Savarankiškos ir paprastos garantijos skirtumai

Jau esu rašęs apie savarankiškos garantijos ypatumus komentare “Savarankiška garantija ir “sąžininga” verslo praktika Lietuvoje“. Tačiau išnagrinėjęs 2012 m. kovo 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį nr. 3K-3-97/2012 priėjau prie išvados, kad atribojant garantijos rūšis yra vis dar painiojamos joms taikomos teisės normos. Esu rašęs, kad tai yra padaryta todėl, kad CK normos, reglamentuojančios garantijos institutą yra implantuotos į mūsų kodeksą iš skirtingų teisės sistemų. Taip yra todėl, kad kodekse norėta turėti iš esmės dvi skirtingas garantijos rūšis: savarankišką (kitaip teisinėje literatūroje vadinama: “garantija pagal pirmą pareikalavimą“, “nepriklausoma garantija“, “banko garantija“, “finansinė garantija“ ir pan.) ir paprastą (teisinėje literatūroje sutinkama pavadinimais: “sąlyginė garantija“, “priklausoma garantija“, “subsidiarioji garantija“ ir pan.). Kasacinio teismo praktikoje dėl garantijos, kaip prievolės įvykdymo būdo, yra vos kelios nutartys. Ankstesnėje LAT’o praktikoje teismas šias garantijas buvo pradėjęs skirti (pvz.: 3K-3-99/2004 ieškovas UAB “NCC Statyba” v. atsakovas UAB DK “Lindra”).  Tačiau naujausioje nutartyje dėl garantijos (3K-3-97/2012), mano nuomone, LAT’as padaro teisės aiškinimo klaidą, nors pačią bylą išsprendžia teisingai. Kadangi vienas iš kasacijos tikslų yra vienodos praktikos formavimas, negaliu praleisti pro akis šio išaiškinimo ir nepasidalinti savo pastabomis. Užkliuvusi vieta yra:

“Vienas iš CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių užtikrinimo būdų yra garantija. CK  6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garantijos institutas pagal savo sampratą yra artimas laidavimo institutui, tačiau, skirtingai nei šis, garantija yra savarankiška prievolė, palyginti su užtikrinta prievole (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), ir atsako garantas ne solidariai su skolininku, o subsidiariai (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), t. y. garantas už skolininką atsako tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės. Taigi garanto civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal garantijos sutartį atsiranda ne nuo šios sutarties sudarymo momento, o nuo skolininko garantija užtikrintos prievolės pažeidimo.“

Problemą matau tame, kad teismas pasako, jog garantija yra SAVARKIŠKA prievolė, o garantas atsako SUBSIDIARIAI. Tada teismas deda nuorodą į CK 6.90 str. 2 d. Gali atrodyti, problemos lyg ir nėra ir LAT’as sistemiškai aiškina CK 6.90 straipsnį. Tačiau panagrinėkime pačią normą:

6.90 straipsnis. Garantijos samprata

1. Garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto atsakomybė yra subsidiari.

2. Garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta.“

Minėjau, kad kodekse norėta įtvirtinti savarankišką ir paprastąją garantiją. Mano manymu, CK 6.90 str. 1 ir 2 dalys yra taikytinos skirtingoms garantijos rūšims t.y. 1 dalis – taikoma paprastai garantijai, tai sprendžiu pagal vietas “jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai <…> garanto atsakomybė yra subsidiari.“ Čia akivaizdūs sąlyginės garantijos bruožai, nes reikia laukti skolininko netinkamo prievolės įvykdymo ar prievolės neįvykdymo, o tada suveikia subsidiarumas. Šio straipsnio 2 d. esminė vieta – “garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija“. Taigi čia yra pagrindinis savarankiškos garantijos bruožas – nepriklausomumas. Tai kartu reiškia, kad nepriklausoma garantija nėra subsidiari. Todėl LAT’as aiškindamas garantiją ir suplakdamas šias normos dalis į vieną daro klaidą t.y. paprastai garantijai taiko savarankiškos garantijos normą, o tada savarankiškai garantijai prikabina subsidiarumą, nors konstatuoja, kad buvo pasirašyti paprastoji garantija. Mano manymu, sprendžiant šią bylą CK 6.90 str. 2 d. iš viso nereikėjo taikyti ir aiškinti. Kad savarankiška garantija nėra subsidiari teismas jau yra konstatavęs ankstesnėje praktikoje (2005 m. birželio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2005):

“Nagrinėjamo ginčo atveju, kai išduotomis garantijomis pats garantas prisiima pirmutinį garantuojamos prievolės vykdymą už skolininką, tai reiškia, kad garantas netenka subsidiariosios atsakomybės už skolininką, kaip yra įprastinės garantijos atveju, o tampa atsakingu už pagrindinę prievolę asmeniu kartu su skolininku.“

Suprantu, kad iš pirmo žvilgsnio toks paaiškinimas gali atrodyti painokas, bet esu įsitikinęs, kad kodekso kūrėjai, implantuodami garantijos normas, nebuvo nuoseklūs. Šią poziciją sutvirtina ir tai, kad vienoje savo nutartyje (2010 m. balandžio mėn. 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010) LAT’as CK 6.90 ir 6.92 straipsnius pavadina paprastos garantijos normomis, tačiau pasako, kad jos taikytinos ir banko garantijai:

“CK 6.93 straipsnyje nustatytus banko garantijos ypatumus, pažymi, kad šiai garantijos rūšiai taikomos paprastos garantijos taisyklės, nustatytos CK 6.90, 6.92 straipsniuose.“

Nors tokį LAT’o teiginį galima paneigti pažiūrėjus į 6.92 str. 1 d., kuri nurodo, kad “garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma“ ir CK 6.93 str. 1 d. “banko garantija bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) raštu įsipareigoja sumokėti skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą.“, ir anksčiau cituotą praktiką dėl savarankiškos garantijos. Banko garantija yra savarankiška ir nėra subsidiari. Suku link to, kad tik kai kurios CK 6.90 ir 6.92 normų dalys gali būti taikomos banko garantijai.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, manyčiau, kad garantijos instituto teisinis reguliavimas turėtų būti iš esmės revizuotas suskirstant normas į: 1) bendrąsias garantijos normas (taikomas abiems garantijos) 2) paprastos garantijos normas 3) savarankiškos garantijos normas.

Pareikštinė (savininko) hipoteka po reformos

Prieš Kalėdas Seimas suspėjo priimti teisingumo ministerijos pateiktus civilinio ir civilinio proceso kodekso pakeitimus, susijusius su hipotekos teisiniu reguliavimu. Atėjo metas panagrinėti padarytus pakeitimus. Šį kartą noriu skirti dėmesį pareikštinei hipotekai, kuri doktrinoje dar vadinama savininko hipoteka. Manau, kad padaryti pakeitimai juridinės technikos prasme nėra visai tikslūs. Su šia hipotekos rūšimi savo praktikoje dar nesu susidūręs, todėl šis įrašas grynai teorinis.

Mano nuomone, klaidos yra padarytos CK 4.175 str. 2 dalyje. Joje nurodoma:

“Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu. Sutartinė hipoteka, kuri atsiranda įkeičiamo daikto savininko vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu, vadinama pareikštine hipoteka. Pareikštine hipoteka įkeisto daikto savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti yra nustatyta pareikštinė hipoteka.“

Visų pirma nurodoma, jog sutartinė hipoteka gali atsirasti vienašalio sandorio pagrindu. Su tuo niekaip negaliu sutikti. Pareikštinės (savininko) hipotekos pagrindas yra vienašalis sandoris (pareiškimas), tačiau ši hipoteka nėra sutartinė. Joje egzistuoja tik viena šalis t.y. lakšto savininkas (turėtojas) t.y. nėra dviejų ar daugiau asmenų susitarimo. Ši hipoteka virs sutartine, tuo atveju, kai atsiras kreditorius ir užtikrinama prievolė t.y. hipoteka virs vardine. Esant tik pareikštinei hipotekai nėra kreditoriaus.

Iš to seka ir antroji klaida, nes nustatyta, jog “pareikštine hipoteka savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui yra nustatyta pareikštinė hipoteka“. Aiškinant šią normos dalį vien logiškai ir lingvistiškai gautųsi, kad turime nuo pagrindinės prievolės nepriklausantį prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Kažką panašaus į savarankišką (nepriklausomą) garantiją. Tačiau visiems, išskyrus nepriklausomą garantiją, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdams yra būdingas akcesoriškumas. Taip atrodo todėl, kad neatskirtas momentas, kada pareikštinė hipoteka virsta vardine (sutartine). Esmė yra tame, kad tik įregistravus pareikštinę hipoteką nėra nei kreditoriaus, nei pagrindinės prievolės (PAGRINDINĖ PRIEVOLĖ NEEGZISTUOJA) t.y. užtikrinamosios prievolės. Tik hipotekai virtus vardine, atsiranda ja užtikrinama prievolė ir tada hipoteka tampa priklausoma. Realiai ji nepriklausoma, tik kol netampa vardine. Tačiau pakeitimai nurodo, kad “KURIOS ĮVYKDYMUI UŽTRIKRINTI YRA NUSTATYTA PAREIŠKTINĖ HIPOTEKA“, šią klaidą turės taisyti teismai, aiškindami savininko hipotekos prasmę. Docentas Egidijus Baranauskas pareikštinę hipoteką aiškina taip:

“Savininkui įregistravus vienašalį pareiškimą, iki jo jo įforminimo vardiniu hipotekos lakštu, hipoteka egzistuoja nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės. Šiuo metu įkaito davėjas iš esmės gali pasirinkti ir kreditorių, ir užtikrinamą prievolę. Hipoteka galios tol, kol savininkas jos nepanaikins. Tačiau tokios hipotekos turinyje nėra pagrindinės subjektinės teisės – kreditoriaus teisės nukreipti išieškojimą į įkeistą daiktą. Jos nėra todėl, kad nėra vieno įkeitimo subjekto. Ir pats kreditorius, ir užtikrinama prievolė yra įsivaizduojami, o lakšte įtvirtinta teisė – abstrakti. Tokią vienašaliu daikto savininko pareiškimu įregistruotą hipoteką galima vadinti kvazihipoteka.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja Janina Stripeikienė, nagrinėdama įkeitimo akcesoriškumo klausimus, rašo:

“E. Baranauskas moksliniame darbe padarė išvadą, kad Lietuvos įkeitimo teisei atsirasti pagrindinė prievolė nėra būtina, tačiau yra conditio sine qua non jai įgyvendinti. Tenka sutikti, kad yra galimybė įkeisti turtą ar turtines teises ir nesant prievolei, kurią siekiama užtikrinti (pareikštinė hipoteka, būsimosios prievolės užtikrinimas), tačiau, taikant įkeitimo teisę ir gavus kreditą, pareikštinė hipoteka tampa akcesoriška, t. y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.“

Taigi šio įrašo tikslas buvo parodyti, kokia yra pareikštinės hipotekos virtimo vardine momento svarba, taip pat įrodyti, jog pareikštinei hipotekai virtus vartine t.y. jau atsiradus užtikrinamai prievolei ir kreditoriui – ji tampa akcesorine t.y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.

Kol kas tokios pirmosios pastabos dėl hipotekos reformos teisinio reguliavimo..