Nemanau, kad privačioji kasacijos funkcija gali paneigti viešąją

Prieš daugiau negu savaitę tiek savo asmeniniame Facebook puslapyje, tiek šio tinklaraščio paskelbiau vieną nutartį (2013 m. liepos 25 d. 3K-3-413/2013) ir parašiau trumpą komentarą:

Nutartis, kurios motyvuojamoji dalis neskelbiama
Nutartis, kurios motyvuojamoji dalis neskelbiama

Pašiepiau, jog labai gerai motyvuota nutartis. Šiek tiek vėliau sužinojau, jog teismo nutartis yra nevieša, nes nuo pirmosios instancijos šiame procese vyko uždari posėdžiai. Apie ką pati byla sužinojau iš žiniasklaidos – Teismas nusprendė, kad K. Ramonas iš Lietuvos banko atleistas pagrįstai. Taigi viešojoje erdvėje apie bylą kalbama, tačiau, ko gero, joje figuruoja tarnybinė paslaptis, todėl byla nagrinėjama uždarai ir viešai paskelbtoje nutartyje mes nematome motyvų.

Pirmas, pats elementariausias iš kilusių klausimų: kodėl ši nutartis yra skelbiama viešai, jeigu nematome jokių motyvų, tik rezoliucinę dalį, kokia iš jos nauda, jeigu nežinome net ginčo esmės? Aš jau nekalbu apie žemesnių instancijų teismų sprendimus. Kam skelbti tokią nutartį? Atrodo, to daryti nėra jokios prasmės. Tačiau norint atsakyti į šį klausimą iki galo, reikia pavaryti teisės aktus. Tai aš ir pabandysiu padaryti. Visų pirma, joks įstatymas tokio tipo nutarčių viešo paskelbimo taisyklių nedetalizuoja. Ši kompetencija palikta Teisėjų tarybai, kuri yra priėmusi nutarimą, kuris nustato Teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių paskelbimo internete tvarką. Šio nutarimo antras punktas nustato, jog:

“Pagal šią tvarką teismų procesiniai sprendimai skelbiami internete siekiant informuoti visuomenę apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką Lietuvos teismuose.“

Man kyla klausimas, ar čia iškeltas tikslas gali būti pasiektas paskelbus tokio tipo nutartį? Mano nekuklia nuomone, negali.

Nepaisant to, reikia žiūrėti toliau, gal nutarimas nustato pareigą skelbti ir tokias nutartis. 4. 3. punkte nurodyta, kokie sprendimai skelbiami civilinėse bylose:

“Visi įsiteisėję apylinkių ir apygardų teismų procesiniai sprendimai, kuriais pirmąja instancija išnagrinėta civilinė byla išsprendžiama iš esmės, apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kuriais užbaigiama apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama byla ir kasacinio teismo procesiniai sprendimai, kuriais užbaigiama kasaciniame teisme nagrinėjama byla.“

Atrodytų, ši nutartis turėtų būti skelbiama, tačiau reikia pažiūrėti, ar nėra kokių šios taisyklės išimčių, nes tokio tipo nutarties paskelbimas man vis tiek prasilenkia su logika.

Nutarimo 5 punktas nurodo:

Kai internete skelbtiname teismo procesiniame sprendime yra viešai neskelbtinų duomenų (valstybės, tarnybos, profesinių, komercinių, banko, įvaikinimo ar kitų teisės aktų saugomų paslapčių, fizinių asmenų asmens kodai, gyvenamųjų vietų adresai, gimimo datos ir vietos, valstybiniai automobilių numeriai, banko sąskaitų numeriai ir pan.), parengiama viešai skelbtina procesinio sprendimo versija, iš kurios visi viešai neskelbtini duomenys pašalinami. Pašalintų duomenų vietoje pasvyruoju šriftu skliaustuose įrašoma: „(duomenys neskelbtini)

Nutarimo 9 punktas nurodo:

“Jeigu taikant šios tvarkos 5, 6 ir 8 punktuose nurodytas priemones pašalinus iš procesinio teismo sprendimo visus viešai neskelbtinus duomenis tokios sprendimo versijos viešas paskelbimas nebeatliktų šios tvarkos 2 punkte nurodyto tikslo informuoti visuomenę apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką Lietuvos teismuose, toks teismo procesinis sprendimas internete neskelbiamas ir jo viešai skelbtina versija nerengiama.“

Čia aš parodžiau mąstymo procesą, kaip aš prieičiau prie išvados, kad tokia nutartis neturėjo būti viešai skelbiama išvis. Šios nutarties viešas paskelbimas visiškai neinformuoja visuomenės apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, nes joje mes nematome teisės aiškinimo ir taikymo. Todėl, tas (tie), kas paskelbė šią nutartį, mano nuomone, padarė klaidą. Aišku, čia nėra didelės bėdos. Aš nejuokauju pasakydamas, kad tai tebuvo įžanga į mano straipsnį.

Dabar einu prie esmės. Aš negaliu suvokti, kaip gali būti tokių atvejų, kai kasacinės nutartys sterilizuojamos tiek, kad jose nebegalima matyti motyvų. Taip pat man būtų nesuprantama, jeigu kasacinės nutartys išvis nebūtų skelbiamos.  Taip, aš žinau, kad tiek Konstitucijoje, tiek civilinio proceso kodekse yra normos leidžiančios uždarą procesą visose instancijose. Tiesiog manau, kad uždaras procesas kasacijoje – visiška nesąmonė, prieštaraujanti jos paskirčiai.

2011 m. lapkričio 21 d. nutartyje 3K-3-439/2011 LAT’as pasisakė dėl savo statuso ir kasacijos funkcijų:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statusas ir kompetencija apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei proceso kodeksuose (CPK, BKP). Būdamas vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užima ypatingą vietą bendrosios kompetencijos teismų sistemoje. Kasacija yra ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik išimtiniais atvejais, kuriuos apibrėžia CPK 346 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinio, paskirtis – per kasacinėse nutartyse suformuotus precedentus užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje (viešoji kasacijos funkcija)Būdamas kasacinis teismas ir atlikdamas viešąją kasacijos funkciją, tuo pačiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ir vienas iš bendrosios kompetencijos teismų, vykdantis teisingumą konkrečioje byloje (privačioji kasacijos funkcija).“

Kas man kliūna, tai vadinama privačioji kasacijos funkcija. Taip, teismai vykdo teisingumą, taip LAT’as vykdo teisingumą. Tačiau mano klausimas yra, koks turėtų būti santykis tarp viešosios ir privačiosios kasacijos funkcijos? Pirmenybę suteiksime vienai iš jų, ar ieškosime tarpusavio balanso? Aš subjektyviai pirmenybę suteikčiau viešajai kasacijos funkcijai, o blogiausiu atveju ieškočiau balanso.  Ko nedaryčiau, tai niekada, jokiu atveju nesuteikčiau pirmenybės privačiajai kasacijos funkcijai. Tačiau pas mus neretai pasitaiko, kai privačioji funkcija tampa prioritetu, kurios rezultatu būna nukrypimas nuo vienodo teismų praktikos formavimo t.y. teisės aiškinimo taisyklių kūrimo jurisprudence constante prasme. Manau, kad LAT’o teisėjai yra per daug užsižaidę su teisingumo vykdymu, ko pasekoje kasacinė instancija pamažu tampa antrąja apeliacija. Kad tuo įsitikintumėte užtenka pažiūrėti, kiek bylų grąžinama pirmajai instancijai arba apeliacijai tam, kad būtų iš naujo renkami, tiriami, ar vertinami įrodymai.

Pamenu, problemas, kai LAT’as vykdydamas teisingumą nukrypsta nuo bendros teismų praktikos formavimo buvo pastebėjęs ir tuo metu LAT’o teisėju tapęs prof. E. Baranauskas, kuris savo pranešime konferencijoje (pranešimas virto straipsniu), priėjo prie kelių išvadų:

“1. Lietuvos teismų jurisprudencijoje vartojamas terminas „teismo precedentas“ bendrąja prasme pirmiausia turi būti suvokiamas kaip teisės interpretacijos būdu pasiektas teismo sprendimas, esantis pavyzdžiu kitiems teismams, nagrinėjantiems analogiškas ar iš esmės panašias bylas. Toks „teismo precedentas“ nėra pirminis teisės šaltinis.

2. Atvejai, kai siekdamas teisingai išspręsti bylą teismas nukrypsta nuo įprastų teisės aiškinimo taisyklių, neturi būti laikomi precedentiniais.“

Pirmiausia nesutinku dėl pirmos išvados kiek ją taikytume apimtyje dėl LAT’o, nemanau, kad jo nutartys nėra pirminis teisės šaltinis. Tiek teismų įstatyme, tiek CPK aiškiai nurodyta, jog pagrindinė LAT’o funkcija yra teismų praktikos vienodinimas:

4 straipsnis. Vienodos teismų praktikos formavimas

Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

23 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo kompetencija

2. Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Tam Aukščiausiasis Teismas:
1) skelbia skyrių plenarinių sesijų nutartis, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų. Į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus;“

Jeigu atkreiptume dėmesį į kai kuriuos LAT’o išaiškinimus ir įstatymo raidę, atrodytų, kad kai kurie LAT’o precedentai yra padaryti contra legem taip suteikiant precedentui didesnę reikšmę už įstatymą. Aišku, galima žaisti sakant, jog tai yra įstatymo išaiškinimas tiesiogiai jį taikant… Amžinoji diskusija.

Grįžtant prie antrosios E. Baranausko išvados, ji yra teisinga, kad nukrypimai nuo įprastų teisės aiškinimo taisyklių neturi būti laikomi precedentais. Savo pranešime profesorius kaip pavyzdį pateikė atvejį, kai LAT’as esant reikalui pirkimo-pardavimo sutartį kvalifikavo kaip neatlygintinę, mat to reikėjo actio Pauliana taikymui. Aš tiesiog iš principo nesutinku su tuo, kad LAT’as išvis gali priimti tokias nutartis, nes jos prieštarauja viešajai kasacijos funkcijai, kuri, mano nuomone, yra pagrindinė. Viena teisėja (dirbanti ne LAT’e) man kartą papasakojo istoriją apie Švedijos kasacinį procesą, kai su ja diskutavome apie viešąją ir privačiąją kasacijos funkcijas. Papasakosiu ją iš atminties, todėl gali būti netikslumų:

“Švedijoje buvo situacija, kai į kasacinę instanciją pateko tokia byla, kurios faktinės aplinkybės maždaug tokios: neįgalusis asmuo važiuodamas motorizuoto tipo vežimėliu (net nežinau, kaip tokį tiksliai pavadinti, tokie daiktai, kurie vizualiai panašūs į žoliapjoves) ant kažko užvažiavo ir padarė žalos. Pirmose instancijose prieštaringi sprendimai dėl civilinės atsakomybės taikymo t.y. dėl kaltės sąlygos, ar tą vežimėlį galima kvalifikuoti kaip transporto priemonę ar ne, nes ir pagal Švedijos įstatymus dėl transporto priemonės padarytos žalos civilinė atsakomybė kyla be kaltės, nes tai yra padidinto pavojaus šaltinis. Pirmose instancijose priimtos viena kitai prieštaraujančios nutartys.“

Kaip manote, koks kasacinio teismo sprendimas? Teismas atsisakė priimti skundą. Atsisakymo pagrindas paprastas – prieš N metų kasacinis teismas jau išaiškino kas yra transporto priemonė, išaiškinimas tinkamas ir dabar, nėra ko jame keisti ir spręsti privatų ginčą teisingai, ko negalėjo padaryti žemesnės instancijos. Kaip būtų sprendžiama Lietuvoje analogiška byla pagal analogiškas faktines aplinkybes? Neabejoju, kad LAT’as būtų priėmęs skundą, nes žemesnės instancijos teismai blogai išsprendė bylą ir reikia įvykdyti teisingumą.

Jau prirašiau per daug, todėl apibendrinsiu, kad nepritariu tokioms situacijoms kai LAT’as vykdo išimtinai privačiąją kasacijos funkciją ir taip susidaro absurdiška situacija, jeigu ir šiame komentare kritikuojamoje nutartyje  galėjo būti (o gal ir yra?) pateiktos kažkokios svarbios teisės aiškinimo taisyklės, kurios galbūt keičia senuosius precedentus, tačiau mes to nesužinosime, nes sprendimo motyvai nėra vieši. Va ir vienodas teisės aiškinimas…

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisako dėl savo statuso

 2011 m. lapkričio 21 d. nutartyje 3K-3-439/2011 LAT’as pasisakė dėl savo statuso ir kasacijos funkcijų. Aš jau daugiau kaip metus laiko planuoju parašyti įrašą apie kasacijos funkcijas (viešąją ir privačiąją), tačiau vis neprisiruošiu. Manau, tarp šių funkcijų egzistuoja rimtas disbalansas, kurį artimiausiu metu norėčiau pakomentuoti. O kol kas pateikiu citatą iš minėtos nutarties:

“Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų ir nurodymų nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdama į tai ir į byloje teismų priimtus procesinius sprendimus (nutartis), teisėjų kolegija sprendžia, kad būtina pasisakyti dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuso ir šio teismo bei kitų bendrosios kompetencijos teismų tarpusavio santykio procesinės kompetencijos aspektu.

Konstitucinio Teismo konstatuota, kad pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų sistemą, kaip institucijų sistemą, sudaro keturių grandžių   teismai: pirmoji (žemiausioji) grandis – apylinkių teismai, antroji grandis – apygardų teismai,  trečioji grandis – Lietuvos apeliacinis teismas, ketvirtoji (aukščiausioji) grandis – Lietuvos  Aukščiausiasis Teismas. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad pagal   Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti  tokios teismų  praktikos, kuriais būtų ištrintas esminis skirtumas tarp bylų proceso pirmosios instancijos teisme, bylų     proceso apeliacinės  instancijos teisme ir (arba) bylų proceso kasacinės instancijos teisme, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų paneigta Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, ir (arba) Lietuvos Aukščiausiojo  Teismo, kaip kasacinės instancijos teismo, konstitucinė prigimtis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statusas ir kompetencija apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei proceso kodeksuose (CPK, BKP). Būdamas vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užima ypatingą vietą bendrosios kompetencijos teismų sistemoje. Kasacija yra ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik išimtiniais atvejais, kuriuos apibrėžia CPK 346 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinio, paskirtis – per kasacinėse nutartyse suformuotus precedentus užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje (viešoji kasacijos funkcija). Būdamas kasacinis teismas ir atlikdamas viešąją kasacijos funkciją, tuo pačiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ir vienas iš bendrosios kompetencijos teismų, vykdantis teisingumą konkrečioje byloje (privačioji kasacijos funkcija). CPK 362 straipsnyje nurodyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Pagal CPK 359 straipsnio 1 dalį ir 360 straipsnį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, turi teisę: sprendimą ar nutartį palikti nepakeistą; pakeisti; panaikinti ir palikti galioti vieną iš pirmiau priimtų byloje sprendimų, nutarčių; sprendimą ar nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą; sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui; sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikinti ir bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą. Šios kasacinio teismo teisės, susijusios su teisingumo vykdymu konkrečioje byloje, suteikia galias kasaciniam teismui priimti galutinį ir neginčijamą sprendimą byloje (CPK 362 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne tik vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, tačiau ir vienintelis teismas (išskyrus proceso atnaujinimo atvejus), galintis panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimus ar nutartis. Nors kasacija ir nelaikytina dar viena, papildoma instancija bylai nagrinėti, procesinėmis galiomis (CPK 359 straipsnio 1 dalis, 360 straipsnis) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą gražinus nagrinėti pakartotinai, privalu laikytis tiek jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesniųjų instancijų teismų sprendimai ar nutartys.

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas paisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje, atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesniųjų instancijų teismų sprendimai ar nutartys, nereiškia, kad kasacinis teismas pateikia ar gali pateikti privalomus nurodymus dėl to, kokį galutinį sprendimą turėtų priimti žemesnės grandies teismas. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatuota, kad iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip hierarchinės, nes nė vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu arba organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instancijos teismui: pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai nėra pavaldūs nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad teismų procesinis savarankiškumas taikomas ta apimtimi kiek aukštesnės grandies teismai negali duoti konkrečių, privalomų nurodymų dėl bylos baigties, tačiau jis savaime nereiškia, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, gali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesniųjų instancijų teismų sprendimai ar nutartys.“