Žyma: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Ar vienašaliams sandoriams gali būti taikomos CK įtvirtintos sutarčių teisės bendrosios nuostatos?

2016 m. gegužės 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą (Nr. 3K-3-207-219/2016) gana įdomioje ir tikrai sudėtingoje byloje, kurioje vienas iš sprendžiamų klausimų buvo CK neapibrėžto prievolių įvykdymo užtikrinimo teisėtumas ir galiojimas.

Jeigu teisingai supratau, tai to užtikrinimo būdo esmė yra ta, kad keli asmenys įsipareigojo užtikrinti skolos gražinimą kreditoriui už skolininką:

“Įsipareigojimo lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojime aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo paskolos davėjai (UAB „Baltijos stiklas“) sumokėti už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ paskolos sumą ir palūkanas pagal pateiktą lentelę (Įsipareigojimo 3–4 punktai).”

Man labai primena laidavimą, nes būtent laidavimo kaip užtikrinimo būdo tikslas yra iš esmės sukurti solidariąją prievolę, kai vietoje galimybės nukreipti reikalavimą į vieną skolininką, atsiranda galimybė reikalauti iš daugiau negu vieno pradinio skolininko. Laidavimu į Įsipareigojimą kvalifikavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau apeliacinė instancija pasakė, kad tai nėra laidavimas. Kodėl būtent taip, LAT’o sprendime nėra atsakymo, bet jis randamas Lietuvos Apeliacinio Teismo 2015 m. lapkričio 18d. sprendime Civilinė byla Nr. 2A-124-943/2015. Esminiai ApT’o argumentai kodėl tai nėra laidavimas – Įsipareigojimu sukurta prievolė nei akcesorinė, nei sąlyginė, ji yra savarankiška. Iš tiesų, su šiais argumentais galima sutikti.

Kita vertus, laidavimu ApT’as šio santykio matyt nenorėjo pripažinti ir todėl, nes Įsipareigojimas nebuvo pasirašytas kreditoriaus, todėl ApT’as priėjo prie išvados, kad tai yra vienašalis sandoris:

“Įsipareigojimo forma, turinys, pasirašymo aplinkybės suponuoja, kad tai yra vienašalis sandoris, atitinkantis visus formaliuosius įstatyme įtvirtintus reikalavimus ir saistantis jį pasirašiusius asmenis (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys, 1.64 straipsnis)”.

Šios pozicijos nekvestionavo ir LAT’as:

“Priešingai, teismas pažymėjo, jog Novacijos sutartis, nors ir pakeista Įsipareigojimu, yra galiojanti. Atsižvelgiant į tai, kad Įsipareigojimas, kaip buvo nustatyta apeliacinės instancijos teismo, yra vienašalis sandoris, UAB „Baltijos stiklas“ parašo nebuvimas ant šio sandorio nedaro jo negaliojančio, tuo labiau kad UAB „Baltijos stiklas“ šio Įsipareigojimo teisėtumo ir neginčija.”

Problema tame, kad jeigu kvalifikuojame šį sandorį kaip vienašalį, ar galime jam taikyti CK įtvirtintas bendrąsias sutarčių teisės nuostatas, nes tai daro tiek ApT’as, tiek LAT’as. Pastarasis net nurodo:

“Teisėjų kolegija sutinka su teismų nustatyta aplinkybe, kad Įsipareigojimas turi kelių sutarčių bruožų”.

Toliau LAT’as Įsipareigojimo turiniui aiškinti naudoja sutarčių aiškinimo taisykles. Taip, tas pačias taisykles, kurios skirtos šalių suderintai valiai aiškinti. Taip pat naudoja kitas sutarčių teisės nuostatas:

“90.     Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl iš šios sutarties atsiradusios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Taigi, V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojimu aiškiai prisiėmus įsipareigojimus už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, ši jų valia negali būti paneigta ir turi būti vykdoma. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai ieškovės UAB „Baltijos stiklas“ naudai priteisė iš  V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „BiračEurope“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ 15 899 566,08 Eur.”

Mano kukliomis žiniomis, vienašaliai sandoriai nėra sutartys, t.y. sutartis yra viena iš sandorio rūšių – dvišalis sandoris. Kiek suprantu iš argumentų, teismai būtent kvalifikavo įsipareigojimą kaip vienašalį sandorį, nes Įsipareigojimo dokumente trūko kreditoriaus parašo. Ir jiems nebuvo svarbu tai, jog dalis prievolių pagal Įsipareigojimą buvo įvykdytos naujųjų skolininkų, kurie po to ginčijo įsipareigojimo teisinę galią? Noriu priminti, kad sutartis būtų laikoma sudaryta ir galiojanti nebūtina ją apskritai sudaryti raštu. Apie parašo buvimą net nekalbu, jeigu ji jau realiai buvo vykdoma skolininko. Tiek iš LAT’o, tiek tuo labiau iš ApT’o sprendimų galima matyti, kad Įsipareigojimo turinys buvo derinamas tarp teisinio santykio subjektų. Taip pat nurodoma, kad jo vienas iš iniciatorių buvo kreditorius. Tai apie ką mes kalbame? Iš tiesų, abiejų teismų motyvacija šiuo klausimu visiškai neatitinka teisės doktrinos ir pamina elementariausias civilinės teisės taisykles. Nemanau, kad ypač Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio pagrindinė funkcija yra vienodo teisės aiškinimo ir teismų praktikos formavimas, gali taip motyvuoti savo sprendimus.

Ironiška, kad bylai pasiekus kasacinę instanciją, buvo pateiktas prašymas ją perduoti išplėstinei kolegijai arba plenarinei sesijai. LAT’as atsisakė tai daryti, nes nagrinėjami klausimai nebuvo tiek sudėtingi, kad jų negalėtų išspręsti trijų teisėjų kolegija. Manau, jei šią bylą būtų nagrinėjusi išplėstinė kolegiją, tokios nešvarios argumentacijos išvengti būtų buvusi didesnė tikimybė. Apskritai, tokio tipo argumentavimas, kai nesilaikoma elementarių doktrininių taisyklių yra pavojingas, nes siekiant bylą išspręsti teisingai (o šis siekis pats savaime nėra blogas), yra paminamas bet koks teismo sprendimo argumentacijos, o tada ir paties sprendimo, kaip rezultato, prognozuotinumas.

Kai nusikalstamais veiksmais padaroma žala, darbuotojas gali būti tiesioginiu civilinės atsakomybės subjektu (skolininku)

2015 m. spalio 26 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė (Nr.3K-7-328-248/2015. Beje, šią nutartį pavyko rasti pačiame LAT interneto puslapyje, ačiū.) darbuotojo tiesioginės civilinės atsakomybės klausimą. Bendroji taisyklė, kaip žinome, yra: tuo atveju, kai darbuotojas sukelią žalą, tai kyla netiesioginė atsakomybė darbdaviui. Šį kartą teismui pasitaikė sudėtingesnė situaciją, kurią galima supaprastinti:

Asmuo A dirbo įmonėje B mūrininku. Atliekant gyvenamojo namo statybos darbus, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu ieškovas nukrito nuo perdangos ir buvo sunkiai sužalotas, todėl neteko 80 proc. darbingumo. Įmonės B vadovė (asmuo C) buvo pripažinta kalta pagal BK 176 straipsnį (Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas). Baudžiamojoje byloje mūrininkui priteista iš įmonės B turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Po kiek laiko įmonė B subankrutavo ir buvo išregistruota. Mūrininkui jo patirta žala nebuvo atlyginta.

Kyla klausimas, ar galima reikalauti žalos atlyginimo iš bankrutavusios įmonės vadovės? LAT’o išplėstinė kolegija ir žemesnės instancijos teismai mano, kad galima. Šiai išvadai pagrįsti teismas pirmiausiai pasirėmė Konstitucinio Teismo doktrina dėl žalos atlyginimo, nurodydamas:

“Jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš, inter alia, Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (2009 m. kovo 27 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas.“

Toliau teismas, remdamasis KT doktrina, plėtoja visišką žalos atlyginimo principą:

“Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į galiojantį teisinių santykių reguliavimą ir egzistuojančią teismų praktiką šiuo klausimu, sprendžia, kad siekiant visiško žalos atlyginimo principo įgyvendinimo egzistuoja poreikis plėtoti kasacinio teismo praktiką, aiškinant ir taikant CK 6.264 straipsnį dėl netiesioginės atsakomybės ir galimybės žalą išsiieškoti iš tiesioginio kaltininko tais atvejais, kai darbdavys yra likviduotas dėl bankroto. Tais atvejais, kai netiesioginės atsakomybės subjektas likviduojamas dėl bankroto, taisyklė, kad žalą patyręs asmuo gali kreiptis tik į darbdavį,  o ne į tiesiogiai žalą padariusį asmenį – darbuotoją, neatitinka principinio įstatymo leidėjų tikslo dėl nukentėjusiųjų apsaugos. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į būtinybę apsaugoti nukentėjusiojo interesus,  pažymi, kad tais atvejais, kai įmonė, pagal CK 6.264 straipsnį atsakinga už žalos atlyginimą, tačiau jos neatlyginusi, likviduojama dėl bankroto, darbdavio atsakomybės už darbuotojo veiksmais padarytą žalą taisyklė turi būti aiškinama ne kaip naikinanti savo veiksmais (neveikimu) žalą sukėlusio asmens atsakomybę, bet kaip įtvirtinanti papildomas garantijas nukentėjusiajam. Priešingas CK 6.264 straipsnio aiškinimas prieštarautų bendrajai atsakomybės už sukeltą žalą taisyklei ir visiško žalos atlyginimo (restitutio in integrum) principui.“

Šią poziciją LAT’as sustiprina ir lyginamuoju metodu naudodamas Europos deliktų teisės principus (soft law):

“Toks šios normos aiškinimas iš esmės atitinka ir Europos deliktų teisės principų (angl. Principles of European Tort Law, sutr. PETL) 6:102 straipsnio „Atsakomybė už pagalbininkus“ (angl. Liability for Auxiliaries), kuris taikomas ir atsakomybei už darbuotojus, komentarą, kuriame nurodyta, kad pagalbininkas visais atvejais gali būti traukiamas atsakomybėn kaip tiesioginis kaltininkas, tačiau nedidelio ar vidutinio neatsargumo atvejais jis turi regreso teisę į darbdavį.“

Toliau teismas paaiškina, koks yra CK 6.264 str. įtvirtintų taisyklių tikslas ir būtent kodėl įstatymų leidėjas šiuo atveju pasirenka netiesioginę civilinę atsakomybę:

“CK 6.264 straipsnyje nustatyta atsakomybės už kitą asmenį taisykle siekiama užtikrinti, pirma, nukentėjusiojo interesus (toks mechanizmas jam garantuoja operatyvų ir realų kompensacijos gavimą, nes įmonė paprastai yra finansiškai pajėgesnė už fizinį asmenį, nereikia aiškintis konkretaus kaltininko), ir, antra, ginti ir žalą padariusį darbuotoją, iš dalies apsaugant jį nuo finansinės naštos (darbuotojui nereikia skubiai atlyginti žalos, darbdavys gali nesinaudoti regreso teise ar naudotis ja ribotai). Pažymėtina, kad šie du siekiai gali būti suderinti tik tada, kai netiesioginės atsakomybės subjektas yra pajėgus patenkinti nukentėjusio asmens reikalavimus. Kai šių interesų suderinti neįmanoma ir jie konkuruoja tarpusavyje (pvz., neišliko netiesioginės civilinės atsakomybės subjekto, privalančio atlyginti žalą), prioritetas teiktinas nukentėjusio asmens interesų gynybai.“

Toliau teismas pritaiko teisėtų lūkesčių principą, nurodydamas:

“Nagrinėjamoje situacijoje aktualu, kad CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta žalą atlyginusio asmens regreso teisė į žalą padariusį asmenį: atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Darbdavio, atlyginusio darbuotojo padarytą žalą, regreso teisę į tokį darbuotoją riboja darbo teisės normos. Darbuotojas tokiu atveju atsako pagal bendras materialinės atsakomybės taisykles. DK 253 straipsnio 3 punktas kaip vieną darbuotojų materialinės atsakomybės atvejų nustato baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, atlyginimą. Atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 4 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad darbuotojas, kitam asmeniui padaręs žalos, nėra atleistas nuo turtinės atsakomybės – darbdavys turi teisę regreso tvarka išsiieškoti atlygintą žalą iš darbuotojo. Vadinasi, kasatorė negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad jai galiojančių teisės normų pagrindu nekils pareiga atlyginti žalą, padarytą netinkamai atliekant darbo funkcijas. Pažymėtina, kad išsiieškoti visą atlygintą žalą darbdavys gali ne visada, nes darbuotojui paprastai taikoma ribota atsakomybė (DK 254 straipsnis) ir tik įstatyme specialiai nustatytais atvejais jis atlygina visą padarytą žalą (DK 255 straipsnis). Darbuotojas, be kita ko, privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota BPK nustatyta tvarka (DK 255 straipsnio 2 punktas). Tai reiškia, kad darbdavys, CK 6.264 straipsnio pagrindu atlyginęs darbuotojo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, turi regreso teisę į nukentėjusiajam išmokėtą žalos, padarytos dėl darbuotojo kaltės, atlyginimą. Darbdaviui šia teise pasinaudojus, darbuotojui atsirandantys turtiniai padariniai iš esmės nesiskirtų nuo tų, kurie būtų, jei jis žalą atlygintų tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui. Tai patvirtina poziciją dėl darbuotojo tiesioginės atsakomybės galimumo, kai už jį privalantis žalą atlyginti asmuo nebeegzistuoja.“

Remiantis visais šiais argumentais, LAT prieina prie galutinės išvados:

“Darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę.“

Taigi, turime specifinę situaciją, kai galima darbuotojo tiesioginė atsakomybė esant padarytai nusikalstamai veikai. Kyla klausimas, kas būtų analogiškoje situacijoje, tik jeigu nusikalstamos veikos nebūtų? Ar tokiu atveju tiesioginė darbuotojo civilinė atsakomybė būtų apribota DK 254 str. apimtimi (ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžiu)? Kaip ši norma konkuruotų su konstituciniu principu, kad padaryta žala turi būti atlyginta visiškai? Atsakymo reikės palaukti, bet dabar aišku, kad DK 255 str. atvejais bankrutavus darbdaviui, bus galima tiesiogiai išsieiškoti patirtą žalą iš darbuotojo.

Būtų gerai, jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai grįžtų į www.lat.lt

Jau kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nebeskelbia sprendimų savo interneto svetainėje:

LAT paieška

Nežinau kaip kitiems vartotojams, bet man visada naujausią praktiką buvo patogiausia rasti LAT puslapyje. Tai lėmė keletas priežasčių: pirma, įprasta tikėtis, kad sprendimą gausi iš pirminio šaltinio, t.y. jeigu reikia LAT’o sprendimų, tai natūraliai eini į LAT puslapį, manau, taip galvoja ne vienas vartotojas. Antra, LAT puslapyje sprendimai atsirasdavo greičiausiai, po vienos, ar dviejų dienų nuo jų paskelbimo. Liteko ir kitos paieškų sistemose nutartys atsiranda vėliau. Trečia, lyginant su liteko, LAT puslapio paieška yra patogesnė ir leidžia nutartis parsisiųsti tvarkingu Word’o docx formatu, ko neleidžia liteko. Manau, tai gana svarbios priežastys, kurios lėmė tai, jog beveik kas dieną apsilankydavau tame puslapyje. Dabar jame lankytis nėra jokios prasmės, nes spaudos pranešimai su nuotraukomis tokio tipo  kaip vienas dėdė paspaudė kitam dėdei ranką, yra visiškai neaktualūs.

Suprantu, kad Seimas gali sau leisti turėti teisės aktų duomenų bazę kaip įstatymų leidybos institucija, tačiau gerus metus gėdingai neatnaujinti įstatymų suvestinių redakcijų. Iš LAT’o tikiuosi žymiai daugiau. Todėl, prašau, grąžinkite sprendimus į paiešką. Be jų ši svetainė yra iš esmės nereikalinga.

Kreditoriaus ir trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką, tarpusavio santykis

2015 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė įdomią ir sudėtingą bylą (Nr. 3K-7-276-469/2015). Esminis probleminis byloje kilęs klausimas buvo dėl to, koks yra kreditoriaus ir trečiojo asmens (naujojo kreditoriaus) santykis ir jų tarpusavio reikalavimo teisių apimtis į skolininką(us), kai trečiasis asmuo įvykdo dalį prievolės už skolininką. Pateiksiu abstrahuotą faktinę situaciją:

Tarp banko A ir bendrovės B sudaryta kredito sutartis. Ši sutartis užtikrinta hipoteka, įkeitimu bei bendrovės B akcininkai solidariai laidavo už bendrovę. Po kurio laiko bendrovei B iškelta bankroto byla. Tada trečiasis asmuo (bendrovė C) įvykdė grąžino dalį skolos (94 proc. skolos) pagal kredito sutartį bankui A ir atsistojo į kreditoriaus vietą. Bankas A priėmė šį sutarties įvykdymą, tačiau vėliau kilus ginčams pareiškė, kad trečiasis asmuo įvykdė prievolę už laiduotoją, todėl neturi teisės atsistoti į pagrindinio kreditoriaus (banko A) vietą.

Kaip supratau nagrinėdamas nutartį, bankas nenorėjo, kad trečiasis asmuo atsistotų į jo vietą grąžinęs 94 proc. skolos, nes bankui negrąžinti likę 6 proc. skolos, kurie užtikrinti hipoteka ir įkeitimu, o tai reiškia, kad bankas išlieka privilegijuotu kreditoriumi bankroto byloje. Trečiasis asmuo įvykdė prievolę už skolininką būtent dėl to, nes norėjo, kad jam pereitų hipotekos ir įkeitimo suteikiama pirmumo teisė.

LAT’as, norėdamas išnagrinėti bylą, turėjo išspręsti tris klausimus:

1. Ar trečiasis asmuo išvis turėjo teisę įvykdyti sutartį už skolininką.
2. Ar įvykdžius dalį skolos už skolininką, trečiajam asmeniui pereina dalis kreditoriaus teisių.
3. Jeigu atsakymas į pirmus du klausimus teigiamas, tai tada koks yra pradinio kreditoriaus ir naujojo (trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką) kreditoriaus reikalavimų tarpusavio santykis.

Pirmas klausimas atsakytas gana lengvai naudojant bendrąsias prievolių teisės normas ir prieinant prie išvados, kad šiuo atveju galima taikyti CK 6.50 str. esančias bendrąsias taisykles ir nėra pagrindo taikyti išimčių, draudžiančių trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę už skolininką. Teismas pabrėžė, kad vieno solidariojo skolininko sutikimas, jog prievolę įvykdytų trečiasis asmuo yra pakankamas teisėtas pagrindas prievolės įvykdymui, net jei kiti skolininkai tam ir prieštarautų:

Solidariosios prievolės atveju kreditorius turi teisę pasirinkti, kuris solidariųjų skolininkų ar keli skolininkai bendrai kokią prievolės dalį prievolės turi įvykdyti (CK 6.6 straipsnio 4, 5 dalis). O solidariesiems skolininkams įstatyme nesuteikta teisė spręsti dėl kito solidariojo skolininko prievolės vykdymo. Kai solidariąją prievolę vykdo solidarusis skolininkas, jis įvykdo prievolę ir už kitus bendraskolius, tačiau tokiu atveju jis vykdo savo prievolę, o ne prievolę už kitą asmenį, todėl jo teisė įvykdyti prievolę neribojama kitų skolininkų valia (sutikimu ar prieštaravimu). Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsikirtimų į kasacinius skundus argumentus, kad, esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo, o CK 6.50 straipsnio 2 dalies taikymas ir aiškinimas, kad bet kurio iš bendraskolių prieštaravimas užkerta kelią kreditoriui priimti prievolę iš trečiojo asmens, nors kiti bendraskoliai sutinka su tokiu prievolės vykdymu, nepriimtinas, nes paneigtų prievolės solidarumą, nepagrįstai ribotų bendraskolių teisę vykdyti prievoles; toks įstatymo aiškinimas neskatintų prievolių vykdymo – neatitiktų CK 6.83 straipsnyje įtvirtintų prievolių vykdymo principų.
Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad solidariosios prievolės ypatumai lemia tai, jog kai trečiasis asmuo (solidariosios prievolės atžvilgiu) įvykdo solidariąją prievolę, laikoma, kad ji pasibaigia įvykdymu visų solidariųjų skolininkų atžvilgiu. Esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo.

Atsakymas į antrąjį klausimą irgi nėra sudėtingas, nes yra savaime suprantama, jog jeigu tu įvykdei dalį prievolės už kitą asmenį kreditoriui, tai ta apimtimi atsistoji į kreditoriaus batus:

Neabejotina ir kasatorių šioje byloje neginčijama, kad skolos dalį sumokėjęs trečiasis asmuo turi regreso teisę išsiieškoti sumokėtą sumą iš skolininko, t. y. kreditoriaus teisių, susijusių su pagrindine prievole dalinis perėjimas trečiajam asmeniui nekvestionuojamas. Gavęs prievolės įvykdymą kreditorius negali pasilikti reikalavimo teisės; priešinga situacija prieštarautų civilinių santykių tvarkymo teisingumo, protingumo, proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą kreditoriaus praturtėjimą bei atitinkamai nepateisinamą skolininko ir skolą kreditoriui sumokėjusio trečiojo asmens interesų pažeidimą.

Trečiasis klausimas buvo sunkiausiai išsprendžiamas, nes mūsų CK nėra nė vienos nuostatos, reguliuojančios šią situaciją. Nepaisant to, LAT’as randa žavų sprendimą pasitelkdamas lyginamąjį teisės aiškinimo metodą. Šį kartą teismas pasiremia kitos valstybės statutiniu reguliavimu ir soft law. Visada studentams aiškinau, kad mūsų CK normos skirtos cesijai, novacijai, subrogacijai ir t.t. (su reikalavimo perleidimu, perėjimu ir skolos perkėlimu susiję institutai) yra su tam tikromis modifikacijomis transplantuoti iš Kanados Kvebeko provincijos civilinio kodekso, todėl aiškinant šiuos institutus reikėtų atsižvelgti ir į Kvebeko civilinį kodeksą. Šioje byloje tai patvirtina ir LAT’as, tame kodekse rasdamas taisyklę, kurią pamiršo perkelti mūsų kodekso autoriai:

Aiškinant papildomų kreditoriaus teisių perėjimo trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam dalį skolininko prievolės, teisinį reglamentavimą, aktualus ir lyginamasis teisės aiškinimo metodas. Įstatyme – CK 6.114 straipsnyje – įtvirtintos subrogacijos pagrindai yra identiški Kvebeko civilinio kodekso 1656 straipsnyje nustatytiems subrogacijos pagrindams. Kvebeko CK 1658 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai kreditoriui yra sumokėta tik dalis, jis likusią savo reikalavimo dalį gali įgyvendinti pirmumo teise prieš reikalavimą perėmusį asmenį, iš kurio kreditorius gavo dalinį savo reikalavimą (angl. A creditor who has been only partly paid may exercise his rights with respect to the balance of his claim in preference to the person subrogated from whom he has received only part of his claim).

Šią poziciją teismas sutvirtina ir DCFR’e pateiktomis taisyklėmis ir jų aiškinimais:

Subrogaciją tik dėl dalies įvykdytos pagrindinės prievolės nustato ir Europos Sutarčių teisę kodifikuojančio DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) IV.G. – 2:113 straipsnis, kuris reglamentuoja asmeninių užtikrinimo prievolių davėjų (taip pat ir laiduotojų) teises po prievolės įvykdymo. Šios nuostatos taikytinos ir daiktinių teisių užtikrinimo atveju (pagal IV. – 6:101 straipsnį, kurio 2 dalis nustato, kad daiktinė užtikrinimo priemonė pasibaigia, kai kreditoriui visiškai sumokama, išskyrus atvejus, kai užtikrinimo priemonė kartu su užtikrinta teise pereina kitam asmeniui, kuris už skolininką atliko mokėjimus kreditoriui; taip pat pagal IX. – 7:109 straipsnį, kuriame kalbama apie trečiojo asmens (svetimo turto įkeitimo davėjo) regreso teises). IV.G. – 2:113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės užtikrinimo davėjas turi teisę į skolininko turtą tiek, kiek įvykdyta užtikrintos prievolės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalinio įvykdymo atveju kreditoriaus likusios teisės į skolininko turtą turi pirmenybę prieš teises, kurias prievolės užtikrinimo davėjas perėmė (angl. In case of the part performance, the creditor‘s remaining partial rights against the debtor have priority over the rights to which the security provider has been subrogated). DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) komentare nurodyta, kad šis straipsnis reglamentuoja užtikrinimo priemonių davėjo teises po visiško ar dalinio prievolės įvykdymo, 2 dalyje įtvirtinta norma dėl dalinio vykdymo aiškinama kaip nustatanti, kad prievolės užtikrinimo davėjas, kuris įvykdo tik dalį prievolės, neabejotinai turi teisę į atitinkamą 1 straipsnyje nustatytos teisės dalį. Tam, kad būtų galima apsaugoti kreditorių, kreditoriaus dalinė reikalavimo teisė, kurios užtikrinimo priemonės davėjas neperėmė subrogacijos būdu, turi pirmenybę skolininko nemokumo arba trečiųjų asmenų išieškojimo atveju prieš užtikrinimo priemonės davėją. Tai yra bendras principas tam, kad būtų apsaugota pirmenybė ankstesnės teisės turėtojo prieš turėtoją, kurio teisė kyla iš ankstesniojo (angl. – This is a general principle in order to protect the priority of an earlier holder of a right as against a holder who derives rights from the former).

Taigi, LAT’as pasiremdamas lyginamuoju metodu prieina prie išvados, kad tuo atveju, kai prievolės dalį už skolininką įvykdo trečiasis asmuo, likusi pradinio kreditoriaus reikalavimo teisės dalis turi pirmumą prieš naująjį kreditorių. Taip apsaugomas pradinis kreditorius. Labai gražiai ir kūrybiškai prieita prie teisingo bylos sprendimo.

Negrąžinto kredito dalis, kuri pateisina vienašališką sutarties nutraukimą dėl esminio pažeidimo

Vakar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė gana įdomia nutartį (Nr. e3K-3-420-969/2015) byloje, kurioje spręstas vienašališko sutarties nutraukimo klausimas. Bylos faktinę situaciją galima pavadinti šių dienų klasika, t.y. nieko neišsiskirianti būsto kredito sutartis, kurios kredito gavėjas nebepajėgė įvykdyti, todėl bankas, po eilės sisteminių mokėjimo tvarkos pažeidimų, vienašališkai nutraukė sutartį. Pirmiausia bankas suteikė papildomą terminą sutarčiai įvykdyti pagal CK 6.209 str., o jam suėjus nutraukė sutartį dėl esminio pažeidimo pagal 6.217 str. Kaip visada praktikoje šie du sutarčių nutraukimo pagrindai buvo sumaišyti, bet ką padarysi, bet kokiu atveju ginčo sprendimas būtų toks pat.

Įdomiau, kad vertinant LAT’o motyvaciją galima prieiti prie išvados, kad teismas laikytų sisteminį kredito grąžinimo terminų pažeidimą kaip pateisinantį sutarties nutraukimą ir 6.209 str. atveju, kai suteiktas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir kartu šį pažeidimą laikytų esminiu sutarties pažeidimu pagal 6.217 str., tai galima spręsti iš tokios teismo išvados:

“Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija laiko pagrįsta teismų padarytą išvadą, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas ginčo atveju yra esminis kredito sutarties pažeidimas, sudaręs pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Ieškovui iš esmės pažeidus sutartį, atsakovas nustatė jam protingą papildomą terminą esminiams sutarties vykdymo trūkumams pašalinti ir informavo apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, todėl teismai pagrįstai sprendė, jog sutarties nutraukimas yra teisėtas.“

Reikia atkreipti dėmesį, kad vėluojama sumokėti suma sudaro apie 11 proc. visų sutartinių įsipareigojimų:

“Net pripažinus ieškovo skaičiavimus, kad neįvykdyta prievolės suma sudarė 10,76 proc. visos kredito sumos, ji pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-588/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. Klausučių kredito unija, bylos Nr. 3K-3-345/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Danske Bank A/S v. E. Č. (S.) ir M. S., bylos Nr. 3K-7-508/2013, ir kt.) laikytina esmine, sudarančia pagrindą sutarčiai nutraukti.“

Mano nuomone, šiuo atveju vis dėlto derėtų skirti sutarties nutraukimo pagrindus. Turime ilgalaikę kredito sutartį (33 m. vykdymo terminas). Galima būtų ginčytis ar 30 dienų papildomas terminas sutarčiai įvykdyti gali būti laikomas protingu ilgalaikės sutarties atveju, kai pradelsta 11 proc. suma per beveik du metus. Esant sisteminiams mokėjimų pažeidimams, kurie bėgant metams akumuliavo 11 proc. sumą, vargu ar galima sakyti, jog 30 dienų suteikta paskutinė galimybė – protingas terminas. Manyčiau, kad šiuo atveju nutraukiant sutartį derėjo naudoti ir vienašališką sutarties nutraukimą grįsti tik CK 6.217 str. t.y., esminiu pažeidimu, nes a) pradelsta suma yra 11 proc., b) pažeidimas sisteminis,  c) nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties  sutarties, d) neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Taip, nekalbant apie protingą papildomą terminą, teismo motyvacija būtų žymiai švaresnė.

Nepaisant viso to, ši nutartis vertinga kredito sutartinių santykių praktikai, nes yra neblogas orientyras, kuris parodo, kokia negrąžinto kredito sumos dalis bus laikytina esminiu sutarties pažeidimu, t.y. pagrindu teisėtai vienašališkai nutraukti sutartį. Ilgalaikė būsto kredito sutarties – 11 proc. sumos ir sisteminiai (iki nutraukimo nemokėta beveik 2 metus) pažeidimai signalizuoja, kad galima nutraukti sutartį.

Savigyna sutartiniuose santykiuose nėra išskirtinis gynybos būdas, tai racionalus kontrahentų elgesys

Skaitydamas LAT’o nutartis ne pirmą kartą matau tokią citatą:

“Savigyna – išskirtinis civilinių teisių gynimo būdas, kai asmuo dėl tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimo nesikreipia į teismą, bet savo nuožiūra taiko teisių gynimo priemones. Savigyna leidžiama tik CK nustatytais atvejais, ji gali būti taikoma tik tada, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų, taikomi savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (CK 1.139 straipsnis, 6.253 straipsnio 8 dalis). Taigi, savigyna yra teisėta, kai atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus, taikantis savigyną asmuo prisiima riziką dėl neteisėto savigynos priemonių panaudojimo.“

Ši motyvacijos dalis atsirado 2014 m. kovo 21 d.  nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-152/2014, kurioje spręstas sutarties vykdymo sustabdymo klausimas. Ji jau ne kartą cituota vėlesnėse nutartyse.  Paskutinė jų – 2015 m. birželio 23 d. nutartis Nr. e3K-3-410-916/2015. Man ji labai nepatinka dėl kelių priežasčių. Pirma, toks požiūris į savigyna yra sovietinis ir atgyvenęs, kai buvo maksimaliai ribojama asmens teisė pačiam tvarkyti savo reikalus ir daug kam reikėjo kompetentingų valstybės institucijų pagalbos. Šiuolaikinė civilinė teisė, o ypač sutarčių teisė yra pagrįsta individo laisve veikti ir pačiam ginti savo teises. Neįsivaizduoju, kokią viena iš sutarties šalių gali gauti valstybės institucijų pagalbą sutartiniuose santykiuose? Visiška nesąmonė.

Galiojančio CK sutarčių teisės bendrosios nuostatos yra perkeltos iš UNIDROIT komercinių sutarčių principų, kurie suteikia platų savarankiškų gynybos priemonių spektrą, kai viena iš šalių padaro sutarties pažeidimą: papildomo termino sutarčiai įvykdyti nustatymas, vienašališkas sutarties nutraukimas, reikalavimas pateikti adekvatų sutarties įvykdymo užtikrinimą, sutarties vykdymo trūkumų ištaisymas, kainos sumažinimas (tiesa, tik spec. normose, nes UNIDROIT neturi kainos sumažinimo taisyklės, todėl kodekso kūrėjai neturėjo iš kur nukopijuoti). Viena iš šių gynybos priemonių – sutarties vykdymo sustabdymas. Ir ji nėra niekuo ypatinga ar išskirtinė. Tas pats vienašališkas sutarties nutraukimas dėl esminio pažeidimo yra daug labiau kraštutinė gynybos priemonė negu vykdymo sustabdymas. UNIDROIT principų vienas iš tikslų – padaryti, kad sutartiniai santykiai būtų kuo lankstesni ir patogesni praktikoje, todėl kontrahentams suteikiama labai daug veikimo laisvės. Toks sutarties šalių elgesys yra racionalus ir visiškai tinkantis komerciniams santykiams. Todėl nereikėtų sakyti, kad tai išskirtinis civilinių teisių gynybos būdas.

Mano nuomone, priešingai, kreipimasis į teismą – išskirtinis civilinių teisių gynybos būdas, kai šalys nebesugeba pačios išspręsti savo problemų ir tam reikia valstybės institucijos įsikišimo. Taip problema išsprendžiama lėtai ir brangiai. Todėl normalu būtų savo pažeistas teises pirmiausia bandyti apsiginti pačiam, o tik tam nepavykus kreiptis į teismą. Taip aš įsivaizduoju nūdienos civilinius (ir ypač sutartinius) santykius.

Norėtųsi, kad LAT’as atsikratytų tokios formuluotės, nes ji visiškai priešinga šiuolaikinės sutarčių teisės idėjoms. Manau, kad ši problema atsiranda ir todėl, kad teismas turi skubėti dirbti, todėl pamačius, kad byloje teks aiškinti sutarties vykdymo sustabdymo institutą, iš karto randamos senesnės nutartys šiuo klausimu, o po to jos aklai cituojamos. Kai LAT’as aiškina kitus sutarčių teisėje esančius gynybos būdus, apie savigyną net nekalba. Tai daroma tik vykdymo sustabdymo atveju. Kad aklai percituojama patvirtina ir tai, kad nutartyse dėl sutarties vykdymo sustabdymo nuolat pateikiama dar viena citata:

“CK 6.208 straipsnio dalyje nustatyta galimybė taikyti savigyną, kai sutartis įvykdoma netinkamai: šalis gali sustabdyti savo prievolių vykdymą tol, kol kita šalis pašalina įvykdymo trūkumus, bei reikalauti atlyginti nuostolius.“

Šioje citatoje palikta akivaizdi klaida, t.y. nenurodoma 6.208 str. 4 dalis. Ir ši klaida palikta bent trijose nutartyse, kuriuose tiesiog copy-pastinama sutarties vykdymo sustabdymo motyvacija. Nors net dėti nuorodas į 6.208 str. 4 dalį išvis nėra jokios prasmės, nes ši norma tiesiog yra sviestas sviestuotas ir parodo sisteminius CK rengimo trūkumus.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pradėjo naudoti naują sprendimų motyvų rašymo techniką

Neretai pasitaiko, kai LAT’ui tenka atmetinėti kasacinius skundus tuo pagrindu, kai kasatoriai netinkamai naudoja senesnius precedentus teigdami, kad žemėsnės instancijos teismai nukrypo nuo LAT’o suformuotos praktikos. Tada teismas atmesdamas jų argumentus panaudoja savo šabloną apie ratio decidendi.

Dvejose naujose bylose pastebėjau naują motyvų dėstymo stilių, kai LAT’as išgrynina teisės aiškinimo taisyklę, t.y. iš konkrečios bylos suformuotą teisės aiškinimą paverčia į labiau abstraktų, aiškų. Tai labai kvepia teisės mokslu. Manau, tai darydamas teismas siekia, kad precedentai taptų labiau suprantami ir juos būtų paprasčiau naudoti.

Vienoje iš bylų (2015 m. balandžio 8 d. nutartis 3K-7-196-915/2015) išplėstinė kolegija sprendė sutarties nutraukimo padarinių taikymo klausimą, kai byloje nepareišktas reikalavimas dėl sutarties nutraukimo ir taip pat sutarties nutraukimas nėra ginčijamas, tačiau prašoma taikyti padarinius. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokiu atveju atsakovas turėjo teikti priešieškinį, o ne atsiliepiemą. LAT su tuo nesutiko ir pateikė tokius motyvus:

“Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai abi šalys nesiekia tęsti sutarties ir ginčas kyla tik dėl sutarties nutraukimo padarinių (restitucijos, nuostolių atlyginimo) taikymo, nėra būtina, kad su ieškovo reikalaujamų padarinių taikymu nesutinkanti šalis reikštų savarankišką reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Bylą nagrinėjantis teismas privalo iš esmės įvertinti šalies argumentus, kuriais ji įrodinėja, kad sutarties nepažeidė, nepriklausomai nuo to, tokie argumentai pateikiami atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio forma.“

Nors aš mėgstu savo komentaruose naudoti kursyvą, bet šį kartą tai padariau ne aš, o pats teismas. Toje pačioje byloje šiuo nauju stiliumi pateikta dar viena taisyklė. Ginčas kilo dėl veiklos elektros energijos sektoriuje gavimo licencijos gavimo, t.y. kaip traktuoti situaciją, kai paduotas prašymas licenciją gauti, tačiau per įstatymo nustatytą laiką nėra pateiktas atsakymas, ar prašymas buvo patenkintas:

“CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: taikant Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, kai per 30 kalendorinių dienų neatsakoma į tinkamai pateiktą asmens, siekiančio gauti veiklos elektros energetikos sektoriuje licenciją ar leidimą, prašymą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo, kuris yra pakankamas pradėti atitinkamą veiklą, nereikalaujant priimto teigiamo sprendimo papildomai įforminti išduodant rašytinės formos leidimą ar licenciją.“

2015 m. balandžio 23 d. nutartyje  Nr. 3K-3-238-915/2015 teismas panaudojo tą pačią techniką spręsdamas klausimą, ar galima teikti kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo motyvų, bet ne dėl sprendimo rezoliucinės dalies:

“Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus).Priešingas aiškinimas nesiderintų su asmens teisės į teisminę gynybą realumo ir veiksmingumo imperatyvais. Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnis 1 dalis).“

Tai yra įdomus bandymas padaryti teismo motyvus labiau suprantamus. Šioms abiems nutartims bendra tai, kad priimant jas, pranešėjas ir kolegijos pirmininkas – naujasis LAT pirmininkas R. Norkus, todėl man kyla pagrįstas įtarimas, kad tai yra jo idėja ir būdamas pirmininku jis gali leisti sau tai įgyvendinti. Pažiūrėsime, ar toks motyvavimo stilius nusistovės ir, ar jį pradės naudoti kiti teisėjai (pranešėjai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: “Advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme).“

Kai aprašiau prieš porą mėnesių priimtą ESTT sprendimą, o savo komentarą pavadinau: “Kad ir kaip kai kurie advokatai nenorėtų, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino juos esant verslininkais vartotojų teisės kontekste“ sulaukiau labai didelės kritikos iš skaitytojų ir pažįstamų advokatų, kurie akivaizdžiai nelabai supranta vartotojų apsaugos sutarčių teisės kontekste.  Buvo įsikabinta į tai, kad ESTT nepavadino advokatų verslininkais, o kalbėjo apie laisvąją profesiją. Mano pozicija buvo tokia, kad nesvarbu, kaip pavadinsi stipresniąją šalį vartojimo teisiniuose santykiuose, nes vartotojų teisė teikia apsaugą silpnesniajai šaliai, kad ja nepasinaudotų stipresnioji (nebūtinai ekonomiškai), t.y. turinti patirtį, know-how, todėl šiuose santykiuose stipresnės šalies atributai atitinka versliškumo kriterijus. Nesvarbu, kaip šią šalį pavadinsi. Bet isterija vis tiek kilo. Šiandien LAT’o septyniukė priėmė nutartį, pagal ESTT prejudicinį sprendimą kliento byloje prieš advokatą, kuris panaudojo tipines paslaugų sutarties sąlygas (bylos Nr. 3K-7-149-706/2015).

Leisiu sau pateikti keletą citatų iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvų, gal kas nors juos perskaitys ir nors šiek tiek perpras vartotojų teisę, kuri tikrai ne pati sudėtingiausia teisės sritis:

“Kliento su advokatu sudarytoms pavedimo (teisinių paslaugų) sutartims taikomos ir bendrosios atlygintinų paslaugų sutarties (galiojusi CK 6.716 straipsnio 4 dalis) nuostatos: kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 6.188, 6.350–6.370 straipsnių taisyklės. Šiuo metu galiojančiose CK 6.716 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis, o atskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus.“

Teismas paaiškina, kaip kvalifikuoti vartojimo teisinius santykius (trys kvalifikaciniai požymiai):

“Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Vartojimo sutarčių instituto tikslas yra remiantis specialiais teisiniais instrumentais atkurti sutarties šalių pusiausvyrą ir taip užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Vartotojo teisių apsauga užtikrinama taikant bendrąsias vartotojų teisių apsaugos normas, leidžiančias sutartį priskirti prie vartojimo sutarčių grupės apskritai ir sudarančias pagrindą taikyti bendrąsias vartotojų teisių apsaugos (gynimo) priemones ir specifines, tik atskiroms vartojimo sutarčių rūšims būdingas nuostatas bei specialius konkrečiai vartojimo sutarčių rūšiai būdingus silpnesniosios sutarties šalies teisių gynimo būdus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrąja prasme vartojimo sutarčiai kvalifikuoti nustatytini trys būdingi požymiai, apibūdinantys sutarties šalių teisinį statusą, t. y. vartotoją ir verslininką (plačiąja prasme): prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ar paslaugas turi įsigyti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; šias prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas.“

Teismas paaiškina, kad verslininko sąvoka vartotojų teisės kontekste aiškintina autonomiškai:

“Dėl advokato, kaip vartojimo teisinio santykio šalies, šiame kontekste būtina papildomai pažymėti, kad verslininko sąvoka kaip ir kitos Europos Sąjungos teisinės sąvokos ir kategorijos turi būti aiškinama laikantis autonominio aiškinimo principo, todėl, pavyzdžiui, Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, kad advokato veikla nėra ūkinė komercinė veikla, ar nacionalinėje teisėje nustatytas specifinis advokato ir jo kliento sudarytos sutarties pobūdis ir kt. negali būti vertinami kaip argumentai, kuriais būtų galima pateisinti vartotojų apsaugos normų netaikymą. Atsižvelgiant į Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, esantis Konstitucijos sudedamąja dalimi) 2 dalyje suformuluotą Europos Sąjungos teisės viršenybės principą, Europos Sąjungos teisę įgyvendinančių aktų nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad laisvosios profesijos atstovas santykyje su vartotoju būtų laikomas verslininku, nepaisant to, kaip jis traktuojamas nacionalinės teisės prasme. Kitaip tariant, valstybė narė negali remtis savo vidaus teisės sistemos nuostatomis, praktika ar situacija, kad pateisintų iš Europos Sąjungos teisės normų kylančių įsipareigojimų neįvykdymą.“

Nurodoma, kodėl standartinės sąlygos turi būti peržiūrėtos:

“Kai advokatas savo nuožiūra sudaro su klientu tipinę sutartį, t. y. sutartį su sąlygomis, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, šių sutarties sąlygų (ne)sąžiningumą teismas turi vertinti ex officio, net ir tais atvejais, kai klientas (vartotojas) nereiškia tokio reikalavimo (ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores sujungtose bylose C-240/98 ir C-244/98, Rink. p. I-04941 , 26, 29 ir 32 punktai). Vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta konkreti sutartis, pobūdį ir remiantis sutarties sudarymo metu egzistavusiomis visomis sutarties sudarymo aplinkybėmis (prejudicinio sprendimo 33 punktas, 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Aziz, C-415/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 71 punktas ir jame cituojama ESTT praktika). Nacionalinis teismas, be kita ko, turi įvertinti, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13/EB 5 straipsnio 1 sakinį (prejudicinio sprendimo 34 punktas).“

Teismas prieina prie išvados:

“Taigi advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. “

Contra proferentem!

%d bloggers like this: