Žyma: teisėjo karjera

Lenkijos generalinio prokuroro/teisingumo ministro supergalios sprendžiant dėl teisėjų karjeros

Kažkaip niekada pernelyg nesigilinau į ES ir Lenkijos konfliktą dėl teismų nepriklausomumo. Savaitgalį susižiūrėjau naujausius privatinei teisei aktualius ESTT sprendimus, nieko ypatingo nebuvo, tai galvoju, paskaitysiu paskutinį sprendimą prieš Lenkiją. Perskaičiau ir vos neišgriuvau iš kėdės. Sunku patikėti, kad kas galėjo sugalvoti tokią įžūlią schemą. Ginčas buvo dėl baudžiamųjų bylų teisėjų skyrimo į skirtingus teismus tvarkos. Tokiu būdu skiriant teisėjus apie kažkokį jų nepriklausomumą net tolimiausiose fantazijose nesvajosi. Iš bylos pateiksiu trumpą teisėjų skyrimo schemą:

1. Pasirodo, Lenkijoje generalinis prokuroras yra kartu ir teisingumo ministras. Arba tiksliau būtų sakyti atvirkščiai, t. y. asmuo tapęs teisingumo ministru pradeda eiti ir generalinio prokuroro pareigas. Taigi, politikas, esantis vyriausybės nariu, užima aukščiausias pareigas prokuratūroje, jam pavaldūs visi kiti prokurorai. Jeigu esi valdančioje daugumoje – labai patogu, ne?

2. Generalinis prokuroras/teisingumo ministras turi supergalią teismų sistemoje. Ne, jis nemoka skraidyti, šaudyti iš akių lazeriu, ar vaikščioti vandeniu. Tačiau jis gali paskirti teisėją (su to teisėjo sutikimu) į kitą tos pačios grandies, žemesnės, ar aukštesnės instancijos teismą.

3. Taip generalinis prokuroras teisėją galį į kitą teismą paskirti terminuotai (iki 2 metų) arba neterminuotai.

4. Net ir neterminuotas delegavimas gali būti generalinio prokuroro sprendimu bet kada atšauktas, tiesa, iš anksto įspėjus atšaukiamą teisėją prieš tris mėnesius.

5. Visi delegavimai ir atšaukimai niekaip neturi būti motyvuojami, nėra skelbiama jokių viešų kriterijų, kuriais remiantis tai yra daroma.

6. Visiška diskrecija. Esi geras, prašom, į aukštesnės instancijos teismą porai metų. Esi afigienas, va tau paskyrimas neterminuotai. Prastai išnagrinėjai aktualią bylą – grįžk porai metų į pirmą instanciją ir pan.

ESTT visą šią schemą įvertino taip:

„dėl šios galimybės bet kada ir be viešai žinomos priežasties atšaukti teisėjo delegavimą deleguotasis teisėjas gali manyti turįs pareigą pateisinti teisingumo ministro lūkesčius, dėl to patiems teisėjams gali susidaryti įspūdis, kad jie yra „pavaldūs“ teisingumo ministrui, o tai nesuderinama su teisėjų nepašalinamumo principu. <…> Atšaukdamas teisėjo delegavimą teisingumo ministras gali priimti teisėjų kolegijos sudėčiai poveikį darantį sprendimą. <…> Taigi konkrečioje baudžiamojoje byloje teisingumo ministras turi įgaliojimus kontroliuoti tiek bendrosios kompetencijos prokurorą, tiek deleguotuosius teisėjus, o tai gali sukelti teisės subjektams pagrįstų abejonių dėl šių deleguotųjų teisėjų nešališkumo nagrinėjant tokią bylą.“

Nebloga schema: pats pradedi baudžiamąjį persekiojimą, pats sudėlioji, kas spręs tokią bylą, pats motyvuoji sprendžiančiuosius per jų karjeros galimybes.

Pas mus yra politikos apžvalgininkų ir politikų, kurie sako, BET Lenkija yra faina kaimynė, strateginė partnerė, todėl turime ją palaikyti kovoje dėl suvereniteto su demokratiškai nerinkta Komisija. Yra ir tokių politikų, kurie sako, kad turime iš Lenkijos pasimokyti, kaip reformuoti mūsų teismų sistemą.

1500 Eur į rankas = geriausi teisininkai rinkoje = teisėjas prestižinė profesija gerovės valstybėje

 

Nors nepernešu prezidento metinio pranešimo kaip politinio žanro apskritai, vis tiek paklausau kiekvienais metais. Kažkam pirščiuku parodoma niu-niu-niu, kažkam paglostoma galvytė. Ca-ca, ca-ca. Atrodo, va, ir mažamečiai vaikai paauklėti, tik rezultato iš to, kaip visada, absoliučiai jokio. Tačiau šių metų pranešimas mane intelektualiai praturtintino, už tai esu labai dėkingas. Kalbėdamas apie teismų sistemą prezidentas pabrėžė:


„Kertinis rūpestis šiandien – atkurti teisėjo profesijos prestižą, į teismus pritraukti geriausius teisės žinovus Lietuvoje.“


Džiugu dėl to, kad pagaliau supratau, ką reiškia mistinė gerovės valstybė. Kažkur į šią juodosios skylės gylio sąvoką, pasirodo, patenka ir teisėjo profesijos prestižo atkūrimas. Visada maniau, kad teisėjo profesijos neprestižą lemia teisėjo atlyginimas, kuris nejuda iš mirties taško dar nuo 2008 m. Tai yra PAGRINDINĖ priežastis. 

Eurostat 2018 m. duomenimis pagal teismų sistemos finansavimą Lietuva yra priešpaskutinėje vietoje ES, kai teismų sistemai per metus skiriami 42 Eur nuo gyventojo. Palyginimui per finansavimo vidurį esantį Danija skiria 79 Eur: 

Praktiškai su kiekvienu turimu studentų kursu pasikalbu apie potencialias jų karjeros galimybes. Potencialią teisėjo profesiją visada rekomenduoju tik su žvaigždute, t. y. jeigu jau niekur kitur nesinori, matai kaip savo gyvenimo misiją teisingumo vykdymą, tai ok, tada gali bandyti teisėjo kelią. Būna gi, kažkas ir Himalajų kalnų vienuolyne užsidaro. Bet jeigu nesinori ant savęs užkabinti 30 metų paskolą butui kartonkiemyje, nenori važinėti su 2008 m. Toyota Auris, nenori vasarą sėdėti tvankiame kabinete be kondicionieriaus, nenori leisti savo vaikų į valstybinę mokyklą, nenori turėti psichologinių problemų nuo persidirbimo ir streso, kad priimi sprendimus dėl kito žmogaus gyvenimo, kai net neturėsi adekvataus laiko kiekio įsigilinti į to žmogaus problemą, tada teisėjo kelias ne tau. 

Maždaug 1500 Eur į rankas yra pradedančiojo pirmosios instancijos teismo teisėjo atlyginimas. Tiek valstybė investuoja į tai, kad teisėjas spręstų žmogui „sėdėti“ ar būti laisvėje, nustatytų padarytos žalos sumą X ir įpareigotų atlyginti ją asmeniui Y. Ir pan. Valstybė sako, kad tiek vertas yra žmogus, kuris baigė bakalauro ir magistro studijas, turi ne mažiau kaip 5 metus teisinio darbo stažo, kuris skaičiuojamas tik nuo magistro studijų pabaigos, ir dar išlaikai teisėjo egzaminą. Tada gal, jeigu, kaip prezidentas sako, esi tarp geriausių teisininkų, tave paskiria į apylinkės teismą ir, tau būnant jauniausiu atveju apie 30 metų amžiaus, uždirbi 1500 Eur į rankas. Arba, būdamas tarp geriausių potencialių teisininkų ir gerai bill‘indamas, panašią sumą galėjai pasiimti būdamas bakalauro ketvirto kurso studentu ir dirbdamas normalioje advokatų kontoroje, kai tau yra kokie 22-24 metai. 


Bet jeigu jau pasirinkai teisėjo karjerą, gi teisėjai patys nieko nedirba, galėsi laikyti koją ant kojos sukėlęs, nes viską už tave padarys padėjėjai. Tokia vyraujanti nuomonė, kad teisėjai patys nieko nerašo. Oj, bet jeigu patekai į apylinkės teismą, į kurį teisėjo padėjėjų etatų išvis nepavyksta užpildyti. Dirbi išvis be padėjėjo, arba geriausiu atveju, vienas padėjėjas dalinamas tarp kelių teisėjų. Bet gi nieko baisaus, tu gauni tarp geriausių jaunųjų teisininkų esantį padėjėją, taip? Aha, pačius geriausius potencialius kandidatus tik baigusius teisės mokslus rinkoje galima paimti už 700 Eur į rankas… Kadangi žmonės padėjėjauti už tokius atlyginimus nebeina, Vilniaus apylinkės teismas (turintis daugiausia problemų tiek dėl teisėjų, tiek dėl padėjėjų etatų užpildymo) sugalvojo naują teisininko pareigybę teisme, kuriai užimti net nebereikia būti baigus teisės studijų, užtenka, kad tuo metu studijuoji. 

Tai kaip į teismus privilioti geriausius teisininkus? Kaip blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu, taip blogas teisėjo padėjėjas, kuris nenori tapti teisėju. Tik problema, kad nėra norinčių tapti ne tik teisėjais, bet ir padėjėjais. Tas pats Vilniaus apylinkės teismas neužpildo teisėjų etatų jau kelerius metus, o į teisėjus kandidatuoja tie patys žmonės, kurių didžioji dalis pripažįstama netinkamais tapti teisėjais. 

Kaip privilioti geriausius advokatus pereiti teisėjauti, kai jie uždirba bent porą kartų daugiau? Kartais vienas kitas per klaida ateina, bet ne į apylinkės, o į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kai per daugiametį darbą advokatūroje užsidirbo, kad gali sau leisti prabangą pateisėjauti. O juk jeigu jau eini tiesiai į galutinį ir neskundžiamą Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, tai atlyginimas ten bus kitoks? Deja, tiesiai iš advokatūros atėjusio asmens atlyginimas Aukščiausiajame Teisme nesieks 2000 Eur į rankas, nes jis neturi teisėjo darbo stažo. Jeigu jau turi prikaupęs kokius 20 metų teisėjo darbo stažo, tai dirbdamas Aukščiausiajame Teisme gali tikėtis kokių 2300 Eur į rankas. Ir čia yra teisėjo karjeros Omega – atlyginimas mokamas geriausiems iš geriausių teisėjams, kurių misija formuoti vienodą teismų praktiką valstybėje. 

Bet apie adekvatų teismų sistemos finansavimą, kaip būtiną prielaidą teisėjo profesijos prestižui pakelti, metiniame pranešime nebuvo nė žodžio. Nes svarbu susirinkti reitingo taškų už girtą teisėją, kuriam jau tuoj tuoj tavo teikimu nukapos galvą ir tada toliau visi sėkmingai apsimesime, kad neadekvatus atlyginimas persidirbusiems ir perdegusiems žmonėms, kurie kasdieną priima sprendimus dėl kitų žmonių likimo, nėra problema. 


Nes gerovės valstybės recepte teisingumas turi būti greitas ir pigus, kaip McDonald‘s, o teisėjo profesija prestižinė, bet už 1500 Eur į rankas. 

A. Cininas ar O. Gasiulytė: kurį rinksitės nagrinėti jūsų bylą ir kurį skirsime į aukštesnes pareigas?

Nedegiau dideliu noru rašyti šia tema, tačiau, kai vakar perskaičiau delfio straipsnį Teisėjai susipyko dėl nuosprendžio OMON smogikams: glitu, neskanu ir labai negera, kitos išeities kaip ir neliko. Galima kentėti, kai nusišneka politikai, nes populiarumo vaikymąsis bet kokia kaina yra jų duona. Jau galima susitaikyti ir su žiniasklaida, kurios didžioji dalis seniai prarado bet kokias vertybes, pamiršo savo fukcijas ir ieško tik sensacijų, kurios generuoja click’us. Bet tie atvejai, kai teisėjai pamiršta, kaip jiems reikia elgtis, nėra ir negali  būti toleruojami.

Turime rezonacisinę OMON karininkų bylą, kurią išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija. Viešoje erdvėje savo sprendimo motyvus gina vienas iš trijų teisėjų kolegijos narių, o kitų dviejų net pavardžių niekas nežino. A. Cininas laksto po visas įmanomas laidas, diskutuoja su visais, kas kelia jam klausimus, jį įžeidinėja ir taip toliau. Dėl priimto sprendimo galima su juo padiskutuoti ir jo asmeninėje Facebooko paskyroje. Nepaisant nuolatinio puolimo, teisėjas laiko ramią, šaltą, stoišką laikyseną. Kad ir kas jam mestų absurdiškus kaltinimus net neskaitę jo priimto sprendimo.

Kitoje asmeninėje to paties teismo teisėjos O. Gasiulytės paskiroje (bent jau taip mane nušviečia delfi) turime emocingą reakciją. Teisėjos, kuri pati prisipažįsta neišmananti baudžiamosios teisės. Teisėja įspėja, kad etika jai draudžia komentuoti kitų teisėjų priimtus sprendimus, todėl pasako, kad sprendimo nekomentuoja, BET tada paima ir pakomentuoja. Mat, tada nesiskaito, kad komentavai, jeigu palikai tokį disclaimer’į. Toliau skaitant yra akivaizdu, kad teisėja net neskaitė nuosprendžio teksto, BET vis tiek jį komentuoja. Ji, nors ir neišmano baudžiamosios teisės, bet iš anksto žino, kaip tą bylą reikėjo išspręsti teisingai.

Taigi turime du kardinaliai priešingus teisėjo archetipus tame pačiame teisme. Įsivaizduokite, kad jums reikėtų ginti savo pažeistas teises kreipiantis į teismą. Vardan šios hipotetinės situacijos ignoruokime faktą, kad vienas iš teisėjų nagrinėja civilines bylas, o kitas baudžiamąsias. Pas kurį iš jų norėtumėte, kad patektų jūsų byla? Vienas iš šių teisėjų žinojo, kad priimdamas tokį sprendimą sulauks didžiulio nepasitenkinimo ir bus nesuprastas. Jis galėjo protingai numatyti, kad toks sprendimas labai apribos jo galimybes ateityje tapti aukštesnės instancijos teisėju, nes tiek į Lietuvos Apeliacinį Teismą, tiek į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, tiek į Konstitucinį teismą teisėjus skiria Seimas, o Seimo nariai, sprendžiant pagal jų reakciją, šito sprendimo ilgai nepamirš. Nes jie irgi žinojo, kaip teisingai išspręsti šią bylą.

Kita teisėja, priešingai, ji žinojo, kaip teisingai turėjo būti išspręsta byla nenagrinėjusi nei faktinių aplinkybių, nei atlikusi įrodymų tyrimo, nei žinojusi ginčo (kaltinimo) ribas.

Kurį rinksitės teisėju? Tą asmenį, kuris vadovaujasi įstatymu, sprendžia bylą iš esmės, kuri iki jo buvo mėtoma kaip karšta bulvė, nebijo priimti ypatingai nepopuliaraus sprendimo, nes yra įsitikinęs sprendimo teisingumu ir nepasiduoda visuomenės spaudimui ir dėl teisingumo vykdymo galimai paaukoja savo karjeros ateities perspektyvas? Ar vis dėlto geriau yra teisėjas, kuris leidžia sau paminti teisėjo etiką, nevaldyti viešoje erdvėje savo emocijų ir nenagrinėjęs bylos žino kaip ją teisingai išspręsti?

Jeigu Seimas rytoj spręstų abiejų šių teisėjų paaukštinimo klausimą, kuris iš jų būtų paaukštintas? Manau, atsakymus į visus mano iškeltus klausimus nesunkiai rasite patys.

Seimo sprendimai neturėtų būti priimami slaptu balsavimu

Vakar Seimas balsavo dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teimo teisėjų paskyrimo. Balsavimo rezultatai įdomūs, tačiau nestebina: G. Sagatys paskirtas į teismą, o V. Zelianka ne. Toks sprendimas, mano nuomone, veda prie kelių išvadų.

Pirmiausia, išryškėja slapto spendimo priėmimo Seime problema. Tam tikros nuostatos, kuriomis Seime sprendimai priimami slaptu balsavimu yra įtvirtintos Konstitucijoje. Kitos nuostatos yra Seimo statute:

“187 straipsnis. Seimo vadovų įgaliojimų laikas

1. Seimo Pirmininkas renkamas pirmajame po rinkimų Seimo posėdyje slaptu balsavimu.

115 straipsnis. Slaptas balsavimas

1. Tik slaptai balsuojama tada, kai renkamas Seimo Pirmininkas, Seimo Pirmininko pavaduotojai, sprendžiamas nepasitikėjimo Vyriausybe, Ministru Pirmininku ar atskiru ministru klausimas, nepasitikėjimo kuriuo nors Seimo pareigūnu arba Seimo paskirto valstybės institucijos vadovo atleidimo iš pareigų dėl nepasitikėjimo klausimas, taip pat kai balsuojama dėl kaltinimo formuluočių apkaltos proceso metu.

2. Be to, slaptai balsuojama, kai sprendžiami klausimai dėl Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir šių teismų pirmininkų, Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkų paskyrimo ir atleidimo, Konstitucijos ir įstatymų numatytų valstybės pareigūnų atleidimo dėl nepasitikėjimo, Seimui atskaitingų valstybės institucijų vadovų paskyrimo, taip pat dėl pritarimo Apeliacinio teismo teisėjų, šio teismo pirmininko ir skyrių pirmininkų skyrimui arba atleidimui.

3. Seimui nutarus, gali būti slaptas balsavimas ir kitais personalijų klausimais.“

Tai toli gražu ne visi slapto balsavimo atvejai, tiesiog nenoriu perkauti teksto statuto, ar Konstitucijos citatomis, todėl parinkau tik tas normas, dėl kurių praktikoje jau kilę problemų.

Problema yra tame, kad aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tam tikrus sprendimus priimant Seime galima balsuoti slaptai. Ir taip, aš esu skaitęs vadovėlinius argumentus UŽ slaptą balsavimą, kai juos rašant tiesiog reikėjo paaiškinti tokių balsavimų logiką. Seime dirba tautos t.y. Suvereno atstovai, kurie turėtų būti atskaitingi Tautai. Apie kokią atskaitomybę galima kalbėti, kai tam tikri balsavimai yra slapti? Kodėl aš kaip UAB Seimas akcininkas negaliu žinoti, kas atsakingas už konkretaus sprendimo (ne) priėmimą? Kokia konkuruojanti konstitucinė vertybė yra saugoma suteikiant prioritetą tam tikrais klausimais balsuoti slaptai? Tai tik keletas klausimų į kuriuos, ko gero, neatsakys nė vienas konstitucinės teisės ar politikos mokslų specialistas.

Antras šios situacijos aspektas – smūgis teisėjų korpusui. Seimas be jokių atvirai deklaruotų motyvų, slaptai nusprendė vieną asmenį skirti teisėju, o kitą ne. Kodėl Vytautas Zelenka nebuvo paskirtas į LAT’ą žiniasklaida ir Seimo opozicijoje esančios jėgos spėja, jog tai susiję su Vilniaus apygardos teisme pirmąja instancija išnagrinėta darbo partijos byla t.y. apkaltinamuoju nuosprendžiu darbo partijos lyderiams. Gali būti, kad taip. Nors nesu visiškai tuo įsitikinęs, jeigu reiktų statyti pinigus, tai juos dėčiau būtent ant šios versijos. Kodėl nesu visiškai įsitikinęs? TODĖL, KAD BALSAVIMAS – SLAPTAS. Ir visiškai neaiškūs tokio politinio sprendimo motyvai.

Jeigu tikėsime šia versija, tai teismų sistemai sunčiamas aiškus signalas. Nori padaryti karjerą teismuose? Nedrįsk perbėgti kažkokiai politinei jėgai kelio. Net jei tai yra fundamentalių procesnių principų kaip teismo nepriklausomumas, nešališkumas, vadovavimosi tik įstatymu, nepaisymo sąskaita. Tu gali net nenagrinėti tos bylos, užtenka, kad esi to teismo pirmininkas ir nenuleidai iš viršaus nurodymo išspręsti bylą taip ir ne kitaip. Paties Vytauto Zeliankos nepažįstu (nes pažinojimas tik išmatymo nesiskaito), tačiau neturiu jokių duomenų, kad jis būtų buvęs prastas teisėjas spręsdamas jam paskirtas bylas, ar prastai vadovautų teismui. Nepaisant to, tenka jį matyti praktiškai visose konferencijose, teisėjų mokymuose ir t.t., kuriuose ir pats dalyvauju. Gaila, jog norint siekti karjeros teismų sistemoje, dirbti sąžiningai, nuolat mokytis ir kelti savo kvalifikaciją nepakanka… Užtenka Seimo daugumai turėti slaptų motyvų, kuriais vadovaujantis, esi nuspiriamas į šoną.

Kol turėsime Konstitucijoje ir Seimo statute nuostatas dėl slapto balsavimo, tol įstatymų leidžiamosios valdžios skaidrumo ir atskaitomumo Tautai tam tikrais klausimas drąsiai galime nesitikėti.

%d bloggers like this: