Dėl kandidato į savivaldybių tarybas nuteisimo biografinio fakto

Prieš porą savaičių Konstitucinis Teismas priėmė “tylųjį“ nutarimą (2011 11 17), dėl tam tikrų savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – įstatymas) nuostatų konstitucingumo. Pavadinau jį tyliuoju, nes, priešingai nei dėl šeimos koncepcijos, šis nutarimas nesulaukė absoliučiai jokio dėmesio viešojoje erdvėje. Šiame įraše ketinu aptarti pirmąją nutarimo dalį, kurioje tikrinamas galiojančio savivaldybių tarybų įstatymo 89 str. 1 d.:

Savivaldybės tarybos nario mandato netekimas dėl rinkėjams nepaskelbtos turėtos teismo nuosprendžiu (sprendimu) paskirtos bausmės

1. Kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos arba įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Apie tai jis nurodo kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje, nesvarbu, ar teistumas pasibaigęs ar panaikintas. Rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu, prie kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“. Tai pažymėti neprivaloma, jeigu asmuo okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei.“

Problemą iškėlė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), kuris savo pareiškime nurodė:

“Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį kandidatai, teismo pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, kurios vėliau dekriminalizuotos, t. y. iš esmės pripažintos nepavojingomis, prilyginami kandidatams, teistiems už nusikalstamas veikas, kurios nėra dekriminalizuotos ir pagal galiojančius įstatymus pripažįstamos pavojingomis, užtraukiančiomis baudžiamąją atsakomybę, – abiem atvejais kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu rinkėjams apie kandidatų pripažinimą kaltais dėl nusikalstamų veikų pateikiama vienoda informacija, kuri rinkimų teisės požiūriu laikytina negatyvia, galinčia silpninti kandidatų galimybes būti išrinktiems ir atstovauti atitinkamos savivaldybės visuomenės interesams, – negali būti pateisinamas viešuoju interesu, siekiu informuoti rinkėjus apie kandidatus ar kitais teisėtais tikslais ir neproporcingai riboja pasyviąją nuolatinių savivaldybių gyventojų, pripažintų kaltais dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, jeigu tokios veikos vėliau dekriminalizuotos, rinkimų teisę, t. y. jų teisę būti išrinktiems. Todėl pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniams proporcingumo, teisingumo principams.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad „kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis <…> įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo“, nėra visiškai aiškus, nes kalbant apie tą patį laikotarpį iki 1990 m. kovo 11 d. vartojamos dvi skirtingos sąvokos, kuriomis įvardijami to laikotarpio teismai: „Lietuvos Respublikos teismai“ ir „okupaciniai teismai“, ir nėra vienareikšmiškai aišku, ar turėtų būtų viešai skelbiami dėl kandidatų priimti Lietuvos TSR teismų nuosprendžiai, teisės subjektams yra pasunkinta galimybė žinoti, ko iš jų reikalaujama. Taigi pareiškėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, atskleidžiančias teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo reikalavimų prasmę, abejoja ir dėl ginčijamos nuostatos atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui“

Taigi pareiškimo esmė – nuteisimo faktas, dėl dekriminalizuotų veikų, kai asmuo buvo nuteistas iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikotarpio. Problema pasireiškia dvejose vietose:

1) nuteisimo fakto nurodymas kandidato į savivaldybių tarybas anketoje;

2) nuteisimo fakto nurodymas kandidato į savivaldybių tarybas rinkimų plakate.

Pastebėtina, jog suinteresuotas asmuo, Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas V. Kurpuvesas pritarė LVAT’o pozicijai. Taip pat įdomus dalykas, jog rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Teisės instituto direktoriaus dr. Algimanto Čepo ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros vedėjo prof. dr. Egidijaus Kūrio rašytiniai paaiškinimai. Tai yra ypač retas atvejis, kai LRKT gauna ne Konstitucinio ginčo šalių paaiškinimus. Gaila, bet šių paaiškinimų turinio nutarime neįmanoma identifikuoti.

Grįžtant prie problemos esmės LRKT visų pirma paaiškina įstatymo 89 str 1 d. teisinio reguliavimo paskirtį:

ginčijamo teisinio reguliavimo paskirtis – užtikrinti, kad rinkėjai, spręsdami dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gautų galinčią būti jiems reikšmingą informaciją apie kandidatus į savivaldybių tarybų narius arba apie tai, kad kandidatai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų.“

Taigi kandidatas turi pareigą paskelbti šią informaciją:

“89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kandidato į savivaldybės tarybos narius pareiga viešai paskelbti informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, suprantama kaip jo pareiga kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje įrašyti tokią informaciją.“

O šios pareigos nevykdymas reikštų:

“informacijos apie tai, kad kandidatas teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nepaskelbimas, tiek klaidingos informacijos paskelbimas yra pagrindas inter alia neregistruoti asmens kandidatu į savivaldybės tarybos narius, panaikinti kandidato registravimą.

Labai svarbus išaiškinimo momentas, nors bent truputį išmanantiems baudžiamąją teisę asmenims (pvz. koks esu aš – iš esmės suprantu tik principines nuostatas) buvo seniai aiškus, kad teistumas kaip baudžiamosios teisės institutas ir nuteisimo faktas yra skirtingi dalykai:

“Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1, 6 dalyse (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijos), aiškinant jas kartu, nustatyta, kad kai sueina nustatyti teistumo terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais teismui skiriant bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, sprendžiant dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažįstant asmenį pavojingu recidyvistu.

Pažymėtina, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.“

Konstitucinis Teismas pabrėžė rinkimų proceso principines nuostatas:

“Konstitucijos garantuojama asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam savivaldybės tarybos nariu – svarbi asmens konstitucinė teisė (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas); Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nustato <…> rinkimų įstatymai“ reiškia, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas, kurie yra konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam savivaldybės tarybos nariu yra įtvirtinta ir Konstitucijos 119 straipsnyje, kurio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, o šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką; Konstitucijoje numatytų politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai; įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų rinkimų proceso skaidrumą – būtiną prielaidą rinkėjams pasitikėti atstovaujamąja institucija (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

Rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas. Rinkimų teisė (ir aktyvioji, ir pasyvioji) yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas), kuri įgyvendinama inter alia dalyvaujant formuojant politines atstovaujamąsias institucijas (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).“

Toliau parodoma kaip vienas iš būtinų demokratijos elementų – rinkimai (apimantys pasyviąją ir aktyviąją teisę) sistemiškai sąveikauja su kita konstitucine vertybe – visuomenės teise žinoti (teisė į informaciją pagal Konstitucijos 25 str.):

“Įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų tvarką, inter alia tai, kokią informaciją rinkėjams turi viešai pateikti asmenys, siekiantys būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais, taip pat konkrečius reikalavimus, kaip ši informacija turėtų būti pateikiama, kad rinkėjai būtų tinkamai informuoti.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia per demokratiškai išrinktus atstovus, turi sudaryti prielaidas atspindėti rinkėjų valią, inter alia užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų yra konstitucinė teisė gauti informaciją, ji įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje.

Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Konstitucinė teisė gauti informaciją – svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

Taigi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies ir 119 straipsnio 2 dalies nuostatas aiškinant kartu su 25 straipsnyje įtvirtinta inter alia visuomenės teise gauti informaciją pažymėtina, kad visuomenės interesas būti informuotai ypač svarbus politinių atstovaujamųjų institucijų, inter alia savivaldybių tarybų, rinkimų procese. Rinkimų procese turi būti sudarytos realios galimybės aktyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems asmenims, sprendžiantiems dėl kandidato tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gauti informaciją apie svarbius tokio asmens gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus. Rinkėjui reikšminga informacija laikytina ir tokia informacija, kad asmuo, siekiantis būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas kandidato pareigą viešai paskelbti, jeigu jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turėtų nustatyti konkrečius reikalavimus, kaip tokia informacija turėtų būti pateikiama tinkamai ir neklaidinant rinkėjų, inter alia, kad kandidatas turi nurodyti, kada, dėl kokios būtent nusikalstamos veikos ir kurios valstybės įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) jis buvo pripažintas kaltu.“

Konstitucinis Teismas paaiškina nuteisimo fakto nurodymo svarbą:

“Tai, kad veika, dėl kurios padarymo asmuo teismo buvo pripažintas kaltu, vėliau pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus buvo pripažinta nenusikalstama (dekriminalizuota), nereiškia, kad toks asmuo gali būti laikomas praeityje nepadariusiu nusikalstamos veikos. Pažymėtina ir tai, kad jeigu asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, tai nereiškia, kad asmens pripažinimas kaltu dėl tokios veikos nėra svarbus gyvenimo faktas.

Taigi informacija apie tai, kad asmenys, siekiantys būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais, teismo buvo pripažinti kaltais dėl minėtų nusikalstamų veikų, net ir tais atvejais, kai jos vėliau dekriminalizuotos, taip pat tais atvejais, kai veikos, dėl kurių asmenys užsienio valstybės teismo buvo pripažinti kaltais, pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikomos nusikalstamomis arba asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tokias veikas laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, yra svarbi rinkėjams apsisprendžiant dėl kandidatų tinkamumo renkamoms pareigoms, nes suteikia galimybę sužinoti apie svarbius jų gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus. Pažymėtina, kad asmuo, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nurodydamas informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turi galimybę tokią veiką konkrečiai nurodyti ir pateikti pakankamai plačią ir išsamią informaciją apie ją. Taip sudaromos pakankamos prielaidos rinkėjams tinkamai įvertinti tokią informaciją ir apsispręsti dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas asmeniui, siekiančiam būti išrinktam savivaldybės tarybos nariu, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje pateikti informaciją apie tai, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, neatsižvelgiant į tai, kad ji vėliau dekriminalizuota, taip pat į tai, kad asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, atitinka teisėtą ir visuomenei svarbų tikslą – jos interesą būti informuotai renkant savivaldybių tarybų narius, nesuvaržo asmens, kuris siekia būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, teisių labiau negu reikia šiam tikslui pasiekti, negali būti traktuojamas kaip neproporcingas ir nepaneigia Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės, todėl yra konstituciškai pagrįstas

LRKT padaro išvadą, kad:

“Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, nepažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės įstatymui principo, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisės būti renkamam, lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės, konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia iš jo kylančių teisingumo, proporcingumo principų.“

Ką tai reiškia? Iš esmės šio teisinio reguliavimo pripažinimas konstitucingu reiškia, kad Konstitucinis Teismas mano, jog rinkėjai nėra kvaili ir jų teisė būti informuotais ir yra svarbesnė vertybė t.y. gavę išsamią informaciją dėl nuteisimo fakto, jie sugebės patys ją adekvačiai įvertinti.

Atkreiptinas dėmesys, kad čia normos konstitucingumas buvo išskaidytas į dvi dalis. Ne veltui įrašo pradžioje problema į dvi dalis padalinau ir aš. Pagal LRKT ši įstatymo norma yra konstitucinga tik ta apimtimi, kurioje kalbama apie nuteisimo fakto nurodymą kandidato į savivaldybių tarybas anketoje. Kadangi šioje anketoje kandidatas informaciją gali nurodyti išsamiai t.y. jis joje rinkėjui gali pateikti ir paaiškinimą, už kokią veiką buvo nuteistas, kad ji dabar yra dekriminalizuota ir t.t. Todėl viršų ima rinkėjo teisė žinoti. Kita išaiškinimo dalis bus dėl rinkiminių plakatų, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nes ten išsamiai informacijos nenurodysi ir tiesiog skeliama apie nuteisimo faktą(plakate esantis įrašas – “Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“).

LRKT pabrėžia asmenų lygybės, teisinio tikrumo ir teisinės valstybės principus:

“Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai.

Vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Iš konstitucinio teisinės valstybės principo elemento – proporcingumo principo – kyla reikalavimas, kad įstatyme numatytos priemonės atitiktų teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės būtų būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir nevaržytų asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.“

Paaiškinama, kad įstatymų leidėjo teisė nustatyti rinkimų tvarką nėra absoliuti, jog turima paisyti iš Konstitucijos imperatyvių:

“Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintų nuostatų kylančią pareigą įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, turi diskreciją inter alia nustatyti, kokią informaciją apie kandidatus į savivaldybių tarybų narius rinkėjams turi pateikti rinkimus organizuojančios institucijos ir kaip ji turi būti pateikiama. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti. Nustatydamas, kokią informaciją apie kandidatus turi pateikti rinkimus organizuojančios institucijos ir kaip ji turi būti pateikiama, įstatymų leidėjas turi užtikrinti iš Konstitucijos kylančius imperatyvus, inter alia lygią pasyviąją rinkimų teisę, ją įgyvendinančių subjektų sąžiningos konkurencijos rinkimuose, rinkimų proceso skaidrumo, teisingumo principus. Taigi, įtvirtindamas rinkimus organizuojančių institucijų pareigą rinkėjams pateikti informaciją apie kandidato pripažinimą kaltu dėl nusikalstamos veikos, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti, kaip tokia informacija turėtų būti tinkamai pateikta, kad rinkėjai galėtų apsispręsti dėl kandidato tinkamumo.“

Toliau paaiškinama rinkiminio plakato paskirtis:

kandidato plakato ar plakato su kandidatų sąrašu paskirtis yra informuoti apie rinkimuose į savivaldybės tarybą kandidatuojančius asmenis, o ne pateikti išsamią informaciją apie visus svarbius jų gyvenimo faktus.

Pažymėtina, kad kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje ir kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu informacijos apie asmenis, siekiančius būti išrinktais savivaldybės tarybos nariais, viešo paskelbimo būdas iš esmės skiriasi.

Minėta, kad asmuo, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nurodydamas informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turi galimybę tokią veiką konkrečiai nurodyti ir pateikti pakankamai plačią ir išsamią informaciją apie ją; taip sudaromos pakankamos prielaidos rinkėjams tinkamai įvertinti tokią informaciją ir apsispręsti dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu.

Informacijos lakoniškumas sąlygoja, kad nuteisimo fakto paskelbimas plakate, nepaaiškinant detaliau – prieštarauja Konstitucijai, nes:

“Pažymėtina, kad tarp nusikalstamų veikų, kurios vėliau dekriminalizuotos, taip pat pagal užsienio valstybės teisę nusikalstamomis laikomų veikų, kurios pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikomos nusikalstamomis arba už kurias patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, ir veikų, kurios pagal Lietuvos Respublikos teisę yra laikomos nusikalstamomis, yra esminis skirtumas. Todėl negali būti nustatyta rinkimus organizuojančių institucijų pareiga iš esmės skirtingą minėtą informaciją leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu pateikti vienodai, kad nebūtų sudaroma prielaidų rinkėjus suklaidinti, nes iš esmės skirtinga informacija apie kandidatus gali būti įvertinta vienodai, kaip negatyviai juos apibūdinanti; taip rinkėjams pasunkinama galimybė teisingai apsispręsti dėl kandidato tinkamumo renkamoms pareigoms.

Vadinasi, teisiniu reguliavimu, pagal kurį rinkimus organizuojančios institucijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu visais atvejais turi informuoti, pateikdamos vienodą įrašą „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, – ir tada, kai asmens padaryta veika yra laikoma nusikalstama, ir tada, kai tokia veika pagal Lietuvos Respublikos teisę jau nėra arba niekada ir nebuvo laikoma pavojinga visuomenei, – pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kandidatams nesudaroma sąžiningos konkurencijos rinkimuose sąlygų.

Taigi konstatuotina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės neturi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, jeigu asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, arba jeigu asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui principą, 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą asmens teisę būti renkamam, lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, inter alia iš jo kylančius teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo principus.“

Iš šio nutarimo pamatome, kaip skirtingose situacijose sąveikauja rinkimų teisė su visuomenės teise būti informuotai ir kaip vienu atveju, kai informacija išsami, ji nepažeidžia asmenų lygybės, o kitu atveju, kai informacija neišsami – pažeidžiamas asmenų lygybės principas. Visiškai pritariu tokiam Konstitucinio Teismo išskaidymui, kai tik dalis normos buvo pripažinta nekonstitucinga.

Kitos šio nurimo dalies apžvalgą ketinu pateikti artimiausiu metu :)

Dėl Konstitucijos pataisų, susijusių su administraciniais teismais

Praėjusią savaitę Seime pradėtos svarstyti Konstitucijos pataisos (projektas XP-2539(2)). Jų esmė teisinio reguliavimo pakeitimai įtvirtinant administracinių teismų formavimo tvarką, keičiant teisėjų skyrimo mechanizmą ir t.t. ir įtvirtinant jį Konstitucijoje. Plačiau žiniasklaidoje apie pakeitimus čia. Pakeitimais iš esmės yra pildomas konstitucinis reguliavimas. Iki šiol Konstitucijoje atskirai nebuvo įtvirtinta administracinių teismų padėtis, tiesiog 112 straipsnio antroje dalyje numatyta, kad:

“Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai“, o to paties straipsnio ketvirtoji dalis nustato: “Teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas.“

Taip Konstitucijoje buvo palikta galimybė įsteigti specializuotus teismus t.y. tokius, kurie turi tam tikrą išskirtinę kompetenciją palyginus su bendrųjų teismų nagrinėjamais klausimais. 2000-01 metais šia Konstitucijos nuostata buvo pasinaudota ir įkurti specializuotieji administraciniai teismai, o visas reguliavimas susijęs su jų sudarymu ir kompetencija, kaip ir nurodo Konstitucijos minėto straipsnio 4 dalis, buvo sureglamentuotas teismų įstatyme.

Numatyti pakeitimai siūlo formaliai papildyti Konstitucijos nuostatas perkeliant pakeisti teismų įstatymo reguliavimą t.y. iš esmės į Konstitucijos skyrių Teismai, Seimas ir Prezidentas prie šių valdžios institucijų, kur kalbama apie teismų formavimą pridėti sąvokas “administracinis teismas“ ir “Vyriausias administracinis teismas“. Lengviausia šiuos pakeitimus pamatyti lyginamajame variante. Tačiau taip bus pakeista ir  Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo  (toliau – LVAT) skyrimo tvarka, o tai vertinčiau esminį šių pakeitimų tikslą. Planuojamais pakeitimais norima LVAT’o teisėjų ir pirmininko skyrimo tvarką padaryti analogišką Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų ir pirmininko skyrimo (kalbant apie pirmininką ir atleidimo) tvarkai. Vien dėl šios idėjos esu linkęs pritarti S. Šedbaro iniciatyvai. Manau, visai logiškas sprendimas, kad administracinių teismų hierarchijos viršuje esančio teismo formavimo procese dalyvautų ir įstatymų leidžiamoji valdžia. Dabar šie teisėjai skiriami “įprasta tvarka“ t.y. apsiribojant Prezidentu ir teisėjų tarybos rekomendacija. Mano manymu, Prezidento teikimu šio teismo teisėjus skiriant Seimui būtų dar vienu atveju įgyvendinamas konstitucinis stabdžių ir atsvarų principas. Konstitucinis teismas viename neviename nutarime yra atskleidęs šio principo turinį:

“Valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, ir stabdžiai bei atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai; Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį apibūdina ir valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė bei atsvara, neleidžianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą.“

Paprastai tariant, būtų dar vienas būdas valdžioms veikti kartu t.y. bendradarbiauti.

Iš dabar galiojančio konstitucinio reguliavimo galima daryti išvadą, kad Seimas dalyvauja teisminės valdžios formavime būtent tais atvejais, kai formuojama “aukščiausioji teisminė valdžia“, o į “žemesnes“ nesikiša. Tai pasireiškia per Konstitucinio teismo teisėjų skyrimą, LAT’o teisėjų ir pirmininko skyrimą ir Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjus ir pirmininko skyrimą. Logika diktuoja, tai, kad  LVAT’ą reikia pripažinti kaip aukščiausiąją specializuotųjų administracinių (skaitytojo egriseus pastaba) teismų instituciją, nes tai yra paskutinė ir apeliacinė instancija administracinėse bylose, taip pat pritarčiau prof. V. Nekrošiaus nuomonei, kad šis teismas iš esmės vykdo ir kasacinę funkciją administracinėje teisenoje. O pripažinus tai, manau, ji turi turėti analogišką statusą ir visoje teismų sistemoje, todėl ir jos formavimas turėtų būti analogiškas to paties Lietuvos Aukščiausiojo teismo formavimui. Todėl drįsčiau daryti išvadą, kad Seimo dalyvavimas Vyriausiojo administracinio teismo formavime yra būtinas.

Kitas klausimas yra, kam šį reguliavimą kelti į Konstituciją?  Pačios Konstitucijos nuostatos minėtame 111 straipsnyje nurodo, kad tai turėtų būti daroma teismų įstatyme. Realiai aš pats esu didelis Konstitucijos teksto keitimo priešininkas ir manau, kad tai gali būti daroma tik kraštutiniais atvejais. Mano manymu, kylant konstitucinei problemai ją reikia aiškinti, o ne keisti Konstituciją. Šiuo atveju, atrodo, kad problemos nėra, o ją spręsti galima tiesiog minėtas nuostatas sureglamentuojant ne Konstitucijoje, o teismų įstatyme. Taip būtų paprasčiau pakeisti reguliavimą, nes nereikėtų atlikti sudėtingo Konstitucijos keitimo proceso. Tačiau atsakant į išsikeltą klausimą, manau vienintelis racionalus atsakymas gali būti, kad normoms norima suteikti aukščiausią juridinę t.y. konstitucinę galią. Taip šios normos būtų stabilesnės – labiau atsparios norams jas keisti ateityje. Taip pat visų aukščiausiųjų teisminės valdžios hierarchijos institucijų formavimo pagrindai būtų eksplicitiškai įtvirtinti Konstitucijos tekste, o tai parodo šiokį tokį teisinio reguliavimo nuoseklumą. Taip pat tai parodytų, kad per dešimtį metų administraciniai teismai prigijo mūsų teisinėje sistemoje ir galutinai legitimizavosi.

Nežinau ar šių argumentų pakaktų keisti Konstituciją. Norėčiau paminėti dar vieną dalyką, kuris buvo įtvirtintas 2006 kovo 28 d., jame nustatytos sąlygos kada galima keisti konstitucinę doktriną: neišvengiamumas, objektyvi būtinybė, konstitucinis pagrindimas ir pateisinimas. Manau, šių kriterijų visetu  derėtų vadovautis ir keičiant patį Konstitucijos tekstą, jeigu pripažįstame, kad konstitucinė doktrina yra Konstitucija plačiąja prasme t.y. sąlygos apskritai keisti Konstituciją turėtų būti vienodos.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad pritarčiau šiems Konstitucijos pakeitimams, nors nemanau, kad jie yra neišvengiami ar objektyviai būtini, nors drįsčiau juos vertinti kaip konstituciškai pagrįstus ir pateisinimus.

P.S. Mano manymu, pačiame projekte yra palikta juridinės technikos klaida, kurią būtina peržiūrėti:

„Apylinkių, apygardų, apygardų administracinių (padaryta pataisa) ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.“

Šią norma iš esmės reikia pertvarkyti, nes įdėjus “administracinius teismus“ į ją ir palikus sąvoką “specializuotų teismų teisėjus“ atsiranda dviprasmybių. T.y. naudojamas jungtukas ir, o tada kyla klausimas ar administraciniai teismai nebėra specializuoti?  Pripažįstant, kad jie specializuoti, atsiras Konstitucijos normų koliziją, vienoje normoje sakoma, kad specializuotų teismų teisėjus skiria Prezidentas, o tos pačios normos pakeistoji antra dalis sako, kad Vyriausiojo administracinio teismo teisėjus ir skiria Seimas prezidento teikimu. Manau, klaidingoje normoje užtektų išbraukti “specializuotųjų teismų“ sąvoką ir taip išvengti galimos dviprasmybės. Tada norma atrodytų taip:

„Apylinkių, apygardų, apygardų administracinių teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.“