Žyma: teisėkūros iniciatyvos

Kasacinio ir apeliacinio skundų padavimo terminai priklausys nuo byloje esančių popieriaus lapų skaičiaus?

Savaitgalį kaip visada peržvelgiu dar neperskaitytą teismų praktiką, taip pat pasižiūriu, ką gero per savaitę nuveikė Seimas. Kaip ir žadėjau, stengsiuosi nagrinėti daugiau teisėkūros iniciatyvų, kurios susijusios su man artimomis teisės šakomis. Šį kartą negaliu nepastebėti Seimo narių grupės pasiūlymų, kuriais siekiama pailginti apeliacinio ir kasacinio skundų padavimo teismui terminus. Siūlomi tokie pakeitimai (XIIP-476 ir XIIP-475):

“1 straipsnis. 307 straipsnio 1 dalies pakeitimas

307 straipsnio 1 dalyje po žodžio „dienos“ įrašyti žodžius „jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį apeliacinis skundas gali būti paduotas prie trisdešimties dienų termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“ ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos., jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį apeliacinis skundas gali būti paduotas prie trisdešimties dienų termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“.

 ir

1 straipsnis. 345 straipsnio 1 dalies pakeitimas

345 straipsnio 1 dalyje po žodžio „dienos“ įrašyti žodžius „,jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį kasacinis skundas gali būti paduotas prie trijų mėnesių termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius“ ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos., jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį kasacinis skundas gali būti paduotas prie trijų mėnesių termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio Kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos“.“

 Iš aiškinamųjų raštų Seimo nariai pateikia tokius pakeitimų motyvus:

“Toks reguliavimas nepagrįstai apsunkina galimybes teisių gynybai didelės apimties bylose. Pastaruoju metu pastebimi atvejai, kai dėl per didelės apimties bylos apimčių bylos šalims nepakanka laiko parašyti išsamų ir jų interesus atspindintį skundą. Taigi, siekiama, kad  skundo pateikimo terminas tiesiogiai priklausytų nuo bylos apimties.“

Taigi, Seimo nariai teigia, kad pastaruoju metu pastebimi atvejai… Kur jie pastebimi? Jų fantazijoje. Tokių keistų pakeitimų seniai nemačiau. Siūloma terminą matuoti lapais… Ar asmenys rengiantys šiuos pakeitimus suvokia, ką jie bando keisti? Tegul pabando sau atsakyti, kodėl paduoti apeliacinį skundą terminas tėra tik 30 dienų? TODĖL, KAD  ŠALYS JAU SAVO GINČĄ IŠ ESMĖS SPRENDĖ PIRMOJE INSTANCIJOJE IR YRA IŠSAMIAI SUSIPAŽINUSIOS SU BYLOS MEDŽIAGA!!! Apeliacija turi savo specifiką, joje ribojamas įrodymų pateikimas, joje tikrinamas tik pirmosios instancijos sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas.

Kasacija. Kodėl kasacijoje yra 3 mėnesiai skundui pateikti? Aš, atvirai pasakius, neįsivaizduoju… Teoriškai argumentacija tokiam ilgam terminui galėtų būtį, kad kasacijoje sprendžiami tik patys sudėtingiausi teisės aiškinimo klausimai. TEORIŠKAI… Praktiškai toks ilgas kasacinio skundo terminas leidžia kasatoriams žaisti, tai yra po kelis kartus paduoti lygiai tą patį, pirmą kartą nepriimtą, skundą, kai Lietuvos Aukščiausiajame Teisme pasikeičia kasacinio skundo atrankos kolegija. Būtų mano valia, aš sutrumpinčiau kasacinio skundo padavimo terminą, nes tikrai 3 mėnesių nereikia parašyti nė vienam kasaciniam skundui.

Mano galutinė išvada būtų tokia, kad šie siūlomi pakeitimai yra totali nesąmonė, kurie prisidės tik prie proceso vilkinimo, o ne teisių gynybos. Norint pilnai įgyvendinti šiuos pakeitimus, reikia unifikuoti visų procesinių dokumentų šriftus, tarpus tarp eilučių, atitraukimus nuo paraštės, lapas prirašytas iš vienos ar abiejų pusių ir t.t., ko Seimo nariai nepadaro, taip suteikdami piktnaudžiavimui dar didesnes galimybes. Priimdami šiuos skundus vietoje aiškių, konkrečių terminų teisėjai (padėjėjai) turės dar suskaičiuoti bylos lapus, o tada paskaičiuoti, kiek pailgėja terminas? Jeigu yra teisininkų, kurie nespėja esamais terminais pateikti apeliacinių, kasacinių skundų – metas keisti profesiją…

Dar viena hipotekos “reforma“

Pastaruoju metu pradėjau daugiau laiko skirti teisės aktų projektams t.y. tiems įstatymų pakeitimams, kurie registruoti Seime ir laukia savo eilės svarstymuose atitinkamuose komitetuose, o galiausiai ir plenariniame Seimo posėdyje. Turbūt nieko nešokiruosiu pasakydamas, kad teisinio broko galima rasti daugiau negu reikia, tačiau galvos skausmą neretai atperka juokingi aiškinamieji raštai. Planuoju rašyti daugiau tokių įrašų, nes kai įstatymų projektams neskiriama pakankamai dėmesio viešojoje erdvėje, po to pamatai, kad priimtos tokios nesąmonės kaip mūsų “Konstitucinių įstatymų sąrašas“.

Kadangi man asmeniškai labai įdomus hipotekos institutas, tai šį kartą apie jį. Seimo narys P. Gražulis, jau ne pirmą kartą įregistruoja tokį projektą, pateikiu lyginamąjį variantą:

Pakeisti 4.193 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti taip:

 „ 4. 193 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto

1. Jei pardavus įkeistą daiktą varžytinėse gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę  neturi teisės reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka.“

Aiškinamajame rašte nurodoma:

“Projekto rengimą paskatino šiuo metu susiklosčiusi ekonominė situacija, kuomet akivaizdžiai yra kritusi nekilnojamo turto kaina. Ši tendencija įtakoja tai, jog asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis), pasinaudojęs hipoteka ir įkeitęs savo nekilnojamąjį turtą, o vėliau negalintis atiduoti skolos, rizikuoja prarasti ir kitą, neužstatytą turtą, nes užstatytojo turto vertė per kelerius metus smarkiai sumažėjo.“

Neapdariai akiai atrodytų gražu, sakykime Robin Hood’iška. Tačiau šio projekto trūkumus turbūt iš karto pastebėtų net pats blogiausias studentas, išklausęs prof. E. Baranausko prievolių įvykdymo užtikrinimo paskaitas. Šį kartą neužkraudamas teksto, necituosiu LAT’o nutarčių ir t.t. Problema tame, kad pataisos autorius nesupranta pagrindinės ir papildomos prievolės santykio. Nuo romėnų laikų egzistuoja taisyklę, kad papildomos prievolės likimą apsprendžia pagrindinė prievolė, o ne atvirkščiai, o tai yra vadinama papildomos prievolės akcesoriškumu (jeigu reikia lyginamojo, istorinio ekskurso šiuo klausimu, mano rekomendacija būtų Reinhard Zimmermann “The Law of Obligations: Roman Foundations of the Civilian Tradition“). Tai reiškia, kad papildomos prievolės įvykdymas nereiškia pagrindinės prievolės pabaigos. Kai kam galėtų atrodyti, kad jeigu papildoma prievolė įvykdoma t.y. tuo įvykdymu įvykdoma ir pagrindinė prievolė, todėl ji baigiasi. Deja, taip nėra. Pvz. net ir tuo atveju jeigu laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką, jis subrogacijos tvarka atsistoja į kreditoriaus vietą ir pagrindinė prievolė lieka galioti. Tačiau šiais P. Gražulio pakeitimais siūloma ne kas kita, bet iš esmės užbaigti pagrindinę prievolę apsiribojant išsiieškojimu iš hipoteka įkeistu turtu.

Padariniai. Atrodo, gražulis gina vargšus prasiskolinusius žmones nuo plėšikų bankų. Kodėl šis siūlomas projektas nepasieks aiškinamajame rašte siekiamų tikslų, manyčiau bus net priešingai. Pirma, lex retro non agit jau iki įstatymo priėmimo įkeistam turtui. Antra, jeigu  bet kas pabandytų pasiimti būsto paskolą iš esmės bet kuriame banke, tai bankas iš esmės visada reikalauja hipotekos į kažkokį turtą, kad būtų užtikrintas kredito gražinimas. Ką padarytų tokia pataisa? A. Bankai atsisakys hipotekos. B. Bankai reikalaus tokios hipotekos, kuri gerokai viršys kredito sumą (tam kad būtų saugus skolininko nemokumo atveju). Hipotekos atsisakymas reiškia, kad bus reikalaujami kiti prievolių įvykdymo būdai. Na, kadangi laidavimas ne toks patikimas, tai pvz. galėtų paprašyti, kad asmuo, norintis pasiimti paskolą, atvestu kokius 5 laiduotojus. Arba dar geresnis būdas, paprašytų gauti savarankišką garantiją… Jeigu vis dėlto reikalautų hipotekos, kuri stipriai viršija kredito sumą, gali kilti klausimas, kas sugebės pateikti tokią hipoteką pirkdamas pirmąjį būstą (jauna šeima)? Suku prie to, kad rinkoje susidarytų tokia situacija, kai būstą būtų nusipirkti dar sunkiau.

Hipoteka dėl savo savybių yra labai patraukli kreditoriui, kuri atsiradusi pas romėnus, tačiau gyvuoja iki šių laikų. Romėnai žinojo ir kitus įkeitimo būdus: pignus, fiducia, tačiau jie nesugebėjo išlikti. Būtent hipotekos akcesoriškumas, reikalavimo išsiieškoti į įkeistą turtą pirmumams, tačiau įkeitimo laikotarpiu turto palikimas jo savininkui – tos patrauklios savybės, o dabar bandoma ją sunaikinti…

Diskusija dėl atskirosios nuomonės instituto konstitucinės justicijos bylose

Praėjusiais metais pateikiau teisingumo ministerijai Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. pakeitimo projektą, dėl kurio ministerija kreipėsi į kompetentingas institucijas: Konstitucinį Teismą, Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, Mykolo Romerio universitetą, Prezidentūrą ir Vytauto Didžiojo universitetą. Šiandien Teisingumo ministerija persiuntė man atsakymus iš visų šių institucijų. Pasistengsiu juos kiek įmanoma trumpiau apžvelgti.

Pirmiausia, turiu pastebėti, kad daugumos institucijų pozicija, dėl atskirosios nuomonės reiškimo, kai nesutinkama su  teismo motyvais buvo tokia: kad kadangi LRKT baigiemieji aktai yra vientisi, jos įgyvendinant būtina atsižvelgti į motyvus, todėl teisėjai turi teisę pasisakyti tiek dėl motyvų, tiek dėl rezoliucinės dalies, nepaisant to, ar sutinka su rezoliucine dalimi, tačiau nesutinka su motyvais. Todėl šis siūlymas vertintinas pertekliniu (MRU, VDU, LRKT pozicija). Gerai, sutinkant su šiuo aiškinimu, mano pozicija yra perteklinė.

Įdomesnė pozicija yra, dėl atskirosios nuomonės skelbimo laiko ir dokumento. Mano principinė pozicija yra, kad atskiroji nuomonė turi būti skeliama kartu su Konstitucinio Teismo baigiamuoju aktu. Siūlydamas projektą argumentavau, kad vienas iš atskirosios nuomonės paskelbimo būdų būtų ją skelbti pačiame LRKT baigiamajame akte. Tačiau tai jau reglamento lygio įgyvendinimo klausimas. Mano esminė pastaba – laiko momentas t.y. paskelbimas turi vykti tuo pačiu metu. Su šiomis mano pastabomis visiškai nesutinka Konstitucinis Teismas. LRKT atsakymą teismo teisės departamento direktorius K. Jankauskas. Pirmiausia dėl paskelbimo pačiame nutarime LRKT  pozicija (pateikiu esmę) yra:

“Atskiroji nuomonė nėra privalomosios teisinės galios teisės šaltinis, todėl negali būti skelbiama baigiamajame akte. Todėl, įgyvendinus siūlymą, būtų sudarytos prielaidos abejoti Konstitucinio Teismo aktų teisine galia“.

Įdomus argumentas, tačiau pvz.: Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose skeliamos atskirosios nuomonės nesudaro prielaidų abejoti šio teismo priimtų sprendimų teisine galia. Be to, mano pateiktas siūlymas skelbti pačiame akte buvo pateiktas kaip pavyzdys, kuris įgyvendinus pateiktą pataisą nebūtinai turi būti naudojamas. Pagrindinis pataisos akcentas: “Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu“. Tačiau Konstitucinis Teismas nesutinka su mano siūlomu reguliavimu. Teismas nurodo, kad per mėnesį laiko priėmus nutarimą ir panaikinus trijų darbo dienų terminą, neliktų laiko atskirajai nuomonei paruošti. Todėl būtų paneigiama šios teisės prasmė. Tačiau teismas pritaria, kad reguliavimas galėtų būti keistinas ta apimtimi, norint paskelbti atskirąją nuomonę kartu su baigiamuoju aktu, reikia keisti Konstitucinio Teismo įstatymą taip, kad būtų atskirtas baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo terminas. Teismas pažymi, kad bet kurio atveju turi būti nustatytas aiškus ir protingas terminas atskirajai nuomonei pareikšti.

Bet, turiu pastebėti, kad su dabartiniu  atskirosios nuomonės paskelbimu LRKT kaip ir neįžvelgia problemos:

“Teikdami nuomonę dėl minėtų siūlymų keisti Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės teisinį reguliavimą, norime pažymėti, kad visuomenės nuomonė įvairiais konstitucinės justicijos bylose nagrinėjamais klausimas yra reiškiama ne tik po Konstitucinio Teismo baigiamojo akto paskelbimo, bet ir iki tol (žiniasklaidos priemonėse dažnai aptariami su Konstituciniame Teisme nagrinėjamomis bylomis susiję klausimai), tačiau tai netrukdo Konstitucinio Teismo teisėjams objektyviai vertinti visų nagrinėjamos konstitucinės bylos aplinkybių ir turėti savo poziciją byloje sprendžiamais klausimais.“

Mano siūlomų pataisų esminis momentas – abejonės viešojoje erdvėje, visuomenėje. Siūlomų pasiūlymu tikslas – panaikinti abejonės teisėjų objektyvu ar šališkumu. Jei tai teisėjui, kaip profesionalui, tai ir netrukdo, tačiau aš noriu pašalinti bet kokias galimas abejones. Šiai mano pozicijai pritaria VU TF atstovas. Teisės fakulteto atsakymą parengė prof. E. Kūris, kuris pabrėžė, kad tai yra jo kaip teisininko konstitucionalisto nuomonė, o ne Teisės fakulteto. E. Kūrio nuomonė:

“Be išlygų pritariu pareiškėjo principinei pozicijai, kad dabartinis Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės pareiškimo reglamentavimas Konstitucinio Teismo įstatyme yra ydingas (ne vien dėl pareiškėjo nurodytų priežasčių). Tai, kad teisėjo atskiroji nuomonė gali būti pareikšta jau po to, kai visuomenei žinomas priimto Konstitucinio Teismo baigiamojo akto turinys ir tas aktas yra komentuojamas specialistų, politikų, žiniasklaidos ir visuomenės, vertintina kaip visiškas nesusipratimas, įstatymų leidėjo brokas. Dabartinis teisinis reguliavimas kompromituoja iš esmės pažangų atskirosios nuomonės institutą ir visą konstitucinę justiciją.

Kitą vertus, turiu padaryti pastabą, dėl kai kurių pareiškėjo argumentų. Antai pareiškėjas, mano, kad per vieną mėnesį, skirtą baigiamojo akto parengimui ir priėmimui teisėjai jau būna iš esmės “suformavę sprendimą“, o “baigiamojo akto rezoliucija ir motyvai yra maždaug aiškūs“. Pirma, tai būna toli gražu ne visada. Antra, atskirąją nuomonę (galbūt) ketinantis pareikšti teisėjas turi oponuoti jau parašytam ir priimtam baigiamojo akto tekstui. Trečia, būtų nepateisinama, jei toks teisėjas rašytų askirąją nuomonę tuo metu, kai kiti teisėjai kolektyviai regia tą baigiamąjį aktą. Tai būtų ypač nepateisinama, jei tokių teisėjų būtų trys ar keturi; tokiu atveju tikrai nukentėtų baigiamojo akto kokybė  dar ir dėlto, kad bendrai rengdami baigiamąjį aktą tie mažumoje likę teisėjai turėtų galimybę pabandyti įtikinti kolegas, kurių pozicija atitinkamu klausimu dominuoja, tą pozicija pakoreguoti taip, kad atskirosios nuomonės pareiškimas atitinkamu klausimu taptų nereikalingas. Juk daug vertingesnis yra tas Teismo baigiamasis aktas, dėl kurio atskirųjų nuomonių nepareikšta, negu tas, dėl kurio jos pareikštos.

Todėl negalima apsiriboti vien pareiškėjo siūlomu Konstitucinio Teismo įstatymo koregavimu. Būtina ir pataisa, atskirianti nutarimo priėmimo laiką nuo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje laiko, ir nustatanti pakankamą laiką, per kurį atskirąją nuomonę pareikšti norintis teisėjas tai galėtų padaryti; tas laikas turi būti toks, kad per jį būtų įmano kalbos redaktoriui deramai suredaguoti tą atskirąją nuomonę, nes šiuo metu, deja, kas kaip moka, tas taip rašo – neretai su rimtomis spaudos, stiliaus bei kalbos klaidomis ar net keistais kalbos naujadarais. Kartu būtina pailginti dabar nustatytą vieno mėnesio terminą, per kurį turi būti priimtas baigiamasis aktas konstitucinės justicijos byloje. Taip pat būtina nustatyti, kad teisėjo atskirajai nuomonei taikomi tam tikri formos reikalavimai, kuriuos galėtų (turėtų) apibrėžti pats Konstitucinis Teismas. Deja, kai kurios jau pareikštos atskirosios nuomonės neatitinka minimalių tvarkingo dokumento reikalavimų. Galbūt neatsitiktinai pati pirmo atskiroji nuomonė (dėl 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimo) nėra paskelbta net Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje ir dėlto visuomenei turbūt nežinoma (nors kiekvienam besidominčiam yra prieinama Teismo archyve) – jos platus paviešinimas kompromituotų ir Teismą, ir ją parašiusį teisėją, ir patį atskirosios nuomonės institutą.“

Mykolo Romerio Universiteto poziciją parengę konstitucinės teisės katedros atstovai pritaria mano pozicijai, kad atskirąją nuomonę skelbiant kartu su Teismo baigiamuoju aktu būtų sumažintos abejonės, dėl nuomonės skaidrumo ir ją pareiškusių teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo.

VDU pateiktoje nuomonėje, akcentuojama, kad atskiroji nuomonė turi būti pareiškiama dėl jau priimto teismo baigiamojo akto.

Iš Prezidentūros atsakymo supratau, kad jis yra parengtas I. Pukanasytės, Prezidentūra iš esmės pritaria mano idėjoms:

“Manome, kad ydingas yra teisinis reguliavimas, nustatantis, kad Konstitucinio Teismo Teisėjas turi pareikšti atskirąją nuomonę per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo KT posėdžių salėje. Manome, kad skelbiant Konstitucinio Teismo aktą posėdžių salėje turi būti žinoma, ar yra teisėjų, turinčių atskirąją nuomonę, jeigu taip, turėtų būti pranešta, koks tai teisėjas (teisėjai). Toks teisinis reguliavimas inter alia padėtų efektyviau užtikrinti, kad Konstitucinio Teismo teisėjas visus savo argumentus, motyvus, susijusius su nagrinėjama byla, išdėstytų pasitarimų kambaryje priimant Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą, jie būtų įvertinti, išdiskutuoti, taigi būtų eliminuojama teisinio reguliavimo sudaryta galimybė išdėstyti argumentus, motyvus atskirojoje nuomonėje prieš tai jų nepateikus ir/arba neišdiskutavus priimant teismo baigiamąjį aktą. Diskutuotina, ar tikrai tikslinga nustatyti, kad pati atskiroji nuomonė turėtų būti skelbiama kartu su Konstitucinio Teismo priimtu aktu posėdžių salėje.

Pritartume pozicijai, kad tikslinga atsisakyti Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. įtvirtintos nuostatos, jog susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente. Manome, kad atskiroji nuomonė turėtų būti pridėta prie bylos ir paskelbta Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje prie Konstitucinio Teismo baigiamojo akto.“

Taigi apžvelgus atsakymus, gavosi savotiška diskusija. Akivaizdu, kad mano pasiūlymas yra darbinėje stadijoje, tačiau neturėtų būti atmetamas. Svarbu atkreipti dėmesį į pastabas, taip darant sisteminius KTĮ pakeitimus. Manau, to esmė būtų, kad nustatant baigiamojo akto ir atskirosios nuomonės priėmimą ir paskelbimą kartu (vienu metu laike), reikia atskirti Teismo baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo laiką, paliekant aiškų ir protingą terminą atskirosios nuomonės pareiškimui, nuo teismo baigiamojo akto priėmimo, iki jo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje.

Teisingumo ministerija reaguoja į teisėkūros iniciatyvas

Kurį laiką nerašiau straipsnių, deja, ir šį kartą nėra susikaupimo. Pastarąją savaitę nenutrūkstamai vyksta teisingumo ministerijos maišymas su žemėmis, todėl būsiu nepopuliarus. Šis trumpas įrašas ne apie Lietuvos-Baltarusijos skandalą. Negaliu apie jį rašyti nieko, nes neturiu jokių faktinių duomenų, o būrimas iš oro nėra mano stipriausia sritis..

Prieš kelis mėnesius aprašiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus, kuriais buvo pripažinta, jog notaro specialybės profesijos ribojimas valstybės narės pilietybe prieštarauja ES įsisteigimo laisvei. Tam liepos pradžioje paruošiau atitinkamus LR notariato įstatymo pakeitimus, kuriuos nusiunčiau teisingumo ministerijai. Jų tikslas – pašalinti pilietybės ribojimus. Liepos 27 d. gavau teisingumo ministerijos atsakymą:

Teisingumo ministerija ir notarų su pakeitimais aplenkė mane keliomis dienomis – projektas. Projektas skiriasi nuo mano siūlymo, nes nes aš siūliau ribojimą išvis pašalinti, o ministerija įgyvendindama išimtinai ES teisę pakeitė apribojimą iš Lietuvos pilietybės į Europos Sąjungos pilietybę. Pakeitimas logiškas. Bet kokiu atveju belieka pasidžiaugti, kad į pilietines iniciatyvas yra reaguojama.

%d bloggers like this: