Žyma: netesybos

Liquidated damages niekada nebus laikomi teisėta užtikrinimo priemone Lietuvos teismų praktikoje

2016 m.  balandžio 25  d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-234-248/2016 pateikė išaiškinimus, kuriuose lygintas iš anksto aptartų nuostolių institutas (angl. liquidated damages) su netesybomis. Sprendimas ypatingas tuo, kad teismas leidosi į diskusiją dėl šių dviejų skirtingoms teisės sistemoms būdingų institutų taikymo. Įprastai, kai viena iš ginčo šalių įrodinėja, kad sutartyje susitarė dėl iš anksto aptartų nuostolių, teismai juos kvalifikuoja kaip netesybas, po to jas sumažina ir toliau nepolemizuoja.

Nagrinėjamoje byloje buvo sudaryta ilgalaikės patalpų nuomos sutartis, kurioje numatyta nemaža bauda už sutarties nutraukimą prieš terminą. Kreditorius bandydamas išvengti baudos sumažinimo įrodinėjo, kad sutartimi susitarta būtent dėl liquidated damages. Nė vienam iš teismų taip neatrodė. Nepaisant to, LAT’o teisėjai (ko gero jų padėjėjai) pasiskaitė šiek tiek teisės doktrinos šiuo klausimu ir išskyrė esminius šių institutų skirtumus:

“Iš anksto aptartų nuostolių institutas (angl. liquidated damages) taikomas Jungtinėje Karalystėje ir kitose bendrosios teisės tradicijos valstybėse. Tose valstybėse sutarties šalių sutartos dėl sutarties pažeidimo mokėtinos sumos gali būti traktuojamos kaip iš anksto aptarti nuostoliai arba kaip baudinio pobūdžio sumos (baudos). Ar konkrečioje sutarties nuostatoje įtvirtinta bauda, ar iš anksto aptarti nuostoliai, visais atvejais yra vertinimo klausimas (angl. question of construction), kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes ir kitas sutarties nuostatas, vertinant jas sutarties sudarymo momentu. Jungtinėje Karalystėje įtvirtintas griežtasis tokių sąlygų teisminės kontrolės modelis, jei mokėtinos sumos pripažįstamos baudinėmis, jos laikomos negaliojančiomis. Tokiu atveju nukentėjusiai šaliai gali būti atlyginta jos realiai patirta žala, įrodyti nuostoliai. Iš anksto aptartus nuostolius įtvirtinančios sutarčių nuostatos laikomos sąžiningu bandymu apskaičiuoti nuostolius, jos privalo būti šalių vykdomos ir negali būti keičiamos (žr., pvz., 1914 m. liepos 1 d. Jungtinės Karalystės Lordų rūmų sprendimą Dunlop Pneumatic Tyre Co Ltd v New Garage & MotorCo Ltd. ([1914] UKHL 1); S. A. Rea, Jr., Efficiency Implications of Penalties and Liquidated Damages, 13 J.Legal Stud, 1984, p. 147–167; Edit. Prof. Hugh Beale, Chitty on Contracts, 32nd edition, Sweet & Maxwell, 2015, Part 8, Chapter 26, Section 10). Kvalifikavus sutarties nuostatą kaip įtvirtinančią iš anksto aptartus nuostolius, šalių sutarta suma, viena vertus, paprastai negali būti teismo sumažinta, kita vertus, nukentėjusiai šaliai taip pat negali būti kompensuojama daugiau, nepriklausomai nuo jos patirtų realių nuostolių (žr., pvz., 1882 m. kovo 28 d. Jungtinės Karalystės Apeliacinio teismo  sprendimą Wallis v. Smith [1879 W. 457.]; 1906 m. birželio 15 d. King‘s Bench Division sprendimą Diestal v. Stevenson [1906] 2 K.B. 345; 1978 m. vasario 8 d. Apeliacinio teismo sprendimą Talley and Another v. Wolsey-Neech, (1979) 38 P. & C.R. 45).

Teisės doktrinoje nurodoma, kad iš anksto aptartų nuostolių institutas turi keletą tikslų: 1) palengvinti nuostolių išieškojimą išvengiant išlaidų ir apsunkinimų įrodinėjant tikruosius patirtus nuostolius; 2) išvengti rizikos, kad bus priteista per maža kompensacija (angl. undercompesation), kai teismas netiesioginius ar labai išskirtinius (angl. idiosyncratic) nuostolius laikys pernelyg nutolusiais ir nekompensuotinais; 3) suteikti sutarties šaliai patikinimą, kad ji gali kliautis prievolės įvykdymu. Iš anksto aptartų nuostolių sąlyga yra ir skolininko atsakomybės apribojimas (žr., pvz., Edit. Prof. Hugh Beale, Chitty on Contracts, 32nd edition, Sweet & Maxwell, 2015, Part 8, Chapter 26, Section 10).”

Pasvyruoju brūkšniu išskyriau esmines vietas, pagrindžiančias abejones, kodėl šis institutas niekada nebus taikomas Lietuvoje. Pirma, iš anksto aptartų nuostolių negalima mažinti, antra, jeigu teismai pripažįsta, kad iš anksto aptartus nuostolius baudinio pobūdžio, tai tokia sąlyga pripažįstama negaliojančia. Kontinente naudojamas netesybų institutas yra tarpinė švelnesnė užtikrinimo forma, nes jis leidžia teismui mažinti netesybas, t.y. taip pasireiškia lanksti kontrolę. Pagal LAT’o praktiką netesybas teismai gali mažinti ex officio, o tai yra išvis jiems patogu. Todėl teismai visada ras argumentų, kaip bet kokį susitarimą, panašų į netesybas, kvalifikuoti kaip netesybas. Taip ne kartą yra padaryta ir su palūkanomis, kai buvo pamiršta, kad palūkanas galima mažinti pagal CK 6.37 str.

Neabejoju, kad net jeigu sutartyje  būtų sąlyga: “Šioje sutartyje nustatyta bauda šalių valia aiškintina kaip bendrojoje teisės sistemoje įtvirtintas liquidated damages institutas, o ne netesybos”, tai teismai perkvalifikuotų susitarimą į netesybas, arba padarę analogiją sumažintų baudą naudodami netesybos normomis, nes šis institutas yra joms “artimas/giminiškas”. Nepaisant to, kad CK 6.70 str. 1 d. leidžia prievoles užtikrinti ir kitais sutartyje numatytais būdais .

Tai yra savaime suprantama, nes LAT’as nenorės prarasti galimybės kontroliuoti užtikrinimo dydį, nes jam tai išplaukia iš jo priedermės vykdyti teisingumą. Taip pat reikia nepamiršti, kad ginčo šalys pas mus įrodinėja, jog susitarė dėl liquidated damages tik tais atvejais, kai baudos suma yra tikrai didelė ir žino, kad laikant ją netesybomis, ji teismų bus sumažinta. Jei ji būtų protingo dydžio, tai reikštų, kad nesvarbu, kaip ją pavadinsi, ar liquidated damages, ar netesybomis, teismams nekiltų noro ją mažinti. Būtent dėl šių aplinkybių liquidated damages instituto taikymas mūsų teisės sistemoje niekada nebus įmanomas.

 

Yra atvejų, kai netesybų dydį reikia įrodinėti

2013 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį Nr. 3K-3-446/2013, kurioje spręstas netesybų mažinimo klausimas. Nutartis svarbi tuo, kad joje atskleista, kad kreditorius turi įrodinėti netesybų didį taip nukrypstant nuo bendrosios taisyklės, kad netesybos – iš anksto aptarti minimalūs nuostoliai. Šioje nutartyje kartu atskleistas netesybų ir nuostolių santykis. Pati nagrinėjamos bylos fabula yra labai įdomi, pasistengsiu ją sutrumpinti:

Du asmenys Itspro ir Verantas sudarė jungtinės veiklos sutartį, kurios nė vienas kelerius metus nevykdė. Šioje sutartyje buvo nustatyta, kad už kiekvieną uždelstą sutarties nevykdymo dieną mokamos 1000 Lt netesybos. UAB Medicinos bankui 2011 m. gegužės 23 d. kreipusis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Verantas“ iškėlimo, UAB „Istpro“ ir UAB „Verantas“ 2011 m. gegužės 27 d. sudarė papildomą susitarimą prie 2010 m. birželio 7 d. jungtinės veiklos sutarties, pagal kurį buvo nustatytos papildomos netesybos – 188 000 Lt už kiekvieną pavėluotą atlikti Sutartimi sulygtą prievolę mėnesį. 2011 m. gruodžio 28 d. šalys skolos dydį (1 320 936 Lt) patvirtino tarpusavio skolų suderinimo aktu. Atrodo įtartinai, kad po teismui pateikto prašymo iškelti bankroto bylą praėjus vos keturioms dienoms, pakeičiama sutartis, kuria netesybų dydis išauga labai stipriai? Mano spėjimas būtų, kad bankrutuojantis Verantas tiesiog pabandė sustiprinti savo partnerio Itspro poziciją bendrame kreditorių katile, kuriame būtų dalijamasi turtu, nes Medicinos banko reikalavimas buvo virš trijų milijonų. Taigi per visą procesą, kol įsiteisės visos nutartys, kuriomis nuspręsta iškelti bankroto bylą, taip spėjo susidaryti 1,3 milijonų suma. Atrodo neblogai? Pirmoji instancija manė, kad čia viskas tvarkoje, o Lietuvos Apeliacinis teismas sumažino šią sumą iki 13 000 Lt. Aišku, Itspro, būdami tikrais profais, skundžia tokį sprendimą kasacine tvarka, kurių pagrindinis argumentas, kad netesybų dydis nėra įrodinėtinas. Deja, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas mano kitaip.

Pirmiausia teismas paaiškino, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus ir nurodė kokiais atvejais galima mažinti netesybas:

“Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Nors šis konsensualizmo principas yra vienas fundamentalių principų komerciniams santykiams reguliuoti, tam tikrais atvejais, esant pakankamam pagrindui – apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir kt., valstybė gali kištis į šalių sutartinius santykius ir nustatyti tam tikrus apribojimus.

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo pagrindų, jeigu netesybos aiškiai per didelės. Tais atvejais, kai jos yra neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia kitos šalies interesus, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Įstatymas detaliai nereglamentuoja, kokios netesybos yra laikomos nepagrįstai per didelėmis ir kokia galima protinga netesybų suma už vienos ar kitos prievolės nevykdymą. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad netesybų dydis yra vertinamoji kategorija, kiekvienoje byloje nustatoma individualiai atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, įvertinus tikruosius šalių ketinimus sutarties sudarymo metu.“

Toliau pateikiamas raktas į netesybų mažinimą ir išimtį, kada netesybų dydis yra įrodinėtinas t.y. tam reikia atskleisti netesybų santykį su realiai patirtais nuostoliais:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB ,,Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-578/2005), todėl ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo tinkamai įvertinti visas su byla susijusiais aplinkybes, kad būtų galima nustatyti tinkamą ir pagrįstą netesybų dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sutartinių įsipareigojimų neįvykdė nė viena šalis, o kreditorius, kurio naudai buvo nustatytos netesybos, prievolės įvykdymo atveju nebūtų įgijęs jokių daiktinių teisių į skolininko perduotą turtą ar kitokių turtinių teisių skolininko atžvilgiu, taigi jo realiai patirti nuostoliai nėra aiškiai apibrėžti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatuoja, kad nors šalių sutartimi sulygtos netesybos ir yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartinę prievolę, tačiau tais atvejais, kai yra pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius turi pagrįsti netesybas įrodinėdamas realiai patirtus nuostolius, kas yra žemiausioji netesybų mažinimo riba. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Taigi mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojos ar ne, į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. vasario 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Minibank“ v. K. F., bylos Nr. 3K-3-578/2012; kt.).“

Taigi, jeigu skolininkas ginčys netesybų dydį ir reikalaus jas mažinti, jeigu netesybos yra didelės, kurios gali prasilenkti su kompensacine netesybų funkcija, gali kilti situacija, kai teismas reikalaus įrodinėti realiai patirtų nuostolių dydį t.y. taip reikės pagrįsti netesybų sumą. Nepagrindus realiais nuostoliais, teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą jas sumažinti. Šio atveju nepagrįsta 1,3 mln. suma virto 13 tūkst. t.y. sumažėjo tik šimtu kartų.

Teismo galutinė išvada:

“Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus, kad Lietuvos apeliacinis teismas neteisėtai įpareigojo kasatorių įrodyti patirtų nuostolių dydį; pažymi, kad, kilus netesybų mažinimo klausimui, šalys turi būti aktyvios ir teikti teismui įrodymus, pagrindžiančius ne tik finansinį reikalavimą, bet ir kitas aplinkybes, svarbias nustatant protingą netesybų dydį. Šiuo atveju kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo pasirengimą vykdyti jo atžvilgiu jungtinės veiklos sutartyje bei papildomame susitarime prie šios sutarties nustatytus įsipareigojimus dėl lėšų, neviršijančių 2 000 000 Lt, įnešimo į bendrą veiklą. Tais atvejais, kai skolininkui neįvykdžius sutartinės prievolės kreditorius nepatiria realių piniginių nuostolių, turi būti įrodoma, kad toks sutartinių įsipareigojimų nevykdymas pažeidė kreditoriaus teisę tikėtis vykdyti bendrą veiklą ir vėliau iš jos gauti tam tikras pajamas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo 1 320 936 Lt netesybas pripažinti minimaliais kreditoriaus UAB „Istpro“ nuostoliais, kai šių dydis nebuvo įrodinėjamas.

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo diskrecija mažinti netesybas ir savarankiškai, remiantis šalių pateiktais įrodymais, nustatyti protingą jų dydį. Diskrecija, kaip valstybės institucijai įstatymo suteikta sprendimo laisvė, visais atvejais yra santykinė; nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad teismas negali nustatyti mažesnių už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą netesybų. Teismo padaryta išvada dėl netesybų mažinimo turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis.“

Jeigu teismas nusprendžia, kad netesybos yra neprotingai didelės, tai tik pateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad tas neprotingas dydis yra protingas, apspręs kiek jos bus sumažintos, todėl, iš anksto sutartyje nustačius dideles netesybas, patarčiau rintis įrodymus, kurie pagrįs galimai patirsimus realius nuostolius, nes kaip matome iš šios nutarties, teismai neleidžia nukrypti nuo kompensacinės netesybų funkcijos ir iš to nesąžiningai išlošti.

Vienas iš atvejų, kai netesybos neįskaitomos į nuostolius – atsiradimas iš skirtingų tos pačios sutarties prievolių

Tęsiant komentarus netesybų tema, vienas iš klausimų, į kuriuos derėtų atsakyti: ar yra tokių atvejų, kai netesybos nėra įskaitomos į nuostolius? Tiek teismų praktikoje, tiek mokslininkų doktrinoje nuolat kartojama, jog pas mus yra įskaitinės netesybos t.y. jos įskaitomos į nuostolius. Tai, be abejo, yra teisingas teiginys, tačiau pasitaiko situacijų, kai atrodytų, jos turėtų būti įskaitytos, bet nėra įskaitomos. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti 2013 m. gegužės 16 d. nutartis Nr. 3K-3-230/2013.

Faktinė situacija: užsakovas Lietuvos kariuomenė sudarė uniformų pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartyje buvo dvi tokios sąlygos, kurios nustatė pardavėjo pareigas:

1. Uniformos turi būti pristatytos iki datos X, už šios sąlygos nesilaikymą numatyti delspinigiai.

2. Uniformos turi atitikti tam tikrą kokybę Y.

Pardavėjas pažeidė abi šias sąlygas. Taip pažeistos kelios sutarties sąlygos t.y. iš tų pačių sutartinių santykių kylančios kelios skirtingos prievolės. Už pirmosios iš čia nurodytų sąlygų pažeidimą sutartyje buvo numatyti delspinigiai. Už tai, kad pažeista kokybės sąlyga, pirkėjas vienašališkai nutraukė sutartį, vadovaudamasis CK 6.258 straipsnio 5 dalimi sudarė pakeičiančiąją sutartį, o pagal pirmosios ir pakeičiančiosios sutarties kainų skirtumą patyrė papildomų nuostolių. Teismai priteisė ir delspinigus ir nuostolius jų neįskaitydami.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paaiškino tai, ko žemesnės instancijos teismai  nepadarė:

“Ieškovas prašydamas atlyginti jo patirtus nuostolius nurodė 233 484,10 Lt nuostolių, atsiradusių dėl kainų skirtumo, įsigijus prekių pirkimo–pardavimo sutartimis kasatoriaus nepateiktų 5605 komplektų lauko uniformų kostiumų bei 61 951,01 Lt delspinigių. Bylą nagrinėję teismai priteisė tiek prašytus 233 484,10 Lt, tiek 61 951,01 Lt nuostolius, tačiau nepaaiškino, kodėl šiuo atveju netaikė nuostolių įskaitymo principo.

CK įtvirtinta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Delspinigiai – viena netesybų rūšių. Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai. Teismų praktikoje nurodoma, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008).

Aiškinant netesybų ir nuostolių santykį pažymėtina, kad pagal Lietuvos civilinę teisę bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t. y. baudinių netesybų netaikymas. CK 6.73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos (t. y. ir delspinigiai) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje). Netesybų įskaitymo esmė ta, kad, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Tais atvejais, kai nuostolių suma didesnė nei sutartimi nustatytos netesybos, pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį priteisiamas nuostolių atlyginimas, apimantis įskaitomą netesybų sumą. Tačiau prieš taikant įskaitymą turi būti įvertinama, iš kokios prievolės pažeidimo šaliai kilo pareiga atlyginti nuostolius ir netesybas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 61 951,01 Lt delspinigių suma susidarė remiantis Sutarties 6.4 punktu dėl nustatytu terminu naujų prekių nepristatymo. Taigi delspinigiai buvo mokami už vėlavimą, prekių laiku nepristatymą. Nuostoliai CK 6.258 straipsnio 5 dalies pagrindu susidarė taip pat dėl Sutarties pažeidimo, tačiau pažeidimo pagrindas buvo ne vėlavimas, bet netinkamos kokybės prekių pristatymas (Sutarties 5.8 punktu). Taigi, nors delspinigiai ir nuostoliai, apskaičiuoti remiantis kainų skirtumo principu, kyla iš šalių sudarytos Sutarties pažeidimo, tačiau iš skirtingo pobūdžio ir skirtingų Sutarties nuostatų pažeidimų. Dėl to nagrinėjamu atveju netesybos nėra įskaitomos į nuostolius, o nuostolių ir netesybų priteisimas nevertintinas kaip baudinio pobūdžio, nes kyla iš skirtingų Sutarties nuostatų pažeidimų. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ieškovui atskirai priteisė 233 484,10 Lt nuostolių CK 6.258 straipsnio 5 dalies pagrindu, o 61 951,01 Lt delspinigių į šią sumą neįskaitė ir priteisimo nepanaikino.“

Taigi, jeigu pažeidžiamos skirtingos prievolės netesybos nėra įskaitomos į nuostolius, nesvarbu, kad nuostoliai ir netesybos kyla iš tos pačios sutarties pažeidimo. Kvalifikavimo esmė yra prievolės, o ne sutartis.

Teismas neturi teisės iš lempos nustatinėti netesybas ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais keisti (kurti) sutarties sąlygas

Civiliniame kodekse yra dvi normos leidžiančios teismui ex officio mažinti netesybų dydį (CK 6.258 str. 3 d. ir 6.73 str. 2 d.). Kalbant apie šias normas ir netesybų mažinimą, esu ne kartą girdėjęs klausimą: jeigu teismas gali mažinti netesybas, tai gal gali ir jas padidinti? Tada giminingas klausimas būtų, ar teismas gali nustatyti pats netesybų dydį? Atrodytų, kad atsakymas paprastas ir aiškus – ne negali, nes tam neturi jokio teisinio pagrindo. Tačiau pasirodo yra teismų praktikos, kuri rodo priešingai. Kad tokia praktika neteisinga turėjo pasakyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje 2013 m. liepos 2 d. Nr. 3K-3-364/2013. Byloje buvo sprendžiami automobilio pirkimo-pardavimo sutarties vienašalio nutraukimo ir nuostolių atlyginimo klausimai.

Ginčo esmė: pardavėjas pavėlavo sutartyje aiškiai apibrėžtu terminu parduoti automobilį, todėl pirkėjas vienašališkai nutraukė sutartį ir sudarė kitą sutartį (neva pirmąją pakeičiančiąją CK 6.258 str. 5 d. prasme), kuria nusipirko kitą, brangesnį automobilį ir šiuo pagrindu pareikalavo atlyginti automobilių kainų skirtumą kaip patirtus nuostolius. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir iš lempos oj… t.y. vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais teismas konstatavo, kad ieškovės nuostoliai yra 10 000 Lt. Įdomumas prasideda apeliacinėje instancijoje, kuri šios sumos nekeičia, tačiau sugalvoja argumentaciją šiai sumai pagrįsti:

“Pagal šalių sutarties 4.1.4 punkto nustatą ieškovė įsipareigojo sumokėti pardavėjui netesybas (10 000 Lt baudą) tuo atveju, jei ji atsisakytų pirkti automobilį. Kolegijos nuomone, teismas, atsižvelgęs į sutarties 4.1.4 punkte numatytą baudą, pagrįstai priteisė ieškovei 10 000 Lt nuostolių ir 1018,75 Lt pakaitinio automobilio nuomos išlaidos už 2011 m. liepos mėn. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės nuostoliai atsakovui laiku nepardavus transporto priemonės yra tokie patys, kaip ir atsakovo sutartimi nustatyti nuostoliai ieškovei atsisakius pirkti prekę“.

Taigi turime iš oro paimtą argumentaciją, kurios logika, jei teisingai suprantu, kad jeigu vienos sutarties šalis sudarant sutartį išsiderėjo sau netesybas, tai analogiškai galima tą netesybų normą taikyti ir kitai šaliai. Sutarčių laisvės principas, CK normos, kad susitarimas dėl netesybų turi būti raštu – nė motais. Visa laimė, kad taip neatrodo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Pirmiausia teismas nurodė, kokiais atvejais šis turi teisę nustatyti netesybas, parodydamas įstatymo normas, kurios tokią teisę:

“Teismas turi teisę nustatyti netesybas (baudą) tais atvejais, kai nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis (CK 2.24 straipsnio 7 dalis); jeigu skolininkas nevykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą ar veiksmus, kuriuos atlikti gali tik jis pats (CK 6.61 straipsnio 2 dalis); jeigu skolininkas nevykdo teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.215 straipsnio 1 dalis). Teismo nustatytose netesybose vyrauja skatinamoji netesybų funkcija. Pažymėtina, bauda (nuostoliai) pirkėjo naudai nebuvo nustatyti.“

Toliau teismas nurodo, jog negalima pažeidinėti sutarčių laisvės principo vien vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais:

“Sutarties laisvės principas leidžia šalims laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), taigi susitarti ir dėl netesybų, ir dėl jų dydžio. Toks šalių susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. A., kt. v. UAB „Šiaurinė žvaigždė“, bylos Nr. 3K-3-303/2012; kt.). Be to, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma, be to, skatina skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus. Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Kasacinio teismo nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinės gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovė Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu sutartyje sulygstama tik dėl baudos, taikytinos vienai sutarties šaliai, ir vėliau tokios sutarties sąlygos šalys neginčija, teismas negali šalių lygiateisiškumo, teisingumo ir protingumo principų pagrindu keisti šalių susitarimo dėl tokio prievolių vykdymo užtikrinimo ir priteisti šaliai minimalius nuostolius, kurių nereikia įrodinėti, tačiau šalys dėl tokių nesitarė.

Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nustatyto pagrindo priteisti baudą (netesybas) pirkėjui, kai pardavėjas pažeidžia sutarties įvykdymo terminą,  be to, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta ir pagrindo teismui savo iniciatyva priteisti baudą (netesybas). “

Mane rimtai erzina, kai teismai mėgsta imtis advokato veiklos bando apginti žiopląją šalį griaudami sutartį, keisdami jos nuostatas ir pan. Civilinis kodeksas iš esmės nesuteikia teisės to daryti. Norint modifikuoti sutartis, tam yra tam skirti specialūs institutai: bendrosios skirtos sandorio negaliojimui, esminės šalių nelygybės, sutarties pakeitimo teismo sprendimu. Šiems institutams būdinga tai, kad jie turi aiškias taikymo sąlygas, kurios mažina teisinį neapibrėžtumą ir nenuspėjamumą. Anglai savo sutarčių teisėje yra griežtai pasisakę prieš geros valios, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų taikymą. Jų teismai iš esmės niekada šiais pagrindais nenutrauktų ir nemodifikuotų sutarties. Tokius teiginius galima rasti bet kokiame common law sutaričų teisės vadovėlyje, pamenu, tai per savo skaitytas paskaitas akcentavo ir garsus anglų sutarčių teisės profesorius S. Whittaker. Tokios vertinamosios kategorijos jų teismų vertintinos kaip pavojingos, nes yra per daug neapibrėžtos. Pritariu šiai pozicijai, pas mus minėtais principais argumentuojama tuomet, kai nėra geresnių teisinių argumentų. Įsikišimas į sutartį taip, kad vadovaujantis lygiateisiškumu, protingumu, sąžiningumu, teisingumu iš esmės sukuriamos sutarties normos (net nepripažįstamos negaliojančiomis, kas gali būti tam tikrais atvejais toleruotina) – visiškai absurdiškas, pažeidžiantis sutarčių laisvės principą, teisinį aiškumą ir stabilumą.

“Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga“ plačiajai visuomenei, deja, nėra pasiekiama

Tiems kas skaito mano rašliavas turbūt nekyla abejonių, kad esu didžiulis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo fanas. Iš tiesų LAT’o civilinių bylų skyriaus teisėjus vertinu, kaip ypatingai aukštos kokybės specialistus, kurių tiek nutartys, tiek kiti pateikiami teisės išaiškinimai yra verti privalomojo teisės šaltinio vardo. Pasitaiko, kad pakritikuoju tam tikras nutartis ar pan., tačiau ši kritika nėra savitikslė – tiesiog noriu realiai prisidėti prie teisės tobulinimo.

Kadangi preambulėje parašiau prisipažinimą meile, galima pereiti prie problemos. Mane jau kurį laiką erzina, kad LAT’o ruošiamas biuletenis “Teismų praktika“ yra arba nepasiekiamas teismo interneto svetainėje arba pasiekiamas labai pavėluotai. Biuletenio Nr. 36 nebuvo galima pasiekti gerą pusmetį, o Nr. 37 nėra pasiekiamas iki šiol. Patikinu, taip tikrai nėra dėl to, kad aš nemoku naudotis LAT’o svetaine. Norint jį surasti, reikia nueiti čia:

biuletenis teismų praktika
Paspaudę galite padidinti vaizdą

Paieškos rezultatų – 0. Kodėl tuo piktinuosi? Nes LAT’as ruošia apžvalgas, kurios jeigu ne čia, arba ne popieriniame variante, nėra niekaip nemokamai pasiekiamos. Esu sulaukęs iš kolegų klausimų, kaip gauti apžvalgas, kurios nėra paskelbtos teismo puslapyje. Atsakymas paprastas: užsisakyk INFOLEX’ą arba eik pirkti skaitmeninį variantą. Mano supratimu, jeigu jau yra sukurta atskira skiltys teismo svetainėje BIULETENIS “TEISMŲ PRAKTIKA“, tai naujausi biuleteniai turėtų ten iš karto atsirasti, taip pat turėtų galimybė rasti ir senuosius. Ko gero, aš mąstau klaidingai, jeigu nueitumėte į šią nuorodą, pamatytumėte seną naujieną:

Paspaudę galite pasididinti vaizdą
Paspaudę galite pasididinti vaizdą

Taigi matome, kad reklamuojama galimybė ĮSIGYTI biuletenį. Paspaudus ant nuorodos “Kaip įsigyti“ pamatome visas biuletenių kainas ir griežtą perspėjimą:

“Pastaba: jeigu CD laikmenoje esančią informaciją mėginsite spausdinti, siųsti ar kitaip platinti, šioje laikmenoje esanti informacija bus ištrinta.“

Oho, kaip griežtai..

Nuo šitos vietos realiai pradeda imti pyktis, nes aš visiškai nesuprantu šios logikos. Kažkoks biznelis teismo viduje prisidurti? Kas sudaro biuletenį, aš nežinau, bet į jo sudėtį įeina “svarbiausios nutartys“ plius apžvalgos. Galiu klysti, bet mano žiniomis, apžvalgos yra sudarinėjamos teisėjų, o ne administracijos. Mano įsitikinimus patvirtina ir prielaida, kad abejoju ar kas kitas be civilinių bylų skyriaus teisėjų turėtų pakankamus intelektinius resursus parašyti apžvalgą iš netesybų. Realiai, aš nesuvokiu, kas čia per tvarka, kodėl ji tokia ir ar iš to įmanoma nors kažkiek uždirbti. Neįsivaizduoju, kas be universiteto bibliotekų ar advokatų kontorų, kurios mėgsta makulatūrą, pirktų šios biuletenius, kai visos nutartys yra pasiekiamos internetu. Šių biuletenių vertę išimtinai sudaro tik tos apžvalgos.

Kaip tik paskutiniame biuletenyje yra apžvalga, kuri vadinasi „Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga“. Tai yra išskirtinės kokybės teisės šaltinis. Joje labai sklandžiai ir sistemiškai sudėlioti sudėlioti netesybų, nuostolių, palūkanų (procesinių, mokėjimo, kompensacinių) institutų panašumai, skirtumai, taip pat atskleidžiamas tarpusavio ryšys (taip gražiai netesybos sudėliotos, kad, turbūt, net D. Bublienei patiko skaityti). Pats kaip neseniai baigęs universitetą puikiai prisimenu, kiek galvos skausmo man kėlė šie institutai ir kaip iš esmės dėstytojai nesugebėjo atsakyti į mano keliamus klausimus (išskyrus profesorių Egidijų Baranauską, kuris net man sugebėjo viską paaiškinti, bet tai jau buvo magistrantūroje). Šioje apžvalgoje yra dauguma atsakymų. Pavyzdžiui galima rasti paaiškinimus, kodėl pats LAT’as klaidingai perkvalifikuodavo palūkanas į netesybas (2012 m. rugpjūčio 14 d. civilinė byla Nr. 3K-3-392/2012):

“Teismų praktikoje vieningai sutariama, kad ginčo teisinių santykių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėją AS Parex banka ir suinteresuotą asmenį L. P. (kasatorių) sieja 2006 m. spalio 6 d. kreditavimo sutartis Nr. 2.2.1.-06/467. Šios sutarties 6.4 punkte nustatytas kliento įsipareigojimas, bankui pagal sutarties 6.1 punktą vienašališkai nutraukus sutartį, sumokėti bankui palūkanas už pradelsimą, kurių dydis – 0,75 proc. nuo bendros iki tos dienos, kai bankas vienašališkai nutraukia sutartį, negrąžintos kredito sumos ir nesumokėtų palūkanų – už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kartu su 4 220 000 Lt negrąžinto kredito, 92 861,58 Lt palūkanų bei 12 077,22 Lt delspinigių nutarė išieškoti pagal sutarties 6.4 punktą mokėtinų 4 115 061,20 Lt palūkanų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi, kad aptariamas sutarties 6.4 punktas yra sutarties 6 dalyje, kurioje nustatyta sutarties šalių atsakomybė už sutarties prievolių nevykdymą, kad sutarties 1.4 punkte yra nustatyta palūkanų norma už kredito naudojimą bei rezervavimą, sprendžia, jog sutarties 6.4 punkte nustatytos palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis).“

Pateiktoje citatoje išryškinau akivaizdžią teisės aiškinimo klaidą, kuri nebūtų tokia akivaizdi, jeigu nebūčiau perskaitęs minėtos apžvalgos, tačiau ją perskaitęs iš karto prisiminiau šią bylą (ji įstrigo todėl, kad nuasmeninti inicialai L. P. – Laimutis Pinkevičius).

Būtų malonu, kad šias apžvalgas būtų galima rasti visiems nuėjus į teismo interneto svetainę, o naujienos būtų ne “Jau galima įsigyti“, o “Jau paskelbtas naujausias biuletenio teismų  praktika numeris“ ir paspaudus ant nuorodos būtų iš karto pasiekiamas turinys. Deja, kažkas teismo administracijoje galvoja kitaip…

PASTABA. 2013 05 31 naujausias teismų praktikos biuletenis ir apžvalgos atsirado Lietuvos Aukščiausiojo Teismo svetainėje. Esu dėkingas.

LAT: CK 6.228 str. netesyboms netaikomas

Ilgą laiką mūsų teismai kūrė neteisingą praktiką taikant CK 6.228 straipsnį, reglamentuojantį esminę šalių nelygybę. Šiame straipsnyje numatyta galimybė pirmiausia ne teismo tvarka pakeisti (atsisakyti tam tikros sąlygos) sutartį. Tam yra būtinas minėtame straipsnyje esantis sąlygų visetas. Bet šį kartą ne apie jas, o apie teismų praktiką, kurioje dažniausiai pasitaikęs šiuos normos taikymas buvo mažinant sutartinių netesybų dydį. Net Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra ne kartą pasisakęs dėl tokio taikymo, kuriam pritardavo. Pavyzdžiui Civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2006 LAT nurodo:

“Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai suabsoliutino sutarties laisvės principą. Sutarties laisvė apima ir laisvę šalims savarankiškai nustatyti jos turinį, išskyrus atvejus, kai tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė ir teisės principai; dėl to, jei ieškovė ir suprato sutarties sąlygas, tai nėra aplinkybė, savaime paneigianti būtinybę tirti ir vertinti sutarties sąlygas pagal geros moralės, lygiateisiškumo, sąžiningumo, protingumo principus. Vadinasi, nagrinėdamas CK 6.228 straipsnio pagrindu pareikštą reikalavimą, teismas turėjo tirti sutartyje nelygiaverčių viena kitai netesybų sąlygų atsiradimo aplinkybes. Atsakovas yra verslo subjektas, viena jo veiklos sričių – žemės sklypų pirkimas ir pardavimas; atsakovo atstovo aiškinimu, tokios sutarties sudarymas atsakovui yra įprastas. Ieškovės teigimu, ji yra mažiau informuota, neturi derybų patirties, ekonomiškai silpnesnė už atsakovą. Sutartį parengė atsakovas, jam nustatytos dešimt kartų mažesnės netesybos nei ieškovei. Ar atsakovas nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad sudarant preliminariąją sutartį jis buvo stipresnioji šalis, vertintina tik teismo posėdyje ištyrus nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas jų netyrė, dėl CK 6.228 straipsnyje nustatytų normų taikymo sprendime nepasisakė; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, turinčių reikšmės, taikant CK 6.228 straipsnį; apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šių aplinkybių taip pat netyrė. Tai  konstatavusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra  atskleista bylos esmė; fakto klausimai, turintys esminės reikšmės taikant CK 6.228 straipsnį, nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl nurodytų materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).“

Kitoje byloje (3-k3-273/2005) LAT konstatavo, kad šaliai sutartimi nustatyta dviguba atsakomybė t.y. netesybos sudarė delspinigius ir palūkanas, kurios suteikė vienai šaliai nepagrįstą pranašumą:

„Nustatant sutarties sąlygas, viena sutarties šalis gali pasinaudoti savo pranašesne padėtimi, kitos šalies silpnumu (neapdairumu, nepatyrimu ir pan.) ir nesąžiningai pasiekti susitarimo, kuriuo nustatyti gerokai palankesnes sau sutarties sąlygas, nepagrįstą pranašumą (šiuo atveju – labai dideles netesybas). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalių sutartyje numatytos netesybos yra neprotingai didelės (protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nebūtų sudaręs), todėl panaikino sutarties sąlygas dėl tokių netesybų, jas sumažino ir taip pašalino esminę sutarties šalių nelygybę. Teismas iš esmės šalių sutartį pakeitė tuo pagrindu, kad joje buvo nustatyti neprotingai dideli delspinigiai.“

Kitoje byloje (3-k3-296/2006) LAT pasisakė dėl nepagrįstai didelio baudos dydžio nutraukiant nuomos sutartį prieš terminą t.y. šiuo atveju, nutraukus sutartį, būtų atlyginami ne nuomotojo patirti nuostoliai, o nuomotojas būtų nepagrįstai praturtėjęs ir susidariusi tokia situacija, kai nuomininkas atsidūręs neproporcingoje padėtyje dėl prievolių neatitikimo, nutraukęs sutartį prieš terminą patirtų didelius nuostolius:

„Šalys gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą (CK 6.228 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Sutarties 6 straipsnio 3 dalies sąlyga, numatanti 30 000 Lt baudą nuomotojui prieš terminą nutraukus sutartį, rodo šalių prievolių neatitikimą, viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelį pranašumą. Sprendžiant, ar šalių nelygybė yra esminė, būtina atsižvelgti į daugelį faktinių aplinkybių: sutarties rūšį, tikslą, šalių patirtį versle ir pan. Tai yra fakto klausimai, kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas, išsamesnė faktų analizė, taikant minėtą teisės normą, atlikta apeliacinės instancijos teismo. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.228 straipsnio taikymo nepaneigia teismų padarytų išvadų.“

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gražiai ir tvarkingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vykdo teisingumą. Bet pamąsčius kyla klausimas, ar iš tiesų mažinant netesybas, kai atėjo laikas jas mokėti, remiantis esmine šalių nelygybe atitinka 6.228 straipsnio prasmę? Žymiai daugiau klausimų kyla atsivertus UNIDROIT komentarą. Netesybos nėra tas atvejis, kada turėtų būti taikoma esminė šalių nelygybė. Naujausioje savo praktikoje (Nr. 3K-3-106/2010) LAT’as  tai patvirtino  ir pakeitė iki šiol formuotas formuotas nuostatas  nurodydamas:
“CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos ar sąlygų, jeigu tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole, ir tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Praktikoje tai turėtų būti tokia nelygi šaliai padėtis, jog protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų. Tai turėtų būti esminė sutarties sąlyga. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį. Pavyzdžiui nukentėjusi šalis kuri pardavė vertingą daiktą iš kitos šalies už nepagrįstai mažą kainą, gali prašyti pakeisti kainą, kuri atitiktų rinkos vertę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl netesybų negali būti laikomas esmine sutarties sąlyga dėl netesybų teisinės prigimties: netesybos laikomos prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (CK 6.71, 6.73 straipsniai) arba pagrindu taikyti civilinę atsakomybę (CK 6.258 straipsnis).“

Taigi, LAT čia palietė kelis elementus, kurių trūksta netesyboms norint taikyti CK 6.228 str. Pirma, nelygybė turi būti jau sudarant sutartį, o netesybų atveju, jos suveikia tik neįvykdžius, ar netinkamai vykdžius sutartį. Antra, tai turi būti esminė sutarties sąlyga, o netesybos dėl prigimties savo prigimties negali tokia sąlyga būti.

Kyla klausimas, kodėl ilgą laiką esminė šalių nelygybė buvo taikoma netesyboms, o dabar staiga pasikeitė. Atsakymas gana paprastas, jau minėjau, kad LAT’as vykdė teisingumą. Bet tai nėra pagrindinė šio teismo funkcija. Jo misija yra formuoti vieningą praktiką, aiškinti kaip turi būti taikomos materialinės ir procesinės normos. Pas mus viskas dažniausiai vyksta atvirkščiai, pirma bandoma įvykdyti teisingumą. Taip LAT’as neretai iš esmės tampa antrąja apeliacija.

Kitas dalykas, kaip išspręsti minėtose bylose esančias teisines problemas, jeigu atsiribojame nuo esminės šalių nelygybės taikymo? Atsakymas daugiau negu paprastas. Jį praktiką pakeitusioje byloje pateikė LAT:

“Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi, sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Sutartyje nustatydamos netesybų dydį, šalys gali susitarti dėl nuostolių ir netesybų (išskyrus įstatymines netesybas) santykio bei tokiu būdu konkretizuoti sutartinės civilinės atsakomybės ir prievolės įvykdymo užtikrinimo ypatumus, tačiau teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Tačiau netesybos negali būti priemonė vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v.  UAB „Pakrijas, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007). Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje individualioje byloje. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008).“

Labai paprasta, kam lipti per langą (CK 6.228 str), jeigu atviros durys (CK 6.73 ir 6.258)..

 

%d bloggers like this: