Pagaliau turime konstitucinių įstatymų sąrašą!

Įprastai pareigingai seku naujausius teisės aktus ir jų pakeitimus, tačiau dėl užimtumo vienas ėmė ir prasprūdo pro akis. Ypač, kai viešojoje erdvėje daug distrakcijų: Garliava, FNTT, Snoras ir t.t.

2012 m. kovo 15 d. Nr. XI-1932 Seimas priėmė Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą. Atrodytų pagaliau! Su gražia preambule:

“Lietuvos Respublikos Seimas,

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija;

atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje;

pabrėždamas jų svarbą Lietuvos teisės sistemai;

pripažindamas būtinumą konstituciniais įstatymais reglamentuoti ypač reikšmingus visuomeninius santykius ir taip užtikrinti jų stabilumą,

p r i i m a šį įstatymą.“

Iš tiesų Konstitucijos 69 straipsnis nustato:

“Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.“

Iki šiol turėjom tik tiesiogiai konstitucijoje įvardintus įstatymus pavyzdžiui 47 straipsnyje: “Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą“ arba 150 straipsnyje įvardintos Konstitucijos sudedamosios dalys, o dėl jų statuso galima ginčytis..

Dabar Seimo priimtame įstatyme turime tokį konstitucinių įstatymų sąrašą:

2 straipsnis. Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašas

1. Į Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašą įrašomi šie įstatymai:

1) Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas;

2) Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų konstitucinis įstatymas;

3) Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų konstitucinis įstatymas;

4) Lietuvos Respublikos valstybės himno konstitucinis įstatymas;

5) Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinis įstatymas;

6) Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas;

7) Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos konstitucinis įstatymas;

8) Lietuvos Respublikos peticijų konstitucinis įstatymas;

9) Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties konstitucinis įstatymas.“

Šį sąrašą apibūdinčiau kaip mažų mažiausiai keistą.. Visų pirma, kad visas procesas praėjo be triukšmo ir dulkių. Man, kaip konstitucinės teisės entuziastui, buvo žinoma, kad kažkada šio įstatymo projektas gulėjo Seime dar socialdemokratų valdymo laikais, kurį surašė Č. Juršėnas ir taip pat neaišku, kokiais principais buvo pasirinkti tie įstatymai. Dabar jį pateikė teisės ir teisėtvarkos komitetas su S. Šedbaru priešakyje. Atsivertus teisės teisėtvarkos komiteto išvadas radau, kad “projektą parengė 2009 m. gegužės 6 d. Seimo valdybos sprendimu Nr. SV-S-246 sudaryta darbo grupė „Konstitucinių įstatymų sąrašo sudarymo kriterijams, į sąrašą įrašytiniems įstatymams ir konstitucinių įstatymų projektų svarstymo bei priėmimo procedūrai nustatyti“ (toliau – darbo grupė): Prof. Egidijus Jarašiūnas – (darbo grupės vadovas), Prof. Dr. Juozas Žilys, Dr. Stasys Stačiokas, Prof. Dr. Gediminas Mesonis, Ona Buišienė.“ Kaip matome, aukščiausios klasės konstitucinės teisės specialistai.

Šio įstatymo parengimo priežastys:

“Nors nuo 1992 metų kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), praėjo beveik 17 metų, Seimas iki šiol nėra priėmęs konstitucinių įstatymų sąrašo, kuriame būtų nurodyti konstituciniai įstatymai. Nuo 1996 metų iki dabar Seime buvo įregistruota 10 įstatymų projektų, skirtų įtvirtinti konstitucinių įstatymų sąrašą (iniciatoriai: Seimo nariai Č.Juršėnas ir E.Klumbys bei buvę Seimo nariai J.Bernatonis ir K.Skrebys). Ilgai vykę politiniai ir teisiniai ginčai trukdė Seimui apsispręsti dėl konstitucinių įstatymų sąrašo. Konstitucinis Teismas eilėje savo nutarimų suformulavo konstitucinių įstatymų sampratos, jų vietos teisės aktų hierarchijoje, konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinę doktriną. Šioje doktrinoje išdėstytos nuostatos paaiškina, kaip turėtų būti priimamas konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas.“

Priimant šį įstatymą S. Šedbaras sakė:

“Iš tie­sų tai yra jau se­niai dar­bo gru­pės, ku­riai va­do­va­vo pro­fe­so­rius E. Ja­ra­šiū­nas, kar­tu su Sei­mo na­riais ir ko­mi­te­tu pa­reng­tas pro­jek­tas, su­de­rin­tas. Čia yra įver­tin­ti ke­lių Sei­mo na­rių ir net bu­vu­sios, man at­ro­do, dar­bo gru­pės ar Sei­mo na­rių pa­siū­ly­mai. Pa­grin­di­nis ar­gu­men­tas, ko­le­gos, ar­ba kri­te­ri­jus, pa­gal ku­rį bu­vo su­da­ry­tas kon­sti­tu­ci­nių įsta­ty­mų są­ra­šas, yra pa­ti Kon­sti­tu­ci­ja, ta­čiau ne pa­žo­di­nė Kon­sti­tu­ci­jos ana­li­zė, o tie įsta­ty­mai, ku­rie le­mia vals­ty­bės ir jos ins­ti­tu­ci­jų san­da­rą. Tai štai ši­tais kri­te­ri­jais rem­da­ma­si dar­bo gru­pė ir siū­lo ši­to­kį kon­sti­tu­ci­nių įsta­ty­mų są­ra­šą. Ži­no­te, E. Ja­ra­šiū­no po­zi­ci­ja man iš tie­sų bu­vo svar­bi, nes tai yra sig­na­ta­ras ir vie­nas iš Kon­sti­tu­ci­jos teks­to au­to­rių. Tai, ką Kon­sti­tu­ci­jos tė­vai ma­tė ši­ta­me kon­sti­tu­ci­nių įsta­ty­mų są­ra­še, ma­tyt, ir­gi tam tik­ra pras­me dar­bo gru­pė ir jos va­do­vas per­tei­kė pro­jek­te. Tai tiek ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti.“

Norint suprasti konstitucinių įstatymų svarbą, derėtų panagrinėti ir LRKT doktriną:

“Pagal Konstituciją konstituciniai yra: 1) konstituciniai įstatymai, tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; 2) konstituciniai įstatymai, įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Tai, kad kai kurie konstituciniai įstatymai gali būti tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje, suponuoja Seimo konstitucinę pareigą šiuos konstitucinius įstatymus priimti paisant Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyto daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų daugumos reikalavimo, o juos keisti paisant ne mažesnės kaip 3/5 visų Seimo narių balsų daugumos reikalavimo (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje lemia pati Konstitucija. Konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami įstatymais. Taip užtikrinama, kad konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai įstatymais nebus reguliuojami kitaip, kad bus garantuojamas didesnis konstituciniais įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).“

Taigi, šių įstatymų esminis tikslas yra jais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas. Pirmiausia man kyla klausimas dėl pirmųjų keturių įstatymų: herbo, himno, vėliavos, kalbos. Kodėl šie įstatymai turėtų būti konstituciniais? Kokį jų stabilumą reikia užtikrinti, jeigu Konstitucijoje expressis verbis nustatyta:

“14 straipsnis

Valstybinė kalba – lietuvių kalba.

15 straipsnis

Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona.
Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke.
Valstybės herbą, vėliavą ir jų naudojimą nustato įstatymai.

16 straipsnis

Valstybės himnas – Vinco Kudirkos “Tautiška giesmė“.“

Taigi bet koks bandymas žaisti su esminiu šių įstatymų esminiu teisiniu reguliavimu prieštarautų Konstitucijai. Todėl, mano akimis, šių įstatymų įtraukimas į konstitucinius – beprasmis. Be čia jau tiek to, įtraukė, tai įtraukė… Žymiai įdomiau yra su referendumo įstatymu. Mano manymu, referendumo įstatymas yra pusiau gyvas. Taip yra todėl, kad piliečių iniciatyvos surengti referendumą, įsigaliojus Konstitucijai, yra nepavykusios nė karto. Taip žlugo apie 20 (skaičius iš atminties) galimų referendumų.. Tai leidžia prieiti prie išvadų: 1) reikalaujama surinkti per didelį kiekį parašų; arba 2) duodamas per trumpas laikas parašams surinkti. Tai turėtų būti taisytina, ypač žinant, kad dabar, ko gero, referendume galinčių dalyvauti piliečių skaičius yra mažesnis negu buvo priimant referendumo įstatymą, o net ir jo priėmimo metu jis buvo neveiksmingas. Ką šiuo atveju padarė Seimas? “Garantavo“ didesnį visuomeninių santykių stabilumą t.y. užtikrino, kad ateityje referendumų piliečiai negalėtų surengti.. Labai demokratiška.. Visai neseniai konstitucionalistas dr. A. Šindeikis siūlė, kad “vienas galimų konstitucinių būdų priešintis tolesniam politinio gyvenimo kokybės degradavimui yra dalies svarbiausių politinių sprendimų depolitizavimas juos sprendžiant referendumu ar dar griežčiau Konstitucijoje apribojant politikų sprendimų laisvę“.

Mano prognozė artimiausiam Lietuvos laikotarpiui – daugiau demokratijos nebus.. Atrodytų norėta užtikrinti stabilumą, o gavosi kaip visada..

Dėl Konstitucijos pataisų, susijusių su administraciniais teismais

Praėjusią savaitę Seime pradėtos svarstyti Konstitucijos pataisos (projektas XP-2539(2)). Jų esmė teisinio reguliavimo pakeitimai įtvirtinant administracinių teismų formavimo tvarką, keičiant teisėjų skyrimo mechanizmą ir t.t. ir įtvirtinant jį Konstitucijoje. Plačiau žiniasklaidoje apie pakeitimus čia. Pakeitimais iš esmės yra pildomas konstitucinis reguliavimas. Iki šiol Konstitucijoje atskirai nebuvo įtvirtinta administracinių teismų padėtis, tiesiog 112 straipsnio antroje dalyje numatyta, kad:

“Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai“, o to paties straipsnio ketvirtoji dalis nustato: “Teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas.“

Taip Konstitucijoje buvo palikta galimybė įsteigti specializuotus teismus t.y. tokius, kurie turi tam tikrą išskirtinę kompetenciją palyginus su bendrųjų teismų nagrinėjamais klausimais. 2000-01 metais šia Konstitucijos nuostata buvo pasinaudota ir įkurti specializuotieji administraciniai teismai, o visas reguliavimas susijęs su jų sudarymu ir kompetencija, kaip ir nurodo Konstitucijos minėto straipsnio 4 dalis, buvo sureglamentuotas teismų įstatyme.

Numatyti pakeitimai siūlo formaliai papildyti Konstitucijos nuostatas perkeliant pakeisti teismų įstatymo reguliavimą t.y. iš esmės į Konstitucijos skyrių Teismai, Seimas ir Prezidentas prie šių valdžios institucijų, kur kalbama apie teismų formavimą pridėti sąvokas “administracinis teismas“ ir “Vyriausias administracinis teismas“. Lengviausia šiuos pakeitimus pamatyti lyginamajame variante. Tačiau taip bus pakeista ir  Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo  (toliau – LVAT) skyrimo tvarka, o tai vertinčiau esminį šių pakeitimų tikslą. Planuojamais pakeitimais norima LVAT’o teisėjų ir pirmininko skyrimo tvarką padaryti analogišką Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų ir pirmininko skyrimo (kalbant apie pirmininką ir atleidimo) tvarkai. Vien dėl šios idėjos esu linkęs pritarti S. Šedbaro iniciatyvai. Manau, visai logiškas sprendimas, kad administracinių teismų hierarchijos viršuje esančio teismo formavimo procese dalyvautų ir įstatymų leidžiamoji valdžia. Dabar šie teisėjai skiriami “įprasta tvarka“ t.y. apsiribojant Prezidentu ir teisėjų tarybos rekomendacija. Mano manymu, Prezidento teikimu šio teismo teisėjus skiriant Seimui būtų dar vienu atveju įgyvendinamas konstitucinis stabdžių ir atsvarų principas. Konstitucinis teismas viename neviename nutarime yra atskleidęs šio principo turinį:

“Valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, ir stabdžiai bei atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai; Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį apibūdina ir valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė bei atsvara, neleidžianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą.“

Paprastai tariant, būtų dar vienas būdas valdžioms veikti kartu t.y. bendradarbiauti.

Iš dabar galiojančio konstitucinio reguliavimo galima daryti išvadą, kad Seimas dalyvauja teisminės valdžios formavime būtent tais atvejais, kai formuojama “aukščiausioji teisminė valdžia“, o į “žemesnes“ nesikiša. Tai pasireiškia per Konstitucinio teismo teisėjų skyrimą, LAT’o teisėjų ir pirmininko skyrimą ir Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjus ir pirmininko skyrimą. Logika diktuoja, tai, kad  LVAT’ą reikia pripažinti kaip aukščiausiąją specializuotųjų administracinių (skaitytojo egriseus pastaba) teismų instituciją, nes tai yra paskutinė ir apeliacinė instancija administracinėse bylose, taip pat pritarčiau prof. V. Nekrošiaus nuomonei, kad šis teismas iš esmės vykdo ir kasacinę funkciją administracinėje teisenoje. O pripažinus tai, manau, ji turi turėti analogišką statusą ir visoje teismų sistemoje, todėl ir jos formavimas turėtų būti analogiškas to paties Lietuvos Aukščiausiojo teismo formavimui. Todėl drįsčiau daryti išvadą, kad Seimo dalyvavimas Vyriausiojo administracinio teismo formavime yra būtinas.

Kitas klausimas yra, kam šį reguliavimą kelti į Konstituciją?  Pačios Konstitucijos nuostatos minėtame 111 straipsnyje nurodo, kad tai turėtų būti daroma teismų įstatyme. Realiai aš pats esu didelis Konstitucijos teksto keitimo priešininkas ir manau, kad tai gali būti daroma tik kraštutiniais atvejais. Mano manymu, kylant konstitucinei problemai ją reikia aiškinti, o ne keisti Konstituciją. Šiuo atveju, atrodo, kad problemos nėra, o ją spręsti galima tiesiog minėtas nuostatas sureglamentuojant ne Konstitucijoje, o teismų įstatyme. Taip būtų paprasčiau pakeisti reguliavimą, nes nereikėtų atlikti sudėtingo Konstitucijos keitimo proceso. Tačiau atsakant į išsikeltą klausimą, manau vienintelis racionalus atsakymas gali būti, kad normoms norima suteikti aukščiausią juridinę t.y. konstitucinę galią. Taip šios normos būtų stabilesnės – labiau atsparios norams jas keisti ateityje. Taip pat visų aukščiausiųjų teisminės valdžios hierarchijos institucijų formavimo pagrindai būtų eksplicitiškai įtvirtinti Konstitucijos tekste, o tai parodo šiokį tokį teisinio reguliavimo nuoseklumą. Taip pat tai parodytų, kad per dešimtį metų administraciniai teismai prigijo mūsų teisinėje sistemoje ir galutinai legitimizavosi.

Nežinau ar šių argumentų pakaktų keisti Konstituciją. Norėčiau paminėti dar vieną dalyką, kuris buvo įtvirtintas 2006 kovo 28 d., jame nustatytos sąlygos kada galima keisti konstitucinę doktriną: neišvengiamumas, objektyvi būtinybė, konstitucinis pagrindimas ir pateisinimas. Manau, šių kriterijų visetu  derėtų vadovautis ir keičiant patį Konstitucijos tekstą, jeigu pripažįstame, kad konstitucinė doktrina yra Konstitucija plačiąja prasme t.y. sąlygos apskritai keisti Konstituciją turėtų būti vienodos.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad pritarčiau šiems Konstitucijos pakeitimams, nors nemanau, kad jie yra neišvengiami ar objektyviai būtini, nors drįsčiau juos vertinti kaip konstituciškai pagrįstus ir pateisinimus.

P.S. Mano manymu, pačiame projekte yra palikta juridinės technikos klaida, kurią būtina peržiūrėti:

„Apylinkių, apygardų, apygardų administracinių (padaryta pataisa) ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.“

Šią norma iš esmės reikia pertvarkyti, nes įdėjus “administracinius teismus“ į ją ir palikus sąvoką “specializuotų teismų teisėjus“ atsiranda dviprasmybių. T.y. naudojamas jungtukas ir, o tada kyla klausimas ar administraciniai teismai nebėra specializuoti?  Pripažįstant, kad jie specializuoti, atsiras Konstitucijos normų koliziją, vienoje normoje sakoma, kad specializuotų teismų teisėjus skiria Prezidentas, o tos pačios normos pakeistoji antra dalis sako, kad Vyriausiojo administracinio teismo teisėjus ir skiria Seimas prezidento teikimu. Manau, klaidingoje normoje užtektų išbraukti “specializuotųjų teismų“ sąvoką ir taip išvengti galimos dviprasmybės. Tada norma atrodytų taip:

„Apylinkių, apygardų, apygardų administracinių teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.“