenarinių sesijų nutartis, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų. Į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus;“

Jeigu atkreiptume dėmesį į kai kuriuos LAT’o išaiškinimus ir įstatymo raidę, atrodytų, kad kai kurie LAT’o precedentai yra padaryti contra legem taip suteikiant precedentui didesnę reikšmę už įstatymą. Aišku, galima žaisti sakant, jog tai yra įstatymo išaiškinimas tiesiogiai jį taikant… Amžinoji diskusija.

Grįžtant prie antrosios E. Baranausko išvados, ji yra teisinga, kad nukrypimai nuo įprastų teisės aiškinimo taisyklių neturi būti laikomi precedentais. Savo pranešime profesorius kaip pavyzdį pateikė atvejį, kai LAT’as esant reikalui pirkimo-pardavimo sutartį kvalifikavo kaip neatlygintinę, mat to reikėjo actio Pauliana taikymui. Aš tiesiog iš principo nesutinku su tuo, kad LAT’as išvis gali priimti tokias nutartis, nes jos prieštarauja viešajai kasacijos funkcijai, kuri, mano nuomone, yra pagrindinė. Viena teisėja (dirbanti ne LAT’e) man kartą papasakojo istoriją apie Švedijos kasacinį procesą, kai su ja diskutavome apie viešąją ir privačiąją kasacijos funkcijas. Papasakosiu ją iš atminties, todėl gali būti netikslumų:

“Švedijoje buvo situacija, kai į kasacinę instanciją pateko tokia byla, kurios faktinės aplinkybės maždaug tokios: neįgalusis asmuo važiuodamas motorizuoto tipo vežimėliu (net nežinau, kaip tokį tiksliai pavadinti, tokie daiktai, kurie vizualiai panašūs į žoliapjoves) ant kažko užvažiavo ir padarė žalos. Pirmose instancijose prieštaringi sprendimai dėl civilinės atsakomybės taikymo t.y. dėl kaltės sąlygos, ar tą vežimėlį galima kvalifikuoti kaip transporto priemonę ar ne, nes ir pagal Švedijos įstatymus dėl transporto priemonės padarytos žalos civilinė atsakomybė kyla be kaltės, nes tai yra padidinto pavojaus šaltinis. Pirmose instancijose priimtos viena kitai prieštaraujančios nutartys.“

Kaip manote, koks kasacinio teismo sprendimas? Teismas atsisakė priimti skundą. Atsisakymo pagrindas paprastas – prieš N metų kasacinis teismas jau išaiškino kas yra transporto priemonė, išaiškinimas tinkamas ir dabar, nėra ko jame keisti ir spręsti privatų ginčą teisingai, ko negalėjo padaryti žemesnės instancijos. Kaip būtų sprendžiama Lietuvoje analogiška byla pagal analogiškas faktines aplinkybes? Neabejoju, kad LAT’as būtų priėmęs skundą, nes žemesnės instancijos teismai blogai išsprendė bylą ir reikia įvykdyti teisingumą.

Jau prirašiau per daug, todėl apibendrinsiu, kad nepritariu tokioms situacijoms kai LAT’as vykdo išimtinai privačiąją kasacijos funkciją ir taip susidaro absurdiška situacija, jeigu ir šiame komentare kritikuojamoje nutartyje  galėjo būti (o gal ir yra?) pateiktos kažkokios svarbios teisės aiškinimo taisyklės, kurios galbūt keičia senuosius precedentus, tačiau mes to nesužinosime, nes sprendimo motyvai nėra vieši. Va ir vienodas teisės aiškinimas…

Teisės aiškinimo kitimas nėra proceso atnaujinimo pragrindas

Šį vakarą skaitydamas naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (paskutinės dvi septyniukės), prisiminiau keletą faktinių situacijų, kai buvo prašytas pabandyti atnaujinti procesą pasikeitus teismų precedentams. Tokie prašymai iš pažiūros galėtų atrodyti socialiai teisingi (ginčas išspręstas iki to, su dabartiniu teisės aiškinimu būtų išspręstas kitaip), tačiau kaip su principu lex retro non agit? Maniau, kad jis neabejotinai taikytinas, nes teismo precendentas jurisprudence constante prasme yra teisės aiškinimo taisyklė, atsiradusi iš teisminio teisės aiškinimo būdu. Taip paaiškinamas įstatymas, kodėl jo naujas aiškinimas turėtų galioti atgal? Čia laimi teisinis tikrumas ir stabilumas. Tačiau teko girdėti pozicijų, kad civilinio proceso kodeksas neva numato galimybę šiuo pagrindu atnaujinti procesą:

“366 straipsnis. Proceso atnaujinimo pagrindai

1. Procesas gali būti atnaujinamas, jei yra šie pagrindai:
2) naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu;
9) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.“

Pirmiausia trumpai dėl devinto punkto. Jo taikymo apimtis yra siaura, viena iš sąlygų – apeliacinio proceso nebuvimas. Tačiau ir taip šį atvejį pasikeitusios teismų praktikos atžvilgiu yra lengva numušti, nes precedento kitimas nėra “aiški teisės normos taikymo klaida“. Praktikos pokyčius lemia objektyvi būtinybė ją keisti, o ne tai, kad teismas prieš tai klydo aiškindamas. Be to ši norma yra ribota teisės taikymo klaidos pirmosios instancijos teisme.

Pagrindinis argumentas, bandant atnaujinti procesą pasikeitus precedentui, būna CPK 366 str. 1 d. 2 p.. Ši norma man niekada neatrodė tinkamas pagrindas, nes esmines bylos aplinkybes turi būti vertinamos kaip išimtinai FAKTINĖS APLINKYBĖS. Teisės aiškinimas negali būti vadinamas aplinkybe šios normos prasme. Taip pat, pagal teismų praktiką, tai yra tokios aplinkybės, kurios egzistavo bylos nagrinėjimo metu. Todėl galima kalbėti tik apie faktus.

Šią įžangą padariau tam, trumpai pristatyti 2012 m. sausio 17 d. LAT’o išplėstinės kolegijos nutartį 3K-7-110/2012, kurioje plėtojama teismo precedento doktrina:

“Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Pabrėžtina, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Konstitucinio Teismo2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina inter alia tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, o toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.
Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, pažymi, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo. Teismų praktikos plėtojimas, papildantis naujais teisės aiškinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nelaikytini naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos teismo procesinio sprendimo (ankstesniojo) priėmimo metu.“

Čia konkrečiai pasisakyta, kad tai nėra naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės. Tikslinga prijungti keletą senesnių išaiškinimų (pvz. 2011 m. liepos 28 d. nutartis 3K-3-337/2011) apie proceso atnaujinimą, kad nekiltų absoliučiai jokių abejonių:

“Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniu, Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, CPK 6 straipsniu, pagrindinė teismo funkcija – teisingai išspręsti šalių ginčą. Esminė šio reikalavimo įgyvendinimo sąlyga – teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos. Teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo naujai paaiškėja faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą – ekstraordinarinį būdą įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti.“

Taip prieiname neabejotiną išvadą, kad precedento kitimas negali būti proceso atnaujinimo pagrindu.

P.S. Norisi pasidžiaugti, kad šia septyniuke Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nebijo aiškiai parodyti, kad keičia savo praktiką. Nutartyje nurodoma:

“Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad keičiama kasacinio teismo praktika dėl socialinio būsto nuomos sąlygų ir nutraukimo tvarkos taikymo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R., O. R., E. S. (R.), T. V., bylos Nr. 3K-3-473/2009; 2011 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. K., N. K., A. K., bylos Nr. 3K-3-387/2011; 2011 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. N. J., I. J., E. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-413/2011; kt.), pagal kurią gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nutraukimui buvo taikomos teisės normos, neatsižvelgiant į savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo momentą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimui taikytinos Civilinio kodekso, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo normos.“

Nepaisant, kad paskutinės nutartys šiuo klausimu priimtos praeitų metų spalio mėnesį, teismas nutartyje parodė ir paaiškino, kodėl praktika keistina.

Konstitucijos raidė prieš dvasią

Kadangi kurį laiką nesu parašęs nieko aktualaus (įdomaus?) konstitucinės teisės tematika – nusprendžiau pasirinkti ypač kontraversišką (įdomią?) temą.  Pats straipsnio pavadinimas yra šlykštus ir niekada per savo trumpą konstitucionalisto mėgėjo “karjerą“ negalvojau, jog teks pavadinimą formuluoti būtent taip, tačiau ši formuluotė atrodo pati tiksliausia. Niekada nesitikėjau, kad gali tekti tarp sąvokų Konstitucijos raidė ir dvasia įdėti žodelį PRIEŠ.. Straipsnis bus siejamas su dabar egzistuojančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LR Konstitucinio Teismo doktrinų kolizija, Konstitucinio teismo 2011 m. sausio 10 pareiškimu, Konstitucinio Teismo sudėties bei pirmininko pasikeitimais ir svarbiausia su Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., mano įrašuose nuolat cituojama, suformuota oficialios konstitucinės doktrinos korekcijų doktriną, kurią (ne)sąmoningai stengiamasi primiršti (?). Tikiuosi, kad visa ši paini įžanga, su daugybe skliaustų, taps aiškesnė perskaičius teksto motyvuojamąją dalį.

Jau ne kartą rašiau apie konstitucinę doktriną dėl apkaltos teisinių padarinių, šios doktrinos formuluočių tarpusavio prieštaringumą ir t.t. Norint rasti šiuos įrašus reikia žymose paspausti “apkalta“, “konstitucine atsakomybė“ ar panašiai. Nepaisant vidinių prieštarų, minėjau, jog esu šios doktrinos šalininkas, nes asmeniui šiurkščiai pažeidusiam konstitucija, atsakomybė iki gyvos galvos – proporcinga padarytam pažeidimui. Taip pat rašiau apie EŽTT sprendimą Paksas prieš Lietuvą ir jo įgyvendinimo būdus. Po šių įvykių nutekėjo nemažai vandens ir dabar metas į visą tai pasižiūrėti iš tolimesnės perspektyvos. Šis straipsnis nėra skirtas ginti (ar smerkti) nei minėtą asmenį, nei LRKT suformuluotą konstitucinės atsakomybės doktriną. Keliuosi daug aukštesnį tikslą – noriu pabandyti rasti sveiką poziciją tarp esamų dviejų, taip siekdamas rasti dar šiek tiek sveiko proto susiklosčiusioje itin prastoje situacijoje, kuri kerta žmonių pasitikėjimą tiek Lietuva kaip teisine valstybe, tiek Konstitucinio Teismo autoritetu, nes būtent tas autoritetas ir pasitikėjimas (jo sumažėjimas) dabar yra esminė problema.

Turime situacija, kai 2004 m. gegužės 25 d. LRKT doktrina pripažinta neproporcinga (per griežta) ir nesuderinama su Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija (toliau – Konvencija):

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Pagal Konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, niekada negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

Asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.”

Būtent šia apimtimi LRKT doktrina neatitinka Konvencijos. Apie tai jau rašiau. Tačiau dabar problemą noriu panagrinėti kitu kampu. Ši doktrina nemažai kritikos sulaukė dėl to, jog ji yra grynai Konstitucijos dvasios “kūdikis“. Paprastai kalbant tai reiškia, jog tokių doktrininių nuostatų negalima išvesti vadovaujantis pirminiais teisės aiškinimo metodais: lingvistiniu ir sisteminiu. Su tuo galima sutikti, ypač, nes vien šie metodai tokio Konstitucijos turinio neatskleidžia. Tačiau teisės aiškinimas negali būti determinuotas vien šių metodų. Turi būti naudojami ir visi kiti. Šioje vietoje ir pasirodė problema. Atrodytų, jog Konstitucijos dvasia perlipo ir išsiplėtė už Konstitucijos raidės ribų t.y. implicizmas pernelyg nutolo nuo eksplicizmo. Šiame tekste nenoriu nagrinėti ar ši LRKT konstitucinės atsakomybės doktriną yra “teisinga“ ar ne. Kalbant apie oficialią konstitucinę doktriną siūlyčiau atsisakyti tokių sąvokų kaip: “teisinga“ ir “neteisinga“, “klaidinga“ ir “neklaidinga“ ir pan., nes užtenka to, jog tai yra oficiali konstitucinė doktrina. Mano manymu, šioje situacijoje svarbiausia yra tinkamai išspręsti EŽTT ir LRKT doktrinų inter alia LR Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų koliziją. Taip pat galima pabandyti nustatyti, kas yra didesnė vertybė ir ar tokia vertybių kolizija kaip Konstitucijos raidės ir dvasios gali išvis egzistuoti. Mano manymu, tokia situacija yra visiškai netoleruotina. Į šiuos klausimus rasti atsakymus turėtų padėti paties LRKT 2008 kovo 28 d. suformuota konstitucinės jurisprudencijos korekcijų doktrina ir E. Jarašiūno šią doktriną komentuojantys moksliniai straipsniai.

Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, esame tarp Scilės ir Charibdės, nes vienu atveju reikia apsisaugoti nuo bereikalingų Konstitucijos teksto pataisų, o kitu išvengti teisinę sumaištį keliančių konstitucinės jurisprudencijos pataisų. Minėto nutarimo esmė – jog LRKT tam tikrais atvejais, laikydamasis Konstitucijos imperatyvų, gali koreguoti ankstesnį Konstitucijos aiškinimą.

Konstitucijos raidę ir dvasią sistemiškai galime skirstyti vadinamus pirminius ir išvestinius šaltinius (nors jų juridinė galia ir vienoda). Taip yra todėl, nes Konstitucijos implicitinis turinys (išvestinis šaltinis) LRKT plėtojant doktriną yra išvedamas būtent iš Konstitucijos raidės (pirminio šaltinio) naudojant teisės aiškinimo metodų visumą. Pirminiam tekstui virstant jurisprudenciniu, LRKT akto nuostatos virsta taikomomis konstitucinėmis normomis ir principais. Anot E. Jarašiūno, Konstitucijos virtimas nuolat taikoma teise reiškia nuolatinį pirminio teksto, vadinamo konstitucija, transformavimąsi į antrinius, jurisprudencinius tekstus. Tie antriniai tekstai pamažu įgauna vis didesnę reikšmę. Po kiek laiko po jais tarsi pradingsta pirminio akto nuostatos.

Čia kalbama apie jurisprudencinę arba gyvąją konstituciją. Sutinku, jog mūsų Konstitucija yra gyvoji-jurisprudencinė ir kito būdo jai realiai veikti nėra. Taip pat, jog dvasios galia = raidės galiai. Tačiau, esant galimai kolizija, kam teikti prioritetą? Visgi referendumu patvirtinus Konstituciją, piliečiai visų pirma tvirtino raidę, nes dvasia negalėjo objektyviai egzistuoti. Viena iš priežasčių, kodėl atsirado korekcijų doktrina turėtų būti paties Konstitucijos teksto kaip piliečių tarpusavio sutarties apsauga. Teksto stabilumas jeigu nėra svarbesnis, nors mano manymu neabejotinai yra svarbesnis, tai bent jau yra lygus jurisprudencijos svarbai. Tai sąlygoja nors ir vienodos galios, bet vis dėlto pirminio ir išvestinio šaltinio santykis.

Minėta korekcijų doktrina buvo eventualiai neišvengiama, nes doktrinos pakeitimų negalima daryti “po stalu“, o teisinė ir socialinė tikrovė yra per laiką kintantys reiškiniai. Būtent LRKT tenka Konstitucijos raidos, jos adaptavimo prie besikeičiančios tikrovės funkcija.

E. Jarašiūnas klausia:

“Ar verta “kariauti“ su socialine tikrove? Teisės raidoje ir plėtojimui, ir patikslinimui ar pataisymui – sava vieta. Brandžių konstitucinių demokratijų patirtis patvirtina, jog toks koregavimas – neišvengiamas konstitucinės jurisprudencijos plėtojimo elementas. Šio teisinės tikrovės fakto negalima ignoruoti ar jį paneigti. Jeigu interpretavimo korekcijų negalima išvengti, būtina nustatyti koregavimo sąlygas, kurios neleistų nukrypti nuo konstitucijos interpretavimo kurso. Tai konstitucijos, konstitucingumo, ypač pagrindinių teisių srityje, stiprinimo kursas. Teismas, atvirai formuluodamas tokią doktriną,  pasirodo esanti brandi, nebijanti žvelgti atvirai į teisinę tikrovę institucija. Toks doktrinos formulavimas tik patvirtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos koregavimas, laikantis iš konstitucijos kylančių sąlygų, nepaneigia konstitucinės tvarkos nuoseklios raidos.“

Pereinant prie paties pirminio šaltinio (LRKT 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), jame suformuluotos esminės oficialios konstitucinės doktrinos korekcijos nuostatos, kurios nurodo:

“Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija.“

Prisimenant, kad LRKT 2011 m. sausio 10 d. dieną jokios juridinės galios pareiškimu pasisakė, jog:

“Įgyvendinant minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą – siekiant sukurti teisines prielaidas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, po tam tikro laiko kelti savo kandidatūrą rinkimuose į Seimą ir užimti parlamento nario pareigas ir taip pašalinti nesuderinamumą tarp Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, turi būti daromos atitinkamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisos.“

Minėtas nutarimas motyvuose pasisako dėl tokios situacijos, kai pakeitus Konstitucijos raidę, gali būti keičiama doktrina:

“Reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines nuostatas taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra (arba gali būti) būtina tais atvejais, kai yra padaromos Konstitucijos pataisos.

Įsigaliojus Konstitucijos pataisai, kuria yra pakeičiama (arba panaikinama) kuri nors iš tų Konstitucijos nuostatų, kurių pagrindu (t. y. kurias aiškinant) buvo suformuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina (atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu), Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina, ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Kaip minėta, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija neleidžia jos aiškinti taip, kad būtų iškreipta arba paneigta kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė, taigi ir iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali būti būtina ir tada, kai yra padaroma tokia Konstitucijos pataisa (pakeičiama arba panaikinama tam tikra Konstitucijos nuostata arba Konstitucijoje įtvirtinama nauja nuostata), kuria yra iš esmės pakoreguojamas visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys, nors būtent ta Konstitucijos nuostata, kurios pagrindu (t. y. kurią aiškinant) tam tikru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu buvo suformuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina, formaliai ir nėra pakeičiama. Tokiais atvejais išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesne oficialia konstitucine doktrina (ir kaip visuma, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu), ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu), taip pat turi Konstitucinis Teismas.

Pabrėžtina, kad tada, kai nėra padaryta Konstitucijos pataisų, dėl kurių tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra būtina reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, tai daryti galima tik jeigu iš Konstitucijos kyla būtinumas nukrypti nuo esamo precedento ir sukurti naują. Konstitucinis Teismas šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė doktrina.“

Tai daryti ir siūlo LRKT. Tačiau ar čia racionaliausias sprendimas? Jeigu expressis verbis Konstitucijos nuostatų keisti nėra prasmės? Lipama per langą, kai atviros durys.. Taip LRKT tarsi bando apsaugoti savo “neklystamumo aureolę“, tačiau to nereikėtų daryti, kaip ir vartoti sąvoką “klaida“. Derėtų vadovautis tolimesniu LRKT aiškinimu. Esminis momentas ir kriterijai, kuriais rodo kelią yra:

“Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra (1) neišvengiamai, objektyviai būtina, (2) konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama“.

Visiškai pritariu, jog:

“Jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Antai oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas.“

Tačiau turėjau viltį, jog Konstitucinio teismo sudėties atsinaujinimas praėjusį kovą bus vienas iš veiksnių, kuris gali sąlygoti doktrinos korekcijas. Pabrėžiu, kad vienas iš veiksnių. Nes šiuo atveju veikia žymiai svarbesni veiksniai ir argumentai, o sudėties pasikeitimas yra grynai subsidiaraus pobūdžio. Tačiau, greitai teko suprasti, kad klystu, nes naujasis LRKT pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis viešai pareiškė, jog:

“Jokių pertvarkų ir doktrininių nuostatų keitimo nėra ir negali būti. Konstitucinis Teismas karta iš kartos seka ta pačia linija, tai yra konstitucijos aiškinimas, ir jis negali būti kitoks“

Tai iš esmės parodo asmens, kuris turi nemažą svorį LRKT požiūrį. Atrodo, kad vienas iš 2006 m. kovo 28 d. nutarimo autorių pats jo nenori prisiminti. O tame nutarime yra nemažai įdomių nuostatų, kurias norėčiau pacituoti inter alia priminti. Šioje dalyje pasisakoma, kokiais atvejais doktrina gali būti keičiama:

“Pabrėžtina, kad minėtą būtinumą tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės kaip būtinumas didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinumas labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinumas plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos.“

Taip pat pasisakoma, kada neturėtų būti keičiama:

“Pabrėžtina ir tai, kad oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet yra pakeičiama Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema, paneigiamas jų suderinamumas, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis.“

Kas dar įdomiau, toliau nepamirštama pasisakyti apie Konstitucijos teksto keitimą ir nurodoma:

“Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia – ir pirmiausia – su Konstitucijos ypatinga, aukščiausia teisine galia) konstitucinį teisinį reguliavimą atskiria nuo žemesnės galios teisės aktais nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), o Konstituciją – nuo visų kitų teisės aktų. Konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė. Konstitucija neturi būti keičiama, jeigu tai nėra teisiškai būtina. Tai laiduoja inter alia sudėtingesnė, sunkesnė, palyginti su konstituciniais ir paprastaisiais įstatymais, Konstitucijos pataisų darymo tvarka (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), ypač tai, kad kai kurių Konstitucijos nuostatų (1 straipsnio, I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“) keitimui yra nustatyti ypatingi procesiniai reikalavimai. Konstitucijos stabilumas – viena iš prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, Konstitucijoje deklaruotų lietuvių tautos siekių, kuriais grindžiama pati Konstitucija, įgyvendinimą.

Viena iš sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos, kaip teisinės realybės, stabilumą, yra jos teksto stabilumas. Minėta, kad Konstitucijos prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų. Tad Konstitucijos tekstas neturi būti koreguojamas, pavyzdžiui, vien pasikeitus terminijai, inter alia teisinei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucijos, kaip itin stabilaus teisės akto, prasmė taip pat būtų ignoruojama, jeigu intervencija į jos tekstą būtų daroma kiekvienąkart, kai pasikeičia kurie nors teisiškai reguliuotini visuomeniniai santykiai (pavyzdžiui, kai tam tikrų veiklos rūšių technologinės galimybės išsiplečia taip, kaip galbūt ir nebuvo įmanoma numatyti tuo metu, kai Konstitucijos tekstas buvo kuriamas).

Šiame kontekste ypač pabrėžtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos tolesnis aiškinimas ir plėtojimas, inter alia oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, taip pat ir toks, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose leidžia atskleisti giluminį Konstitucijos potencialą nekeičiant jos teksto ir šiuo atžvilgiu pritaikyti Konstituciją prie socialinio gyvenimo pokyčių, nuolat kintančių visuomenės ir valstybės gyvenimo sąlygų, užtikrinti Konstitucijos, kaip visuomenės ir valstybės gyvenimo teisinio pagrindo, gyvybingumą. Oficialios konstitucinės doktrinos formavimas ir plėtojimas – konstitucinės justicijos funkcija. Naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose toliau aiškinant ir plėtojant, inter alia reinterpretuojant, oficialias konstitucines doktrinines nuostatas, taip pat ir taip, kad oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra skatinama nedaryti intervencijos į Konstitucijos tekstą tada, kai tokia intervencija nėra teisiškai būtina. Šitaip yra prisidedama prie Konstitucijos teksto, kartu ir konstitucinės santvarkos, stabilumo užtikrinimo.“

Mano manymu, dabar kaip tik ir egzistuoja tokia situacija, kai Konstitucijos teksto keisti nėra būtina, nes problemą iš esmės galima sutvarkyti reinterpretavus doktriną, o tam yra visi tam reikalingi pagrindai. Profesorius E. Jarašiūnas straipsnyje “Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo problemos“, kaip vieną iš išorinių koregavimo paskatų nurodo:

“Galimi ir iš kitur sklindantys postūmiai. Tai kelių teisinių erdvių, darančių įtaką nacionalinių konstitucinių teisėjų apsisprendimui, poveikis. Pirmoji tokia erdvė – Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Jeigu pasikeitė kokios nors šio teismo taikomos konvencijoje (analogiškos teisės įtvirtintos ir Europos šalių konstitucijose) fiksuotos pagrindinės teisės samprata, jei ji papildyta naujais elementais ar nustatyta nauja šios teisės ir kitų teisių pusiausvyra, didelė tikimybė, kad ir konstituciniai teismai koreguos ankstesnę jurisprudenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismo autoritetas, pagarba europiniams žmogaus teisių standartams skatina nacionalinius konstitucinius teismus neatsilikti.“

Esu minėjęs, kad mūsų Konstitucija žmogaus teisių srityje semiasi įkvėpimo iš Konvencijos. EŽTT yra institucija, kuri užtikrina aukščiausią žmogaus teisių standartą. Taigi EŽTT praktika, tiesiogiai nurodanti, jog mūsų konstitucinės doktrinos nuostatos neatitinka Konvencijos nėra pakankamas pagrindas reinterpretacijai? Koks tada gali būti pagrindas? Todėl LRKT pasakymas keisti Konstitucijos tekstą mažų mažiausiai – ciniškas. Mes taip save užsidarome į dėžutę, o LRKT tarsi pats ignoruoją savo doktriną, nors kiekviename nutarime po kelis kartus pasisako, jog yra saistomas savo paties doktrinos…

Taip susidaro visiškai absurdiška ir netoleruotina situacija, kai pakertamas autoritetas Konstitucija t.y. referendumu priimtu tekstu, nes siūloma jį keisti, taip daug kam sukeliamos abejonės, jog teksto vertė yra menkesnė už doktriną. Krinta ir paties Konstitucinio Teismo autoritetas, nes gali atrodyti, jog būrys “šventųjų“ vykdo bekompromisinę kovą su vienu “demonu“. Tada atsiranda jokios teisinės galios neturintys pareiškimai, kuriais iš esmės išsprendžiamas konstitucinis ginčas, galimai kilsiantis ateityje.  Tada didžiausia vertybė – teisinė valstybė stoja į antrą planą.. O to niekada neturėtų būti, nes fundamentalūs principai negali eiti už politikos ar kažkieno asmeninių ambicijų nugaros.. Labiausiai nuo viso to pralošiame mes patys. Ar teisingu keliu pasukome?

P.S. bet koks komentaruose nepagrįstas šaipymasis iš teisinės-filosofinės sąvokos “dvasia“ sąlygos neterminuotą komentavimo teisės sustabdymą.

Konstitucinis Teismas apie lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymą

Lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas, kaip ir apskritai griežtas įstatymo raidės laikymasis taikant teisę, dažniausiai yra pagrįstas; šio teisės aiškinimo metodo svarbos negalima paneigti; taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą (kartu su kitais) yra užtikrinamas formalių teisės reikalavimų paisymas ir atitinkamo teisinio reguliavimo turinio vienodas supratimas.

Kita vertus, lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo aktuose (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose) ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Konstatuota ir tai, kad tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. vasario 10 d. sprendimas).

 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: “Teismai privalėjo tiesiogiai taikyti Konstituciją“

Šių metų vasario 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė šokiruojantį sprendimą, kurio net toks konstitucionalizmo šalininkas kaip aš negalėjau tikėtis. Septyniukės priimtas sprendimas, mano žiniomis, yra beprecedentis. Esu ne kartą matęs, kaip LAT’as tiesiogiai taiko Konstituciją, ypač sprendimuose dėl civilinės atsakomybės (dėl žalos ribojimų), tačiau niekada nemaniau, jog sulauksiu sprendimo, kai civilinė byla bus išspręsta vadovaujantis vien Konstitucija, įstatymo analogija ir bendraisiais teisės principais pildant teisės spragas. Manau, visą sprendimą būtų paprasčiausia nucopy-pastinti, tačiau noriu jį šiek tiek pakomentuoti. Bylos numeris 3K-7-70/2011.

Bylos esmė. Kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai žala padaryta 1953 m. nužudžius du partizanus:

“Byloje nagrinėjami ieškovės M. B. 2004 m. gruodžio 20 d. pareikšti reikalavimai priteisti iš atsakovų solidariai 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už tėvo J. A. žūtį, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už dėdės A. A. žūtį, taip pat priteisti iš atsakovų solidariai 16 600 Lt turtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu atsakovai pripažinti kalti padarę nusikaltimą, nustatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 99 straipsnyje, ir nuteisti laisvės atėmimo bausme, o ieškovei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą paliekant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Anot ieškovės, dėl tyčinių atsakovų veiksmų ji neteko tėvo J. A. ir dėdės A. A., dėl to jai ir jos šeimos nariams teko patirti didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, teko keisti pavardę, slapstytis, nuolat keisti gyvenamąsias vietas, patirti įtampą ir stresą, kęsti nuolatinį nepriteklių. Didžiulę nuoskaudą ieškovė teigė jaučianti ir dabar, nes atsakovai nenurodo, kur yra nužudytųjų palaikų palaidojimo vieta.“

Ši byla ypatinga ir tuo, kad joje po ilgos pertraukos LAT’as kreipėsi į Konstitucinį teismą ir šiuo pagrindu buvo priimtas nutarimas Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai. Apie šio nutarimo esmę, kadangi jis taikytas tiesiogiai šioje byloje, šiek tiek vėliau.

Trumpai apie sprendimus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė dėl suėjusių senaties terminų, negalimumo taikyti naujojo civilinio kodekso ir negalimumo taikyti KT nutarimuose priimtų išaiškinimų dėl visiško žalos atlyginimo konstitucinio principo, nes anot teismo, jis priimtas tik dėl valstybės pareigūnų, o ne privačių subjektų. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos sprendimą ir priėmė naują, priteisdamas neturtinę žalą ieškovei, taip pritaikydamas ne tik tiesiogiai Konstituciją bet ir 2000 metų civilinį kodeksą. Tai sąlygojo atsakovų, kasacinį skundą, kuriame jie pateikia stiprių argumentų:

“Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nei 4 straipsnyje, nei 47 straipsnio 2 dalyje, nei jokiame kitame civiliniame įstatyme nėra net užuominos apie tai, kad galima būtų taikyti neturtinę žalą už veiksmus, padarytus iki 2001 m. CK įsigaliojimo. Tai patvirtina vieną iš svarbiausių civilinės teisės principų – civilinis įstatymas negalioja atgaline tvarka. Žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės rūšis ir jis gali būti taikomas tik tada, kada atsakomybė yra įstatymu nustatyta. Atsakomybės pagal teisę (įstatymą) negalima preziumuoti, jai negalima taikyti teisės ar įstatymo analogijų. Anot kasatoriaus, nebuvo įstatymo, numačiusio neturtinės žalos atlyginimą. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta teisė taikyti CK 1.5 straipsnyje nurodytą teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principą (principus) negali būti aiškinama plačiau, negu CK šio principo (principų taikymo) požymiai yra aptarti, t. y. teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai negali būti taikomi tiems atvejams, kuriems atsitikus civilinė atsakomybė nebuvo numatyta. Įstatymo leidėjo požiūrio teismas peržengti neturėjo nei teisės, nei pareigos. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, teisės, įstatymo analogija ar kas panašaus negali paneigti įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo ir nesuteikia teismams teisės taikyti atsakomybę, kurios nebuvo žalos atsiradimo metu. Be to, kasatoriaus teigimu, bet kokia teisinė atsakomybė negali būti precedentinė arba pagal teisės ar įstatymo analogiją. Įstatymai saugo ne tik žmogaus teises ir laisves, bet ir teismų įgalinimus, nustatydami, jog teismai negali taikyti įstatymo atgaline tvarka, negali taikyti atsakomybės, kurios įstatymai nenumato. Teisinė atsakomybė visada konkreti ir ji negali būti paremta išvestiniais, tegul ir bendraisiais, principais. Teisinė atsakomybė negali būti paremta taip pat įstatymų kolizijos, jų konkurencijos neaiškumu ar nesusipratimu, aiškinant pastaruosius teisinės atsakomybės buvimo naudai.“

Kitų argumentų necituosiu, nes jie ne tokie stiprūs ir ne tokie svarbūs (kam reikės visada gali pasiskaityti pilną sprendimą). Formaliai kasatoriai atrodo visiškai teisus, jie įrodinėja, kad naujasis CK negali būti taikomas, o kitokiu būdu nėra numatyta galimybė atlyginti neturtinę žalą. Šioje vietoje LAT’as ir pradės tiesiogiai taikyti Konstituciją, nes ne veltui šioje byloje buvo kreiptasi į KT.

Pirmiausia LAT pasisako, kodėl šiuo atveju netaikomas naujasis civilinis kodeksas:

“Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos duomenis (be kita ko, ieškovės ieškinio faktiniu pagrindu nurodytus atsakovų neteisėtus veiksmus, jų atlikimo laiką, taip pat ieškovei kilusius neigiamus padarinius, jų atsiradimo laiką), išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, reglamentuojamas Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normų dėl deliktinės atsakomybės taikymas (tuo tarpu CK 6.250 straipsnis, kurio pagrindu apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškinio reikalavimus dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos priteisimo, yra XXII skyriaus pirmajame skirsnyje). Pažymėtina ir tai, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, jog CK nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Taigi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatos neteikia teisinio pagrindo šioje byloje nagrinėjamiems reikalavimams taikyti 2000 m. CK normų. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, viena vertus, sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatos neįtvirtina galimybės (neteikia teisinio pagrindo) šioje byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams taikyti 2000 m. CK normas.“

Ką reiškia paryškintas viena vertus (?):

“Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (1 dalis); asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (2 dalis).“

Jau minėjau, kad LAT’as yra ne kartą tiesiogiai taikęs Konstituciją apimtimi dėl žalos atlyginimo ir egzistuoja tokie LRKT išaiškinimai šiuo klausimu:

“Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, kaip tokią, yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas) Šis konstitucinis principas (būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą) neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, be kita ko, moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas).“

Toliau šioje byloje LAT’as taiko LRKT išaiškinimą Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai:

“Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą, 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, jog dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams. Nurodytame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas rėmėsi savo ankstesniuose baigiamuosiuose aktuose suformuota oficialia konstitucine doktrina, taip pat konstatavo, kad bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla, be kita ko, iš konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų. <…> Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisingumo principą negali būti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas susiklostyti tokioms situacijoms, kad asmenų patirta žala, be kita ko, dėl genocido, negalėtų būti teisingai atlyginta. <…> Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dėl genocido žalą patyrę asmenys negalėtų (WU past.  vartojama tariamoji nuosaka) gauti teisingo žalos atlyginimo dėl to, kad šios žalos jie neturėtų teisės reikalauti iš genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, dėl kurių yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis, prieštarautų (WU past. LRKT vartoja tariamąją nuosaką, galima sakyti, kad pasisakoma dėl ateityje daromų įstatymų pakeitimų arba abstrakčiai aiškinamas konstitucinis principas, nurodantis, kokio pobūdžio teisinis reguliavimas jo neatitiktų) Konstitucijai, be kita ko, jos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo principui. Iš Konstitucijos, be kita ko, jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo principo įstatymo leidėjui kyla pareiga dėl iš genocido padarymo atsiradusius neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų.<… >Įstatymų leidėjas gali <…> įstatymuose nustatyti atvejus ir pagrindus, kada ieškinio senatis netaikoma ir kitiems reikalavimams, be kita ko, reikalavimams atlyginti tam tikrais išskirtiniais pagrindais padarytą žalą.“

Ir tada seka pamatinė išvada:

“Vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).“

Toliau kalbama apie esamas teisės spragas:

“Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime konstatavo, kad įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (su vėlesniais pakeitimais) pavadinime pavartota sąvoka „atsakomybė“ apima ne tik baudžiamąją, bet ir kitas teisinės atsakomybės rūšis, be kita ko, civilinę atsakomybę. Tačiau šiame įstatyme nebuvo ir nėra reguliuojami žalos atlyginimo, kaip civilinės atsakomybės už padarytą genocidą, santykiai, be kita ko, nėra nustatyta, jog reikalavimams, kad genocido nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą, ieškinio senatis netaikoma; nenustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokia nurodytame įstatyme esanti teisinio reguliavimo spraga sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kad asmenys, okupacijų laikotarpiais patyrę žalą dėl genocido, iš genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų negali reikalauti teisingai atlyginti žalą.“

Norėčiau padaryti pastabą, kad čia vartojama sąvoka “teisės spraga“ nėra visai korektiška, nes pats LRKT yra išaiškinęs, kad jis nepasisako dėl teisės spragų ir negali jų pripažinti prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tačiau egzistuoja “legislatyvinė omisija“, šis panašus terminas LRKT doktrinoje reiškia ne ką kitą, o situaciją, kai iš Konstitucijos ar kitų teisės aktų įstatymų leidėjui kyla imperatyvas sureguliuoti tam tikrus santykius, tačiau jis savo pareigos nevykdo – tai galima pripažinti prieštaravimu ir tai gali būti konstitucinės justicijos ginčo dalyku. Todėl, manau, kad vietoje teisės spragos derėjo vartoti legislatyvinės omisijos sąvoką.

Galiausiai LAT nurodo, kada teismai privalo tiesiogiai taikyti Konstituciją:

“Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kuri yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis), 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, Konstitucijos viršenybę Lietuvos teisės sistemoje, taip pat nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, konstatuoja, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas bei ieškovės ieškinio pagrindas ir reikalavimas atlyginti tam tikrais išskirtiniais pagrindais – nusikaltimu žmogiškumui – padarytą žalą lemia, jog bylą nagrinėję teismai, vykdydami teisingumą, ginčui išspręsti privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, užpildyti teisės spragas ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją). Remdamasi nurodytais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinių skundų argumentus, kuriais teigiama apie kasatoriams taikomą atsakomybę, kuri neva nenustatyta įstatymu. Remiantis iš esmės tais pačiais motyvais, darytina išvada, kad byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams, atsižvelgiant į žalos padarymo pagrindo – nusikaltimas žmogiškumui – išskirtinimą, ieškinio senatis netaikytina (tai nustatančios materialiosios teisės normos nebuvimas vertintinas kaip teisės spraga, kuri nagrinėjamu atveju užpildytina  ad hoc).“

Toliau seka dar įdomesnis išaiškinimas, kad vadovaujantis teisės analogija 2000 m. civilinis kodeksas visgi bus taikomas:

“Kadangi pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, tai, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės konkrečių sąlygų, neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų pagal įstatymo analogiją taikytinos atitinkamos 2000 m. CK normos (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis).“

Toliau pagal naująjį CK nustatinėjamos civilinės teisinės atsakomybės sąlygos:

“Kadangi skolininko kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, o kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis), be to, kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų dėl kasatorių kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, tai išplėstinė teisėjų kolegija dėl aptariamos civilinės atsakomybės sąlygos plačiau nepasisako, tik konstatuoja, kad pagal faktinius bylos duomenis ir taikytiną teisę apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl jos egzistavimo.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė šioje byloje pateikė pakankamai įrodymų dėl jos patirtos neturtinės žalos – didžiulių dvasinių išgyvenimų, sukrėtimo, pažeminimo, įtampos, streso, nuoskaudos ir pan., tarp teismo nuosprendžiu konstatuotų kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo) ir ieškovės patirtos neturtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Neturtinė žala, kaip sunkių žmogaus teisių pažeidimų (kankinimo, nužudymo ir kt.) padarinys, iš esmės preziumuojama, įskaitant, kai ją patiria tiesioginės aukos artimiausi giminaičiai ir šeimos nariai.

Kasaciniame skunde ginčijama kasatorių civilinė atsakomybė, kaip tokia, jos pagrindai ir (arba) sąlygos. Tokia kasatorių pozicija (ginčijant jų civilinę atsakomybę, kaip tokią), išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apima, be kita ko, atlygintinos neturtinės žalos dydžio ginčijimą. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti ieškovės (ją bylos žodinio nagrinėjimo metu atstovavusio advokato) atsikirtimai, kad nagrinėjamu atveju neva nėra procesinės galimybės (pagrindo), atsižvelgiant į kasaciniais skundais apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, spręsti dėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatyto atlygintinos neturtinės žalos dydžio.

Šioje byloje nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį pagal įstatymo analogiją vadovautinasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ne dėl visų ieškovės nurodytų aplinkybių, kuriomis grindžiama neturtinė žala, egzistuoja priežastinis ryšys su nagrinėjamu atveju nustatytais kasatorių neteisėtais veiksmais. Tam tikri ieškovės nurodomi jos patirti neigiami padariniai – pavardės keitimas, slapstymasis, gyvenamosios vietos nuolatinis keitimas, patirtas nepriteklius – buvo (galėjo būti) nulemti ne tiek nagrinėjamu atveju nustatytų kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo), kiek Lietuvos okupacijos, tuometės politinės-visuomeninės santvarkos nulemtų veiksnių, t. y. manytina, jog pirmiau nurodytus konkrečius neigiamus padarinius ieškovė, kaip Lietuvos partizano duktė, atsižvelgiant į tuometės okupacinės valdžios bei politinės-visuomeninės santvarkos nulemtus veiksnius, galėjo patirti ir nesant kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo). Taigi kasatoriams atsakomybė taikytina ne dėl visų ieškovės nurodytų jos patirtų neigiamų padarinių, o dėl tų, kurie yra susiję priežastiniu ryšiu su nustatytais kasatorių neteisėtais veiksmais, dėl kurių ieškovė neteko tėvo J. A. ir dėdės A. A. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį, į tai neatsižvelgė. Be to, kaip nustatyta Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, kasatoriai nusikaltimą, kuriuo padarytos neturtinės žalos atlyginimo reikalauja ieškovė, įvykdė veikdami kartu su LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono pareigūnais bei kariais. Proporcingumo principas reikalauja, kad vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį būtų nustatyta teisinga interesų pusiausvyra. Bendriausia prasme šiuo aspektu svarbu užtikrinti, kad atsakingiems asmenims nebūtų uždėta pernelyg didelė našta priteisiant akivaizdžiai nepakeliamą žalos atlyginimą. Aktualu ir tai, kad nusikaltimams žmogiškumui paprastai yra būdingas žmogaus teisių pažeidimų masiškumas, t. y asmuo, dalyvaujantis darant tokius nusikaltimus, paprastai padaro žalos daugeliui nukentėjusiųjų, tai daro įtakos nustatant kiekvienam nukentėjusiajam priteistinos žalos dydį (kai visi nukentėjusieji dalyvauja vienoje byloje arba kai priimant sprendimą kiti nukentėjusieji nežinomi arba nedalyvauja byloje), gali komplikuoti sprendimo vykdymą, turėti neigiamos įtakos vėliau dėl žalos atlyginimo reikalavimus pareiškiančių nukentėjusiųjų interesams. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį, į tai taip pat neatsižvelgė. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei bylos duomenis (kasatorių atliktų neteisėtų veiksmų kolektyvinį pobūdį, dėl šių neteisėtų veiksmų patirtus ieškovės išgyvenimus, jų (patirtų išgyvenimų) pobūdį ir mastą), taip pat į kasatorių amžių, sveikatos būklę bei turtinę padėtį, sprendžia, kad šios konkrečios bylos atveju sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiktų ieškovei iš kasatorių solidariai priteistinas 50 000 Lt neturtinės žalos dydis. Šis neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas individualiai abiem kasatoriams. Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį šioje byloje nustatė atsižvelgdamas ne į visas tam reikšmingas aplinkybes ir pažeisdamas materialiosios teisės normas. Tai yra pagrindas pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, ja priteistiną neturtinės žalos atlyginimą sumažinti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).“

Taip kūrybiškai vykdomo teisingumo Lietuvoje dar neteko matyti. Tai yra labai stiprus smūgis formalizmui, o aš savo ruožtu ateityje žadu parašyti dar ne vieną įrašą klausimu dėl Konstitucijos tiesioginio taikymo, LAT galimybės (arba konkrečių atvejų, kai tai buvo padaryta) neformaliai pripažinti tam tikras CK ir kitų įstatymų normas prieštaraujančias Konstitucijai. Šie klausimai yra labai problematiški, nes kartas nuo karto galima peržengti tam tikras ribas, tačiau apie tai ateityje :)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

%d bloggers like this: