Žyma: MRU

Diskusija dėl atskirosios nuomonės instituto konstitucinės justicijos bylose

Praėjusiais metais pateikiau teisingumo ministerijai Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. pakeitimo projektą, dėl kurio ministerija kreipėsi į kompetentingas institucijas: Konstitucinį Teismą, Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, Mykolo Romerio universitetą, Prezidentūrą ir Vytauto Didžiojo universitetą. Šiandien Teisingumo ministerija persiuntė man atsakymus iš visų šių institucijų. Pasistengsiu juos kiek įmanoma trumpiau apžvelgti.

Pirmiausia, turiu pastebėti, kad daugumos institucijų pozicija, dėl atskirosios nuomonės reiškimo, kai nesutinkama su  teismo motyvais buvo tokia: kad kadangi LRKT baigiemieji aktai yra vientisi, jos įgyvendinant būtina atsižvelgti į motyvus, todėl teisėjai turi teisę pasisakyti tiek dėl motyvų, tiek dėl rezoliucinės dalies, nepaisant to, ar sutinka su rezoliucine dalimi, tačiau nesutinka su motyvais. Todėl šis siūlymas vertintinas pertekliniu (MRU, VDU, LRKT pozicija). Gerai, sutinkant su šiuo aiškinimu, mano pozicija yra perteklinė.

Įdomesnė pozicija yra, dėl atskirosios nuomonės skelbimo laiko ir dokumento. Mano principinė pozicija yra, kad atskiroji nuomonė turi būti skeliama kartu su Konstitucinio Teismo baigiamuoju aktu. Siūlydamas projektą argumentavau, kad vienas iš atskirosios nuomonės paskelbimo būdų būtų ją skelbti pačiame LRKT baigiamajame akte. Tačiau tai jau reglamento lygio įgyvendinimo klausimas. Mano esminė pastaba – laiko momentas t.y. paskelbimas turi vykti tuo pačiu metu. Su šiomis mano pastabomis visiškai nesutinka Konstitucinis Teismas. LRKT atsakymą teismo teisės departamento direktorius K. Jankauskas. Pirmiausia dėl paskelbimo pačiame nutarime LRKT  pozicija (pateikiu esmę) yra:

“Atskiroji nuomonė nėra privalomosios teisinės galios teisės šaltinis, todėl negali būti skelbiama baigiamajame akte. Todėl, įgyvendinus siūlymą, būtų sudarytos prielaidos abejoti Konstitucinio Teismo aktų teisine galia“.

Įdomus argumentas, tačiau pvz.: Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose skeliamos atskirosios nuomonės nesudaro prielaidų abejoti šio teismo priimtų sprendimų teisine galia. Be to, mano pateiktas siūlymas skelbti pačiame akte buvo pateiktas kaip pavyzdys, kuris įgyvendinus pateiktą pataisą nebūtinai turi būti naudojamas. Pagrindinis pataisos akcentas: “Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu“. Tačiau Konstitucinis Teismas nesutinka su mano siūlomu reguliavimu. Teismas nurodo, kad per mėnesį laiko priėmus nutarimą ir panaikinus trijų darbo dienų terminą, neliktų laiko atskirajai nuomonei paruošti. Todėl būtų paneigiama šios teisės prasmė. Tačiau teismas pritaria, kad reguliavimas galėtų būti keistinas ta apimtimi, norint paskelbti atskirąją nuomonę kartu su baigiamuoju aktu, reikia keisti Konstitucinio Teismo įstatymą taip, kad būtų atskirtas baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo terminas. Teismas pažymi, kad bet kurio atveju turi būti nustatytas aiškus ir protingas terminas atskirajai nuomonei pareikšti.

Bet, turiu pastebėti, kad su dabartiniu  atskirosios nuomonės paskelbimu LRKT kaip ir neįžvelgia problemos:

“Teikdami nuomonę dėl minėtų siūlymų keisti Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės teisinį reguliavimą, norime pažymėti, kad visuomenės nuomonė įvairiais konstitucinės justicijos bylose nagrinėjamais klausimas yra reiškiama ne tik po Konstitucinio Teismo baigiamojo akto paskelbimo, bet ir iki tol (žiniasklaidos priemonėse dažnai aptariami su Konstituciniame Teisme nagrinėjamomis bylomis susiję klausimai), tačiau tai netrukdo Konstitucinio Teismo teisėjams objektyviai vertinti visų nagrinėjamos konstitucinės bylos aplinkybių ir turėti savo poziciją byloje sprendžiamais klausimais.“

Mano siūlomų pataisų esminis momentas – abejonės viešojoje erdvėje, visuomenėje. Siūlomų pasiūlymu tikslas – panaikinti abejonės teisėjų objektyvu ar šališkumu. Jei tai teisėjui, kaip profesionalui, tai ir netrukdo, tačiau aš noriu pašalinti bet kokias galimas abejones. Šiai mano pozicijai pritaria VU TF atstovas. Teisės fakulteto atsakymą parengė prof. E. Kūris, kuris pabrėžė, kad tai yra jo kaip teisininko konstitucionalisto nuomonė, o ne Teisės fakulteto. E. Kūrio nuomonė:

“Be išlygų pritariu pareiškėjo principinei pozicijai, kad dabartinis Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės pareiškimo reglamentavimas Konstitucinio Teismo įstatyme yra ydingas (ne vien dėl pareiškėjo nurodytų priežasčių). Tai, kad teisėjo atskiroji nuomonė gali būti pareikšta jau po to, kai visuomenei žinomas priimto Konstitucinio Teismo baigiamojo akto turinys ir tas aktas yra komentuojamas specialistų, politikų, žiniasklaidos ir visuomenės, vertintina kaip visiškas nesusipratimas, įstatymų leidėjo brokas. Dabartinis teisinis reguliavimas kompromituoja iš esmės pažangų atskirosios nuomonės institutą ir visą konstitucinę justiciją.

Kitą vertus, turiu padaryti pastabą, dėl kai kurių pareiškėjo argumentų. Antai pareiškėjas, mano, kad per vieną mėnesį, skirtą baigiamojo akto parengimui ir priėmimui teisėjai jau būna iš esmės “suformavę sprendimą“, o “baigiamojo akto rezoliucija ir motyvai yra maždaug aiškūs“. Pirma, tai būna toli gražu ne visada. Antra, atskirąją nuomonę (galbūt) ketinantis pareikšti teisėjas turi oponuoti jau parašytam ir priimtam baigiamojo akto tekstui. Trečia, būtų nepateisinama, jei toks teisėjas rašytų askirąją nuomonę tuo metu, kai kiti teisėjai kolektyviai regia tą baigiamąjį aktą. Tai būtų ypač nepateisinama, jei tokių teisėjų būtų trys ar keturi; tokiu atveju tikrai nukentėtų baigiamojo akto kokybė  dar ir dėlto, kad bendrai rengdami baigiamąjį aktą tie mažumoje likę teisėjai turėtų galimybę pabandyti įtikinti kolegas, kurių pozicija atitinkamu klausimu dominuoja, tą pozicija pakoreguoti taip, kad atskirosios nuomonės pareiškimas atitinkamu klausimu taptų nereikalingas. Juk daug vertingesnis yra tas Teismo baigiamasis aktas, dėl kurio atskirųjų nuomonių nepareikšta, negu tas, dėl kurio jos pareikštos.

Todėl negalima apsiriboti vien pareiškėjo siūlomu Konstitucinio Teismo įstatymo koregavimu. Būtina ir pataisa, atskirianti nutarimo priėmimo laiką nuo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje laiko, ir nustatanti pakankamą laiką, per kurį atskirąją nuomonę pareikšti norintis teisėjas tai galėtų padaryti; tas laikas turi būti toks, kad per jį būtų įmano kalbos redaktoriui deramai suredaguoti tą atskirąją nuomonę, nes šiuo metu, deja, kas kaip moka, tas taip rašo – neretai su rimtomis spaudos, stiliaus bei kalbos klaidomis ar net keistais kalbos naujadarais. Kartu būtina pailginti dabar nustatytą vieno mėnesio terminą, per kurį turi būti priimtas baigiamasis aktas konstitucinės justicijos byloje. Taip pat būtina nustatyti, kad teisėjo atskirajai nuomonei taikomi tam tikri formos reikalavimai, kuriuos galėtų (turėtų) apibrėžti pats Konstitucinis Teismas. Deja, kai kurios jau pareikštos atskirosios nuomonės neatitinka minimalių tvarkingo dokumento reikalavimų. Galbūt neatsitiktinai pati pirmo atskiroji nuomonė (dėl 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimo) nėra paskelbta net Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje ir dėlto visuomenei turbūt nežinoma (nors kiekvienam besidominčiam yra prieinama Teismo archyve) – jos platus paviešinimas kompromituotų ir Teismą, ir ją parašiusį teisėją, ir patį atskirosios nuomonės institutą.“

Mykolo Romerio Universiteto poziciją parengę konstitucinės teisės katedros atstovai pritaria mano pozicijai, kad atskirąją nuomonę skelbiant kartu su Teismo baigiamuoju aktu būtų sumažintos abejonės, dėl nuomonės skaidrumo ir ją pareiškusių teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo.

VDU pateiktoje nuomonėje, akcentuojama, kad atskiroji nuomonė turi būti pareiškiama dėl jau priimto teismo baigiamojo akto.

Iš Prezidentūros atsakymo supratau, kad jis yra parengtas I. Pukanasytės, Prezidentūra iš esmės pritaria mano idėjoms:

“Manome, kad ydingas yra teisinis reguliavimas, nustatantis, kad Konstitucinio Teismo Teisėjas turi pareikšti atskirąją nuomonę per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo KT posėdžių salėje. Manome, kad skelbiant Konstitucinio Teismo aktą posėdžių salėje turi būti žinoma, ar yra teisėjų, turinčių atskirąją nuomonę, jeigu taip, turėtų būti pranešta, koks tai teisėjas (teisėjai). Toks teisinis reguliavimas inter alia padėtų efektyviau užtikrinti, kad Konstitucinio Teismo teisėjas visus savo argumentus, motyvus, susijusius su nagrinėjama byla, išdėstytų pasitarimų kambaryje priimant Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą, jie būtų įvertinti, išdiskutuoti, taigi būtų eliminuojama teisinio reguliavimo sudaryta galimybė išdėstyti argumentus, motyvus atskirojoje nuomonėje prieš tai jų nepateikus ir/arba neišdiskutavus priimant teismo baigiamąjį aktą. Diskutuotina, ar tikrai tikslinga nustatyti, kad pati atskiroji nuomonė turėtų būti skelbiama kartu su Konstitucinio Teismo priimtu aktu posėdžių salėje.

Pritartume pozicijai, kad tikslinga atsisakyti Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. įtvirtintos nuostatos, jog susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente. Manome, kad atskiroji nuomonė turėtų būti pridėta prie bylos ir paskelbta Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje prie Konstitucinio Teismo baigiamojo akto.“

Taigi apžvelgus atsakymus, gavosi savotiška diskusija. Akivaizdu, kad mano pasiūlymas yra darbinėje stadijoje, tačiau neturėtų būti atmetamas. Svarbu atkreipti dėmesį į pastabas, taip darant sisteminius KTĮ pakeitimus. Manau, to esmė būtų, kad nustatant baigiamojo akto ir atskirosios nuomonės priėmimą ir paskelbimą kartu (vienu metu laike), reikia atskirti Teismo baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo laiką, paliekant aiškų ir protingą terminą atskirosios nuomonės pareiškimui, nuo teismo baigiamojo akto priėmimo, iki jo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje.

Atsakymas į klausimą “kodėl nenusišalino Konstitucinio Teismo teisėjai?“

Po 2011 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo dėl aukštojo mokslo įstatymo netyla kalbos dėl teisėjų šališkumo. Pralaimėję bylą aukštojo mokslo reformos šalininkai ir įvairiausi žiniasklaidos atstovai vis nerimsta, skalpuodami Konstitucinį Teismą, dėl to, kad 6 bylą nagrinėję teisėjai yra Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto dėstytojai. Nušalinimo pagrindu nurodomas Konstitucinio Teismo įstatymo:

“48 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo nusišalinimas ir nušalinimas

Konstitucinio Teismo teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu:
1) jis yra dalyvaujančių byloje asmenų giminaitis, kai svarstomi paklausimai personaliniais klausimais;
2) jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla;
3) yra kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.“

Asmenų, palaikančių nušalinimą, pozicija turėtų būti grindžiama trečiu punktu. Ar vien ta aplinkybė, kad teisėjai dėsto universitete gali būti vertinama, kad teisėjas bus šališkas pati savaime? Ne veltui normoje yra žodis “pagrįstų“, kuris reiškia, kad nurodomas aplinkybes reikia pagrįsti.  Buvo grindžiama tuo, kad universitetai yra darbdavys, teisėjai gauna atlyginimus iš jų ir t.t. Man, kaip šiek tiek žinančiam vidinę Mykolo Romerio universiteto virtuvę, šie argumentai kelia juoką. Taip yra todėl, kad asmenys, palaikantys nušalinimą, ko gero, nelabai suvokia tų teisėjų statusą universitete. Pradėkime nuo to, kad Konstitucinis Teismas yra institucija, kuri vykdo konstitucinį teisingumą. Tam, kad jis būtų tinkamai vykdomas t.y. tikrinamas žemesnių teisės aktų atitikimas Konstitucijai ir oficialios konstitucinės jurisprudencijos plėtojimas, reikalingi aukščiausios klasės teisės specialistai. Kur juos rasti? Hmm.. Dažniausiai jie, be savo pagrindinio darbo,  dėsto ir universitetuose. Jei juose dėsto, nes nesugeba rasti kito darbo? Mano manymu, tai yra ne visai tiesa. Keistai atrodo, kad teisėjai, kurie universitetuose dėsto 0,25 etato t.y. porą paskaitų per savaitę ir gauna už tai apie 400 lt – priklausomi nuo darbdavio taip, kad priimtų išimtinai jo interesus tenkinantį sprendimą.  Man atrodo, kad universitetams yra garbė, jog juose dėsto Konstitucinio Teismo teisėjai, taip pat atrodo nesuvokiama, jog universitetas leistų sau daryti jiems kažkokį spaudimą. Materialinis aspektas atrodo dar keistesnis, nes iš patirties žinau, kad daugelio teisininkų-dėstytojų universiteto mokamas atlyginimas visiškai nemotyvuoja, o jie dėsto tik dėl to, kad nori dalyvauti akademinėje bendruomenėje,  perduoti savo žinias studentams, tuo pačiu gilindami savo žinias. Pamenu dar antrame kurse, mano konstitucinės teisės seminaristas V. Maksimaitis sakė, kad “ateinu čia pabendrauti su studentais, mano atlyginimas universitete siekia dvi valandas pagrindinio darbo atlyginimo, todėl stenkitės mane maksimaliai išnaudoti“.

Čia pateikiau savo subjektyvų požiūrį, kodėl teisėjai neturėjo nusišalinti. Dabar pateiksiu objektyvų. Konstitucinio Teismo įstatymas nurodo:

“19 straipsnis. Konstitucinio Teismo veiklos kolegialumas

Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus (toliau – Konstitucinio Teismo aktai) priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų.“

Matome, kad įstatymas nustato kvalifikuotos daugumos imperatyvą nagrinėjant bylas ir priimant sprendimus, o toks atvejis kai nusišalintų 6 teisėjai reikštų, kad bylos nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas pasidaro neįmanomas. Nušalinant Konstitucinio Teismo teisėjus atkreiptinas dėmesys ir į konstitucinių bylų specifiką. Teismas neretai nagrinėja su jo statusu susijusius klausimus, kaip antai, kai Seimo narių grupė klausė “ar Konstitucinis Teismas yra teismas?“. Vadovaujantis ta pačia logika, visi Konstitucinio Teismo teisėjai turėjo nusišalinti, nes išaiškinę, jog Konstitucinis Teismas yra teismas, vykdantis konstitucinį teisingumą, buvo šališki, nors realiai buvo apgintas Konstitucinio Teismo, kaip konstitucinės kontrolės institucijos raison d’être. Dar opesni klausimai atrodytų su teisėjų pensijomis. Taip, iš šono gali pasirodyti neskanu, kai teisėjai sprendžia dėl savo pačių pensijų, tačiau Konstitucija ir įstatymai nenumato jokių kitų problemos sprendimo būdų. Konstitucinių bylų objektas suponuoja kitokį, nei kituose teismuose nušalinimo instituto taikymą.

Tos pačios problemos nekamuoja vien tik Lietuvos. Neretas, vadovaudamasis posakiu “už tvoros žolė visada žalesnė“, idealizuoja JAV konstitucinės kontrolės modelį, kuriame ją vykdo Aukščiausiasis federalinis teismas. Kad viskas nebūtų taip romantiška pateikiu “The Washington post“ straipsnį “Roberts defends Supreme Court colleagues on recusal issue“. Analogiškos problemos, kai bandoma sprendžiamas “Baracko Obamos sveikatos apsaugos plano“ konstitucingumas. Nenusišalino teisėja Elena Kagan, nors iki paskyrimo teisėja dirbo B. Obamos vyriausybės atstove (solicitor general) Auksčiausiajame teisme. Teisėjas Clarence Thomas nenusišalino, nepaisant aktyvaus dalyvavimo konservatorių polinėje veikloje. Aukščiausiojo teismo pirmininkas viešai pasakė, kad žmonės turėtų suprasti pagrindinį skirtumą tarp žemesniųjų teismų ir Aukščiausiojo federalinio teismo, nes žemesnės instancijos teismuose teisėjai gali būti pakeisti, tačiau tam nėra galimybių Aukščiausiajame teisme. Analogiškai yra ir su Lietuvos Konstituciniu Teismu, nes pakeisti teisėjų tiesiog neegzistuoja objektyvių galimybių. John G. Roberts taip pat pridūrė, kad Aukščiausiojo teismo teisėjas negali nusišalinti vien dėl patogumo arba tam, kad paprasčiausiai išvengtų kontraversijos. Jei tai pasakytų R. K. Urbaitis, neabejoju, kad tai būtų priimta kaip teisėjo arogancijos išraiška. Kokios reakcijos susilaukė jo komentarai po nutarimo paskelbimo:

“Perskaitęs nutarimo rezoliucinę, KT pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis pareiškė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų įtvirtinimo gali būti keliamas pareigūnų atsakomybės klausimas.

Anot jo, KT jau anksčiau buvo pasisakęs dėl prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų nuostatų reguliuojamų dalykų, tad tokius įstatymus įtvirtinę valdžios atstovai galimai ignoravo Konstituciją.

“Jie neatsižvelgė į KT nutarimus, sprendimus, kuriuose buvo aiškinamos Konstitucijos 40 straipsnio 3-ios dalies nuostatos. Jiems Konstitucija ir jos aiškinimas buvo žinomi. Galėtų būti sprendžiamas ir toks atvejis dėl tokių pareigūnų aplaidaus pareigybių atlikimo, jeigu jie specialiai ignoruoja Konstituciją ir jos nuostatas“, – perskaitęs nutarimo dalį savo asmeninę poziciją teigė R.K. Urbaitis.“

Suprantu, kad, ko gero, jam nederėjo sakyti šio komentaro. Tačiau egzistuoja aiški konstitucinė doktrina, kuri draudžia bandyti apeiti konstitucinio teismo nutarimą dar kartą priimant analogišką reguliavimą. Aukštųjų mokyklų autonomijos principas buvo išaiškintas daugiau kaip prieš dešimtį metų, tačiau, vykdant aukštojo mokslo reformą, buvo ramiai jo nepaisoma.  Dėl pareigūnų atsakomybės buvo perlenkta, nes tam reikia politinės valios iš valdančiosios daugumos, kurios tikėtis nėra įmanoma, kai priimi jų reformą griaunantį sprendimą. Todėl čia praleista proga patylėti. Akivaizdu, kad kalbėjo emocijos, kurios galėjo būti iššautos pastaruoju metu politikų neadekvačios kritikos Konstituciniam Teismui kontekste. Baisiausia yra tai, kad politikai Konstitucinį Teismą padarė įrankiu nesutarimams tarp Seimo opozicijos ir pozicijos spręsti, o kaltas visada lieka Konstitucinis Teismas. Gaila, kad politikai viešoje erdvėje neadekvačiai reaguodami į šio teismo sprendimus visų pirma kerta per piliečių pasitikėjimą valstybę. Kadangi Seimas ir Vyriausybė piliečių akyse save diskreditavę galutinai, tai liko tylioji ir neutralioji valdžios šaka – teisminė. Baisiausiai šioje situacijoje atrodo teisingumo ministras, kuris būdamas profesionalus teisininkas, atrodo, solidarizuodamasis su savo partijos kolega ir švietimo ministru, savo tinklaraštyje rašo:

“Apskritai žiūrint į Konstitucinio Teismo nutarimo kryptį ir vinguriavimą tarp „prieštarauja“ ir „neprieštarauja“ Konstitucijai negali atsikratyti minties, kad galiausiai Konstitucijai neprieštarauja niekas, kas yra naudinga puikiajam (be ironijos) mano Vilniaus universitetui, ir prieštarauja viskas, kas jam (arba jo, taip vadinamam „establishmentui“) nėra naudinga. (Įtariu, kad šioje šviesoje tenka vertinti ir Nutarimo nuostatą, kad „tam tikrais atvejais konkrečioms aukštosioms mokykloms gali būti nustatomos specialiosios jų teises, autonomijos ribas, organizacinę ir valdymo struktūrą apibrėžiančios normos, besiskiriančios nuo tų, kurios nustatytos taikant bendrą įstatymų nustatytą visų aukštųjų mokyklų teisinį reguliavimą“).“

Taip suduodamas smūgi savo kuruojamai sričiai. Kaip turi pasitikėti Konstituciniu Teismu eilinis pilietis, jeigu teismo nešališkumu abejoja teisingumo ministras?

V. Pakalniškis apie daikto požymius

Profesorius vaizdingai iliustruoja, CK 4.1 str. nurodytus, daikto, kaip civilinių teisių objekto, požymius:

Pavyzdžiui, grybai, kurie natūraliai auga miške, nėra civilinių teisių objektas. Tačiau, kai žmogus juos surenka laikydamasis teisės aktų nustatytų reikalavimų, tai reiškia, kad jis juos pasisavina, ir nuo to momento tie grybai, kuriuos žmogus surinko, tampa civilinių teisių objektu – daiktu. Jeigu grybautojas tuos grybus parduos įmonei, kuri gamina maisto gaminius, tai iš grybų bus pagaminamas naujos rūšies daiktas, pavyzdžiui, konservuotos grybų salotos.

Šaltinis: “Daiktinė teisė“ Vytautas Pakalniškis ir kiti. MRU 2010.

Konstitucinis Teismas apibendrino doktriną

Nemėgstu rašyti recenzijų ir panašių dalykų, tačiau privalau pareklamuoti knygą, kuri liko nepastebėta. Jos nerasi nei Baltose lankose, nei Vagoje.. Net nerasi Mykolo Romerio Universiteto bibliotekoje (paskutinį kartą tikrinau prieš Kalėdas, deja dovanų neradau..). Praėjusių metų pabaigoje Konstitucinis Teismas išleido knygą “Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos 1993-2009“. Pats pavadinimas puikiausiai pasako, apie ką leidinys.

Knygą sudarė kompetentingi asmenys: E. Jarašūnas, K. Jankauskas ir V. Staugaitytė. Pasirinkta forma turi privalumų ir trūkumų. Privalumas yra tai, kad ji sudaryta tarsi Konstitucijos komentaras t.y. imami iš eilės Konstitucijos skyriai, skirsniai, straipsniai ir jų dalys ir taip dėliojama visa esanti KT doktrina, kuri buvo sukurta aiškinant Konstitucijos nuostatas. Prie trūkumo priskyriau, nors ko gero tai nėra trūkumas, tai jog doktrina labai kartojasi pvz.: paėmus konstitucinį teisinės valstybės principą rasime per daugybę puslapių besikartojančius išaiškinimus, to taip atsiranda didžiulė teksto apimtis ir atgrasoma nuo nuoseklaus šios knygos skaitymo.  Po keleto puslapių pradeda atrodyti, jog mokaisi mintinai. Nors kaip ir minėjau, tai neturėtų būti trūkumu, nes parašytas ne romanas, o pasirinkus minėtą metodologiją nuosekliai ir chronologiškai dėliojama visa konstitucinė doktrina, todėl pasikartojimų kaip ir nebuvo galima išvengti. Už tai, jie padeda, kai nori rasti visą doktriną siejančią tam tikrą konstitucinę nuostatą. Tai šią knygą padaro nuostabiu teisininko darbo įrankiu.

Minėjau, kad knygos sudarymas panašus į Konstitucijos komentarą, o leidinio sudarytojai pateikia tokio pasirinkimo argumentaciją:

“Rengiant šią knygą daug diskutuota apie jos koncepciją, dalių išdėstymą, turinio apimtį ir elementus, juolab kad pasidairius matyti, jog įvairiose valstybėse konstitucinės jurisprudencijos pristatymo patirtis yra skirtinga. Vienur leidžiami svarbiausių bylų su komentarais rinkiniai, kitur pateikiami apdoroti oficialiosios konstitucinės doktrinos apibendrinimai, trečiur skelbiamos pagal tematiką suskirstytos konstitucinės justicijos  institucijos teisinės pozicijos.

Mūsų pasirinkimą atspindi knygos pavadinimas “Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos“, parodantis, kad joje siekiama išdėstyti teisiškai reikšmingas oficialias konstitucines interpretacijas.  Todėl ši knyga  (nepaisant panašumo į Konstitucijos komentarą, konstitucinės teisės vadovėlio metmenis ar susistemintą Konstitucinio Teismo aktų ištraukų rinkinį) – tikrų tikriausia jurisprudencinė konstitucija t.y. joje susistemintai išdėstytos oficialiai išaiškintos ir realiai taikomos konstitucinės nuostatos.“

Turbūt, norintiems sužinoti, kaip po tiek išaiškinimų atrodytų mūsų gyvoji Konstitucija šis leidinys padėtų susidaryti tam tikrą vaizdą (knygos apimtis 1100 psl.). Aišku, tai nėra baigtas darbas, nes Konstitucija byla po bylos plėsis iki begalybės (?). Būčiau buvęs nepaprastai dėkingas, jei būčiau turėjęs šią knygą, kai studijavau konstitucinę teisę. Ji ypač praverstų teisininkams, kurie tingi (neturi laiko?) skaityti visus KT nutarimus nuo A iki Z.  Taip pat būtų naudinga ir tiems, kurie savarankiškai neoficialiai bando aiškintis Konstitucijos nuostatas, taip neretai jas tarpusavyje supriešindami, paneigdami konstitucinius principus ir jų loginius-sisteminius ryšius.

Man asmeniškai ši knyga ypač naudinga, nes prisidės ne prie vieno ateities įrašo šiame tinklaraštyje.. Gerai, kad sudarytojai nepatingėjo, nes ne jiems vieniems buvo kilusi idėja parašyti kažką panašaus. Atsižvelgiant į tęstinius procesus, ateityje prireiks ir sekančių tomų..

 

%d bloggers like this: