Paskelbta

Bus galima mitinguoti po Konstitucinio Teismo langais?

Šį vakarą skaitau naujausius Seime įregistruotus įstatymų projektus ir atrodytų užkliuvo toks vienas visai nekaltas. Juo norima pakeisti susirinkimų tvarką, o kartu ir Konstitucinio Teismo įstatymo specialią normą (17 str. 5 d.) ir ją išdėstyti taip:

“Mitingai, piketai bei kitokie veiksmai arčiau negu 75 25 metrai iki Konstitucinio Teismo pastato, taip pat Teisme, jei jais siekiama paveikti teisėją arba Teismą, yra kišimasis į teisėjo arba Teismo veiklą.“

Pakeitimo logika išdėstyta aiškinamajame rašte:

“Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (Žin., 1993, Nr. 6-120) pakeitimo projektas kartu  teikiamas su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 13-308), Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo (Žin., 1993, Nr. 69-1291), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 46-851) projektais, kuriais siekiama pakeisti rengiamų mitingų, piketų, susirinkimų atstumo nustatymo tvarką.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus bei rinktis į taikius susirinkimus. Dabartiniai įstatymai susirinkimų atžvilgiu yra neadekvačiai griežti, todėl aktyviems asmenims yra sudaromos per didelės kliūtys pasinaudoti Konstitucijos suteiktomis teisėmis. Pažymėtina, jog dabartiniuose įstatymuose nustatyti atstumai mažina pilietiškai nusiteikusių asmenų norą įgyvendinti demokratijos principus, nes pagrindinės Valstybės institucijos atsiriboja nuo šalies gyventojų, tokiu būdu mažindamos pasitikėjimą jomis.“

Beveik prieš metus nufilmavau vieną vaizdo įrašą, kuriuo iš dalies norėjau pasidalinti, bet nusprendžiau nepūsti vėjo į paksistų laivo bures. Tuo metu tai nebūtų buvę protinga, bet dabar, manau, jau galiu parodyti tą įrašą:

Šiame įraše kalba vienas iš dabartinių ministrų D. Barakauskas ir Seimo narys A. Mazuronis. Pagal vaizdo įrašo vietą, fone Žemaitės paminklas (man atrodo, kad šį kartą jos akyse mačiau ašaras), pagal kurį galima nustatyti, jog veiksmas vyksta visai šalia Konstitucinio Teismo. Šis artistų farsas vyko būtent tą dieną, kai Konstitucinis Teismas iš esmės nagrinėjo R. Pakso bylą, praeitų metų rugpjūtį. Dalyvavau tame teismo posėdyje. Jam artėjant į pabaigą salėje pasigirdo didžiulis triukšmas iš išorės. Tada dar šalia sėdinčiam asmeniui pajuokavau, kad paksistai šturmuoja teismą. Po posėdžio išėjęs į lauką ir pamatęs spektaklį supratau, kad beveik neklydau…

Kodėl pasakoju šią istoriją rašydamas apie konkrečią įstatymo pataisą? Todėl, kad triukšmas nuo Žemaitės paminklo, kuris ir yra maždaug už 75 metrų (jeigu ne arčiau) nuo teismo, puikiai girdėjosi posėdžių salėje ir trukdė susikaupti stebėti posėdį.   Jei neklystu buvo naudojami būgnai ir t.t. Dabar siūlau pagalvoti, kas būtų, jeigu mitinguoti būtų galima už 25 nuo teismo? Per kiekvieną svarbesnį posėdį prie teismo susirinktų maištaujančios interesų grupės ir jų atstovai.

Kokia įstatymų leidėjo logika, kuria yra padaryti atstumų apribojimai prie valstybinių institucijų? Labai paprasta – ribojimu nebuvimas gali trukdyti konkrečiai institucijai vykdyti jai pavestas funkcijas. Prisiminkime, kas darėsi 2009 m. prie Seimo, kai į jį net įeiti ir išeiti buvo pasunkintos sąlygos, dužo langai ir t.t. Manau, būdamas minioje, sugebėčiau numesti akmenį iki teismo lango. Šiame kontekste ypatingą vietą užima teisingumą vykdančios institucijos. Pagal Konstituciją Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, o jį vykdydami teismai klauso tik įstatymo. Kokiu tikslu buvo rengiamas paksistų šou prie teismo? Pirma, užsidirbti taškų prieš rinkimus, antra, paveikti teismą. Jeigu man sėdint posėdžių salėje girdėjosi riksmai apie uzurpuotą Konstituciją, būgnai ir t.t., tai jie turbūt girdėjosi ir toje pačioje salėje bylą sprendžiantiems teisėjams. Toks bandymas išsidirbinėti yra ne kas kitą, o bandymas paveikti nešališką, nepriklausomą teismą, todėl turėtų būti baustinas.

Todėl tokia argumentacija, kai teigiama, kad dabartiniai ribojimai yra neadekvačiai griežti ir taip sudaromos per didelės kliūtis pasinaudoti konstitucinėmis teisėmis – akivaizdžiai pagrįsti tik fantazija paistalai. Tai yra kažkokia partizaninė teisėkūra, kai neadekvačiomis priemonėmis neva siekiama visuotinio gėrio. Nes jeigu negali piketuoti po Konstitucinio Teismo langais ir reikia paeiti kelias dešimtis metrų iki Žemaitės paminklo, tai yra didelė kliūtis iš žmogaus/konstitucinių teisių pažeidimas…

Žemaitė verkia..

Paskelbta

Diskusija dėl atskirosios nuomonės instituto konstitucinės justicijos bylose

Praėjusiais metais pateikiau teisingumo ministerijai Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. pakeitimo projektą, dėl kurio ministerija kreipėsi į kompetentingas institucijas: Konstitucinį Teismą, Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, Mykolo Romerio universitetą, Prezidentūrą ir Vytauto Didžiojo universitetą. Šiandien Teisingumo ministerija persiuntė man atsakymus iš visų šių institucijų. Pasistengsiu juos kiek įmanoma trumpiau apžvelgti.

Pirmiausia, turiu pastebėti, kad daugumos institucijų pozicija, dėl atskirosios nuomonės reiškimo, kai nesutinkama su  teismo motyvais buvo tokia: kad kadangi LRKT baigiemieji aktai yra vientisi, jos įgyvendinant būtina atsižvelgti į motyvus, todėl teisėjai turi teisę pasisakyti tiek dėl motyvų, tiek dėl rezoliucinės dalies, nepaisant to, ar sutinka su rezoliucine dalimi, tačiau nesutinka su motyvais. Todėl šis siūlymas vertintinas pertekliniu (MRU, VDU, LRKT pozicija). Gerai, sutinkant su šiuo aiškinimu, mano pozicija yra perteklinė.

Įdomesnė pozicija yra, dėl atskirosios nuomonės skelbimo laiko ir dokumento. Mano principinė pozicija yra, kad atskiroji nuomonė turi būti skeliama kartu su Konstitucinio Teismo baigiamuoju aktu. Siūlydamas projektą argumentavau, kad vienas iš atskirosios nuomonės paskelbimo būdų būtų ją skelbti pačiame LRKT baigiamajame akte. Tačiau tai jau reglamento lygio įgyvendinimo klausimas. Mano esminė pastaba – laiko momentas t.y. paskelbimas turi vykti tuo pačiu metu. Su šiomis mano pastabomis visiškai nesutinka Konstitucinis Teismas. LRKT atsakymą teismo teisės departamento direktorius K. Jankauskas. Pirmiausia dėl paskelbimo pačiame nutarime LRKT  pozicija (pateikiu esmę) yra:

“Atskiroji nuomonė nėra privalomosios teisinės galios teisės šaltinis, todėl negali būti skelbiama baigiamajame akte. Todėl, įgyvendinus siūlymą, būtų sudarytos prielaidos abejoti Konstitucinio Teismo aktų teisine galia“.

Įdomus argumentas, tačiau pvz.: Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose skeliamos atskirosios nuomonės nesudaro prielaidų abejoti šio teismo priimtų sprendimų teisine galia. Be to, mano pateiktas siūlymas skelbti pačiame akte buvo pateiktas kaip pavyzdys, kuris įgyvendinus pateiktą pataisą nebūtinai turi būti naudojamas. Pagrindinis pataisos akcentas: “Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu“. Tačiau Konstitucinis Teismas nesutinka su mano siūlomu reguliavimu. Teismas nurodo, kad per mėnesį laiko priėmus nutarimą ir panaikinus trijų darbo dienų terminą, neliktų laiko atskirajai nuomonei paruošti. Todėl būtų paneigiama šios teisės prasmė. Tačiau teismas pritaria, kad reguliavimas galėtų būti keistinas ta apimtimi, norint paskelbti atskirąją nuomonę kartu su baigiamuoju aktu, reikia keisti Konstitucinio Teismo įstatymą taip, kad būtų atskirtas baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo terminas. Teismas pažymi, kad bet kurio atveju turi būti nustatytas aiškus ir protingas terminas atskirajai nuomonei pareikšti.

Bet, turiu pastebėti, kad su dabartiniu  atskirosios nuomonės paskelbimu LRKT kaip ir neįžvelgia problemos:

“Teikdami nuomonę dėl minėtų siūlymų keisti Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės teisinį reguliavimą, norime pažymėti, kad visuomenės nuomonė įvairiais konstitucinės justicijos bylose nagrinėjamais klausimas yra reiškiama ne tik po Konstitucinio Teismo baigiamojo akto paskelbimo, bet ir iki tol (žiniasklaidos priemonėse dažnai aptariami su Konstituciniame Teisme nagrinėjamomis bylomis susiję klausimai), tačiau tai netrukdo Konstitucinio Teismo teisėjams objektyviai vertinti visų nagrinėjamos konstitucinės bylos aplinkybių ir turėti savo poziciją byloje sprendžiamais klausimais.“

Mano siūlomų pataisų esminis momentas – abejonės viešojoje erdvėje, visuomenėje. Siūlomų pasiūlymu tikslas – panaikinti abejonės teisėjų objektyvu ar šališkumu. Jei tai teisėjui, kaip profesionalui, tai ir netrukdo, tačiau aš noriu pašalinti bet kokias galimas abejones. Šiai mano pozicijai pritaria VU TF atstovas. Teisės fakulteto atsakymą parengė prof. E. Kūris, kuris pabrėžė, kad tai yra jo kaip teisininko konstitucionalisto nuomonė, o ne Teisės fakulteto. E. Kūrio nuomonė:

“Be išlygų pritariu pareiškėjo principinei pozicijai, kad dabartinis Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės pareiškimo reglamentavimas Konstitucinio Teismo įstatyme yra ydingas (ne vien dėl pareiškėjo nurodytų priežasčių). Tai, kad teisėjo atskiroji nuomonė gali būti pareikšta jau po to, kai visuomenei žinomas priimto Konstitucinio Teismo baigiamojo akto turinys ir tas aktas yra komentuojamas specialistų, politikų, žiniasklaidos ir visuomenės, vertintina kaip visiškas nesusipratimas, įstatymų leidėjo brokas. Dabartinis teisinis reguliavimas kompromituoja iš esmės pažangų atskirosios nuomonės institutą ir visą konstitucinę justiciją.

Kitą vertus, turiu padaryti pastabą, dėl kai kurių pareiškėjo argumentų. Antai pareiškėjas, mano, kad per vieną mėnesį, skirtą baigiamojo akto parengimui ir priėmimui teisėjai jau būna iš esmės “suformavę sprendimą“, o “baigiamojo akto rezoliucija ir motyvai yra maždaug aiškūs“. Pirma, tai būna toli gražu ne visada. Antra, atskirąją nuomonę (galbūt) ketinantis pareikšti teisėjas turi oponuoti jau parašytam ir priimtam baigiamojo akto tekstui. Trečia, būtų nepateisinama, jei toks teisėjas rašytų askirąją nuomonę tuo metu, kai kiti teisėjai kolektyviai regia tą baigiamąjį aktą. Tai būtų ypač nepateisinama, jei tokių teisėjų būtų trys ar keturi; tokiu atveju tikrai nukentėtų baigiamojo akto kokybė  dar ir dėlto, kad bendrai rengdami baigiamąjį aktą tie mažumoje likę teisėjai turėtų galimybę pabandyti įtikinti kolegas, kurių pozicija atitinkamu klausimu dominuoja, tą pozicija pakoreguoti taip, kad atskirosios nuomonės pareiškimas atitinkamu klausimu taptų nereikalingas. Juk daug vertingesnis yra tas Teismo baigiamasis aktas, dėl kurio atskirųjų nuomonių nepareikšta, negu tas, dėl kurio jos pareikštos.

Todėl negalima apsiriboti vien pareiškėjo siūlomu Konstitucinio Teismo įstatymo koregavimu. Būtina ir pataisa, atskirianti nutarimo priėmimo laiką nuo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje laiko, ir nustatanti pakankamą laiką, per kurį atskirąją nuomonę pareikšti norintis teisėjas tai galėtų padaryti; tas laikas turi būti toks, kad per jį būtų įmano kalbos redaktoriui deramai suredaguoti tą atskirąją nuomonę, nes šiuo metu, deja, kas kaip moka, tas taip rašo – neretai su rimtomis spaudos, stiliaus bei kalbos klaidomis ar net keistais kalbos naujadarais. Kartu būtina pailginti dabar nustatytą vieno mėnesio terminą, per kurį turi būti priimtas baigiamasis aktas konstitucinės justicijos byloje. Taip pat būtina nustatyti, kad teisėjo atskirajai nuomonei taikomi tam tikri formos reikalavimai, kuriuos galėtų (turėtų) apibrėžti pats Konstitucinis Teismas. Deja, kai kurios jau pareikštos atskirosios nuomonės neatitinka minimalių tvarkingo dokumento reikalavimų. Galbūt neatsitiktinai pati pirmo atskiroji nuomonė (dėl 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimo) nėra paskelbta net Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje ir dėlto visuomenei turbūt nežinoma (nors kiekvienam besidominčiam yra prieinama Teismo archyve) – jos platus paviešinimas kompromituotų ir Teismą, ir ją parašiusį teisėją, ir patį atskirosios nuomonės institutą.“

Mykolo Romerio Universiteto poziciją parengę konstitucinės teisės katedros atstovai pritaria mano pozicijai, kad atskirąją nuomonę skelbiant kartu su Teismo baigiamuoju aktu būtų sumažintos abejonės, dėl nuomonės skaidrumo ir ją pareiškusių teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo.

VDU pateiktoje nuomonėje, akcentuojama, kad atskiroji nuomonė turi būti pareiškiama dėl jau priimto teismo baigiamojo akto.

Iš Prezidentūros atsakymo supratau, kad jis yra parengtas I. Pukanasytės, Prezidentūra iš esmės pritaria mano idėjoms:

“Manome, kad ydingas yra teisinis reguliavimas, nustatantis, kad Konstitucinio Teismo Teisėjas turi pareikšti atskirąją nuomonę per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo KT posėdžių salėje. Manome, kad skelbiant Konstitucinio Teismo aktą posėdžių salėje turi būti žinoma, ar yra teisėjų, turinčių atskirąją nuomonę, jeigu taip, turėtų būti pranešta, koks tai teisėjas (teisėjai). Toks teisinis reguliavimas inter alia padėtų efektyviau užtikrinti, kad Konstitucinio Teismo teisėjas visus savo argumentus, motyvus, susijusius su nagrinėjama byla, išdėstytų pasitarimų kambaryje priimant Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą, jie būtų įvertinti, išdiskutuoti, taigi būtų eliminuojama teisinio reguliavimo sudaryta galimybė išdėstyti argumentus, motyvus atskirojoje nuomonėje prieš tai jų nepateikus ir/arba neišdiskutavus priimant teismo baigiamąjį aktą. Diskutuotina, ar tikrai tikslinga nustatyti, kad pati atskiroji nuomonė turėtų būti skelbiama kartu su Konstitucinio Teismo priimtu aktu posėdžių salėje.

Pritartume pozicijai, kad tikslinga atsisakyti Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. įtvirtintos nuostatos, jog susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente. Manome, kad atskiroji nuomonė turėtų būti pridėta prie bylos ir paskelbta Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje prie Konstitucinio Teismo baigiamojo akto.“

Taigi apžvelgus atsakymus, gavosi savotiška diskusija. Akivaizdu, kad mano pasiūlymas yra darbinėje stadijoje, tačiau neturėtų būti atmetamas. Svarbu atkreipti dėmesį į pastabas, taip darant sisteminius KTĮ pakeitimus. Manau, to esmė būtų, kad nustatant baigiamojo akto ir atskirosios nuomonės priėmimą ir paskelbimą kartu (vienu metu laike), reikia atskirti Teismo baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo laiką, paliekant aiškų ir protingą terminą atskirosios nuomonės pareiškimui, nuo teismo baigiamojo akto priėmimo, iki jo viešo paskelbimo Teismo posėdžių salėje.

Paskelbta

Atsakymas į klausimą “kodėl nenusišalino Konstitucinio Teismo teisėjai?“

Po 2011 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo dėl aukštojo mokslo įstatymo netyla kalbos dėl teisėjų šališkumo. Pralaimėję bylą aukštojo mokslo reformos šalininkai ir įvairiausi žiniasklaidos atstovai vis nerimsta, skalpuodami Konstitucinį Teismą, dėl to, kad 6 bylą nagrinėję teisėjai yra Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto dėstytojai. Nušalinimo pagrindu nurodomas Konstitucinio Teismo įstatymo:

“48 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo nusišalinimas ir nušalinimas

Konstitucinio Teismo teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu:
1) jis yra dalyvaujančių byloje asmenų giminaitis, kai svarstomi paklausimai personaliniais klausimais;
2) jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla;
3) yra kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.“

Asmenų, palaikančių nušalinimą, pozicija turėtų būti grindžiama trečiu punktu. Ar vien ta aplinkybė, kad teisėjai dėsto universitete gali būti vertinama, kad teisėjas bus šališkas pati savaime? Ne veltui normoje yra žodis “pagrįstų“, kuris reiškia, kad nurodomas aplinkybes reikia pagrįsti.  Buvo grindžiama tuo, kad universitetai yra darbdavys, teisėjai gauna atlyginimus iš jų ir t.t. Man, kaip šiek tiek žinančiam vidinę Mykolo Romerio universiteto virtuvę, šie argumentai kelia juoką. Taip yra todėl, kad asmenys, palaikantys nušalinimą, ko gero, nelabai suvokia tų teisėjų statusą universitete. Pradėkime nuo to, kad Konstitucinis Teismas yra institucija, kuri vykdo konstitucinį teisingumą. Tam, kad jis būtų tinkamai vykdomas t.y. tikrinamas žemesnių teisės aktų atitikimas Konstitucijai ir oficialios konstitucinės jurisprudencijos plėtojimas, reikalingi aukščiausios klasės teisės specialistai. Kur juos rasti? Hmm.. Dažniausiai jie, be savo pagrindinio darbo,  dėsto ir universitetuose. Jei juose dėsto, nes nesugeba rasti kito darbo? Mano manymu, tai yra ne visai tiesa. Keistai atrodo, kad teisėjai, kurie universitetuose dėsto 0,25 etato t.y. porą paskaitų per savaitę ir gauna už tai apie 400 lt – priklausomi nuo darbdavio taip, kad priimtų išimtinai jo interesus tenkinantį sprendimą.  Man atrodo, kad universitetams yra garbė, jog juose dėsto Konstitucinio Teismo teisėjai, taip pat atrodo nesuvokiama, jog universitetas leistų sau daryti jiems kažkokį spaudimą. Materialinis aspektas atrodo dar keistesnis, nes iš patirties žinau, kad daugelio teisininkų-dėstytojų universiteto mokamas atlyginimas visiškai nemotyvuoja, o jie dėsto tik dėl to, kad nori dalyvauti akademinėje bendruomenėje,  perduoti savo žinias studentams, tuo pačiu gilindami savo žinias. Pamenu dar antrame kurse, mano konstitucinės teisės seminaristas V. Maksimaitis sakė, kad “ateinu čia pabendrauti su studentais, mano atlyginimas universitete siekia dvi valandas pagrindinio darbo atlyginimo, todėl stenkitės mane maksimaliai išnaudoti“.

Čia pateikiau savo subjektyvų požiūrį, kodėl teisėjai neturėjo nusišalinti. Dabar pateiksiu objektyvų. Konstitucinio Teismo įstatymas nurodo:

“19 straipsnis. Konstitucinio Teismo veiklos kolegialumas

Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus (toliau – Konstitucinio Teismo aktai) priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų.“

Matome, kad įstatymas nustato kvalifikuotos daugumos imperatyvą nagrinėjant bylas ir priimant sprendimus, o toks atvejis kai nusišalintų 6 teisėjai reikštų, kad bylos nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas pasidaro neįmanomas. Nušalinant Konstitucinio Teismo teisėjus atkreiptinas dėmesys ir į konstitucinių bylų specifiką. Teismas neretai nagrinėja su jo statusu susijusius klausimus, kaip antai, kai Seimo narių grupė klausė “ar Konstitucinis Teismas yra teismas?“. Vadovaujantis ta pačia logika, visi Konstitucinio Teismo teisėjai turėjo nusišalinti, nes išaiškinę, jog Konstitucinis Teismas yra teismas, vykdantis konstitucinį teisingumą, buvo šališki, nors realiai buvo apgintas Konstitucinio Teismo, kaip konstitucinės kontrolės institucijos raison d’être. Dar opesni klausimai atrodytų su teisėjų pensijomis. Taip, iš šono gali pasirodyti neskanu, kai teisėjai sprendžia dėl savo pačių pensijų, tačiau Konstitucija ir įstatymai nenumato jokių kitų problemos sprendimo būdų. Konstitucinių bylų objektas suponuoja kitokį, nei kituose teismuose nušalinimo instituto taikymą.

Tos pačios problemos nekamuoja vien tik Lietuvos. Neretas, vadovaudamasis posakiu “už tvoros žolė visada žalesnė“, idealizuoja JAV konstitucinės kontrolės modelį, kuriame ją vykdo Aukščiausiasis federalinis teismas. Kad viskas nebūtų taip romantiška pateikiu “The Washington post“ straipsnį “Roberts defends Supreme Court colleagues on recusal issue“. Analogiškos problemos, kai bandoma sprendžiamas “Baracko Obamos sveikatos apsaugos plano“ konstitucingumas. Nenusišalino teisėja Elena Kagan, nors iki paskyrimo teisėja dirbo B. Obamos vyriausybės atstove (solicitor general) Auksčiausiajame teisme. Teisėjas Clarence Thomas nenusišalino, nepaisant aktyvaus dalyvavimo konservatorių polinėje veikloje. Aukščiausiojo teismo pirmininkas viešai pasakė, kad žmonės turėtų suprasti pagrindinį skirtumą tarp žemesniųjų teismų ir Aukščiausiojo federalinio teismo, nes žemesnės instancijos teismuose teisėjai gali būti pakeisti, tačiau tam nėra galimybių Aukščiausiajame teisme. Analogiškai yra ir su Lietuvos Konstituciniu Teismu, nes pakeisti teisėjų tiesiog neegzistuoja objektyvių galimybių. John G. Roberts taip pat pridūrė, kad Aukščiausiojo teismo teisėjas negali nusišalinti vien dėl patogumo arba tam, kad paprasčiausiai išvengtų kontraversijos. Jei tai pasakytų R. K. Urbaitis, neabejoju, kad tai būtų priimta kaip teisėjo arogancijos išraiška. Kokios reakcijos susilaukė jo komentarai po nutarimo paskelbimo:

“Perskaitęs nutarimo rezoliucinę, KT pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis pareiškė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų įtvirtinimo gali būti keliamas pareigūnų atsakomybės klausimas.

Anot jo, KT jau anksčiau buvo pasisakęs dėl prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų nuostatų reguliuojamų dalykų, tad tokius įstatymus įtvirtinę valdžios atstovai galimai ignoravo Konstituciją.

“Jie neatsižvelgė į KT nutarimus, sprendimus, kuriuose buvo aiškinamos Konstitucijos 40 straipsnio 3-ios dalies nuostatos. Jiems Konstitucija ir jos aiškinimas buvo žinomi. Galėtų būti sprendžiamas ir toks atvejis dėl tokių pareigūnų aplaidaus pareigybių atlikimo, jeigu jie specialiai ignoruoja Konstituciją ir jos nuostatas“, – perskaitęs nutarimo dalį savo asmeninę poziciją teigė R.K. Urbaitis.“

Suprantu, kad, ko gero, jam nederėjo sakyti šio komentaro. Tačiau egzistuoja aiški konstitucinė doktrina, kuri draudžia bandyti apeiti konstitucinio teismo nutarimą dar kartą priimant analogišką reguliavimą. Aukštųjų mokyklų autonomijos principas buvo išaiškintas daugiau kaip prieš dešimtį metų, tačiau, vykdant aukštojo mokslo reformą, buvo ramiai jo nepaisoma.  Dėl pareigūnų atsakomybės buvo perlenkta, nes tam reikia politinės valios iš valdančiosios daugumos, kurios tikėtis nėra įmanoma, kai priimi jų reformą griaunantį sprendimą. Todėl čia praleista proga patylėti. Akivaizdu, kad kalbėjo emocijos, kurios galėjo būti iššautos pastaruoju metu politikų neadekvačios kritikos Konstituciniam Teismui kontekste. Baisiausia yra tai, kad politikai Konstitucinį Teismą padarė įrankiu nesutarimams tarp Seimo opozicijos ir pozicijos spręsti, o kaltas visada lieka Konstitucinis Teismas. Gaila, kad politikai viešoje erdvėje neadekvačiai reaguodami į šio teismo sprendimus visų pirma kerta per piliečių pasitikėjimą valstybę. Kadangi Seimas ir Vyriausybė piliečių akyse save diskreditavę galutinai, tai liko tylioji ir neutralioji valdžios šaka – teisminė. Baisiausiai šioje situacijoje atrodo teisingumo ministras, kuris būdamas profesionalus teisininkas, atrodo, solidarizuodamasis su savo partijos kolega ir švietimo ministru, savo tinklaraštyje rašo:

“Apskritai žiūrint į Konstitucinio Teismo nutarimo kryptį ir vinguriavimą tarp „prieštarauja“ ir „neprieštarauja“ Konstitucijai negali atsikratyti minties, kad galiausiai Konstitucijai neprieštarauja niekas, kas yra naudinga puikiajam (be ironijos) mano Vilniaus universitetui, ir prieštarauja viskas, kas jam (arba jo, taip vadinamam „establishmentui“) nėra naudinga. (Įtariu, kad šioje šviesoje tenka vertinti ir Nutarimo nuostatą, kad „tam tikrais atvejais konkrečioms aukštosioms mokykloms gali būti nustatomos specialiosios jų teises, autonomijos ribas, organizacinę ir valdymo struktūrą apibrėžiančios normos, besiskiriančios nuo tų, kurios nustatytos taikant bendrą įstatymų nustatytą visų aukštųjų mokyklų teisinį reguliavimą“).“

Taip suduodamas smūgi savo kuruojamai sričiai. Kaip turi pasitikėti Konstituciniu Teismu eilinis pilietis, jeigu teismo nešališkumu abejoja teisingumo ministras?

Paskelbta

Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. pakeitimo projektas

Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnio 5 dalies pakeitimas

Konstitucinio Teismo teisėjas, sutinkantis arba nesutinkantis su Teismo priimtu aktu, turi teisę raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu.

 

Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnio 5 dalies pakeitimo lyginamasis variantas.

55 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tvarka

Konstitucinio Teismo teisėjas, sutinkantis arba nesutinkantis su Teismo priimtu aktu, turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo Teismo posėdžių salėje raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu. Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente.

 Pakeitimų tikslas ir uždaviniai. Pagrindinis tikslas yra siekis tobulinti atskirosios nuomonės institutą konstitucinėje justicijoje. Dabartinis Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau tekste – KTĮ) 55 str. 5 d. reguliavimas sudaro prielaidas abejoti dėl atskirosios nuomonės priėmimo skaidrumo ir teisėjų, pareiškiančių atskirąją nuomonę, nešališkumo ir nepriklausomumo. Toks teisinis reguliavimas, kai leidžiama išdėstyti atskirąją nuomonę per tris darbo dienas po Teismo priimto akto paskelbimo yra iš esmės ydingas. Konstitucinis Teismas – institucija vykdanti konstitucinį teisingumą t.y. sprendžianti opiausias visuomenės teisės problemas. Todėl KTĮ reguliavimas, nustatantis Konstitucinio Teismo aktų priėmimo tvarką, turi būti kiek įmanoma racionalesnis. Praktikoje pasitaikė nė viena situacija, kai, dėl dabartinio KTĮ reguliavimo, visuomenėje ir Lietuvos viešoje erdvėje kyla sąmyšis. Aštriausi to pavydžiai buvo, kai teisėjas E. Šileikis paskelbė atskirąją nuomonę 2009 m. kovo 2 d. nutarimo „Dėl nacionalinio investuotojo steigimo teisėtumo“ ir teisėjos R. Ruškytės atskiroji nuomonė dėl 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos“. Leidimas pateikti atskirąsias nuomones po 3 darbo dienų suponavo situacijas, kai į šį laiką patekdavo ir savaitgaliai t.y. ne darbo dienos. Gavosi tokios situacijos, kad visuomenė išvydo atskirąsias nuomones praktiškai po savaitės laiko nuo nutarimo paskelbimo dienos. R. Ruškytės atskirosios nuomonės atveju problemos esmė pasireiškia tuo, kad visuomenė, paskelbus nutarimą, aštriai diskutavo dėl nutarimo motyvacijos ir rezoliucinės dalies savaitę laiko, o po to pasirodė jos atskiroji nuomonė, kurioje ji nepritarė Konstitucinio Teismo nutarimui. Tokioje situacijoje gali kilti pagrįsta abejonė, jog teisėja buvo paveikta visuomenės spaudimo ir viešojoje erdvėje sklandančios itin priešiškos nuomonės Konstituciniam Teismui. Tuo metu Konstituciniam Teismui buvo daromas itin didelis spaudimas, net parlamento nariai leido sau teisėjus pavadinti „teisine chunta“. Esant tokioms rezonansinėms situacijoms, derėtų nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris maksimaliai sumažintų galimybes abejoti teisėju nešališkumu ir objektyvumu. Manau, vienas iš reguliavimo tobulinimo būdų ir yra mano siūlomas KTĮ 55 str. 5 d. pakeitimas, kuris imperatyviai nustatytų, jog atskiroji nuomonė skelbiama kartu su Konstitucinio Teismo priimtu aktu. Geriausias būdas būtų ją skelbti pačiame baigiamajame akte. Šis pakeitimas yra visiškai logiškas ir atitinkantis išsivysčiusių valstybių atskirosios nuomonės instituto teisinį reguliavimą. Vienas iš sektinų pavydžių yra Europos Žmogaus Teisių Teismas, į kurio sprendimą iš karto inkorporuojamos atskirosios nuomonės. Jos skelbiamos tuo pačiu metu, kartu su šio teismo sprendimu.

Pastebėtina, jog dabartiniame KTĮ reguliavime nustatytas 3 darbo dienų terminas nėra toks ilgas, kad išskirtinai keistų teisėjo galimybę spėti surašyti atskirąją nuomonę. Kartu pastebėtina, kad KTĮ 55 str. 1 d. nustatyta, jog „Nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per 1 mėnesį baigus nagrinėti bylą“. Taigi nutarimui surašyti yra skirtas vienas mėnuo nuo bylos nagrinėjimo užbaigimo. Šio mėnesio laikotarpyje teisėjai jau būna suformavę sprendimą in camera ir baigiamojo akto rezoliucija ir motyvai yra maždaug aiškūs. Todėl manytina, jog panaikinus 3 darbo dienų terminą atskirajai nuomonei pareikšti, teisėjas turėtų suspėti įsitekti į tą 1 mėnesio laikotarpį ir surašyti savo atskirąją nuomone. Galų gale Teismo baigiamasis aktas nėra surašomas paskutinę termino dieną. Atsižvelgiant į išdėstytina, darytina išvada, kad termino panaikinimas neturėtų sukelti sunkumo surašyti atskirąją nuomone ir nepaneigtų galimybės teisėjams naudotis atskirosios nuomonės institutu. Šių pakeitimų rezultatas užkirstų abejones dėl teisėjų nepriklausomumo bei būtų užkirsta bet kokia galimybė teisėjui, kuris reikš atskirąją nuomonę, būti paveiktam išorės veiksnių ir taip būtų apsaugotas teismo sprendimo priėmimo in camera principas.

Po šių pakeitimų, Konstitucinis Teismas pats atitinkamai pakeistų lokalinį norminį aktą – Konstitucinio Teismo reglamentą. Šalintina ar KTĮ 55 str. 5 d. normos dalis, kuri nustato, kad  „Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente“. Taip yra dėl kelių priežasčių:

  1. Įgyvendinus siūlomus pakeitimus t.y. skelbiant atskirąją nuomonę su baigiamuoju aktu, ši normos dalis netenka prasmės.
  2. Dėl šios normos dalies konstitucingumo kyla abejonės, nes KTĮ 57 str. 1 d. nustato, kad:  „Priėmęs nutarimą, Konstitucinis Teismas grįžta į posėdžių salę ir posėdžio pirmininkas paskelbia Teismo nutarimą“. Toks svarbus teisinis reguliavimas kaip nutarimo paskelbimas yra reglamentuojamas įstatymo lygiu. Šalintina 55 str. 5 d. normos dalis „Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente“ reguliuoja galimybę susipažinti su atskirąja nuomone lokaliniu Konstitucinio Teismo aktu. Manau, kad susipažinimas inter alia atskirosios nuomonės paskelbimo tvarka turi būti reglamentuojama įstatymo lygiu. Tačiau atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą pakeitimą ir termino panaikinimą ši normos dalis netenka savo prasmės t.y. nebeturi tikslo, todėl yra naikintina.

Paskutinis dalykas, kurio siekiama šiais KTĮ 55 str. 5 d. pakeitimais yra teisėjams suteikti galimybę reikšti atskirąją nuomonę ne tik kai jie nesutinka su baigiamuoju aktu, bet kai ir sutinka, tačiau nori patikslinti motyvaciją, ją papildyti savo nuomone ar pan. Toks reguliavimas atitiktų atskirosios nuomonės instituto paskirtį. Tai patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pavyzdys, kai teisėjai sprendimuose reiškia atskirąsias nuomones ne tik su jais nesutikdami (angl. dissenting opinion), bet ir sutikdami (angl. concurring opinion) su teismo priimtais sprendimais. Šią pataisą teikiu ne šiaip sau, nes problema matoma pažvelgus į paskutiniąją teisėjo E. Šileiko atskirąją nuomonę dėl 2011 m. spalio 25 d. nutarimo „Dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmių“. Atskirojoje nuomonėje teisėjas nurodo, jog sutinka su nutarimo rezoliucine dalimi, tačiau nesutinka su motyvacija. Kyla klausimas, ar nesutikimas su motyvacija, pagal dabar galiojantį KTĮ 55 str. 5 d. reguliavimą, nustatantį, jog „Konstitucinio Teismo teisėjas, nesutinkantis su Teismo priimtu aktu <…> turi teisę pareikšti atskirąją nuomonę“ yra tinkamas pagrindas atskirajai nuomonei pareikšti? Jeigu teisėjas sutinka su rezoliucine dalimi, reiškia, kad jis sutinka su teismo priimtu aktu, todėl, atrodo, įstatymas nesuteikia jam teisės pareikšti atskirosios nuomonės. Manau, kad tokia, kaip ši E. Šileikio nuomonė, savo prigimtimi yra nuomonė, kuri sutinka su Teismo priimtu baigiamuoju aktu, o savo nuomonėje jis atskleidžia, jo nuomone, esamus baigiamojo akto motyvacijos trūkumus. Kaip teisingai argumentuoja pats teisėjas savo atskirojoje nuomonėje: „Pripažindamas minėtą nutarimą, įgyvendinu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme (55 str. 5 d.) įtvirtintą teisę pateikti dėl jo atskirąją nuomonę, tuo siekdamas išryškinti nepaprastai reikšmingus, sudėtingus ir iki šiol, mano manymu, aiškaus oficialaus vertinimo nesulaukusius konstitucinius aspektus.<…> Darsyk pažymiu, kad pripažįstu Nutarimą ir savo nuomone siekiu aiškumo bei argumentuoto diskurso principiniais Konstitucijos aiškinimo ir taikymo klausimais.“. Taigi teisėjas, būdamas profesionalus konstitucionalistas, atskleidžia atskirosios nuomonės instituto prasmę, kuri yra aiškumo ir argumentuoto diskurso principiniais Konstitucijos aiškinimo ir taikymo klausimais. O tai gali pasireikšti toli gražu ne visada, kai teisėjas nesutinka su baigiamuoju Konstitucinio Teismo aktu, todėl logiška ir tikslinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kai Konstitucinio Teismo teisėjai galėtų pareikšti atskirąją nuomone ir tais atvejais, kai sutinka su Teismo baigiamuoju aktu.

 

Paskelbta

Dėl atskirosios nuomonės pareiškimo termino

Konstitucinio Teismo teisėja Ramutė Ruškytė šiandien (vakar?) pareiškė atskirąją nuomonę dėl LRKT nutarimo dėl šeimos politikos koncepcijos. Manau, tai yra proga pakomentuoti įstatyme nustatytą terminą. Norėčiau iš karto atkreipti dėmesį, jog nekomentuosiu atskirosios nuomonės turinio. 2008 m. lapkričio 11 d. Seimas priėmė Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – KTĮ) pakeitimus, kuriais įtvirtintas atskirosios nuomonės institutas.  Galiojančios KTĮ redakcijos 55 str. 4 d. nurodo:

“Konstitucinio Teismo teisėjas, nesutinkantis su Teismo priimtu aktu, turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo Teismo posėdžių salėje raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms. Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente.“

Esamos situacijos kontekste pastebėjau, jog atskiroji nuomonė buvo pareikšta šiandien t.y. spalio 4 dieną. Bent jau mane pasiekė tokia informacija. Šią informaciją gavau elektroniniu laišku iš konstitucinio teismo 16:25 val. Taip pat nepastebėjau, kad žiniasklaidos priemonės būtų vakar rašiusios apie atskirąją nuomonę. Suku link to, jog, mano manymu, galėjo būti praleistas trijų darbo dienų terminas atskirajai nuomonei pareikšti. Nepaisant mano spekuliacijų, pačioje atskiroje nuomonėje pateikta data yra 2011 m. spalio 3 d. t.y. pirmadienis, kada terminas nebūtų buvęs praleistas. Neturiu jokios galimybės patikrinti ar vakar buvo paskelbta atskiroji nuomonė, tačiau Konstitucinis Teismas įprastai ją paskelbia savo svetainėje jos priėmimo dieną. Tačiau problema, mano manymų, nėra tame ar buvo pavėluota viena diena ar ne, nes dabar tai jau reikšmės nesudaro.

Problema pasireiškia KTĮ nustatytame reguliavime, kuris leidžia atskirąją nuomonę pateikti per tris dienas po LRKT priimto akto. Viešojoje erdvėje, po minėto nutarimo dėl šeimos koncepcijos, netyla diskusijose, o jose dalyvauja tiek profesionalūs teisės ekspertai, tiek mėgėjai, tiek žurnalistai ir šiaip visokie profanai. Čia net nepriskiriu komentarų po naujienų portalų straipsniais. Taigi, nuo nutarimo ir atskirosios nuomonės pareiškimo, praėjo vos ne savaitė. Visi išsidiskutavo, kas galėjo, ir kaip jiems leido fantazija, išsityčiojo iš Konstitucinio Teismo. Po to, atsiranda atskiroji nuomonė. Ar ji galimai negalėtų būti vertinama, kaip tam tikro spaudimo padarinys? Tebūnie tai retorinis klausimas.. Šiuo įrašu tiesiog norėjau parodyti, jog KTĮ reguliavimas, leidžiantis pateikti atskirąją nuomonę ne vėliau kaip per tris dienas po LRKT akto yra iš esmės ydingas, atveriantis kelią spekuliacijoms ir abejonėms, todėl yra taisytinas. Mano nuomone, atskiroji nuomonė turi būti skelbiama kartu su LRKT aktu, jame pačiame arba atskirai, bet svarbiausia tuo pačiu metu. Taip būtų užkirstas kelias abejonėms.

Pabaigai noriu pateikti artimą pavyzdį, kai anksčiau civilinio proceso kodeksas leisdavo paskelbti sprendimo rezoliucinę dalį, o po tam tikro laiko motyvaciją. Taip buvo galima priimti sprendimą, o tik po to pritempinėti motyvus. Toks teisinis reguliavimas LRKT buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.