Žyma: prievolių įvykdymo užtikrinimas

Bendrosios laidavimo pabaigos taisyklės išimtis bankroto bylose

Civiliniame kodekse laidavimo pabaigos bendrosios taisyklės nustatytos 6.87 straipsnyje. Ko gero, svarbiausia iš šių taisyklių yra pirmoji, kuri nustato, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Ši taisyklė užtikrina laidavimo, kaip šalutinės t.y. priklausomos nuo pagrindinės prievolės prasmę, kad šalutinę prievolę ištinka pagrindinės prievolės likimas. Teoriškai viskas kaip ir būtų gražu, jeigu ne šios nuostatos sąlygotos praktinės problemos. Įsivaizduokime tokią dažnai pasitaikančią situacija:

Juridinis asmuo A nori iš kredito įstaigos (gali būti  nebūtinai kredito įstaiga, o bet koks subjektas – čia tik toks pavyzdys) B pasiskolinti pinigų sumą X verslo reikalams. Kredito įstaiga įprastai tokioje situacijoje pareikalaus prievolės įvykdymo užtikrinimo (ar net kelių užtikrinimų). Vienas iš užtikrinimo būdų yra laidavimas. Minėta kredito įstaiga B pareikalauja laidavimo, o juridinis asmuo A pasirūpina, jog už jo prievoles kredito įstaigai B laiduos verslininkas C. Laidavimas kaip ir turėtų šioje situacijoje užtikrinti, kad kredito įstaiga B yra saugi, nes įgyja solidarų skolininką C, iš kurio, A neįvykdžius prievolės, B galės reikalauti visiško įvykdymo. PROBLEMA: Juridiniam asmeniu A pradeda nesisekti verslas (ekonominės krizės ir t.t.), jo įsipareigojimai pradeda viršyti turimo likvidaus turto vertes, asmuo A nebesugeba gražinti kredito ir mokėti palūkanų. Įprastai asmuo A turi dar krūvą verslo partnerių, kurie tokioje situacijoje yra kreditoriais. Jiems taip pat vėluojama su prievolių vykdymų ir kuris nors iš jų iškelia asmeniui A bankroto bylą. Bankroto procesas, kurio pasekoje A bankrutuoja. Kredito įstaiga B pradeda dairytis, bando nukreipti prievolės įvykdymą į solidarųjį skolininką, laiduotoją C. Jam pareiškiamas reikalavimas visa bankrutavusio asmens A prievolių apimtimi. Laiduotojas C ginasi nurodydamas, kad palaukite, palaukite, CK 6.87 str. 1 d. reglamentuoja laidavimo pabaigą, o kadangi laidavimas akcesorinė prievolė, tai pasibaigus pagrindinio skolininko A prievolei pagal specialųjį įmonių bankroto įstatymo reguliavimą, pasibaigia ir laiduotojo prievolė.

Klausimas, ką šioje situacijoje daryti? Pažodžiui aiškinant kodeksą susidursime su situacija, kai laidavimas tampa neefektyviu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas daugiau kaip prieš metus plenariniame nutarime yra pateikęs atsakymą, nors skaitant nutarimo tekstą, tą atsakymą sunku išskaityti. Po to, tą atsakymą patikslino dar vienoje nutartyje, tačiau žemesnių instancijų teismai vis tiek nesugebėjo vadovautis LAT’o sukurtomis teisės aiškinimo taisyklėmis.  Galiausiai, teismas dar kartą pateikė atsakymą 2013 m. vasario 15 d. nutartyje 3K-3-33/2013, bet apie viską pamėginsiu išdėstyti nuosekliai.

2011 m. gruodžio 29 d. Plenariniame nutarime nr. 3K-P-537/2011 pateikė tokį išaiškinimą:

“Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5–6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).“

Pamenu, tik perskaitęs nutarimą pagalvojau, ką reiškia pavartotas žodis “paprastai“, gi cituojama 6. 87 str. 1 d. nenumato jokių išimčių, o žodis paprastai turėtų reikšti, kad egzistuoja šios taisyklės išimtis. Bet šio žodžio pavartojimą įvertinau kaip LAT’o teisės aiškinimo klaidą… Pasirodo klydau. Tiesa, turiu prisipažinti, kad tolimesnė praktika, teisminiai ginčai pasiekiantys kasaciją ir kitų teisininkų pozicijos patvirtina, kad susipainiojau ne tik aš.  Tas pats klausimas kilo ir LAT’o teisėjui Č. Jokūbauskui, kuris šioje byloje pareiškė atskirąją nuomonę, atkreipiu dėmesį į kai kuriuos jo motyvus:

“Be to, išaiškinimas pateiktas kontraversiškai, t.y. paaiškinus, jog dėl skolininko bankroto skolininką likvidavus ir išregistravus iš registro, pagrindinė skolininko prievolė laikoma pasibaigusia bei tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas. Toks išaiškinimas gali būti suprantamas, jog galimi atvejai kuomet skolininko likvidavimas ir išregistravimas gali ir nesukelti laidavimo pabaigos, tačiau ši situacija Nutarime neatskleista.“

Ir iš tiesų, nutarimo tekste nėra paaiškinta, ką reiškia paprastai.  Po šio nutarimo priėmimo, viena iš bylos šalių vėl kreipėsi į LAT’ą prašydama išaiškinti būtent ką reiškia pavartotas žodis “paprastai“.  LAT’as atsisakė pateikti išaiškinimą nurodydamas, kad:

“Aiškinant CPK 278 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikšmingi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, kuriuose konstatuota, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.

Plenarinė sesija konstatuoja, kad pagal ieškovo prašymą nesukeliamos abejonės kasacinio teismo nutarimo aiškumu, bet dėstomi argumentai, kuriais diskutuojama (polemizuojama) dėl plenarinės sesijos nutarime išdėstytų argumentų ir jų expressis verbis, ar siekiama gauti kitų, nei byloje nagrinėta, situacijų vertinimo.“

Gana arogantiškas atsakymas… Bet į keliamus klausimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakė 2012 m. birželio 8 d. nutartyje 3K-3-285/2012, kuri plėtojo plenarinės sesijos praktiką. Teismas suformavo taisyklę, kuri nurodo, kad:

“Jeigu ieškinio laiduotojams pareiškimo metu pagrindinis skolininkas nebuvo likviduotas ir išregistruotas iš juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi, reiškia, jog kreditorius, pareikšdamas ieškinį laiduotojams, pareikalauja, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi.“

Taigi čia turime atsakymą, ką reiškia žodis “paprastai“ ir kad jis plenariniame nutarime buvo pavartotas ne šiaip sau. Šia suformuotą taisyklę patvirtina ir naujausia 2013 m. vasario 15 d nutartis  2013 m. vasario 15 d. 3K-3-33/2013, kurioje nurodoma, kad:

“Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas preliminarų ir galutinį pirmosios instancijos teismo sprendimus ir atmesdamas ieškinį, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo, priimto civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-537/2011, išaiškinimu, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5, 6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, likvidavus ir išregistravus pagrindinį skolininką UAB „Transmarine“ iš Juridinių asmenų registro, pastarosios prievolės baigėsi, atitinkamai baigėsi ir atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad su šia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo sutikti, nes ji padaryta netinkamai pritaikius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo, priimto civilinėje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011, išaiškinimus ir neišsamiai įvertinus bylos aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui 2011 m. gegužės 26 d. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimu pripažinta, kad  UAB „Transmarine“ savo veiklą baigė ir 2011 m. rugpjūčio 10 d. bendrovė buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškinio pareiškimo laiduotojui–atsakovui metu pagrindinio skolininko veikla nebuvo pasibaigusi ir jis nebuvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012). Minėta, kad skolininko ir laiduotojo prievolė kreditoriui yra solidarioji, todėl ieškovas, esant UAB „Transmarine“ iškeltai bankroto bylai, turi teisę reikalauti, kad prievolę grąžinti skolą įvykdytų kitas solidarusis skolininkas pagal šalutinę prievolę, kylančią iš laidavimo sutarties (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Taigi ieškovas–kreditorius, pareikšdamas ieškinį atsakovui–laiduotojui, pagrįstai pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko–UAB „Transmarine“ prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas – laiduotojas (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad, šios bylos nagrinėjimo metu teismo sprendimu pripažinus UAB „Transmarine“ baigusia savo veiklą ir ją išregistravus iš Juridinių asmenų registro, ieškovas prarado teisę CK 6.6 straipsnio 4 dalies, 6.81 straipsnio 1 dalies pagrindu gauti prievolės įvykdymą iš atsakovo kaip solidaraus skolininko–laiduotojo, kuriam reikalavimas įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartį pareikštas iki skolininko UAB „Transmarine“ likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, t. y. kad atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį baigėsi ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą pagal laidavimo sutartį turėtų būti atmestas CK 6.87 straipsnio 1 dalies pagrindu.“

Beje, vienas iš šios nutarties autorių yra atskirąją nuomonę dėl “paprastai“ parašęs Č. Jokūbauskas ir jeigu jis nebesipriešina šiai pozicijai, galima prognozuoti, kad ši teisės aiškinimo taisyklė kurį laiką turėtų būti nepakitusi.

Pateiksiu ir savo vertinimą šios LAT’o suformuotos taisyklės. Negaliu  ją pavadinti absoliučiai teigiama. Ji, nors ir padaro laidavimo institutą efektyviu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu ir verčia kreditorių skubėti, tai yra kreiptis į laiduotoja ir bandyti išsieiškoti, kol pagrindinis skolininkas dar nelikviduotas. Kartu ir laiduotojas turi skubėti vykdyti prievolę, jeigu dar nori būti įtrauktas į kreditorių sąrašą ir dalintis pagrindinio skolininko turto likučius, kurių dažniausiai nėra. Šios taisyklės minusu įvertinčiau tai, kad laiduotojas, įvykdęs prievolę už pagrindinį skolininką, nebeturės pilnai į ką subroguotis, nes turto likučiu nepakaks. Nors LAT’as plenariniame nutarime nurodo:

“Siekdamas pasinaudoti subrogacijos pagrindu perimtomis kreditoriaus teisėmis skolininko bankroto byloje, laiduotojas turėtų nedelsti vykdyti prievolę kreditoriui. Tai laiduotojo interesas, kurio įgyvendinimas priklauso nuo paties laiduotojo elgesio vykdant savo kaip laiduotojo prievolę. Priešingu atveju, laiduotojui delsiant atsiskaityti, po skolininko bankroto bylos užbaigimo subrogacijos pagrindu perimtų kreditoriaus teisių įgyvendinimas taptų nebeįmanomas, nes neliktų skolininko (likviduojamas juridinis asmuo išregistruojamas iš registro).“

Taigi taisyklė nėra tobula, ji akivaizdžiai labiau gina kreditoriaus interesus, o dėl pagrindinio skolininko nepatikimumo ir tokio išaiškinimo, visada liks nukentėjęs būtent laiduotojas. Todėl rekomenduočiau laiduotojams, žinant šią LAT’o suformuotą taisyklę, ypač atsargiai rinktis už kieno prievoles jie laiduoja.

Bankai prieš vartotojus: piktnaudžiavimo teisėmis chronologija pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką

Esu ne vieną komentarą skyręs vienašališkam sutarčių nutraukimui, kuriame neretai nagrinėju situacijas, kai bankai (kredito įstaigos) bando vienašališkai nutraukti sutartis su įsipareigojimus laiku nevykdančiais vartotojais. Tačiau, nuolat cituodamas LAT’o suformuotą praktiką, esu nepelnytai praleidęs vieną nutartį, nors joje sudėti svarbus akcentai būtent kalbant apie šiuos teisinius santykius. Taigi šiame komentare daugiau dėmesio teismo išaiškinimų chronologijai bei jų priėmimo logikai.

Pirmiausia LAT’o praktikoje turime nemažai išaiškinimų dėl to, kad teismas ex officio vartojimo sutartis turi tikrinti pagal atitikimą sąžiningumo kriterijams, įtvirtintiems CK 6.188 straipsnyje. Pats esu teismo veikimo ex officio priešininkas, nes, manau, jog tokio tipo bylose (vartojimo teisiniai santykiai) vartotojas turtėtų pats ginti savo interesus, arba tai turėtų daryti specialią kompetenciją turinčios institucijos (t.y. turinčios pareigą ginti viešąjį interesą ar vartotojus). Manyčiau, jog teismas civilinėse bylose visada turėtų būti bešališkas arbitras, o ne aktyvus vienos iš šalių “advokatas“, bet šis įrašas ne apie tai. Tačiau turime tokią praktiką, kuri nurodo, kad:

“Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje V. S. ir N. S. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir Č. K. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus.

Svarbu nepamiršti, jog tai taikoma ir ypatingajai teisenai:

“Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl  hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (nagrinėjamoje byloje – sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis).“

Praėjusiais metais LAT’as priėmė svarbią išplėstinės kolegijos nutartį (2011 m. birželio 15 d. 3K-7-272/2011), kuri labai stiprius saugiklius nuo bankų piktnaudžiavimo prieš vartotojus. Šioje byloje spręsti klausimai dėl vienašalio  kredito sutarties nutraukimo prieš terminą ir išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto klausimai. Jeigu teisingai suprantu problema šioje situacijoje sąlygota to, kad bankai standartinėse sutarčių sąlygose, kurios nėra individualiai derinamos, nusimato tokio tipo elgesio taisykles, pagal kurias esant menkiems vartotojo nukrypimo nuo sutarties vykdymo faktams pvz.: pavėluoti keli mokėjimai pagal grafiką, palūkanų nesumokėjimas laiku ir t.t., nusimato sau vienašališko sutarties nutraukimo galimybę, tą praleistą terminą, kuris pasireiškia konkrečių mokėjimų praleidimu, vertindami kaip esminį sutarties pažeidimą. Kaip įprasta kredito sutartims, jos turi prievolės užtikrinimą, o didesnės sumos kreditai reikalauja hipotekos. Taigi, esant sutartyje apibrėžtiems esminiams pažeidimams, bankai linkę vienašališkai nutraukti sutartis ir ramiai išsieiškoti negražintą paskolos dalį ir palūkanas iš hipoteka įkeisto turto. Žinant, kad tokios sutartys įprastai yra ilgalaikio vykdymo, tokius vienašališkus sutarties nutraukimus LAT’as vertina kaip neteisėtus, tai ypač pabrėžiama šioje nutartyje, kurioje be kita ko išaiškinamos hipotekos teisėjo pareigos. Minėjau, kad nutartyje sudedami ypač stiprus vartotojų apsaugos saugikliai, kurie turėtų ateityje neleisti bankams piktnaudžiauti. Tai galėčiau pavadinti pirmuoju šių santykių raidos etapu.

Antruoju etapu pavadinčiau momentą, kai vartotojai po šios nutarties smarkiai atsipūtė, kadangi žino, jog net esant tokioms sąlygoms tarp jų ir bankų sudarytose sutartyse, jie yra stipriai apsaugoti nuo vienašališko bankų iniciatyva galimo sutarties nutraukimo ir išsieiškojimo iš hipotekos. Tada prasideda vartotojų piktnaudžiavimo teise etapas, kai jie, praktikoje vos ne kiekvienu atveju, kai bankas bando vienašališkai nutraukti kredito sutartis dėl praleistų sutarties vykdymo terminų kaip esminio sutarties pažeidimo, savo procesiniuose dokumentuose po kelis lapus kaip teisinį pagrindą cituoja minėtą 2011 m. birželio 15 d. nutartį ir ramiai leidžia sau vėluoti, taip laiku nevykdydami kredito sutartimis prisiimtų įsipareigojimų ir kartu gindamiesi nuo išieškojimo iš į hipoteka įkeistą turtą. Tai tęsiasi iki dabar. Neretai praleisti terminai yra gana ilgi, tačiau jiems tarnaujasi aukščiau cituotas išaiškinimas, kuris atkartojamas 2012 m. birželio 26 d. išplėstinės kolegijos nutartyje 3K-7-297/2012:

“Sutarčių laisvės ribojimai CK 6.188 straipsnio nustatyta apimtimi taikomi sudarant vartojimo sutartis. Aukščiausiu lygmeniu vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus; ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, ji įgyvendinama per žemesnės galios teisės normų sistemą. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011).“

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pastebėjo problemą, kad ir vartotojai yra linkę piktnaudžiauti, todėl pateikia išaiškinimą, kad:

“Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <…> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).“

Tai labai svarbi taisyklė, kurios atsiradimas, mano manymu, išplaukia būtent iš to, kad pastebėtas vartotojų piktnaudžiavimas teise (t.y. suteikta apsauga), kuris, pasirodo, buvo suformuotas šių metų vasario mėnesį (nuoroda į nutartį prieš tai sekančioje citatoje), tačiau jo nepastebėjau. Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gana greitai atstato pusiausvyrą tarp vartotojų ir bankų, nors tokio tipo bylos plūsta į teismus, o  2012 m. vasario 20 d. nutartyje suformuota taisyklė neretai ignoruojama.

Savarankiškos ir paprastos garantijos skirtumai

Jau esu rašęs apie savarankiškos garantijos ypatumus komentare “Savarankiška garantija ir “sąžininga” verslo praktika Lietuvoje“. Tačiau išnagrinėjęs 2012 m. kovo 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį nr. 3K-3-97/2012 priėjau prie išvados, kad atribojant garantijos rūšis yra vis dar painiojamos joms taikomos teisės normos. Esu rašęs, kad tai yra padaryta todėl, kad CK normos, reglamentuojančios garantijos institutą yra implantuotos į mūsų kodeksą iš skirtingų teisės sistemų. Taip yra todėl, kad kodekse norėta turėti iš esmės dvi skirtingas garantijos rūšis: savarankišką (kitaip teisinėje literatūroje vadinama: “garantija pagal pirmą pareikalavimą“, “nepriklausoma garantija“, “banko garantija“, “finansinė garantija“ ir pan.) ir paprastą (teisinėje literatūroje sutinkama pavadinimais: “sąlyginė garantija“, “priklausoma garantija“, “subsidiarioji garantija“ ir pan.). Kasacinio teismo praktikoje dėl garantijos, kaip prievolės įvykdymo būdo, yra vos kelios nutartys. Ankstesnėje LAT’o praktikoje teismas šias garantijas buvo pradėjęs skirti (pvz.: 3K-3-99/2004 ieškovas UAB “NCC Statyba” v. atsakovas UAB DK “Lindra”).  Tačiau naujausioje nutartyje dėl garantijos (3K-3-97/2012), mano nuomone, LAT’as padaro teisės aiškinimo klaidą, nors pačią bylą išsprendžia teisingai. Kadangi vienas iš kasacijos tikslų yra vienodos praktikos formavimas, negaliu praleisti pro akis šio išaiškinimo ir nepasidalinti savo pastabomis. Užkliuvusi vieta yra:

“Vienas iš CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių užtikrinimo būdų yra garantija. CK  6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garantijos institutas pagal savo sampratą yra artimas laidavimo institutui, tačiau, skirtingai nei šis, garantija yra savarankiška prievolė, palyginti su užtikrinta prievole (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), ir atsako garantas ne solidariai su skolininku, o subsidiariai (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), t. y. garantas už skolininką atsako tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės. Taigi garanto civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal garantijos sutartį atsiranda ne nuo šios sutarties sudarymo momento, o nuo skolininko garantija užtikrintos prievolės pažeidimo.“

Problemą matau tame, kad teismas pasako, jog garantija yra SAVARKIŠKA prievolė, o garantas atsako SUBSIDIARIAI. Tada teismas deda nuorodą į CK 6.90 str. 2 d. Gali atrodyti, problemos lyg ir nėra ir LAT’as sistemiškai aiškina CK 6.90 straipsnį. Tačiau panagrinėkime pačią normą:

“6.90 straipsnis. Garantijos samprata

1. Garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto atsakomybė yra subsidiari.

2. Garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta.“

Minėjau, kad kodekse norėta įtvirtinti savarankišką ir paprastąją garantiją. Mano manymu, CK 6.90 str. 1 ir 2 dalys yra taikytinos skirtingoms garantijos rūšims t.y. 1 dalis – taikoma paprastai garantijai, tai sprendžiu pagal vietas “jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai <…> garanto atsakomybė yra subsidiari.“ Čia akivaizdūs sąlyginės garantijos bruožai, nes reikia laukti skolininko netinkamo prievolės įvykdymo ar prievolės neįvykdymo, o tada suveikia subsidiarumas. Šio straipsnio 2 d. esminė vieta – “garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija“. Taigi čia yra pagrindinis savarankiškos garantijos bruožas – nepriklausomumas. Tai kartu reiškia, kad nepriklausoma garantija nėra subsidiari. Todėl LAT’as aiškindamas garantiją ir suplakdamas šias normos dalis į vieną daro klaidą t.y. paprastai garantijai taiko savarankiškos garantijos normą, o tada savarankiškai garantijai prikabina subsidiarumą, nors konstatuoja, kad buvo pasirašyti paprastoji garantija. Mano manymu, sprendžiant šią bylą CK 6.90 str. 2 d. iš viso nereikėjo taikyti ir aiškinti. Kad savarankiška garantija nėra subsidiari teismas jau yra konstatavęs ankstesnėje praktikoje (2005 m. birželio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2005):

“Nagrinėjamo ginčo atveju, kai išduotomis garantijomis pats garantas prisiima pirmutinį garantuojamos prievolės vykdymą už skolininką, tai reiškia, kad garantas netenka subsidiariosios atsakomybės už skolininką, kaip yra įprastinės garantijos atveju, o tampa atsakingu už pagrindinę prievolę asmeniu kartu su skolininku.“

Suprantu, kad iš pirmo žvilgsnio toks paaiškinimas gali atrodyti painokas, bet esu įsitikinęs, kad kodekso kūrėjai, implantuodami garantijos normas, nebuvo nuoseklūs. Šią poziciją sutvirtina ir tai, kad vienoje savo nutartyje (2010 m. balandžio mėn. 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010) LAT’as CK 6.90 ir 6.92 straipsnius pavadina paprastos garantijos normomis, tačiau pasako, kad jos taikytinos ir banko garantijai:

“CK 6.93 straipsnyje nustatytus banko garantijos ypatumus, pažymi, kad šiai garantijos rūšiai taikomos paprastos garantijos taisyklės, nustatytos CK 6.90, 6.92 straipsniuose.“

Nors tokį LAT’o teiginį galima paneigti pažiūrėjus į 6.92 str. 1 d., kuri nurodo, kad “garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma“ ir CK 6.93 str. 1 d. “banko garantija bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) raštu įsipareigoja sumokėti skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą.“, ir anksčiau cituotą praktiką dėl savarankiškos garantijos. Banko garantija yra savarankiška ir nėra subsidiari. Suku link to, kad tik kai kurios CK 6.90 ir 6.92 normų dalys gali būti taikomos banko garantijai.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, manyčiau, kad garantijos instituto teisinis reguliavimas turėtų būti iš esmės revizuotas suskirstant normas į: 1) bendrąsias garantijos normas (taikomas abiems garantijos) 2) paprastos garantijos normas 3) savarankiškos garantijos normas.

Priverstinė hipoteka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje

Vietoje įžangos. Neseniai parašiau komentarą, kad “Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neskelbia atskirųjų nuomonių“. Tas įrašas buvo parašytas, būtent dėl šiame straipsnyje nagrinėsimos bylos, kurioje buvo pareikšta atskiroji nuomonė. Į mano pasipiktinimą 2012 m. kovo 15 d. sureagavo ne bet kas, o pats teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Jis pasakė:

“Prieš kelias dienas Tomas Chochrin rašė, kad kažkodėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neskelbia atskirųjų nuomonių. Tai va, šiandien gavau gerbiamo teismo pirmininko atsakymą, kad nebuvo ir nėra intencijos kažko neskelbti, bet dėl kokių tai organizacinių turbūt dalykų tai nebuvo skelbiama. Bet kokiu atveju bus greitai ištaisyta. Ačiū Tomui už pastebėjimą.

O moralas – belsk, ir bus atidaryta.“

Kovo 17 d. liteko duomenų bazėje jau galima rasti teisėjo Egidijaus Baranausko atsirąją nuomonę. Norėčiau dar kartą padėkoti tokiam veikliam ir į piliečių pastabas reaguojančiam ministrui ir palinkėti toliau sėkmingo darbo. Taip pat dėkoju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Gintarui Kryževičiui, nes be jo įnašo atskirosios nuomonės vis dar nebūtų skelbiamos. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame straipsnyje nagrinėjamoje byloje G. Kryževičius – vienas iš kolegijos narių, su kurio pozicija E. Baranauskas nesutiko pareikšdamas atskirąją nuomonę. Tai, kad pats G. Kryževičius aktyviais veiksmais prisidėjo prie šios atskirosios nuomonės paskelbimo, rodo sveikintiną sveiką teismo pirmininko požiūrį, siekiant įgyvendinti teismo sprendimų viešumą, o kartu ir proceso skaidrumą. Dar kartą ačiū. Dabar metas pereiti prie bylos ir atskirosios nuomonės analizės. Tikiuosi, kad šiuo tekstu pavyks parodyti, kokios svarbios – atskirosios nuomonės, taip pat, kad jų argumentai gali būti labiau pagrįsti už nutartį, su kuria nesutinkama.

Priverstinės hipotekos taikymas teismo sprendimu yra ypač retas atvejis. 2012 m. kovo 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teimas sprendė bylą (nr. 3K-3-87/2012), kurioje buvo sprendžiami priverstinės hipotekos taikymo klausimai. Ši nutartis yra svarbi tuo, kad teisėjas Egidijus Baranauskas pareiškė atskirąją nuomone, kuria nesutiko su kasacinio teismo praktika šiuo klausimu.

Faktinės bylos aplinkybės trumpai:

Asmuo A laimėjo bylą prieš asmenį B, asmeniui A priteista suma X. Prasidėjus priverstiniam sprendimo vykdymui (priteistos sumos išieškojimui), B (atsakovas) įvairiais būdais stengėsi išvengti sprendimo įvykdymo (pradėjo skyrybų procesą, įkeitė turtą, perleido reikalavimo teises).  Tokių veiksmų atlikimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose vertintas kaip nesąžiningas elgesys, todėl šie teismai nustatė priverstinę hipoteką.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo socialiai teisinga. Kasacinė instancija iš pradžių pateikė hipotekos sampratą:

“Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Šis užtikrinimo būdas pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis, kuriose hipotekos kreditoriui suteikiama privilegijuota padėtis prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis). Šiais pagrindais kreditoriais tapę asmenys turi analogiškas teises, tačiau sutartinės hipotekos kreditorius turi pranašumą prieš priverstinės hipotekos kreditorių dėl hipotekos įregistravimo laiko.“

Toliau aiškinamas priverstinės hipotekos institutas:

“Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu esant CK 4.175 straipsnio 2 dalyje nustatytiems atvejams. CK 4.175 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas priverstinės hipotekos atsiradimo pagrindas aiškinamas kartu su CK 176 straipsniu, 2 punkte – kartu su CK 4.177 straipsniu, o 3 punkte – atitinkamai kartu su CK 4.178 straipsniu. Kadangi šiuos atsiradimo pagrindus nustato įstatymas, tai tokiais atvejais priverstinės hipotekos būtinumas ir reikalingumas jau yra pagrįstas ir ieškovas atskirai to daryti neprivalo. CK 4.175 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta teismo teisė savo sprendimu nustatyti priverstinę hipoteką, kai konkrečios bylos aplinkybės tokią būtinybę suponuoja. Kasacinio teismo praktikoje, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, yra išaiškinta, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas galimybę nustatyti hipoteką pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, visų pirma tokią teisę susiejo su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga (pvz., prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, įtvirtintas CK 3.3 straipsnio 1 dalyje ir pan.). Kadangi hipotekos kreditorius išieškojimo procese turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius (CK 4.192 straipsnio 1 dalis), asmuo, prašydamas, kad teismo sprendimu būtų nustatyta hipoteka jo patenkintiems reikalavimams užtikrinti, turi įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą, o teismas – įvertinti, ar tokios apsaugos taikymu nebus suvaržyti skolininko interesai labiau nei tai yra būtina, taip pat ar nebus pažeisti kitų kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Entum“ v. UAB „Pajūrio Sabina“, bylos Nr. 3K-3-307/2010).

Hipotekos, kaip daiktinės teisės, paskirtis yra skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimas, todėl teismas pagal galiojantį reglamentavimą turi teisę nustatyti priverstinę hipoteką, jeigu yra priimamas arba jau yra priimtas teismo sprendimas dėl piniginio reikalavimo patenkinimo ir jeigu iš bylos aplinkybių matyti, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali pasunkėti. Atsižvelgiant į priverstinės hipotekos užtikrinamąjį pobūdį daroma išvada, kad ją nustatyti galima reikalauti tiek reiškiant turtinį reikalavimą, tiek vėliau, jei turtinis reikalavimas, patenkintas teismo sprendimu, yra neįvykdytas,  t. y. kol egzistuoja aplinkybės, dėl kurių teismo sprendimui įvykdyti būtina taikyti priverstinę hipoteką. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus, kad priverstinė hipoteka gali būti nustatyta tik tuo pačiu sprendimu, kuriuo yra patenkintas kreditoriaus reikalavimas išieškoti pinigus, laiko teisiškai nepagrįstais.

Priverstinės hipotekos būtinumas turi būti grindžiamas svarbiu ir išskirtiniu konkretaus kreditoriaus interesu, o ne interesu, kuris gali būti būdingas kiekvienam kreditoriui. Prašantis nustatyti priverstinę hipoteką kreditorius būtinumą ją nustatyti turi grįsti aplinkybėmis, kuriomis negali remtis bet kuris iš kreditorių, nes teismas naudojasi priverstinės hipotekos nustatymo teise siekdamas apginti ypatingus ir individualius kreditoriaus interesus.

Nagrinėjamoje byloje teismai motyvavo, kad teismo sprendimu patenkinto turtinio reikalavimo suma yra didelė, ir laikė tai pagrindu priverstinei hipotekai nustatyti.  Šis motyvas neatitinka teisėjų kolegijos pirmiau išdėstytų argumentų dėl būtinumo nustatyti priverstinę hipoteką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad piniginio reikalavimo dydis savaime (per se) nėra pakankamas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti priverstinę hipoteką, taip išskiriant vieną kreditorių iš kitų. Nagrinėjamoje byloje taip pat konstatuotas skolininko nesąžiningumas, tačiau nebuvo įvertinta, ar ši aplinkybė atitinka nurodytus kriterijus ir yra pakankamas pagrindas suteikti prioritetą ieškovui kaip vienam iš kreditorių. Kadangi byloje yra duomenų, kad, be ieškovo, yra daugiau kreditorių, svarbu pasisakyti dėl jų procesinių teisių, taikant išdėstytas nuostatas taikymu, taip pat dėl kitų proceso tvarkos klausimų, nustatant priverstinę hipoteką.“

Teismas nurodė, kad būtina į bylos nagrinėjimą į traukti kitus kreditorius ir gražino bylą pirmosios instancijos teismui:

“Hipoteka – daiktinė teisė, kurios nustatymas lemia daikto savininko teisių suvaržymą. Prašant nustatyti priverstinę hipoteką daikto savininkui yra reiškiami reikalavimai, todėl jis byloje yra atsakovas. Reikalavimo prigimtis ir daikto savininko teisių suvaržymas lemia, kad priverstinės hipotekos nustatymas vyksta ginčo teisena, o išsprendus bylą iš esmės turi būti priimamas teismo sprendimas (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad jeigu daikto savininko kreditoriai, be ieškovo, yra ir kiti asmenys, nustačius priverstinę hipoteką ieškovo naudai, jo padėtis kitų kreditorių atžvilgiu pagerėja, todėl atitinkamai kitų kreditorių interesai gali nukentėti. Tai – pagrindas kitus kreditorius įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis (CPK 47 straipsnis).“

Teisėjas Egidijus Baranauskas, kurio daktaro disertacija yra iš įkeitimo teisinio reguliavimo, nesutiko su šia teismo pozicija ir ankstesne LAT’o praktika, todėl pareiškė atskirąją nuomonę. Atskirojoje nuomonėje laikomasi labai griežtos pozicijos dėl priverstinės hipotekos taikymo. Pirmiausia jis nurodė:

“Remdamasis CPK 63 straipsnio 2 dalimi, pareiškiu, kad nesutinku su teisėjų kolegijos daugumos pozicija dėl CK 4.178 straipsnio aiškinimo ir taikymo, o kartu ir su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama šios normos aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. A. G., Nr. 3K-3-460/2009, 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. A. G., Nr. 3K-3-15/2012 ir kt.). Dėl šios priežasties nesutinku ir su teisėjų kolegijos priimtu procesiniu sprendimu panaikinti skundžiamą nutartį bei grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.“

CK 4.178 straipsnis (nagrinėjamoje byloje aktualios iki 2012 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos) nustato, kad „Pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka. Teismo sprendime turi būti nurodyta: hipoteka užtikrinama reikalavimo suma, hipotekos terminas, daiktas, kuris registruojamas hipotekos registre, ir šio daikto savininkas.“

Pirmiausia teisėjas paaiškino priverstinės hipotekos ir CK 4.178 straipsnio kilmę:

“Manau, kad minėta teisės norma, su kai kuriais pakeitimais kartu su kitomis iš prancūziškosios (konkrečiai – Kvebeko CK 2730 straipsnis) įkeitimo sistemos paimtomis priverstinei hipotekai skirtomis normomis implantuota į Lietuvos teisės sistemą, negali būti aiškinama ir taikoma atskirtai nuo kitų nacionalinių hipotekos santykius reglamentuojančių materialiųjų ir šioms įgyvendinti skirtų proceso teisės normų. Skirtingai nuo Kvebeko, kur hipotekinio kreditoriaus reikalavimas nėra prioritetinis (prieš jį pranašumą turi privilegijuoti reikalavimai), Lietuvos teisinėje sistemoje hipotekinis kreditorius yra išimtinai privilegijuotas. Tokio kreditoriaus reikalavimai tenkinami prieš visus kitus tiek vykdymo procese, tiek ir skolininko bankroto atveju (CPK 754 straipsnio 1 dalis, Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnis). Hipotekinis kreditorius privilegijuotas ir tuo, kad be jo sutikimo negali būti nukreipiamas išieškojimas į įkeistą turtą (CPK 746 straipsnio 3 dalis).“

Toliau teisėjas paaiškina, kodėl egzistuojanti praktika iškreipia kreditorinių reikalavimų eiliškumo tenkinimo tvarką:

“Dėl mano paminėtų priežasčių, aiškinant CK 4.178 straipsnį taip, kad jis suteikia galimybę įgyti teismo sprendimu nustatomą hipoteką bet kuriam kreditoriui, kurio reikalavimas dėl pinigų išieškojimo yra tenkinamas, būtų iškreipta nacionaliniu teisiniu reguliavimu sukurta socialiai teisinga skirtingu kreditorių statusu pagrįsta reikalavimų tenkinimo eiliškumo tvarka. Taip, pvz. vykdymo procese kreditorius iš komercinės veiklos, kuriai apskritai yra būdinga ex ante žinoma skolininko nemokumo rizika, reikalavimų tenkinimo hierarchijoje esantis paskutinėje – trečioje eilėje, galėtų įgyti nepagrįstą pranašumą prieš pirmos eilės kreditorius su reikalavimais dėl išlaikymo ar žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat dėl maitintojo netekimo. Tokį pat pranašumą jis įgytų ir prieš antros eilės kreditorius – skolininko darbuotojus (CPK 754 straipsnis). Galimybė nustatyti hipoteką bet kurio kreditoriaus naudai pažeistų ir tos pačios eilės kreditorių teises, nes nėra jokių kriterijų pagal kuriuos vienam kreditoriui būtų galima suteikti pranašumą prieš kitus. Išimtys privilegijuoti kreditorius šiems suteikiant hipotekas nustatytos tik įstatyme (pvz., CK 3.72 straipsnio 10 dalis, 3.78 straipsnio 5 dalis, 3.197 straipsnis ir kt.). Taigi kreditorius, kuris nors ir vėliau pradėjo teisminį procesą, įgytų pranašumą prieš tokios pačios eilės kreditorių, kuris pradėjo procesą anksčiau, tačiau dėl kokių nors priežasčių toks procesas iki galutinio teismo sprendimo truko ilgiau nei pirmojo. Dėl to tokio kreditoriaus hipoteka būtų registruojama kaip antrinė su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tai reikštų, kad įvairios procesinės kliūtys daro įtaką materialiems daiktinių teisių santykiams, kas nagrinėjamu atveju neatitiktų proceso normų paskirties. Toks CK 4.178 straipsnio aiškinimas sudarytų prielaidas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis įgyjant nepagrįstą pranašumą reikalavimų tenkinimo stadijoje.“

E. Baranauskas pateikia galimas rizikas ir paaiškina, kodėl kitų kreditorių įtraukimas į bylą yra beprasmis ir neišsprendžiantis byloje kilusių procesinių problemų:

“Manau, kad nurodytų rizikų nepašalina ir žinomų skolininko kreditorių įtraukimas į bylą trečiaisiais asmenimis. Mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, šalys (kreditorius ir skolininkas) įstatymu nėra įpareigotos nurodyti tokius kreditorius. Jeigu jie ir įtraukiami, bet pareiškia prieštaravimą, ar tai reiškia, kad hipoteka ieškovui negali būti nustatoma ir ieškinys atmetamas, nes hipoteka nedaloma, o bet koks bandymas nustatyti hipoteką visų kreditorių naudai nėra įmanomas dėl registracijos eiliškumo laike reikšmės? Natūralu, kad ir tokia baigtis jau iš anksto užprogramuota, turint galvoje, kad ginčo teisena nagrinėjamas būtent ginčas. Šiuo atveju ginčas turėtų būti suprantamas ne tik tarp kreditoriaus ir skolininko, bet ir tarp visų kreditorių. Sudaryti sąlygas pradėti tokio ginčo nagrinėjimo procesą be jokios perspektyvos, mano nuomone, nėra pagrindo. Be to, užbaigus bylą tokiu būdu, t.y. atmetus ieškinį, negalima užtikrinti, kad kiti, vėliau atsiradę ir/ar į bylą neįtraukti kreditoriai, nenusistatys hipotekos. Antra, ir tai yra bene svarbiausia vertinant kitų kreditorių teisių apsaugos aspektu, priežastis yra ta, kad nėra teisinio mechanizmo, kaip pakeisti prior tempore potior jure (pirmas laike pirmas teisėje – Tomo Chochrin pastaba) principu grindžiamą hipotekinių kreditorių reikalavimų eiliškumą hipotekos registre net ir tuo atveju, jeigu lygiaverčiams kreditoriams būtų suteikta teisė siekti hipotekos pagal, pvz. kreipimosi į teismą laiką, laikant, kad visi kreditoriai turi teisę reikalauti hipotekos nustatymo. Minėta, materialiųjų teisių negali lemti procesinės problemos.“

Apibendrindamas teisėjas nurodo:

“Esu įsitikinęs, kad dabartinis priverstinės hipotekos teisinis reguliavimas (CK 4.175 – 4.178 straipsniai) turėtų būti aiškinamas taip, kad nebūtų sudarytos prielaidos procesinėmis priemonėmis vieniems kreditoriams  įgyti pranašumą prieš kitus. Pagal CK 4.175 straipsnio 2 dalį priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu. Pirmuoju atveju įstatymas numato tas teisines situacijas, kai priverstinė hipoteka atsiranda nustačius konkrečią, įstatyme numatytą faktinių aplinkybių sudėtį, kaip tai yra, pvz., CK 6.414 straipsnio 2 dalyje. Tokiu atveju nereikia kreiptis į teismą dėl atskiro teismo sprendimo. Tuo tarpu teismo sprendimu (CK 4.178 straipsnis) hipoteka gali būti nustatoma tik tuo atveju, kai tokią teismo teisę numato įstatymas, pvz. CK 3.197 straipsnis, 5.71 straipsnis ir kt. Arba, kai teismo sprendimas dėl tam tikrų reikalavimų priteisimo yra savarankiškas pagrindas priverstinei hipotekai registruoti, pvz., CK 3.72 straipsnio 10 dalis, 3.78 straipsnio 5 dalis ir kt.

Atsižvelgiant į išdėstytą, manau, kad atsakovės kasacinis skundas turėjo būti patenkintas panaikinant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimant naują sprendimą – ieškinį atmetant.“

Belieka pasidžiaugti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai tampa vis aktyvesni ir reiškia atskirąsias nuomones. Nagrinėjamoje situacijoje mane asmeniškai žymiai labiau įtikina E. Baranausko atskiroji nuomonė, negu LAT’o nutartis. Bet kokiu atveju – ypač vertinga žinoti abi pozicijas. Manyčiau, kad priverstinė hipoteka neturėtų tapti eiline laikinąja apsaugos priemone.

Pareikštinė (savininko) hipoteka po reformos

Prieš Kalėdas Seimas suspėjo priimti teisingumo ministerijos pateiktus civilinio ir civilinio proceso kodekso pakeitimus, susijusius su hipotekos teisiniu reguliavimu. Atėjo metas panagrinėti padarytus pakeitimus. Šį kartą noriu skirti dėmesį pareikštinei hipotekai, kuri doktrinoje dar vadinama savininko hipoteka. Manau, kad padaryti pakeitimai juridinės technikos prasme nėra visai tikslūs. Su šia hipotekos rūšimi savo praktikoje dar nesu susidūręs, todėl šis įrašas grynai teorinis.

Mano nuomone, klaidos yra padarytos CK 4.175 str. 2 dalyje. Joje nurodoma:

“Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu. Sutartinė hipoteka, kuri atsiranda įkeičiamo daikto savininko vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu, vadinama pareikštine hipoteka. Pareikštine hipoteka įkeisto daikto savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti yra nustatyta pareikštinė hipoteka.“

Visų pirma nurodoma, jog sutartinė hipoteka gali atsirasti vienašalio sandorio pagrindu. Su tuo niekaip negaliu sutikti. Pareikštinės (savininko) hipotekos pagrindas yra vienašalis sandoris (pareiškimas), tačiau ši hipoteka nėra sutartinė. Joje egzistuoja tik viena šalis t.y. lakšto savininkas (turėtojas) t.y. nėra dviejų ar daugiau asmenų susitarimo. Ši hipoteka virs sutartine, tuo atveju, kai atsiras kreditorius ir užtikrinama prievolė t.y. hipoteka virs vardine. Esant tik pareikštinei hipotekai nėra kreditoriaus.

Iš to seka ir antroji klaida, nes nustatyta, jog “pareikštine hipoteka savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui yra nustatyta pareikštinė hipoteka“. Aiškinant šią normos dalį vien logiškai ir lingvistiškai gautųsi, kad turime nuo pagrindinės prievolės nepriklausantį prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Kažką panašaus į savarankišką (nepriklausomą) garantiją. Tačiau visiems, išskyrus nepriklausomą garantiją, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdams yra būdingas akcesoriškumas. Taip atrodo todėl, kad neatskirtas momentas, kada pareikštinė hipoteka virsta vardine (sutartine). Esmė yra tame, kad tik įregistravus pareikštinę hipoteką nėra nei kreditoriaus, nei pagrindinės prievolės (PAGRINDINĖ PRIEVOLĖ NEEGZISTUOJA) t.y. užtikrinamosios prievolės. Tik hipotekai virtus vardine, atsiranda ja užtikrinama prievolė ir tada hipoteka tampa priklausoma. Realiai ji nepriklausoma, tik kol netampa vardine. Tačiau pakeitimai nurodo, kad “KURIOS ĮVYKDYMUI UŽTRIKRINTI YRA NUSTATYTA PAREIŠKTINĖ HIPOTEKA“, šią klaidą turės taisyti teismai, aiškindami savininko hipotekos prasmę. Docentas Egidijus Baranauskas pareikštinę hipoteką aiškina taip:

“Savininkui įregistravus vienašalį pareiškimą, iki jo jo įforminimo vardiniu hipotekos lakštu, hipoteka egzistuoja nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės. Šiuo metu įkaito davėjas iš esmės gali pasirinkti ir kreditorių, ir užtikrinamą prievolę. Hipoteka galios tol, kol savininkas jos nepanaikins. Tačiau tokios hipotekos turinyje nėra pagrindinės subjektinės teisės – kreditoriaus teisės nukreipti išieškojimą į įkeistą daiktą. Jos nėra todėl, kad nėra vieno įkeitimo subjekto. Ir pats kreditorius, ir užtikrinama prievolė yra įsivaizduojami, o lakšte įtvirtinta teisė – abstrakti. Tokią vienašaliu daikto savininko pareiškimu įregistruotą hipoteką galima vadinti kvazihipoteka.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja Janina Stripeikienė, nagrinėdama įkeitimo akcesoriškumo klausimus, rašo:

“E. Baranauskas moksliniame darbe padarė išvadą, kad Lietuvos įkeitimo teisei atsirasti pagrindinė prievolė nėra būtina, tačiau yra conditio sine qua non jai įgyvendinti. Tenka sutikti, kad yra galimybė įkeisti turtą ar turtines teises ir nesant prievolei, kurią siekiama užtikrinti (pareikštinė hipoteka, būsimosios prievolės užtikrinimas), tačiau, taikant įkeitimo teisę ir gavus kreditą, pareikštinė hipoteka tampa akcesoriška, t. y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.“

Taigi šio įrašo tikslas buvo parodyti, kokia yra pareikštinės hipotekos virtimo vardine momento svarba, taip pat įrodyti, jog pareikštinei hipotekai virtus vartine t.y. jau atsiradus užtikrinamai prievolei ir kreditoriui – ji tampa akcesorine t.y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.

Kol kas tokios pirmosios pastabos dėl hipotekos reformos teisinio reguliavimo..

Esant terminuotai prievolei susitarimai dėl laidavimo pabaigos yra galimi

2011 m. gegužės 17 d. (bylos Nr. 3K-3-245/2011) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priminė civilinėje byloje 3K-7-229/2009 suformuotą praktiką ir ją išplėtė nurodydamas, jog CK 6.88 str. 1 d. yra dispozityvi:

“Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.“

LAT’as nurodė, jog susitarimai, kurie keistų terminuotą laidavimą CK nėra draudžiami, o minėtoje normoje nustatytas terminas yra dispozityvus:

“Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.“

Toliau paaiškinama tokio susitarimo (laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo) prasmė:

“Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“, UAB „Čilija“, bylos Nr. 3K-3-261/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009).“

Taigi, esant terminuotoms prievolėms, galima susitarti, jog CK 6.88 str. nebūtų taikomas, todėl kreditoriui tikslinga laidavimo sutartyje aiškiai nustatyti tokią sąlygą. Nagrinėjamoje byloje tai buvo padaryta taip:

“2005 m. balandžio 27 d. ieškovas ir UAB „BVSI“  sudarė kredito linijos sutartį Nr. 7507, kurios pagrindu UAB „BVSI“ buvo suteikta 26 065 eurų kredito linija apyvartinėms lėšoms papildyti. Sutarties 4 punkte nustatyta, kad 2007 m. balandžio 30 d. sugrąžinami visi iš kredito linijos paimti ir negrąžinti kreditai, o kredito linijos limito galiojimas pasibaigia.  2005 m. balandžio 27 d. ieškovas ir kasatoriai V. V., A. V. ir atsakovas V. B. sudarė laidavimo sutartis, pagal kurias laiduotojai įsipareigojo atsakyti ieškovui visu savo turtu, jeigu skolininkė UAB „BVSI“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal 2005 m. balandžio 27 d. kredito linijos sutartį Nr. 7507. Laidavimo sutarčių 4.2 punkte nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Taigi nors ieškovas ir UAB „BVSI“ 2005 m. balandžio 27 d. kredito linijos sutartyje Nr. 7507 nustatė prievolės įvykdymo terminą, tačiau laidavimo sutartimis ieškovas su laiduotojais aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad laidavimas galios iki visiško skolininkės UAB „BVSI“ prievolių įvykdymo. Ir toks susitarimas, minėta, neprieštarauja laidavimą reglamentuojančioms CK teisės normoms. Tokiu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos trijų mėnesių terminas netaikytinas, laidavimas galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes kasatoriai laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių šią išvadą, t. y. kad kasatoriai, sudarydami laidavimo sutartis su ieškovu ir taip užtikrindami UAB „BVSI“ prievolių pagal 2005 m. balandžio 27 d. kredito linijos sutartį įvykdymą, siekė susitarti dėl terminuoto laidavimo (CK 6.193 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, negalima ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis.“

Vėl laimi sutarčių laisvės principas ir  toks šalių susitarimas atitinka Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą.

Aišku, skolininko vietoje yra tikslinga tokių laidavimo nuostatų neturėti, nes 3 mėnesių terminas yra labai patogus, tačiau viskas priklauso nuo šalių derybinės galios.

Laidavimo teisiniai santykiai teismo sprendimu – negalimi

Civilinio kodekso 6.77 straipsnis nustato, jog laidavimo atsiradimo pagrindai yra:

1. Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu.

Savo teisine prigimtimi laidavimas yra grynai sutartinis. Tai galima pastebėti net tame pačiame skyriuje pateiktoje laidavimo sampratoje: “Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis)“. Plačiau apie laidavimą pasisako Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje 3k-7-61/2011 aiškina šio instituto esmę ir tikslus (dėl aiškumo pateikiu visą doktrinos išaiškinimą):

“Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, jo tikslas – užtikrinti, kad prievolė, už kurią laiduojama, bus tinkamai įvykdyta. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui.

Laidavimo teisiniuose santykiuose dalyvauja trys asmenys – kreditorius, skolininkas ir laiduotojas; greta paprastai jau egzistuojančių (arba būsimų) kreditoriaus ir skolininko prievolinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir laiduotojo prievoliniai santykiai. Laiduotojas yra asmuo, kuris įsipareigoja atsakyti kito asmens (skolininko) kreditoriui, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o kreditorius įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja tik pareigą įvykdyti užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – tik teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).

Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esant laidavimui, yra dvi prievolės: pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdis lemia, jog laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Laidavimo akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad: kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 2 dalis); laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 straipsnio 2 dalis); jeigu iš esmės pasikeičia pagrindinė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, tai laidavimas baigiasi, kai laidavimo sutartis nenumato ką kita (CK 6.87 straipsnio 4 dalis); pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimui dėl pagrindinės prievolės pareikšti, taip pat pasibaigia ir reikalavimui laiduotojui pareikšti nustatytas ieškinio senaties terminas (CK 1.135 straipsnis). Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės ir negali šios viršyti. Tai yra laiduotojo teisių apsauga. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra toks, kad laiduotojas įsipareigoja, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, atsakyti kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas. Nors laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją prievolę, tačiau vien prievolės solidarumas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus laidavimo ypatumus, bei tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia jos nedalomumą (ne dydžio, o subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės akcesorinio pobūdžio ir tuo nulemtų jos ypatumų. Ginčą dėl visiško laiduotojo prievolės vykdymo (skolos ir pan.) priteisimo kreditoriui nagrinėjantis teismas laiduotojo vykdytinos prievolės mastą nustato teismo procesinio sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, priėmimo dieną.“

Šis naujausias išaiškinimas, mano žiniomis, yra pats išsamiausias, kurį kada nors pateikė LAT’as, o Lietuvos mokslininkai, be Egidijaus Baranausko, kuris yra vienas šio išaiškinimo autorių, ko gero neturėtų daugiau ką pridurti. Atrodo paradoksalu, kad sprendimas priimtas 4 prieš 3. Tačiau šis įrašas ne apie tai. Aš tvirtai laikausi pozicijos, kad laidavimo teisinių santykių negalima sukurti teismo sprendimu.

Apie tai teko galvoti labai ilgai ir nepavyko išmąstyti nė vienos situacijos. Mano argumentacija yra gana paprasta – teismas negali pasisakyti dėl asmenų, neįtrauktų į bylą teisinių santykių. Tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.  O laidavimu yra siekiama sukurti teisinius santykius, kuriais trečiasis asmuo įgys  pareigą solidariai (ar subsidiariai) įvykdyti prievolę vietoje skolininko. Tačiau, turbūt, man atsirastų asmenų, kurie drįstų paprieštarauti ir atverstų civilinio kodekso komentarą ir pabaksnoję pasakytų, kad laidavimas teismo sprendimu galimas:

1) CPK 794 str;

2) CK 3.72 str. 7 d;

3) CK 3.122 str.

Pirmuoju atveju nurodoma civilinio proceso kodekso norma dėl užstato: “ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo šio Kodekso nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti“. Nuo kada užstatas yra laidavimas? Kaip asmuo gali laiduoti pats už save? Toks išaiškinimas visiškai paneigia laidavimo prasmę.

CK 3.72 str. 7 dalyje nurodomas atvejis, kai: “Teismas gali pareikalauti iš buvusio sutuoktinio, privalančio teikti išlaikymą kitam sutuoktiniui, pateikti adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą“. Taigi, teismas gali pareikalauti adekvataus prievolės įvykdymo užtikrinimo. Ar prievolės įvykdymo užtikrinimo vienintelis būdas yra laidavimas? Žinoma – ne. Net jeigu šiuo atveju būtų užtikrinama laidavimu, ką tai reiškia? Teismas pareikalaus, kad būtų pateiktas laidavimas t.y. laidavimo sutartis. Tai reiškia, kad laidavimas atsiras SUTARTIMI. Laidavimo teisiniai santykiai bus kvalifikuojami ne nuo teismo pareikalavimo, o nuo laidavimo sutarties sudarymo. Todėl ir ši norma nepagrindžia laidavimo teisinių santykių atsiradimo teismo sprendimu.

CK 3.122 straipsnyje nurodoma, jog “Vieno sutuoktinio arba sutuoktinių kreditorių prašymu teismas gali areštuoti turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ar skirti turto administratorių, jeigu tai būtina sutuoktinių teisėms į bendrą turtą arba kreditorių teisėms apsaugoti. Šios priemonės netaikomos, jeigu kitas sutuoktinis pateikia adekvatų sutuoktinio, kuris prašo taikyti turto areštą ar skirti turto administratorių, arba kreditorių reikalavimų užtikrinimą“. Nemanau, kad verta kartotis, čia tinka tas pats išaiškinimas, kurį pateikiau prieš tai esančioje pastraipoje. Teismas neareštuos turto, jeigu bus pateikta laidavimo sutartis, o laidavimas atsiras tos sutarties pagrindu.

Gali kilti klausimas, kodėl CK 6.77 straipsnio 1 dalyje atsirado ta nuostata dėl teismo sprendimo? Atsakymo bent jau aš nežinau. Aš bandžiau aiškintis šios normos kilmę, deja, nieko rasti nepavyko. Kaip atsirado kodekso komentare nurodyti pavyzdžiai? Teisės norma tai egzistuoja, o pakomentuoti kažkaip vis tiek reikia..?? Belieka pritarti doc. Egidijui Baranauskui, kad tai yra eilinis įstatymų leidėjo brokas..

Savarankiška garantija ir “sąžininga“ verslo praktika Lietuvoje

Pagal Lietuvoje egzistuojančią praktiką įprastai savarankiškas garantijas (kitaip vadinamas garantijas pagal pirmąjį pareikalavimą) išduoda bankas. Tai yra sąlygota nenuoseklaus civiliniame kodekse esančio reguliavimo, kuriame savarankiškos garantijos reglamentavimas apima tik banko garantija. Taip atsitiko todėl, kad šios rūšies garantijos reguliavimas buvo tiesiog nucopy-pastintas iš Rusijos federacijos civilinio kodekso. Vakarietiškoje praktikoje šios garantijos reglamentavimas dažniausiai yra “civiliškesnis“ (t.y. ne toks ribotas), o pvz.: JAV ir Kanadoje naudojami akredityvai.

Pačios civilinės teisės kaip privatinės esmė reikalauja daugiau pacta sunt servanda, dispozityvumo  ir mažiau įstatyminio reguliavimo bei imperatyvumo. Taigi, atrodo, kad visai normalu, jog garantija pagal pirmąjį pareikalavimą, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas turėtų neapsiriboti tik bankais ar kitų kredito įstaigų išduotas garantijas. Šiame įraše, nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vieną sprendimų, pabandysiu parodyti, kaip savarankiškos garantijos institutas išeina už nepagrįstai varžančios banko garantijos ribų. Nagrinėjamas LAT sprendimas 3K-3-99/2004 ieškovas UAB “NCC Statyba“ v. atsakovas UAB DK “Lindra“ (dabar PZU Lietuva).

Ginčo esmė, kad atsakovas besąlygiškai ir neatšauktinai įsipareigojo garantuoti ieškovui (užtikrinti prievolės įvykdymą), tačiau atsakovas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl esančio prejudicinio ryšio, kai kitoje byloje buvo ginčijamas ieškovo tinkamas rangos darbų atlikimas. Pastebėtina, kad teisiniai santykiai susiklostė ir byla nagrinėjama pagal senąjį civilinį kodeksą.

Esminis dalykas nagrinėtas šioje byloje – šalių sudarytos garantijos turinys, kuriame nurodyta:

“UAB DB “Lindra”, sutinka “(…) kaip pagrindinis skolininkas, o ne tik kaip laiduotojas, besąlygiškai ir neatšaukiamai garantuoti sumokėti be jokių prieštaravimų iš mūsų pusės, UAB “NCC Puolimatka” jai pateikus pirmą reikalavimą, nereikalaujant, kad prieš tai ji pateiktų reikalavimą Rangovui, sumą, neviršijančią 260 000, 00 Lt, (…) tuo atveju, jei aukščiau minėtame Kontrakte numatytų įsipareigojimų sumokėti išankstinį apmokėjimą neįvykdo Rangovas”. Įvykdymo garantijoje numatyta, kad garantas, t.y. UAB DB “Lindra”, patvirtina, kad jis yra garantas ir rangovo vardu atsako už visą 651, 566 Lt sumą ir įsipareigoja “(…) sumokėti UAB “NCC Puolimatka”, gavus (…) pirmą raštišką pareikalavimą, be priekabių ar ginčų bet kokias sumas, neviršijančias 651 566, 00 Lt (Garantijos suma), kaip minėta aukščiau, nereikalaujant, kad jūs įrodytumėte ar nurodytumėte tokio prašymo pagrindą ar priežastis. Šiuo dokumentu mes atsisakome reikalauti,  kad, prieš pateikdami mums reikalavimą, jūs pirma pareikalautumėte šios skolos iš Rangovo”.

Toks garantijos turinys visiškai atitinka Tarptautinių prekybos rūmų Uniform Rules for Demand Guarantees. Paryškintos garantijos vietos parodo, kodėl ši garantija yra savarankiška t.y. besąlygiškai, neatšaukiamai, pateikus pirmą raštiką reikalavimą, nereikalaujant įrodymų ir t.t. Nors tokio reglamentavimo nebuvo nei sename CK, o dabartinis apsiriboja banko garantija, LAT’as nurodė, jog:

“Pateikti garantijų tekstai yra visiškai aiškūs ir leidžiantys daryti išvadą, kad buvo išduota speciali garantija – garantija pagal pirmąjį pareikalavimą. Tokios garantijas žinomos daugelyje valstybių, taip pat tarptautinėje verslo praktikoje (žr., pvz.., Hans van Houtte. The Law of International Trade. Sweet and Maxwell, London, 1995;  R.I.V.F. Bertrams. Bank Guarantes in International Trade. 2nd ed. ICC Publishing S.A., Kluwer Law International, Paris, The Hague, 1996). Sutarties laisvės principas leidžia šalims sudaryti tokias garantijas ir Lietuvoje. Pažymėtina, kad užsakovas – UAB “Philip Morris Lietuva” ir rangovas – UAB “NCC Puolimatka” (dabar – UAB “NCC Statyba”) yra užsienio kapitalo įmonės. Todėl natūralu, kad sudarant sutartis buvo reikalaujama būtent tokių garantijų. Iš byloje esančio ketinimų protokolo ir sutarties, sudarytų tarp UAB “NCC Puolimatka” ir UAB “Švilda” matyti, kad būtina sutarties sąlyga buvo būtent garantijos pagal pirmąjį reikalavimą pateikimas

Tiek byloje esančių garantijų tekstas, tiek ir garantijos pagal pirmąjį reikalavimą prigimtis patvirtina, kad, esant tokiai garantijai, garantas neturi teisės atsisakyti mokėti garantijoje nurodytą sumą. Esant pirmam reikalavimui, garantas privalo tinkamai įvykdyti savo prievolę. Šia prasme garantija pagal pirmąjį reikalavimą yra besąlyginis garanto įsipareigojimas ir tą patvirtina abiejų byloje esančių garantijų tekstai. Todėl bylą nagrinėję teismai visiškai nepagrįstai nusprendė, kad aptariamos garantijos yra sąlyginiai sandoriai, o kitoje byloje yra nustatinėjama, ar tos sąlygos įvyko. Toks aiškinimas prieštarauja tiek garantijų turinių, tiek ir garantijos pagal pirmąjį reikalavimą esmei. Šios garantijos yra “sąlyginės” tik ta prasme, kad garanto pareiga įvykdyti prievolę atsiranda kreditoriui pateikus pirmą reikalavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas, remdamasis garantijomis, buvo pateikęs reikalavimus garantui mokėti pagal abi garantijas“.

Paryškintas sakinys yra esminis, nes jis parodo civilistikos esmę ir uždega žalią šviesą ateityje išdavinėti savarankiškas garantijas, kurios nėra ribojamos subjektu t.y. banku ar kita kredito įstaiga. Dabar ypač paplitusi praktika, kai savarankiškas garantijas išdavinėja draudimo kompanijos. Kodėl? Atsakymas paprastas – dar vienas geras būdas uždirbti. Mokestis už garantijos išdavimą ir egzistuojanti subrogacijos teisė nėra blogai.

Kitas dalykas, į kurį norėjau atkreipti dėmesį yra sąžiningam asmeniui galinti pasirodyti keistoka tokia draudimo kompanijos praktika. Dar kartą pacituosiu, ką turiu omenyje:

“gavus (…) pirmą raštišką pareikalavimą, be priekabių ar ginčų bet kokias sumas, neviršijančias 651 566, 00 Lt (Garantijos suma), kaip minėta aukščiau, nereikalaujant, kad jūs įrodytumėte ar nurodytumėte tokio prašymo pagrindą ar priežastis. Šiuo dokumentu mes atsisakome reikalauti,  kad, prieš pateikdami mums reikalavimą, jūs pirma pareikalautumėte šios skolos iš Rangovo”.

Nagrinėjamoje situacijoje vyksta du civiliniai procesai. Viename prašoma įrodymų ir prašymo pagrindo ir priežasčių. Dėl to buvo ir bandoma stabdyti šią bylą. Nes draudimo kompanija ginčyja, jog ieškovas tinkamai vykdė statybos rangos darbus. O šioje garantijoje norodoma: “BE PRIEKIABIŲ AR GINČŲ“, “NEREIKALAUJANT, KAD ĮRODYTŲ“. O kaip vyksta realiai? :) Man čia panašu į ginčą.. Ir įrodymų reikalavimą.. Va taip elgiasi kai kurie verslo subjektai…

%d bloggers like this: