Tik sukūrus Konstituciją joje turėjome ypač archajišką 47 straipsnį, kuris iš esmės įtvirtino absoliutų draudimą įsigyti žemę Lietuvoje užsieniečiams. Bandant suspėti į Europos Sąjungos traukinį Lietuvai teko pakeisti šią Konstitucinę nuostatą, nes priešingu atveju traukinys būtų nuvažiavęs. Visa laimė, tai suspėta padaryti paskutinę sekundę:
“47 straipsnis
Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.
Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.
Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.
Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.
Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.
Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.
Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.”
Kiek suprantu, tai dabartinio referendumo iniciatoriai nori sugrąžinti senąją 47 str. 1 dalies redakciją. Keistas sumanymas, už kurio stovinčių tikrųjų interesų aš nežinau. Galima bandyti spėti, kad tai galėtų būti stambieji mūsų šalies ūkininkai, bijantys laisvos rinkos ir siekiantys bet kokiu būdu apsisaugoti nuo konkurencijos. Lietuvoje, visuotinai žinoma, kad primityvi propaganda yra ypač veiksmingas įrankis. Bijau, kad jeigu šis referendumas vis dėlto įvyktų ir jame būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl Konstitucijos keitimo, tai ypač komplikuotų Lietuvos ateities raidą ir buvimą lygiaverte ES nare. Pačios ES idėją yra grindžiama keturiomis fundamentaliomis laisvėmis, galima palyginti su stalu, kuris turi keturias kojas: laisvą prekių judėjimą, laisvą asmenų judėjimą, laisvą paslaugų judėjimą ir laisvą kapitalo judėjimą. Siekiant įgyvendinti šias laisves mes turime dabartinę ES, o pažeidus minėtas laisves paneigtume pačią sąjungos prasmę. Įstojus į ES didelė dalis lietuvių apsidžiaugė galimybę dirbti Airijoje, Ispanijoje, Anglijoje ir t.t. Atsivėrė plačios galimybės užsiimti verslu Europoje ir t.t. Naudojamės galimybėmis melžti ES paramą (neabejoju, ją gauna ir tie, kurie priešinasi žemės pardavimui užsieniečiams).
Tačiau dabar, artėjant naikinamajam draudimo užsieniečiams pirkti Lietuvoje ūkio paskirties žemę terminui, mes sugalvojame išspirti vieną iš stalo kojų – laisvą kapitalo judėjimą. Paradoksalu, galėtume pirkti kitose ES valstybėse žemę, bet kitiems pas mus negalima. Atrodytų, lyg mes būtume gavę terminą iki 2014 metų gegužės 1 d. apsispręsti, ar leisti užsieniečiams pirkti ūkio paskirties žemę, ar neleisti? Bent jau toks vaizdas susidaro iš to, kas dabar vyksta Lietuvoje. Galiu patikinti, kad nieko panašaus nebuvo. Ta išlyga, kurią mes gavome iš ES iki 2014 m. turi labai aiškų tikslą. Mes, kaip neseniai atsikūrusi valstybė, po sovietinės okupacijos vykdome žemės reformą į kurią įeina ir žemės grąžinimas buvusiems jos savininkams, kurią SSRS iš jų neteisėtai nusavino. Būtent dėl šio neužsibaigusio proceso, kad paskui, nekiltų neaiškumų ir ginčių, ES buvo linkusi padaryti mums nuolaidą t.y. suteikė terminą iki 2014 metų, kad mes pasibaigtume visas reformas, kartu priartintume žemės vertę tarp Lietuvos ir kitų ES narių, o tada visiškai atvertume kelią laisvai ir rinkai ir laisvam kapitalo judėjimui.
Pati laisvo judėjimo idėja yra grindžiama tuo, kad negali būti jokios diskriminacijos, o reikalavimas turėti tam tikros valstybės pilietybę, kad įgyvendinti tam tikrą laisvę, yra eksplicitiškai ES steigimo sutartyje vertinamas kaip diskriminacinis ir niekaip nepateisinamas:
“18 straipsnis
(EB sutarties ex 12 straipsnis)
Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“
Taip plėtojama ir Europos Sąjungos Teisingumo teismo praktika. Pavyzdžiui, 2005 m. ESTT buvo priimtas sprendimas C-370/05 Festersen byloje, kurioje Danija nedraudė pilietybės pagrindu įsigyti ūkio paskirties žemę, tačiau nustatė pozityvų reikalavimą, kad įsigyjant tokios paskirties žemę būtina gyventi tam tikru nuo jos (joje), tokį reikalavimą ESTT įvertino kaip diskriminacinį ir ribojantį laisvo kapitalo judėjimą. Byloje C-300/01 Salzmann ESTT sprendė, kad Austrijos įstatymų nustatytas ribojimas užsieniečiams perkant žemę gauti kompetetingų Austrijos institucijų leidimą, tokia griežta apimtimi, koks buvo – prieštaravo laisvam kapitalo judėjimui. Po to sekė praktika, kai tokie leidimai išvis nebuvo išduodami ir jie tai buvo pripažinta diskriminaciniu ribojimu byloje C-452/01 Ospelt. Yra ir daugiau teismo bylų, kuriose spręstas ūkio paskirties žemės pardavimo užsienio ES piliečiams ribojimų klausimai: C-302/97 Konle, C-423/98 Albore, C-515/99 Reisch. Joms visoms bendra – diskriminavimo pilietybe draudimas.
Galima kalbėti apie tai, kad žemė kaip civilinės apyvartos objektas – ypatingas. Tai savo nutarimuose ne kartą yra pasakęs ir Konstitucinis Teismas. Su tuo galima sutikti, nes žemės plotas – ribotas, kurio normaliomis pasaulio raidos sąlygomis neturėtų padaugėti. Tačiau teiginiai, kad leisdami žemę pirkti užsieniečiams pakenksime Lietuvos žemių vientisumui, parduosime Lietuvą ir pan. varo į neviltį. Nėra absoliučiai jokio skirtumo, kas yra ūkio paskirties žemės savininkas, svarbu tik, kad jis ją naudoja pagal paskirtį. Ribojimas pilietybe įsigyti tam tikrą civilinės apyvartos objektą, iš privatinės teisės pusės žiūrint, atrodo kaip visiškas nesusipratimas. Tai nieko bendro neturi su laisva rinkos ekonomika, konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu ir Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta maksima, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Aš ypač bijau šio referendumo žinodamas jau ko gero nacionaliniu tapusį bruožą naudotis kitų suteikiamomis teisėms, laisvėmis ir parama, tačiau patiems nenoru prisiimti pareigų ir suteikti analogiškų teisių ir laisvių kitiems. Kodėl mūsų bendrapiliečiai turėtų turėti teisę dirbti Airijoje, jeigu mes nenorime leisti airiams užsidirbti iš mūsų ūkio paskirties žemės? Žinant kaip mėgstame emigruoti, greitai šita žemė gali tapti išvis niekam nebereikalinga.
Tomo Chochrin tinklaraštis 