Žyma: laidavimas

Ar vienašaliams sandoriams gali būti taikomos CK įtvirtintos sutarčių teisės bendrosios nuostatos?

2016 m. gegužės 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą (Nr. 3K-3-207-219/2016) gana įdomioje ir tikrai sudėtingoje byloje, kurioje vienas iš sprendžiamų klausimų buvo CK neapibrėžto prievolių įvykdymo užtikrinimo teisėtumas ir galiojimas.

Jeigu teisingai supratau, tai to užtikrinimo būdo esmė yra ta, kad keli asmenys įsipareigojo užtikrinti skolos gražinimą kreditoriui už skolininką:

“Įsipareigojimo lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojime aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo paskolos davėjai (UAB „Baltijos stiklas“) sumokėti už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“ paskolos sumą ir palūkanas pagal pateiktą lentelę (Įsipareigojimo 3–4 punktai).”

Man labai primena laidavimą, nes būtent laidavimo kaip užtikrinimo būdo tikslas yra iš esmės sukurti solidariąją prievolę, kai vietoje galimybės nukreipti reikalavimą į vieną skolininką, atsiranda galimybė reikalauti iš daugiau negu vieno pradinio skolininko. Laidavimu į Įsipareigojimą kvalifikavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau apeliacinė instancija pasakė, kad tai nėra laidavimas. Kodėl būtent taip, LAT’o sprendime nėra atsakymo, bet jis randamas Lietuvos Apeliacinio Teismo 2015 m. lapkričio 18d. sprendime Civilinė byla Nr. 2A-124-943/2015. Esminiai ApT’o argumentai kodėl tai nėra laidavimas – Įsipareigojimu sukurta prievolė nei akcesorinė, nei sąlyginė, ji yra savarankiška. Iš tiesų, su šiais argumentais galima sutikti.

Kita vertus, laidavimu ApT’as šio santykio matyt nenorėjo pripažinti ir todėl, nes Įsipareigojimas nebuvo pasirašytas kreditoriaus, todėl ApT’as priėjo prie išvados, kad tai yra vienašalis sandoris:

“Įsipareigojimo forma, turinys, pasirašymo aplinkybės suponuoja, kad tai yra vienašalis sandoris, atitinkantis visus formaliuosius įstatyme įtvirtintus reikalavimus ir saistantis jį pasirašiusius asmenis (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys, 1.64 straipsnis)”.

Šios pozicijos nekvestionavo ir LAT’as:

“Priešingai, teismas pažymėjo, jog Novacijos sutartis, nors ir pakeista Įsipareigojimu, yra galiojanti. Atsižvelgiant į tai, kad Įsipareigojimas, kaip buvo nustatyta apeliacinės instancijos teismo, yra vienašalis sandoris, UAB „Baltijos stiklas“ parašo nebuvimas ant šio sandorio nedaro jo negaliojančio, tuo labiau kad UAB „Baltijos stiklas“ šio Įsipareigojimo teisėtumo ir neginčija.”

Problema tame, kad jeigu kvalifikuojame šį sandorį kaip vienašalį, ar galime jam taikyti CK įtvirtintas bendrąsias sutarčių teisės nuostatas, nes tai daro tiek ApT’as, tiek LAT’as. Pastarasis net nurodo:

“Teisėjų kolegija sutinka su teismų nustatyta aplinkybe, kad Įsipareigojimas turi kelių sutarčių bruožų”.

Toliau LAT’as Įsipareigojimo turiniui aiškinti naudoja sutarčių aiškinimo taisykles. Taip, tas pačias taisykles, kurios skirtos šalių suderintai valiai aiškinti. Taip pat naudoja kitas sutarčių teisės nuostatas:

“90.     Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl iš šios sutarties atsiradusios prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir laiku (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Taigi, V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „Birač Europe“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ Įsipareigojimu aiškiai prisiėmus įsipareigojimus už „Alumina“ D. O. O. Zvornik“, ši jų valia negali būti paneigta ir turi būti vykdoma. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai ieškovės UAB „Baltijos stiklas“ naudai priteisė iš  V. R., O. G., „Birač“ A. D. Zvornik“, AB „BiračEurope“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ 15 899 566,08 Eur.”

Mano kukliomis žiniomis, vienašaliai sandoriai nėra sutartys, t.y. sutartis yra viena iš sandorio rūšių – dvišalis sandoris. Kiek suprantu iš argumentų, teismai būtent kvalifikavo įsipareigojimą kaip vienašalį sandorį, nes Įsipareigojimo dokumente trūko kreditoriaus parašo. Ir jiems nebuvo svarbu tai, jog dalis prievolių pagal Įsipareigojimą buvo įvykdytos naujųjų skolininkų, kurie po to ginčijo įsipareigojimo teisinę galią? Noriu priminti, kad sutartis būtų laikoma sudaryta ir galiojanti nebūtina ją apskritai sudaryti raštu. Apie parašo buvimą net nekalbu, jeigu ji jau realiai buvo vykdoma skolininko. Tiek iš LAT’o, tiek tuo labiau iš ApT’o sprendimų galima matyti, kad Įsipareigojimo turinys buvo derinamas tarp teisinio santykio subjektų. Taip pat nurodoma, kad jo vienas iš iniciatorių buvo kreditorius. Tai apie ką mes kalbame? Iš tiesų, abiejų teismų motyvacija šiuo klausimu visiškai neatitinka teisės doktrinos ir pamina elementariausias civilinės teisės taisykles. Nemanau, kad ypač Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio pagrindinė funkcija yra vienodo teisės aiškinimo ir teismų praktikos formavimas, gali taip motyvuoti savo sprendimus.

Ironiška, kad bylai pasiekus kasacinę instanciją, buvo pateiktas prašymas ją perduoti išplėstinei kolegijai arba plenarinei sesijai. LAT’as atsisakė tai daryti, nes nagrinėjami klausimai nebuvo tiek sudėtingi, kad jų negalėtų išspręsti trijų teisėjų kolegija. Manau, jei šią bylą būtų nagrinėjusi išplėstinė kolegiją, tokios nešvarios argumentacijos išvengti būtų buvusi didesnė tikimybė. Apskritai, tokio tipo argumentavimas, kai nesilaikoma elementarių doktrininių taisyklių yra pavojingas, nes siekiant bylą išspręsti teisingai (o šis siekis pats savaime nėra blogas), yra paminamas bet koks teismo sprendimo argumentacijos, o tada ir paties sprendimo, kaip rezultato, prognozuotinumas.

Kreditoriaus ir trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką, tarpusavio santykis

2015 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė įdomią ir sudėtingą bylą (Nr. 3K-7-276-469/2015). Esminis probleminis byloje kilęs klausimas buvo dėl to, koks yra kreditoriaus ir trečiojo asmens (naujojo kreditoriaus) santykis ir jų tarpusavio reikalavimo teisių apimtis į skolininką(us), kai trečiasis asmuo įvykdo dalį prievolės už skolininką. Pateiksiu abstrahuotą faktinę situaciją:

Tarp banko A ir bendrovės B sudaryta kredito sutartis. Ši sutartis užtikrinta hipoteka, įkeitimu bei bendrovės B akcininkai solidariai laidavo už bendrovę. Po kurio laiko bendrovei B iškelta bankroto byla. Tada trečiasis asmuo (bendrovė C) įvykdė grąžino dalį skolos (94 proc. skolos) pagal kredito sutartį bankui A ir atsistojo į kreditoriaus vietą. Bankas A priėmė šį sutarties įvykdymą, tačiau vėliau kilus ginčams pareiškė, kad trečiasis asmuo įvykdė prievolę už laiduotoją, todėl neturi teisės atsistoti į pagrindinio kreditoriaus (banko A) vietą.

Kaip supratau nagrinėdamas nutartį, bankas nenorėjo, kad trečiasis asmuo atsistotų į jo vietą grąžinęs 94 proc. skolos, nes bankui negrąžinti likę 6 proc. skolos, kurie užtikrinti hipoteka ir įkeitimu, o tai reiškia, kad bankas išlieka privilegijuotu kreditoriumi bankroto byloje. Trečiasis asmuo įvykdė prievolę už skolininką būtent dėl to, nes norėjo, kad jam pereitų hipotekos ir įkeitimo suteikiama pirmumo teisė.

LAT’as, norėdamas išnagrinėti bylą, turėjo išspręsti tris klausimus:

1. Ar trečiasis asmuo išvis turėjo teisę įvykdyti sutartį už skolininką.
2. Ar įvykdžius dalį skolos už skolininką, trečiajam asmeniui pereina dalis kreditoriaus teisių.
3. Jeigu atsakymas į pirmus du klausimus teigiamas, tai tada koks yra pradinio kreditoriaus ir naujojo (trečiojo asmens, kuris įvykdė dalį prievolės už skolininką) kreditoriaus reikalavimų tarpusavio santykis.

Pirmas klausimas atsakytas gana lengvai naudojant bendrąsias prievolių teisės normas ir prieinant prie išvados, kad šiuo atveju galima taikyti CK 6.50 str. esančias bendrąsias taisykles ir nėra pagrindo taikyti išimčių, draudžiančių trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę už skolininką. Teismas pabrėžė, kad vieno solidariojo skolininko sutikimas, jog prievolę įvykdytų trečiasis asmuo yra pakankamas teisėtas pagrindas prievolės įvykdymui, net jei kiti skolininkai tam ir prieštarautų:

Solidariosios prievolės atveju kreditorius turi teisę pasirinkti, kuris solidariųjų skolininkų ar keli skolininkai bendrai kokią prievolės dalį prievolės turi įvykdyti (CK 6.6 straipsnio 4, 5 dalis). O solidariesiems skolininkams įstatyme nesuteikta teisė spręsti dėl kito solidariojo skolininko prievolės vykdymo. Kai solidariąją prievolę vykdo solidarusis skolininkas, jis įvykdo prievolę ir už kitus bendraskolius, tačiau tokiu atveju jis vykdo savo prievolę, o ne prievolę už kitą asmenį, todėl jo teisė įvykdyti prievolę neribojama kitų skolininkų valia (sutikimu ar prieštaravimu). Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsikirtimų į kasacinius skundus argumentus, kad, esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo, o CK 6.50 straipsnio 2 dalies taikymas ir aiškinimas, kad bet kurio iš bendraskolių prieštaravimas užkerta kelią kreditoriui priimti prievolę iš trečiojo asmens, nors kiti bendraskoliai sutinka su tokiu prievolės vykdymu, nepriimtinas, nes paneigtų prievolės solidarumą, nepagrįstai ribotų bendraskolių teisę vykdyti prievoles; toks įstatymo aiškinimas neskatintų prievolių vykdymo – neatitiktų CK 6.83 straipsnyje įtvirtintų prievolių vykdymo principų.
Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad solidariosios prievolės ypatumai lemia tai, jog kai trečiasis asmuo (solidariosios prievolės atžvilgiu) įvykdo solidariąją prievolę, laikoma, kad ji pasibaigia įvykdymu visų solidariųjų skolininkų atžvilgiu. Esant solidariajai skolininkų prievolei, kreditoriaus teisei priimti prievolės vykdymą iš trečiojo asmens užtenka vieno iš solidariųjų skolininkų sutikimo.

Atsakymas į antrąjį klausimą irgi nėra sudėtingas, nes yra savaime suprantama, jog jeigu tu įvykdei dalį prievolės už kitą asmenį kreditoriui, tai ta apimtimi atsistoji į kreditoriaus batus:

Neabejotina ir kasatorių šioje byloje neginčijama, kad skolos dalį sumokėjęs trečiasis asmuo turi regreso teisę išsiieškoti sumokėtą sumą iš skolininko, t. y. kreditoriaus teisių, susijusių su pagrindine prievole dalinis perėjimas trečiajam asmeniui nekvestionuojamas. Gavęs prievolės įvykdymą kreditorius negali pasilikti reikalavimo teisės; priešinga situacija prieštarautų civilinių santykių tvarkymo teisingumo, protingumo, proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą kreditoriaus praturtėjimą bei atitinkamai nepateisinamą skolininko ir skolą kreditoriui sumokėjusio trečiojo asmens interesų pažeidimą.

Trečiasis klausimas buvo sunkiausiai išsprendžiamas, nes mūsų CK nėra nė vienos nuostatos, reguliuojančios šią situaciją. Nepaisant to, LAT’as randa žavų sprendimą pasitelkdamas lyginamąjį teisės aiškinimo metodą. Šį kartą teismas pasiremia kitos valstybės statutiniu reguliavimu ir soft law. Visada studentams aiškinau, kad mūsų CK normos skirtos cesijai, novacijai, subrogacijai ir t.t. (su reikalavimo perleidimu, perėjimu ir skolos perkėlimu susiję institutai) yra su tam tikromis modifikacijomis transplantuoti iš Kanados Kvebeko provincijos civilinio kodekso, todėl aiškinant šiuos institutus reikėtų atsižvelgti ir į Kvebeko civilinį kodeksą. Šioje byloje tai patvirtina ir LAT’as, tame kodekse rasdamas taisyklę, kurią pamiršo perkelti mūsų kodekso autoriai:

Aiškinant papildomų kreditoriaus teisių perėjimo trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam dalį skolininko prievolės, teisinį reglamentavimą, aktualus ir lyginamasis teisės aiškinimo metodas. Įstatyme – CK 6.114 straipsnyje – įtvirtintos subrogacijos pagrindai yra identiški Kvebeko civilinio kodekso 1656 straipsnyje nustatytiems subrogacijos pagrindams. Kvebeko CK 1658 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai kreditoriui yra sumokėta tik dalis, jis likusią savo reikalavimo dalį gali įgyvendinti pirmumo teise prieš reikalavimą perėmusį asmenį, iš kurio kreditorius gavo dalinį savo reikalavimą (angl. A creditor who has been only partly paid may exercise his rights with respect to the balance of his claim in preference to the person subrogated from whom he has received only part of his claim).

Šią poziciją teismas sutvirtina ir DCFR’e pateiktomis taisyklėmis ir jų aiškinimais:

Subrogaciją tik dėl dalies įvykdytos pagrindinės prievolės nustato ir Europos Sutarčių teisę kodifikuojančio DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) IV.G. – 2:113 straipsnis, kuris reglamentuoja asmeninių užtikrinimo prievolių davėjų (taip pat ir laiduotojų) teises po prievolės įvykdymo. Šios nuostatos taikytinos ir daiktinių teisių užtikrinimo atveju (pagal IV. – 6:101 straipsnį, kurio 2 dalis nustato, kad daiktinė užtikrinimo priemonė pasibaigia, kai kreditoriui visiškai sumokama, išskyrus atvejus, kai užtikrinimo priemonė kartu su užtikrinta teise pereina kitam asmeniui, kuris už skolininką atliko mokėjimus kreditoriui; taip pat pagal IX. – 7:109 straipsnį, kuriame kalbama apie trečiojo asmens (svetimo turto įkeitimo davėjo) regreso teises). IV.G. – 2:113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės užtikrinimo davėjas turi teisę į skolininko turtą tiek, kiek įvykdyta užtikrintos prievolės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalinio įvykdymo atveju kreditoriaus likusios teisės į skolininko turtą turi pirmenybę prieš teises, kurias prievolės užtikrinimo davėjas perėmė (angl. In case of the part performance, the creditor‘s remaining partial rights against the debtor have priority over the rights to which the security provider has been subrogated). DCFR (Bendrųjų principų sistemos projekto) komentare nurodyta, kad šis straipsnis reglamentuoja užtikrinimo priemonių davėjo teises po visiško ar dalinio prievolės įvykdymo, 2 dalyje įtvirtinta norma dėl dalinio vykdymo aiškinama kaip nustatanti, kad prievolės užtikrinimo davėjas, kuris įvykdo tik dalį prievolės, neabejotinai turi teisę į atitinkamą 1 straipsnyje nustatytos teisės dalį. Tam, kad būtų galima apsaugoti kreditorių, kreditoriaus dalinė reikalavimo teisė, kurios užtikrinimo priemonės davėjas neperėmė subrogacijos būdu, turi pirmenybę skolininko nemokumo arba trečiųjų asmenų išieškojimo atveju prieš užtikrinimo priemonės davėją. Tai yra bendras principas tam, kad būtų apsaugota pirmenybė ankstesnės teisės turėtojo prieš turėtoją, kurio teisė kyla iš ankstesniojo (angl. – This is a general principle in order to protect the priority of an earlier holder of a right as against a holder who derives rights from the former).

Taigi, LAT’as pasiremdamas lyginamuoju metodu prieina prie išvados, kad tuo atveju, kai prievolės dalį už skolininką įvykdo trečiasis asmuo, likusi pradinio kreditoriaus reikalavimo teisės dalis turi pirmumą prieš naująjį kreditorių. Taip apsaugomas pradinis kreditorius. Labai gražiai ir kūrybiškai prieita prie teisingo bylos sprendimo.

Bendrosios laidavimo pabaigos taisyklės išimtis bankroto bylose

Civiliniame kodekse laidavimo pabaigos bendrosios taisyklės nustatytos 6.87 straipsnyje. Ko gero, svarbiausia iš šių taisyklių yra pirmoji, kuri nustato, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Ši taisyklė užtikrina laidavimo, kaip šalutinės t.y. priklausomos nuo pagrindinės prievolės prasmę, kad šalutinę prievolę ištinka pagrindinės prievolės likimas. Teoriškai viskas kaip ir būtų gražu, jeigu ne šios nuostatos sąlygotos praktinės problemos. Įsivaizduokime tokią dažnai pasitaikančią situacija:

Juridinis asmuo A nori iš kredito įstaigos (gali būti  nebūtinai kredito įstaiga, o bet koks subjektas – čia tik toks pavyzdys) B pasiskolinti pinigų sumą X verslo reikalams. Kredito įstaiga įprastai tokioje situacijoje pareikalaus prievolės įvykdymo užtikrinimo (ar net kelių užtikrinimų). Vienas iš užtikrinimo būdų yra laidavimas. Minėta kredito įstaiga B pareikalauja laidavimo, o juridinis asmuo A pasirūpina, jog už jo prievoles kredito įstaigai B laiduos verslininkas C. Laidavimas kaip ir turėtų šioje situacijoje užtikrinti, kad kredito įstaiga B yra saugi, nes įgyja solidarų skolininką C, iš kurio, A neįvykdžius prievolės, B galės reikalauti visiško įvykdymo. PROBLEMA: Juridiniam asmeniu A pradeda nesisekti verslas (ekonominės krizės ir t.t.), jo įsipareigojimai pradeda viršyti turimo likvidaus turto vertes, asmuo A nebesugeba gražinti kredito ir mokėti palūkanų. Įprastai asmuo A turi dar krūvą verslo partnerių, kurie tokioje situacijoje yra kreditoriais. Jiems taip pat vėluojama su prievolių vykdymų ir kuris nors iš jų iškelia asmeniui A bankroto bylą. Bankroto procesas, kurio pasekoje A bankrutuoja. Kredito įstaiga B pradeda dairytis, bando nukreipti prievolės įvykdymą į solidarųjį skolininką, laiduotoją C. Jam pareiškiamas reikalavimas visa bankrutavusio asmens A prievolių apimtimi. Laiduotojas C ginasi nurodydamas, kad palaukite, palaukite, CK 6.87 str. 1 d. reglamentuoja laidavimo pabaigą, o kadangi laidavimas akcesorinė prievolė, tai pasibaigus pagrindinio skolininko A prievolei pagal specialųjį įmonių bankroto įstatymo reguliavimą, pasibaigia ir laiduotojo prievolė.

Klausimas, ką šioje situacijoje daryti? Pažodžiui aiškinant kodeksą susidursime su situacija, kai laidavimas tampa neefektyviu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas daugiau kaip prieš metus plenariniame nutarime yra pateikęs atsakymą, nors skaitant nutarimo tekstą, tą atsakymą sunku išskaityti. Po to, tą atsakymą patikslino dar vienoje nutartyje, tačiau žemesnių instancijų teismai vis tiek nesugebėjo vadovautis LAT’o sukurtomis teisės aiškinimo taisyklėmis.  Galiausiai, teismas dar kartą pateikė atsakymą 2013 m. vasario 15 d. nutartyje 3K-3-33/2013, bet apie viską pamėginsiu išdėstyti nuosekliai.

2011 m. gruodžio 29 d. Plenariniame nutarime nr. 3K-P-537/2011 pateikė tokį išaiškinimą:

“Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5–6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).“

Pamenu, tik perskaitęs nutarimą pagalvojau, ką reiškia pavartotas žodis “paprastai“, gi cituojama 6. 87 str. 1 d. nenumato jokių išimčių, o žodis paprastai turėtų reikšti, kad egzistuoja šios taisyklės išimtis. Bet šio žodžio pavartojimą įvertinau kaip LAT’o teisės aiškinimo klaidą… Pasirodo klydau. Tiesa, turiu prisipažinti, kad tolimesnė praktika, teisminiai ginčai pasiekiantys kasaciją ir kitų teisininkų pozicijos patvirtina, kad susipainiojau ne tik aš.  Tas pats klausimas kilo ir LAT’o teisėjui Č. Jokūbauskui, kuris šioje byloje pareiškė atskirąją nuomonę, atkreipiu dėmesį į kai kuriuos jo motyvus:

“Be to, išaiškinimas pateiktas kontraversiškai, t.y. paaiškinus, jog dėl skolininko bankroto skolininką likvidavus ir išregistravus iš registro, pagrindinė skolininko prievolė laikoma pasibaigusia bei tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas. Toks išaiškinimas gali būti suprantamas, jog galimi atvejai kuomet skolininko likvidavimas ir išregistravimas gali ir nesukelti laidavimo pabaigos, tačiau ši situacija Nutarime neatskleista.“

Ir iš tiesų, nutarimo tekste nėra paaiškinta, ką reiškia paprastai.  Po šio nutarimo priėmimo, viena iš bylos šalių vėl kreipėsi į LAT’ą prašydama išaiškinti būtent ką reiškia pavartotas žodis “paprastai“.  LAT’as atsisakė pateikti išaiškinimą nurodydamas, kad:

“Aiškinant CPK 278 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikšmingi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, kuriuose konstatuota, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.

Plenarinė sesija konstatuoja, kad pagal ieškovo prašymą nesukeliamos abejonės kasacinio teismo nutarimo aiškumu, bet dėstomi argumentai, kuriais diskutuojama (polemizuojama) dėl plenarinės sesijos nutarime išdėstytų argumentų ir jų expressis verbis, ar siekiama gauti kitų, nei byloje nagrinėta, situacijų vertinimo.“

Gana arogantiškas atsakymas… Bet į keliamus klausimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakė 2012 m. birželio 8 d. nutartyje 3K-3-285/2012, kuri plėtojo plenarinės sesijos praktiką. Teismas suformavo taisyklę, kuri nurodo, kad:

“Jeigu ieškinio laiduotojams pareiškimo metu pagrindinis skolininkas nebuvo likviduotas ir išregistruotas iš juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi, reiškia, jog kreditorius, pareikšdamas ieškinį laiduotojams, pareikalauja, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi.“

Taigi čia turime atsakymą, ką reiškia žodis “paprastai“ ir kad jis plenariniame nutarime buvo pavartotas ne šiaip sau. Šia suformuotą taisyklę patvirtina ir naujausia 2013 m. vasario 15 d nutartis  2013 m. vasario 15 d. 3K-3-33/2013, kurioje nurodoma, kad:

“Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas preliminarų ir galutinį pirmosios instancijos teismo sprendimus ir atmesdamas ieškinį, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo, priimto civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-537/2011, išaiškinimu, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5, 6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, likvidavus ir išregistravus pagrindinį skolininką UAB „Transmarine“ iš Juridinių asmenų registro, pastarosios prievolės baigėsi, atitinkamai baigėsi ir atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad su šia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo sutikti, nes ji padaryta netinkamai pritaikius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo, priimto civilinėje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011, išaiškinimus ir neišsamiai įvertinus bylos aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui 2011 m. gegužės 26 d. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimu pripažinta, kad  UAB „Transmarine“ savo veiklą baigė ir 2011 m. rugpjūčio 10 d. bendrovė buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškinio pareiškimo laiduotojui–atsakovui metu pagrindinio skolininko veikla nebuvo pasibaigusi ir jis nebuvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012). Minėta, kad skolininko ir laiduotojo prievolė kreditoriui yra solidarioji, todėl ieškovas, esant UAB „Transmarine“ iškeltai bankroto bylai, turi teisę reikalauti, kad prievolę grąžinti skolą įvykdytų kitas solidarusis skolininkas pagal šalutinę prievolę, kylančią iš laidavimo sutarties (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Taigi ieškovas–kreditorius, pareikšdamas ieškinį atsakovui–laiduotojui, pagrįstai pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko–UAB „Transmarine“ prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas – laiduotojas (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad, šios bylos nagrinėjimo metu teismo sprendimu pripažinus UAB „Transmarine“ baigusia savo veiklą ir ją išregistravus iš Juridinių asmenų registro, ieškovas prarado teisę CK 6.6 straipsnio 4 dalies, 6.81 straipsnio 1 dalies pagrindu gauti prievolės įvykdymą iš atsakovo kaip solidaraus skolininko–laiduotojo, kuriam reikalavimas įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartį pareikštas iki skolininko UAB „Transmarine“ likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, t. y. kad atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį baigėsi ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą pagal laidavimo sutartį turėtų būti atmestas CK 6.87 straipsnio 1 dalies pagrindu.“

Beje, vienas iš šios nutarties autorių yra atskirąją nuomonę dėl “paprastai“ parašęs Č. Jokūbauskas ir jeigu jis nebesipriešina šiai pozicijai, galima prognozuoti, kad ši teisės aiškinimo taisyklė kurį laiką turėtų būti nepakitusi.

Pateiksiu ir savo vertinimą šios LAT’o suformuotos taisyklės. Negaliu  ją pavadinti absoliučiai teigiama. Ji, nors ir padaro laidavimo institutą efektyviu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu ir verčia kreditorių skubėti, tai yra kreiptis į laiduotoja ir bandyti išsieiškoti, kol pagrindinis skolininkas dar nelikviduotas. Kartu ir laiduotojas turi skubėti vykdyti prievolę, jeigu dar nori būti įtrauktas į kreditorių sąrašą ir dalintis pagrindinio skolininko turto likučius, kurių dažniausiai nėra. Šios taisyklės minusu įvertinčiau tai, kad laiduotojas, įvykdęs prievolę už pagrindinį skolininką, nebeturės pilnai į ką subroguotis, nes turto likučiu nepakaks. Nors LAT’as plenariniame nutarime nurodo:

“Siekdamas pasinaudoti subrogacijos pagrindu perimtomis kreditoriaus teisėmis skolininko bankroto byloje, laiduotojas turėtų nedelsti vykdyti prievolę kreditoriui. Tai laiduotojo interesas, kurio įgyvendinimas priklauso nuo paties laiduotojo elgesio vykdant savo kaip laiduotojo prievolę. Priešingu atveju, laiduotojui delsiant atsiskaityti, po skolininko bankroto bylos užbaigimo subrogacijos pagrindu perimtų kreditoriaus teisių įgyvendinimas taptų nebeįmanomas, nes neliktų skolininko (likviduojamas juridinis asmuo išregistruojamas iš registro).“

Taigi taisyklė nėra tobula, ji akivaizdžiai labiau gina kreditoriaus interesus, o dėl pagrindinio skolininko nepatikimumo ir tokio išaiškinimo, visada liks nukentėjęs būtent laiduotojas. Todėl rekomenduočiau laiduotojams, žinant šią LAT’o suformuotą taisyklę, ypač atsargiai rinktis už kieno prievoles jie laiduoja.

Esant terminuotai prievolei susitarimai dėl laidavimo pabaigos yra galimi

2011 m. gegužės 17 d. (bylos Nr. 3K-3-245/2011) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priminė civilinėje byloje 3K-7-229/2009 suformuotą praktiką ir ją išplėtė nurodydamas, jog CK 6.88 str. 1 d. yra dispozityvi:

“Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.“

LAT’as nurodė, jog susitarimai, kurie keistų terminuotą laidavimą CK nėra draudžiami, o minėtoje normoje nustatytas terminas yra dispozityvus:

“Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.“

Toliau paaiškinama tokio susitarimo (laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo) prasmė:

“Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“, UAB „Čilija“, bylos Nr. 3K-3-261/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009).“

Taigi, esant terminuotoms prievolėms, galima susitarti, jog CK 6.88 str. nebūtų taikomas, todėl kreditoriui tikslinga laidavimo sutartyje aiškiai nustatyti tokią sąlygą. Nagrinėjamoje byloje tai buvo padaryta taip:

“2005 m. balandžio 27 d. ieškovas ir UAB „BVSI“  sudarė kredito linijos sutartį Nr. 7507, kurios pagrindu UAB „BVSI“ buvo suteikta 26 065 eurų kredito linija apyvartinėms lėšoms papildyti. Sutarties 4 punkte nustatyta, kad 2007 m. balandžio 30 d. sugrąžinami visi iš kredito linijos paimti ir negrąžinti kreditai, o kredito linijos limito galiojimas pasibaigia.  2005 m. balandžio 27 d. ieškovas ir kasatoriai V. V., A. V. ir atsakovas V. B. sudarė laidavimo sutartis, pagal kurias laiduotojai įsipareigojo atsakyti ieškovui visu savo turtu, jeigu skolininkė UAB „BVSI“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal 2005 m. balandžio 27 d. kredito linijos sutartį Nr. 7507. Laidavimo sutarčių 4.2 punkte nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Taigi nors ieškovas ir UAB „BVSI“ 2005 m. balandžio 27 d. kredito linijos sutartyje Nr. 7507 nustatė prievolės įvykdymo terminą, tačiau laidavimo sutartimis ieškovas su laiduotojais aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad laidavimas galios iki visiško skolininkės UAB „BVSI“ prievolių įvykdymo. Ir toks susitarimas, minėta, neprieštarauja laidavimą reglamentuojančioms CK teisės normoms. Tokiu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos trijų mėnesių terminas netaikytinas, laidavimas galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes kasatoriai laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių šią išvadą, t. y. kad kasatoriai, sudarydami laidavimo sutartis su ieškovu ir taip užtikrindami UAB „BVSI“ prievolių pagal 2005 m. balandžio 27 d. kredito linijos sutartį įvykdymą, siekė susitarti dėl terminuoto laidavimo (CK 6.193 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, negalima ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis.“

Vėl laimi sutarčių laisvės principas ir  toks šalių susitarimas atitinka Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą.

Aišku, skolininko vietoje yra tikslinga tokių laidavimo nuostatų neturėti, nes 3 mėnesių terminas yra labai patogus, tačiau viskas priklauso nuo šalių derybinės galios.

Laidavimo teisiniai santykiai teismo sprendimu – negalimi

Civilinio kodekso 6.77 straipsnis nustato, jog laidavimo atsiradimo pagrindai yra:

1. Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu.

Savo teisine prigimtimi laidavimas yra grynai sutartinis. Tai galima pastebėti net tame pačiame skyriuje pateiktoje laidavimo sampratoje: “Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis)“. Plačiau apie laidavimą pasisako Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje 3k-7-61/2011 aiškina šio instituto esmę ir tikslus (dėl aiškumo pateikiu visą doktrinos išaiškinimą):

“Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, jo tikslas – užtikrinti, kad prievolė, už kurią laiduojama, bus tinkamai įvykdyta. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui.

Laidavimo teisiniuose santykiuose dalyvauja trys asmenys – kreditorius, skolininkas ir laiduotojas; greta paprastai jau egzistuojančių (arba būsimų) kreditoriaus ir skolininko prievolinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir laiduotojo prievoliniai santykiai. Laiduotojas yra asmuo, kuris įsipareigoja atsakyti kito asmens (skolininko) kreditoriui, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o kreditorius įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja tik pareigą įvykdyti užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – tik teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).

Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esant laidavimui, yra dvi prievolės: pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdis lemia, jog laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Laidavimo akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad: kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 2 dalis); laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 straipsnio 2 dalis); jeigu iš esmės pasikeičia pagrindinė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, tai laidavimas baigiasi, kai laidavimo sutartis nenumato ką kita (CK 6.87 straipsnio 4 dalis); pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimui dėl pagrindinės prievolės pareikšti, taip pat pasibaigia ir reikalavimui laiduotojui pareikšti nustatytas ieškinio senaties terminas (CK 1.135 straipsnis). Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės ir negali šios viršyti. Tai yra laiduotojo teisių apsauga. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra toks, kad laiduotojas įsipareigoja, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, atsakyti kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas. Nors laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją prievolę, tačiau vien prievolės solidarumas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus laidavimo ypatumus, bei tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia jos nedalomumą (ne dydžio, o subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės akcesorinio pobūdžio ir tuo nulemtų jos ypatumų. Ginčą dėl visiško laiduotojo prievolės vykdymo (skolos ir pan.) priteisimo kreditoriui nagrinėjantis teismas laiduotojo vykdytinos prievolės mastą nustato teismo procesinio sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, priėmimo dieną.“

Šis naujausias išaiškinimas, mano žiniomis, yra pats išsamiausias, kurį kada nors pateikė LAT’as, o Lietuvos mokslininkai, be Egidijaus Baranausko, kuris yra vienas šio išaiškinimo autorių, ko gero neturėtų daugiau ką pridurti. Atrodo paradoksalu, kad sprendimas priimtas 4 prieš 3. Tačiau šis įrašas ne apie tai. Aš tvirtai laikausi pozicijos, kad laidavimo teisinių santykių negalima sukurti teismo sprendimu.

Apie tai teko galvoti labai ilgai ir nepavyko išmąstyti nė vienos situacijos. Mano argumentacija yra gana paprasta – teismas negali pasisakyti dėl asmenų, neįtrauktų į bylą teisinių santykių. Tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.  O laidavimu yra siekiama sukurti teisinius santykius, kuriais trečiasis asmuo įgys  pareigą solidariai (ar subsidiariai) įvykdyti prievolę vietoje skolininko. Tačiau, turbūt, man atsirastų asmenų, kurie drįstų paprieštarauti ir atverstų civilinio kodekso komentarą ir pabaksnoję pasakytų, kad laidavimas teismo sprendimu galimas:

1) CPK 794 str;

2) CK 3.72 str. 7 d;

3) CK 3.122 str.

Pirmuoju atveju nurodoma civilinio proceso kodekso norma dėl užstato: “ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo šio Kodekso nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti“. Nuo kada užstatas yra laidavimas? Kaip asmuo gali laiduoti pats už save? Toks išaiškinimas visiškai paneigia laidavimo prasmę.

CK 3.72 str. 7 dalyje nurodomas atvejis, kai: “Teismas gali pareikalauti iš buvusio sutuoktinio, privalančio teikti išlaikymą kitam sutuoktiniui, pateikti adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą“. Taigi, teismas gali pareikalauti adekvataus prievolės įvykdymo užtikrinimo. Ar prievolės įvykdymo užtikrinimo vienintelis būdas yra laidavimas? Žinoma – ne. Net jeigu šiuo atveju būtų užtikrinama laidavimu, ką tai reiškia? Teismas pareikalaus, kad būtų pateiktas laidavimas t.y. laidavimo sutartis. Tai reiškia, kad laidavimas atsiras SUTARTIMI. Laidavimo teisiniai santykiai bus kvalifikuojami ne nuo teismo pareikalavimo, o nuo laidavimo sutarties sudarymo. Todėl ir ši norma nepagrindžia laidavimo teisinių santykių atsiradimo teismo sprendimu.

CK 3.122 straipsnyje nurodoma, jog “Vieno sutuoktinio arba sutuoktinių kreditorių prašymu teismas gali areštuoti turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ar skirti turto administratorių, jeigu tai būtina sutuoktinių teisėms į bendrą turtą arba kreditorių teisėms apsaugoti. Šios priemonės netaikomos, jeigu kitas sutuoktinis pateikia adekvatų sutuoktinio, kuris prašo taikyti turto areštą ar skirti turto administratorių, arba kreditorių reikalavimų užtikrinimą“. Nemanau, kad verta kartotis, čia tinka tas pats išaiškinimas, kurį pateikiau prieš tai esančioje pastraipoje. Teismas neareštuos turto, jeigu bus pateikta laidavimo sutartis, o laidavimas atsiras tos sutarties pagrindu.

Gali kilti klausimas, kodėl CK 6.77 straipsnio 1 dalyje atsirado ta nuostata dėl teismo sprendimo? Atsakymo bent jau aš nežinau. Aš bandžiau aiškintis šios normos kilmę, deja, nieko rasti nepavyko. Kaip atsirado kodekso komentare nurodyti pavyzdžiai? Teisės norma tai egzistuoja, o pakomentuoti kažkaip vis tiek reikia..?? Belieka pritarti doc. Egidijui Baranauskui, kad tai yra eilinis įstatymų leidėjo brokas..

%d bloggers like this: