Žyma: sutarčių teisė

Savigyna sutartiniuose santykiuose nėra išskirtinis gynybos būdas, tai racionalus kontrahentų elgesys

Skaitydamas LAT’o nutartis ne pirmą kartą matau tokią citatą:

“Savigyna – išskirtinis civilinių teisių gynimo būdas, kai asmuo dėl tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimo nesikreipia į teismą, bet savo nuožiūra taiko teisių gynimo priemones. Savigyna leidžiama tik CK nustatytais atvejais, ji gali būti taikoma tik tada, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų, taikomi savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (CK 1.139 straipsnis, 6.253 straipsnio 8 dalis). Taigi, savigyna yra teisėta, kai atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus, taikantis savigyną asmuo prisiima riziką dėl neteisėto savigynos priemonių panaudojimo.“

Ši motyvacijos dalis atsirado 2014 m. kovo 21 d.  nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-152/2014, kurioje spręstas sutarties vykdymo sustabdymo klausimas. Ji jau ne kartą cituota vėlesnėse nutartyse.  Paskutinė jų – 2015 m. birželio 23 d. nutartis Nr. e3K-3-410-916/2015. Man ji labai nepatinka dėl kelių priežasčių. Pirma, toks požiūris į savigyna yra sovietinis ir atgyvenęs, kai buvo maksimaliai ribojama asmens teisė pačiam tvarkyti savo reikalus ir daug kam reikėjo kompetentingų valstybės institucijų pagalbos. Šiuolaikinė civilinė teisė, o ypač sutarčių teisė yra pagrįsta individo laisve veikti ir pačiam ginti savo teises. Neįsivaizduoju, kokią viena iš sutarties šalių gali gauti valstybės institucijų pagalbą sutartiniuose santykiuose? Visiška nesąmonė.

Galiojančio CK sutarčių teisės bendrosios nuostatos yra perkeltos iš UNIDROIT komercinių sutarčių principų, kurie suteikia platų savarankiškų gynybos priemonių spektrą, kai viena iš šalių padaro sutarties pažeidimą: papildomo termino sutarčiai įvykdyti nustatymas, vienašališkas sutarties nutraukimas, reikalavimas pateikti adekvatų sutarties įvykdymo užtikrinimą, sutarties vykdymo trūkumų ištaisymas, kainos sumažinimas (tiesa, tik spec. normose, nes UNIDROIT neturi kainos sumažinimo taisyklės, todėl kodekso kūrėjai neturėjo iš kur nukopijuoti). Viena iš šių gynybos priemonių – sutarties vykdymo sustabdymas. Ir ji nėra niekuo ypatinga ar išskirtinė. Tas pats vienašališkas sutarties nutraukimas dėl esminio pažeidimo yra daug labiau kraštutinė gynybos priemonė negu vykdymo sustabdymas. UNIDROIT principų vienas iš tikslų – padaryti, kad sutartiniai santykiai būtų kuo lankstesni ir patogesni praktikoje, todėl kontrahentams suteikiama labai daug veikimo laisvės. Toks sutarties šalių elgesys yra racionalus ir visiškai tinkantis komerciniams santykiams. Todėl nereikėtų sakyti, kad tai išskirtinis civilinių teisių gynybos būdas.

Mano nuomone, priešingai, kreipimasis į teismą – išskirtinis civilinių teisių gynybos būdas, kai šalys nebesugeba pačios išspręsti savo problemų ir tam reikia valstybės institucijos įsikišimo. Taip problema išsprendžiama lėtai ir brangiai. Todėl normalu būtų savo pažeistas teises pirmiausia bandyti apsiginti pačiam, o tik tam nepavykus kreiptis į teismą. Taip aš įsivaizduoju nūdienos civilinius (ir ypač sutartinius) santykius.

Norėtųsi, kad LAT’as atsikratytų tokios formuluotės, nes ji visiškai priešinga šiuolaikinės sutarčių teisės idėjoms. Manau, kad ši problema atsiranda ir todėl, kad teismas turi skubėti dirbti, todėl pamačius, kad byloje teks aiškinti sutarties vykdymo sustabdymo institutą, iš karto randamos senesnės nutartys šiuo klausimu, o po to jos aklai cituojamos. Kai LAT’as aiškina kitus sutarčių teisėje esančius gynybos būdus, apie savigyną net nekalba. Tai daroma tik vykdymo sustabdymo atveju. Kad aklai percituojama patvirtina ir tai, kad nutartyse dėl sutarties vykdymo sustabdymo nuolat pateikiama dar viena citata:

“CK 6.208 straipsnio dalyje nustatyta galimybė taikyti savigyną, kai sutartis įvykdoma netinkamai: šalis gali sustabdyti savo prievolių vykdymą tol, kol kita šalis pašalina įvykdymo trūkumus, bei reikalauti atlyginti nuostolius.“

Šioje citatoje palikta akivaizdi klaida, t.y. nenurodoma 6.208 str. 4 dalis. Ir ši klaida palikta bent trijose nutartyse, kuriuose tiesiog copy-pastinama sutarties vykdymo sustabdymo motyvacija. Nors net dėti nuorodas į 6.208 str. 4 dalį išvis nėra jokios prasmės, nes ši norma tiesiog yra sviestas sviestuotas ir parodo sisteminius CK rengimo trūkumus.

Sutarčių skirstymas į realines ir konsensualines šiuolaikinėje sutarčių teisėje nebeturi prasmės

Turbūt visiems girdėta sutarčių klasifikacija į konsensualines ir realines. Tai viena iš romėniškojo paveldo klasifikacijų, kuri turėjo reikšmę sutarties galiojimui (jos sudarymo momentui). Realinių sutarčių sudarymui esminiu elementu laikytas daikto (lot. rei) perdavimas, o konsensualinių – šalių valios sutapimas (lot. consensus ad idem). Ši klasifikacija kažkodėl gyva iki šių laikų ir net mūsų CK yra įtvirtinta įstatymo lygmeniu:

“6.160 straipsnis. Sutarčių rūšys

1. Sutartys gali būti dvišalės ir vienašalės; atlygintinės ir neatlygintinės; konsensualinės ir realinės; vienkartinio įvykdymo sutartys ir tęstinio vykdymo sutartys; vartojimo sutartys ir kitos.“

Ji kalama į galvas civilinės teisės studentams tiek per vadovėlius, tiek per oficialų Justitios leidyklos CK šeštosios knygos komentarą (žr. CK 6.160 str.). Kažkodėl mūsų literatūroje ši klasifikacija pasiekė dogmatinį lygmenį ir niekas jos nekvestionuoja. Realinių sutarčių mūsų kodekse galime rasti ne vieną, jas atpažįstame pagal lingvistinę formuluotę sutarties sampratoje pvz.: paskolos davėjas perduoda; pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą; neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda; ir kt.

Gali kilti klausimas, kokią problemą čia matau? Mano manymu, kad kartais gali pasitaikyti atvejų, kai iš pažiūros teisėta sutartis gali būti pripažinta nesudaryta, o viena iš šalių, vengdama sutartinių įsipareigojimų, ginsis tuo, kad daiktas (piningai) nebuvo perduoti.

Pateiksiu vieną gražią citatą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (nr. 3K-3-103/2013):

“CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad esminis sutarties požymis ir svarbiausias sutarties galiojimo elementas yra šalių susitarimas (consensus ad idem). Remiantis konsensualizmo principu, sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai.“

Šis citata, mano manymu, atitinka šiuolaikinę sutarčių teisę. Kaip ir šiuolaitinę sutarčių teisę atitinka šios CK normos:

“6.154 straipsnis. Sutarties samprata

1. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

6.159 straipsnis. Sutarties elementai

Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma.

6.162 straipsnis. Sutarties sudarymo tvarka

1. Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais.“

Pacituotų normų ypatumas yra tas, jog jos į mūsų CK perkeltos transplantuojant UNIDROIT principus. Šių principų ypatybė – konsensualizmo principo viršenybė t.y. šie principai nenustato sutartims nei sutarties pagrindo (cause), nei abstrakčios naudos (consideration) elementų, nei jokių formos reikalavimų. Vienintelis reikalavimas – šalių valios sutapimas:

“ARTICLE 3.1.2
(Validity of mere agreement)
A contract is concluded, modified or ter-minated by the mere agreement of the parties, without any further requirement.“

Oficialiame šios UNIDROIT principų nuostatos komentare yra aiškiai nurodoma, kad visos sutartys yra konsensualinės ir nepripažįstamos realinės sutartys (taip buvo ne tik 2010 m. redakcijoje, bet ir 1994 m.):

“3. All contracts consensual
Some civil law systems have retained certain types of “real” contract, i.e. contracts concluded only upon the actual handing over of the goods concerned. These rules are not easily compatible with modern business perceptions and practice and are therefore excluded by this Article.“

Problema tame, kad mūsų kodekse yra originalios kūrybos 6.160 str. 1 d., kuri įtvirtina konsensualinių ir realinių sutarčių klasifikaciją. Jis visiškai nedera su transplantuotais UNIDROIT principais. Kyla klausimas, kam kodekso kūrėjai sukūrė šią normą? Nežinau, galiu tik spėlioti, kad norėjo parodyti galimas sutarčių klasifikacijas. Abejoju, ar kūrimo stadijoje pastebėta, jog ta norma prieštarauja, kitoms sutarčių normoms, o taip pat neaišku, ar matyta, jog atskirų sutarčių rūšių normos, prieštarauja bendrosioms sutarčių normoms. Iš dalies žinau atsakymą, kodėl taip yra. Tiesiog labai skubėta kurti civilinį kodeksą, nes vienai iš partijų reikėjo užsidėti pliusą prieš rinkėjus artėjant naujiems Seimo rinkimams. Dauguma atskirų sutarčių rūšių nuostatų (bent jau sutarčių sampratos) buvo paimtos iš sovietinio 1964 m. CK. Jeigu atsiverstume tą civilinį kodeksą, pamatytume, kad jame nebuvo bendrųjų sutarčių teisės nuostatų t.y. egzistavo tik atskiros sutarčių rūšys. Jos ir permestos į naująjį CK, o bendrosios sutarčių nuostatos perkeltos transplantuojant UNIDROIT principus (su kai kuriais pakeitimais) į naująjį kodeksą. Suderinti bendrąsias sutarčių normas su atskiromis sutarčių rūšimis nebuvo vargintasi (tam objektyviai galėjo neužtekti laiko).

Atsižvelgiant į šias pastabas, mano manymu, didžiausia problema gali kilti su paskolos sutartiniais santykiais. Pažiūrėkime į paskolos ir kredito sutarčių sampratas, jos į mūsų kodeksą atkeliavo iš sovietinio CK:

“6.870 straipsnis. Paskolos sutarties samprata

1. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

6.881 straipsnis. Kreditavimo sutarties samprata

1. Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.“

Pagal šias sampratas paskolos sutartis – realinė, o kredito – konsensualinė. Skirtumas tarp šių sutarčių tėra toks, kad vienos sutarties šalimi yra spec. subjektas bankas arba kita kredito įstaiga.

Įsivaizduokime situaciją, kad Jonas su Petru raštu susitarė, kad Petras paskolins Jonui po mėnesio 10 tūkst. Lt. Jonas po mėnesio reikalauja iš Petro paskolos sumos t.y. kad Petras vykdytų savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, o Petras nebenorėdamas skolinti pinigų sako: “-Ne, Jonai, paskolos sutartis – realinė, o tai reiškia, kad kol neperdaviau tau pinigų, jokia sutartis tarp mūsų nėra sudaryta, todėl tu pinigų negausi.“ Nesvarbu, kad buvo raštu suderinta abiejų valia. Paradoksas tame, kad jeigu vietoje Petro analogiška sutartis būtų sudaryta su Swedbank, tai šis bankas nuo sutarties vykdymo neišsisuktų, nes su juo sutartis būtų konsensualinė.

Ar man vienam atrodo, kad šis šaržuotas pavyzdys parodo esančio reguliavimo absurdiškumą? Nesuprantu, kam ši klasifikacija reikalinga šiuolaikinėje teisėje. Paimta ji iš romėnų, tačiau ten buvo aiški jos paskirtis. Tam tikros sutartys pas romėnus turėdavo specialias darymo procedūras (mancipacitio, in jure cessio ir kt.). Kai kurių sutarčių galiojimas ir sudarymas buvo įrodomas būtent daikto (rei) perdavimu, tam ir reikėjo šios klasifikacijos. Šiuolaikinėje teisėje to visiškai nereikia, ypač jeigu šalių konsensusą galima įrodyti rašytine tarpusavio sutartimi.

Iš to išplaukia dar viena problema, kad vadinamosioms realinėms sutartims negalima taikyti ofertos ir akcepto taisyklių.

Klausimas, kaip tokias problemas spręstų Lietuvos Auščiausiasis Teismas. Jeigu ne CK 6.160 str. 1 d. tai vien pagal lingvistinę išraišką realinių sutarčių sampratas atskirose sutarčių rūšyse būtų galima išmesti į šiukšlių dėžę, dabar gi minėta norma tai padaryti sutrukdys.

Viešosios sutarties teisinis kvalifikavimas ir sutarčių laisvės principo ribojimai

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2012 m. kovo  7 d. nutartyje Nr. 3K-3-90/2012 vienas iš sprendžiamų klausimų buvo, kaip tinkamai sutartį kvalifikuoti viešąja. Faktinės aplinkybės trumpai: tarp šalių kilęs ginčas iš sutartinių santykių, kai tarp šalių susiklostę paslaugų subtiekimo santykiai t.y. sutartis tarp lygiaverčių subjektų. Viena iš sutarties šalių nusprendė nutraukti sutartį, o kita ginasi įrodinėdama, kad paslaugų subtiekimo sutartis yra viešoji. Byla ypatinga ir tuo, kad du kartus nuėjo iki kasacinės instancijos t.y. kartą buvo grąžinta nagrinėti iš naujo. Antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, teismas nusprendžia, kad:

“Ginčo sutartis yra viešoji energijos pirkimo–pardavimo sutartis, nes teisiniai abonento ir subabonento santykiai pagal teisinę prigimtį yra tapatūs teisiniams energijos tiekimo įmonės ir abonento santykiams.“

Byla vėl kasacijoje. Pirmiausia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiek tiek išplėtoja sutarčių teisės doktriną, paaiškindamas sutarčių laisvės ir pacta sunt servanda santykį bei nurodo galimas sutarčių laisvės išimtis:

“Sandoriai pagrįstai laikomi svarbiausia asmenų privačios autonomijos įgyvendinimo priemone, nes, sudarydami juos, asmenys išreiškia savo valią dėl tarpusavio susitarimu sukuriamų teisių ir pareigų, prisiimamos atsakomybės (CK 1.2, 6.2, 6.156 straipsniai). Sutarčių laisvė yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis), todėl gali būti vertinama kaip subjektų ūkinei veiklai būtina konstitucinė garantija. Taigi tais atvejais, kai atitinkami teisiniai santykiai reguliuojami dispozityviųjų teisės normų, subjektai, remdamiesi sutarčių laisvės principu, dėl savo teisių ir pareigų gali susitarti kitaip, o teismai, nagrinėdami ginčus dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, privalo aiškinti ir taikyti šalių sudarytos sutarties nuostatas, o ne konkrečią sutarčių rūšį reglamentuojančio įstatymo, nustatančio dispozityvaus pobūdžio reikalavimus, normas (CK 6.189 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad sutarčių laisvės principas taip pat yra susijęs su principu, kad sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda), kuris reiškia, jog asmeniui privalomi ne tik sutartimi prisiimti konkretūs įsipareigojimai, tačiau ir tai, kas sutartyje tiesiogiai nenustatyta, tačiau išplaukia iš jos esmės ar įstatymų. Asmenys, siekdami tam tikrų tikslų ir sudarydami sandorius, laisvai sprendžia dėl savo teisių ir pareigų, tačiau sutarties laisvės principas, kaip ir kiti bendrieji teisės principai, nėra absoliutus. Teisės normos draudžia sudaryti sandorius, prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, valstybėje susiformavusiai viešajai tvarkai ar gerai moralei (viešasis interesas), taip pat sandorius, neatitinkančius tikrosios juos sudariusių asmenų valios (privatus interesas) (CK 1.78–1.93 straipsniai).“

Toliau nagrinėjama viena iš sutarčių laisvės išimčių – viešoji sutartis. Pirmiausia pateikiamas šios sutarties tikslas, kuris iš esmės atkartoja civilinio kodekso komentarą:

“Sutarčių teisėje išskiriama viešoji sutartis, kaip viena iš sutarčių rūšių, kai įstatymais ribojamas sutarčių laisvės principas. Viešąja laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos) (CK 6.161 straipsnis). Šios sutarčių rūšies atsiradimą lėmė aplinkybė, kad Lietuvos ūkyje veikia ne viena natūrali monopolija ir valstybei tenka specialiai reglamentuoti tam tikras ūkio šakas, kuriose nėra pakankamos konkurencijos. Tai valstybė daro išleisdama teisės aktus, kuriuose įtvirtinamos specialios elgesio taisykles, esminės privalomos tokių sutarčių sąlygos. Taigi viešosios sutarties institutas atspindi viešąjį interesą, kad, įsikišant į sutarčių sudarymo procesą, būtų užtikrintas elektros energijos, šilumos, vandens ar kt. šalies ūkio funkcionavimui bei asmeniniams (buitiniams) gyventojų poreikiams strategiškai svarbių prekių prieinamumas, apginta silpnesnė sutartinio santykio pusė – transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ar kt. paslaugų vartotojas. Dėl to kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280).“

Toliau pateikiamas svarbesnis momentas, nes LAT’as paaiškina, kaip tam tikrą sutartį tinkamai kvalifikuoti, kaip viešąją:

“Pažymėtina, kad viešąja sutartimi laikytina tik tokia, kuri yra konkrečiai įstatyme įvardyta viešąja arba, nors taip įvardyta ir nėra, tačiau atitinka įstatyme įtvirtintus pagrindinius požymius: viešosios sutarties šalis – tiekėjas, pardavėjas, kuris verčiasi tam tikra veikla, šios veiklos produktą privalo parduoti, paslaugą teikti visiems, kurie į jį dėl šito kreipiasi (CK 6.161 straipsnio 2 dalis); paslauga ar prekės turi būti teikiamos vienodomis sąlygomis ir kainomis visiems tos pačios kategorijos vartotojams (CK 6.161 straipsnio 3, 4 dalys); įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos (CK 6.161 straipsnio 5 dalis); paslaugas teikiančio ar prekes parduodančio asmens veikla gali būti labiau kontroliuojama valstybės, pavyzdžiui, nustatant kainas, reikalaujant tam tikrų licencijų ir pan.; viešąsias paslaugas teikiančio subjekto pareiga sudaryti sutartį su visais, kurie į jį dėl to kreipiasi, lemia tai, jog verslo subjektai turi ribotas galimybes nutraukti tokias sutartis. Atsižvelgiant į tai, kad viešoji sutartis yra vieno iš pagrindinių civilinės teisės principų – sutarčių laisvės principo – išimtis, kvalifikuoti sutartį viešąja ir taikyti įstatymų nustatytus ribojimus teismai gali tais atvejais, kai nustatomi būtinų viešosios sutarties požymių kompleksas, o ne tik kai kurie jos elementai ar bruožai.“

Teismas pastebi, kad gali būti viešųjų sutarčių sąlygų, dėl kurių galima susitarti:

“Pabrėžtina, kad įstatyme nustatyti viešosioms sutartims keliami reikalavimai ir su jais susiję sutarčių laisvės principo ribojimai nereiškia, kad tokiose sutartyse nėra sąlygų, dėl kurių šalys galėtų susitarti savo nuožiūra. Įstatymų leidėjas viešųjų sutarčių atveju neriboja šalių galimybės dėl kokių nors sąlygų susitarti kitaip, svarbiausia, kad nebūtų pažeisti viešieji tikslai, dėl kurių tokių sutarčių sudarymo laisvė ribojama (pvz., žr. CK 6.391 straipsnį).“

Toliau teismas kvalifikavo žemesnių instancijų nustatytus faktus teisės klausimu t.y. ar sutartiniai santykiai yra iš viešosios sutarties:

“Sprendžiant šį ginčą, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, ar tiekimo teisiniai santykiai, atsirandantys viešosios tam tikras prekes ar paslaugas, pvz., energiją, tiekiančio subjekto ir abonento sudarytos sutarties pagrindu, yra tapatūs teisiniams santykiams, susiklostantiems abonentui dalį tų pačių prekių ar paslaugų perteikiant kitam vartotojui (subabonentui). Teisės normos nedraudžia energijos pirkėjui (abonentui) dalį gaunamos energijos tiekti kitam asmeniui (subabonentui) (CK 6.389 straipsnis). Lingvistiškai aiškinant šią teisės normą konstatuotina, kad abonentas gali energiją, šilumą, dujas ar vandenį perduoti kitam asmeniui, t. y. turi teisę tai daryti, tačiau neprivalo. Perpardavimo (subtiekimo) santykiai nėra imperatyvaus pobūdžio, nes perpardavėjo (abonento) veikla, skirtingai nei pardavėjo (tiekėjo), nesiejama su CK 6.161 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga sudaryti sutartį su kiekvienu, kuris kreipiasi dėl energijos tiekimo, t. y. įstatyme perpardavėjui nenustatytas tokio pobūdžio sutarčių laisvės principo ribojimas kaip pardavėjui. Taigi, nepaisant to, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartį įstatymų leidėjas tiesiogiai įvardija kaip viešąją sutartį (CK 6.383 straipsnio 3 dalis), energijos perpardavimo (abonento ir subabonento) sutartys įstatymų besąlygiškai nėra priskiriamos viešųjų sutarčių rūšiai, todėl tokius perpardavimo santykius nustatančias sutartis kvalifikuoti viešomis galima tik tada, kai jos atitinka CK 6.161 straipsnyje įtvirtintus bendruosius viešųjų sutarčių požymius. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo sutartis pagal prigimtį yra tapati tiekimo įmonės ir abonento sudarytai viešajai energijos pirkimo–pardavimo sutarčiai. Tokiai išvadai pagrįsti būtina vertinti visų subtiekimo sutarties sąlygų atitiktį viešosios sutarties požymiams.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CK 6.161 straipsnio reikalavimus, pagal kuriuos sutartis gali būti kvalifikuojama viešąja, atitinkamai: kad sutarties šalis turi užsiimti tam tikra veikla, šias paslaugas tiekti vienodomis sąlygomis kiekvienam besikreipusiam ir kt., konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neapgrįstai ginčo sutartį pripažino viešąja. Nagrinėjamu atveju abonentas (subtiekėjas) nėra elektros, šilumos, dujų, vandens paslaugas visiems besikreipusiems teikiantis subjektas, t. y. nesiverčia tam tikra veikla, kuri būtų viešųjų sutarčių reguliavimo dalykas. Bylos šalys yra skirtingų administracinių pastatų savininkai. Atsakovas yra abonentas, sudaręs energijos ir kt. paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis su šias paslaugas teikiančiomis įmonėmis, o ieškovas tokiu tapti ir įsiregistruoti abonentu negali, kol nėra įsirengęs atitinkamų inžinerinių tinklų. Esant tokiai situacijai, pagal šalių sudarytą ginčo sutartį, iki tol, kol ieškovas pats netaps abonentu, jam energiją, vandenį, dujas turi tiekti atsakovas. Šiam atsisakius tai daryti, ieškovo ūkinė veikla sutriktų. Taigi ginčo sutarties pagrindu susiklostę šalių teisiniai santykiai turi viešosioms sutartims būdingų privalomumo požymių, tačiau jų nepakanka, kad sutartį būtų galima kvalifikuoti viešąja. Vienas esminių viešųjų sutarčių požymių yra paslaugas teikiančio subjekto pareiga sudaryti tiekimo sutartis su visais besikreipiančiais asmenimis ir tiekti paslaugas vienodomis sąlygomis tam tikrai vartotojų kategorijai. Tuo tarpu ginčo sutartimi atsakovas įsipareigojo paslaugas tiekti tol, kol ieškovas pats taps abonentu, t. y. bylos šalys sudarė sutartį dėl komunalinių paslaugų perteikimo iki tol, kol tokių tiekiamų paslaugų gavėjas neįsiregistruos kaip atskiras abonentas paslaugas teikiančiose įmonėse. Taigi ginčo sutartis neatitinka esminių viešąją sutartį apibūdinančių požymių, todėl abonento energijos ir kitų komunalinių paslaugų perpardavimo sutartis be teisinio pagrindo kvalifikuota viešąja.

Esant tokiai situacijai, kai sutarčiai negali būti taikomi įstatymuose įtvirtinti viešosioms sutartims taikytini sutarčių laisvės principo ribojimai, abonento ir subabonento teisinius santykius reglamentuoja jų sudaryta sutartis (CK 6.156 straipsnis) ir konkrečiai tokiems santykiams reguliuoti įtvirtintos tam tikros teisės normos. Atsižvelgiant į tai, kad subabonentų teisinė padėtis, jų teisės ir pareigos specialiųjų teisės aktų – Elektros energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo, Energetikos įstatymo, nėra apibrėžtos, abonento ir subabonento teisinius santykius perduodant subabonentui energiją reglamentuoja jų sudaryta sutartis. Šios sutarties pagrindu sutartį sudarančios šalys savo nuožiūra gali nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (pvz., užmokestį, taikomą už perduotą energiją; vietinio tinklo eksploatacijos sąnaudų padengimą; taip pat nuostatas dėl sutarties nutraukimo ir kt.). Analogiška pozicija jau išsakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. mokslinė–gamybinė AB „Precizika“, bylos Nr. 3K-3-123/2011; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Rodena“, bylos Nr. 3K-3-444/2010). Tokios subtiekimo sutartys aiškinamos remiantis bendrosiomis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir šių taisyklių taikymo praktika, t. y. sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu.“

Apibendrinant derėtų pabrėžti, kad norint tam tikrą sutartį kvalifikuoti kaip viešąją, reikia nustatyti visus šios sutarties požymius. Paprasčiausia pirma – rasti monopolininką, kuris turi pareigą sudaryti sutartis. Nagrinėtoje situacijoje buvo lygiaverčiai rinkos dalyviai (tam tikra prasme monopolininko X vartotojas ir potencialus vartotojas),  kurių nė vienas neturėjo pareigos sudaryti sutarties.

Sutarties privatumo doktrina subrangos teisiniuose santykiuose

Senokai nieko nerašiau sutarčių teisės tematika, todėl metas atsigriebti :) Šis įrašas skirtas iliustruoti sutarties privatumo doktrinos, dar kitaip vadinamos sutarties uždarumo principu, veikimą per subrangos teisinius santykius, 2011 m. balandžio 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 3K-3-157/2011 kontekste.

Visi žinome, kad sutarties uždarumo principas reiškia, kad sutartis saisto tik jos šalis. Šiek tiek plačiau apie sutarties uždarumą LAT’as yra pasisakęs 2011 m. spalio 4 d. nutartyje 3K-3-367/2011:

“Sutarties privalomumas ir uždarumas – klasikiniai ir visuotinai pripažįstami sutarčių teisės principai, kartu išreiškiantys būdingas sutarties, kaip sandorio, savybes. Abu šie principai bendriausia prasme atsispindi CK 6.154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje  sutarties sampratos apibrėžtyje: sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikros rūšies veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Be to, sutarties privalomumo principo turinys tiesiogiai įtvirtintas CK 6.189 straipsnio 1 dalies normoje – teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutarties uždarumo principas pažodžiui konkrečioje CK normoje neapibrėžtas, teisės doktrinoje ir praktikoje jis suformuluotas remiantis civilinių santykių reglamentavimo ypatumais ir sutarčių teisės normų sisteminiu vertinimu. Civilinių santykių subjektai veikia inter alia lygiateisiškumo, autonomijos, nesikišimo į privačius reikalus principų pagrindu, civiliniams santykiams nebūdingas pavaldumas, iš to išplaukia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus. Tai yra sutarties uždarumo principo esmė.  Sutarties uždarumo principo turinys ir veikimo ribos skirtingose teisės sistemose ar valstybėse gali būti skirtingi ir priklauso nuo nacionalinėje teisėje įtvirtinto reguliavimo. Lietuvos teisėje įtvirtintas santykinis sutarčių uždarumo principas, kurio turinys kasacinio teismų praktikoje aiškinamas kaip bendroji sutarčių teisės taisyklė, kad sutartis susaisto tik jos šalis, todėl, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms“.

Taigi čia atskleista privatumo doktrinos esmė. Mano norima aptarti probleminė sritis – subrangos teisiniai santykiai. Kadangi subrangos sutartis sudaroma tik tarp subrangovo ir rangovo, daugelyje teisinių sistemų, tarp jų ir Lietuvoje, pripažįstama, kad neegzistuoja teisinis ryšys tarp užsakovo ir subrangovo. Problemos esmė, kad tuo atveju, jei subrangovas neįvykdo savo sutartinių įsipareigojimų, jis yra atsakingas rangovui. Užsakovas gali reikalauti nuostolių atlyginimo tik iš rangovo, jei subrangovas neįvykdo savo sutartinių įsipareigojimų ir tik tokiu atveju, jei rangovas yra atsakingas užsakovui pagal rangos sutartį už tokius nuostolius. Teisinėse sistemose, kur neegzistuoja teisinis ryšys tarp užsakovo ir subrangovo, užsakovas nėra įpareigojamas apmokėti subrangovui šio atliktus darbus ir subrangovas privalo siekti apmokėjimo iš rangovo, kuris atitinkamai pareikalaus apmokėjimo iš užsakovo pagal sudarytą rangos sutartį. Ir atvirkščiai, užsakovui nevykdant pareigų, atsakomybę prieš subrangovą neša rangovas. Tai reiškia, teisinio ryšio tarp užsakovo ir subrangovo nebuvimas sudaro situaciją, kai užsakovas su subrangovu vienas prieš kitą nėra niekaip atsakingi. Dažniausiai praktinės problemos atsiranda tada, kai kas nors atsitinka su rangovu ir tarp subrangovo ir užsakovo nebelieka tarpininko t.y. asmens, kuris su jais abiem turi teisinį ryšį sutarčių pagrindu. Elementariausias to pavyzdys – rangovo bankrotas. Tačiau pasitaiko atvejų, kai problemos kyla dėl užsakovo ar subrangovo. Vėlgi, tai gali būti kurio nors iš jų bankrotas.

Tačiau dingus rangovui, užsakovui ar subrangovui praktiškai nelieka teisinių instrumentų  savo teisės. Tam nepadeda net kvazi-deliktas, dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes nėra tenkinamos jo sąlygų visetas. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika.

“Pasvirosios“ sąlygos nėra tenkintinos, nes pvz.: subrangovas negavęs atlyginimo už atliktus darbus, gali savo teises ginti kitais būdais, nesvarbu, kad tai bus neefektyvu t.y. bankroto byloje stoti į trečią eilę su visais kitais kreditoriais.

JAV nepagrįsto praturtėjimo institutas subrangos teisiniuose santykiuose turi kitokias sąlygas, kurios leidžia apginti savo teises:

1. užsakovas gavo ir priėmė naudą, kaip subrangovo darbų pasekmę;

2. subrangovas pagrįstai tikisi atlyginimo tada, kai atlieka darbus; ir

3. būtų neteisinga leisti užsakovui pasisavinti naudą, gautą iš subrangovo veiksmų be apmokėjimo subrangovui.

Šiek tiek skiriasi nuo lietuviškų bendrųjų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų :)

Klausimas, kaip subrangovui ar užsakovui ginti savo teises Lietuvoje? Atsakymas pateiktas mano minėtoje balandžio 4 dienos LAT’o nutartyje, kuris iš esmės gali pasitarnauti sprendžiant problemą bet kokią problemą, kylančią iš piniginių reikalavimų, dėl bet kurio iš minėtų trijų subjektų:

“Byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo už atliktus darbus pagal trišalę subrangos sutartį.

2008 m. rugpjūčio 12 d. trečiasis asmuo UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ (užsakovas), atsakovas UAB „Gotika“ (generalinis rangovas) ir ieškovas UAB „Kauno Fauga“ (subrangovas) sudarė subrangos sutartį dėl plastikinių langų montavimo darbų administraciniame pastate Kaune, Studentų g. 3A. Sutarties 7.2 punkte nustatyta, kad už atliktus statybos darbus subrangovui sumoka užsakovas per 45 kalendorines dienas nuo priėmimo-perdavimo akto ir sąskaitos-faktūros pateikimo jam dienos; 10.1 punkte – kad subrangovas gali nutraukti sutartį, prieš trisdešimt kalendorinių dienų pranešęs generaliniam rangovui, jeigu užsakovas nustatyta tvarka nesumoka avanso ar kitų mokėjimų, nevykdo kitų sutartinių įsipareigojimų, bankrutuoja arba tampa nemokus.

Subrangovas atliko sutartyje numatytus darbus, 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 13 d. aktais juos perdavė užsakovui, 2008 m. rugsėjo 26 d. ir 2008 m. spalio 13 d. išrašė ir pateikė užsakovui sąskaitas–faktūras. Bendra atliktų darbų vertė yra 126 003,04 Lt. Užsakovas subrangovui buvo sumokėjęs 40 000 Lt avansą, todėl liko skolingas už atliktus darbus 86 003,04 Lt. Kadangi su subrangovu sutartyje nustatyta tvarka ir terminais nebuvo atsiskaityta, jis, vadovaudamasis sutarties 10.1 punktu, 2009 m. lapkričio 6 d. pranešė generaliniam rangovui apie subrangos sutarties nutraukimą. Sutarties 10.2 punkte nustatyta, kad, įsigaliojus pranešimui dėl sutarties nutraukimo, generalinis rangovas (atsakovas) nedelsdamas privalo sumokėti subrangovui (ieškovui) už atliktus statybos darbus. Remdamasis šiuo punktu, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 86 003,04 Lt skolos, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.“

Esmė, kad subrangos sutartis buvo trišalė. Atkreiptinas dėmesys į sutarties sąlygas, kurias sugebėjo sulygti subrangovo atstovas. Iš nutarties jas galima atgaminti taip:

•7.2 už atliktus statybos darbus subrangovui sumoka užsakovas per 45 kalendorines dienas nuo priėmimo-perdavimo akto ir sąskaitos-faktūros pateikimo jam dienos.
•10.1 subrangovas gali nutraukti sutartį, prieš trisdešimt kalendorinių dienų pranešęs generaliniam rangovui, jeigu užsakovas nustatyta tvarka nesumoka avanso ar kitų mokėjimų, nevykdo kitų sutartinių įsipareigojimų, bankrutuoja arba tampa nemokus.
•10.2 įsigaliojus pranešimui dėl sutarties nutraukimo, generalinis rangovas (atsakovas) nedelsdamas privalo sumokėti subrangovui (ieškovui) už atliktus statybos darbus.
Matome, kaip profesionaliai žaidžia subrangovas, jis derėdamasis sudėjo maksimalias pastangas savo teisių apsaugai. Numatė galimybes nutraukti sutartį, jeigu užsakovas nustatyta tvarka nesumoka avanso ar kitų mokėjimų, nevykdo kitų sutartinių įsipareigojimų, bankrutuoja arba tampa nemokus. Taip jis sėdi labai saugus. Nutraukus sutartį šiuo pagrindu įsijungia kita sąlyga, kuri nurodo, kad įsigaliojus pranešimui dėl sutarties nutraukimo, generalinis rangovas (atsakovas) nedelsdamas privalo sumokėti subrangovui (ieškovui) už atliktus statybos darbus. Taigi iš esmės laiku negaudamas pinigų, užsakovas gali nutraukti sutartį ir reikalauti pinigų iš rangovo.  Aišku, rangovas šioje byloja ginčija minėtas sąlygas.
Šiuo atveju teisės aiškinimui svarbi CK 6.650 str. 4 dalis. LAT’as nurodo:
“CK 6.650 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių reikalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu, jeigu kitaip nenustatyta įstatymuose ar sutartyje, taigi, ši norma yra dispozityvi. Nagrinėjamos bylos atveju trišalėje subrangos sutartyje šalys įtvirtino kelias atsiskaitymo tvarką nustatančias sąlygas: pagal bendrąją taisyklę už atliktus statybos darbus subrangovui sumoka užsakovas (7.2 punktas), tačiau 10.2 punkte nustatyta šios taisyklės išimtis – subrangovui pranešus apie sutarties nutraukimą, už atliktus statybos darbus nedelsdamas privalo sumokėti generalinis rangovas. Kasaciniame skunde teigiama, kad sutarties 10.2 punkte generaliniam rangovui nustatyta pareiga nėra besąlyginė – ji atsiranda tik jam gavus apmokėjimą iš užsakovo, be to, jos vykdymui įtakos turi subrangovo bendradarbiavimo pareigos vykdymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant šalių sutartiniams santykiams turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o ne dispozityviosios normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010), taigi nagrinėjamoje byloje netaikytinos CK 6.64, 6.650, 6.655 straipsniuose įtvirtintos dispozityviosios normos.“

Dabar, iš šalies žiūrint, problemos sprendimas atrodo gana paprastas: sudarai trišalę sutartį ir nusistatai tarpusavio atsiskaitymo sąlygas, nes CK 6.650 straipsnio 4 d. – dispozityvi norma. Galiu toliau pafantazuoti, nes be bylos medžiagos negalima visiškai tiksliai pasakyti, kodėl kilo šis ginčas t.y. kodėl rangovas nenorėjo atsiskaitinėti su rangovu, tačiau iš nutarties gana aiškiai matosi, kad tiek rangovas, tiek subrangovas žinojo, kad užsakovas tapo nemokus, o pats rangovas buvo bankroto bylos užsakovui iniciatorius. Manau, kad rangovas ginčijo minėtas sutarties nuostatas ir aiškino, kad CK 6.650 str. 4 d. nėra dispozityvi, nes subrangovui nukreipus reikalavimus į rangovą, jam pereitų teisė atgauti subrangovui sumokėtus pinigus iš užsakovo (fatinio naudos gavėjo), kuris bankrutuoja. Manau, rangovas tiesiog nenorėjo stoti į bendrą eilę su visais kitais užsakovo kreditoriais, todėl sąmoningai, visais įmanomais veiksmais stengėsi išvengti sutartinių prievolių vykdymo subrangovo naudai. Šioje situacijoje belieka pagirti asmenį, kuris atstovavo subrangovą sudarinėjant trišalę sutartį. Akivaizdu, jog tas asmuo puikiai išmanė subrangos sutartinių teisinių santykių problematiką ir įdėjo maksimalias pastangas, kad apsaugotų subrangovo interesus.

Apibendrinant galima pasakyti, jog sudarinėjant tokio tipo sutartis, CK sutarties šalims suteikia plačią dispoziciją, kuria priklausomai nuo atstovaujamos šalis, derybinės galios ir atstovo meistriškumo, reikia tempti kiek įmanoma savo naudai. CK 6.650 str. 4 d. dispozityvumas suteikia galimybę užsitikrinti teisinį tikrumą tiek užsakovui, tiek subrangovui.

P. S. Už straipsnio idėją dėkoju dr. Evaldui Klimui.

Dėmesio! Klausimas iš sutarčių teisės

Sugalvojau pabandyti padaryti nesąmonę :) Noriu užduoti klausimą tinklaraščio skaitytojams. Civilinio kodekso 6.305 str. 1 d. nurodo:

“Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).“

Mano KLAUSIMAS: Kada maisto parduotuvėje asmuo, įprastai esantis pirkėju, tampa pardavėju, o parduotuvė, įprastai esanti pardavėja, tampa pirkėju?

Komentaruose norėčiau sulaukti įdomių, kūrybingų, pirkimo-pardavimo sutarties sampratą atitinkančių atsakymų. Įdomiausio atsakymo autoriui atiteks prizas: bandelė ir stiklinė kompoto Mykolo Romerio Universiteto valgykloje..

Esant terminuotai prievolei susitarimai dėl laidavimo pabaigos yra galimi

2011 m. gegužės 17 d. (bylos Nr. 3K-3-245/2011) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priminė civilinėje byloje 3K-7-229/2009 suformuotą praktiką ir ją išplėtė nurodydamas, jog CK 6.88 str. 1 d. yra dispozityvi:

“Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.“

LAT’as nurodė, jog susitarimai, kurie keistų terminuotą laidavimą CK nėra draudžiami, o minėtoje normoje nustatytas terminas yra dispozityvus:

“Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.“

Toliau paaiškinama tokio susitarimo (laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo) prasmė:

“Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“, UAB „Čilija“, bylos Nr. 3K-3-261/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009).“

Taigi, esant terminuotoms prievolėms, galima susitarti, jog CK 6.88 str. nebūtų taikomas, todėl kreditoriui tikslinga laidavimo sutartyje aiškiai nustatyti tokią sąlygą. Nagrinėjamoje byloje tai buvo padaryta taip:

“2005 m. balandžio 27 d. ieškovas ir UAB „BVSI“  sudarė kredito linijos sutartį Nr. 7507, kurios pagrindu UAB „BVSI“ buvo suteikta 26 065 eurų kredito linija apyvartinėms lėšoms papildyti. Sutarties 4 punkte nustatyta, kad 2007 m. balandžio 30 d. sugrąžinami visi iš kredito linijos paimti ir negrąžinti kreditai, o kredito linijos limito galiojimas pasibaigia.  2005 m. balandžio 27 d. ieškovas ir kasatoriai V. V., A. V. ir atsakovas V. B. sudarė laidavimo sutartis, pagal kurias laiduotojai įsipareigojo atsakyti ieškovui visu savo turtu, jeigu skolininkė UAB „BVSI“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal 2005 m. balandžio 27 d. kredito linijos sutartį Nr. 7507. Laidavimo sutarčių 4.2 punkte nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Taigi nors ieškovas ir UAB „BVSI“ 2005 m. balandžio 27 d. kredito linijos sutartyje Nr. 7507 nustatė prievolės įvykdymo terminą, tačiau laidavimo sutartimis ieškovas su laiduotojais aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad laidavimas galios iki visiško skolininkės UAB „BVSI“ prievolių įvykdymo. Ir toks susitarimas, minėta, neprieštarauja laidavimą reglamentuojančioms CK teisės normoms. Tokiu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos trijų mėnesių terminas netaikytinas, laidavimas galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes kasatoriai laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių šią išvadą, t. y. kad kasatoriai, sudarydami laidavimo sutartis su ieškovu ir taip užtikrindami UAB „BVSI“ prievolių pagal 2005 m. balandžio 27 d. kredito linijos sutartį įvykdymą, siekė susitarti dėl terminuoto laidavimo (CK 6.193 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, negalima ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis.“

Vėl laimi sutarčių laisvės principas ir  toks šalių susitarimas atitinka Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą.

Aišku, skolininko vietoje yra tikslinga tokių laidavimo nuostatų neturėti, nes 3 mėnesių terminas yra labai patogus, tačiau viskas priklauso nuo šalių derybinės galios.

%d bloggers like this: