Page 2 of 2

Esant terminuotai prievolei susitarimai dėl laidavimo pabaigos yra galimi

2011 m. gegužės 17 d. (bylos Nr. 3K-3-245/2011) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priminė civilinėje byloje 3K-7-229/2009 suformuotą praktiką ir ją išplėtė nurodydamas, jog CK 6.88 str. 1 d. yra dispozityvi:

“Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.“

LAT’as nurodė, jog susitarimai, kurie keistų terminuotą laidavimą CK nėra draudžiami, o minėtoje normoje nustatytas terminas yra dispozityvus:

“Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.“

Toliau paaiškinama tokio susitarimo (laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo) prasmė:

“Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“, UAB „Čilija“, bylos Nr. 3K-3-261/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009).“

Taigi, esant terminuotoms prievolėms, galima susitarti, jog CK 6.88 str. nebūtų taikomas, todėl kreditoriui tikslinga laidavimo sutartyje aiškiai nustatyti tokią sąlygą. Nagrinėjamoje byloje tai buvo padaryta taip:

“2005 m. balandžio 27 d. ieškovas ir UAB „BVSI“  sudarė kredito linijos sutartį Nr. 7507, kurios pagrindu UAB „BVSI“ buvo suteikta 26 065 eurų kredito linija apyvartinėms lėšoms papildyti. Sutarties 4 punkte nustatyta, kad 2007 m. balandžio 30 d. sugrąžinami visi iš kredito linijos paimti ir negrąžinti kreditai, o kredito linijos limito galiojimas pasibaigia.  2005 m. balandžio 27 d. ieškovas ir kasatoriai V. V., A. V. ir atsakovas V. B. sudarė laidavimo sutartis, pagal kurias laiduotojai įsipareigojo atsakyti ieškovui visu savo turtu, jeigu skolininkė UAB „BVSI“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal 2005 m. balandžio 27 d. kredito linijos sutartį Nr. 7507. Laidavimo sutarčių 4.2 punkte nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Taigi nors ieškovas ir UAB „BVSI“ 2005 m. balandžio 27 d. kredito linijos sutartyje Nr. 7507 nustatė prievolės įvykdymo terminą, tačiau laidavimo sutartimis ieškovas su laiduotojais aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad laidavimas galios iki visiško skolininkės UAB „BVSI“ prievolių įvykdymo. Ir toks susitarimas, minėta, neprieštarauja laidavimą reglamentuojančioms CK teisės normoms. Tokiu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos trijų mėnesių terminas netaikytinas, laidavimas galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes kasatoriai laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių šią išvadą, t. y. kad kasatoriai, sudarydami laidavimo sutartis su ieškovu ir taip užtikrindami UAB „BVSI“ prievolių pagal 2005 m. balandžio 27 d. kredito linijos sutartį įvykdymą, siekė susitarti dėl terminuoto laidavimo (CK 6.193 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, negalima ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis.“

Vėl laimi sutarčių laisvės principas ir  toks šalių susitarimas atitinka Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą.

Aišku, skolininko vietoje yra tikslinga tokių laidavimo nuostatų neturėti, nes 3 mėnesių terminas yra labai patogus, tačiau viskas priklauso nuo šalių derybinės galios.

Savarankiška garantija ir “sąžininga“ verslo praktika Lietuvoje

Pagal Lietuvoje egzistuojančią praktiką įprastai savarankiškas garantijas (kitaip vadinamas garantijas pagal pirmąjį pareikalavimą) išduoda bankas. Tai yra sąlygota nenuoseklaus civiliniame kodekse esančio reguliavimo, kuriame savarankiškos garantijos reglamentavimas apima tik banko garantija. Taip atsitiko todėl, kad šios rūšies garantijos reguliavimas buvo tiesiog nucopy-pastintas iš Rusijos federacijos civilinio kodekso. Vakarietiškoje praktikoje šios garantijos reglamentavimas dažniausiai yra “civiliškesnis“ (t.y. ne toks ribotas), o pvz.: JAV ir Kanadoje naudojami akredityvai.

Pačios civilinės teisės kaip privatinės esmė reikalauja daugiau pacta sunt servanda, dispozityvumo  ir mažiau įstatyminio reguliavimo bei imperatyvumo. Taigi, atrodo, kad visai normalu, jog garantija pagal pirmąjį pareikalavimą, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas turėtų neapsiriboti tik bankais ar kitų kredito įstaigų išduotas garantijas. Šiame įraše, nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vieną sprendimų, pabandysiu parodyti, kaip savarankiškos garantijos institutas išeina už nepagrįstai varžančios banko garantijos ribų. Nagrinėjamas LAT sprendimas 3K-3-99/2004 ieškovas UAB “NCC Statyba“ v. atsakovas UAB DK “Lindra“ (dabar PZU Lietuva).

Ginčo esmė, kad atsakovas besąlygiškai ir neatšauktinai įsipareigojo garantuoti ieškovui (užtikrinti prievolės įvykdymą), tačiau atsakovas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl esančio prejudicinio ryšio, kai kitoje byloje buvo ginčijamas ieškovo tinkamas rangos darbų atlikimas. Pastebėtina, kad teisiniai santykiai susiklostė ir byla nagrinėjama pagal senąjį civilinį kodeksą.

Esminis dalykas nagrinėtas šioje byloje – šalių sudarytos garantijos turinys, kuriame nurodyta:

“UAB DB “Lindra”, sutinka “(…) kaip pagrindinis skolininkas, o ne tik kaip laiduotojas, besąlygiškai ir neatšaukiamai garantuoti sumokėti be jokių prieštaravimų iš mūsų pusės, UAB “NCC Puolimatka” jai pateikus pirmą reikalavimą, nereikalaujant, kad prieš tai ji pateiktų reikalavimą Rangovui, sumą, neviršijančią 260 000, 00 Lt, (…) tuo atveju, jei aukščiau minėtame Kontrakte numatytų įsipareigojimų sumokėti išankstinį apmokėjimą neįvykdo Rangovas”. Įvykdymo garantijoje numatyta, kad garantas, t.y. UAB DB “Lindra”, patvirtina, kad jis yra garantas ir rangovo vardu atsako už visą 651, 566 Lt sumą ir įsipareigoja “(…) sumokėti UAB “NCC Puolimatka”, gavus (…) pirmą raštišką pareikalavimą, be priekabių ar ginčų bet kokias sumas, neviršijančias 651 566, 00 Lt (Garantijos suma), kaip minėta aukščiau, nereikalaujant, kad jūs įrodytumėte ar nurodytumėte tokio prašymo pagrindą ar priežastis. Šiuo dokumentu mes atsisakome reikalauti,  kad, prieš pateikdami mums reikalavimą, jūs pirma pareikalautumėte šios skolos iš Rangovo”.

Toks garantijos turinys visiškai atitinka Tarptautinių prekybos rūmų Uniform Rules for Demand Guarantees. Paryškintos garantijos vietos parodo, kodėl ši garantija yra savarankiška t.y. besąlygiškai, neatšaukiamai, pateikus pirmą raštiką reikalavimą, nereikalaujant įrodymų ir t.t. Nors tokio reglamentavimo nebuvo nei sename CK, o dabartinis apsiriboja banko garantija, LAT’as nurodė, jog:

“Pateikti garantijų tekstai yra visiškai aiškūs ir leidžiantys daryti išvadą, kad buvo išduota speciali garantija – garantija pagal pirmąjį pareikalavimą. Tokios garantijas žinomos daugelyje valstybių, taip pat tarptautinėje verslo praktikoje (žr., pvz.., Hans van Houtte. The Law of International Trade. Sweet and Maxwell, London, 1995;  R.I.V.F. Bertrams. Bank Guarantes in International Trade. 2nd ed. ICC Publishing S.A., Kluwer Law International, Paris, The Hague, 1996). Sutarties laisvės principas leidžia šalims sudaryti tokias garantijas ir Lietuvoje. Pažymėtina, kad užsakovas – UAB “Philip Morris Lietuva” ir rangovas – UAB “NCC Puolimatka” (dabar – UAB “NCC Statyba”) yra užsienio kapitalo įmonės. Todėl natūralu, kad sudarant sutartis buvo reikalaujama būtent tokių garantijų. Iš byloje esančio ketinimų protokolo ir sutarties, sudarytų tarp UAB “NCC Puolimatka” ir UAB “Švilda” matyti, kad būtina sutarties sąlyga buvo būtent garantijos pagal pirmąjį reikalavimą pateikimas

Tiek byloje esančių garantijų tekstas, tiek ir garantijos pagal pirmąjį reikalavimą prigimtis patvirtina, kad, esant tokiai garantijai, garantas neturi teisės atsisakyti mokėti garantijoje nurodytą sumą. Esant pirmam reikalavimui, garantas privalo tinkamai įvykdyti savo prievolę. Šia prasme garantija pagal pirmąjį reikalavimą yra besąlyginis garanto įsipareigojimas ir tą patvirtina abiejų byloje esančių garantijų tekstai. Todėl bylą nagrinėję teismai visiškai nepagrįstai nusprendė, kad aptariamos garantijos yra sąlyginiai sandoriai, o kitoje byloje yra nustatinėjama, ar tos sąlygos įvyko. Toks aiškinimas prieštarauja tiek garantijų turinių, tiek ir garantijos pagal pirmąjį reikalavimą esmei. Šios garantijos yra “sąlyginės” tik ta prasme, kad garanto pareiga įvykdyti prievolę atsiranda kreditoriui pateikus pirmą reikalavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas, remdamasis garantijomis, buvo pateikęs reikalavimus garantui mokėti pagal abi garantijas“.

Paryškintas sakinys yra esminis, nes jis parodo civilistikos esmę ir uždega žalią šviesą ateityje išdavinėti savarankiškas garantijas, kurios nėra ribojamos subjektu t.y. banku ar kita kredito įstaiga. Dabar ypač paplitusi praktika, kai savarankiškas garantijas išdavinėja draudimo kompanijos. Kodėl? Atsakymas paprastas – dar vienas geras būdas uždirbti. Mokestis už garantijos išdavimą ir egzistuojanti subrogacijos teisė nėra blogai.

Kitas dalykas, į kurį norėjau atkreipti dėmesį yra sąžiningam asmeniui galinti pasirodyti keistoka tokia draudimo kompanijos praktika. Dar kartą pacituosiu, ką turiu omenyje:

“gavus (…) pirmą raštišką pareikalavimą, be priekabių ar ginčų bet kokias sumas, neviršijančias 651 566, 00 Lt (Garantijos suma), kaip minėta aukščiau, nereikalaujant, kad jūs įrodytumėte ar nurodytumėte tokio prašymo pagrindą ar priežastis. Šiuo dokumentu mes atsisakome reikalauti,  kad, prieš pateikdami mums reikalavimą, jūs pirma pareikalautumėte šios skolos iš Rangovo”.

Nagrinėjamoje situacijoje vyksta du civiliniai procesai. Viename prašoma įrodymų ir prašymo pagrindo ir priežasčių. Dėl to buvo ir bandoma stabdyti šią bylą. Nes draudimo kompanija ginčyja, jog ieškovas tinkamai vykdė statybos rangos darbus. O šioje garantijoje norodoma: “BE PRIEKIABIŲ AR GINČŲ“, “NEREIKALAUJANT, KAD ĮRODYTŲ“. O kaip vyksta realiai? :) Man čia panašu į ginčą.. Ir įrodymų reikalavimą.. Va taip elgiasi kai kurie verslo subjektai…