pacta sunt servanda – Tomo Chochrin tinklaraštis

Antras mano mokslinis straipsnis: “THE DOCTRINE OF LAESIO ENORMIS IN LITHUANIAN CONTRACT LAW“

Šį straipsnį kartu su kolege ir labai kieta sutarčių teisės specialiste doc. dr. Rūta Lazauskaite parašėme dar varasą. Pagaliau jis išvydo dienos šviesą.

Straipsnį galite parsisiųsti paspaudę ant jo pavadinimo čia – Laesio enormis doktrina Lietuvos sutarčių teisėje.

Straipsnis anglų kalba, nes norėjosi pasitikrinti, kaip pavyks suprantamai šia kalba parašyti ilgą teisinį tekstą. Straipsnį sudaro trys didelės dalys. Pirmiausia paaiškiname, koks laesio enormis samprata įgyvendinta mūsų CK – esminė sutarties šalių nelygybė. Trečioje dalyje apžvelgiame daugmaž visą LAT’o praktiką šio instituto taikymo atvejais.

Antroji dalis yra problematiškiausia. Joje įrodinėjame, kad esminė nelygybė yra vienintelis bendrasis atsisakymo nuo sutarties pagrindas. Atsisakymas nagrinėjamas sistemiškai su sandorių negaliojimo pagrindais. Taip pat kritikuojame kodekso kūrėjus, kad iš UNIDROIT principų perkėlė šį vienintelį atsisakymo nuo sutarties pagrindą, o kitus tris (klaidą, apgaulę, grasinimą) pamiršo. Šioje vietoje aš asmeniškai padariau vieną gana žioplą klaidą, t.y., tik po straipsnio priėmimo spausdinti radau dar vieną šaltinį. Valentinas Mikelėnas 2008 m. parašė straipsnį “The Influence of Instruments of Harmonisation of Private Law upon the Reform of Civil Law in Lithuania“, kuriame paaiškino, kad:

“Thus it was natural that some provisions of the UNIDROIT Principles were not compatible with the ideas supported by the members of the working group. For example, the working group insisted on strict application of the principle of pacta sund servanda.The elements of this principle are clearly established by the relevant provisions of the Civil Code. For example, Part 1 of article 6.189 of the Civil Code provides that a contract formed in accordance with the provisions of the law and that is valid shall have the force of law between its parties. Obviously, it is not possible for a party either to unilaterally avoid a contract or to unilaterally refuse to perform an obligation that arises out of a contract (under article 6.59 of the Civil Code). For these reasons, the working group decided not to accept the institute of avoidance of a contract, as provided by articles 3.14–3.17 of the UNIDROIT Principles, because unilateral avoidance of a contract could lead to instability of civil relationships. As a result, the Civil Code provides that in the event of mistake, fraud, or threat, the interested party must start court proceedings for the annulment of a contract.“

Labai gailiuosi, kad per vėlai pamačiau šį straipsnį. Nors tyrimo rezultatas nebūtų pasikeitęs, čia matau kodekso kūrėjų tikrąją valią ir būčiau sustiprinęs savo argumentus. Kadangi jau negaliu pakeisti išleisto straipsnio, bet turiu savo tinklaraštį, tai papildysiu straipsnio argumentus čia. Su visa derama pagarba Valentinui Mikelėnui, kuris yra vienas didžiausių mano autoritetų.

Pirma, V. Mikelėnas sako, kad norėta griežtai laikytis sutarčių privalomumo principo. Aš nemanau, kad galima iracionaliai absoliutinti net šį kertinį sutarčių teisės principą. Atsisakymo nuo sutarties pagrindai būtent ir turėtų būti pateisinamos šio principo išimtys, nes šiuo atveju suteiktume prioritetą teisėtumui, negu verstume šalis vykdyti neteisėtą sutartį.

Antra, nuoroda į 6.59 str. nėra visiškai atitinkanti V. Mikelėno argumentus, nes šis straipsnis leidžia vienašališkai atisisakyti vykdyti prievolę įstatymo numatytais atvejais. Klaida, apgaulė ir grasinimas ir būtų buvę šie įstatymo numatyti atvejai ir jokios problemos čia nebūtų.

Trečia, Mikelėnas teigia, kad leidimas atsisakyti sutarties sąlygotų civilinių santykių nestabilumą, todėl klaida, apgaulė ir grasinimas nebuvo perkelti kaip atsisakymo pagrindai. Tada mano kontra klausimas, kodėl buvo perkelta esminė nelygybė? Vienas atsisakymo pagrindas perkeltas ir jis nereiškia nestabilumo, o kiti trys sukeltų nestabilią situaciją? Toks aiškinimas yra visiškai nelogiškas. Ir Mikelėnas sako, kad sutarties atsisakymo institutas nebuvo perkeltas į CK. Akivaizdu, kad tai nėra tiesa. Jis nebuvo perkeltas visa apimtimi, t.y. perkelta tik 1/4 instituto – esminė nelygybė.

Ketvirta, kaip mes galime kalbėti apie nestabilumą ir t.t., jeigu į CK perkelti iš UNIDROIT principų 6.212, 6.204, 6.209, 6.217, 6.219 str. kurie juose numatytais specifiniais atvejais leidžia vienašališkai nutraukti sutartis. Gi, atsisakymo nuo sutarties ir vienašališko sutarties nutraukimo institutų esminis skirtumas tėra retrospektyvus ir perspektyvus galiojimas?

Todėl pasilieku prie savo pozicijos, kad šioje vietoje kuriant kodeksą buvo padarytos sisteminės klaidos.

Taip pat šiuo klausimu po straipsnio išleidimo teko diskutuoti su pasaulinio lygio lyginamosios sutarčių teisės profesoriumi T. Kadner Graziano. Jam papasakojau, kaip įgyvendintas atsisakymas nuo sutarties mūsų CK, tai jis buvo labai nustebęs dėl tokio keisto pasirinkimo ir nieko panašaus nebuvo girdėjęs. Šiuolaikinėje sutarčių teisėje vyrauja dvi pozicijos. Pirma, senoji stagnuojanti, kuri leidžia tik pripažinti sutartis negaliojančiomis teismo sprendimu ir antroji, progresyvi, kuri leidžia šalims pačioms vienašališkai atsisakyti sutarties. Apie šias abi pozicijas ir rašome šiame straipsnyje.

Bankai prieš vartotojus: piktnaudžiavimo teisėmis chronologija pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką

Esu ne vieną komentarą skyręs vienašališkam sutarčių nutraukimui, kuriame neretai nagrinėju situacijas, kai bankai (kredito įstaigos) bando vienašališkai nutraukti sutartis su įsipareigojimus laiku nevykdančiais vartotojais. Tačiau, nuolat cituodamas LAT’o suformuotą praktiką, esu nepelnytai praleidęs vieną nutartį, nors joje sudėti svarbus akcentai būtent kalbant apie šiuos teisinius santykius. Taigi šiame komentare daugiau dėmesio teismo išaiškinimų chronologijai bei jų priėmimo logikai.

Pirmiausia LAT’o praktikoje turime nemažai išaiškinimų dėl to, kad teismas ex officio vartojimo sutartis turi tikrinti pagal atitikimą sąžiningumo kriterijams, įtvirtintiems CK 6.188 straipsnyje. Pats esu teismo veikimo ex officio priešininkas, nes, manau, jog tokio tipo bylose (vartojimo teisiniai santykiai) vartotojas turtėtų pats ginti savo interesus, arba tai turėtų daryti specialią kompetenciją turinčios institucijos (t.y. turinčios pareigą ginti viešąjį interesą ar vartotojus). Manyčiau, jog teismas civilinėse bylose visada turėtų būti bešališkas arbitras, o ne aktyvus vienos iš šalių “advokatas“, bet šis įrašas ne apie tai. Tačiau turime tokią praktiką, kuri nurodo, kad:

“Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje V. S. ir N. S. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir Č. K. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus.

Svarbu nepamiršti, jog tai taikoma ir ypatingajai teisenai:

“Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (nagrinėjamoje byloje – sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis).“

Praėjusiais metais LAT’as priėmė svarbią išplėstinės kolegijos nutartį (2011 m. birželio 15 d. 3K-7-272/2011), kuri labai stiprius saugiklius nuo bankų piktnaudžiavimo prieš vartotojus. Šioje byloje spręsti klausimai dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo prieš terminą ir išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto klausimai. Jeigu teisingai suprantu problema šioje situacijoje sąlygota to, kad bankai standartinėse sutarčių sąlygose, kurios nėra individualiai derinamos, nusimato tokio tipo elgesio taisykles, pagal kurias esant menkiems vartotojo nukrypimo nuo sutarties vykdymo faktams pvz.: pavėluoti keli mokėjimai pagal grafiką, palūkanų nesumokėjimas laiku ir t.t., nusimato sau vienašališko sutarties nutraukimo galimybę, tą praleistą terminą, kuris pasireiškia konkrečių mokėjimų praleidimu, vertindami kaip esminį sutarties pažeidimą. Kaip įprasta kredito sutartims, jos turi prievolės užtikrinimą, o didesnės sumos kreditai reikalauja hipotekos. Taigi, esant sutartyje apibrėžtiems esminiams pažeidimams, bankai linkę vienašališkai nutraukti sutartis ir ramiai išsieiškoti negražintą paskolos dalį ir palūkanas iš hipoteka įkeisto turto. Žinant, kad tokios sutartys įprastai yra ilgalaikio vykdymo, tokius vienašališkus sutarties nutraukimus LAT’as vertina kaip neteisėtus, tai ypač pabrėžiama šioje nutartyje, kurioje be kita ko išaiškinamos hipotekos teisėjo pareigos. Minėjau, kad nutartyje sudedami ypač stiprus vartotojų apsaugos saugikliai, kurie turėtų ateityje neleisti bankams piktnaudžiauti. Tai galėčiau pavadinti pirmuoju šių santykių raidos etapu.

Antruoju etapu pavadinčiau momentą, kai vartotojai po šios nutarties smarkiai atsipūtė, kadangi žino, jog net esant tokioms sąlygoms tarp jų ir bankų sudarytose sutartyse, jie yra stipriai apsaugoti nuo vienašališko bankų iniciatyva galimo sutarties nutraukimo ir išsieiškojimo iš hipotekos. Tada prasideda vartotojų piktnaudžiavimo teise etapas, kai jie, praktikoje vos ne kiekvienu atveju, kai bankas bando vienašališkai nutraukti kredito sutartis dėl praleistų sutarties vykdymo terminų kaip esminio sutarties pažeidimo, savo procesiniuose dokumentuose po kelis lapus kaip teisinį pagrindą cituoja minėtą 2011 m. birželio 15 d. nutartį ir ramiai leidžia sau vėluoti, taip laiku nevykdydami kredito sutartimis prisiimtų įsipareigojimų ir kartu gindamiesi nuo išieškojimo iš į hipoteka įkeistą turtą. Tai tęsiasi iki dabar. Neretai praleisti terminai yra gana ilgi, tačiau jiems tarnaujasi aukščiau cituotas išaiškinimas, kuris atkartojamas 2012 m. birželio 26 d. išplėstinės kolegijos nutartyje 3K-7-297/2012:

“Sutarčių laisvės ribojimai CK 6.188 straipsnio nustatyta apimtimi taikomi sudarant vartojimo sutartis. Aukščiausiu lygmeniu vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus; ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, ji įgyvendinama per žemesnės galios teisės normų sistemą. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011).“

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pastebėjo problemą, kad ir vartotojai yra linkę piktnaudžiauti, todėl pateikia išaiškinimą, kad:

“Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <…> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).“

Tai labai svarbi taisyklė, kurios atsiradimas, mano manymu, išplaukia būtent iš to, kad pastebėtas vartotojų piktnaudžiavimas teise (t.y. suteikta apsauga), kuris, pasirodo, buvo suformuotas šių metų vasario mėnesį (nuoroda į nutartį prieš tai sekančioje citatoje), tačiau jo nepastebėjau. Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gana greitai atstato pusiausvyrą tarp vartotojų ir bankų, nors tokio tipo bylos plūsta į teismus, o 2012 m. vasario 20 d. nutartyje suformuota taisyklė neretai ignoruojama.

Konstitucijos viršenybė šiuo atveju neleido reinterpretuoti doktrinos

Vėl tenka rašyti savo mėgstamiausia nemėgstamiausia tema, bet ką padarysi. Šiandien Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriuo nusprendė, kad norint leisti asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, leisti kandidatuoti į Seimą – būtina daryti Konstitucijos pataisas. Priimtas sprendimas manęs visiškai nenustebino, nes, kai stebėjau viešą šios bylos posėdį, viena pusė mušė į vienus vartus, o kita neturėjo jokių argumentų ir nesugebėjo nieko pasakyti apie doktrinos reinterpretavimo galimybes, ginčo stadijoje pasakiusi, kad: “viską palieka nuspręsti teismui“ (cituoju R. Žemaitaitį iš atminties). Pasirodžius EŽTT sprendimui byloje Paksas prieš Lietuvą jau tada rašiau, kad Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos šalinimui yra du būdai: 1) konstitucinės doktrinos reinterpretacija; 2) Konstitucijos teksto keitimas. Išaiškėjus kolizijai apėmė dvejopi jausmai, pirma esu Konstitucijos teksto keitimo priešininkas, o antra esu draudimo kandidatuoti, už priesaikos sulaužymą, iki gyvos galvos šalininkas, tačiau negaliu susitaikyti su pozicija, kad yra prieštaravimas tarp Konstitucijos ir Konvencijos. Mano siūlymas buvo saugoti Konstitucijos tekstą ir keisti doktriną. Kaip dabar žinome, juo nebuvo pasinaudota. Tada pastebėjau, kad doktrinos reinterpretavimas sukeltu neigiamus padarinius – konstitucinis priesaikos institutas taptų bevertis. Tiesa, tuos pačius padarinius sukeltų ir Konstitucijos teksto keitimas. Vadovaudamasis šiais samprotavimais tuo metu priėjau prie išvados, kad mažesnę žalą sukeltų doktrinos reintepretavimas, tačiau, jau tada buvo akivaizdu, kad sprendimo, kuris tenkintų visus nėra ir negali būti. Dabar Konstituciniam Teismas nusprendė, kad vienintelis sprendimas – Konstitucijos keitimas, todėl derėtų panagrinėti šio sprendimo priėmimo motyvus.

Pirmiausia teismas priminė oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo sąlygas:

“Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina bei precedentais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai); jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus Tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ji būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje nustatytas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai ji pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).“

Kaip matysime toliau, reinterpretacijai kelią užkerta Konstitucijos viršenybės koordinacinis konstitucinis principas. Toliau nagrinėjant nutarimą labai krenta į akis, kad LRKT nevartoja “Konstitucijos dvasios“ sąvokos. Mano spėjimas būtų, kad taip siekiama apsisaugoti nuo viešojoje erdvėje kilusio triukšmo po 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo. Teismas nurodo:

“Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė nuostata, pagal kurią Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, yra implicitinė. Ji kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo, inter alia iš konstitucinio priesaikos instituto, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nėra numatyta, kad praėjus tam tikram laikui asmuo, kurį už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimas pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos ir galėtų duoti Seimo nario priesaiką, taip pat iš Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinto apkaltos instituto. Konstitucinė apkaltos instituto paskirtis – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu, taip užtikrinant, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Atsižvelgiant į tokią konstitucinių priesaikos ir apkaltos institutų sampratą pažymėtina ir tai, kad asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, rinkimas Seimo nariu pagal Konstituciją būtų beprasmis, nes jis pagal Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalį negalėtų prisiekti būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir įgyti Tautos atstovo teisių.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; keičiant bet kurį iš šių institutų elementų būtų keičiamas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema.“

Iš pateiktos citatos galiu pateikti konstitucijos dvasios apibrėžimą. Konstitucijos dvasia – implicitinis Konstitucijos turinys, kylantis iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo. Taigi, teismas paaiškina, kas yra Konstitucijos dvasia, nors tiesiogiai to, turbūt, mano manymu be reikalo, vengdamas kontraversijos viešojoje erdvėje, to nepasako. Teismas aiškiai pasako, kad sulaužęs asmuo negalėtų prisiekti, o kadangi tautos atstovo įgaliojimai įgyjami tik davus priesaiką, tokio asmens rinkimas – beprasmis. Taip paaiškinamas draudimas iki gyvos galvos.

Toliau teismas aiškina Konstitucijos viršenybės principą:

“Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Šis principas įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.“

Primenamas Konstitucinio Teismo vaidmuo:

“Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai; oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Konstitucinis Teismas, oficialiai aiškindamas Konstituciją, turi užtikrinti Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jos vientisumą.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konstitucijos nuostatų sampratą kyla iš pačios Konstitucijos: kad galėtų nustatyti, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir priimti sprendimą, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus; kitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas paneigtų pačią Konstitucinio Teismo konstitucinę paskirtį (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas). Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas; priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nesuderinamumui (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).“

Iš šios motyvacijos teismas prieina prie išvadų, kad:

1) Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją, kurioje Konstitucija užima išskirtinę vietą; teisinėje valstybėje draudžiama žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia pačioje Konstitucijoje;

2) Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą Seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos Prezidento aktą (jo dalį), Vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – pagal Konstituciją yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai(Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas);

3) Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2010 m. gegužės 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

4) Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimai).

5) Iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Jeigu vis dėlto įstatymų leidėjas priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą. Kitoks Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimas būtų nesuderinamas inter alia su Konstitucijos viršenybės principu, konstituciniais valdžių padalijimo, teisinės valstybės principais. Be to, tai būtų nesuderinama ir su bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (ne teisės pagrindu teisė neatsiranda.

Išvados griežtos, tačiau nepasakyta nieko, ko nežinojome iš ankstesnės konstitucinės doktrinos, tą parodo ir cituoti teismo sprendimai.

Toliau teismas pereina prie Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos:

“Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo nustatytas šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas, buvo priimtas reaguojant į Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34932/04), kuriame nuolatinis ir negrįžtamas draudimas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, būti renkamam į Seimą buvo pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje įtvirtintą teisę kandidatuoti į įstatymų leidybos instituciją. Sprendime pažymėta, kad šis draudimas turi konstitucinį pagrindą (110 punktas).

Taigi minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas reiškia, kad Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos suponuoja Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą garantuoti asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, teisę būti išrinktam Seimo nariu, yra nesuderinamos su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis.“

Teismas pasisako dėl Konvencijos vietos mūsų teisės sistemoje bei nacionalinės, konstitucinės ir tarptautinės teisės santykio:

“Konvencija ir tam tikri jos protokolai, inter alia jos Protokolas Nr. 1, yra Seimo ratifikuotos įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Konvencija ratifikuota Seimo 1995 m. balandžio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Konvencijos Protokolas Nr. 1 Seimo ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo ratifikavimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ papildymo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai jis įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d.

Pagal Konvencijos 1 straipsnį Lietuvos Respublika privalo garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijai priklausančiam asmeniui Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves, o pagal Konvencijos 46 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalis ji yra; tai taikytina ir Konvencijos Protokole Nr. 1 įtvirtintoms teisėms ir laisvėms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams bylose, susijusiose su šiomis teisėmis ir laisvėmis (pagal šio protokolo 5 straipsnį jo 1–4 straipsniai laikomi papildomais Konvencijos straipsniais ir visos Konvencijos nuostatos taikomos pagal tai). Pabrėžtina, kad Konvencija ir jos protokolai buvo sudaryti inter alia remiantis suverenios valstybių lygybės principu; Konvencijos žmogaus teisių apsaugos sistema nacionalinių teisinių sistemų atžvilgiu yra subsidiari.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybėms, Konvencijos ir jos protokolų dalyvėms, tenka pagrindinė atsakomybė už veiksmingą Konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimą, todėl jos turi plačią diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones. Tačiau tokią diskreciją riboja valstybių teisinių sistemų, inter alia jų konstitucijų, ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema, taip pat pagal Konvenciją ir jos protokolus garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių pobūdis (inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2007 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Sisojeva ir kt. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 60654/00); 2001 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Chapman prieš Didžiąją Britaniją (pareiškimo Nr. 27238/95).

Taip pat pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos aukštosios susitariančiosios šalys prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (Konvencijos 19 straipsnis); šio teismo jurisdikcija apima visus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, jam pateikiamus kreipiantis pagal Konvencijos 33, 34, 46 ir 47 straipsnius (Konvencijos 32 straipsnio 1 dalis), t. y. Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, kylančius nagrinėjant tarpvalstybines bylas ir individualias peticijas dėl Konvencijos ir jos protokolų nuostatų bei jose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, aiškinant Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtus sprendimus ir teikiant konsultacines išvadas Konvencijos ir jos protokolų nuostatų aiškinimo teisiniais klausimais.

Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, jo jurisdikcija nepakeičia Konstitucinio Teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti Konstituciją.

Minėta, kad valstybių, Konvencijos ir jos protokolų dalyvių, diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones riboja inter alia jų konstitucijų ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvoje taikoma paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją) (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d., 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. sprendimai). Taigi Lietuvos teisinėje sistemoje Konvencija turi įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Įstatymo galią turi ir jos Protokolas Nr. 1.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taigi tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo.

Vadinasi, vidaus teisėje įgyvendinant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus būtina atsižvelgti į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą. Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiu įstatymo ar tarptautinės sutarties, bet ji reikalauja, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nutarimas); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu trukdytų įgyvendinti įsipareigojimus pagal sudarytas tarptautines sutartis (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). Tai taikytina ir Konvencijai (bei jos protokolams); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada).“

Galiausiai teismas paaiškina, kodėl šiuo atveju negalima reinterpretuoti konstitucinės doktrinos:

“Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ši doktrina būtų pakoreguota, negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet būtų pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata.

Taip pat minėta, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; pakeitus bet kurį iš šių institutų elementą būtų pakeistas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. visuose minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema. Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Vadinasi, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų – apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės – integruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.“

Taigi teismas pasako, kad pats šiuo atveju negali išspręsti problemos, o jos sprendimas paliekamas įstatymų leidėjui, kaip ir buvo nurodyta 2011 m. sausio 10 d. pareiškime:

“Kita vertus, pabrėžtina, kad pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikai kyla pareiga pašalinti minėtą Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatų nesuderinamumą su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu, vienintelis būdas pašalinti šį nesuderinamumą – priimti atitinkamą (-as) Konstitucijos pataisą (-as).“

Teismas taip pat pastebėjo, kad Seimas viršijo savo įgaliojimus, ką aš viešai pasakiau, kai kovą priimti Seimo rinkimų įstatymo pakeitimai:

“Konstatuotina, kad Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nustatęs minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo ignoruojama Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime atskleista konstitucinės atsakomybės už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą samprata ir nepaisoma to, kad pagal Konstituciją inter alia Seimo nariu niekada negali būti renkamas asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, įstatymų leidėjas mėgino įveikti Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo galią ir pažeidė iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kylantį draudimą vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos vientisumo principą, 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą, viršijo Konstitucijoje nustatytus savo įgaliojimus ir pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus.“

Šis nutarimas sukels didelį atgarsį, ypač artėjant Seimo rinkimams, o, mano akimis žiūrint, didžiausia problema, kad kolizija tarp Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir LR Konstitucijos tęsiasi. Taip pat turiu pastebėti, kad galimybės apskritai reinterpretuoti oficialią konstitucinę doktriną sumažėja. Galiausiai, bet koks priimtas sprendimas, kuris pašalintų esama koliziją, sunaikins konstitucinį priesaikos institutą. Todėl iš šios problemos pralaimėję išlipsime visi..

Vienašališkas sutarties nutraukimas ir sutarties vykdymas pasikeitus aplinkybėms

Tęsiant sutarčių nutraukimo ir išsaugojimo tematiką (šiuo klausimu mano komentarai: “Vienašališkas sutarties nutraukimas dėl esminio sutarties pažeidimo“, “Rebus sic stantibus vs pacta sunt servanda“), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas septyniuke priėmė dar vieną nutartį (2012 m. birželio 26 d., civilinė byla Nr. 3K-7-306/2012), kurioje nagrinėjami vienašališko sutarties nutraukimo (CK 6.217) ir sutarties vykdymo pasikeitus aplinkybėms klausimai (CK 6.204), todėl ir šią nutartį būtina apžvelgti. Pirmiausia teismas pasisako dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir favor contractus principo santykio:

“Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Specialūs kreditoriaus teisių gynimo būdai, minėta, nustatyti atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose teisės normose. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis. Pavyzdžiui, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybų (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Vienas sutarties išsaugojimų būdų yra sutarties pakeitimas, kurio bendrosios nuostatos reglamentuojamos CK 6.223 straipsnyje. Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismine tvarka. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama ieškinį teisme ir prašydama pakeisti susiformavusį teisinį santykį (CK 1.138 straipsnio 5 punktas). Vienašalis sutarties pakeitimas reiškia intervenciją į sutartinius santykius, todėl ši įstatyme įtvirtinta vienos šalies teisė turi būti įgyvendinama laikantis teisės normose nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniuose santykiuose, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ivano Suboč tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008).

Teismas pasisakė, dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą reiškmę:

“Kai termino praleidimas prievolėje turi esminio pažeidimo reikšmę, taikomos CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalyse bei 6.218 straipsnyje nustatytos taisyklės. Jeigu termino praleidimas neturi esminės reikšmės, tai nutraukiant sutartį vadovaujamasi CK 6.209 straipsniu, 6.217 straipsnio 3 dalimi, 6.218 straipsniu. Šių taisyklių, nustatančių pranešimo apie nutraukimą terminus, taip pat papildomo termino prievolei įvykdyti nustatymą, paskirtis yra išlaikyti tarp šalių susiklosčiusius santykius, kartu nepažeidžiant nukentėjusios šalies interesų, paliekant galimybę jai savo praradimus kompensuoti kitomis kreditorių teisių gynimo priemonėmis, įskaitant ir nuostolių atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. v. A. Krasovskajos IĮ, bylos Nr. 3K-3-32/2006).“

Teismas paaiškina sutarties nutraukimo ir pakeitimo institutų santykį (kaip turėtų būti sprendžiama konkurencija):

“Kasacinis teismas, formuodamas sutarčių teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, ne kartą pažymėjo, kad sutarties keitimo ar sutarties nutraukimo konkurencija turi būti sprendžiama sutarties keitimo naudai, siekiant sutartį išsaugoti (favor contractus) ir leidžiant sutartį peržiūrėti, kaip sutarties privalomumo ir vykdytinumo principų išimtis, nebent ir pakeitus sutartį jos vykdymas sutarties šaliai būtų per sunkus, o kreditorius nebeturėtų intereso įvykdyti sutartį ir siekti jos rezultato. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalis, ginčydama sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, gali kartu reikšti reikalavimą patikrinti, ar nebuvo teisės normose nustatytų sąlygų sutartį keisti tuo pagrindu, kad pasikeitė sutarties vykdymo aplinkybės, jeigu tos aplinkybės suvaržė sutarties vykdymą taip, kad iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą, kad vienai iš šalių pasidarė sudėtinga įvykdyti prievolę ir, jeigu būtų buvęs sutarties pakeitimas, gal būtų buvę galima išsaugoti sutartį ir atkurti sutarties šalių prievolių pusiausvyrą, o ne taikyti ultima ratio – sutarties nutraukimą. Kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas. Pažymėtina, kad, konstatavus, jog sutartis nutrauktina, teismo sprendime nustatomas jos nutraukimo pagrindas: be kaltės (CK 6.204 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ar su kalte (CK 6.217 straipsnis). Sutarties nutraukimas, nenustačius, ar pasikeitusiomis aplinkybėmis nebuvo galima jos išsaugoti, pažeistų favor contractus principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Evekas“ v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-206/2012). Nesant pareikšto reikalavimo pakeisti sutartį ginčijant sutarties nutraukimo teisėtumą, teismas negali ex officio spręsti šių dviejų teisių gynimo būdų konkurencijos klausimo.“

Gana gražiai teismas paaiškina, kokiu principu veikia tęstinio vykdymo sutartis:

“Sutartis, įpareigojanti atlikti veiksmus paeiliui ateityje, turi būti suprantama kaip sutartis, turinti sąlygą, jog sutarties vykdymo aplinkybės išliks tos pačios. Ši sutarčių teisės maksima, kilusi iš Romėnų teisės, reikšminga ir šiuolaikinėje sutarčių teisėje, nes sudaro prielaidas numatyti sutarčių pakeitimo pagrindus ir tvarką ar atsisakymą nuo sutarties, jeigu neliko ekonominio ar kitokio intereso pasikeitus aplinkybėms išsaugoti sutartinius santykius. CK 6.204 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, leidžiančios pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kai šalių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės pasikeičia, analogiškos neprivalomų tarptautinių sutarčių teisės principų turiniui (UNIDROIT Principų 6.2.1, 6.2.2, 6.2.3 straipsniai). CK 6.204 straipsnyje įtvirtinta pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) taisyklė, taikytina, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Nurodytas reglamentavimas patvirtina bendrąjį principą, kad CK 6.204 straipsnio nuostatomis visų pirma siekiama išsaugoti sutartinius santykius, t. y. kai sutarties šalis nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pirminėmis sutarties sąlygomis dėl aplinkybių, atsiradusių ne dėl jos kaltės, ir kita sutarties šalis atsisako sutartį pakeisti, tai gali padaryti teismas ir sutartiniai santykiai tęsis toliau. Jeigu sutarties išsaugojimas nebegalimas, teismas turi teisę nuspręsti, kokia tvarka ir sąlygomis sutartis bus nutraukta. Tokiu atveju teismas nesaistomas šalių sutarties nuostatų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą.“

Tačiau, CK 6.204 str. įtvirtintos taisyklės nėra visiškai analogiškos UNIDROIT principuose įtvirtintam turiniui. Kaip savo magistriniame darbe pastebi M. Rindinas (55 psl.):

“Nors CK ir UNIDROIT Principuose nustatytas nagrinėjamo teisinio instituto reglamentavimas yra labai panašus, tačiau nėra identiškas. UNIDROIT Principų 6.2.3 straipsnio 1 dalis nurodo, kad nukentėjusioji šalis, jai tapus sunkiau vykdyti sutartį, turi teisę reikalauti derybų, tačiau nedetalizuoja šių derybų objekto. Tuo tarpu CK 6.204 straipsnio 3 dalies lingvistinė formuluotė numato nukentėjusiajai šaliai teisę prašyti derybų tik dėl sutarties pakeitimo.“

Galiausiai teismas paaiškina, kaip tinkamai turėtų būti taikomas CK 6.204 str.:

“Esminis šio instituto reguliavimo principas įtvirtintas CK 6.204 straipsnio 1 ir 3 dalyse, būtent sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo, t. y. esant rebus sic stantibus situacijai, principo pacta sunt servanda privalomumas išlieka. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei šalys per protingą terminą nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai bet kuri iš jų, t. y. ir ta šalis, kuri kreipėsi su prašymu, ir šalis, į kurią buvo kreiptasi, turi teisę prašyti teismo spręsti dėl sutarties tolimesnio likimo, t. y. ją pakeisti ar nutraukti nustatant sutarties nutraukimo sąlygas. Procesiniu požiūriu šioje teisės normoje nustatytas privalomas ikiteisminis šalių ginčo nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje B. R. v. UAB „Sauluva“, bylos Nr. 3K-3-296/2006; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ Reabilitacijos centras „Aušveita“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-18/2011). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kreditorius pažeidė sutarties šalių bendradarbiavimo principą, įtvirtintą CK 6.200 straipsnio 2 dalyje, nes, skolininkui penkis kartus prašant derėtis dėl sutarties sąlygų keitimo, jis atsiliepė tik formaliu pasiūlymu ir, palikdamas visą pasikeitusių aplinkybių atsiradimo riziką skolininkui, sutartį nutraukė. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai. Nors CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nenustatyta, koks turi būti protingas terminas šalims susitarti, kolegija pažymi, kad šis terminas priklauso nuo sutarties pobūdžio, sutarties šalies galimybių vykdyti sutartį nepakeistomis sąlygomis ir kita. Tokiais atvejais gali būti taikomos ir bendrosios sutarčių pakeitimo nuostatos, nustatytos CK 6.223 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti arba jei per 30 dienų negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju kasatorius kelis kartus siūlė tartis kreditoriui, bet, negavęs atsakymo, delsė kreiptis į teismą. Kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad, esant skolininko prašymui keisti sutartį CK 6.204 straipsnio pagrindu, kreditorius dėl sutarties nutraukimo privalėjo kreiptis į teismą ir negalėjo jos nutraukti vienašališkai. Kaip minėta, kol sutartis nepakeista, ji turi būti vykdoma joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o jeigu nevykdoma ar netinkamai vykdoma, – kreditorius gali taikyti atitinkamus pažeistų teisių gynimo būdus, taip pat vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu toks nutraukimas atitinka sutarties ir įstatymų sąlygas. Nagrinėjamoje byloje kreditorius taikė savo sutartyje numatytą teisių pažeidimo gynimo būdą – vienašališką sutarties nutraukimą sutartyje nurodytu pagrindu. Kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog viena sutarties šalis pasiūlė kitai šaliai keisti sutartį, netrukdo pasiūlymą gavusiai sutarties šaliai ginti savo pažeistas teises visais teisių gynimo būdais, jeigu pasiūlymą keisti sutartį pateikusi šalis sutarties nevykdo ar vykdo ją netinkamai.“

Atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išsamiai aiškinęs CK 6.204 str. be šios nutarties yra aiškinęs tik vieną kartą. Pirmuoju aiškinimo atveju teismas įpareigojo keisti sutartį, taip neleisdamas jos nutraukti, o sutarties ypatybė buvo ta, kad ji buvo ilgalaikė, tęstinio vykdymo nuomos sutartis. Šiuo atveju teismas pripažino kreditoriaus teisę vienašališkai nutraukti sutartį ne tik dėl to, jog sutartyje atskirai buvo aptarti vienašalio nutraukimo atvejai, bet ir dėl to, jog sutartis buvo trumpalaikio vykdymo, o tai sąlygoja kreditoriaus intereso prievolėje praradimą, kai skolininkas vėluoja atlikti mokėjimus.

Vienašališkas sutarties nutraukimas dėl esminio sutarties pažeidimo

2012 m. birželio 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė kolegiją priėmė gana svarbią nutartį (Civilinė byla Nr. 3K-7-297/2012), kurioje pateikiamas išsamus CK 6.217 straipsnio išaiškinimas. Tai bene pirmasis toks išsamus šios normos išaiškinimas nuo “Baldro“ plenarinio nutarimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB “Baldras” ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004). Naujausioje septyniukėje pateikiami išaiškinimai: dėl esminio sutarties pažeidimo kvalifikavimo, šalių galimybės dispozityviai nusistatyti, kas bus esminis sutarties pažeidimas, teisėto ir neteisėto vienašalio sutarties nutraukimo būdų ir jų padarinių ir t.t. Kadangi yra vasara ir žinau, kad tinklaraščio lankytojams tingisi skaityti nemažiau negu man rašyti – komentuosiu šią nutartį per kelis įrašus, o šį įrašą galiu pavadinti “įžanginiu“, ar “apšildomuoju“ į kitas temas.

Taigi naujausioje nutartyje teismas pirmiausia kalbėdamas apie sutarčių laisvę bei šalių dispozicijos teisę nurodė, kad:

“CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Vadinasi, iš šalių negali būti reikalaujama, kad esminį sutarties pažeidimą sutartyje jos apibrėžtų pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nes tokiu atveju šalių laisvė susitarti dėl esminio sutarties pažeidimo turinio taptų fiktyvi, o CK 6.217 straipsnio 5 dalis nereikalinga. Šalims galioja bendrasis reikalavimas sutarties laisve naudotis sąžiningai, teisingai ir protingai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir viešosios tvarkos.“

Toliau teismas paaiškina, kad geidžiamus kontrahento teisinius padarinius vienašalis sutarties nutraukimas sukelia tik tuo atveju, kai yra teisėtas:

“Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Jei sutarties nutraukimas neteisėtas, sutartis negali būti laikoma nutraukta, o asmuo atsisakęs ją vykdyti dėl neteisėto tariamo nutraukimo – laikytinas pats pažeidęs sutartį. Sutartį šalys gali nutraukti tarpusavio sutarimu, t. y. dvišaliu sandoriu (CK 6.125 straipsnis), arba vienašališkai įstatyme nustatytais pagrindais. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu. “

Teismas atkartoja normoje įtvirtintus esminio pažeidimo kriterijus:

“Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalis).“

Toliau teismas paaiškina, kaip taikyti įstatymo nustatytus esminio sutarties pažeidimo kriterijus:

“Analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai.“

Teismas taip pat paaiškina CK 6.217 str. ir CK 6.219 normų santykį:

“Pagal CK 6.219 straipsnį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės. Ši nuostata skiriasi nuo CK 6.217 straipsnio tuo, kad joje įtvirtinta ne faktinio, bet būsimo, prognozuojamo sutarties pažeidimo samprata. CK 6.219 straipsnis yra speciali prevencinė kreditoriaus teisių apsaugos norma, kuri leidžia sutartį nutraukti net tuo atveju, jei faktiškai esminis sutarties pažeidimas dar neįvyko, bet iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tai atsitiks. Sutarties nutraukimas tokiomis aplinkybėmis yra kur kas racionalesnis problemos sprendimo būdas tiek kreditoriui, tiek skolininkui, nes kreditorius, užuot laukęs akivaizdžiai numatomo prievolės neįvykdymo padarinių, gali tęsti savo planus sudaręs sutartis su kitais kontrahentais arba perplanuoti savo veiklą. Skolininkui tai naudinga tuo, kad sutartis nutraukiama ir nedidėja kreditoriaus patiriami nuostoliai, kuriuos jis gali vėliau prisiteisti iš skolininko. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.219 straipsnį galima taikyti esant šioms sąlygoms. Pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti. Antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus. Akivaizdumas kvalifikuojant numatomą sutarties pažeidimą turi būti toks, kad būtų pakankamai didelė tikimybė, jog numatomas sutarties pažeidimas bus, tačiau absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama. Ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis. CK 6.219 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, jei apskritai dėl pažeidimo, kurio tikimasi, yra leidžiama nutraukti sutartį, t. y. jis turi būti esminis pagal CK 6.217 straipsnį. Penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę.“

Ši teismo nutartis svarbi siekiant žinoti, kaip tinkamai taikyti CK 6.217 str., o aš savo ruoštu sekantį įrašą skirsiu vartojimo kreditavimo sutarčių nutraukimo problematikai, todėl čia pateikta doktrina yra gera įžanga.

Viešosios sutarties teisinis kvalifikavimas ir sutarčių laisvės principo ribojimai

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartyje Nr. 3K-3-90/2012 vienas iš sprendžiamų klausimų buvo, kaip tinkamai sutartį kvalifikuoti viešąja. Faktinės aplinkybės trumpai: tarp šalių kilęs ginčas iš sutartinių santykių, kai tarp šalių susiklostę paslaugų subtiekimo santykiai t.y. sutartis tarp lygiaverčių subjektų. Viena iš sutarties šalių nusprendė nutraukti sutartį, o kita ginasi įrodinėdama, kad paslaugų subtiekimo sutartis yra viešoji. Byla ypatinga ir tuo, kad du kartus nuėjo iki kasacinės instancijos t.y. kartą buvo grąžinta nagrinėti iš naujo. Antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, teismas nusprendžia, kad:

“Ginčo sutartis yra viešoji energijos pirkimo–pardavimo sutartis, nes teisiniai abonento ir subabonento santykiai pagal teisinę prigimtį yra tapatūs teisiniams energijos tiekimo įmonės ir abonento santykiams.“

Byla vėl kasacijoje. Pirmiausia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiek tiek išplėtoja sutarčių teisės doktriną, paaiškindamas sutarčių laisvės ir pacta sunt servanda santykį bei nurodo galimas sutarčių laisvės išimtis:

“Sandoriai pagrįstai laikomi svarbiausia asmenų privačios autonomijos įgyvendinimo priemone, nes, sudarydami juos, asmenys išreiškia savo valią dėl tarpusavio susitarimu sukuriamų teisių ir pareigų, prisiimamos atsakomybės (CK 1.2, 6.2, 6.156 straipsniai). Sutarčių laisvė yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis), todėl gali būti vertinama kaip subjektų ūkinei veiklai būtina konstitucinė garantija. Taigi tais atvejais, kai atitinkami teisiniai santykiai reguliuojami dispozityviųjų teisės normų, subjektai, remdamiesi sutarčių laisvės principu, dėl savo teisių ir pareigų gali susitarti kitaip, o teismai, nagrinėdami ginčus dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, privalo aiškinti ir taikyti šalių sudarytos sutarties nuostatas, o ne konkrečią sutarčių rūšį reglamentuojančio įstatymo, nustatančio dispozityvaus pobūdžio reikalavimus, normas (CK 6.189 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad sutarčių laisvės principas taip pat yra susijęs su principu, kad sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda), kuris reiškia, jog asmeniui privalomi ne tik sutartimi prisiimti konkretūs įsipareigojimai, tačiau ir tai, kas sutartyje tiesiogiai nenustatyta, tačiau išplaukia iš jos esmės ar įstatymų. Asmenys, siekdami tam tikrų tikslų ir sudarydami sandorius, laisvai sprendžia dėl savo teisių ir pareigų, tačiau sutarties laisvės principas, kaip ir kiti bendrieji teisės principai, nėra absoliutus. Teisės normos draudžia sudaryti sandorius, prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, valstybėje susiformavusiai viešajai tvarkai ar gerai moralei (viešasis interesas), taip pat sandorius, neatitinkančius tikrosios juos sudariusių asmenų valios (privatus interesas) (CK 1.78–1.93 straipsniai).“

Toliau nagrinėjama viena iš sutarčių laisvės išimčių – viešoji sutartis. Pirmiausia pateikiamas šios sutarties tikslas, kuris iš esmės atkartoja civilinio kodekso komentarą:

“Sutarčių teisėje išskiriama viešoji sutartis, kaip viena iš sutarčių rūšių, kai įstatymais ribojamas sutarčių laisvės principas. Viešąja laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos) (CK 6.161 straipsnis). Šios sutarčių rūšies atsiradimą lėmė aplinkybė, kad Lietuvos ūkyje veikia ne viena natūrali monopolija ir valstybei tenka specialiai reglamentuoti tam tikras ūkio šakas, kuriose nėra pakankamos konkurencijos. Tai valstybė daro išleisdama teisės aktus, kuriuose įtvirtinamos specialios elgesio taisykles, esminės privalomos tokių sutarčių sąlygos. Taigi viešosios sutarties institutas atspindi viešąjį interesą, kad, įsikišant į sutarčių sudarymo procesą, būtų užtikrintas elektros energijos, šilumos, vandens ar kt. šalies ūkio funkcionavimui bei asmeniniams (buitiniams) gyventojų poreikiams strategiškai svarbių prekių prieinamumas, apginta silpnesnė sutartinio santykio pusė – transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ar kt. paslaugų vartotojas. Dėl to kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280).“

Toliau pateikiamas svarbesnis momentas, nes LAT’as paaiškina, kaip tam tikrą sutartį tinkamai kvalifikuoti, kaip viešąją:

“Pažymėtina, kad viešąja sutartimi laikytina tik tokia, kuri yra konkrečiai įstatyme įvardyta viešąja arba, nors taip įvardyta ir nėra, tačiau atitinka įstatyme įtvirtintus pagrindinius požymius: viešosios sutarties šalis – tiekėjas, pardavėjas, kuris verčiasi tam tikra veikla, šios veiklos produktą privalo parduoti, paslaugą teikti visiems, kurie į jį dėl šito kreipiasi (CK 6.161 straipsnio 2 dalis); paslauga ar prekės turi būti teikiamos vienodomis sąlygomis ir kainomis visiems tos pačios kategorijos vartotojams (CK 6.161 straipsnio 3, 4 dalys); įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos (CK 6.161 straipsnio 5 dalis); paslaugas teikiančio ar prekes parduodančio asmens veikla gali būti labiau kontroliuojama valstybės, pavyzdžiui, nustatant kainas, reikalaujant tam tikrų licencijų ir pan.; viešąsias paslaugas teikiančio subjekto pareiga sudaryti sutartį su visais, kurie į jį dėl to kreipiasi, lemia tai, jog verslo subjektai turi ribotas galimybes nutraukti tokias sutartis. Atsižvelgiant į tai, kad viešoji sutartis yra vieno iš pagrindinių civilinės teisės principų – sutarčių laisvės principo – išimtis, kvalifikuoti sutartį viešąja ir taikyti įstatymų nustatytus ribojimus teismai gali tais atvejais, kai nustatomi būtinų viešosios sutarties požymių kompleksas, o ne tik kai kurie jos elementai ar bruožai.“

Teismas pastebi, kad gali būti viešųjų sutarčių sąlygų, dėl kurių galima susitarti:

“Pabrėžtina, kad įstatyme nustatyti viešosioms sutartims keliami reikalavimai ir su jais susiję sutarčių laisvės principo ribojimai nereiškia, kad tokiose sutartyse nėra sąlygų, dėl kurių šalys galėtų susitarti savo nuožiūra. Įstatymų leidėjas viešųjų sutarčių atveju neriboja šalių galimybės dėl kokių nors sąlygų susitarti kitaip, svarbiausia, kad nebūtų pažeisti viešieji tikslai, dėl kurių tokių sutarčių sudarymo laisvė ribojama (pvz., žr. CK 6.391 straipsnį).“

Toliau teismas kvalifikavo žemesnių instancijų nustatytus faktus teisės klausimu t.y. ar sutartiniai santykiai yra iš viešosios sutarties:

“Sprendžiant šį ginčą, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, ar tiekimo teisiniai santykiai, atsirandantys viešosios tam tikras prekes ar paslaugas, pvz., energiją, tiekiančio subjekto ir abonento sudarytos sutarties pagrindu, yra tapatūs teisiniams santykiams, susiklostantiems abonentui dalį tų pačių prekių ar paslaugų perteikiant kitam vartotojui (subabonentui). Teisės normos nedraudžia energijos pirkėjui (abonentui) dalį gaunamos energijos tiekti kitam asmeniui (subabonentui) (CK 6.389 straipsnis). Lingvistiškai aiškinant šią teisės normą konstatuotina, kad abonentas gali energiją, šilumą, dujas ar vandenį perduoti kitam asmeniui, t. y. turi teisę tai daryti, tačiau neprivalo. Perpardavimo (subtiekimo) santykiai nėra imperatyvaus pobūdžio, nes perpardavėjo (abonento) veikla, skirtingai nei pardavėjo (tiekėjo), nesiejama su CK 6.161 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga sudaryti sutartį su kiekvienu, kuris kreipiasi dėl energijos tiekimo, t. y. įstatyme perpardavėjui nenustatytas tokio pobūdžio sutarčių laisvės principo ribojimas kaip pardavėjui. Taigi, nepaisant to, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartį įstatymų leidėjas tiesiogiai įvardija kaip viešąją sutartį (CK 6.383 straipsnio 3 dalis), energijos perpardavimo (abonento ir subabonento) sutartys įstatymų besąlygiškai nėra priskiriamos viešųjų sutarčių rūšiai, todėl tokius perpardavimo santykius nustatančias sutartis kvalifikuoti viešomis galima tik tada, kai jos atitinka CK 6.161 straipsnyje įtvirtintus bendruosius viešųjų sutarčių požymius. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo sutartis pagal prigimtį yra tapati tiekimo įmonės ir abonento sudarytai viešajai energijos pirkimo–pardavimo sutarčiai. Tokiai išvadai pagrįsti būtina vertinti visų subtiekimo sutarties sąlygų atitiktį viešosios sutarties požymiams.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CK 6.161 straipsnio reikalavimus, pagal kuriuos sutartis gali būti kvalifikuojama viešąja, atitinkamai: kad sutarties šalis turi užsiimti tam tikra veikla, šias paslaugas tiekti vienodomis sąlygomis kiekvienam besikreipusiam ir kt., konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neapgrįstai ginčo sutartį pripažino viešąja. Nagrinėjamu atveju abonentas (subtiekėjas) nėra elektros, šilumos, dujų, vandens paslaugas visiems besikreipusiems teikiantis subjektas, t. y. nesiverčia tam tikra veikla, kuri būtų viešųjų sutarčių reguliavimo dalykas. Bylos šalys yra skirtingų administracinių pastatų savininkai. Atsakovas yra abonentas, sudaręs energijos ir kt. paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis su šias paslaugas teikiančiomis įmonėmis, o ieškovas tokiu tapti ir įsiregistruoti abonentu negali, kol nėra įsirengęs atitinkamų inžinerinių tinklų. Esant tokiai situacijai, pagal šalių sudarytą ginčo sutartį, iki tol, kol ieškovas pats netaps abonentu, jam energiją, vandenį, dujas turi tiekti atsakovas. Šiam atsisakius tai daryti, ieškovo ūkinė veikla sutriktų. Taigi ginčo sutarties pagrindu susiklostę šalių teisiniai santykiai turi viešosioms sutartims būdingų privalomumo požymių, tačiau jų nepakanka, kad sutartį būtų galima kvalifikuoti viešąja. Vienas esminių viešųjų sutarčių požymių yra paslaugas teikiančio subjekto pareiga sudaryti tiekimo sutartis su visais besikreipiančiais asmenimis ir tiekti paslaugas vienodomis sąlygomis tam tikrai vartotojų kategorijai. Tuo tarpu ginčo sutartimi atsakovas įsipareigojo paslaugas tiekti tol, kol ieškovas pats taps abonentu, t. y. bylos šalys sudarė sutartį dėl komunalinių paslaugų perteikimo iki tol, kol tokių tiekiamų paslaugų gavėjas neįsiregistruos kaip atskiras abonentas paslaugas teikiančiose įmonėse. Taigi ginčo sutartis neatitinka esminių viešąją sutartį apibūdinančių požymių, todėl abonento energijos ir kitų komunalinių paslaugų perpardavimo sutartis be teisinio pagrindo kvalifikuota viešąja.

Esant tokiai situacijai, kai sutarčiai negali būti taikomi įstatymuose įtvirtinti viešosioms sutartims taikytini sutarčių laisvės principo ribojimai, abonento ir subabonento teisinius santykius reglamentuoja jų sudaryta sutartis (CK 6.156 straipsnis) ir konkrečiai tokiems santykiams reguliuoti įtvirtintos tam tikros teisės normos. Atsižvelgiant į tai, kad subabonentų teisinė padėtis, jų teisės ir pareigos specialiųjų teisės aktų – Elektros energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo, Energetikos įstatymo, nėra apibrėžtos, abonento ir subabonento teisinius santykius perduodant subabonentui energiją reglamentuoja jų sudaryta sutartis. Šios sutarties pagrindu sutartį sudarančios šalys savo nuožiūra gali nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (pvz., užmokestį, taikomą už perduotą energiją; vietinio tinklo eksploatacijos sąnaudų padengimą; taip pat nuostatas dėl sutarties nutraukimo ir kt.). Analogiška pozicija jau išsakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. mokslinė–gamybinė AB „Precizika“, bylos Nr. 3K-3-123/2011; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Rodena“, bylos Nr. 3K-3-444/2010). Tokios subtiekimo sutartys aiškinamos remiantis bendrosiomis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir šių taisyklių taikymo praktika, t. y. sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu.“

Apibendrinant derėtų pabrėžti, kad norint tam tikrą sutartį kvalifikuoti kaip viešąją, reikia nustatyti visus šios sutarties požymius. Paprasčiausia pirma – rasti monopolininką, kuris turi pareigą sudaryti sutartis. Nagrinėtoje situacijoje buvo lygiaverčiai rinkos dalyviai (tam tikra prasme monopolininko X vartotojas ir potencialus vartotojas), kurių nė vienas neturėjo pareigos sudaryti sutarties.

CK 6.314 str. 6 d. – dispozityvi norma

2011 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 3K-3-442/2011 toli gražu nepirmą kartą pasisakė apie sutarčių laisvės principą, tačiau išaiškinimas įdomus tuo, kad, mano žiniomis, nebuvo pažodžiui atkartoti senesni LAT’o išaiškinimai dėl sutarčių laisvės t.y. doktrina šiek tiek praplėsta, bandant paaiškinti pacta sunt servanda principo svarbą. Manau, tai galėjo būti sąlygota to, kad į kolegijos sudėtį pateko, mano nuomone, vienas iš geriausių sutarčių teisės specialistų.. Čia tik spekuliacija.. :)

Kasacijos esmė yra, kad pirkimo-pardavimo sutarties šalys sulygo dėl atsakomybę nustatančios sąlygos:

“Jei pardavėjas laiku ir tinkamai neperduoda, o pirkėjas nenuperka iš pirkėjo užsakytų prekių, sutarties pažeidimą padariusi šalis moka kitai šaliai 10 proc. dydžio baudą nuo faktiškai neperduotų ar nenupirktų prekių vertės.“

Šalys susiginčijo dėl to, kad viena prašė netaikyti šios sutarties sąlygos sakydama, jog ji prieštarauja imperatyviai CK 6.314 str. 6. normai:

“Kai pirkėjas atsisako priimti daiktus ir už juos sumokėti, pardavėjas gali savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį.“

Kitos šalies nuomone, ši norma yra dispozityvi, todėl pirmenybė teikiama sutarties nuostatoms t.y. minėtai šios normos taikymą apribojančiai sutarties sąlygai.

LAT’as pateikė išaiškinimą dėl sutarčių laisvės principo paskirties:

“Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Tik tuo atveju, jei šalys tokio susitarimo nesudarė, jų teisės ir pareigos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą (CK 6.156 straipsnis)

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, negalima ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. P. A. B., bylos Nr. 3K-3-559/2010). Taigi sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnis).“

Kasatoriaus nuomone, šioje byloje jo teisėms ginti, ieškovui atsisakius vykdyti pirkimo-pardavimo sutartį – priimti prekes ir sumokėti kainą – turi būti taikoma CK 6.314 straipsnio 6 dalies nuostata, suteikianti teisę pardavėjui savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį. Jo nuomone, ši teisės norma yra imperatyvi, todėl jos taikymo šalys savo susitarimu negali apriboti.

Pateikti paaiškinimai, kaip orientuotis tarp imperatyvių ir dispozityvių normų:

“Imperatyviosios teisės normos nustatomos siekiant apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, joms būdingi aiškiai išreikšti draudimai, įsakmūs įpareigojimai. Teisės normos, kuriomis nustatomos alternatyvios veikimo galimybės, kylančios iš normose vartojamų žodžių „gali“, „turi teisę“, „leidžiama“, paprastai yra dispozityvios. Teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 6.314 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad „Kai pirkėjas atsisako priimti daiktus ir už juos sumokėti, pardavėjas gali savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį“, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus požymius, aiškiai priskirtina ne imperatyviosioms, bet dispozityviosioms teisės normoms. Taigi šalims sutarus riboti šios normos taikymą, jų nevaržo CK 6.157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas šalims savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimą ir taikymą. Dėl to ginčo šalys turėjo teisę susitarti netaikyti CK 6.314 straipsnio 6 dalies nuostatų dėl pardavėjo teisių pirkėjui atsisakant vykdyti sutartį, jas savo nuožiūra pakeisti į abiem šalims priimtinas sąlygas. Atsakovas teigia, kad būtent tokią sąlygą, pakeičiančią įstatyme nustatytą, šalys įtvirtino Sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nustatydamos netesybas – jei pardavėjas laiku ir tinkamai neperduoda, o pirkėjas nenuperka iš pirkėjo užsakytų prekių, sutarties pažeidimą padariusi šalis moka kitai šaliai 10 proc. dydžio baudą nuo faktiškai neperduotų ar nenupirktų prekių vertės. Ieškovas su tokiu aiškinimu nesutinka, teigdamas, kad ši sutarties nuostata dėl netesybų negali būti laikoma pagrindu riboti sąžiningos šalies teisę reikalauti sutartį įvykdyti natūra. <…>

Vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, atsižvelgtina į ieškovo poziciją pateiktuose procesiniuose dokumentuose – atsiliepimuose į atsakovo prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir apeliacinį skundą. Ieškovas neneigė susitaręs su atsakovu dėl Sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakomybės už sutarties nevykdymą, tačiau tvirtino, kad pagal Sutartį ši sąlyga taikytina tik tais atvejais, kai pirkėjas nenuperka prekių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo faktą, kad atsakovas prekių nustatyta tvarka nepatikrino, neatsiėmė ir jų nenupirko. Taigi abi bylos šalys pripažino, kad nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – pirkėjui nenupirkus prekių, jam turėtų būti taikoma būtent šioje Sutarties sąlygoje nurodyta atsakomybė. Šalims sutarus dėl tokios sąlygos, kitų sąlygų taikymas pažeistų sutarties laisvės principą ir bent vienos šalies teisėtus lūkesčius. Dėl to kasatoriaus prašymas taikyti CK 6.314 straipsnio 6 dalyje nustatytą pardavėjo teisių gynybos būdą šioje byloje negali būti tenkinamas. <…> Šioje byloje konstatavus, kad šalys sutarė dėl ginčo sąlygos, nustatė atsakomybę už sutarties nevykdymą, patvirtino, kad nustatytomis aplinkybėmis ji turėtų būti taikoma, nesąžiningumą vienos šalies (atsakovo) atžvilgiu reikštų šio susitarimo nepaisymas.“

Išaiškinimas patiko ir tuo, kad iliustruojama, kodėl individualiai sulygus dėl sutarčių sąlygų, negalima “nusimuilinti“ mušant neva imperatyvios normos korta. Taip parodoma, kaip svarbu paruošti tinkamos kokybės sutartį ir į sutarčių sudarymą nederėtų žiūrėti pro pirštus..

Rebus sic stantibus vs pacta sunt servanda

Dabartinės ekonominės krizės šviesoje (tamsoje?) verslininkai vis bando rasti galimybę, kaip modifikuoti ilgalaikius sutartinius įsipareigojimus. Viena iš opiausių sričių yra ilgalaikės turto (dažniausiai patalpų, žemės) nuomos sutartys. Nuo 2008 m. buvo ne vienas bandymas įtikinti teismus modifikuoti sutartis remiantis ekonomine krizės argumentu. Manęs neįtikino šis argumentas, aš esu didžiulis pacta sunt servanda principo šalininkas. Šio principo išimtis – rebus sic stantibus, kuris įtvirtintas CK 6.204 ir jis reiškia – jeigu sutartį tampa sudėtinga vykdyti, ji turi būti ir toliau vykdoma, tačiau atsižvelgiant į ją sudarius pasikeitusias aplinkybes. Taikant nurodytą principą, pasikeitusių aplinkybių našta paskirstoma abiem sutarties šalims, o ne tenka tik vienai jų. Minėto straipsnio turinys:

6.204 straipsnis. Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms

1. Jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką.

2. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu:

1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo;

2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti;

3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti;

4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

3. Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali:

1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas;

2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

Taigi, norint pritaikyti šį straipsnį, reikia nustatyti antroje dalyje esantį sąlygų visetą, o jeigu kreiptasi į teismą, jis ex officio gali pakeisti sutartį arba ją nutraukti. Kaip matome, reglamentuojama visiška principo sutarčių privaloma laikytis ir sutartis jos šalims turi įstatymo galią priešingybę.

Grįžtant prie ekonominės krizės, kaip pagrindo taikyti šį straipsnį, esu prieš kelis metus girdėjęs kelių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų nuomone, ir jų pozicija buvo, kad ši norma neturėtų būti taikoma, nes jos pritaikymas sukeltu rimtus ekonominius padarinius t.y. tokia LAT’o praktika atvertu kelią didžiuliam kiekiu ieškinių, kuriais būtų bandoma modifikuoti sutartinius santykius ar juos nutraukti. Dėl to, LAT’as stengėsi vengti pasisakymų dėl šios normos taikymo ekonominės krizės kontekste. Iki dabar. Šių metų gegužės 31 d. (nepilnai prieš savaitę) LAT’as byloje 3K-3-265/2011 pasisakė dėl šios normos taikymo.

Ginčo esmė tokia:

2002 m. šalys sudarė nekilnojamų patalpų nuomos sutartį, 2004 m. jos galiojimas pratęstas iki 2019 metų. Sutarta mokėti 50 LTL už kvadartinį metrą + PVM. Prasidėjus krizei patalpų nuomos kainos ženkliai smuko ir paskaičiavus rinkos vertę, kvadratinio metro kaina tokiose patalpose nukrito iki 30 LTL. Atsižvelgiant į šią situaciją nuomininkas vadovaudamasis CK 6.204 prašė sumažinti sutarties kainą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai nurodydamas:

“Byloje nustatytos visos CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos, kurioms esant laikoma, kad iš esmės pasikeitė sutartinių prievolių pusiausvyra: 1) ieškovas negalėjo protingai numatyti, kad Lietuvoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių prasidės ekonominis sunkmetis, kurio metu nukris nekilnojamojo turto kainos; 2) ekonominis sunkmetis prasidėjo po to, kai šalys sudarė sutartį ir papildomą susitarimą; 3) ieškovas negali kontroliuoti ekonominio sunkmečio padarinių – sumažėjusios apgyvendinimo viešbutyje kainos rinkoje ir svečių skaičiaus, padidėjusio PVM; 4) ieškovas nebuvo prisiėmęs ekonominio sunkmečio padarinių rizikos – mokėti 30–40 proc. didesnį nei rinkos kaina nuomos mokestį. Remdamasis byloje pateikta UAB ,,Alliance Property“ turto nuomos kainos nustatymo ataskaita, teismas nustatė, kad 2009 m. spalio 9 d. ieškovo nuomojamų patalpų nuomos kaina buvo 33 Lt be PVM; šios aplinkybės atsakovas nepaneigė. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas pakeisti sutartį ir atkurti sutartinių prievolių pusiausvyrą yra pagrįstas.“

Apeliacinė instancija, viršuje cituojama apimtimi, pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą, nurodydama:

“Dėl ekonominio sunkmečio ypač pablogėjusi ieškovo turtinė padėtis sudaro pagrindą spręsti, jog yra esminis sutarties vykdymo suvaržymas, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą ir darantį sutarties vykdymą itin sudėtingą (CPK 185 straipsnis); remdamasi byloje esančiais įrodymais, pažymėjo, kad ekonominė krizė, pasikeitusi nekilnojamojo turto rinkos situacija turėjo įtakos abiejų šalių verslui, tačiau ieškovo padėtis nepalankesnė; nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nustatytos visos CK 6.204 straipsnio 2 dalies taikymui būtinos aplinkybės. Teisėjų kolegijos nuomone, net ir apdairus, protingas ir rūpestingas verslininkas negalėjo protingai tikėtis ar numatyti, kad kils tokio masto ekonomikos krizė, sukėlusi neigiamų padarinių verslo sektoriui, kartu ieškovo turtinei padėčiai (CPK 185 straipsnis, CK 1.137 straipsnio 2 dalis).“

Aišku, tai sąlygojo kasacinį skundą. Nuomotojas (kasatorius) pateikė argumentus:

“Teismai netinkamai taikė CK 6.204 straipsnį, 6.223 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai pakeitė šalių sudarytos nuomos sutarties sąlygas. CK 6.223 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti keičiama teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ir įstatymų nustatytais atvejais. Ši įstatymo norma turi būti taikoma sistemiškai su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais (pvz., 6.204, 6.228 straipsniai ir kt.). Byloje nenustatyta nė vienos iš CK 6.223 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų. Be to, netaikytinas ir CK 6.204 straipsnis, nes nėra šiai normai taikyti būtinų aplinkybių, t. y. tokių, kurios iš esmės pakeistų šalių interesų pusiausvyrą. Nuomos sutarties 5.1 punkte nustatyta sąlyga, kad ieškovas įsipareigoja kas mėnesį mokėti kasatoriui 53 Lt pridedant 18 proc. PVM už vieną kvadratinį metrą (sutarties pakeitimu nuomos mokestis sumažintas iki 50 Lt pridedant PVM). Šalys yra verslininkės ir laisva valia susitarė dėl nuomos sąlygų. Kaip profesionalūs rinkos dalyviai, jos galėjo numatyti, kad rinkos sąlygos per ilgą laikotarpį (nuomos sutartis sudaryta 17 metų) gali pasikeisti, sutartyje nustatyta nuomos kainos viršutinė riba – 105 000 Lt be PVM, be to, ieškovas galėjo rinktis kitą patalpų nuomotoją (duomenys neskelbtini) mieste. Ekonomikos recesija ir nukritęs vidutinis tokios pat paskirties patalpų nuomos mokesčio dydis rinkoje negali būti pripažįstami tokia aplinkybe, kurios nebuvo galima objektyviai numatyti. Kasatoriaus nuomone, teismai privalėjo atsižvelgti į tai, kad sutartinių prievolių pusiausvyra iš esmės pasikeičia, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Pakeitus sutartį, iš esmės sumažėja atsakovo gaunamas įvykdymas; ieškovui mokant šalių sutartą nuomos mokestį nuomos sutarties įvykdymo kaina nepadidėja (nuomos mokestis nebuvo padidintas), jo gaunama sutarties nauda (nuomojamų patalpų plotas ir kokybė) nepasikeitė. Kasatoriaus teigimu, CK 6.204 straipsnio taikymas turėtų būti išimtinis, kai principo pacta sunt servanda laikymasis būtų neprotingas arba CK specialiai nurodytais atvejais, siekiant apsaugoti silpnesniąją teisinio santykio šalį (pvz., CK 6.685 straipsnis). Šis straipsnis neskirtas rinkos kainų pasikeitimo rizikai valdyti. Ekonomikos nuosmukis paveikė visus rinkos dalyvius, o ne tik ieškovą; šalių sulygtų sutarties sąlygų pakeitimas reikštų, kad visi rinkoje sudaryti sandoriai turėtų būti peržiūrimi, o tai prieštarauja laisvos rinkos principams. Be to, kasatorius pažymėjo, kad pakeisti šalių sutarties sąlygas yra teismo teisė, o ne pareiga.“

Taip Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teko pasisakyti dėl CK 6.204 str. taikymo. Pirmiausia dėl pacta sunt servanda ir rebus sic stantibus santykio:

“Sutarčių teisėje galioja pacta sunt servanta principas, reiškiantis, kad šalys privalo vykdyti prisiimtus tarpusavio įsipareigojimus, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Tačiau ne visada šio principo besąlygiškas laikymasis užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, tam tikrais atvejais jo taikymas gali lemti kitų civilinės teisės principų (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) pažeidimą. Įstatymo leidėjo CK įtvirtinta sutarčių sąlygų pakeitimo teismo sprendimu galimybė yra vienas iš būdų, kuriuo gali būti sumažinami ar išvengiami vienai šaliai dėl nenaudingo sutarties vykdymo galintys kilti neigiami padariniai.

CK 6.204 straipsnis reglamentuoja situaciją, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Šio straipsnio 1 dalyje kartu su pacta sunt servanda principu įtvirtintas rebus sic stantibus principas, reiškiantis, kad jeigu sutartį tampa sudėtinga vykdyti, ji turi būti ir toliau vykdoma, tačiau atsižvelgiant į ją sudarius pasikeitusias aplinkybes. Taikant nurodytą principą, pasikeitusių aplinkybių našta paskirstoma abiem sutarties šalims, o ne tenka tik vienai jų.“

Toliau pateikiamas paaiškinimas, ką reiškia CK 6.204 str. nustatytas esminis sutarties vykdymo suvaržymas ir prievolių pusiausvyros pasikeitimas:

Tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad jos atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Esminiu sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Pažymėtina, kad būtina nustatyti, jog egzistuoja visos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, priešingu atveju neatsiranda pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodytų sutarties pakeitimo būdų. Pagal šios dalies nuostatas, nuosekliai vadovaujantis pacta sunt servanta principu, pirmenybė teikiama šalių susitarimui: kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Tik tada, jei šalims nepavyksta susitarti, jos abi turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Pažymėtina, kad analizuojamas CK straipsnis iš esmės pakartoja UNIDROIT principų 6.2.1–6.2.3 straipsnių reglamentuojamą ,,iš esmės pasikeitusių aplinkybių“ institutą. Dėl to sutarties vykdymo suvaržymo klausimai sprendžiami pagal taisykles, analogiškas įtvirtintoms UNIDROIT principuose. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurios sutarties vykdymo suvaržymo specialiosios nuostatos įtvirtintos CK VI dalyje, reglamentuojančioje atskiras sutarčių rūšis, pavyzdžiui, pagal CK 6.653 straipsnio 6 dalį, kai rangovo tiekiamų medžiagų ar įrenginių kaina arba paslaugų, kurias rangovui teikia tretieji asmenys, kaina padidėja iš esmės ir šio kainų padidėjimo rangovas negalėjo numatyti rangos sutarties sudarymo momentu, rangovas turi teisę reikalauti padidinti darbų kainą arba nutraukti sutartį pagal CK 6.204 straipsnio nustatytas taisykles.

Dabar dėl minėtų keturių sąlygų viseto:

“Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad ginčo sutarties atveju nėra įstatymo nustatytų sąlygų CK 6.204 straipsnio 3 dalyje 2 punkte nustatytoms priemonėms taikyti: pasikeitusi ekonominė situacija iš esmės nepakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyros – ieškovas moka tokį patį nuomos mokestį, koks numatytas nuomos sutartyje, jis nepadidėjo; kasatorius ieškovo sąskaita negauna daugiau, o ieškovui nesumažėjo gaunamas įvykdymas. Be to, kasatorius nurodo ir tai, kad, net ir nustačius būtinų CK 6.204 straipsnio 3 daliai taikyti sąlygų visumą, ieškovo reikalavimo pakeisti sutartį patenkinimas neatkurtų šalių sutartinių prievolių pusiausvyros, o ją pažeistų, turėtų neigiamos įtakos kasatoriaus teisėms ir interesams: kasatorius netektų galimybės gauti jo planuotų pajamų sutarties galiojimo laikotarpiu, atitinkamai ilgėtų lėšų, išleistų nuomojamos patalpoms įrengti, grąžos kasatoriui laikotarpis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog ieškovas privalo mokėti tokį patį nuomos mokestį, dėl kurio šalys susitarė esant skirtingai nei ginčo metu ekonominei situacijai, yra pagrindinė priežastis, nulėmusi ieškovo prašymą pakeisti nuomos sutartį. Sprendžiant, kad, nepaisant susiklosčiusios situacijos, sutartyje nustatyta kaina negali būti laikoma aplinkybe, galinčia lemti sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą, reiktų pripažinti, kad CK 6.204 straipsnio pagrindu apskritai negali būti prašoma keisti sutarties sąlygą, kurioje yra nustatyta kaina. Sutarties kaina ir kitos šalių nurodomos aplinkybės, net ir atsižvelgiant į tai, kad jos nėra vienai šaliai labai palankios, savaime nereiškia, kad pažeidžiama šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Minėta, kad toks pažeidimas būtų nustačius, jog prievolių vykdymo pagal sutartį pasikeitimas yra esminis: arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Esminis vykdymo išlaidų padidėjimas dažniausiai neigiamai paveikia šalį, kuri turi įvykdyti nepiniginio pobūdžio prievolę, pvz., išaugus žaliavos kainoms, išauga ir prekės pagaminimo kaštai. Vykdymo vertės sumažėjimas gali neigiamai paveikti tiek piniginio, tiek nepiniginio pobūdžio prievolę vykdančią šalį, pvz., dėl infliacijos, labai didelių pokyčių rinkoje ir pan. Pažymėtina, kad tiek esminis vykdymo išlaidų padidėjimas, tiek esminis vykdymo vertės sumažėjimas turi būti pagrindžiami objektyviais kriterijais, patvirtinančiais, kad atitinkamas pasikeitimas tikrai įvyko. Šalis, kuri prašo keisti sutarties sąlygą, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kaip jos nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Pažymėtina, kad sutarties sąlygų keitimas yra kiekvienoje byloje individualus. Teismas, spręsdamas, ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis, turi vertinti byloje pateiktų įrodymų visumą ir atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatybes.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas yra viešbučio paslaugas teikianti įmonė, 2002 m. sudariusi su kasatoriumi negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurią 2004 m. šalys pakeitė ir nustatė, kad ji galios iki 2019 m. gruodžio 31 d., nuomos mokestis – 50 Lt už kvadratinį metrą. Pasikeitus rinkos sąlygoms, šalys derėjosi dėl nuomos sutarties kainos pakeitimo, tačiau joms nepavyko susitarti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ilgalaikių sutarčių vykdymui labai svarbus šalių bendradarbiavimas, solidarumas, abipusiškumas, sąžiningas pareigų vykdymas, šių sutarčių vykdymas pasikeitus aplinkybėms ir galimybė iš naujo susiderėti dėl tam tikrų sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad kasatorius nepakankamai bendradarbiavo su ieškovu, nesvarstė galimybių ieškovui kilusiems dėl ekonominės krizės atsiradusiems neigiamiems padariniams sušvelninti. Vykdyti sutartį, pasikeitusiomis sąlygomis, šalims yra naudingiau, nei ją nutraukti. Pagal šalių sudarytos nuomos sutarties sąlygas (9 skirsnio 96 punktas), ją nutraukti šalys gali, jei sutarties nutraukimo iniciatorė kitai šaliai sumokės baudą (dvylikos mėnesių nuomos mokesčio dydžio) ne vėliau kaip prieš 12 kalendorinių mėnesių iki planuojamo nuomos sutarties nutraukimo informavusi kitą šalį, nesuinteresuotą nutraukti nuomos sutarties. Akivaizdu, kad dėl finansiškai nepalankaus susitarimo šalims nenaudinga nutraukti nuomos sutartį.

Teismai, remdamiesi ieškovo byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad dėl pasaulinio masto ekonomikos krizės, kurią išgyveno ir Lietuva, sumažėjo ieškovo teikiamų paslaugų pelningumas (dėl sumažėjusio svečių skaičiaus ir apgyvendinimo kainų), padidėjo veiklos sąnaudos (pridėtinės vertės mokestis išaugo nuo 5 proc. iki 21 proc., padidėjo mokesčiai už elektrą, šildymą ir pan.). Teismai nustatė, kad ieškovo nuomojamų patalpų nuomos kaina rinkoje yra 33 Lt už kvadratinį metrą. Tai reiškia, kad ieškovas, nuomodamas patalpas ir mokėdamas 50 Lt už kvadratinį metrą, gauna šios kainos neatitinkančias patalpas, t. y. tik tokias, kurių kvadratinis metras kainuoja 33 Lt. Be to, dėl pirmiau išvardytų aplinkybių (ekonominės krizės, padidėjusių veiklos sąnaudų ir pan.) sumažėjo iš vieno kvadratinio metro nuomojamų patalpų gaunamos ieškovo pajamos. Jeigu šalys dėl nuomos sutarties kainos būtų tarusios esant pasikeitusioms sąlygoms, tokia kaina būtų mažesnė, nei sulygta nuomos sutartyje. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad ieškovui sumažėjo iš nuomos sutarties gaunamas įvykdymas, atitinkamai jam iš esmės tapo sudėtingiau vykdyti pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus – mokėti nustatytą (50 Lt už kvadratinį metrą) kainą. Sprendžiant dėl to, ar, pakeitus sutarties kainą (ją sumažinus), sumažės kasatoriaus gaunamas įvykdymas, akivaizdu, kad kasatorius gaus mažiau pajamų iš patalpų nuomos nei iki šiol. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal teismų nustatytas negyvenamųjų patalpų nuomos kainas rinkoje kasatorius galėtų kitą sutartį sudaryti nustatant 33 Lt už kvadratinį metrą kainą, laikytina, jog šiuo metu kasatorius gauna šalių interesų pusiausvyrą pažeidžiantį nuomos mokestį ir, pakeitus nuomos kainą, iš esmės kasatoriaus gaunamas sutarties įvykdymas nesumažės.“

Pasisakyta ir dėl galimybės numatyti krizę:

“Įvykusi ekonominė krizė negali būti prilyginama eiliniam ekonomikos nuosmukiui. Teisėjų kolegija vertina šias teismų išvadas kaip pagrįstas. Nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko drastiškų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui. Pažymėtina, kad buvus galimybei tokius pokyčius prognozuoti, nebūtų kilę tokio masto neigiamų padarinių visai šalies ekonomikai. Pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Mano tikslas“ v. UAB ,,Armitana“, bylos Nr. 3K-3-459/2010). Dėl to teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad tikimybė, jog ieškovas negalėjo numatyti tokio masto ekonominės krizės, yra daug didesnė, nei tikimybė, jog galėjo. Pažymėtina, kad tai patvirtina ir ilgas laikotarpis nuo nuomos sutarties sudarymo bei pakeitimo momento (atitinkamai – 2002 m. ir 2004 m.) iki ekonominės krizės pradžios (2008 m.). “

Taip prieita prie išvados, jog:

“Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai nustatė, jog egzistuoja visos aplinkybės, kurioms esant laikoma, kad iš esmės pasikeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyra, ir pagrįstai sprendė, jog ieškovui dėl sutartyje nustatytos nuomos kainos neatitikties jos rinkos kainai, iš esmės suvaržomas jo sutartinių įsipareigojimų pagal sutartį vykdymas. Pažymėtina, kad pasikeitusios esminės sąlygos (teigiami pokyčiai nuomos rinkoje, viešbučių veikloje ir pan.) gali sudaryti prielaidas sutarties kainai didėti, atitinkamai – šalims keisti sutartį. Byloje šalys neįrodinėjo aplinkybės, kokiam terminui prašoma pakeisti sutarties sąlyga turėtų būti pakeista.“

Dėl teismo diskrecijos teisės modifikuoti ar nutraukti sutartį:

“Atkreiptinas dėmesys, kad teismas turi diskrecijos teisę spręsti, kurią iš CK 6.204 straipsnio 3 dalyje numatytų priemonių taikyti (nutraukti sutartį ar pakeisti jos sąlygas), tačiau nustatęs, kad visos būtinos sutarties vykdymo suvaržymo institutui taikyti prielaidos egzistuoja, negali atsisakyti nutraukti sutartį ar ją pakeisti. Tokios sąlygos įstatymo nenustatyta. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad, nors ir egzistuoja visos sąlygos sutarčiai pakeisti, teismas gali atsisakyti patenkinti tokį reikalavimą.“

Kokias pasidarome išvadas? Kad atvertas kelias keisti ilgalaikių sutarčių sąlygas, kurios buvo sudarytos ikikriziniu laikotarpiu, jeigu jos pažeidžia šalių prievolių įvykdymo pusiausvyrą ir taip vienai šaliai pasunkėja sutarties vykdymas. Žalia šviesa uždegta. Atkreiptinas dėmesys, kad teismai neturėtų pasimesti šioje situacijoje ir pradėti tenkint ieškinius dėl sutarčių nutraukimo, nes nors šioje situacijoje “laimėjo“ rebus sic stantibus, tačiau pacta sunt servanda dar “gyvas“, todėl pirmiausia reikia bandyti susitarti, o teismai neturėtų tenkinti prašymų nutraukti sutartis, nes visų pirma jas reikėtų bandyti išsaugoti keičiant nelygias sąlygas. Neabejoju, kad šiuo LAT’o išaiškinimu ne kartą bus bandoma piktnaudžiauti. Nederėtų pamiršti, kad CK 6.204 str. yra taikomas tik išimtiniais atvejais ir tai turėtų būti daroma labai atsargiai.

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka:

Pasidalinkite:

Patinka: