Nemanau, kad procesinių palūkanų dydis gali būti susitarimo objektu

Nagrinėjant mūsų civiliniame kodekse įtvirtintą palūkanų institutą gali kilti klausimas: ar galima susitarti dėl procesinių palūkanų dydžio? Naudojant vien sisteminį ir lingvistinį teisės aiškinimo metodus atrodytų, kad atsakymas būtų teigiamas:

“6.37 straipsnis. Palūkanos pagal prievoles

1. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai.

2. Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį.“

Lyg ir įstatymu nustatytą palūkanų dydi visada galima keisti šalių susitarimu, jeigu kartu aiškintume 2 ir 3 CK 6.37 straipsnio dalis. Panašios išvados buvo prieita ir vienoje iš sąlygiškai naujų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių 2012 m. birželio 8 d. Nr. 3K-3-283/2012, kurioje buvo sprendžiamas klausimas procesinių palūkanų skaičiavimo ir priteisimo. Teismas pirmiausia paaiškino šių palūkanų paskirtį:

“Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Telšių keliai“ v. UAB „Švaresta“, bylos Nr. 3K-3-434/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Operos vaistinė“ v. antstolis V. S., bylos Nr. 3K-3-594/2007; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Šimtas aukštų“ (teisių perėmėjas – Lietuvos ir Kanados UAB „Besserlita“) v. G. B., bylos Nr. 3K-3-505/2010). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. D., bylos Nr. 3K-3-553/2008). Pareiga mokėti šias procesines palūkanas atsiranda iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. BUAB „Saulėtekis”, bylos Nr. 3K-3-888/2003; 2004 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė filharmonija v. Lietuvos ir Kinijos UAB „Lichua”, bylos Nr. 3K-3-161/2004; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006). Apibendrinant pabrėžtina, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo. Kitoks CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas neatitiktų palūkanų instituto paskirties ir dispozityvumo, prievolės šalių bendradarbiavimo, lygybės bei draudimo piktnaudžiauti savo teisėmis principų, kuriais siekiama užtikrinti prievolės šalių teisėtų interesų, teisių ir pareigų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Prancūzijos įmonė Compagnie Industrielle de Pelleteries, S.A. v. UAB „Vobekra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-553/2011).

Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Taip pat pažymėtina, kad procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007).“

Tačiau įdomioji išaiškinimo dalis čia:

“Bylos duomenimis, ieškovas ir atsakovas yra privatūs juridiniai asmenys (CK 2.34 straipsnio 3 dalis) (ieškovas – ūkininkas, įregistravęs ūkį įstatymų nustatyta tvarka, atsakovas – uždaroji akcinė bendrovė), todėl procesinių palūkanų dydis, kaip pagrįstai nurodė ir bylą nagrinėję teismai, šalims nesusitarus kitaip, nustatomas pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tarifą.“

Nedrįsčiau sutikti su tokiu normos aiškinimu, nes pati šių palūkanų prigimtis, nepaisant, kad norma nustatyta civiliniame kodekse, yra grynai procesinė, todėl jų dydis turėtų būti nustatomas išimtinai įstatymo. Manau, kad šios normos trečia dalis neturėtų būti taikoma procesinėms palūkanoms, tiesiog procesines palūkanas reglamentuojanti norma atsidūrusi ne toje vietoje.

Praktinė problema taikant šį teismo išaiškinimą pasireikštų toje vietoje, kad teismas įprastai spręsdamas dėl per didelių, lupikiškų palūkanų ir jas mažindamas žiūri į jau susikaupusią palūkanų sumą, o ne konkrečią procentinę išraišką, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes. Procesinių palūkanų atveju jis tik tenkina šį prašymą ir priteisia įstatymines palūkanas, kurių galutinį dydį įvykdžius sprendimą paskaičiuoja antstolis. Įstatymo nustatyto dydžio palūkanos visada yra protingo dydžio (t.y. ne per didelės), todėl dėl jų problemų nekyla. Manau, jei leistume susitarti dėl procesinių palūkanų, tai jų dydžio problemos, antstoliui paskaičiuojant galutinį jų dydį, galėtų kilti. Ką tada daryti? Atsakovui vėl kreiptis į teismą su prašymu jas mažinti? Nemanau, kad tai būtų racionalu.

Mano abejones dėl šio išaiškinimo sustiprina ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra parengęs apžvalgą Nr. AC-37-1 “Dėl netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo“, į kurią šis išaiškinimas nėra įtrauktas, nors jeigu teisėjams nekiltų dėl jo abejonių, tai šis klausimas tikrai turėjo būti įtrauktas į minėtą apžvalgą. Manau taip padaryta sąmoningai, nes apžvalgoje išdėstytais argumentais nebūtų galima paneiginėti teismo nutarties išaiškinimų, nes apžvalga tėra rekomendacinė, o nutartimi formuojamos teisės aiškinimo taisyklės. Todėl, kol nėra spręstas toks klausimas konkrečioje byloje, teismas negali pakeisti savo pozicijos. Tačiau, kaip ir minėjau, tai, kad ši nutartis ir joje pateiktas išaiškinimas nėra įtrauktas į apžvalgą, man suteikia šiokį tokį pagrindą manyti, jog galėjo pasikeisti teismo pozicija šiuo klausimu. Aišku, visi atsakymai būtų, jeigu dabar turėtume kasacinę bylą, kurioje sprendžiamas sutartinių procesinių palūkanų teisėtumo klausimas. Bet bent jau man asmeniškai galimybė susitarti dėl procesinių palūkanų dydžio kelia abejonių.

“Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga“ plačiajai visuomenei, deja, nėra pasiekiama

Tiems kas skaito mano rašliavas turbūt nekyla abejonių, kad esu didžiulis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo fanas. Iš tiesų LAT’o civilinių bylų skyriaus teisėjus vertinu, kaip ypatingai aukštos kokybės specialistus, kurių tiek nutartys, tiek kiti pateikiami teisės išaiškinimai yra verti privalomojo teisės šaltinio vardo. Pasitaiko, kad pakritikuoju tam tikras nutartis ar pan., tačiau ši kritika nėra savitikslė – tiesiog noriu realiai prisidėti prie teisės tobulinimo.

Kadangi preambulėje parašiau prisipažinimą meile, galima pereiti prie problemos. Mane jau kurį laiką erzina, kad LAT’o ruošiamas biuletenis “Teismų praktika“ yra arba nepasiekiamas teismo interneto svetainėje arba pasiekiamas labai pavėluotai. Biuletenio Nr. 36 nebuvo galima pasiekti gerą pusmetį, o Nr. 37 nėra pasiekiamas iki šiol. Patikinu, taip tikrai nėra dėl to, kad aš nemoku naudotis LAT’o svetaine. Norint jį surasti, reikia nueiti čia:

biuletenis teismų praktika
Paspaudę galite padidinti vaizdą

Paieškos rezultatų – 0. Kodėl tuo piktinuosi? Nes LAT’as ruošia apžvalgas, kurios jeigu ne čia, arba ne popieriniame variante, nėra niekaip nemokamai pasiekiamos. Esu sulaukęs iš kolegų klausimų, kaip gauti apžvalgas, kurios nėra paskelbtos teismo puslapyje. Atsakymas paprastas: užsisakyk INFOLEX’ą arba eik pirkti skaitmeninį variantą. Mano supratimu, jeigu jau yra sukurta atskira skiltys teismo svetainėje BIULETENIS “TEISMŲ PRAKTIKA“, tai naujausi biuleteniai turėtų ten iš karto atsirasti, taip pat turėtų galimybė rasti ir senuosius. Ko gero, aš mąstau klaidingai, jeigu nueitumėte į šią nuorodą, pamatytumėte seną naujieną:

Paspaudę galite pasididinti vaizdą
Paspaudę galite pasididinti vaizdą

Taigi matome, kad reklamuojama galimybė ĮSIGYTI biuletenį. Paspaudus ant nuorodos “Kaip įsigyti“ pamatome visas biuletenių kainas ir griežtą perspėjimą:

Pastaba: jeigu CD laikmenoje esančią informaciją mėginsite spausdinti, siųsti ar kitaip platinti, šioje laikmenoje esanti informacija bus ištrinta.“

Oho, kaip griežtai..

Nuo šitos vietos realiai pradeda imti pyktis, nes aš visiškai nesuprantu šios logikos. Kažkoks biznelis teismo viduje prisidurti? Kas sudaro biuletenį, aš nežinau, bet į jo sudėtį įeina “svarbiausios nutartys“ plius apžvalgos. Galiu klysti, bet mano žiniomis, apžvalgos yra sudarinėjamos teisėjų, o ne administracijos. Mano įsitikinimus patvirtina ir prielaida, kad abejoju ar kas kitas be civilinių bylų skyriaus teisėjų turėtų pakankamus intelektinius resursus parašyti apžvalgą iš netesybų. Realiai, aš nesuvokiu, kas čia per tvarka, kodėl ji tokia ir ar iš to įmanoma nors kažkiek uždirbti. Neįsivaizduoju, kas be universiteto bibliotekų ar advokatų kontorų, kurios mėgsta makulatūrą, pirktų šios biuletenius, kai visos nutartys yra pasiekiamos internetu. Šių biuletenių vertę išimtinai sudaro tik tos apžvalgos.

Kaip tik paskutiniame biuletenyje yra apžvalga, kuri vadinasi „Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga“. Tai yra išskirtinės kokybės teisės šaltinis. Joje labai sklandžiai ir sistemiškai sudėlioti sudėlioti netesybų, nuostolių, palūkanų (procesinių, mokėjimo, kompensacinių) institutų panašumai, skirtumai, taip pat atskleidžiamas tarpusavio ryšys (taip gražiai netesybos sudėliotos, kad, turbūt, net D. Bublienei patiko skaityti). Pats kaip neseniai baigęs universitetą puikiai prisimenu, kiek galvos skausmo man kėlė šie institutai ir kaip iš esmės dėstytojai nesugebėjo atsakyti į mano keliamus klausimus (išskyrus profesorių Egidijų Baranauską, kuris net man sugebėjo viską paaiškinti, bet tai jau buvo magistrantūroje). Šioje apžvalgoje yra dauguma atsakymų. Pavyzdžiui galima rasti paaiškinimus, kodėl pats LAT’as klaidingai perkvalifikuodavo palūkanas į netesybas (2012 m. rugpjūčio 14 d. civilinė byla Nr. 3K-3-392/2012):

“Teismų praktikoje vieningai sutariama, kad ginčo teisinių santykių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėją AS Parex banka ir suinteresuotą asmenį L. P. (kasatorių) sieja 2006 m. spalio 6 d. kreditavimo sutartis Nr. 2.2.1.-06/467. Šios sutarties 6.4 punkte nustatytas kliento įsipareigojimas, bankui pagal sutarties 6.1 punktą vienašališkai nutraukus sutartį, sumokėti bankui palūkanas už pradelsimą, kurių dydis – 0,75 proc. nuo bendros iki tos dienos, kai bankas vienašališkai nutraukia sutartį, negrąžintos kredito sumos ir nesumokėtų palūkanų – už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kartu su 4 220 000 Lt negrąžinto kredito, 92 861,58 Lt palūkanų bei 12 077,22 Lt delspinigių nutarė išieškoti pagal sutarties 6.4 punktą mokėtinų 4 115 061,20 Lt palūkanų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi, kad aptariamas sutarties 6.4 punktas yra sutarties 6 dalyje, kurioje nustatyta sutarties šalių atsakomybė už sutarties prievolių nevykdymą, kad sutarties 1.4 punkte yra nustatyta palūkanų norma už kredito naudojimą bei rezervavimą, sprendžia, jog sutarties 6.4 punkte nustatytos palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis).“

Pateiktoje citatoje išryškinau akivaizdžią teisės aiškinimo klaidą, kuri nebūtų tokia akivaizdi, jeigu nebūčiau perskaitęs minėtos apžvalgos, tačiau ją perskaitęs iš karto prisiminiau šią bylą (ji įstrigo todėl, kad nuasmeninti inicialai L. P. – Laimutis Pinkevičius).

Būtų malonu, kad šias apžvalgas būtų galima rasti visiems nuėjus į teismo interneto svetainę, o naujienos būtų ne “Jau galima įsigyti“, o “Jau paskelbtas naujausias biuletenio teismų  praktika numeris“ ir paspaudus ant nuorodos būtų iš karto pasiekiamas turinys. Deja, kažkas teismo administracijoje galvoja kitaip…

PASTABA. 2013 05 31 naujausias teismų praktikos biuletenis ir apžvalgos atsirado Lietuvos Aukščiausiojo Teismo svetainėje. Esu dėkingas.