Paskelbta

Asmuo, kuris elementariai nesiorientuoja Konstitucijos nuostatose, negali būti skiriamas Konstitucinio Teismo teisėju

Praėjusią savaitę perskaičiau naujieną, jog L. Graužinienė, kaip Seimo pirmininkė, į Konstitucinį Teismą skirti teisėju siūlys buvusį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių. Vos nenukritau nuo kėdės… Nejaugi pas žmones tokia trumpa atmintis? Aš prisimenu įvykius, kurių atomazga buvo 2009 m. gegužės 15 d. Konstitucinio Teismo sprendimas. Trumpai priminsiu tą istoriją (ne faktas į faktą, nes datos užsimiršta). Jos esmė buvo ta, kad tuometinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko V. Greičiaus įgaliojimai būti teismo pirmininku buvo pasibaigę. Tačiau dėl Konstitucijoje įtvirtintos procedūros, kuria siekiama skiriant ir atleidžiant aukščiausio rango teisėjus gražiai įgyvendinti valdžių padalijimo principą (leisti dalyvauti ir leidžiamajai valdžiai ir prezidentui),  Seimas porą metų iš pareigų, vadovaudamasis laisvu mandatu (šiuo atveju baltu bilietu) nesiryžo atlikti formalumo t.y. nubalsuoti už V. Greičiaus atstatydinimą. Tokia situacija sukėlė “mini Konstitucinę krizę“, nes vienam teisėjui ir Seimui in corpore Konstitucija nustojo galioti. Jiems susišvietė, kad Seimas turi teisę net pasibaigus teisėjo įgaliojimams, vadovaudamasis laisvu mandatu, jo neatstatydinti t.y. suteikti de facto popiežiaus pareigas.

Taip tampytasi, jeigu neklystu, kelerius metus. Mano žiniomis, pats teisėjas tam neprieštaravo, nes turėjo aiškų savanaudišką interesą išlikti teismo pirmininku, nors pagal Konstituciją jo įgaliojimai buvo pasibaigę, tačiau formaliai jis nebuvo atleistas, nes Seimas atsisakydavo patvirtinti jo atstatydinimą. Taip kurį laiką jis neteisėtai kurį laiką vadovavo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.  Siekiant išlaikyti vienai iš politinių jėgų palankų LAT’o pirmininką buvo sabotuojamas ir paties šio teismo teisėjų korpuso sudarymas. Radus Konstitucijos 84 str. 1 d. 11 p., kuris nustato “Prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką“, buvo bandoma vengti paskirti visą LAT’o sudėtį, tam, kad pagal šią nuostatą nebūtų galima skirti naujo teismo pirmininko. Naudojantis šia norma, formaliai buvo bandoma kabinėtis prie kandidatų pvz.: galima prisiminti, kai nenorėta skirti vieno geriausių Lietuvos privatinės teisės specialistų prof. E. Baranausko į LAT’ą.

Bandant priversti Seimą laikytis Konstitucijos, tuometinis prezidentas V. Adamkus kreipėsi į Konstitucinį Teismą pateikti išvados, ar toks Seimo elgesys, kai nėra atleidžiamas teismo pirmininkas pasibaigus jo įgaliojimu laikui, yra teisėtas. Konstitucinio Teismo atsakymas neturėtų nieko stebinti:

“Konstitucijos 115 straipsnyje numatyti ir tokie teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindai, kurie yra objektyvaus pobūdžio faktai ir nėra susiję su teisėjo laisvu apsisprendimu, kaip antai pasibaigęs įgaliojimų laikas, kuriam jis buvo paskirtas eiti teisėjo ar teismo pirmininko pareigas. Esant tokiam konstituciniam Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš pareigų pagrindui Respublikos Prezidentas privalo įsitikinti, kad iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas, t. y. pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas, ir, jeigu įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, privalo kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš pareigų, nes pasibaigė to teisėjo ar teismo pirmininko įgaliojimų laikas. Minėta speciali teisėjų institucija savo ruožtu privalo įsitikinti, kad iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas (pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas), ir, jeigu jis yra, privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją ar šio teismo pirmininką iš pareigų, t. y. ji pagal Konstituciją negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko iš pareigų. Respublikos Prezidentas, gavęs tokį specialios teisėjų institucijos patarimą, privalo teikti atitinkamą asmenį Seimui atleisti iš pareigų.

Seimas, gavęs Respublikos Prezidento teikimą atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją ar šio teismo pirmininką iš pareigų, privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas, t. y. pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas, ir, jeigu pripažįstama, kad įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, priimti atitinkamą individualų teisės taikymo aktą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš teisėjo ar teismo pirmininko pareigų. Taigi tuo atveju, kai konstatuojamas objektyvus faktas, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, atitinkamą asmenį atleisti iš pareigų yra privaloma. Tai mutatis mutandis taikytina ir Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkams.“

Pasakęs, kad Seimas privalo atleisti teisėją iš pareigų pasibaigus jo įgaliojimams, buvo pridurta, kad Konstitucijos imperatyvų nepaisymas nėra suderinamas su Seimo nario laisvu mandatu:

“Taigi darytina išvada, kad konstitucinis Seimo nario laisvo mandato principas negali būti suprantamas kaip Konstitucijos ir įstatymų nevaržoma Seimo nario absoliuti laisvė veikti taip, kad Seimas negalėtų įgyvendinti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų ir kad būtų priimti nesuderinami su Konstitucija sprendimai; priešingas konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo aiškinimas reikštų Seimo nariui iš Konstitucijos ir iš Seimo nario priesaikos kylančių imperatyvų nepaisymą.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimo nario pareiga veikti taip, kaip jį įpareigoja Seimo nario duota priesaika, paisant iš Konstitucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, negali būti interpretuojama kaip reiškianti konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo ribojimą. Šio principo aiškinimas, esą Seimo narys, vykdydamas savo konstitucinę priedermę, tam tikrais atvejais galėtų nepaisyti iš Konstitucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, yra nesuderinamas su konstitucine Seimo nario laisvo mandato principo samprata.“

Tam, kad atleisti teismo pirmininką pasibaigus jo įgaliojimams prireikė Konstitucinio Teismo išaiškinimo… Bjauru toje istorijoje tai, kad Seimas nepaisė Konstitucijos ir nevykdė savo pareigų. Dar bjauriau toje istorijoje, kad tuometinis LAT’o pirmininkas leidosi būti marionete polinių jėgų rankose žaidžiant politinius žaidimus. Jis tam nesipriešino, nebuvo jokių pasisakymų, kad jo įgaliojimai pasibaigė ar pan. Asmeniniai interesai t.y. pirmininko kėdė buvo svarbiau negu Konstitucijos laikymasis. Čia peršasi tik kelios išvados. Teisėjas nesupranta konstitucinės teisės ABC arba jis supranta, bet tiesiog iškelia savo asmeninius interesus virš Konstitucijos. Mano klausimas visiems, kas perskaitė šį tekstą iki galo yra toks: ar toks asmuo gali būti skiriamas Konstitucinio Teismo teisėju ir aiškinti Konstituciją?

Mano asmeniškas atsakymas būtų – negali. Tokio asmens skyrimas KT teisėju yra pasityčiojimas iš Konstitucijos…

Paskelbta

Konstitucinis Teismas v. Seimas: kur yra kompetencijų riba valdžių padalijimo principo atžvilgiu?

Per savo neapdairumą kažkaip sugebėjau praleisti Konstitucinio Teismo teisėjos Ramutės Ruškytės atskirąją nuomonę dėl balandžio 30 d. nutarimo, kuriuo spręsti merų ir jų pavaduotojų atlyginimų ir kitų socialinių garantijų klausimai. Atskiroji nuomonė mane gana stipriai šokiravo tiek dėl savo turinio, tiek dėl to, kad viešojoje erdvėje nesulaukė nė lašelio dėmesio. Joje paliestas labai svarbus klausimas t.y. kur yra Konstitucinio Teismo ir Seimo kompetencijų riba valdžių padalijimo principe t.y. kaip ir kiek Konstitucinis Teismas gali kištis į Seimo kompetenciją. Visų pirmą dėl ko keliamas klausimas, nes LRKT savo nutarime nurodė:

“Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas valstybės ir savivaldybių politikams teisę gauti teisingą darbo apmokėjimą, pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės ir savivaldybių politikams nustatytas apmokėjimo už darbą dydis atitiktų šių asmenų veiklos specifiką ir nesudarytų prielaidų iš vienos darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos asmenų kategorijos (šiuo atveju – valstybės politikų) nepagrįstai išskirti, nustatant darbo apmokėjimo dydį, tam tikros asmenų grupės (šiuo atveju – merų ir merų pavaduotojų).

Pažymėtina ir tai, kad įstatyme (šiuo atveju – Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme) reguliuojant valstybės ir savivaldybių politikų darbo užmokesčio dydžius darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos vienos asmenų kategorijos atskiroms asmenų grupėms darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuoti, tačiau tai turi būti pagrįsta tam tikrais aiškiais objektyviais kriterijais, kaip antai atskiroms šios kategorijos asmenų grupėms priklausantiems asmenims priskirtų funkcijų pobūdžiu, jų sudėtingumu, reikšmingumu, apimtimi, atsakomybe už šių funkcijų vykdymą; tai pasakytina ir apie tai pačiai darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinai asmenų grupei priklausančių asmenų darbo užmokesčio dydžių diferencijavimą: teisiniu reguliavimu darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuojami, tačiau tai turi būti pagrįsta aiškiais objektyviais kriterijais, atspindinčiais atitinkamai grupei priklausančių asmenų veiklos ypatumus.

Teisiniu reguliavimu nustatant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, lemiančias būtinybę juos diferencijuoti.

Šiame kontekste pažymėtina tai, kad savivaldybės gali gerokai skirtis ne tik jų teritorijoje gyvenančių gyventojų skaičiumi, bet ir inter alia savo dydžiu, savivaldybės kompetencijai priskirtų spręsti klausimų apimtimi dėl jų reikšmingumo ir sudėtingumo; taigi savivaldybių politikų veiklos apimtis ir jiems tenkančios atsakomybės mastas taip pat gali skirtis dėl atitinkamos savivaldybės ypatumų, todėl teisiniu reguliavimu diferencijuojant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgta ir į šią jų veiklos specifiką.“

Turime atkreipti dėmesį į dažnai teismo nutarimuose pasitaikančią loginę-lingvistinę konstrukciją “Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą“. Aš skaitydamas teismo nutarimus nuolat matau šį konstruktą, kuris į esmės aiškina, kaip Seimas turi dirbti savo darbą. Iš čia kyla ir didysis klausimas, ar Konstitucinis Teismas neperžengia savo kompetencijos ir pats nepažeidžia valdžių padalijimo principo teikdamas tokio tipo nurodymus? Mano žiniomis, joks mūsų rimtas konstitucionalistas nėra ieškojęs atsakymo į šį klausimą, tesu girdėjęs diskusijose paviršutiniškus pasvarstymus. Šis klausimas būtų puiki tema moksliniam darbui. Tačiau dabar reikia grįžti prie atskirosios nuomonės, ji svarbi būtent tuo, kad Ramutė Ruškytė oficialiai pateikia savo nuomonę kaip Konstitucinio teismo teisėja šiuo klausimu:

“Nesutinku su Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 8 punkte esančia naujove – jame yra pateikti nurodymai įstatymų leidėjui. Šie nurodymai nėra grindžiami jokia konkrečia Konstitucijos norma ar principais. Tokie nurodymai taip pat nekyla iš anksčiau šiame nutarime aptarto teisinio reguliavimo. Nutarime, inter alia 2 motyvuojamosios dalies II skyriaus 2.2 punkte, yra minimas „pareiginės algos koeficientas, kuris nustatytas šio įstatymo priedėlyje“ (Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Tačiau priedėlyje nustatyti dydžiai nutarime nebuvo pateikti, jie niekaip nebuvo analizuoti.

Todėl tokie Konstitucinio Teismo samprotavimai, kuriais iš esmės kvestionuojami nustatytieji merų atlyginimų dydžiai, mano nuomone, negali būti laikomi konstituciškai pagrįstai argumentuotais ir gali sudaryti prielaidas įsiterpti į Seimo galias.“

Visų pirma dėl “esančios naujovės, kuria pateikti nurodymai įstatymų leidėjui“, tai mano komentaras būtų paprastas, tai nėra naujovė, galėčiau pateikti krūvą LRKT išaiškinimų, kuriais tai daryta (užtenka per nutarimų paiešką paleisti frazę “Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą“).  Kitas dalykas yra tų nurodymų pagrįstumas, teisėja pastebi, kad jie nepagrįsti Konstitucijos norma ar principais. Iš čia galima kelti du klausimus:

1. Ar LRKT išvis neperžengia savo kompetencijos duodamas tokio tipo nurodymą Seimui (įstatymo leidėjui)?

2. Ar visgi LRKT gali duoti tokio tipo nurodymą, su sąlyga, kad tas nurodymas yra konstituciškai pagrįstas (normomis ir principais)?

Norėčiau paieškoti gilesnių atsakymų šiuos klausimus.. Būtų smagu, jei prie to prisidėtų koks rimtas konstitucionalistas, nes į šiuos klausimus yra būtina rasti atsakymus, kitaip mes niekada nežinosime aiškios ribos tarp Seimo ir Konstitucinio Teismo kompetencijų..

Paskelbta

Konstitucijos viršenybė šiuo atveju neleido reinterpretuoti doktrinos

Vėl tenka rašyti savo mėgstamiausia nemėgstamiausia tema, bet ką padarysi. Šiandien Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriuo nusprendė, kad norint leisti asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, leisti kandidatuoti į Seimą – būtina daryti Konstitucijos pataisas. Priimtas sprendimas manęs visiškai nenustebino, nes, kai stebėjau viešą šios bylos posėdį, viena pusė mušė į vienus vartus, o kita neturėjo jokių argumentų ir nesugebėjo nieko pasakyti apie doktrinos reinterpretavimo galimybes, ginčo stadijoje pasakiusi, kad: “viską palieka nuspręsti teismui“ (cituoju R. Žemaitaitį iš atminties). Pasirodžius EŽTT sprendimui byloje Paksas prieš Lietuvą jau tada rašiau, kad Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos šalinimui yra du būdai: 1) konstitucinės doktrinos reinterpretacija; 2) Konstitucijos teksto keitimas. Išaiškėjus kolizijai apėmė dvejopi jausmai, pirma esu Konstitucijos teksto keitimo priešininkas, o antra esu draudimo kandidatuoti, už priesaikos sulaužymą, iki gyvos galvos šalininkas, tačiau negaliu susitaikyti su pozicija, kad yra prieštaravimas tarp Konstitucijos ir Konvencijos. Mano siūlymas buvo saugoti Konstitucijos tekstą ir keisti doktriną. Kaip dabar žinome, juo nebuvo pasinaudota. Tada pastebėjau, kad doktrinos reinterpretavimas sukeltu neigiamus padarinius – konstitucinis priesaikos institutas taptų bevertis. Tiesa, tuos pačius padarinius sukeltų ir Konstitucijos teksto keitimas. Vadovaudamasis šiais samprotavimais tuo metu priėjau prie išvados, kad mažesnę žalą sukeltų doktrinos reintepretavimas, tačiau, jau tada buvo akivaizdu, kad sprendimo, kuris tenkintų visus nėra ir negali būti. Dabar Konstituciniam Teismas nusprendė, kad vienintelis sprendimas – Konstitucijos keitimas, todėl derėtų panagrinėti šio sprendimo priėmimo motyvus.

Pirmiausia teismas priminė oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo sąlygas:

“Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina bei precedentais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai); jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus Tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ji būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje nustatytas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai ji pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).“

Kaip matysime toliau, reinterpretacijai kelią užkerta Konstitucijos viršenybės koordinacinis konstitucinis principas. Toliau nagrinėjant nutarimą labai krenta į akis, kad LRKT nevartoja “Konstitucijos dvasios“ sąvokos. Mano spėjimas būtų, kad taip siekiama apsisaugoti nuo viešojoje erdvėje kilusio triukšmo po 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo. Teismas nurodo:

“Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė nuostata, pagal kurią Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, yra implicitinė. Ji kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo, inter alia iš konstitucinio priesaikos instituto, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nėra numatyta, kad praėjus tam tikram laikui asmuo, kurį už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimas pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos ir galėtų duoti Seimo nario priesaiką, taip pat iš Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinto apkaltos instituto. Konstitucinė apkaltos instituto paskirtis – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu, taip užtikrinant, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Atsižvelgiant į tokią konstitucinių priesaikos ir apkaltos institutų sampratą pažymėtina ir tai, kad asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, rinkimas Seimo nariu pagal Konstituciją būtų beprasmis, nes jis pagal Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalį negalėtų prisiekti būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir įgyti Tautos atstovo teisių.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; keičiant bet kurį iš šių institutų elementų būtų keičiamas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema.“

Iš pateiktos citatos galiu pateikti konstitucijos dvasios apibrėžimą. Konstitucijos dvasia – implicitinis Konstitucijos turinys, kylantis iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo. Taigi, teismas paaiškina, kas yra Konstitucijos dvasia, nors tiesiogiai to, turbūt, mano manymu be reikalo, vengdamas kontraversijos viešojoje erdvėje, to nepasako. Teismas aiškiai pasako, kad sulaužęs asmuo negalėtų prisiekti, o kadangi tautos atstovo įgaliojimai įgyjami tik davus priesaiką, tokio asmens rinkimas – beprasmis. Taip paaiškinamas draudimas iki gyvos galvos.

Toliau teismas aiškina Konstitucijos viršenybės principą:

“Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Šis principas įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.“

Primenamas Konstitucinio Teismo vaidmuo:

“Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai; oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Konstitucinis Teismas, oficialiai aiškindamas Konstituciją, turi užtikrinti Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jos vientisumą.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konstitucijos nuostatų sampratą kyla iš pačios Konstitucijos: kad galėtų nustatyti, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir priimti sprendimą, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus; kitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas paneigtų pačią Konstitucinio Teismo konstitucinę paskirtį (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas). Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas; priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nesuderinamumui (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).“

Iš šios motyvacijos teismas prieina prie išvadų, kad:

1) Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją, kurioje Konstitucija užima išskirtinę vietą; teisinėje valstybėje draudžiama žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia pačioje Konstitucijoje;

2) Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą Seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos Prezidento aktą (jo dalį), Vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – pagal Konstituciją yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai(Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas);

3) Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2010 m. gegužės 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

4) Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimai).

5) Iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Jeigu vis dėlto įstatymų leidėjas priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą. Kitoks Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimas būtų nesuderinamas inter alia su Konstitucijos viršenybės principu, konstituciniais valdžių padalijimo, teisinės valstybės principais. Be to, tai būtų nesuderinama ir su bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (ne teisės pagrindu teisė neatsiranda.

Išvados griežtos, tačiau nepasakyta nieko, ko nežinojome iš ankstesnės konstitucinės doktrinos, tą parodo ir cituoti teismo sprendimai.

Toliau teismas pereina prie Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos:

“Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo nustatytas šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas, buvo priimtas reaguojant į Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34932/04), kuriame nuolatinis ir negrįžtamas draudimas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, būti renkamam į Seimą buvo pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Konvencijos  Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje įtvirtintą teisę kandidatuoti į įstatymų leidybos instituciją. Sprendime pažymėta, kad šis draudimas turi konstitucinį pagrindą (110 punktas).

Taigi minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas reiškia, kad Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos suponuoja Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą garantuoti asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, teisę būti išrinktam Seimo nariu, yra nesuderinamos su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis.“

Teismas pasisako dėl Konvencijos vietos mūsų teisės sistemoje bei nacionalinės, konstitucinės ir tarptautinės teisės santykio:

“Konvencija ir tam tikri jos protokolai, inter alia jos Protokolas Nr. 1, yra Seimo ratifikuotos įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Konvencija ratifikuota Seimo 1995 m. balandžio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Konvencijos Protokolas Nr. 1 Seimo ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo ratifikavimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ papildymo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai jis įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d.

Pagal Konvencijos 1 straipsnį Lietuvos Respublika privalo garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijai priklausančiam asmeniui Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves, o pagal Konvencijos 46 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalis ji yra; tai taikytina ir Konvencijos Protokole Nr. 1 įtvirtintoms teisėms ir laisvėms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams bylose, susijusiose su šiomis teisėmis ir laisvėmis (pagal šio protokolo 5 straipsnį jo 1–4 straipsniai laikomi papildomais Konvencijos straipsniais ir visos Konvencijos nuostatos taikomos pagal tai). Pabrėžtina, kad Konvencija ir jos protokolai buvo sudaryti inter alia remiantis suverenios valstybių lygybės principu; Konvencijos žmogaus teisių apsaugos sistema nacionalinių teisinių sistemų atžvilgiu yra subsidiari.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybėms, Konvencijos ir jos protokolų dalyvėms, tenka pagrindinė atsakomybė už veiksmingą Konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimą, todėl jos turi plačią diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones. Tačiau tokią diskreciją riboja valstybių teisinių sistemų, inter alia jų konstitucijų, ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema, taip pat pagal Konvenciją ir jos protokolus garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių pobūdis (inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2007 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Sisojeva ir kt. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 60654/00); 2001 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Chapman prieš Didžiąją Britaniją (pareiškimo Nr. 27238/95).

Taip pat pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos aukštosios susitariančiosios šalys prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (Konvencijos 19 straipsnis); šio teismo jurisdikcija apima visus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, jam pateikiamus kreipiantis pagal Konvencijos 33, 34, 46 ir 47 straipsnius (Konvencijos 32 straipsnio 1 dalis), t. y. Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, kylančius nagrinėjant tarpvalstybines bylas ir individualias peticijas dėl Konvencijos ir jos protokolų nuostatų bei jose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, aiškinant Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtus sprendimus ir teikiant konsultacines išvadas Konvencijos ir jos protokolų nuostatų aiškinimo teisiniais klausimais.

Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, jo jurisdikcija nepakeičia Konstitucinio Teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti Konstituciją.

Minėta, kad valstybių, Konvencijos ir jos protokolų dalyvių, diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones riboja inter alia jų konstitucijų ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvoje taikoma paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją) (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d., 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. sprendimai). Taigi Lietuvos teisinėje sistemoje Konvencija turi įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Įstatymo galią turi ir jos Protokolas Nr. 1.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taigi tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo.

Vadinasi, vidaus teisėje įgyvendinant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus būtina atsižvelgti į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą. Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiu įstatymo ar tarptautinės sutarties, bet ji reikalauja, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nutarimas); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu trukdytų įgyvendinti įsipareigojimus pagal sudarytas tarptautines sutartis (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). Tai taikytina ir Konvencijai (bei jos protokolams); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada).“

Galiausiai teismas paaiškina, kodėl šiuo atveju negalima reinterpretuoti konstitucinės doktrinos:

“Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ši doktrina būtų pakoreguota, negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet būtų pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata.

Taip pat minėta, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; pakeitus bet kurį iš šių institutų elementą būtų pakeistas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. visuose minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema. Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Vadinasi, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų – apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės – integruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.“

Taigi teismas pasako, kad pats šiuo atveju negali išspręsti problemos, o jos sprendimas paliekamas įstatymų leidėjui, kaip ir buvo nurodyta 2011 m. sausio 10 d. pareiškime:

“Kita vertus, pabrėžtina, kad pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikai kyla pareiga pašalinti minėtą Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatų nesuderinamumą su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu, vienintelis būdas pašalinti šį nesuderinamumą – priimti atitinkamą (-as) Konstitucijos pataisą (-as).“

Teismas taip pat pastebėjo, kad Seimas viršijo savo įgaliojimus, ką aš viešai pasakiau, kai kovą priimti Seimo rinkimų įstatymo pakeitimai:

“Konstatuotina, kad Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nustatęs minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo ignoruojama Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime atskleista konstitucinės atsakomybės už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą samprata ir nepaisoma to, kad pagal Konstituciją inter alia Seimo nariu niekada negali būti renkamas asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, įstatymų leidėjas mėgino įveikti Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo galią ir pažeidė iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kylantį draudimą vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos vientisumo principą, 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą, viršijo Konstitucijoje nustatytus savo įgaliojimus ir pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus.“

Šis nutarimas sukels didelį atgarsį, ypač artėjant Seimo rinkimams, o, mano akimis žiūrint, didžiausia problema, kad kolizija tarp Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir LR Konstitucijos tęsiasi.  Taip pat turiu pastebėti, kad galimybės apskritai reinterpretuoti oficialią konstitucinę doktriną sumažėja. Galiausiai, bet koks priimtas sprendimas, kuris pašalintų esama koliziją, sunaikins konstitucinį priesaikos institutą. Todėl iš šios problemos pralaimėję išlipsime visi..

Paskelbta

Konsultacinio (patariamojo) referendumo teisinė reikšmė ir priimto sprendimo įgyvendinimo mechanizmas

Viešojoje erdvėje ne vienas politikos apžvalgininkas jau pasisakė apie konsultacinį (Referendumo įstatyme terminai “konsultacinis“ ir “patariamasis“  referendumai yra vartojami sinonimiškai) referendumą dėl Visagino atominės elektrinės. Seimas prašo konsultacijos klausimu:

„Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje.“

Atsakymas turėtų būti: pritariu arba nepritariu. Problema – šiame referendume priimto sprendimo teisinė reikšmė ir apskritai patariamajame referendume priimto sprendimo įgyvendinimas t.y. įgyvendinimo teisinis mechanizmas. Politikos apžvalgininkas A. Račas, grįsdamas savo apsisprendimą nedalyvauti referendume, nurodo:

“Pradėkim nuo to, kas parašyta Konstitucijoje: “Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu”. Mano supratimu, kertinis žodis čia yra “sprendžiami”. Tačiau spalio 14-ąją spręsti mes nieko negalėsime. Mums siūloma tik patarti ir tai iš anksto žinant, kad to patarimo iš tiesų tai niekas neklausys, nes visi sprendimai jau seniausiai priimti. Beje, tiems sprendimams pritarė ir dalis tų Seimo narių, kurie balsavo ir už referendumo paskelbimą. Prasmės jiems patarinėti lygiai tiek pat, kiek aiškinti pagiriotam alkoholikui apie kepenų cirozės grėsmes.“

Tai yra labai aiškiai išreikšta pozicija ir ją galima patikrinti atitikimo teisei prasme. Jau esu rašęs, kad Referendumo įstatymo teisinis reguliavimas yra labai skylėtas ir skylių lopymą ateityje komplikuos šio įstatymo įtraukimas į konstitucinių įstatymų sąrašą. Šis įstatymas pateikia tokį referendumų rūšis:

“3 straipsnis. Referendumo rūšys
Lietuvos Respublikoje gali būti rengiami privalomieji ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai.

4 straipsnis. Privalomieji referendumai
1. Privalomai rengiami referendumai šiais klausimais:
1) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, pakeitimo;
2) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatų pakeitimo;
3) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo;
4) dėl 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ pakeitimo;
5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu šis dalyvavimas yra susijęs su Lietuvos valstybės organų kompetencijos daliniu perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms ar jų jurisdikcijai.
2. Privalomieji referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų, kuriuos siūlo referendumu svarstyti 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.

5 straipsnis. Konsultaciniai (patariamieji) referendumai
Konsultaciniai (patariamieji) referendumai gali būti rengiami kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių pagal šį Įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos siūlo svarstyti referendumu 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.“

Taigi, pagal įstatymą turime dvi referendumų rūšis: 1) privalomuosius ir 2) patariamuosius. Jeigu dėl privalomųjų referendumų daug maž aišku, tai konsultacinio referendumo metu priimto sprendimo galia ir įgyvendinimo mechanizmas yra miglotas. Jeigu suprantu teisingai, tai pagal įstatymo leidėjo ketinimus aiškinant cituojamas įstatymo nuostatas, tai konsultacinis referendumas nuo privalomojo skiriasi sprendžiamais klausimais. Pažiūrėjus į 4 str 2 d. ir palyginus ją su 5 str. matosi kvalifikaciniai kriterijai:

“Privalomieji referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų, kuriuos siūlo referendumu svarstyti 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas (IR) konsultaciniai (patariamieji) referendumai gali būti rengiami kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių pagal šį Įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos siūlo svarstyti referendumu 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas.“

T.y. privalomąjį referendumą kvalifikuoja sprendžiami klausimai dėl įstatymų ar jų nuostatų pakeitimo, o konsultaciniai “kitais svarbiausiais Valstybės bei tautos gyvenimo klausimais“.  Kaip ir šiuo atveju klausiama pritarimo atominės elektrinės statybai. A. Račas teigia, kad šiuo klausimu niekas nesprendžiama, nes sprendimai jau priimti. Norint atsakyti, ar toks jo teiginys pagrįstas, reikia ieškoti konsultaciniame referendume priimto sprendimo įgyvendinimo mechanizmo. Referendumo įstatymas nurodo, kad:

“8 straipsnis. Konsultacinio (patariamojo) referendumo rezultatų nustatymas
1. Konsultacinis (patariamasis) referendumas laikomas įvykusiu, jeigu referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
2. Tuo atveju, kai konsultaciniame (patariamajame) referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių ir konkretaus sprendimo priėmimui pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių, sprendimas yra laikomas priimtu. Klausimas dėl šio referendumo sprendimo įgyvendinimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo turi būti svarstomas Seime Seimo statuto nustatyta tvarka.“

Taigi, turime blanketinę teisės normą, kuri nurodo, jeigu referendumas įvykęs, tai sprendimas laikomas priimtu ir jis ne vėliau kaip per mėnesį turi  būti svarstomas Seime Seimo statuto numatyta tvarka. Reiškia, kad tolimesnės sprendimo įgyvendinimo mechanizmo paieškos perkeliamos į Seimo statutą. Prisipažinsiu nors esu konstitucinės teisės fanas,tikrai gerai neišmanau Seimo statuto, tačiau permetęs jį akimis niekaip nesugebu rasti nuostatų, kurios įgyvendina Referendumo įstatymo mano cituojamo 8 str. 2 d.  blanketinę normą. Pavyzdžiui, statute yra atskiras skirsnis (28), skirtas Konstitucinio Teismo sprendimams įgyvendinti. Nieko panašaus nerandu konsultaciniam referendumui. Todėl drįsčiau teigti, kad bandydamas sistemiškai aiškintis Referendumo įstatymo ir Seimo statuto nuostatas, prieinu prie išvados, kad egzistuoja teisinis vakuumas – įstatymo leidėjo brokas, nes statute nesureguliuota Referendumo įstatymo nustatyme nustatyta įstatymo leidėjo pareiga įgyvendinti konsultaciniame referendume priimtą sprendimą t.y. tiesiog nėra teisinio mechanizmo, kaip turėtų vykti tokia procedūra. Kita išvada, kad dėl pernelyg abstraktaus Referendumo įstatyme esančio konsultacinio referendumo teisinio reguliavimo, nėra aiški šiame referendume priimto sprendimo teisinė reikšmė (galia?). Todėl, šiuo atveju, pritarčiau A. Račo pozicijai, kad, kai visi sprendimai jau priimti, konsultacinį referendumą rengti visiškai nėra prasmės, nes jis niekaip neįtakos JAU priimtų sprendimų. Idealiu atveju, net kai egzistuoja teisinis vakuumas, kurį dabar turime, toks konsultacinis referendumas turėtų būti rengiamas prieš priimant sprendimus, o sužinojus įvykusio referendumo rezultatus, Vyriausybė, atsižvelgdama į juos, priimtų sprendimą. Tokiu atveju būtų galima teigti, kad referendumu SPRĘSTAS vienas iš svarbiausių Tautos ir Valstybės gyvenimo klausimų.

Pabaigai galiu pastebėti, kad dėl referendumų epizodiškai yra pasisakęs Konstitucinis Teismas (1994 m. liepos 22 d. nutarimas):

“Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta galimybė šalies piliečiams įgyvendinti Tautos suverenitetą tiesioginės demokratijos forma – referendumu. Pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Šio demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai kriterijai: 1) tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas ir 2) tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė.

Referendumai skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius. Sprendžiamieji referendumai, per kuriuos tauta visuotinio balsavimo būdu priima įstatymus, demokratinių tradicijų šalyse kaip politinis teisinis institutas sutinkami retai. Labiau paplitę patariamieji referendumai, kuriems teikiami svarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, ir ratifikaciniai, kurių metu tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui.“

Pačios formuluotės, kad svarstyti teikiami svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, ir referendumo prasmė suponuoja, kad ir konsultacinio referendumo sprendimas turi sukelti teisinius ir politinius padarinius, nes tai yra tiesioginė tautos suvereniteto išraiška, o dabar, nesant konsultaciniame referendume priimto sprendimo įgyvendinimo mechanizmo ir konsultuojantis su tauta po priimtų sprendimų fakto – daroma demokratijos iliuzija ir tiesiogiai, sąmoningai, tyčiojamasi iš aukščiausio suvereno..

Paskelbta

Konstitucinis reguliavimas komplikuoja pirmalaikių Seimo rinkimų galimybę

Delfi praneša, kad Seimo populistai ruošiasi svarstyti pirmalaikių rinkimų idėją. Eilinis priešrinkiminis triukas, bandant rinktis taškus. Tačiau aš ne apie tai.. Matau, problemą Konstitucijoje, kuri komplikuoja galimybę surengti pirmalaikius Seimo rinkimus. Konstitucijos 57 straipsnis nustato, kad:

“Eiliniai Seimo rinkimai rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio antrą sekmadienį.
Eiliniai Seimo rinkimai, einantys po pirmalaikių Seimo rinkimų, rengiami šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytu laiku.“

Problema tame, kad surengus pirmalaikius rinkimus, po jų eisiantys eiliniai rinkimai turės būti rengiami spalio antrą sekmadienį.  Konstitucijos 55 str. 1 d. nustato, kad Seimas renkamas ketveriems metams. Tai reiškia, kad tarp  55 ir 57 straipsnių yra sisteminė klaida. Pvz.: Jeigu būtų surengti pirmalaikiai rinkimai šį birželį, tai šiuose rinkimuose išrinktas Seimas turėtų trimis mėnesiais trumpesnę kadenciją, nes kitus eilinius rinkimus 57 str. 2 d. įpareigoja rengti spalio antrą sekmadienį. Įdomu, ar nors vienas Seimo narys, siūlantis pirmalaikius rinkimus, pagalvojo apie tai? Kadangi siūlymas grynai populistinis, reiškia jie tikisi, kad bus išrinkti kitai kadencijai, kurią patys sau nori susitrumpinti. Jeigu, kaip ne kurie Seimo nariai sako, kad “šis Seimas išsikvėpęs“ ir nebesugeba dirbti, turiu paprastesni pasiūlymą nedarbingiems: gal laikas padėti mandatą? Skelbti pirmalaikius rinkimus, likus pusmečiui iki eilinių yra visiškas politinis neatsakingumas. Tačiau grįžtant prie teisinio reguliavimo, turiu pastebėti, kad toks 57 straipsnio teisinis reguliavimas nebuvo Konstitucijos tėvų kūrėjų sumanymas. Šis straipsnis buvo pakeistas 2004 m. liepos 13 d., o ankstesnė jo redakcija atrodė taip:

 “Eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš du mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pasibaigiant Seimo narių įgaliojimams.“

Nežinau politinio konteksto, kodėl buvo keičiamas šis teisinis reguliavimas, būtų įdomu sužinoti. Tačiau galiu prieiti prie išvados, kad pakeitimai padaryti ne iki galo juos apgalvojus ir taip sukomplikavus galimybes rengti pirmalaikius Seimo rinkimus..

Paskelbta

Subrogacija, regresas ir cesija

LR civiliniame kodekse vienas iš labiausiai problematiškų reglamentavimo pavydžių yra šio straipsnio pavadinime minimi institutai. Ypač šios problemos pastebimos draudimo santykiuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) savo precedentais yra visiškai pakeitęs įstatymo raide aiškindamas šių institutų tikrąją prasmę. Kad problemų yra, užtenka pasižiūrėti 6 knygos VII skyriaus pavadinimą, kurį lingvistiškai aiškinant gali pasirodyti, kad subrogacija ir regresas yra tas pats institutas, kuriuo reikalavimas pereina trečiajam asmeniui. Kai buvo rašytas prievolių teisės komentaras, ko gero atsižvelgiant į CK įkeltą reglamentavimą, buvo išvesti tokie, švelniai tariant, nesąmoningi paaiškinimai, kurie prieštarauja šių institutų prasmei pvz.:

“Subrogacijos dažniausiai vartojamas, kai regreso teisė pereina skolininkui, įvykdžiusiam prievolę kreditoriui už kitą asmenį“

Čia sakoma, kad subrogacija yra vienas iš regreso atvejų. Šio mano straipsnio tikslas yra pabandyti paneigti panašius teiginius ir įrodyti, jog subrogacija ir regresas, nepaisant mūsų teisinio reguliavimo, turėtų būti skirtingi institutai ir tiek, kiek reikės paaiškinti pačią subrogaciją ir paliesti  jos santykį su cesija.

Esminė problema mūsų reguliavime atsirado paskutinėje civilinio kodekso rengimo stadijoje, kai buvo pakeistas CK 6.1015 str. Pirmąjį kartą dėl šio straipsnio taikymo iškilo problema LAT byloje 3K-3-503/2005 spalio 24 d. AB “Lietuvos draudimas“ v. UAB „ERGO Lietuva“ ir UAB „Ritranspeda“. Šioje byloje pasitaikė labai stiprūs ieškovai, kurie ginčijo minėto draudimo straipsnio teisinį reguliavimą aiškindami jį per tikrosios įstatymų leidėjo valios ir tikrosios instituto prasmės ir tikslo metodus. Problema yra straipsnio formuluotėje:

“CK 6.1015  Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)

1. Jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Jeigu žala buvo padaryta tyčia, reikalavimo teisė draudikui pereina, nepaisant to, kad draudimo sutartis subrogaciją draudžia. Subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Pabrauktoji normos vieta yra esminė, nes pati norma nustato subrogacijos atvejus, o paskutiniame sakinyje numatytas subrogacijos negalimumas civilinės atsakomybės draudimo atveju. Minėtoje byloje ieškovai prašė taikyti subrogaciją civilinės atsakomybės draudimui.  Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti nepakeistą pirmosios instancijos sprendimą pateikdamas įdomius išaiškinimus dėl kai kurių CK normų:

“Kolegija, sutikdama su teismo išvadomis, pažymėjo, kad pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, tačiau teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (subrogacija) netaikoma civilinės atsakomybės draudimo atveju.

Kolegija pažymėjo, kad apelianto skunde nurodyta CK 6.101 straipsnio 4 dalies norma ir nagrinėjama CK 6.1015 straipsnio 1 dalies norma yra konkuruojančios teisės normos (kaip bendroji ir specialioji normos), todėl civilinės atsakomybės draudimo atveju vienareikšmiškai turi būti taikoma specialioji norma.“

Pateikiamas kasacinis skundas ir bandoma aiškintis esminę šių santykių problemą. Kasatorius pateikia tokius argumentus:

“Aiškindamas įstatymo leidėjo ketinimus, kasatorius pažymėjo, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė dėl subrogacijos negalimumo atsirado tik paskutiniame 2000 m. liepos 12 d. CK projekte (P-2530(2), kuris buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui ir vėliau priimtas. Ši nuostata dėl subrogacijos negalimumo atsirado pagrindiniam komitetui 2000 m. liepos 12 d. priėmus išvadą „Dėl Civilinio kodekso 6 knygos „Prievolių teisė” projekto (P-2530)“ (toliau – „Išvada“). Vertinant Išvados nuostatas, darytina išvada, kad tikrasis ir vienintelis nuo 2001 m. liepos 1 d. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės dėl subrogacijos negalimumo civilinės atsakomybės draudimo atveju tikslas yra nustatyti, kad civilinės atsakomybės draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, neįgyja subrogacijos teisės į savo draudėją.

Kasatorius pažymėjo, kad Rusijos Federacijos civilinio kodekso 965 straipsnyje, kuris iš esmės pakartoja Lietuvos CK draudimo sutarties teisinio reglamentavimo nuostatas, nėra taisyklės dėl subrogacijos negalimumo.“

Norėdamas būti visiškai tikslus, pats pakėliau CK rengimo dokumentus ir patikrinau šiuos argumentus. 2000 gegužės gegužės 16 d.,darbo grupei baigus rengti CK, teisingumo ministras G. Balčiūnas projektą (P-2530) pateikia Seimui. 2000 liepos 12 pagrindiniam komitetui svarstant CK gautos piliečių, visuomeninių organizacijų, politinių partijų bei politinių organizacijų, kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai, pataisos, pastabos. Vienas iš pasiūlymų teikėjų buvo Vakstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos, kuri nurodo, kad:

“Subrogacijos galimybė neegzistuoja civilinės atsakomybės draudime, kuris taip pat priskiriamas ne gyvybės draudimo šakai. Draudėjas kaip tik ir draudžiasi nuo to, jog įvykus draudiminiam įvykiui neturėtų nuostolių atlygindamas padarytą žalą trečiajam asmeniui, todėl draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, atgręžtinio reikalavimo teisė į draudėją padarytų civilinės atsakomybės draudimą beprasmiu.“

Komitetas pastabai pritaria ir taip CK 6.1015 str. 1 d. nustatoma, kad subrogacija negalima civilinės atsakomybės draudimo atveju. Akivaizdu, kad komitetas visiškai nesuprato, kam pritaria. Nors draudimo priežiūros tarnyba siekė gero tikslo, kad “civilinės atsakomybės draudimas netaptu beprasmiu“ ji nepateikė tinkamos alternatyvos buvusiai normai ir formaliai subrogacija (turėtas mintyje regresas, vartojamos pabrauktos sąvokos ATGRĘŽTINIS) uždrausta visais civilinės atsakomybės draudimo atvejais. Tačiau, pat tarnyba pati parodė, kad nežino skirtumų tarp subrogacijos ir regreso, o šiuo atveju subrogaciją ir regresą vertino kaip tą patį institutą, nes regresas iš tiesų civilinės atsakomybės draudimą, kai žalą padaręs asmuo ir draudėjas yra tie patys, padarytų jį beprasmiu. Tačiau, žinant, kas yra subrogacija, akivaizdu, kad būtent tuo atveju, kai draudėjas ir žala asmuo padaręs asmuo yra tas pats – subrogacija yra negalima by default. Noriu pasakyti, kad normos buvo galima ir taip nekeisti, nes teismai būtų ją puikiausiai išaiškine per subrogacijos ir regreso santyki ir tikslus. Tačiau pritarus šiems pakeitimams 2000 liepos 18 CK antrasis projektas priimamas Seime. Tai reiškia, kad daryti pakeitimai priimti paskutinę minutę visiškai neįsigilinus ir neapgalvojus..

Nagrinėjamoje byloje LAT’as turėjo suktis iš padėties ir apeiti minetų subrogacijos, regreso ir cesijos institutų nuostatas savo išaiškinimais.  Pirmiausia jis pasisakė dėl apeliacinės instancijos nustatytų normų konkurencijos:

“CK 6.101 straipsnio 4 dalies ir CK 6.1015 straipsnio normos nėra konkuruojančios, nes CK 6.1015 straipsnio pavadinimas yra „Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)“, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai visiškai atitinka CK 6.101 straipsnio 4 dalies nuostatą dėl to, kad reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu, kai regreso tvarka draudimo įmonei pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakingu už draudiminį įvykį.

Teisėjų kolegijos nuomone, subrogacija, numatyta CK 6.1015 straipsnyje, ir yra CK 101 straipsnio 4 dalyje numatyta įstatyminė cesija, t. y. CK 6.1015 straipsnis yra vienintelis, kai įstatymo tai laikoma įstatymine cesija draudimo teisiniuose santykiuose.“

LAT’as sukdamasis iš padėties sukuria ĮSTATYMINĖS CESIJOS sąvoką, kuri pagal savo prasmę yra grynoji subrogacija draudimo atveju. Daug kam, turbūt, kyla klausimas, kas čia per veliava? Taigi reikia grįžti prie romėnų teisės, lotynų kalbos ir pačių savokų prasmės:

•Subrogare – pasikeisti, išrinkti vietoje kito.
•Cessio – kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą.
•Regresus – atgalinis judėjimas, grįžimas.
Pati cesija reglamentuojama CK 6.101 straipsnyje. Kaip matome, ji reiškia kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą. Tačiau šios normos 4 dalis nelabai sutampa su cesijos prasme: “reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu“. Taigi cesija yra savanoriška kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą, o čia  numatyta, kad teisė pereina įstatymu pagrindu? Nelabai nuoseklu? Kaip tai derinasi su teise perleisti (tikrąja sutartinės cesijos prasme)? Todėl šį reguliavimą, kuris turėtų būti subrogacijos reguliavime (ne regreso) LAT’as pavadina įstatymine cesija, kas pagal prasme yra ne kas kitas kaip subrogacija. Taip atsitinka todėl, kad pas mus eilinį kartą ruošiant teisės aktą atskiros nuostatos ir institutai kopijuojami ir įkeliami iš skirtingų teisės šaltinių (kaip matėme draudimo reglamentavimas perkeltas iš Rusijos Federacijos CK). Tada nepanaikinus prieštaravimų ir nesuderinus nuostatų gaunamas toks nenuoseklus reguliavimas, kokį mes turime dabar.
Toliau LAT’as paaiškina pačią subrogaciją:

Subrogacijos sampratą, taip pat ir CK 6.1015 straipsnį reikia aiškinti ir taikyti atsižvelgiant į subrogacijos tikslus. Subrogacijos tikslas yra įtvirtinti įstatymo nustatytos bendrosios taisyklės išimtį, kad prievolės įvykdymas lemia jos pasibaigimą. Išimtys nustatomos tam, kad kreditorius išlaikytų visas buvusio kreditoriaus teises, nes, įvykdžius prievolę, pagal bendrąją taisyklę ji pasibaigtų, todėl kreditorius prarastų senosios prievolės privalumus. Įstatymiškai numatant subrogacijos atvejus jau pati jos formuluotė nukreipia į kreditorių pasikeitimo būdą egzistuojančioje prievolėje, nes CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Be to, vienas iš subrogacijos tikslų yra išvengti nepagrįsto praturtėjimo. Dėl to CK 6.1015 straipsnis turėtų būti aiškinamas ir taikomas laikantis ir šio principo.

Taigi pati subrogacija reiškia kreditoriaus pasikeitimą egzistuojančioje prievolėje ir ta pati prievolė toliau gyvuoja, kol nepasibaigia bendraisiais prievolių pasibaigimo pagrindais.

Tada LAT’as nurodo subrogacijos negalimumo ir galimumo atvejus:

1) kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats arba yra apdrausta netiesioginė civilinė atsakomybė (pvz., CK 6.246 straipsnio 2 dalis). Čia subrogacija negalima pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį. Tokiais atvejais draudėjas kaip tik ir draudžiasi nuo to, kad įvykus draudiminiam įvykiui neturėtų nuostolių atlygindamas žalą, padarytą trečiajam asmeniui, arba, pavyzdžiui, draudikas, apdraudęs darbdavio civilinę atsakomybę, neįgytų teisės reikalauti išmokėtų sumų iš darbdavio darbuotojų, t. y. draudėjas, apdrausdamas savo civilinę atsakomybę, kartu apdraudžia ir asmenis, už kurių veiksmus jis yra atsakingas. Tokiu atveju draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, atgręžtinio reikalavimo teisė į draudėją arba jo apdraustus asmenis padarytų civilinės atsakomybės draudimą beprasmį. Taigi CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės dėl subrogacijos negalimumo civilinės atsakomybės draudimo atveju taikytinos, tik draudimo bendrovių, išmokėjusių išmokas pagal civilinės atsakomybės draudimą, subrogaciniams reikalavimams draudėjui (naudos gavėjui);

2) kitokia situacija yra tuo atveju, jei civilinės atsakomybės draudikas ir atsakingas už žalą asmuo yra skirtingi, draudėjas yra apdraudęs tik savo, bet nėra apdraudęs už žalą atsakingo asmens civilinės atsakomybės, t. y. draudimo apsauga galioja tik dėl draudėjo, bet ne dėl žalą padariusio asmens. Tada draudikas, atlyginęs žalą už savo draudėją, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį, o jei šis yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę (savo interesą) – solidariai į tą asmenį ir jo draudiką. Toks aiškinimas atitinka ir civilinės atsakomybės draudimo esmės aiškinimo taisykles suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 16 d. nutartyje Nr. 3K-7-499/2005, kurioje aptariami generalinio rangovo ir subrangovo civilinės atsakomybės draudimo bei atsakomybės taisyklės. Taigi ir nagrinėjamoje byloje ekspeditoriaus draudikui sumokėjus draudimo išmoką krovinio siuntėjui, jis įstoja į prievolinį santykį vietoje savo draudėjo (subjekto, įgijusio reikalavimo teisę į kaltąjį asmenį).

Būtent antrasis atvejas yra tikroji subrogacija (ne regresas), kai žalą padaręs asmuo ir draudėjas yra skirtingi, o šiuo atveju kreditoriai pasikeičia egzistuojančioje prievolėje. Tokia subrogacija yra būtina, priešingu atveju žalą padaręs asmuo išvengtų civilinės atsakomybės.

Toliau išnagrinėsiu kitą LAT’o bylą (3K-3-46/2009 vasario 10 d., AB “Lietuvos draudimas“ v. UAB “BTA draudimas“), kurioje pateikiamas regreso ir subrogacijos santykis bei teisinė reikšmė. LAT nurodo, kad subrogacijos esmė yra:

“Asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai vietoje nukentėjusio kreditoriaus tam tikroje prievolėje šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą.

CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Taigi subrogacija – tai draudėjo arba naudos gavėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui įstatymo pagrindu (WU past. neprimena įstatyminės cesijos sampratos?).“

Toliau LAT nurodo, kad subrogacijos institutas  turi mažiausiai du tikslus:

“Pirma, šis teisės institutas skirtas tam, kad užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui tuo atveju, jeigu draudėjas gautų ir žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens, ir draudimo išmoką iš draudiko, t. y. gautų dvigubą kompensaciją; jeigu taip atsitiktų, tai subrogacijos institutu draudikas galėtų išsiieškoti iš draudėjo tai, ką šiam išmokėjo nepagrįstai po to, kai draudėjas gavo visišką žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens.

Antra, subrogacijos institutas užtikrina principo „niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų“ (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) realumą: jeigu nebūtų subrogacijos galimybės, atsakingas už padarytą žalą asmuo nepatirtų jokių neigiamų turtinių padarinių, nes draudėjas gautų žalos atlyginimą draudimo išmokos pavidalu ir, jeigu draudimo išmoka padengtų visą patirtą žalą, jis negalėtų nieko reikalauti iš žalą padariusio asmens; subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos, taigi taip žalą padariusiam asmeniui pritaikoma civilinė atsakomybė.“

Čia galima daryti išvadą, kad subrogacija priešingai negu lingvistiškai suformuluota CK 6.1015 str. 1 d., jog subrogacija civilinės atsakomybės draudimo atveju yra galima, nes pačią subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi.

Galiausiai pateikiami subrogacijos ir regreso institutų skirtumai:

“Nors CK šeštosios knygos VII skyriuje, reglamentuojančiame reikalavimo perėjimą trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogaciją), nenurodyta regreso ir subrogacijos institutų skirtumo, tačiau, sistemiškai aiškinant šio skyriaus ir kitų CK straipsnių, reglamentuojančių asmenų pasikeitimą prievolėje, taip pat CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio subrogaciją draudimo teisiniuose santykiuose, nuostatas, galima daryti išvadą, kad subrogacija ir regresinė prievolė draudimo teisiniuose santykiuose skiriasi. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Tuo tarpu subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje.“

Darome išvadą:

1) Subrogacijos atveju prievolė nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje. Kaip teigia Egidijus Baranauskas “atsistojama į kito batus“.

2) Regreso atveju atsiranda nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį.

Taigi CK 6.1015 straipsnio prasme niekada nebuvo jokios intencijos taikyti regresą, o subrogacija galima tik kai žalą padaręs asmuo ir draudėjas yra skirtingi asmenys.

Skirti šiuos institutus yra ypač svarbu skaičiuojant ieškinio senatį (dėl ko ir kilo problema minėtoje byloje), nes:

A) Subrogacijai taikomas 1.128 straipsnis. Ieškinio senaties terminas pasikeitus prievolės asmenims

Prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

B) Regresui taikomas 1.127 straipsnis. Ieškinio senaties termino pradžia

4. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

Reikia skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, kai reiškiamas subrogacinis reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės atsiradimo momentą: minėta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis).

Iš LAT’o išaiškinimo galėčiau išvesti ir trečiąjį subrogacijos tikslą (drausminimo) draudimo santykiuose:

“Draudikas, žinodamas, kad ieškinio senaties terminas gali pasibaigti, turi interesą stengtis kuo greičiau užbaigti draudžiamojo įvykio administravimą ir priimti sprendimą dėl draudimo išmokos. Draudėjas turi interesą kuo greičiau pranešti apie jam padarytą žalą savo draudikui, nes jeigu dėl delsimo pranešti subrogacija taps neįmanoma, draudikas įgis teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio 4 dalies nuostatomis.“

Manau, šiame įraše man nors šiek tiek pavyko įtikinti, jog subrogacijos ir regreso institutai turėtų būti iš esmės skirtingi, nesuplakti į tą patį reglamentavimą, kaip padaryta mūsų civiliame kodekse. Akivaizdu, kad nagrinėtas reglamentavimas reikalauja revizijos. Šiuo atveju tik LAT’o išaiškinimai padeda tinkamai taikyti minėtus institutus. Baigdamas įrašą norėčiau pateikti kelis tikrojo regreso pavyzdžius draudimo santykiuose, kai atsiranda nauja prievolė, nes pareiškiamas atgręžtinis reikalavimas, o žalą padaręs asmuo ir draudėjas sutampa:

LR draudimo įstatymas
96 straipsnis. Draudiko teisė išreikalauti sumokėtas sumas iš draudėjo ar apdraustojo
1. Jei draudiminis įvykis įvyksta Civilinio kodekso 6.1014 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju, dėl draudėjo (ar apdraustojo) tyčios, tai draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą iš draudėjo ar apdraustojo.
TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 

22 straipsnis. Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas
1. Draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis:
1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo;
2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties;
3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę;
4) pasišalino iš įvykio vietos;
5) padarė žalos tyčia.
Apibendrinant, regreso teisė atsiranda, kai nustatoma kaltė t.y. draudėjo tyčia.
Paskelbta

Paksas prieš Lietuvą sprendimo įgyvendinimo būdai

Po EŽTT sprendimo pripažinusio, kad įstatymų ir konstitucinės doktrinos nustatytas iki gyvos galvos draudimas būti renkamam į pareigas, kurioms reikia prisiekti, pripažinimo neproporcingu, iškilo teisinė situaciją, kurią reikia per protingą terminą išspręsti. Protingas terminas šiuo atveju reiškia, kiek įmanoma greičiau, nes pačios R. Pakso peticijos priėmimas, iš pradžių vertintas kaip pavėluotas (o galų gale taip vertino ir teisėjai pareiškę atskirąją nuomonę), o galiausiai prieita prie išvados, kad terminas kreiptis į EŽTT nepraleistas, nes valstybės pažeidimo pobūdis yra tęstinis t.y. žmogaus teisių pažeidimas tęsiasi iki kol jis nebus pašalintas, tai reiškia, kad iki tol, kol nebus pakeista  sankcija ir nustatytas proporcingas terminas, kuris suteikia galimybe valstybės pareigūnui, pašalintam apkaltos proceso metu, sugrąžinantis teisę po tam tikro laiko vėl kandidatuoti į parlamentą.

Prisijungdama prie Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Lietuva įsipareigojo pašalinti bet kokius prieštaravimus tarp šios Konvencijos ir nacionalinės teisės. Jeigu nacionalinė teisė prieštarauja Konvencijai, reiškia yra pažeidžiamos žmogaus teisės. Problema yra tame, kad šiuo atveju prieštaravimas yra tarp konstitucinės doktrinos (t.y. aktų turinčių Konstitucijos galią) kartu ir rinkimų įstatymų prieš Konvencijos 1 protokolo 3 straipsnio, kuris saugo piliečių teises būti išrinktiems į įstatymų leidžiamosios valdžios institucijas.

Atmetus visas politines kovas turime visų pirma susikoncentruoti į teisinį problemos sprendimą. Kaip galima matyti iš mano ankstesnių įrašų, aš esu mūsų konstitucinės doktrinos šalininkas, kuri numatė atėmimą teisės būti renkamam iki gyvos galvos. Tačiau EŽTT priėmus tokį sprendimą, mes privalome jo laikytis ir jį tinkamai įgyvendinti t.y. pašalinti pažeidimus.  Turbūt, neperdėsiu pasakydamas, kad EŽTT yra autoritetingiausia žmogaus teisių gynimo institucija. Mano siūlymas politinėms partijoms baigti žaidimus ir koncentruotis į problemos sprendimą. Niekaip negaliu pritarti nei V. Mazuronio skleidžiamai propagandai, kad “EŽTT pripažino valstybinį perversmą neteisėtu“ ir “dėl to galima abejoti kitais KT sprendimais“, nei A. Kubiliaus pasisakymams, kad “Paksas pralaimėjo“. Tai yra vienodai kvaili pasisakymai iš abiejų politikų lūpų. Visų pirma, EŽTT nesprendė dėl apkaltos proceso atitikimo Konvencijos 6 str. 1 daliai saugančiai teisę į tinkamą teismo procesą. Antra, sakyti, kad Paksas nelaimėjo, kai EŽTT pripažįsta, jog žmogaus teisės pažeidžiamos valstybėje yra absurdiška. Jeigu, net vertinti, kad “Paksas nelaimėjo“ yra aišku viena – valstybė pralaimėjo. Šiomis mintimis noriu pabrėžti tai, kad nereikia bandyti nei sumenkinti teismo sprendimo, nei jį išpūsti. Reikalo esmė yra, kad terminas iki gyvos galvos yra neproporcingas.

Dabar galima pereiti prie pačios problemos sprendimo. Mano manymu yra keletas būdų, kuriuos reiktų iš eilės išbandyti. Bet pirmiausia noriu atmesti V. Mazuronio pasiūlymą, kuris manau bus svarstomas, kad reikia kreiptis į Konstitucinį Teismą pagal Konstitucinio teismo įstatymo:

62 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo peržiūrėjimas

Konstitucinio Teismo nutarimas gali būti peržiūrėtas jo paties iniciatyva, jeigu:
1) paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios buvo nežinomos Konstituciniam Teismui nutarimo priėmimo metu;

Tai nėra tinkamas pagrindas. Nes EŽTT sprendimas negali būti  naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės, kurios nebuvo žinomos sprendimo metu. Procesiškai tai yra tokios faktinės aplinkybės, kurios egzistavo sprendimo priėmimo metu, tačiau nebuvo žinomos. Todėl EŽTT sprendimas niekaip neatitinka šios normos turinio. Šią galimybę turime atmesti.

Manau, kad realiai egzistuoja du sprendimo būdai: 1) be Konstitucijos teksto keitimo; 2) keičiant Konstitucijos tekstą.

Pirmuoju atveju reikėtų pakeisti Seimo rinkimų įstatymą taip, kad jame jau būtų nustatytas protingas terminas, po kurio apkaltos metu nušalintas valstybės pareigūnas galėtų būti renkamas Seimo nariu. Prašymą Konstituciniam Teismui formuojant Paksas prieš Lietuvą EŽTT sprendimo pagrindu ir taip prašyti keisti egzistuojančią 2004 m. gegužės 25 d. doktriną pagal 2006 metų kovo 26 d. nutarime suformuotus konstitucinės doktrinos kriterijus: neišvengiamumą, objektyvią būtinybę, konstitucinį pagrindžiamumą ir pateisinamumą. Mano įsitikinimu, EŽTT sprendimas visiškai tenkina šiuos kriterijus. Yra būtina, kad šiuo atveju Konstitucinis teismas pakeistų šią doktriną:

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Pagal Konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, niekada negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

Asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.“

Būtent ši doktrinos, dalis išaiškina 2004 gegužės 25 d. ir Sacharuko bei Karaliaus apkaltos nutarimuose, prieštarauja Konvencijai. Todėl pakeitus rinkimų įstatymus – numačius terminus, KT priėmęs prašymus dėl šių įstatymų konstitucingumo turės šias nuostatas keisti ir aiškinti atsižvelgiant į EŽTT priimtą sprendimą. Tačiau, negalime būti įsitikinę, kad KT tai padarytų. Bet esame gana dėkingoje situacijoje, nes kovo mėnesį 1/3 atsinaujins KT sudėtis, o tai reiškia, kad nuo 2004 metais priimtų nutarimų KT sudėtis bus pasikeitusi 2/3, o tai suteikią viltį, kad atsinaujinusi teismo sudėtis būtų labiau linkusi keisti praktiką, nes jie nėra prie jos “prisirišę“, nepaisant to, kad ja remtasi ir buvo plėtota dar per 2010 metų apkaltą, tačiau joje po KT pozicija, kaip atskleista mano įraše Konstitucinė problema: atsakomybės ribos apkaltos procese yra šiek tiek sušvelnėjusi ir net gi galima įžvelgti šiokių tokių prieštaravimų su 2004 metų doktrina. Dar egzistuoja paradoksas tame, kad atsinaujinus KT sudėčiai turėtume teisėją D. Žalimą, kuris tikrai žinotų, kaip tinkamai pakeisti KT doktriną ir priderinti ją prie EŽTT sprendimo, tačiau jis turės nuo šios bylos nusišalinti, nes buvo vienas iš vyriausybės atstovų byloje Paksas prieš Lietuvą.

Taigi, toks būtų pirmasis sprendimo būdas. Tačiau, jeigu šiuo atveju KT nekeistų doktrinos t.y. naujus rinkimų įstatymų pakeitimus pripažintų antikonstituciniais, reikėtų griebtis antrojo būdo – keisti Konstitucijos tekstą.

Šiuo atveju reikėtų Konstitucijos tekste suformuluoti nuostatas numatančias terminą, po kurio būtų galima kandidatuoti į Seimą. Pakeitus tekstą, ankstesnė konstitucinė doktrina, numatanti negalimumą naudotis pasyviąja rinkimų teise iki gyvos galvos netektų galios. Iš pažiūros šis kelias gali atrodyti lengvesnis, bet manau, kad yra priešingai. Rasti  politinės valios Seime keisti Konstituciją bus be galo sudėtinga. Todėl siūlyčiau pasinaudoti pirmuoju variantu, o jeigu jis nepasiteisintų, tik kaip kraštutinę priemonę siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą keisti Konstituciją.

Baigdamas šį įrašą norėčiau aptarti paskutinį dalyką. Man kyla klausimas, kaip pasielgs Seimas: keis nuostatas visų rinkimų įstatymų (t.y. ir prezidento) ar tik Seimo? Galima būtų pasielgi formaliai ir nelabai teisingai pakeičiant tik Seimo rinkimų įstatymo nuostatas, nes EŽTT sprendime pasisakė griežtai ir formaliai būtent dėl 1 protokolo 3 straipsnio, kuris apimą teisę būti išrinktam į parlamentą. Kitaip tariant, Konvencijoje materialioji teisė nenumato analogiškos apsaugos teisei būti išrinktam prezidentu t.y. į vykdomąją valdžią.  Tačiau, jeigu Konstitucinis Teismas keis ir plėtos savo doktriną kreipimosi dėl pakeisto Seimo rinkimų įstatymo pagrindu, jis negalės pakeisti doktriną tik ta apimtimi dėl galimybės būti išrinktam į Seimą, o palikti senąją doktriną galioti Prezidentui. Priesaikos reikšmė yra vienoda, nesvarbu kokias pareigas eiti yra prisiekiama, todėl toks doktrinos išskyrimas būtų visiškai Konstituciškai nepagrįstas, todėl turėtų būti keičiama  doktrina, kurioje kalbama apie šiurkštų priesaikos sulaužymą visa apimtimi. Todėl norėdami būti sąžiningi ir teisingi iki galo turėtume keisti ir prezidento rinkimų įstatymą, nes manau, po 2012 Seimo rinkimų pasikeitus politinių jėgų išsidėstymui, šie pakeitimai bus įvykdyti vienaip ar kitaip..

 

Paskelbta

Dėl Konstitucijos pataisų, susijusių su administraciniais teismais

Praėjusią savaitę Seime pradėtos svarstyti Konstitucijos pataisos (projektas XP-2539(2)). Jų esmė teisinio reguliavimo pakeitimai įtvirtinant administracinių teismų formavimo tvarką, keičiant teisėjų skyrimo mechanizmą ir t.t. ir įtvirtinant jį Konstitucijoje. Plačiau žiniasklaidoje apie pakeitimus čia. Pakeitimais iš esmės yra pildomas konstitucinis reguliavimas. Iki šiol Konstitucijoje atskirai nebuvo įtvirtinta administracinių teismų padėtis, tiesiog 112 straipsnio antroje dalyje numatyta, kad:

“Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai“, o to paties straipsnio ketvirtoji dalis nustato: “Teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas.“

Taip Konstitucijoje buvo palikta galimybė įsteigti specializuotus teismus t.y. tokius, kurie turi tam tikrą išskirtinę kompetenciją palyginus su bendrųjų teismų nagrinėjamais klausimais. 2000-01 metais šia Konstitucijos nuostata buvo pasinaudota ir įkurti specializuotieji administraciniai teismai, o visas reguliavimas susijęs su jų sudarymu ir kompetencija, kaip ir nurodo Konstitucijos minėto straipsnio 4 dalis, buvo sureglamentuotas teismų įstatyme.

Numatyti pakeitimai siūlo formaliai papildyti Konstitucijos nuostatas perkeliant pakeisti teismų įstatymo reguliavimą t.y. iš esmės į Konstitucijos skyrių Teismai, Seimas ir Prezidentas prie šių valdžios institucijų, kur kalbama apie teismų formavimą pridėti sąvokas “administracinis teismas“ ir “Vyriausias administracinis teismas“. Lengviausia šiuos pakeitimus pamatyti lyginamajame variante. Tačiau taip bus pakeista ir  Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo  (toliau – LVAT) skyrimo tvarka, o tai vertinčiau esminį šių pakeitimų tikslą. Planuojamais pakeitimais norima LVAT’o teisėjų ir pirmininko skyrimo tvarką padaryti analogišką Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų ir pirmininko skyrimo (kalbant apie pirmininką ir atleidimo) tvarkai. Vien dėl šios idėjos esu linkęs pritarti S. Šedbaro iniciatyvai. Manau, visai logiškas sprendimas, kad administracinių teismų hierarchijos viršuje esančio teismo formavimo procese dalyvautų ir įstatymų leidžiamoji valdžia. Dabar šie teisėjai skiriami “įprasta tvarka“ t.y. apsiribojant Prezidentu ir teisėjų tarybos rekomendacija. Mano manymu, Prezidento teikimu šio teismo teisėjus skiriant Seimui būtų dar vienu atveju įgyvendinamas konstitucinis stabdžių ir atsvarų principas. Konstitucinis teismas viename neviename nutarime yra atskleidęs šio principo turinį:

“Valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, ir stabdžiai bei atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai; Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį apibūdina ir valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė bei atsvara, neleidžianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą.“

Paprastai tariant, būtų dar vienas būdas valdžioms veikti kartu t.y. bendradarbiauti.

Iš dabar galiojančio konstitucinio reguliavimo galima daryti išvadą, kad Seimas dalyvauja teisminės valdžios formavime būtent tais atvejais, kai formuojama “aukščiausioji teisminė valdžia“, o į “žemesnes“ nesikiša. Tai pasireiškia per Konstitucinio teismo teisėjų skyrimą, LAT’o teisėjų ir pirmininko skyrimą ir Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjus ir pirmininko skyrimą. Logika diktuoja, tai, kad  LVAT’ą reikia pripažinti kaip aukščiausiąją specializuotųjų administracinių (skaitytojo egriseus pastaba) teismų instituciją, nes tai yra paskutinė ir apeliacinė instancija administracinėse bylose, taip pat pritarčiau prof. V. Nekrošiaus nuomonei, kad šis teismas iš esmės vykdo ir kasacinę funkciją administracinėje teisenoje. O pripažinus tai, manau, ji turi turėti analogišką statusą ir visoje teismų sistemoje, todėl ir jos formavimas turėtų būti analogiškas to paties Lietuvos Aukščiausiojo teismo formavimui. Todėl drįsčiau daryti išvadą, kad Seimo dalyvavimas Vyriausiojo administracinio teismo formavime yra būtinas.

Kitas klausimas yra, kam šį reguliavimą kelti į Konstituciją?  Pačios Konstitucijos nuostatos minėtame 111 straipsnyje nurodo, kad tai turėtų būti daroma teismų įstatyme. Realiai aš pats esu didelis Konstitucijos teksto keitimo priešininkas ir manau, kad tai gali būti daroma tik kraštutiniais atvejais. Mano manymu, kylant konstitucinei problemai ją reikia aiškinti, o ne keisti Konstituciją. Šiuo atveju, atrodo, kad problemos nėra, o ją spręsti galima tiesiog minėtas nuostatas sureglamentuojant ne Konstitucijoje, o teismų įstatyme. Taip būtų paprasčiau pakeisti reguliavimą, nes nereikėtų atlikti sudėtingo Konstitucijos keitimo proceso. Tačiau atsakant į išsikeltą klausimą, manau vienintelis racionalus atsakymas gali būti, kad normoms norima suteikti aukščiausią juridinę t.y. konstitucinę galią. Taip šios normos būtų stabilesnės – labiau atsparios norams jas keisti ateityje. Taip pat visų aukščiausiųjų teisminės valdžios hierarchijos institucijų formavimo pagrindai būtų eksplicitiškai įtvirtinti Konstitucijos tekste, o tai parodo šiokį tokį teisinio reguliavimo nuoseklumą. Taip pat tai parodytų, kad per dešimtį metų administraciniai teismai prigijo mūsų teisinėje sistemoje ir galutinai legitimizavosi.

Nežinau ar šių argumentų pakaktų keisti Konstituciją. Norėčiau paminėti dar vieną dalyką, kuris buvo įtvirtintas 2006 kovo 28 d., jame nustatytos sąlygos kada galima keisti konstitucinę doktriną: neišvengiamumas, objektyvi būtinybė, konstitucinis pagrindimas ir pateisinimas. Manau, šių kriterijų visetu  derėtų vadovautis ir keičiant patį Konstitucijos tekstą, jeigu pripažįstame, kad konstitucinė doktrina yra Konstitucija plačiąja prasme t.y. sąlygos apskritai keisti Konstituciją turėtų būti vienodos.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad pritarčiau šiems Konstitucijos pakeitimams, nors nemanau, kad jie yra neišvengiami ar objektyviai būtini, nors drįsčiau juos vertinti kaip konstituciškai pagrįstus ir pateisinimus.

P.S. Mano manymu, pačiame projekte yra palikta juridinės technikos klaida, kurią būtina peržiūrėti:

„Apylinkių, apygardų, apygardų administracinių (padaryta pataisa) ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.“

Šią norma iš esmės reikia pertvarkyti, nes įdėjus “administracinius teismus“ į ją ir palikus sąvoką “specializuotų teismų teisėjus“ atsiranda dviprasmybių. T.y. naudojamas jungtukas ir, o tada kyla klausimas ar administraciniai teismai nebėra specializuoti?  Pripažįstant, kad jie specializuoti, atsiras Konstitucijos normų koliziją, vienoje normoje sakoma, kad specializuotų teismų teisėjus skiria Prezidentas, o tos pačios normos pakeistoji antra dalis sako, kad Vyriausiojo administracinio teismo teisėjus ir skiria Seimas prezidento teikimu. Manau, klaidingoje normoje užtektų išbraukti “specializuotųjų teismų“ sąvoką ir taip išvengti galimos dviprasmybės. Tada norma atrodytų taip:

„Apylinkių, apygardų, apygardų administracinių teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.“