Page 2 of 7

Žemė – ypatingas civilinės apyvartos objektas, tačiau tai nesuteikia pagrindo diskriminacijai

Tik sukūrus Konstituciją joje turėjome ypač archajišką 47 straipsnį, kuris iš esmės įtvirtino absoliutų draudimą įsigyti žemę Lietuvoje užsieniečiams. Bandant suspėti į Europos Sąjungos traukinį Lietuvai teko pakeisti šią Konstitucinę nuostatą, nes priešingu atveju traukinys būtų nuvažiavęs. Visa laimė, tai suspėta padaryti paskutinę sekundę:

47 straipsnis

Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.

Savivaldybėms, kitiems  nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės  sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn  tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei  jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai  priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos  teritorijos, jos  kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.”

Kiek suprantu, tai dabartinio referendumo iniciatoriai nori sugrąžinti senąją 47 str. 1 dalies redakciją. Keistas sumanymas, už kurio stovinčių tikrųjų interesų aš nežinau. Galima bandyti spėti, kad tai galėtų būti stambieji mūsų šalies ūkininkai, bijantys laisvos rinkos ir siekiantys bet kokiu būdu apsisaugoti nuo konkurencijos. Lietuvoje, visuotinai žinoma, kad primityvi propaganda yra ypač veiksmingas įrankis. Bijau, kad jeigu šis referendumas vis dėlto įvyktų ir jame būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl Konstitucijos keitimo, tai ypač komplikuotų Lietuvos ateities raidą ir buvimą lygiaverte ES nare. Pačios ES idėją yra grindžiama keturiomis fundamentaliomis laisvėmis, galima palyginti su stalu, kuris turi keturias kojas: laisvą prekių judėjimą, laisvą asmenų judėjimą, laisvą paslaugų judėjimą ir laisvą kapitalo judėjimą. Siekiant įgyvendinti šias laisves mes turime dabartinę ES, o pažeidus minėtas laisves paneigtume pačią sąjungos prasmę. Įstojus į ES didelė dalis lietuvių apsidžiaugė galimybę dirbti Airijoje, Ispanijoje, Anglijoje ir t.t.  Atsivėrė plačios galimybės užsiimti verslu Europoje ir t.t. Naudojamės galimybėmis melžti ES paramą (neabejoju, ją gauna ir tie, kurie priešinasi žemės pardavimui užsieniečiams).

Tačiau dabar, artėjant naikinamajam draudimo užsieniečiams pirkti Lietuvoje ūkio paskirties žemę terminui, mes sugalvojame išspirti vieną iš stalo kojų – laisvą kapitalo judėjimą. Paradoksalu, galėtume pirkti kitose ES valstybėse žemę, bet kitiems pas mus negalima. Atrodytų, lyg mes būtume gavę terminą iki 2014 metų gegužės 1 d. apsispręsti, ar leisti užsieniečiams pirkti ūkio paskirties žemę, ar neleisti? Bent jau toks vaizdas susidaro iš to, kas dabar vyksta Lietuvoje. Galiu patikinti, kad nieko panašaus nebuvo. Ta išlyga, kurią mes gavome iš ES iki 2014 m. turi labai aiškų tikslą. Mes, kaip neseniai atsikūrusi valstybė, po sovietinės okupacijos vykdome žemės reformą į kurią įeina ir žemės grąžinimas buvusiems jos savininkams, kurią SSRS iš jų neteisėtai nusavino. Būtent dėl šio neužsibaigusio proceso, kad paskui, nekiltų neaiškumų ir ginčių, ES buvo linkusi padaryti mums nuolaidą t.y. suteikė terminą iki 2014 metų, kad mes pasibaigtume visas reformas, kartu priartintume žemės vertę tarp Lietuvos ir kitų ES narių, o  tada visiškai atvertume kelią laisvai ir rinkai ir laisvam kapitalo judėjimui.

Pati laisvo judėjimo idėja yra grindžiama tuo, kad negali būti jokios diskriminacijos, o reikalavimas turėti tam tikros valstybės pilietybę, kad įgyvendinti tam tikrą laisvę, yra eksplicitiškai ES steigimo sutartyje vertinamas kaip diskriminacinis ir niekaip nepateisinamas:

“18 straipsnis
(EB sutarties ex 12 straipsnis)
Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“

Taip plėtojama ir Europos Sąjungos Teisingumo teismo praktika. Pavyzdžiui, 2005 m. ESTT buvo priimtas sprendimas C-370/05 Festersen byloje, kurioje Danija nedraudė pilietybės pagrindu įsigyti ūkio paskirties žemę, tačiau nustatė pozityvų reikalavimą, kad įsigyjant tokios paskirties žemę būtina gyventi tam tikru nuo jos (joje), tokį reikalavimą ESTT įvertino kaip diskriminacinį ir ribojantį laisvo kapitalo judėjimą.  Byloje C-300/01 Salzmann ESTT sprendė, kad Austrijos įstatymų nustatytas ribojimas užsieniečiams perkant žemę gauti kompetetingų Austrijos institucijų leidimą, tokia griežta apimtimi, koks buvo – prieštaravo laisvam kapitalo judėjimui. Po to sekė praktika, kai tokie leidimai išvis nebuvo išduodami ir jie tai buvo pripažinta diskriminaciniu ribojimu byloje C-452/01 Ospelt. Yra ir daugiau teismo bylų, kuriose spręstas ūkio paskirties žemės pardavimo užsienio ES piliečiams ribojimų klausimai: C-302/97 KonleC-423/98 AlboreC-515/99 Reisch. Joms visoms bendra – diskriminavimo pilietybe draudimas.

Galima kalbėti apie tai, kad žemė kaip civilinės apyvartos objektas – ypatingas. Tai savo nutarimuose ne kartą yra pasakęs ir Konstitucinis Teismas. Su tuo galima sutikti, nes žemės plotas – ribotas, kurio normaliomis pasaulio raidos sąlygomis neturėtų padaugėti. Tačiau teiginiai, kad leisdami žemę pirkti užsieniečiams pakenksime Lietuvos žemių vientisumui, parduosime Lietuvą ir pan. varo į neviltį. Nėra absoliučiai jokio skirtumo, kas yra ūkio paskirties žemės savininkas, svarbu tik, kad jis ją naudoja pagal paskirtį. Ribojimas pilietybe įsigyti tam tikrą civilinės apyvartos objektą, iš privatinės teisės pusės žiūrint, atrodo kaip visiškas nesusipratimas. Tai nieko bendro neturi su laisva rinkos ekonomika, konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu ir Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta maksima, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Aš ypač bijau šio referendumo žinodamas jau ko gero nacionaliniu tapusį bruožą naudotis kitų suteikiamomis teisėms, laisvėmis ir parama, tačiau patiems nenoru prisiimti pareigų ir suteikti analogiškų teisių ir laisvių kitiems. Kodėl mūsų bendrapiliečiai turėtų turėti teisę dirbti Airijoje, jeigu mes nenorime leisti airiams užsidirbti iš mūsų ūkio paskirties žemės? Žinant kaip mėgstame emigruoti, greitai šita žemė gali tapti išvis niekam  nebereikalinga.

Konstitucinės priesaikos institutas yra daromas bereikšmiu

Simboliška, kad Konstitucijos dienos išvakarėse Seimas balsuoja už Konstitucijos pataisas, kurių turinys iš esmės panaikina konstitucinės priesaikos prasmę. Siūloma papildyti 74 straipsnį antrąja dalimi:

„Už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ar priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka iš užimamų pareigų pašalintas arba Seimo nario mandato netekęs asmuo gali būti renkamas ar skiriamas į pareigas, kurias pradėti eiti galima tik davus Konstitucijoje numatytą priesaiką, kai išnyksta konstituciniame įstatyme nustatyti apribojimai.“

Pataisos turinys savo cinizmu parodo dabartinės valdančiosios daugumos tikrąjį veidą. Normos lingvistinė-loginė konstrukcija suformuota taip, kad joje kalbama ne tik apie į Seimą negalinti būti renkamą asmenį (Seimo nario mandato netekęs), bet ir į bet kokias kitas pareigas, kurioms numatyta duoti konstitucinę priesaiką. Tai daroma visiškai sąmoningai, tam kad nebūtų galima šios normos tikslinė interpretacija Konstituciniame teisme, kad joje tik įgyvendinamas Europos Žmogaus Teisių teismo sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą. Išskiriamos kitos pareigos tam, kad priėmus šią pataisą Rolandas Paksas galėtų kandidatuoti į Prezidentus, ką jis pats aiškiai deklaravo po balsavimo dėl šios pataisos Seime.  Tai tik parodo, kad šios valdančiosios koalicijos bendras vardiklis yra jos narių asmeninės ambicijos.  Jeigu vienas iš lyderių kitus partnerius laiko įkaitais dėl savo baudžiamosios bylos, tai kitas revanšistas noru vėl tapti Prezidentu.

Kur šioje vietoje atsiduria Konstitucija? Apie kažkokius idealistinius filosofinius svaičiojimus apie Konstituciją kaip vertybę negali būti nė jokios kalbos. Konstitucija tiesiog tapo asmeninių ambicijų derinimo priemone, kurią galima lankstyti savo naudai kaip nori. Ir visi valdančioje daugumoje linkę užlankstyti ją taip, kad ponas Rolandas Paksas būtų patenkintas ir valdančioji dauguma toliau stabiliai gyvuotų. Net jeigu to rezultatas būtų toks, kad konstitucinė priesaika netenka prasmės, o, labai norint, ją galima ir sulaužyti, o po to vėl iš naujo prisiekti. Logiška Konstitucinio Teismo argumentacija, kodėl negalima prisiekti antrą kartą, su šia pataisa nueina velniop:

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.“

Bet kokie siūlymai, neva sustiprinti įsivaizdavimą, jog priesaika nebūtų sulaužyta antrą kartą, reikalaujant, jog asmuo prieš tai viešai atsiprašytų tautos neturi jokios prasmės. Aš negalėčiau priimti veidmainiško atsiprašymo iš asmens, kuris sulaužė konstitucinę priesaiką, vien tam, kad jis vėl būtų renkamas Prezidentu.

Pats situacijos makabriškumas pasireiškia tuo, kad šiuo atveju neva ginamos R. Pakso pažeistos žmogaus teisės, tačiau pastarasis pats viešai nevengia deklaruoti ne pagarbą kitų žmonių teisėms (pvz.: homoseksualių asmenų teisės, užsieniečių teisė į privačią nuosavybę ir t.t.). Turime situaciją, kai antidemokratas naudojasi demokratijos trūkumais.

Šioje situacijoje taip pat pastebėtina, kad parengus Konstitucijos 56 straipsnio pakeitimo projektą ir jį pradėjus svarstyti Teisės ir Teisėtvarkos komitete Seime, buvo gautos tiek Vilniaus universiteto Teisės fakulteto, tiek Mykolo Romerio Universiteto Teisės fakulteto pastabos ir pasiūlymai, kuriose buvo motyvuotai paaiškinta apie apie pataisų ydingumą bei pateiktos alternatyvos:

“Pasiūlytos naujos Konstitucijos 56 straipsnio 3 ir 4 dalys apgaulingai ignoruoja Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalies nuostatos „Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“ klauzulę „jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“. Motyvuojant esą šiuo projektu reglamentuojami vien asmens teisės būti renkamu Seimo nariu santykiai, ir neužsimenant apie iš Konstitucijos kylančius draudimus priesaikos laužytojams pretenduoti užimti kitas pareigas, kurias pradedant eiti būtina duoti Konstitucijoje numatytą priesaiką – Respublikos Prezidento, Vyriausybės nario, teisėjo ar valstybės kontrolieriaus (žr. projekto aiškinamąjį raštą), negrabiai gudraujama. Iš tikrųjų juo bandoma apgaunant Konstituciją įteisinti galimybę priesaikos laužytojui tapti kandidatu į Respublikos Prezidento pareigas, eventualiai – būti išrinktam Respublikos Prezidentu. Pažymėtina, kad šiuo klausimu EŽTT Lietuvos atžvilgiu neišsakė jokių pastabų. Šiame kontekste pacituotina Ministro Pirmininko 2011 m. sudarytos (teisingumo ministro teikimu) darbo grupės (kurią sudarė aštuoni teisininkai) darbo grupės pozicija: „Darbo grupė pasiekė bendrą sutarimą, kad turėtų būti siūloma kuo mažesnės apimties intervencija į Konstituciją – tik ta apimtimi, kuri yra būtina tinkamam EŽTT sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą įgyvendinimui“ (žr.: darbo grupės „Apibendrintus pasiūlymus dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą vykdymo“).

Pasiūlytame projekte visiškai ignoruojama tai, kad Seimo narys gali būti renkamas Seimo Pirmininku, o aplinkybėms susiklosčius, Seimo Pirmininko pavaduotojas gali eiti Seimo Pirmininko pareigas. Be to, Seimo Pirmininkas turi konstitucinius įgaliojimus Konstitucijoje numatytais pagrindais laikinai pavaduoti Respublikos Prezidentą arba laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas (87 straipsnis). Nediferencijuojant Seimo narių, praeityje nesulaužusių priesaikos (taigi ir šiurkščiai pažeidusių Konstituciją) ir/arba už priesaikos sulaužymą nepraradusių Seimo nario mandato ar nepašalintų iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, ir Seimo narių, praeityje sulaužiusių priesaiką ir už jos sulaužymą praradusių Seimo nario mandatą ar pašalintų iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, sudaromos  prielaidos valstybės vadovo funkcijas vykdyti priesaikos laužytojui. Šiame kontekste būtina paminėti ir tai, kad Seimo Pirmininkas ex officio yra Valstybės gynimo tarybos narys, o jei jis laikinai vykdytų valstybės vadovo funkcijas, tai ir vadovautų Valstybės gynimo tarybai. Projektu kuriama tokia teisinė situacija, kai bus sudarytos konstitucinės prielaidos Lietuvos Valstybę personifikuoti,inter alia santykiuose su kitomis valstybėmis atstovauti priesaikos laužytojui.“

VU TF atstovai pasiūlė atitinkamas Konstitucijos pataisas:

Pakeisti Konstitucijos 66 straipsnį papildant ją nauja antrąja dalimi, buvusią antrąją dalį laikyti trečiąja ir šį straipsnį išdėstyti taip:

„Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas.

Seimo Pirmininku ar jo pavaduotoju negali būti renkamas Konstitucijos 74 straipsnio antrojoje dalyje nurodytas asmuo.

Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys.“

Pakeisti Konstitucijos 74 straipsnį papildant jį naująja 2 dalimi ir šį straipsnį išdėstyti taip:

„Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėją, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.

Asmuo, kuris buvo pašalintas iš užimamų pareigų arba jo Seimo nario mandatas buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, būti skiriamas Vyriausybės nariu, teisėju, Valstybės kontrolieriumi. Toks asmuo gali būti renkamas Seimo nariu ne anksčiau nei pasibaigs trečiasis Seimo įgaliojimų laikotarpis, skaičiuojant nuo Seimo, išrinkto pirmuosiuose Seimo rinkimuose, pagal Konstitucijos 57 arba 58 straipsnį surengtuose po to, kai asmuo buvo pašalintas iš užimamų pareigų arba buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, tačiau ne anksčiau nei po 12 metų.“

Papildyti Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnio antrojoje dalyje numatytą išlygą.“

Tokių sisteminių Konstitucijos pataisų būtų pakakę įgyvendinti Paksas prieš Lietuvą sprendimą. Deja, tai Teisės ir teisėtvarkos komitetui, o kartu ir valdančiai daugumai neįtiko ir į visas šias pastabas jie atsakė ta pačia argumentacija:

“Konstitucinė doktrina gali būti keičiama priklausomai nuo Konstitucijos teksto pasikeitimų, todėl įvertinus demokratinėms teisinėms valstybėms, ypač kurių valdymo forma yra respublika, būdingus žmogaus teisių standartus egzistuoja poreikis pakeisti galiojančią konstitucinę doktriną, sumažinant absoliučių draudimų egzistavimą pozityviojoje teisėje. Konstitucijos 74 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti trys apkaltos adresatai: parlamento nariai, Respublikos Prezidentas ir tam tikri teisėjai, todėl priimant Konstitucijos pataisas siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą, nederėtų apsiriboti EŽTT apgintos teisės būti renkamam į parlamentą apimtimi, o kartu sistemiškai įvertinti ir atitinkamai reglamentuoti apkaltos teisinius padarinius ribojimų užimti atitinkamas pareigas aspektu visų trijų apkaltos adresatų atžvilgiu.“

Taip aiškiai pasakoma, kad priesaiką sulaužyti, o po to į tas pačias pareigas galės grįžti visi ir tai yra naujas politikos standartas.

Po to teisės ir teisėtvarkos komitetas pamatęs 56 straipsnio projekto trūkumus, jį tiesiog išmetė į šiukšlių dėžę, ir, atsižvelgiant į čia pacituotas pastabas, patys sukūrė 74 straipsnio naują redakciją, kuri sukonstruota siekiant kelių tikslų: 1) grąžinti Rolandui Paksui galimybę kandidatuoti į Prezidentus, taip neva įgyvendinant EŽTT sprendimą; 2) pirmo tikslo pasekoje sunaikinti konstitucinės priesaikos institutą.

P.S. šis komentaras skirtas Konstitucijos dienai paminėti…

Teisėjas negali būti persekiojamas už neva neteisingo sprendimo priėmimą

PASTABA: šis mano komentaras yra grindžiamas grynai žiniasklaidoje atsiradusia informacija, kurioje šiuo klausimu daug spekuliuojama. Suprantu, kad tai nėra patikimiausias šaltinis, o šiuo klausimu pasisakinėsiu griežtai. Šiame komentare bus daug hipotetikos ir spekuliavimo ant “jeigu“. Todėl prieš skaitant toliau norėjau tai aiškiai išreikšti, kad perspėčiau skaitytojus tam, kad ir Jūs žiūrėtumėte į šaltinius ir mano mintis ypač kritiškai ir atsargiai.

___________________________________________________________________

Šiandien skaitinėju viešojoje erdvėje informaciją apie teisėjo G. Viederio priimtą procesinį sprendimą ir esu pašiurpęs, pakraupęs ir išsigandęs. Mane šokiravo 15min.lt pasirodžiusi publikacija “Kas privertė teisėją Gediminą Viederį parašyti atsistatydinimo pareiškimą?“. Naujienų portalas pateikia tokią versiją:

“Ketvirtadienį prieš 16 val., šaltinio duomenimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) patalpose įvyko šio teismo ir Teisėjų tarybos pirmininko G.Kryževičiaus susitikimas su G.Viederiu, kuriame dalyvavo ir prezidentės vyriausioji patarėja teisės klausimais Rasa Svetikaitė, Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Vytautas Zelianka.“

G. Kryževičius kitą:

“Anot G.Kryževičiaus, jokio spaudimo iš D.Grybauskaitės komandos jis nepatyrė, su prezidentūros atstovais teisėjo G.Viederio karjeros klausimais apskritai nesitarė.“

Tačiau pasako, kad:

“Jis pasakojo, kad ketvirtadienį 11 val. susitiko su G.Viederiu ir Vilniaus apygardos teismo pirmininku V.Zelianka aptarti, kokiais teisiniais argumentais rėmėsi teisėjais priimdamas sprendimą.“

Jeigu prezidentūra kišosi ir iš tiesų inicijavo teisėjo atstatydinimo procesą, o per kažkokį susitikimą dar jį ir patardė – tai yra siaubinga. Bet čia tik spekuliacija.Turim informaciją, kurios neneigia pats G. Kryževičius, paaiškindamas, kad pasikvietė aptarti teisėjo priimto sprendimo motyvų. Kas čia per bajeris? Nuo kada teisinėje valstybėje žemesnės instancijos teismo teisėjas kviečiamas aiškinti savo motyvus aukštesnės instancijos teismo teisėjui (plius Teisėjų tarybos pirmininkui)? Konstitucijoje yra tokios normos (109 str. 2-3 d.), kuri galioja ir teisėjams:

“Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.
Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“

Teisėjo nepriklausomumo principas yra fundamentalus siekiant užtikrinti teisinės valstybės egzistavimą. Ne veltui jis įtvirtintas ne tik Konstitucijoje, bet ir proceso kodeksuose, teismų įstatymuose. Pati nepriklausomo teismo idėja ateina iš tarptautinių dokumentų, tokių kaip Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir t.t. Nepriklausomo teismo idėja paprasta – po pasaulinius karus sukėlusių autoritarinių ir totalitarinių rėžimų siekta, kad nebebūtų vykdomas teisingumas pagal užsakymą ir kad teisingumo vykdymas nebūtų įrankis politiniams sprendimas pagrįsti ir kartu prieš nesutinkančius neveiktų kaip represinis mechanizmas.

Teisėjų nepriklausomumo klausimu yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime:

“Vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) savarankiškumo garantijos. Joks teisėjas vykdydamas teisingumą nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui.

Įgyvendinti savo konstitucinę priedermę ir funkciją vykdyti teisingumą teisminė valdžia gali tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valstybės valdžių – įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios, kurios yra formuojamos politiniu pagrindu. Jei teisminė valdžia nebūtų savarankiška, nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, ji nebūtų visavertė.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatavęs, kad „iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip hierarchinės, nes nė vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu arba organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instancijos teismui: pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai nėra pavaldūs nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismams, o Lietuvos apeliacinis teismas nėra pavaldus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui“. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota: „Iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti ir kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą: nors <…> pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires.“

Šios citatos patvirtina teisėjo procesinį savarankiškumą ir nepriklausomumą. Man nėra suvokiama, net po to, kai teisėjas galimai priėmė neteisėtą nutartį (dėl teisėtumo nepasisakinėsiu, nes nemačiau jokios bylos medžiagos ar įrodymų), jis kviečiamas pas Teisėjų tarybos pirmininką (o kartu ir LAT’o pirmininką) pasiaiškinti. Taip duodamas signalas kitiems teisėjams ir sukuriamas precedentas, kad bylas reikia nagrinėti “teisingai“. Tik įstatymo klausymas nueina į antrą planą.

Tiesa, reikia pastebėti, kad buvo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų, kurie manė, jog G. Kryževičius elgiasi netinkamai:

“G.Kryževičius pripažino, kad keli LAT teisėjai bandė jį įtikinti, kad jo elgesys yra netinkamas ir dėl procesinių sprendimų teisėjai negali būti persekiojami.“

Visiškai pritariu šiems teisėjams. Tai, kad apeliacinė instancija naikina pirmosios instancijos sprendimą niekada nebuvo ir neturėtų būti pagrindas pats savaime šalinti žemesnės instancijos teisėją iš pareigų, taip, kaip kad teisėjas iškviečiamas pas Teisėjų tarybos pirmininką į kabinetą ant kilimėlio ir išklausius jo motyvų siūloma jam atsistatydinti ir pasakoma, kad prezidentūrai jis nepatiks. Norint atleisti teisėją iš darbo, reikia atlikti specialias įstatymų nustatytas procedūras, į kurias aiškinimasis ant kilimėlio ir patikimas prezidentūrai nepatenka. Tačiau G. Kryževičius ginasi, kad Teisėjų Taryba nėra tik teisėjus ginanti institucija ir jeigu būtų taip, tai jis pasiruošęs atsistatydinti iš pirmininko pareigų. Aš matau skirtumą, tarp teisėjo gynimo ir kišimosi į jo nepriklausomumą, nesvarbu, ar po to, kai atitinkamas sprendimas jau priimtas.

Apie galimą atleidimą iš pareigų G. Kryževičius sako:

„Aš pasakiau, kad, mano požiūriu, toks aplaidumas vertinamas pagal Teismų įstatymą kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis ir paminėjau, kad neatmetama tokia galimybė, jog prezidentė į tai reaguos dekretu dėl Teisėjų tarybos patarimo atleisti jį kaip pažeminusį teisėjo vardą.“

Koks aplaidumas? Kur yra aplaidumo įrodymai ir pan? Nuo kada teismo sprendimo priėmimas vertintinas kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis? Ar teisėjui iškelta drausminė byla, gal pradėtas ikiteisminis tyrimas ar kažkas tokio? Kur aš praleidau šią informaciją? Kyla daug daugiau klausimų, kam pavyzdžiui reikalinga instancinė teismų sistema?

Pagal teismų įstatymo 83 str. 3 d.:

“Teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties.“

Vis dar nematau įrodymų, kad šioje konkrečioje situacijoje priimtas sprendimas yra aiškiai palaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas. Jeigu panaikintas aukštesnės instancijos sprendimas patenka po šia norma, tai teks atleisti visus teisėjus, išskyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o kartu ir išmesti instancinę sistemą į šiukšlių dėžę.

Labai nepatinka man tai, kas vyksta, nes tokie reiškiniai leidžia kilti rimtoms abejonėms dėl teisėjų nepriklausomumo. Bus įdomu, kaip pasibaigs ši istorija. O pabaiga gali būti dvejopa: arba atleidžiamas G. Viederis, nes kažkaip įrodomas jo aiškus aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas, arba atsistatydina iš teisėjų tarybos pirmininkų G. Kryževičius. Viena yra inicijuoti drausminę bylą, o visai kas kitą kviesti į kabinetą pasiaiškinti ir siūlyti parašyti atsistatydinimo pareiškimą… Tiesa, galimas trečias variantas, kad neįvyksta nieko.

Man asmeniškai abejonės teisėjų nepriklausomumu yra žymiai baisesnės negu vienam asmeniui, įtariamam padarius sunkias baudžiamąsias veikas, griežčiausios kardomosios priemonės neskyrimą.

Bus galima mitinguoti po Konstitucinio Teismo langais?

Šį vakarą skaitau naujausius Seime įregistruotus įstatymų projektus ir atrodytų užkliuvo toks vienas visai nekaltas. Juo norima pakeisti susirinkimų tvarką, o kartu ir Konstitucinio Teismo įstatymo specialią normą (17 str. 5 d.) ir ją išdėstyti taip:

“Mitingai, piketai bei kitokie veiksmai arčiau negu 75 25 metrai iki Konstitucinio Teismo pastato, taip pat Teisme, jei jais siekiama paveikti teisėją arba Teismą, yra kišimasis į teisėjo arba Teismo veiklą.“

Pakeitimo logika išdėstyta aiškinamajame rašte:

“Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (Žin., 1993, Nr. 6-120) pakeitimo projektas kartu  teikiamas su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 13-308), Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo (Žin., 1993, Nr. 69-1291), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 46-851) projektais, kuriais siekiama pakeisti rengiamų mitingų, piketų, susirinkimų atstumo nustatymo tvarką.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus bei rinktis į taikius susirinkimus. Dabartiniai įstatymai susirinkimų atžvilgiu yra neadekvačiai griežti, todėl aktyviems asmenims yra sudaromos per didelės kliūtys pasinaudoti Konstitucijos suteiktomis teisėmis. Pažymėtina, jog dabartiniuose įstatymuose nustatyti atstumai mažina pilietiškai nusiteikusių asmenų norą įgyvendinti demokratijos principus, nes pagrindinės Valstybės institucijos atsiriboja nuo šalies gyventojų, tokiu būdu mažindamos pasitikėjimą jomis.“

Beveik prieš metus nufilmavau vieną vaizdo įrašą, kuriuo iš dalies norėjau pasidalinti, bet nusprendžiau nepūsti vėjo į paksistų laivo bures. Tuo metu tai nebūtų buvę protinga, bet dabar, manau, jau galiu parodyti tą įrašą:

Šiame įraše kalba vienas iš dabartinių ministrų D. Barakauskas ir Seimo narys A. Mazuronis. Pagal vaizdo įrašo vietą, fone Žemaitės paminklas (man atrodo, kad šį kartą jos akyse mačiau ašaras), pagal kurį galima nustatyti, jog veiksmas vyksta visai šalia Konstitucinio Teismo. Šis artistų farsas vyko būtent tą dieną, kai Konstitucinis Teismas iš esmės nagrinėjo R. Pakso bylą, praeitų metų rugpjūtį. Dalyvavau tame teismo posėdyje. Jam artėjant į pabaigą salėje pasigirdo didžiulis triukšmas iš išorės. Tada dar šalia sėdinčiam asmeniui pajuokavau, kad paksistai šturmuoja teismą. Po posėdžio išėjęs į lauką ir pamatęs spektaklį supratau, kad beveik neklydau…

Kodėl pasakoju šią istoriją rašydamas apie konkrečią įstatymo pataisą? Todėl, kad triukšmas nuo Žemaitės paminklo, kuris ir yra maždaug už 75 metrų (jeigu ne arčiau) nuo teismo, puikiai girdėjosi posėdžių salėje ir trukdė susikaupti stebėti posėdį.   Jei neklystu buvo naudojami būgnai ir t.t. Dabar siūlau pagalvoti, kas būtų, jeigu mitinguoti būtų galima už 25 nuo teismo? Per kiekvieną svarbesnį posėdį prie teismo susirinktų maištaujančios interesų grupės ir jų atstovai.

Kokia įstatymų leidėjo logika, kuria yra padaryti atstumų apribojimai prie valstybinių institucijų? Labai paprasta – ribojimu nebuvimas gali trukdyti konkrečiai institucijai vykdyti jai pavestas funkcijas. Prisiminkime, kas darėsi 2009 m. prie Seimo, kai į jį net įeiti ir išeiti buvo pasunkintos sąlygos, dužo langai ir t.t. Manau, būdamas minioje, sugebėčiau numesti akmenį iki teismo lango. Šiame kontekste ypatingą vietą užima teisingumą vykdančios institucijos. Pagal Konstituciją Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, o jį vykdydami teismai klauso tik įstatymo. Kokiu tikslu buvo rengiamas paksistų šou prie teismo? Pirma, užsidirbti taškų prieš rinkimus, antra, paveikti teismą. Jeigu man sėdint posėdžių salėje girdėjosi riksmai apie uzurpuotą Konstituciją, būgnai ir t.t., tai jie turbūt girdėjosi ir toje pačioje salėje bylą sprendžiantiems teisėjams. Toks bandymas išsidirbinėti yra ne kas kitą, o bandymas paveikti nešališką, nepriklausomą teismą, todėl turėtų būti baustinas.

Todėl tokia argumentacija, kai teigiama, kad dabartiniai ribojimai yra neadekvačiai griežti ir taip sudaromos per didelės kliūtis pasinaudoti konstitucinėmis teisėmis – akivaizdžiai pagrįsti tik fantazija paistalai. Tai yra kažkokia partizaninė teisėkūra, kai neadekvačiomis priemonėmis neva siekiama visuotinio gėrio. Nes jeigu negali piketuoti po Konstitucinio Teismo langais ir reikia paeiti kelias dešimtis metrų iki Žemaitės paminklo, tai yra didelė kliūtis iš žmogaus/konstitucinių teisių pažeidimas…

Žemaitė verkia..

Konstitucinis Teismas v. Seimas: kur yra kompetencijų riba valdžių padalijimo principo atžvilgiu?

Per savo neapdairumą kažkaip sugebėjau praleisti Konstitucinio Teismo teisėjos Ramutės Ruškytės atskirąją nuomonę dėl balandžio 30 d. nutarimo, kuriuo spręsti merų ir jų pavaduotojų atlyginimų ir kitų socialinių garantijų klausimai. Atskiroji nuomonė mane gana stipriai šokiravo tiek dėl savo turinio, tiek dėl to, kad viešojoje erdvėje nesulaukė nė lašelio dėmesio. Joje paliestas labai svarbus klausimas t.y. kur yra Konstitucinio Teismo ir Seimo kompetencijų riba valdžių padalijimo principe t.y. kaip ir kiek Konstitucinis Teismas gali kištis į Seimo kompetenciją. Visų pirmą dėl ko keliamas klausimas, nes LRKT savo nutarime nurodė:

“Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas valstybės ir savivaldybių politikams teisę gauti teisingą darbo apmokėjimą, pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės ir savivaldybių politikams nustatytas apmokėjimo už darbą dydis atitiktų šių asmenų veiklos specifiką ir nesudarytų prielaidų iš vienos darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos asmenų kategorijos (šiuo atveju – valstybės politikų) nepagrįstai išskirti, nustatant darbo apmokėjimo dydį, tam tikros asmenų grupės (šiuo atveju – merų ir merų pavaduotojų).

Pažymėtina ir tai, kad įstatyme (šiuo atveju – Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme) reguliuojant valstybės ir savivaldybių politikų darbo užmokesčio dydžius darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinos vienos asmenų kategorijos atskiroms asmenų grupėms darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuoti, tačiau tai turi būti pagrįsta tam tikrais aiškiais objektyviais kriterijais, kaip antai atskiroms šios kategorijos asmenų grupėms priklausantiems asmenims priskirtų funkcijų pobūdžiu, jų sudėtingumu, reikšmingumu, apimtimi, atsakomybe už šių funkcijų vykdymą; tai pasakytina ir apie tai pačiai darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vertintinai asmenų grupei priklausančių asmenų darbo užmokesčio dydžių diferencijavimą: teisiniu reguliavimu darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuojami, tačiau tai turi būti pagrįsta aiškiais objektyviais kriterijais, atspindinčiais atitinkamai grupei priklausančių asmenų veiklos ypatumus.

Teisiniu reguliavimu nustatant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, lemiančias būtinybę juos diferencijuoti.

Šiame kontekste pažymėtina tai, kad savivaldybės gali gerokai skirtis ne tik jų teritorijoje gyvenančių gyventojų skaičiumi, bet ir inter alia savo dydžiu, savivaldybės kompetencijai priskirtų spręsti klausimų apimtimi dėl jų reikšmingumo ir sudėtingumo; taigi savivaldybių politikų veiklos apimtis ir jiems tenkančios atsakomybės mastas taip pat gali skirtis dėl atitinkamos savivaldybės ypatumų, todėl teisiniu reguliavimu diferencijuojant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgta ir į šią jų veiklos specifiką.“

Turime atkreipti dėmesį į dažnai teismo nutarimuose pasitaikančią loginę-lingvistinę konstrukciją “Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą“. Aš skaitydamas teismo nutarimus nuolat matau šį konstruktą, kuris į esmės aiškina, kaip Seimas turi dirbti savo darbą. Iš čia kyla ir didysis klausimas, ar Konstitucinis Teismas neperžengia savo kompetencijos ir pats nepažeidžia valdžių padalijimo principo teikdamas tokio tipo nurodymus? Mano žiniomis, joks mūsų rimtas konstitucionalistas nėra ieškojęs atsakymo į šį klausimą, tesu girdėjęs diskusijose paviršutiniškus pasvarstymus. Šis klausimas būtų puiki tema moksliniam darbui. Tačiau dabar reikia grįžti prie atskirosios nuomonės, ji svarbi būtent tuo, kad Ramutė Ruškytė oficialiai pateikia savo nuomonę kaip Konstitucinio teismo teisėja šiuo klausimu:

Nesutinku su Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 8 punkte esančia naujove – jame yra pateikti nurodymai įstatymų leidėjui. Šie nurodymai nėra grindžiami jokia konkrečia Konstitucijos norma ar principais. Tokie nurodymai taip pat nekyla iš anksčiau šiame nutarime aptarto teisinio reguliavimo. Nutarime, inter alia 2 motyvuojamosios dalies II skyriaus 2.2 punkte, yra minimas „pareiginės algos koeficientas, kuris nustatytas šio įstatymo priedėlyje“ (Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Tačiau priedėlyje nustatyti dydžiai nutarime nebuvo pateikti, jie niekaip nebuvo analizuoti.

Todėl tokie Konstitucinio Teismo samprotavimai, kuriais iš esmės kvestionuojami nustatytieji merų atlyginimų dydžiai, mano nuomone, negali būti laikomi konstituciškai pagrįstai argumentuotais ir gali sudaryti prielaidas įsiterpti į Seimo galias.“

Visų pirma dėl “esančios naujovės, kuria pateikti nurodymai įstatymų leidėjui“, tai mano komentaras būtų paprastas, tai nėra naujovė, galėčiau pateikti krūvą LRKT išaiškinimų, kuriais tai daryta (užtenka per nutarimų paiešką paleisti frazę “Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą“).  Kitas dalykas yra tų nurodymų pagrįstumas, teisėja pastebi, kad jie nepagrįsti Konstitucijos norma ar principais. Iš čia galima kelti du klausimus:

1. Ar LRKT išvis neperžengia savo kompetencijos duodamas tokio tipo nurodymą Seimui (įstatymo leidėjui)?

2. Ar visgi LRKT gali duoti tokio tipo nurodymą, su sąlyga, kad tas nurodymas yra konstituciškai pagrįstas (normomis ir principais)?

Norėčiau paieškoti gilesnių atsakymų šiuos klausimus.. Būtų smagu, jei prie to prisidėtų koks rimtas konstitucionalistas, nes į šiuos klausimus yra būtina rasti atsakymus, kitaip mes niekada nežinosime aiškios ribos tarp Seimo ir Konstitucinio Teismo kompetencijų..

Ar Lietuva vis dar demokratinė-teisinė valstybė?

Nemėgstu proginių įrašų, tačiau manau, kad šios Kovo 11 išvakarėse reikia parašyti. Kad tai nebus džiaugsmingas įrašas galima atspėti iš retorinio klausimo straipsnio pavadinime. Rašysiu apie nacionalistų (arba kaip juos vadina Prezidentė “tautiniu jaunimu“) eisenos Gedimino prospektu draudimą. Abejoju, ar galėčiau save vadinti patriotu, nes būtent šių asmenų, pasirinkusių reprezentuoti Lietuvos patriotus, dėka šis žodis įgavo neigiamą atspalvį. Nepaisant to, Vilniaus savivaldybės draudimas jiems žygiuoti man, kaip demokratijos fanui, yra nesuvokiamas. Laikausi paprastos pozicijos, jeigu kažkoks elgesys nedaro žalos kitiems – jis yra galimas. Panašiu principu įtvirtinta ir susirinkimų laisvė mūsų Konstitucijoje. Problema yra susirinkimų įstatyme t.y. jo normų abstraktume, kurios suteikia labai plačią diskreciją šio įstatymo vykdytojams. Mano supratimu demokratinės valstybės Konstitucija ir įstatymai reguliuojantys žmogaus teisę turi siekti užtikrinti aukščiausią galimą žmogaus teisių standartą, todėl teisė į taikius susirinkimus teturėtų būti pareikštinė. Tai reiškia, kad norint rengti susirinkimą, jį rengiantys asmenys turėtų susisiekti su kompetentingomis valdžios institucijomis ir tiesiog suderinti susirinkimo laiką vietą t.t. Tačiau susirinkimų įstatymas yra vykdomas taip, kad pas mus iš esmės yra leidiminė tvarka t.y. asmenys, siekiantys surengti eitynes, turi tikėtis gauti leidimą, o valdžios institucijos toli gražu ne visada linkusios jį duoti. Tai yra labai ne demokratiška.

Siekiant rasti atsakymą, kaip turėtų būti užtikrinama susirinkimų laisvė, derėtų panagrinėti Konstituciją bei Europos Žmogaus Teismo praktiką. Pirmiausia nuo Konstitucijos. Viename iš savo nutarimų (2001 m. sausio 7 d.), Konstitucinis Teismas yra aiškinęs Konstitucijos 36 str.:

“Konstitucijos 36 straipsnyje nustatyta: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“

Konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinė santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Susirinkimų laisvė – tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje.

Konstitucijos 36 straipsnyje ne tik yra įtvirtinta piliečių laisvė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, bet ir suformuluoti susirinkimų laisvės įgyvendinimo teisinio reguliavimo pagrindai, užtikrinama galimybė įgyvendinti šią laisvę nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja tam tikras teisinių santykių, susijusių su susirinkimų organizavimu ir vedimu, subjektų – ir susirinkimo organizatorių, ir institucijų ar pareigūnų, priimančių sprendimus dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, – teises bei pareigas.

Viena vertus, susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą. Jei nebūtų šių teisių, netektų prasmės pati susirinkimų laisvė. Drauge susirinkimų organizatoriai privalo imtis priemonių, kad susirinkimas, kaip nustatyta Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje, nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių.

Savo ruožtu institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, turi išsiaiškinti, ar susirinkimas nepakenks valstybės arba visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeis viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Derindami susirinkimo vietą, ši institucija ar pareigūnas taip pat turi įvertinti, ar ji yra tinkama pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti.

Reguliuodamas Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtintą piliečių laisvės rinktis tik be ginklo ir tik į taikius susirinkimus įgyvendinimą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti šios laisvės įgyvendinimo tvarką, tačiau jokiu būdu nepaneigdamas pačios susirinkimų laisvės esmės. Konstitucinis Teismas pažymi, kad valstybės kišimasis į naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Tokia yra ir Europos žmogaus teisių teismo praktika.

Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Vadinasi, nustatant susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarką Įstatyme gali būti apibrėžtos šios laisvės įgyvendinimo ribos: sukonkretinti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai, taip pat nustatyta, kokie susirinkimai yra draudžiami.

Įstatyme nustatyti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai negali paneigti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad taikių susirinkimų laisvė negali būti ribojama, išskyrus, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Lygiai taip pat įstatymų leidėjas negali peržengti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų susirinkimų laisvės įgyvendinimo ribų nustatydamas, kokie susirinkimai yra draudžiami. Įstatyme pateikiamas draudžiamų susirinkimų sąrašas turi būti išsamus ir negali būti aiškinamas plečiamai. Organizuoti susirinkimų, kurie Įstatyme tiesiogiai nėra nurodyti kaip draudžiami, negali būti neleidžiama, jeigu jie atitinka Įstatyme nustatytus susirinkimų vietos (Įstatymo 6 straipsnio 3 ir 4 dalys) ir laiko (7 straipsnis) reikalavimus.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas arba jo įgaliotas atstovas, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, yra saistomas Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų susirinkimų laisvės ribojimo pagrindų: priimdamas tokį sprendimą jis privalo pateikti aiškius įrodymus, kaip konkrečiai susirinkimas pažeis valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“

Trumpai tariant, Konstitucijos prasme susirinkimų laisvė yra labai liberali su minimaliais ribojimais, kurie atitinka EŽTT doktrinoje taikomą formulę, kad ribojimai galimi tik įstatymu, siekiama demokratinėje visuomenėje būtino teisėto tikslo, ribojimas yra proporcingas t.y. nepaneigia teisės esmės. EŽTT laikosi pozicijos, kad susirinkimų laisvės negalima riboti vien dėl to, kad susirinkimai sukelia nepatogumų:

“Although a demonstration in a public place may cause some disruption to ordinary life, including disruption of traffic, it is important for the public authorities to show a certain degree of tolerance towards peaceful gatherings if the freedom of assembly guaranteed by Article 11 of the Convention is not to be deprived of its substance (see Galstyan v. Armenia, no. 26986/03, §§ 116 and 117, 15 November 2007; Bukta and Others v. Hungary, no. 25691/04, § 37, ECHR 2007‑III; Oya Ataman v. Turkey, no. 74552/01, §§ 38-42, ECHR 2006‑XIII; and Akgöl and Göl v. Turkey, nos. 28495/06 and 28516/06, § 43, 17 May 2011).“

Taip pat teismas nurodo, kad teisinis reguliavimas neturėtų sudaryti paslėptų kliūčių taikiems susirinkimams:

“In order to enable the domestic authorities to take the necessary preventive security measures, associations and others organising demonstrations, as actors in the democratic process, should respect the rules governing that process by complying with the regulations in force. Nevertheless, an unlawful situation does not necessarily justify an infringement of freedom of assembly; regulations of this nature should not represent a hidden obstacle to freedom of peaceful assembly as protected by the Convention (see Samüt Karabulut v. Turkey, no. 16999/04, § 35, 27 January 2009, with further references).“

Teismas pastebi, kad įstatyminis leidimo reikalavimas pats savaimę nepažeidžia susirinkimo laisvės, tačiau kartais reikalavimas jį gauti gali būti neproporcingas:

“Notification, and even authorisation, procedures for a public event do not normally encroach upon the essence of the right under Article 11 of the Convention as long as the purpose of the procedure is to allow the authorities to take reasonable and appropriate measures in order to guarantee the smooth conduct of any assembly, meeting or other gathering, be it political, cultural or of another nature (see Sergey Kuznetsov v. Russia, no. 10877/04, § 42, 23 October 2008, and Rai and Evans v. the United Kingdom (dec.), nos. 26258/07 and 26255/07, 17 November 2009).

An authorisation procedure is in keeping with the requirements of Article 11 § 1, if for the purpose of enabling the authorities to ensure the peaceful nature of a meeting. Thus, the requirement to obtain authorisation for a demonstration is not incompatible with Article 11 of the Convention. Since States have the right to require authorisation, they must be able to apply sanctions to those who participate in demonstrations that do not comply with the requirement (see Ziliberberg v. Moldova (dec.), no. 61821/00, 4 May 2004, and Rai and Evans, cited above).

At the same time, in special circumstances when an immediate response might be justified, for example in relation to a political event in the form of a spontaneous demonstration, to disperse the ensuing demonstration solely because of the absence of the requisite prior notice, without any illegal conduct by the participants, may amount to a disproportionate restriction on freedom of peaceful assembly (see Bukta and Others, cited above, §§ 35 and 36).“

Jeigu perfiltruotume per šiuos EŽTT praktikos kriterijus Vilniaus savivaldybės paaiškinimus, kodėl neleidžiama žygiuoti Gedimino prospektu, koks būtų rezultatas?

Gali atrodyti, kad šiuo įrašu ginu nacionalistus. Galiu patikinti, kad taip nėra. Tiesiog ginu demokratiją. Mano supratimu, mūsų vadinamieji patriotai – žemo lygio. Kerziniai batai, kamufliažinės kelnės ir pūstos juodos Gariūninės striukės neturi nieko bendro su tautiniais lietuviškais rūbais. Šūkis “Lietuva – lietuviams“ parodo patriotų intelektualinį skurdą, fantazijos ir išsilavinimo trūkumą, o apie jo intonaciją ir potekstę net nekalbu. Jie net galėtų iš M. Mikutavičiaus pasimokyti, kaip reikia labai mylėti Lietuvą, bet tiek jau to… Primityvus jie ir dėl to, kad meilę tėvynei sugeba rodyti kasmet  keletą kartų tomis pačiomis datomis, tuo pačiu būdu. Paskaitęs internete pamatai, kaip jie kovoja su tariamais priešais. NEPAISANT VISO TO jie turi teisę į taikius susirinkimus, jeigu nedaro žalos kitiems.

Kaip neutralus stebėtojas susidariau įspūdį, kad valdžia visais įmanomais būdais siekia užkirsti jiems kelią prasieiti Gedimino prospektu. Keikiasi jie – nepatenkinti. Ironiška, bet prisiminkime prieš porą metų, kai homoseksualai norėjo vykdyti eitynes, bet Vilniaus savivaldybė ir pirmoji teismo instanciją jiems tai draudė, kokie patriotai buvo patenkinti. Turbūt nesitikėjo, kad vieną kartą tai gali atsisukti prieš juos. Priešingai negu jie, aš tada buvau homoseksualų eitynių šalininkas, kaip dabar esu patriotų.

Paradoksalu, kad Kovo 11 išvakarėse, draudžiama iš esmės tai, dėl ko prieš N metų ir vyko Kovo 11. Nepriklausomybė, laisvė, demokratija, teisinė valstybė. Tačiau trumparegiai politikai nepastebi, kad dabar vos ne tampa tais, prieš kurios kažkada kovojo…

Nutapykime didelį paveikslą. Ką gali reikšti šiandieninis draudimas žygiuoti patriotams? Turime politinę situaciją, kai vienos pagrindinių valdančiosios daugumos partijos lyderiai sėdi teisiamųjų suole. Turime baudžiamosiose bylose nuteistus ministrus. Vienai valdančiosios daugumos partijų vadovauja asmuo sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją. Šiandien leidimo patriotams nesuteikė asmuo “teistas už gerus darbus“. Vakar norėta neleisti prasieiti homoseksualams, šiandien patriotams. O hipotetiškai rytoj negali būti atvejų, kai reikėtų išeiti pamitinguoti prieš  valdžią?

Demokratija labai brangi santvarka, bet nederėtų taupyti susirinkimų laisvės sąskaita…

Iš teisingumo vykdymo funkcijos išplaukia, kad teismas turi teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija

Viešojoje erdvėje perskaičiau naujieną, jog Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį teismą išaiškinimo, kuriame klausiama, ar teisėjui reikia leidimo norint susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia medžiaga. Iš pradžių buvau šiek tiek šokiruotas, nes pamaniau, kad LVAT’as neseka LRKT jurisprudencijos. Pasirodo, klydau, teismas ją seka, bet, atrodo, jos nesupranta arba apsimeta nesuprantąs. LVAT puslapyje pateikiama tokia informacija:

“Atsižvelgdama į bylos aplinkybių visumą, LVAT teisėjų kolegija nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti  2007 m. gegužės 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriame Konstitucinis Teismas buvo nurodęs, jog iš Konstitucijos teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, jog teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Anot Konstitucinio Teismo, teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi grindžiama Konstitucijos 109 ir 117 straipsniais, o jo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį, nulemia ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą.

LVAT teisėjų kolegija prašo išaiškinti, ar minėtosios Konstitucinio Teismo nutarimo formuluotės turi būti suprantamos taip, kad bylą nagrinėjantis teisėjas, jei to reikia siekiant tinkamai įvykdyti teisingumą nagrinėjamoje byloje, pagal savo užimamas teisėjo pareigas, vadovaudamasis Konstitucija, turi teisę susipažinti su įslaptintais dokumentais ir juose esančia įslaptinta informacija net ir tuo atveju, jeigu jis neturi pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

LVAT administracinės bylos nagrinėjimą nutarta sustabdyti iki bus gautas Konstitucinio Teismo išaiškinimas.“

Ar aš vienintelis jaučiuosi kaip visiškas idiotas skaitydamas šias dvi pastraipas? Atrodo, pirmoje pastraipoje pateikiamas atsakymas į klausimą, kurį vis dėlto užduoda sekančioje pastraipoje LVAT’as… Nors man atsakymas yra aiškus, galima panagrinėti KT jurisprudenciją, kurioje sprendžiami klausimai dėl valstybės paslapties. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į 1996 m. gruodžio 19 nutarimą, kuriame LRKT pateikia tokį vertinimą:

Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatyme tiesiogiai nenurodyta, kad teisėjas pagal pareigas turi teisę susipažinti su žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį. Tai galima vertinti kaip šio įstatymo trūkumą. Konstitucinis Teismas mano, kad teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu, nustatančiu, kad teisingumą vykdo tik teismai, ir 117 straipsniu, numatančiu klausimų, susijusių su valstybės paslaptimi, sprendimą teismo procese. Pažymėtina, kad ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą nulemia teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį.“

Visiškai logiškas ir protingas LRKT išaiškinimas. Būtų nesuvokiama, jeigu demokratinėje-teisinėje valstybėje teismas, kuris turi vykdyti teisingumą, negalėtų susipažinti su įslaptinta informacija, kai teisingumo vykdymas to reikalauja siekiant priimti teisingą sprendimą. Po dešimties metų LRKT priima dar vieną nutarimą, kurį prašo išaiškinti LVAT’as, nors iš nutarimo tekstas visiškai aiškus ir jokių išaiškinimų čia nereikia. Jame aiškiai pasakyta, kad sprendimą dėl valstybės paslaptį sudarančios informacijos vertinimo kaip įrodymo byloje, kai to reikalauja teisingumas, yra teismo diskrecija. Tai yra pats teismas turi pasverti ir nuspręsti, ar valstybės paslaptį reikia vertinti kaip įrodymą ir teisėjams jokio leidimo susipažinti su šia medžiaga nereikia:

Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, kad „teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu <…> ir 117 straipsniu <…>“, taip pat kad „teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį“, nulemia „ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą“.

Teismo nagrinėjamos bylos šalių galimybės susipažinti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį (taip pat kita įslaptinta informacija), jeigu teismas nusprendžia, kad ta informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, turi būti apibrėžtos įstatymais; turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų galima sudaryti sąlygas teismui nagrinėjant bylą apsaugoti valstybės paslaptis (taip pat kitą įslaptintą informaciją) nuo atskleidimo, kuris galėtų pakenkti Konstitucijos saugomam viešajam interesui.

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia asmens teisė ar laisvė). Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata.

Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, būtinybė apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją yra viešasis interesas, ir, kita vertus, turi būti užtikrinta asmens teisė į teisminę gynybą, įstatymu turi būti nustatyta, kokiais pagrindais, tvarka bei sąlygomis su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, jeigu teismas nusprendžia, kad ta informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, gali būti susipažįstama teismui nagrinėjant bylą, taip pat nustatytas toks atitinkamų procesinių veiksmų teisinis reguliavimas, kad būtų galima užtikrinti konstitucinio proporcingumo principo laikymąsi, išlaikyti pusiausvyrą tarp minėtų dviejų konstitucinių vertybių – valstybės paslapties (ar kitos įslaptintos informacijos) apsaugos, kaip viešojo intereso, ir asmens teisių ir laisvių, kurias jis gina teisme. Turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas teisingumą galėtų įvykdyti nepaneigdamas nė vienos iš šių vertybių.

Vadinasi, įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad, viena vertus, bylos šalis galėtų prašyti tam tikrą informaciją, sudarančią valstybės paslaptį (ar kitą įslaptintą informaciją), pripažinti įrodymu atitinkamoje byloje (jeigu ji, tos šalies manymu, turi įrodomąją vertę), kita vertus, teismas kiekvienąkart turi spręsti, ar toks prašymas yra pagrįstas ir ar jis pagal įstatymą yra tenkintinas (visas ar iš dalies), ar jį patenkinus (visą ar iš dalies) nebus pakenkta viešajam interesui (užtikrinti valstybės paslapties (kitos įslaptintos informacijos) apsaugą), Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, inter alia kitų asmenų teisėms ir laisvėms, Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams. Minėta bylos  šalies teisė prašyti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją pripažinti įrodymu atitinkamoje byloje savaime nesuponuoja, kad teismas turi tokį prašymą tenkinti (visą ar iš dalies), taigi ir kad šalis turi būti supažindinta su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija; tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, priklauso nuo daugelio veiksnių, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai); jis yra labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui (inter alia apsaugoti paslaptis, kurias privalu apsaugoti pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus) gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams. Taigi negalima a priori apibrėžti (išvardyti) ir visų atvejų, kada informacija, sudaranti valstybės paslaptį (ar kita įslaptinta informacija), teismo sprendimu negali būti įrodymas, taigi ir bylos šalys su tokia informacija negali būti supažindinamos. Tačiau akivaizdu, kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir bylos šalys su ja negali būti supažindinamos.

Pabrėžtina, kad bylą nagrinėjančiam teismui visada kyla ypatinga atsakomybė, kai jis sprendžia, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje.

Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje (o jeigu taip, tai kokia apimtimi), priklauso nuo daugelio veiksnių, taip pat kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos.“

Iš pateiktų citatų akivaizdu, jog jeigu yra būtinybė, tai teismas gali susipažinti įslaptinta informacija. Susidarytų paradoksali situacija, jeigu LVAT’as prašytų leidimo iš Valstybės saugumo departamento, vykdydamas teisingumą, susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, byloje, kurioje atsakovas yra pats VSD… Norisi galvą trenkti į sieną… Pastebėtina, kad VSD nesuteikdama tokios informacijos teismui, tokiais veiksmais iš esmės bando pakirsti pasitikėjimą teismu, kaip teisingumą vykdančia institucija, čia tinka dar viena LRKT citata:

“Valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama.“

Atsižvelgdamas į čia išnagrinėtą Konstitucinio Teismo praktiką, niekaip negaliu suvokti, kodėl LVAT’as kreipėsi į LRKT. Kyla abejonės, ar teismas nori vykdyti savo pagrindinę konstitucinę funkciją. Kreipimusi į LRKT kartu sustabdytas ir bylos nagrinėjimas. Išaiškinimo gali tekti laukti 2-3 metus. Tikiuosi, kad LRKT pasielgs protingai ir atsisakys aiškinti ir taip aiškų nutarimą, o tada LVAT’as bus priverstas vykdyti teisingumą.

Konstitucinio Teismo nutarimo dėl proceso viešumo įtaka civiliniam procesui

2012 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą, gana keistoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl civilinio proceso nuostatų, kuriomis apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje nustatytas rašytinis procesas, konstitucingumo. Kadangi prašymas senas, pagal jį tirtos nuostatos, kurios su 2011 m.  buvo pakeistos, pvz.: nuostata dėl apeliacinio proceso prioriteto žodiniam procesui, pakeista taip, kad bendroji taisyklė nustato rašytinį procesą.  Konstitucinis Teismas šioje byloje priėmė protingą ir neišsišokantį sprendimą, kuris, ko gero, nenustebintų nė vieno civilinio proceso specialisto.

Esminė argumentacija, kodėl rašytinis procesas nepažeidžia teismo posėdžio viešumo principo:

“CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, nebuvo sudaroma prielaidų pažeisti civilinio proceso principus, varžyti proceso dalyvių procesines teises. Minėtu teisiniu reguliavimu, aiškinant jį kitų CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatų kontekste, buvo užtikrinama proceso dalyvių teisė į viešą teismo procesą (inter alia užtikrinama teisė pareikšti nuomonę visais byloje sprendžiamais klausimais) bei visuomenės interesas būti informuotai apie teismo procesą ir priimamus sprendimus, sudaromos sąlygos bylą išnagrinėti ir sprendimą įvykdyti be nepateisinamų pertraukų, taip užkertant kelią teisme vilkinti bylų nagrinėjimą.

Ir

kasacinis teismas bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių; kasacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys iki teismo posėdžio pradžios gali pareikšti nušalinimus ir prašymus; šalys turi pareigą, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys – teisę per nustatytą terminą pateikti atsiliepimus į kasacinį skundą; šalys ir tretieji asmenys gauna pateiktus atsiliepimus į kasacinį skundą, dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę būti informuoti apie bylos nagrinėjimo kasacine tvarka eigą ir rezultatus, išnagrinėjus bylą gauti teismo nutarties (nutarimo) nuorašus.“

Galima apibendrinti nutarimo tekstą taip, kad KT pozicija yra: jeigu nepažeidžiama teisė į tinkamą procesą (t.y. nesusiaurinamos byloje dalyvaujančių asmenų teisės), tai siekiant proceso operatyvumo, ekonomiškumo, koncentruotumo, nuo apeliacinės instancijos galima taikyti rašytinį procesą. Taip pat pastebėtina, kad teismas prieina prie išvados, kad tai, jog posėdis nevyksta žodžiu, nereiškia, jog tas posėdis nėra viešas, o tai galima paaiškinti bylos medžiagos viešumu.

Mano nuomone, svarbesni nutarimo motyvai yra tie, kuriais teismas netiesiogiai pasisako į ateitį. Nagrinėdamas bylą, teismas bylos dalyku esančias normas nuolat lygina su dabartinėmis, jas CPK pakeitusiomis normomis, nors ir pažymi, kad jos nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau, manau, kad tas lyginimas, ypač dėl proceso apeliacinėje instancijoje, kuris pagal įstatymo leidėjo  valią iš esmės perėjo nuo žodinio į rašytinį, naudojamas ne šiaip sau. Šiuo metodu LRKT tarsi pasisako dėl dabar galiojančių CPK nuostatų. Ypač tai pastebėtina, kai teismas šaltiniais naudoja tarptautinius dokumentus ir EŽTT praktiką:

“Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į viešą bylos nagrinėjimą apima teisę į žodinį bylos nagrinėjimą (1994 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Fredin prieš Švediją (peticijos Nr. 18928/91), 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją (peticijos Nr. 11826/85).

EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad posėdžiai, kurie vyksta tik pirmojoje ir vienintelėje instancijoje, turi vykti žodinio nagrinėjimo forma (1990 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Håkansson ir Sturesson prieš Švediją (peticijos Nr. 11855/85) ir kt.). Kita vertus, EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad pareiga rengti viešą bylos nagrinėjimą nėra absoliuti, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, jei bylos šalis aiškiai atsisako tokios savo teisės ir jei byloje nėra viešojo intereso (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją (peticijos Nr. 28394/95) ir kt.). Minėtos teisės atsisakymas gali būti aiškiai išreikštas (eksplicitinis) ir numanomas, kai nepateikiama prašymo bylą nagrinėti viešai arba jis nepalaikomas (1990 m. vasario 21 d. sprendimas Håkansson ir Sturesson prieš Švediją (peticijos Nr. 11855/85), 1993 m. birželio 24 d. sprendimas Schuler-Zgraggen prieš Šveicariją (peticijos Nr. 14518/89) ir kt.). Bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis ir tuo atveju, kai yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją (peticijos Nr. 28394/95). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją (peticijos Nr. 11826/85). Taigi, jei yra išskirtinių aplinkybių, dėl kurių antrojoje ir trečiojoje instancijose nebuvo rengiamas žodinis bylos nagrinėjimas, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į viešą bylos nagrinėjimą reiškia teisę į žodinį bylos nagrinėjimą bent jau vienoje instancijoje (EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Lundevall prieš Švediją (peticijos Nr. 38629/97).

Taigi pagal EŽTT jurisprudenciją pareiga rengti viešą bylos nagrinėjimą nėra absoliuti, žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, jeigu bylos šalis aiškiai atsisako tokios savo teisės ir jeigu byloje nėra viešojo intereso; bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis ir tuo atveju, kai yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien rašytine bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma.“

Teismas atkreipia dėmesį į Europos Tarybos rekomendacijas:

“Pažymėtina ir tai, kad 1995 m. vasario 7 d. priimtose Europos Tarybos rekomendacijose R(95)5 „Dėl apeliacinių sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose įvedimo ir funkcionavimo tobulinimo“, siekiant užtikrinti greitą ir efektyvų apeliacinių bylų nagrinėjimą, valstybėms narėms inter alia buvo pasiūlyta riboti žodinio bylos nagrinėjimo principo taikymą apeliacinės instancijos teismuose, pavyzdžiui, kad būtų sutrumpinti žodiniai procesai, daugiau taikyti rašytines procedūras (6 straipsnio d punktas).“

Remiamasi ir ES teisės aktais:

“Pagal Konstitucijos sudedamosios dalies – Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šiame kontekste paminėtina, kad 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007, nustatančio Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra yra rašytinė procedūra. Teismas surengia žodinį nagrinėjimą, jei mano, kad tai yra reikalinga arba jei to prašo kuri nors šalis. Teismas tokį prašymą gali atmesti, jei mano, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, žodinis nagrinėjimas teisingam bylos nagrinėjimui akivaizdžiai nėra būtinas. Ieškinio atmetimo motyvai pateikiami raštu. Atmetimo negalima atskirai užginčyti.“ Šis reglamentas taikomas „tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį, kai ieškinio suma, neskaičiuojant palūkanų, išlaidų ir sąnaudų, neviršija 2 000 EUR tuo metu, kai kompetentingas teismas gauna ieškinio formą“. Šis reglamentas taikomas „nuo 2009 m. sausio 1 d.“ (reglamento 29 straipsnis).“

Šias citatas išrinkau ne šiaip sau – jos aiškiai parodo, kad Konstitucinis Teismas pritaria tokiam teisiniam reguliavimui, kuris žodinį procesą užtikrina tik pirmoje instancijoje. Todėl man šių motyvų visiškai pakanka, kad būtų išsklaidytos abejonės dėl dabar galiojančių CPK nuostatų, kurios įtvirtina rašytinį procesą, galimo prieštaravimo Konstitucijai.