“Briedžio byla“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuo griežtosios atsakomybės iki visų civilinės atsakomybės sąlygų

Pamenu, kai 2009 m. kovo 24 d. LAT’as priėmė sprendimą civilinės atsakomybės byloje 3K-3-138/2009 dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atveju, kai briedis išbėga į kelią, kasacinio teismo išaiškinimas sulaukė labai didelio atgarsio. Išaiškinimas pateiktas draudimo bendrovių naudai, nes jos, atlyginusios žalą, norėdavo subroguodamiesi įstodavo vietą prievolėje ir išsiieškodavo žalą iš valstybės. Problema buvo tame, kad LAT’as pagal analogiją taikė griežtosios atsakomybės sąlygas t.y. civilinę atsakomybę be kaltės. Iki šiandienos ši praktika pakito keletą kartų, o paskutinėje LAT’o nutartyje (“šerno byla“ 2012 m. lapkričio 8 d. nr. 3K-3-478/2012) šiuo klausimu praktika galutinai apibendrinta ir suvienodinta. Kasacinės bylos esmė, kad draudimo bendrovė ir dabar bandė išsiieškoti pagal griežtosios atsakomybės taisykles. Kasacinis teismas nurodė, kad sena praktika nebėra taikoma:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis. Bylą nagrinėję žemesniosios instancijos teismai vadovavosi šiose nutartyse formuojama teismų praktika, kad dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalies įstatymo analogija, nes tokios žalos atsiradimo metu buvo įstatymo spraga. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011), remiantis kitaip formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011), konstatuota, kad pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis ta prasme, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Kartu kasacinis teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma CK 6.267 straipsnio 1 dalies normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės.“

Kadangi negalima pagal analogiją taikyti specialiosios normos, teismas nurodo, kad turi būti taikomos bendrosios civilinės atsakomybės taisyklės:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011, tęsė tokią teismų formuojamą praktiką. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad turi būti laikomasi formuojamos teismų praktikos. Ja valstybės civilinė atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą nepaneigiama, tačiau kartu konstatuojama, kad buvo įstatymo spraga. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje taip pat konstatavo, kad CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostata dėl naminių gyvūnų savininkų atsakomybė be kaltės (t. y. griežtoji atsakomybė) yra specialioji norma, todėl, laikantis CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo, pagal analogiją ji negali būti taikoma ir remiantis ja ši teisės spraga negali būti užpildyta. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 straipsnio 1 dalis taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Taigi nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai vadovavosi teismų praktika, formuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, ir turi būti vadovaujamasi vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika.“

Teismas nurodo, kad laukinių dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos jau yra nustatytas specialusis teisinis reguliavimas:

“Žala padaryta 2007 m. lapkričio 8 d. Tuo metu nei CK, nei Laukinės gyvūnijos, nei kituose įstatymuose nebuvo laukinių žvėrių eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo. Kita vertus, nuo 2010 m. liepos 10 d. galioja Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šioje įstatymo normoje jau pateiktas valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padarytos žalos atlyginimo reglamentavimas. Joje nenustatyta griežtoji civilinė atsakomybė. Tačiau pirmiau nurodyta Laukinės gyvūnijos įstatymo norma negali būti taikoma, sprendžiant dėl 2007 m. lapkričio 8 d. atsiradusios žalos atlyginimo, nes vienas bendrosios teisės principų yra tas, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei kitais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pažymėtina, kad šios taisyklės (naujai priimto įstatymo netaikymą įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams) laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir atitinkamai formuoja teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. K., bylos Nr. 3K-3-439/2010; 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2012).“

Manau, tiek reguliavimas, tiek kasacinio teismo praktika pakeista labai protinga linkme. Taip pat turiu pastebėti, kad pirmojoje “briedžio byloje“ nutartį dėl griežtosios atsakomybės taikymo priėmė teisėjai Zigmas Levickis ir Algis Norkūnas, o paskutinėje “šerno byloje“ šie teisėjai sutampa. Algis Norkūnas yra žinomas mokslinėje teisininkų bendruomenėje kaip civilinės atsakomybės specialistas, todėl drįsčiau teigti, kad jei jis pats priima tokius teisės aiškinimo pakeitimus, jie turėtų ateityje išsilaikyti ir nekisti. Taip pat pastebiu, kad šiose bylose ieškovas nuolatos – If P&C Insurance AS draudimo bendrovė, kuri leidžia sau apsimesti ir nematyti kasacinio teismo precendentų, nors pati dalyvauja jų formavime…

Teisės aiškinimo kitimas nėra proceso atnaujinimo pragrindas

Šį vakarą skaitydamas naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (paskutinės dvi septyniukės), prisiminiau keletą faktinių situacijų, kai buvo prašytas pabandyti atnaujinti procesą pasikeitus teismų precedentams. Tokie prašymai iš pažiūros galėtų atrodyti socialiai teisingi (ginčas išspręstas iki to, su dabartiniu teisės aiškinimu būtų išspręstas kitaip), tačiau kaip su principu lex retro non agit? Maniau, kad jis neabejotinai taikytinas, nes teismo precendentas jurisprudence constante prasme yra teisės aiškinimo taisyklė, atsiradusi iš teisminio teisės aiškinimo būdu. Taip paaiškinamas įstatymas, kodėl jo naujas aiškinimas turėtų galioti atgal? Čia laimi teisinis tikrumas ir stabilumas. Tačiau teko girdėti pozicijų, kad civilinio proceso kodeksas neva numato galimybę šiuo pagrindu atnaujinti procesą:

“366 straipsnis. Proceso atnaujinimo pagrindai

1. Procesas gali būti atnaujinamas, jei yra šie pagrindai:
2) naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu;
9) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.“

Pirmiausia trumpai dėl devinto punkto. Jo taikymo apimtis yra siaura, viena iš sąlygų – apeliacinio proceso nebuvimas. Tačiau ir taip šį atvejį pasikeitusios teismų praktikos atžvilgiu yra lengva numušti, nes precedento kitimas nėra “aiški teisės normos taikymo klaida“. Praktikos pokyčius lemia objektyvi būtinybė ją keisti, o ne tai, kad teismas prieš tai klydo aiškindamas. Be to ši norma yra ribota teisės taikymo klaidos pirmosios instancijos teisme.

Pagrindinis argumentas, bandant atnaujinti procesą pasikeitus precedentui, būna CPK 366 str. 1 d. 2 p.. Ši norma man niekada neatrodė tinkamas pagrindas, nes esmines bylos aplinkybes turi būti vertinamos kaip išimtinai FAKTINĖS APLINKYBĖS. Teisės aiškinimas negali būti vadinamas aplinkybe šios normos prasme. Taip pat, pagal teismų praktiką, tai yra tokios aplinkybės, kurios egzistavo bylos nagrinėjimo metu. Todėl galima kalbėti tik apie faktus.

Šią įžangą padariau tam, trumpai pristatyti 2012 m. sausio 17 d. LAT’o išplėstinės kolegijos nutartį 3K-7-110/2012, kurioje plėtojama teismo precedento doktrina:

“Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Pabrėžtina, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Konstitucinio Teismo2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina inter alia tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, o toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.
Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, pažymi, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo. Teismų praktikos plėtojimas, papildantis naujais teisės aiškinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nelaikytini naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos teismo procesinio sprendimo (ankstesniojo) priėmimo metu.“

Čia konkrečiai pasisakyta, kad tai nėra naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės. Tikslinga prijungti keletą senesnių išaiškinimų (pvz. 2011 m. liepos 28 d. nutartis 3K-3-337/2011) apie proceso atnaujinimą, kad nekiltų absoliučiai jokių abejonių:

“Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniu, Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, CPK 6 straipsniu, pagrindinė teismo funkcija – teisingai išspręsti šalių ginčą. Esminė šio reikalavimo įgyvendinimo sąlyga – teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos. Teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo naujai paaiškėja faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą – ekstraordinarinį būdą įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti.“

Taip prieiname neabejotiną išvadą, kad precedento kitimas negali būti proceso atnaujinimo pagrindu.

P.S. Norisi pasidžiaugti, kad šia septyniuke Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nebijo aiškiai parodyti, kad keičia savo praktiką. Nutartyje nurodoma:

“Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad keičiama kasacinio teismo praktika dėl socialinio būsto nuomos sąlygų ir nutraukimo tvarkos taikymo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R., O. R., E. S. (R.), T. V., bylos Nr. 3K-3-473/2009; 2011 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. K., N. K., A. K., bylos Nr. 3K-3-387/2011; 2011 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. N. J., I. J., E. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-413/2011; kt.), pagal kurią gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nutraukimui buvo taikomos teisės normos, neatsižvelgiant į savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo momentą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimui taikytinos Civilinio kodekso, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo normos.“

Nepaisant, kad paskutinės nutartys šiuo klausimu priimtos praeitų metų spalio mėnesį, teismas nutartyje parodė ir paaiškino, kodėl praktika keistina.