R. Paksas – Tomo Chochrin tinklaraštis

Partijos Tvarkos ir Teisingumo atstovai kišasi į teismų darbą, daro spaudimą teismų sistemai ir taip pažeidinėja valdžių padalijimo principą

Pastaruoju metu viešoje erdvėje vis labiau reiškiasi politinės partijos Tvarka ir Teisingumas atstovai, kuriems vis nepavyksta prakišti į Prezidento rinkimus priesaiką sulaužiusį ir šiurkščiai Konstituciją pažeidusį savo lyderį Rolandą Paksą. Jų nepasitenkinimas perėjo nuo Konstitucinio Teismo žeminimo žiniasklaidoje į realius veiksmus, kuriais siekiama daryti tiesioginį spaudimą nepriklausomai teismų sistemai. Visą tai galima išdėstyti keliais faktais:

Prieš keletą savaičių Rolandas Paksas televizijos laidoje pareiškė, kad jis: “Nėra sulaužęs priesaikos“ ir, kad “Jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto ir Europos Žmogaus Teisių Teismas sako priešingai (t. y. kad priesaika nebuvo sulaužyta)“ (cituoju iš atminties). Vaizdo įrašą su įrodymais, kad aš neiškraipiau R. Pakso teiginių, galite pažiūrėti paspaudę ant šios nuorodos.
Valdančioji koalicija sudarė komisiją Seime, kuri tirs dėl kokių priežasčių iki šiol nėra įgyvendintas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 metų sausio 6 d. priimtas sprendimas byloje pagal pareiškėjo Rolando Pakso skundą dėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo. Komisijai vadovaus tvarkiečių atstovas, jeigu neklystu, K. Komskis. Delfi.lt nuoroda čia.
Seime Drąsos kelio atstovė A. Stancikienė, palaikoma TiT, renka parašus panaikinti Konstitucinį Teismą, siekiant jo funkcijas perduoti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
P. Gražulis neturėdamas jokio teisinio pagrindo nori atleisti Europos Žmogaus Teisių teisėją Egidijų Kūrį. Anot Gražulio: “E. Kūriui pirmininkaujant buvo priimti išaiškinimai, dėl kurių Europos Žmogaus Teisių Teisme ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete buvo pasmerkta visa Lietuva ir pripažinta, jog šie sprendimai pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Negana to, Lietuvos atstovas Europos Žmogaus Teisių Teisme E. Kūris jau spėjo pareikšti atskirąją nuomonę byloje, kurioje nesutiko su daugumos kolegų sprendimu ir Strasbūro teisme užstojo buvusį komunistą Vengrijos teisėją kolaboravusį su komunistinio režimo saugumo struktūromis, todėl sieksiu atstatydinti šį atstovą“. Nuoroda čia.

Mano nuomone, matosi aiški spaudimo ir nepagarbos Konstituciniam Teismui, o kartu ir teismų sistemai, schema. Šiame komentare noriu pakomentuoti aukščiau išvardintas aplinkybes, nes nėra sąžininga, jog viešojoje erdvėje menkinamas Konstitucinis Teismas ir mušama į vienus vartus.

Pirmiausia dėl Rolando Pakso teiginių. Nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, nei Jungtinių tautų žmogaus teisių komitetas nepasisakė dėl to, kad Rolandas Paksas nėrą sulaužęs priesaikos valstybei ir nėra šiurkščiai pažeidęs Konstitucijos. EŽTT Pakso peticiją nagrinėjo tik vienu aspektu t. y. nurodė, jog draudimas iki gyvos galvos būti renkamam Seimo nariu nėra proporcingas ir nesiderina su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. JT komitetas šiuo klausimu irgi nieko nepasakė. Esminis ir vienintelis argumentas, kodėl JT komitetas nusprendė, kad Pakso teisės yra pažeistos, nes sulaužydamas priesaiką negalėjo numatyti, kad bus visam laikui nušalintas ir negalės kandidatuoti į pareigas, kurioms reikia duoti priesaiką. Pacituosiu sprendimo argumentus:

“Under the specific circumstances of the instant case, the Committee therefore considers that the lifelong disqualifications imposed on the author lacked the necessary foreseeability and objectivity and thus amount to an unreasonable restriction under article 25 (b) and (c) of the Covenant, and that the author’s rights under these provisions have been violated.“

Tai galėtų reikšti, jog jei Konstitucijoje būtų aiškus eksplicitiškas draudimas sulaužius priesaiką po to užimti analogiškas pareigas, tai žmogaus teisių pažeidimo, ko gero, nebūtų buvę. Reikia suprasti tai, kad Rolandas Paksas būdamas išrinktas kandidatu, šiurkščiai pažeisdamas Konstituciją ir sulaužydamas duotą priesaiką valstybei t.y. veikdamas antikonstituciškai NEGALĖJO PROTINGAI NUMATYTI, KAD JAM BUS UŽKIRSTAS KELIAS VĖL BŪTI RENKAMAM PREZIDENTU. Sveiku protu nesuvokiama argumentacija. Pati apkaltos kaip konstitucinės procedūros idėja gimsta iš XVI a. Anglijoje ir toliau susiformuoja JAV Konstitucijoje, kurios idėja labai paprasta – jeigu asmeniui valstybės piliečiai suteikia pasitikėjimą ir garbę eiti valstybines pareigas, jam atlikus veiksmus, dėl kurių jis iš tų pareigų pašalinamas apkaltos tvarka, jis niekada nebegali kandidatuoti į jokias kitas valstybines pareigas t. y. diskvalifikuojamas visam laikui. Tai yra vadinama gynybine demokratija, kuri taip save apsaugo nuo parazitų. Todėl man visiškai nesuprantamas argumentas, kad asmuo laužydamas Konstituciją negali numatyti, jog nebegalės užimti valstybinių pareigų ateityje ir toliau galimai laužyti Konstituciją. Sakysite gali, nes yra rinkėjų pasitikėjimas? Tam tikros politinės jėgos visada turės kai kurių rinkėjų palaikymą ir aš nežinau, ką jos turi padaryti, kad jį prarastų. Akivaizdu, sulaužyti priesaiką valstybei yra per mažai, kad prarastumei pasitikėjimą. Šioje vietoje ateina vadinama gynybinė arba substantyvioji demokratija, kuri grindžiama ne vien formaliuoju aspektu, kad viską lemia rinkėjų valia, bet šalia to dar egzistuoja įstatymo viršenybė, žmogaus teisės, teismų nepriklausomumas, valdžių padalijimo principas ir t.t. Taip, Lietuva privalo įgyvendinti ir EŽTT sprendimą (visi teismų sprendimai yra privalomi ir vykdytini, nors aš ir nesutinku su šiuo sprendimo argumentais) ir JT ŽTK sprendimą, tačiau šioje vietoje stipriai nukenčia pati mūsų demokratija. EŽTT ir JT ŽTK pastato mūsų demokratiją į situaciją, kai ji negali pati savęs apsiginti t.y. žmogaus teisių standartas tampa toks aukštas, kad jis kelia pavojų demokratijai pačiai savaime. Galime pažiūrėti į to paties Rolando Pakso ir jo partijos pažiūras, pavyzdžiui: homoseksualių asmenų teisių nepripažinimas ir menkinimas, siekis grąžinti mirties bausmę. Viena mažytė smulkmenėle – Europos pagrindinių žmogaus teisių konvencija draudžia diskriminuoti asmenis dėl seksualinės orientacijos. Jos protokolais, prie kurių prisijungusi ir Lietuva, uždrausta mirties bausmė. Tai reiškia, kad EŽTT gina tipiško antidemokrato ir antihumanisto žmogaus teises, o demokratijai pačiai nuo tokių asmenų gintis nėra galima. Paradoksas..

Tačiau ne visi taip mano. Pvz., vienas iš JT ŽTK narių Gerald L. Neuman turėjo kitokią nuomonę šiuo klausimu:

“Regarding the merits, I would stress the narrowness of the Committee’s holding, which results from the unusual manner in which the author’s permanent disqualification from standing for certain offices was enacted. The decision should not be misunderstood as calling into question permanent disqualification of impeached office-holders for future elections based on well-established ground rules. A wide variety of states, for example, provide expressly in their constitutions for ineligibility after impeachment as an authorized or mandatory consequence.

Even though the holding is narrow, I disagree with the Committee’s conclusion in paragraph 8.4 of its Views that, under the circumstances, the author’s permanent ineligibility to stand again for election to the particular office of President violates article 25 of the Covenant.

Impeachment is an extraordinary means for protecting the democratic political process against an otherwise unremovable President who abuses the powers of the office. Impeachments are rare and difficult. An impeachment is not merely a vote of no confidence that contemplates renewed elections to test the President’s popular support. It is both reasonable and foreseeable that a President removed by impeachment could be ineligible ever to stand again for election to that sensitive office.

Permanent ineligibility after impeachment is also not a disproportionate consequence for abuse of the office. This Committee has observed that permanent disqualification of citizens who have been convicted of crimes from participating in the political process as voters may violate article 25. Stricter requirements for candidates who seek to exercise great power over others can still be reasonable and proportionate under article 25. If Presidents who have successfully completed one or more terms can be permanently ineligible for reelection for the sake of ensuring a healthy and competitive political system, then surely Presidents who have been removed for abusing their offices can also be permanently barred.“

Čia yra JAV atstovo JT ŽTK komitete nuomonė, bet aišku, ką ten tie amerikiečiai išmano apie demokratiją ir konstitucinę teisę…

Antrasis aspektas, apie kurį norėjau komentuoti – komisijos sudarymas, kuri tirs kodėl neįgyvendintas EŽTT sprendimas Paksas prieš Lietuvą byloje. Man iš karto kyla klausimas, ką tirs ši komisija? Konstitucinis Teismas dar 2011 m. pasakė, kad norinti įgyvendinti šį sprendimą reikia keisti Konstituciją. Dabar yra 2014 metai. Kas turi keisti Konstituciją? Ar gi ne Seimas? Kas sudaro valdančiąją daugumą? Tvarka ir teisingumas, darbo partija, socialdemokratai, ir lenkų rinkimų akcija. Hm.. Kokiai partijos vadovas – R. Paksas? Lyg ir tvarkos ir teisingumo. Tai pala pala.. Jo vadovaujama partija yra valdančioje daugumoje.. Nelabai man galai sueina. Valdančiosios daugumos sudaryta komisija Seime tirs, kodėl valdančioji dauguma nepakeitė Konstitucijos? Labai racionaliai vyksta Seimo darbas. Leisiu sau paspekuliuoti, kad ši komisija prieis prie kitokios išvados. Ji parodys koks negeras yra Konstitucinis Teismas t. y. po to Seimo nutarimu bandys patvirtinti a priori padarytas išvadas ir taip pažeis teismų nepriklausomumo ir valdžių padalijimo principus. Čia mano toks spėjimas, ne už ilgo pamatysime, ar jis pasiteisins.

Apie Konstitucinio Teismo panaikinimą net nenoriu kalbėti, nes čia absoliutus nihilizmas siekiant tiesiogiai daryti teismui spaudimą, kad tuo tuoj su juo bus susidorota prisidengiant bendrosios teisės sistemos pavydžiais neva žolė visada žalesnė kitoje tvoros pusėje ir perdavus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui Konstitucinės kontrolės funkciją išsispręs visos problemos. O jeigu neišsispręs? Naikinsim Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir perduosime Vyriausiajam Administraciniam teismui? Po kiek laiko neliks teismų? Tokių iniciatyvų autoriams siūlau pasiskaityti apie konstitucinės kontrolės modelius, bet bijau, kad Federalistų Raštus, ar H. Kelseną skaityti bus per daug sudėtinga.

Šį gana piktą ir emocingą komentarą parašiau todėl, kad kantrybę perpildė mano 4 įvardintas punktas t. y. Gražulio noras atstatydinti Egidijų Kūrį iš EŽTT. Teisėjas yra persekiojamas už tai, kad gynė Konstitucinę demokratiją t. y. pirmininkavo Konstituciniam Teismui, kuris pasakė, kad jeigu sulaužai priesaiką, tu jos duoti nebegalėsi. Ir taip pat už tai, kad pareiškė atskirąją nuomonę sprendžiamoje byloje t. y. vykdė savo kaip teisėjo tiesioginę funkciją. Akivaizdesnio pavyzdžio siekiant susidoroti su teisėju aš negaliu įsivaizduoti. Įdomu, kaip į tokią iniciatyvą sureaguos Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, kai vėl bus kertama per substantyviosios demokratijos pamatus t. y. siekiama pašalinti teisėją už jo vykdomą tiesioginę teisėjo veiklą, kišamasi į teismo nepriklausomumą. Ir ne bet kokį teisėją, o tą kurį pati ir pasirinko Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja. Labai gražūs Gražulio užmojai Europiniu lygiu parodyti ką Lietuvos parlamentaro ir paties parlamento supratimu reiškia teisėjo ir teismo nepriklausomumas…

Mūsų visuomenės problema yra ne gėjai, o R. Paksas ir jo rinkėjai

Labai norėjau nerašyti komentaro apie artėjančias homoseksualų eitynes, nes šia tema jau pasisakė visi kas tik galėjo ir nemaniau, kad prie viešosios diskusijos ką nors pridėsiu. Be to, kai rašau apie žmogaus teises mano įrašai būna gana emocingi, o dabar stengiuosi viešo emocijų demonstravimo vengti. Beveik pavyko susilaikyti, kol savo nuomonės vakar vakare nepareiškė vienas politikas:

Komentaras pateikiamas po skambaus pavadinimo straipsniu: R. Paksas: „Žmogaus teisės neturi tapti ginklu saujelės išsišokėlių rankose“. Pamatęs šio straipsnio antraštę labai apsidžiaugiau, pagalvojau, kad pagaliau Paksas atsisako savo ambicijų į Lietuvos Prezidento sostą. Deja, paskaitęs straipsnį, supratau klydęs. Susidaro tokia paradoksali situacija, kai Paksas jau N metų zyzia dėl jo atžvilgiu daromo žmogaus teisių pažeidimo, kai neleidžiama jam būti renkamam į Seimą. Nuolat bando kelti gailestį naudodamas šią kortą prieš rinkėjus. Dabar gi, jis sako, kad žmogaus teisės neturi tapti ginklu saujelės išsišokėlių rankose… Būtent jis yra didžiausias verksnys, kuris bando nuolat bando prisidengti žmogaus teisių pažeidimais. Paksas FB retoriškai klausia:

“Niekaip nesuprantu, už kokius pinigus mes prisipirkome tiek baimės. Tiek daug, kad nebedrįstame pasakyti, jog Lietuva savo kalbos, kultūros, istorijos ir valstybingumo reikalus spręs pati.“

Aš turiu jam kontraklausimą: Niekaip nesuprantu, už kokius pinigus mes prisipirkome tiek baimės. Tiek daug, kad nebedrįstame pasakyti, jog Lietuva, negali pati spręsti kuriam laikui, asmenis sulaužiusius priesaiką valstybei ir kartu šiurkščiai pažeidusius Konstituciją, pašalinti iš viešo politinio gyvenimo?

Paksas teigia: “Apgailėtina, jog farso dalyviais tampa ir Europos Sąjungos institucijų pareigūnai.“

Aš atsakau: apgailėtina, jog jog farso dalyviais tampa ir Europos Sąjungos institucijų pareigūnai…

Ką noriu pasakyti? Kad šiam asmeniui ir jo šutvei ta pati Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir mūsų nacionalinė Konstitucija galioja selektyviai. EŽTT sprendimai yra svarbūs tiek, kiek jais pasisakoma dėl pažeistų Rolando teisių. Teisė visiems nevaržomai rinktis į taikius susirinkimus – nusispauti, nes Rolandui nepatinka. Šis politikas yra akivaizdus antidemokratas, kuris parazituoja mūsų valstybės sąskaita. Nuolat verkia dėl žmogaus teisių, tačiau kitiems jų suteikti nenori. Ginasi Konvencija, tačiau per rinkimus vos ne pirmu punktu įrašo, kad gražins mirties bausmę. Tokia ta veidmainio taktika, kuri patinka jį renkančioms avims. Jo partijos pavadinime naudojami žodžiai liberaldemokratai neturi nieko bendro nei su liberalų, nei su demokratijos idėjomis. Nieko neturi ir žodžiai tvarka ir teisingumas, kurie pagal tos partijos sampratą dvelkia radikalizmu ir ksenofobija.

Mano supratimu demokratijos sudedamosios dalys yra ir teisinė valstybė, ir Konstitucijos viršenybė, ir visas žmogaus teisių paketas ir t.t. Be šių elementų apie šiuolaikinę demokratiją negalima net kalbėti. Tokie asmenys, kaip Paksas, naudojasi demokratijos silpnomis vietomis ir griauna ją iš vidaus. Aš nemanau, kad sistema turėtų toleruoti tokius asmenis. Nemanau, kad žmogus, kuris negerbia kitų asmenų žmogaus teisių, gali turėti kažkokių pretenzijų į savo žmogaus teises. Tikiuosi, kad EŽTT sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą niekada nebus įgyvendintas. Jeigu konservatoriai ir liberalai toliau sėkmingai sabotuos šio sprendimo Seime įgyvendinimą, tai mano kaip rinkėjo balsą per kitus rinkimus turės garantuotai. Jeigu sverčiau ant svarstyklių, tai man yra žymiai baisiau tai, kad yra nepagrįstai ribojama konstitucinė žmogaus teisė į taikius susirinkimus, negu tai, kad asmuo sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją negali būti renkamas į parlamentą.

Kalbant, kodėl yra politikų linkusių parazituoti šiais klausimais, atsakymus iš esmės pateikė R.Sadauskas-Kvietkevičius “Tikrųjų grėsmių pakeitimas eitynėmis“. Trumpai susumuojant jo motyvus, kuriems pritariu, tai tiesiog yra dūmų uždanga, kuria renkami taškai prieš rinkėjus. Visos tokios problemos (pavardžių rašymas su W, lentelės lenkų gyvenamose vietose jų kalba) yra grynai dirbtinio pobūdžio, kurių sprendimai labai prasti, tačiau populistai ant to kraunasi politinį kapitalą. Jau savaitę laiko nekyla kalbos dėl homoseksualų eitynių, o taip atitraukiamas dėmesys, nuo energetikos, soc. garantijų politikos ir pan. Nes pasisakyti prieš gėjus ir gauti taškų iš rinkėjų yra labai lengva, žymiai sunkiau užlopyti biudžeto skylę, ar sukurti verslui palankų ekonominį klimatą. Kada Paksas turėjo pasiūlymą, kaip padėti verslui sukurti nors vieną darbo vietą? Atsakymą numanote… Tėra sugebama kartoti nuolat tuos pačius burtažodžius, kurie garantuoja avių pasitikėjimą, kelią į valdžią ir kelerių metų į priekį sotų gyvenimą iš mokesčių mokėtojų pinigų nekuriant absoliučiai jokios pridėtinės vertės savo valstybei išskyrus gėdos darymą tarptautinėje arenoje.

Man išvis nesuvokiamas pasipiktinimas, kad tam tikra asmenų grupė renkasi į taikius susirinkimus. Klausiama, koks yra to parado tikslas? Vadindami paradu turbūt dauguma įsivaizduoja Rio de Janeiro karnavalą. Parado tikslas paprastas – pakovoti už lygias teises valstybėje. Jeigu du Gedimino prospektu einantys susikibę už rankų vyrai, ar sėdėdami kokioje kavinėje nesulauktų dėmesio, žvilgsnio, apkalbų ir t.t., tai tokie paradai dabar nebevyktų. Paradai vyks tol, kol bus toks visuomenės pasipriešinimas ir neigiamas dėmesys. Į visą šią situaciją man artimiausias yra mano mėgstamiausio komiko Louis C. K. požiūris (video žiūrėti iki 2:40 min):

Konstitucijos viršenybė šiuo atveju neleido reinterpretuoti doktrinos

Vėl tenka rašyti savo mėgstamiausia nemėgstamiausia tema, bet ką padarysi. Šiandien Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriuo nusprendė, kad norint leisti asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, leisti kandidatuoti į Seimą – būtina daryti Konstitucijos pataisas. Priimtas sprendimas manęs visiškai nenustebino, nes, kai stebėjau viešą šios bylos posėdį, viena pusė mušė į vienus vartus, o kita neturėjo jokių argumentų ir nesugebėjo nieko pasakyti apie doktrinos reinterpretavimo galimybes, ginčo stadijoje pasakiusi, kad: “viską palieka nuspręsti teismui“ (cituoju R. Žemaitaitį iš atminties). Pasirodžius EŽTT sprendimui byloje Paksas prieš Lietuvą jau tada rašiau, kad Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos šalinimui yra du būdai: 1) konstitucinės doktrinos reinterpretacija; 2) Konstitucijos teksto keitimas. Išaiškėjus kolizijai apėmė dvejopi jausmai, pirma esu Konstitucijos teksto keitimo priešininkas, o antra esu draudimo kandidatuoti, už priesaikos sulaužymą, iki gyvos galvos šalininkas, tačiau negaliu susitaikyti su pozicija, kad yra prieštaravimas tarp Konstitucijos ir Konvencijos. Mano siūlymas buvo saugoti Konstitucijos tekstą ir keisti doktriną. Kaip dabar žinome, juo nebuvo pasinaudota. Tada pastebėjau, kad doktrinos reinterpretavimas sukeltu neigiamus padarinius – konstitucinis priesaikos institutas taptų bevertis. Tiesa, tuos pačius padarinius sukeltų ir Konstitucijos teksto keitimas. Vadovaudamasis šiais samprotavimais tuo metu priėjau prie išvados, kad mažesnę žalą sukeltų doktrinos reintepretavimas, tačiau, jau tada buvo akivaizdu, kad sprendimo, kuris tenkintų visus nėra ir negali būti. Dabar Konstituciniam Teismas nusprendė, kad vienintelis sprendimas – Konstitucijos keitimas, todėl derėtų panagrinėti šio sprendimo priėmimo motyvus.

Pirmiausia teismas priminė oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo sąlygas:

“Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina bei precedentais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai); jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus Tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ji būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje nustatytas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai ji pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).“

Kaip matysime toliau, reinterpretacijai kelią užkerta Konstitucijos viršenybės koordinacinis konstitucinis principas. Toliau nagrinėjant nutarimą labai krenta į akis, kad LRKT nevartoja “Konstitucijos dvasios“ sąvokos. Mano spėjimas būtų, kad taip siekiama apsisaugoti nuo viešojoje erdvėje kilusio triukšmo po 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo. Teismas nurodo:

“Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė nuostata, pagal kurią Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, yra implicitinė. Ji kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo, inter alia iš konstitucinio priesaikos instituto, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nėra numatyta, kad praėjus tam tikram laikui asmuo, kurį už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimas pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos ir galėtų duoti Seimo nario priesaiką, taip pat iš Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinto apkaltos instituto. Konstitucinė apkaltos instituto paskirtis – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu, taip užtikrinant, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Atsižvelgiant į tokią konstitucinių priesaikos ir apkaltos institutų sampratą pažymėtina ir tai, kad asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, rinkimas Seimo nariu pagal Konstituciją būtų beprasmis, nes jis pagal Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalį negalėtų prisiekti būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir įgyti Tautos atstovo teisių.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; keičiant bet kurį iš šių institutų elementų būtų keičiamas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema.“

Iš pateiktos citatos galiu pateikti konstitucijos dvasios apibrėžimą. Konstitucijos dvasia – implicitinis Konstitucijos turinys, kylantis iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo. Taigi, teismas paaiškina, kas yra Konstitucijos dvasia, nors tiesiogiai to, turbūt, mano manymu be reikalo, vengdamas kontraversijos viešojoje erdvėje, to nepasako. Teismas aiškiai pasako, kad sulaužęs asmuo negalėtų prisiekti, o kadangi tautos atstovo įgaliojimai įgyjami tik davus priesaiką, tokio asmens rinkimas – beprasmis. Taip paaiškinamas draudimas iki gyvos galvos.

Toliau teismas aiškina Konstitucijos viršenybės principą:

“Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Šis principas įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.“

Primenamas Konstitucinio Teismo vaidmuo:

“Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai; oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Konstitucinis Teismas, oficialiai aiškindamas Konstituciją, turi užtikrinti Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jos vientisumą.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konstitucijos nuostatų sampratą kyla iš pačios Konstitucijos: kad galėtų nustatyti, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir priimti sprendimą, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus; kitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas paneigtų pačią Konstitucinio Teismo konstitucinę paskirtį (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas). Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas; priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nesuderinamumui (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).“

Iš šios motyvacijos teismas prieina prie išvadų, kad:

1) Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją, kurioje Konstitucija užima išskirtinę vietą; teisinėje valstybėje draudžiama žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia pačioje Konstitucijoje;

2) Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą Seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos Prezidento aktą (jo dalį), Vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – pagal Konstituciją yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai(Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas);

3) Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2010 m. gegužės 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

4) Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimai).

5) Iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Jeigu vis dėlto įstatymų leidėjas priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą. Kitoks Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimas būtų nesuderinamas inter alia su Konstitucijos viršenybės principu, konstituciniais valdžių padalijimo, teisinės valstybės principais. Be to, tai būtų nesuderinama ir su bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (ne teisės pagrindu teisė neatsiranda.

Išvados griežtos, tačiau nepasakyta nieko, ko nežinojome iš ankstesnės konstitucinės doktrinos, tą parodo ir cituoti teismo sprendimai.

Toliau teismas pereina prie Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos:

“Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo nustatytas šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas, buvo priimtas reaguojant į Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34932/04), kuriame nuolatinis ir negrįžtamas draudimas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, būti renkamam į Seimą buvo pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje įtvirtintą teisę kandidatuoti į įstatymų leidybos instituciją. Sprendime pažymėta, kad šis draudimas turi konstitucinį pagrindą (110 punktas).

Taigi minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas reiškia, kad Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos suponuoja Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą garantuoti asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, teisę būti išrinktam Seimo nariu, yra nesuderinamos su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis.“

Teismas pasisako dėl Konvencijos vietos mūsų teisės sistemoje bei nacionalinės, konstitucinės ir tarptautinės teisės santykio:

“Konvencija ir tam tikri jos protokolai, inter alia jos Protokolas Nr. 1, yra Seimo ratifikuotos įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Konvencija ratifikuota Seimo 1995 m. balandžio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Konvencijos Protokolas Nr. 1 Seimo ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo ratifikavimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ papildymo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai jis įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d.

Pagal Konvencijos 1 straipsnį Lietuvos Respublika privalo garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijai priklausančiam asmeniui Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves, o pagal Konvencijos 46 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalis ji yra; tai taikytina ir Konvencijos Protokole Nr. 1 įtvirtintoms teisėms ir laisvėms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams bylose, susijusiose su šiomis teisėmis ir laisvėmis (pagal šio protokolo 5 straipsnį jo 1–4 straipsniai laikomi papildomais Konvencijos straipsniais ir visos Konvencijos nuostatos taikomos pagal tai). Pabrėžtina, kad Konvencija ir jos protokolai buvo sudaryti inter alia remiantis suverenios valstybių lygybės principu; Konvencijos žmogaus teisių apsaugos sistema nacionalinių teisinių sistemų atžvilgiu yra subsidiari.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybėms, Konvencijos ir jos protokolų dalyvėms, tenka pagrindinė atsakomybė už veiksmingą Konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimą, todėl jos turi plačią diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones. Tačiau tokią diskreciją riboja valstybių teisinių sistemų, inter alia jų konstitucijų, ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema, taip pat pagal Konvenciją ir jos protokolus garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių pobūdis (inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2007 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Sisojeva ir kt. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 60654/00); 2001 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Chapman prieš Didžiąją Britaniją (pareiškimo Nr. 27238/95).

Taip pat pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos aukštosios susitariančiosios šalys prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (Konvencijos 19 straipsnis); šio teismo jurisdikcija apima visus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, jam pateikiamus kreipiantis pagal Konvencijos 33, 34, 46 ir 47 straipsnius (Konvencijos 32 straipsnio 1 dalis), t. y. Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, kylančius nagrinėjant tarpvalstybines bylas ir individualias peticijas dėl Konvencijos ir jos protokolų nuostatų bei jose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, aiškinant Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtus sprendimus ir teikiant konsultacines išvadas Konvencijos ir jos protokolų nuostatų aiškinimo teisiniais klausimais.

Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, jo jurisdikcija nepakeičia Konstitucinio Teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti Konstituciją.

Minėta, kad valstybių, Konvencijos ir jos protokolų dalyvių, diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones riboja inter alia jų konstitucijų ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvoje taikoma paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją) (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d., 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. sprendimai). Taigi Lietuvos teisinėje sistemoje Konvencija turi įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Įstatymo galią turi ir jos Protokolas Nr. 1.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taigi tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo.

Vadinasi, vidaus teisėje įgyvendinant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus būtina atsižvelgti į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą. Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiu įstatymo ar tarptautinės sutarties, bet ji reikalauja, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nutarimas); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu trukdytų įgyvendinti įsipareigojimus pagal sudarytas tarptautines sutartis (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). Tai taikytina ir Konvencijai (bei jos protokolams); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada).“

Galiausiai teismas paaiškina, kodėl šiuo atveju negalima reinterpretuoti konstitucinės doktrinos:

“Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ši doktrina būtų pakoreguota, negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet būtų pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata.

Taip pat minėta, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; pakeitus bet kurį iš šių institutų elementą būtų pakeistas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. visuose minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema. Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Vadinasi, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų – apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės – integruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.“

Taigi teismas pasako, kad pats šiuo atveju negali išspręsti problemos, o jos sprendimas paliekamas įstatymų leidėjui, kaip ir buvo nurodyta 2011 m. sausio 10 d. pareiškime:

“Kita vertus, pabrėžtina, kad pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikai kyla pareiga pašalinti minėtą Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatų nesuderinamumą su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu, vienintelis būdas pašalinti šį nesuderinamumą – priimti atitinkamą (-as) Konstitucijos pataisą (-as).“

Teismas taip pat pastebėjo, kad Seimas viršijo savo įgaliojimus, ką aš viešai pasakiau, kai kovą priimti Seimo rinkimų įstatymo pakeitimai:

“Konstatuotina, kad Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nustatęs minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo ignoruojama Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime atskleista konstitucinės atsakomybės už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą samprata ir nepaisoma to, kad pagal Konstituciją inter alia Seimo nariu niekada negali būti renkamas asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, įstatymų leidėjas mėgino įveikti Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo galią ir pažeidė iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kylantį draudimą vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos vientisumo principą, 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą, viršijo Konstitucijoje nustatytus savo įgaliojimus ir pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus.“

Šis nutarimas sukels didelį atgarsį, ypač artėjant Seimo rinkimams, o, mano akimis žiūrint, didžiausia problema, kad kolizija tarp Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir LR Konstitucijos tęsiasi. Taip pat turiu pastebėti, kad galimybės apskritai reinterpretuoti oficialią konstitucinę doktriną sumažėja. Galiausiai, bet koks priimtas sprendimas, kuris pašalintų esama koliziją, sunaikins konstitucinį priesaikos institutą. Todėl iš šios problemos pralaimėję išlipsime visi..

Paksas prieš Lietuvą sprendimo įgyvendinimo būdai

Po EŽTT sprendimo pripažinusio, kad įstatymų ir konstitucinės doktrinos nustatytas iki gyvos galvos draudimas būti renkamam į pareigas, kurioms reikia prisiekti, pripažinimo neproporcingu, iškilo teisinė situaciją, kurią reikia per protingą terminą išspręsti. Protingas terminas šiuo atveju reiškia, kiek įmanoma greičiau, nes pačios R. Pakso peticijos priėmimas, iš pradžių vertintas kaip pavėluotas (o galų gale taip vertino ir teisėjai pareiškę atskirąją nuomonę), o galiausiai prieita prie išvados, kad terminas kreiptis į EŽTT nepraleistas, nes valstybės pažeidimo pobūdis yra tęstinis t.y. žmogaus teisių pažeidimas tęsiasi iki kol jis nebus pašalintas, tai reiškia, kad iki tol, kol nebus pakeista sankcija ir nustatytas proporcingas terminas, kuris suteikia galimybe valstybės pareigūnui, pašalintam apkaltos proceso metu, sugrąžinantis teisę po tam tikro laiko vėl kandidatuoti į parlamentą.

Prisijungdama prie Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Lietuva įsipareigojo pašalinti bet kokius prieštaravimus tarp šios Konvencijos ir nacionalinės teisės. Jeigu nacionalinė teisė prieštarauja Konvencijai, reiškia yra pažeidžiamos žmogaus teisės. Problema yra tame, kad šiuo atveju prieštaravimas yra tarp konstitucinės doktrinos (t.y. aktų turinčių Konstitucijos galią) kartu ir rinkimų įstatymų prieš Konvencijos 1 protokolo 3 straipsnio, kuris saugo piliečių teises būti išrinktiems į įstatymų leidžiamosios valdžios institucijas.

Atmetus visas politines kovas turime visų pirma susikoncentruoti į teisinį problemos sprendimą. Kaip galima matyti iš mano ankstesnių įrašų, aš esu mūsų konstitucinės doktrinos šalininkas, kuri numatė atėmimą teisės būti renkamam iki gyvos galvos. Tačiau EŽTT priėmus tokį sprendimą, mes privalome jo laikytis ir jį tinkamai įgyvendinti t.y. pašalinti pažeidimus. Turbūt, neperdėsiu pasakydamas, kad EŽTT yra autoritetingiausia žmogaus teisių gynimo institucija. Mano siūlymas politinėms partijoms baigti žaidimus ir koncentruotis į problemos sprendimą. Niekaip negaliu pritarti nei V. Mazuronio skleidžiamai propagandai, kad “EŽTT pripažino valstybinį perversmą neteisėtu“ ir “dėl to galima abejoti kitais KT sprendimais“, nei A. Kubiliaus pasisakymams, kad “Paksas pralaimėjo“. Tai yra vienodai kvaili pasisakymai iš abiejų politikų lūpų. Visų pirma, EŽTT nesprendė dėl apkaltos proceso atitikimo Konvencijos 6 str. 1 daliai saugančiai teisę į tinkamą teismo procesą. Antra, sakyti, kad Paksas nelaimėjo, kai EŽTT pripažįsta, jog žmogaus teisės pažeidžiamos valstybėje yra absurdiška. Jeigu, net vertinti, kad “Paksas nelaimėjo“ yra aišku viena – valstybė pralaimėjo. Šiomis mintimis noriu pabrėžti tai, kad nereikia bandyti nei sumenkinti teismo sprendimo, nei jį išpūsti. Reikalo esmė yra, kad terminas iki gyvos galvos yra neproporcingas.

Dabar galima pereiti prie pačios problemos sprendimo. Mano manymu yra keletas būdų, kuriuos reiktų iš eilės išbandyti. Bet pirmiausia noriu atmesti V. Mazuronio pasiūlymą, kuris manau bus svarstomas, kad reikia kreiptis į Konstitucinį Teismą pagal Konstitucinio teismo įstatymo:

62 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo peržiūrėjimas

Konstitucinio Teismo nutarimas gali būti peržiūrėtas jo paties iniciatyva, jeigu:
1) paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios buvo nežinomos Konstituciniam Teismui nutarimo priėmimo metu;

Tai nėra tinkamas pagrindas. Nes EŽTT sprendimas negali būti naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės, kurios nebuvo žinomos sprendimo metu. Procesiškai tai yra tokios faktinės aplinkybės, kurios egzistavo sprendimo priėmimo metu, tačiau nebuvo žinomos. Todėl EŽTT sprendimas niekaip neatitinka šios normos turinio. Šią galimybę turime atmesti.

Manau, kad realiai egzistuoja du sprendimo būdai: 1) be Konstitucijos teksto keitimo; 2) keičiant Konstitucijos tekstą.

Pirmuoju atveju reikėtų pakeisti Seimo rinkimų įstatymą taip, kad jame jau būtų nustatytas protingas terminas, po kurio apkaltos metu nušalintas valstybės pareigūnas galėtų būti renkamas Seimo nariu. Prašymą Konstituciniam Teismui formuojant Paksas prieš Lietuvą EŽTT sprendimo pagrindu ir taip prašyti keisti egzistuojančią 2004 m. gegužės 25 d. doktriną pagal 2006 metų kovo 26 d. nutarime suformuotus konstitucinės doktrinos kriterijus: neišvengiamumą, objektyvią būtinybę, konstitucinį pagrindžiamumą ir pateisinamumą. Mano įsitikinimu, EŽTT sprendimas visiškai tenkina šiuos kriterijus. Yra būtina, kad šiuo atveju Konstitucinis teismas pakeistų šią doktriną:

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Pagal Konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, niekada negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

Asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.“

Būtent ši doktrinos, dalis išaiškina 2004 gegužės 25 d. ir Sacharuko bei Karaliaus apkaltos nutarimuose, prieštarauja Konvencijai. Todėl pakeitus rinkimų įstatymus – numačius terminus, KT priėmęs prašymus dėl šių įstatymų konstitucingumo turės šias nuostatas keisti ir aiškinti atsižvelgiant į EŽTT priimtą sprendimą. Tačiau, negalime būti įsitikinę, kad KT tai padarytų. Bet esame gana dėkingoje situacijoje, nes kovo mėnesį 1/3 atsinaujins KT sudėtis, o tai reiškia, kad nuo 2004 metais priimtų nutarimų KT sudėtis bus pasikeitusi 2/3, o tai suteikią viltį, kad atsinaujinusi teismo sudėtis būtų labiau linkusi keisti praktiką, nes jie nėra prie jos “prisirišę“, nepaisant to, kad ja remtasi ir buvo plėtota dar per 2010 metų apkaltą, tačiau joje po KT pozicija, kaip atskleista mano įraše Konstitucinė problema: atsakomybės ribos apkaltos procese yra šiek tiek sušvelnėjusi ir net gi galima įžvelgti šiokių tokių prieštaravimų su 2004 metų doktrina. Dar egzistuoja paradoksas tame, kad atsinaujinus KT sudėčiai turėtume teisėją D. Žalimą, kuris tikrai žinotų, kaip tinkamai pakeisti KT doktriną ir priderinti ją prie EŽTT sprendimo, tačiau jis turės nuo šios bylos nusišalinti, nes buvo vienas iš vyriausybės atstovų byloje Paksas prieš Lietuvą.

Taigi, toks būtų pirmasis sprendimo būdas. Tačiau, jeigu šiuo atveju KT nekeistų doktrinos t.y. naujus rinkimų įstatymų pakeitimus pripažintų antikonstituciniais, reikėtų griebtis antrojo būdo – keisti Konstitucijos tekstą.

Šiuo atveju reikėtų Konstitucijos tekste suformuluoti nuostatas numatančias terminą, po kurio būtų galima kandidatuoti į Seimą. Pakeitus tekstą, ankstesnė konstitucinė doktrina, numatanti negalimumą naudotis pasyviąja rinkimų teise iki gyvos galvos netektų galios. Iš pažiūros šis kelias gali atrodyti lengvesnis, bet manau, kad yra priešingai. Rasti politinės valios Seime keisti Konstituciją bus be galo sudėtinga. Todėl siūlyčiau pasinaudoti pirmuoju variantu, o jeigu jis nepasiteisintų, tik kaip kraštutinę priemonę siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą keisti Konstituciją.

Baigdamas šį įrašą norėčiau aptarti paskutinį dalyką. Man kyla klausimas, kaip pasielgs Seimas: keis nuostatas visų rinkimų įstatymų (t.y. ir prezidento) ar tik Seimo? Galima būtų pasielgi formaliai ir nelabai teisingai pakeičiant tik Seimo rinkimų įstatymo nuostatas, nes EŽTT sprendime pasisakė griežtai ir formaliai būtent dėl 1 protokolo 3 straipsnio, kuris apimą teisę būti išrinktam į parlamentą. Kitaip tariant, Konvencijoje materialioji teisė nenumato analogiškos apsaugos teisei būti išrinktam prezidentu t.y. į vykdomąją valdžią. Tačiau, jeigu Konstitucinis Teismas keis ir plėtos savo doktriną kreipimosi dėl pakeisto Seimo rinkimų įstatymo pagrindu, jis negalės pakeisti doktriną tik ta apimtimi dėl galimybės būti išrinktam į Seimą, o palikti senąją doktriną galioti Prezidentui. Priesaikos reikšmė yra vienoda, nesvarbu kokias pareigas eiti yra prisiekiama, todėl toks doktrinos išskyrimas būtų visiškai Konstituciškai nepagrįstas, todėl turėtų būti keičiama doktrina, kurioje kalbama apie šiurkštų priesaikos sulaužymą visa apimtimi. Todėl norėdami būti sąžiningi ir teisingi iki galo turėtume keisti ir prezidento rinkimų įstatymą, nes manau, po 2012 Seimo rinkimų pasikeitus politinių jėgų išsidėstymui, šie pakeitimai bus įvykdyti vienaip ar kitaip..

Konstitucinė problema: atsakomybės ribos apkaltos procese

Dabar vykstančiame apkaltos procese Seimo nariams A. Sacharukui ir L. Karaliui LRKT paskelbė išvadą, kurioje pripažino, kad šių parlamentarų veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Apie pačią išvadą, manau, parašysiu vėliau. Šiuo metu mane domina kitas klausimas. Kadangi apkaltos procesas yra dualus, jame dalyvauja LRKT ir Seimas. Čia galima pacituoti iš trečiadienį LRKT skelbtos išvados:

“Pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valstybės valdžios institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas. Kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai: apkaltos byla gali būti pradėta tik Seimo narių siūlymu (iniciatyva); išvadą, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, teikia Konstitucinis Teismas; jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali tokį asmenį pašalinti iš užimamų pareigų, gali panaikinti jo Seimo nario mandatą.“

Problema yra tame, kad konstitucinė sankcija (atsakomybė) susideda iš dviejų elementų:

1) pašalinimo iš užimamų pareigų;

2) draudimo eiti pareigas, kurioms reikia duoti priesaiką Lietuvos Respublikai (Konstitucijai).

T.y. matau problema tame, kad man neaišku ar yra taikomas antrasis elementas, jeigu Seimas nuspręs nepašalintį A. Sacharuko ir L. Karaliaus. Apie tai mąstau nuo ketvirtadienio ir dabar sugalvojau parašyti, todėl, kad nei viešojoje erdvėje, nei tarp teisininkų viduje t.y. akademinėje bendruomenėje tarp konstitucionalistų apie tai nėra kalbama. Mano abejones sustiprino dar ir tai, kad žiūrėjau “Savaitės įvykių TOP 5“ per LNK ten buvo sakoma, kad atsistatydinę L. Karalius ir A. Sacharukas išvengtų konstitucinės atsakomybės padarinių t.y. galėtų pvz.: ateinančiuose Seimo rinkimuose kandidatuoti į Seimą. Tačiau ar taip yra iš tiesų? Taigi mano klausimas:

AR NEATSTATYDINUS SEIME L. KARALIAUS IR A. SACHARUKO JIE TURĖS TEISĘ UŽIMTI PAREIGAS, KURIOMS REIKIA PRISIEKTI LIETUVOS RESPUBLIKAI?

Norint atsakyti į šį klausimą reikia sistemiškai nagrinėti ne tik pačią Konstituciją, o svarbiausia LRKT nutarimus ir išvadas. Problemos pasimato tada, kai išanalizuoji 2004 kovo 31 d. išvadą “Dėl Prezidento Rolando Pakso veiksmų“, 2004 gegužės 25 d. nutarimą “Dėl Respublikos prezidento rinkimų įstatymo“ ir naująją 2010 spalio 27 d. išvadą “Dėl Seimo narių Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko veiksmų“.

Nagrinėjant mano iškeltą problemą vertėtų nepamiršti ir mano įrašo, kuriame kalbėjau apie apkaltos proceso tikslus ir esmę.

Taigi, galima šokti prie nutarimo, kuriame buvo konstatuota, kad į konstitucinę sankciją įeina ir draudimas ateityje užimti pareigas, kurioms būtina prisiekti. Pirmiausia apie pačios priesaikos reikšmę. LRKT nurodo, kad:

“Pabrėžtina, kad Respublikos Prezidento priesaika nėra vien formalus ar simbolinis aktas, ji nėra vien iškilmingas priesaikos žodžių ištarimas ir priesaikos akto pasirašymas.

Kadangi Respublikos Prezidento priesaikos institutas ir priesaikos turinys yra įtvirtinti Konstitucijoje, Respublikos Prezidento duota priesaika turi konstitucinę teisinę reikšmę ir sukelia konstitucinius teisinius padarinius: tol, kol Respublikos Prezidentas neprisiekė, jis negali pradėti eiti savo pareigų; atsisakymas prisiekti, priesaikos davimas su išlyga arba priesaikos teksto pakeitimas, atsisakymas pasirašyti Respublikos Prezidento priesaikos tekstą pagal Konstituciją reiškia, kad Respublikos Prezidentas negali pradėti eiti savo pareigų; jeigu asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, neprisiekė, turi būti skelbiami nauji Respublikos Prezidento rinkimai.

Respublikos Prezidento priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas, duodamas priesaiką Tautai, viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti tik taip, kaip jį įpareigoja ši priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti; Respublikos Prezidentui davus priesaiką, jam atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja Tautai duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį priesaikos sulaužymas yra vienas iš pagrindų, kuriems esant Respublikos Prezidentas apkaltos proceso tvarka gali būti pašalintas iš užimamų pareigų.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Respublikos Prezidento priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada).“

Praėjusios savaitės išvadoje norodoma:

“Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas). Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai taip pat reikalauja pasižadėjimo sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal Konstituciją išrinktam Seimo nariui prisiekus ir įgijus visas Tautos atstovo teises, atsiranda konstitucinė pareiga besąlygiškai būti ištikimam Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus. Seimo nariai, vykdydami savo funkcijas ir įgyvendindami valstybės valdžią, privalo vadovautis Konstitucija, teise ir joms paklusti, taip pat privalo veikti Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nesinaudoti savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų asmeninei naudai gauti. Už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą gali būti panaikintas Seimo nario mandatas.“

Taigi, galime drąsiai daryti išvadą, kad priesaika Lietuvos Respublikai yra būtina, o pareigūnai, kuriems yra numatyta prievolė prisiekti, privalo ją atlikti, nes tik prisiektus jie įgyja toms pareigoms tenkančias teises ir pareigas. Paprastai tariant, neprisiekęs tu nesi nei visateisis Seimo narys, nei Prezidentas, nei Konstitucinio Teismo teisėjas.

Atskleidus priesaikos esmę derėtų pereiti prie paties apkaltos proceso. Manau, apkaltos kritinis momentas siejasi su Konstitucinio Teismo išvada, o ne su Seimo balsavimu, nors daug kas gali manyti priešingai ir tokią išvadą galima padaryti skaitant minėtą LRKT doktriną. Tačiau aš randu šiokių tokių netikslumų ir nenuoseklumų, kuriuos net gi drįsčiau pavadinti vidiniais prieštaravimais. Kaip ir sakiau, jokių problemų nekyla, jei Seimas atstatydina pareigūnus. O jeigu to nepadaro??? Visų pirma reikia atsakyti į klausimą ar Konstituciniam Teismui pripažinus, kad pareigūnas sulaužė priesaiką, Seimas turi apsisprendimo teisę ar turėtų visais atvejais nušalinti minėtą pareigūną nuo einamų pareigų. Tai yra ypač jautrus momentas, nes jau turėjome pavydžių, kai Seimas turėdamas pareigą atstatydinti t.y. kai jo pritarimas atstatydinimui tėra tik simbolinis aktas, turiu omenyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko V. Greičiaus atstatydinimą, virš metų laiko tampėsi ir neatstatydino jo pasibaigus pirmininkavimo kadencijai. T.y. pažeidinėjo savo iš Konstitucijos kylančias pareigas. Grįžtant dėl balsavimo apkaltos proceso metu LRKT (2004/5/24) yra pasisakęs:

“Pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus spręsti, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų. Vertinant Konstitucinio Teismo ir Seimo konstitucinių įgaliojimų santykį apkaltos procese pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo išvada, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, susaisto Seimą tuo atžvilgiu, kad pagal Konstituciją Seimas neturi įgaliojimų spręsti, ar Konstitucinio Teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta, – teisinį faktą, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, nustato tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada). Nors Seimo nariai, spręsdami, ar Respublikos Prezidentą pašalinti iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, balsuoja laisvai, tai nereiškia, kad Seimo nariai, spręsdami, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų, nėra saistomi savo duotos Seimo nario priesaikos, kuri įpareigoja Seimo narį savo veikloje vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų. Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis vien savo sąžine ir ignoruoti Konstituciją. Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Todėl Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, tenka ypač didelė atsakomybė: demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės – pašalinimo iš užimamų pareigų.“

Čia yra išreikštos labai svarbios nuostatos, kuriomis Konstitucinis teismas “gražiai“ pasako, kad jeigu LRKT išvada pripažįstama, kad pareigūnas sulaužė priesaiką/šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimo nariai balsuodami lyg ir neturi apsisprendimo t.y. numatyta Konstitucinė pareiga nušalinti pareigūną nuo einamų pareigų. Tačiau praėjusios savaitės LRKT išvadoje ne kartą vartojamos šiek tiek kitokios formuluotės, kurias jau citavau, bet vertėtų dar kartą atkreipti dėmesį:

“Už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą gali būti panaikintas Seimo nario mandatas.“

Mano manymu, čia pasimato pirmasis nenuoseklumas Konstitucinėje doktrinoje, nes anksčiau lyg ir pasisakoma apie pareigą balsuoti vienaip, o dabar vertinant lingvistinę išraišką “gali būti panaikintas“, kyla klausimas, ar Seimo nariai neturi apsisprendimo laisvės? Manau, daug kas mano, kad tai yra Seimo narių apsisprendimo laisvė, tačiau mano nuomonė yra kitokia. Jie privalo atstatydinti asmenį sulaužiusi priesaiką, priešingu atveju galima prieiti prie teisinės aklavietės, kai asmuo toliau eis savo pareigas, nors bus sulaužęs priesaiką t.y. nusižengęs Konstitucijai, Lietuvos Respublikai ir tautos suverenui – piliečiams. O tada bus didžioji problema, ar jis galės dalyvauti kituose rinkimuose ir dar kartą prisiekti? Čia pasiekiamas, mano minėtas, kritinis momentas t.y. Konstitucinė teismo išvados vieta apaktos procese. Štai ką apie ją sako Konstitucinis teismas:

“Vertinant Konstitucinio Teismo ir Seimo konstitucinių įgaliojimų santykį apkaltos procese pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo išvada, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, susaisto Seimą tuo atžvilgiu, kad pagal Konstituciją Seimas neturi įgaliojimų spręsti, ar Konstitucinio Teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta, – teisinį faktą, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, nustato tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada).“

Tai reiškia, kad tik Konstitucinis Teismas nustato juridinį faktą, kad priesaika sulaužyta. Išvada yra galutinė ir neskundžiama. Jos pagrįstumas ir teisėtumas niekada nebesprendžiamas ir niekaip nerevizuojamas. Seimas sprendžia ar pašalinti asmenį iš minėtų pareigų, o ne tai, kad pvz.: nepritarimas atstatydinimui nesuponuoja atleidimo (ar panaikinimo) šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo/priesaikos sulaužymo fakto. Taigi, Konstatavus šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, jis niekaip nepakeičiamas ir visada galioja į ateitį. Tai galima paaiškinti apkaltos proceso tikslais apie kuriuos kalba pats LRKT:

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

Minėta, kad apkalta yra viena iš valstybės pareigūnų viešos demokratinės kontrolės formų, valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Minėta ir tai, kad Respublikos Prezidentas, kurio veiksmus Konstitucinis Teismas pripažino šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją ir kuris apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento pareigų, visada išlieka sulaužiusiu Tautai duotą priesaiką, šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir už tai pašalintu iš Respublikos Prezidento pareigų.“

Aptarus šiuos momentus lieka paskutinis ir svarbiausias t.y. konstitucinės atsakomybės ribos ir atsakomybės atsiradimo momentas. Dar kartą apie konstitucinę sankciją:

“Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Nurodytas draudimas užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką, yra ne asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pakartotinis nubaudimas, ne antra “bausmė “, skirta asmeniui už tą patį Konstitucijos pažeidimą, bet konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų sudedamoji dalis ir apkaltos, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonės, konstitucinės atsakomybės giluminė prasmė, jos paskirtis ir tikslas – užtikrinti, kad asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.“

Nurodoma, kad draudimas ateityje užimti tokias pareigas yra “išplaukiantis“. Tai yra sankcijos sudedamoji dalis. Bet ką daryti jeigu sankcija nėra pritaikoma? T.y. jeigu A. Sacharukas ir L. Karalius nebus nušalinti nuo pareigų ar tada netaikoma “išplaukianti“ sankcijos dalis? Dauguma nekelia šio klausimo, bet kadangi nekarta pasakyta, kad jie galės tęsti politinę karjerą Seime naujuose rinkimuose, jeigu dabar atsistatydins. Ši interpretacija, nors iš pažiūros sutampa su LRKT doktrina, yra klaidinga. Mano manymu abi sankcijos dalys, nepaisant to, kad viena išplaukia, yra savarankiškos. Nors pats LRKT vis nurodo, kad:

“Pagal Konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, niekada negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

Asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.“

Manau šios formuluotės nėra visiškai tikslios ir tik parodo apkaltos proceso problematiką, kuri slypi proceso teisiniame ir politiniame dualizme. Lingvistiškai aiškinant t.y. vartojant jungtuką “IR“ atrodo, kad visiškai konstitucinei atsakomybei kilti būtinas priesaikos sulaužymo konstatavimas IR pašalinimas iš užimamų pareigų. Todėl gali atrodyti, kad nepašalinus iš pareigų antroji atsakomybės dalis (draudimas su priesaika susaistytas pareigas eiti ateityje) nekyla. Tačiau negaliu su tuo sutikti, nes taip būtų paneigiama pačios priesaikos prasmė ir jos sulaužymo konstatavimo faktas. Kaip asmuo gali vėl prisiekti, jeigu jau buvo sulaužęs priesaiką? Tačiau jeigu Seimas neatstatydins, galima prieiti prie labai jautrios situacijos, kai prasidės ginčiai dėl dabar mano iškeltų problemų. Gi priesaikos sulaužymą LRKT jau konstatavo ir to niekaip nebe pakeisi. Negalima leisti prisiekti priesaiką sulaužiusiam asmeniui. Pats LRKT yra nurodęs:

“Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo kylančiu reikalavimu, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės valstybės principu, su konstituciniu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.“

Nors ir čia konstitucinės atsakomybės kilimo momentas yra siejamas su atstatydinimo momentu, manau, kad draudimas ateityje eiti pareigas surištas su priesaikos davimu Lietuvos Respublikai suveikia būtent Konstituciniam Teismui išvada pripažinus, kad asmuo sulaužė priesaiką. Todėl nenuosekliai ir ydingai atrodo Seimui numatytos galimybės balsuojant leisti sau neatstatydinti asmens šiurkščiai pažeidusio Konstituciją. Norint išvengti šių problemų Seimas PRIVALO (TURI KONSTITUCINĘ PAREIGĄ) atstatydinti priesaiką sulaužiusius asmenis.

Net ir tuo atveju, kuris neabejotinai tikėtinas (manau, žymiai didesnė tikimybė, kad Seimas dėl politinių sumetimų neatstatydins priesaiką sulaužiusių Seimo narių), arba jiems atsistatydinus iki apkaltos proceso pabaigos, jei nebeturės galimybės eiti pareigų, kurioms reikia duoti priesaiką t.y. nebegalės prisiekti, nes jau kartą ją buvo sulaužę.

Manau, taip dar kartą atskleidžiau apkaltos proceso problematiką, nes tai tikrai toli gražu nėra vien teisinis procesas ir politikos jame gali būti labai daug, o tai suponuoja ne tik Seimas kaip pareiškėjas, bet ir Seimas kaip galutinį tašką procese padedantis subjektas. Tačiau nederėtų pamiršti Konstitucinio Teismo išvados t.y. nustatyto juridinio fakto, kad priesaika buvo sulaužyta.

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka: