Žyma: nuosavybė sutampanti su civilinės teisės nuosavybės samprata

Ko gero, ne man vienam skaitant Konstitucijos 23 straipsnį mintys sukasi apie civilinės teisės apibrėžtą nuosavybės sampratą. Tai galėtų būti romėnų  teisės (prof. S.Vėlyvio?) įtaka. Galvojau, kad minėtas Konstitucijos straipsnis įkvėpimo semiasi iš 1804 m. Napoleono civilinio kodekso. Taip pat, man asmeniškai, tai galėjo būti sąlygota kai kurių LRKT nutarimų. Pateiksiu kelias citatas.

Labai senas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas:

“Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Tuo tikslu yra sukurta ištisa civilinės ir kitų teisės šakų normų sistema. Tačiau teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas. Kita vertus, subjektinės teisės, tai yra savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti, gali būti įstatymais ribojamos dėl turimo turto pobūdžio (ginklai, narkotinės priemonės ir kt.), arba dėl visuomenei būtino intereso (ekologinės problemos ir kt.), arba dėl savininko padarytų veiksmų. Įstatymuose nustatyta, kad į savininko turtą gali būti nukreipti išieškojimai pagal prievoles, atsirandančias iš sutartinių, deliktinių, šeimos ar kitų santykių.“

Arba 1994 m. birželio 15 d. nutarimas:

“Nuosavybės santykiai, kaip ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams. Juridiniai faktai, dėl kurių atsiranda nuosavybės santykiai, paprastai yra tokie: naujo daikto sukūrimas gamybinės ar kitokios veiklos metu, turto įsigijimas pagal sandorius, vaisių ir pajamų gavimas.“

1996 m. balandžio 18 d. nutarimas:

“Būtina pažymėti nuosavybės santykių teisiniam reguliavimui būdingą bruožą – diferencijavimą, kurį sąlygoja ūkinio gyvenimo intensyvėjimas, kapitalo kaupimas, kiti veiksniai. Dėl diferencijuoto nuosavybės santykių reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų nuosavybės santykių srities savitumus, turto prigimties, funkcijų, paskirties specifiką, skirtingą subjektų padėtį) atsiranda vis mažiau klasikinių civilinės teisės bruožų turinčios nuosavybės teisės rūšys: pramoninė, komercinė, finansinė.“

Kaip matome, jaučiasi stipri civilistikos įtaka, o sprendžiami klausimai, aiškinant, kas patenka po Konstitucijos 23 str. gynimo sfera, kalbama grynai apie civilinės teisės nuosavybės sampratą. Čia konstitucionalizacijos procesas vyksta ir iš viršaus, ir iš apačios.

Tačiau 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame be kitą ko pasisakė:

“Asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).“

Čia nieko naujo, svarbesnė dalis yra:

“Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinė teisės į pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinę piniginę išmoką, samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje teisėje, inter alia civilinėje teisėje“

Apie pensiją kaip privačią nuosavybė jau rašiau “Pensijų kaip privačios nuosavybės konstitucinė doktrina“, todėl nebesikartosiu, be to naujojo nutarimo, pagal LRKT teisėjo E. Šileiko pareikštą atskirąją nuomonę: “Nutarimo konceptualiosios dalies (tikrojo patikros testo) 80 ar 90 proc. sudaro ankstesnių Konstitucinio Teismo išaiškinimų aprašymas – taip tarsi stengiamasi šiek tiek kitaip („kūrybiškai“) juos surikiuoti, nors beveik visi tie išaiškinimai tinkamai surikiuoti Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime.“, todėl ties jo nagrinėjimu neverta plėstis. Apsiribosiu, tik teismo teiginiu, kad konstitucinė teisės į pensija samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata civilinėje teisėje. Taip atsitiko todėl, kad dar 2002 metais (žiūrėti pirmoje citatoje nurodytus nutarimus), kai LRKT pasisakė dėl pensijų, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Tada atsirado teisininkų ir ne tik, kurie su pašaipa komentavo, neva tokiu atveju pensijos galėtų būti civilinės apyvartos, paveldėjimo objektu ir t.t. Absurdas, bet tokių minčių kyla. Manau, LRKT, siekdamas užkirsti kelią tokioms idėjomis, paskutiniame nutarime ir parašė tą pastraipą, kurioje iš esmės atsiranda konstitucinė nuosavybės samprata t.y. tokia jos nuosavybės samprata, kuri yra platesnė negu civilinėje teisėje. Taip gaunasi, kad dabar turime konstitucinę nuosavybės sampratą, kurią sudaro:

1) nuosavybė sutampanti su civilinės teisės nuosavybės samprata (žiūrėti civilinio kodekso 4 knygą);

2) nuosavybė nesutampanti su civilinės teisės nuosavybės samprata pvz.: teisė į atitinkamą pensijos dydį.

Mano supratimu, tai turėtų reikšti, kad nuosavybei, kuri nesutampa su civilinės teisės nuosavybės samprata, civilinė teisė netaikoma t.y. ši nuosavybė negali būti civilinės apyvartos, paveldėjimo objektais, taip pat negali būti ginama civilinės teisės gynybos būdais.

Išvestos platesnės konstitucinės nuosavybės sampratos privalumai – po šia apsauga gali patekti daugiau objektų t.y. Konstitucijos 23 str. gina ne tik nuosavybę pagal ordinarinę teisę. Didžiausias trūkumas, kaip ir šio nutarimo atveju, kad neatsargiai kažką “pakišus“ po 23 straipsnio apsauga (kaip šiuo atveju atitinkamą pensijos dydį), galima sukurti tokią situacija, kai LRKT nutarimų įvykdyti objektyviai neįmanoma, o pats 23 str. iš dalies tampa deklaratyviu. Aišku, buvo galima nueiti paprastesniu keliu, kaip tai padarė Europos žmogaus teisių teismas (pvz.: 2011 m. spalio 25 d. sprendime  Valkov ir kiti prieš Bulgariją) pasakydamas, kad TEISĖ į pensiją ginama pagal EŽTK pirmojo protokolo pirmąjį straipsnį t.y. kaip teisė į nuosavybę, bet neginama teisė į konkretų pensijos dydį..