Žyma: Konstitucijos dvasia

Konstitucijos viršenybė šiuo atveju neleido reinterpretuoti doktrinos

Vėl tenka rašyti savo mėgstamiausia nemėgstamiausia tema, bet ką padarysi. Šiandien Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriuo nusprendė, kad norint leisti asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, leisti kandidatuoti į Seimą – būtina daryti Konstitucijos pataisas. Priimtas sprendimas manęs visiškai nenustebino, nes, kai stebėjau viešą šios bylos posėdį, viena pusė mušė į vienus vartus, o kita neturėjo jokių argumentų ir nesugebėjo nieko pasakyti apie doktrinos reinterpretavimo galimybes, ginčo stadijoje pasakiusi, kad: “viską palieka nuspręsti teismui“ (cituoju R. Žemaitaitį iš atminties). Pasirodžius EŽTT sprendimui byloje Paksas prieš Lietuvą jau tada rašiau, kad Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos šalinimui yra du būdai: 1) konstitucinės doktrinos reinterpretacija; 2) Konstitucijos teksto keitimas. Išaiškėjus kolizijai apėmė dvejopi jausmai, pirma esu Konstitucijos teksto keitimo priešininkas, o antra esu draudimo kandidatuoti, už priesaikos sulaužymą, iki gyvos galvos šalininkas, tačiau negaliu susitaikyti su pozicija, kad yra prieštaravimas tarp Konstitucijos ir Konvencijos. Mano siūlymas buvo saugoti Konstitucijos tekstą ir keisti doktriną. Kaip dabar žinome, juo nebuvo pasinaudota. Tada pastebėjau, kad doktrinos reinterpretavimas sukeltu neigiamus padarinius – konstitucinis priesaikos institutas taptų bevertis. Tiesa, tuos pačius padarinius sukeltų ir Konstitucijos teksto keitimas. Vadovaudamasis šiais samprotavimais tuo metu priėjau prie išvados, kad mažesnę žalą sukeltų doktrinos reintepretavimas, tačiau, jau tada buvo akivaizdu, kad sprendimo, kuris tenkintų visus nėra ir negali būti. Dabar Konstituciniam Teismas nusprendė, kad vienintelis sprendimas – Konstitucijos keitimas, todėl derėtų panagrinėti šio sprendimo priėmimo motyvus.

Pirmiausia teismas priminė oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo sąlygas:

“Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina bei precedentais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai); jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus Tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ji būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje nustatytas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai ji pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).“

Kaip matysime toliau, reinterpretacijai kelią užkerta Konstitucijos viršenybės koordinacinis konstitucinis principas. Toliau nagrinėjant nutarimą labai krenta į akis, kad LRKT nevartoja “Konstitucijos dvasios“ sąvokos. Mano spėjimas būtų, kad taip siekiama apsisaugoti nuo viešojoje erdvėje kilusio triukšmo po 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo. Teismas nurodo:

“Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė nuostata, pagal kurią Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, yra implicitinė. Ji kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo, inter alia iš konstitucinio priesaikos instituto, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nėra numatyta, kad praėjus tam tikram laikui asmuo, kurį už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimas pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos ir galėtų duoti Seimo nario priesaiką, taip pat iš Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinto apkaltos instituto. Konstitucinė apkaltos instituto paskirtis – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu, taip užtikrinant, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Atsižvelgiant į tokią konstitucinių priesaikos ir apkaltos institutų sampratą pažymėtina ir tai, kad asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, rinkimas Seimo nariu pagal Konstituciją būtų beprasmis, nes jis pagal Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalį negalėtų prisiekti būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir įgyti Tautos atstovo teisių.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; keičiant bet kurį iš šių institutų elementų būtų keičiamas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema.“

Iš pateiktos citatos galiu pateikti konstitucijos dvasios apibrėžimą. Konstitucijos dvasia – implicitinis Konstitucijos turinys, kylantis iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo. Taigi, teismas paaiškina, kas yra Konstitucijos dvasia, nors tiesiogiai to, turbūt, mano manymu be reikalo, vengdamas kontraversijos viešojoje erdvėje, to nepasako. Teismas aiškiai pasako, kad sulaužęs asmuo negalėtų prisiekti, o kadangi tautos atstovo įgaliojimai įgyjami tik davus priesaiką, tokio asmens rinkimas – beprasmis. Taip paaiškinamas draudimas iki gyvos galvos.

Toliau teismas aiškina Konstitucijos viršenybės principą:

“Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Šis principas įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.“

Primenamas Konstitucinio Teismo vaidmuo:

“Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai; oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Konstitucinis Teismas, oficialiai aiškindamas Konstituciją, turi užtikrinti Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jos vientisumą.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konstitucijos nuostatų sampratą kyla iš pačios Konstitucijos: kad galėtų nustatyti, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir priimti sprendimą, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus; kitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas paneigtų pačią Konstitucinio Teismo konstitucinę paskirtį (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas). Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas; priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nesuderinamumui (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).“

Iš šios motyvacijos teismas prieina prie išvadų, kad:

1) Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją, kurioje Konstitucija užima išskirtinę vietą; teisinėje valstybėje draudžiama žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia pačioje Konstitucijoje;

2) Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą Seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos Prezidento aktą (jo dalį), Vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – pagal Konstituciją yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai(Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas);

3) Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2010 m. gegužės 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

4) Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimai).

5) Iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Jeigu vis dėlto įstatymų leidėjas priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą. Kitoks Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimas būtų nesuderinamas inter alia su Konstitucijos viršenybės principu, konstituciniais valdžių padalijimo, teisinės valstybės principais. Be to, tai būtų nesuderinama ir su bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (ne teisės pagrindu teisė neatsiranda.

Išvados griežtos, tačiau nepasakyta nieko, ko nežinojome iš ankstesnės konstitucinės doktrinos, tą parodo ir cituoti teismo sprendimai.

Toliau teismas pereina prie Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos:

“Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo nustatytas šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas, buvo priimtas reaguojant į Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34932/04), kuriame nuolatinis ir negrįžtamas draudimas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, būti renkamam į Seimą buvo pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Konvencijos  Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje įtvirtintą teisę kandidatuoti į įstatymų leidybos instituciją. Sprendime pažymėta, kad šis draudimas turi konstitucinį pagrindą (110 punktas).

Taigi minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas reiškia, kad Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos suponuoja Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą garantuoti asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, teisę būti išrinktam Seimo nariu, yra nesuderinamos su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis.“

Teismas pasisako dėl Konvencijos vietos mūsų teisės sistemoje bei nacionalinės, konstitucinės ir tarptautinės teisės santykio:

“Konvencija ir tam tikri jos protokolai, inter alia jos Protokolas Nr. 1, yra Seimo ratifikuotos įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Konvencija ratifikuota Seimo 1995 m. balandžio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Konvencijos Protokolas Nr. 1 Seimo ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo ratifikavimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ papildymo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai jis įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d.

Pagal Konvencijos 1 straipsnį Lietuvos Respublika privalo garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijai priklausančiam asmeniui Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves, o pagal Konvencijos 46 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalis ji yra; tai taikytina ir Konvencijos Protokole Nr. 1 įtvirtintoms teisėms ir laisvėms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams bylose, susijusiose su šiomis teisėmis ir laisvėmis (pagal šio protokolo 5 straipsnį jo 1–4 straipsniai laikomi papildomais Konvencijos straipsniais ir visos Konvencijos nuostatos taikomos pagal tai). Pabrėžtina, kad Konvencija ir jos protokolai buvo sudaryti inter alia remiantis suverenios valstybių lygybės principu; Konvencijos žmogaus teisių apsaugos sistema nacionalinių teisinių sistemų atžvilgiu yra subsidiari.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybėms, Konvencijos ir jos protokolų dalyvėms, tenka pagrindinė atsakomybė už veiksmingą Konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimą, todėl jos turi plačią diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones. Tačiau tokią diskreciją riboja valstybių teisinių sistemų, inter alia jų konstitucijų, ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema, taip pat pagal Konvenciją ir jos protokolus garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių pobūdis (inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2007 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Sisojeva ir kt. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 60654/00); 2001 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Chapman prieš Didžiąją Britaniją (pareiškimo Nr. 27238/95).

Taip pat pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos aukštosios susitariančiosios šalys prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (Konvencijos 19 straipsnis); šio teismo jurisdikcija apima visus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, jam pateikiamus kreipiantis pagal Konvencijos 33, 34, 46 ir 47 straipsnius (Konvencijos 32 straipsnio 1 dalis), t. y. Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, kylančius nagrinėjant tarpvalstybines bylas ir individualias peticijas dėl Konvencijos ir jos protokolų nuostatų bei jose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, aiškinant Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtus sprendimus ir teikiant konsultacines išvadas Konvencijos ir jos protokolų nuostatų aiškinimo teisiniais klausimais.

Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, jo jurisdikcija nepakeičia Konstitucinio Teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti Konstituciją.

Minėta, kad valstybių, Konvencijos ir jos protokolų dalyvių, diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones riboja inter alia jų konstitucijų ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvoje taikoma paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją) (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d., 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. sprendimai). Taigi Lietuvos teisinėje sistemoje Konvencija turi įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Įstatymo galią turi ir jos Protokolas Nr. 1.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taigi tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo.

Vadinasi, vidaus teisėje įgyvendinant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus būtina atsižvelgti į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą. Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiu įstatymo ar tarptautinės sutarties, bet ji reikalauja, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nutarimas); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu trukdytų įgyvendinti įsipareigojimus pagal sudarytas tarptautines sutartis (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). Tai taikytina ir Konvencijai (bei jos protokolams); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada).“

Galiausiai teismas paaiškina, kodėl šiuo atveju negalima reinterpretuoti konstitucinės doktrinos:

“Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ši doktrina būtų pakoreguota, negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet būtų pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata.

Taip pat minėta, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; pakeitus bet kurį iš šių institutų elementą būtų pakeistas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. visuose minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema. Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Vadinasi, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų – apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės – integruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.“

Taigi teismas pasako, kad pats šiuo atveju negali išspręsti problemos, o jos sprendimas paliekamas įstatymų leidėjui, kaip ir buvo nurodyta 2011 m. sausio 10 d. pareiškime:

“Kita vertus, pabrėžtina, kad pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikai kyla pareiga pašalinti minėtą Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatų nesuderinamumą su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu, vienintelis būdas pašalinti šį nesuderinamumą – priimti atitinkamą (-as) Konstitucijos pataisą (-as).“

Teismas taip pat pastebėjo, kad Seimas viršijo savo įgaliojimus, ką aš viešai pasakiau, kai kovą priimti Seimo rinkimų įstatymo pakeitimai:

“Konstatuotina, kad Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nustatęs minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo ignoruojama Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime atskleista konstitucinės atsakomybės už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą samprata ir nepaisoma to, kad pagal Konstituciją inter alia Seimo nariu niekada negali būti renkamas asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, įstatymų leidėjas mėgino įveikti Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo galią ir pažeidė iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kylantį draudimą vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos vientisumo principą, 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą, viršijo Konstitucijoje nustatytus savo įgaliojimus ir pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus.“

Šis nutarimas sukels didelį atgarsį, ypač artėjant Seimo rinkimams, o, mano akimis žiūrint, didžiausia problema, kad kolizija tarp Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir LR Konstitucijos tęsiasi.  Taip pat turiu pastebėti, kad galimybės apskritai reinterpretuoti oficialią konstitucinę doktriną sumažėja. Galiausiai, bet koks priimtas sprendimas, kuris pašalintų esama koliziją, sunaikins konstitucinį priesaikos institutą. Todėl iš šios problemos pralaimėję išlipsime visi..

Konstitucijos raidė prieš dvasią

Kadangi kurį laiką nesu parašęs nieko aktualaus (įdomaus?) konstitucinės teisės tematika – nusprendžiau pasirinkti ypač kontraversišką (įdomią?) temą.  Pats straipsnio pavadinimas yra šlykštus ir niekada per savo trumpą konstitucionalisto mėgėjo “karjerą“ negalvojau, jog teks pavadinimą formuluoti būtent taip, tačiau ši formuluotė atrodo pati tiksliausia. Niekada nesitikėjau, kad gali tekti tarp sąvokų Konstitucijos raidė ir dvasia įdėti žodelį PRIEŠ.. Straipsnis bus siejamas su dabar egzistuojančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LR Konstitucinio Teismo doktrinų kolizija, Konstitucinio teismo 2011 m. sausio 10 pareiškimu, Konstitucinio Teismo sudėties bei pirmininko pasikeitimais ir svarbiausia su Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., mano įrašuose nuolat cituojama, suformuota oficialios konstitucinės doktrinos korekcijų doktriną, kurią (ne)sąmoningai stengiamasi primiršti (?). Tikiuosi, kad visa ši paini įžanga, su daugybe skliaustų, taps aiškesnė perskaičius teksto motyvuojamąją dalį.

Jau ne kartą rašiau apie konstitucinę doktriną dėl apkaltos teisinių padarinių, šios doktrinos formuluočių tarpusavio prieštaringumą ir t.t. Norint rasti šiuos įrašus reikia žymose paspausti “apkalta“, “konstitucine atsakomybė“ ar panašiai. Nepaisant vidinių prieštarų, minėjau, jog esu šios doktrinos šalininkas, nes asmeniui šiurkščiai pažeidusiam konstitucija, atsakomybė iki gyvos galvos – proporcinga padarytam pažeidimui. Taip pat rašiau apie EŽTT sprendimą Paksas prieš Lietuvą ir jo įgyvendinimo būdus. Po šių įvykių nutekėjo nemažai vandens ir dabar metas į visą tai pasižiūrėti iš tolimesnės perspektyvos. Šis straipsnis nėra skirtas ginti (ar smerkti) nei minėtą asmenį, nei LRKT suformuluotą konstitucinės atsakomybės doktriną. Keliuosi daug aukštesnį tikslą – noriu pabandyti rasti sveiką poziciją tarp esamų dviejų, taip siekdamas rasti dar šiek tiek sveiko proto susiklosčiusioje itin prastoje situacijoje, kuri kerta žmonių pasitikėjimą tiek Lietuva kaip teisine valstybe, tiek Konstitucinio Teismo autoritetu, nes būtent tas autoritetas ir pasitikėjimas (jo sumažėjimas) dabar yra esminė problema.

Turime situacija, kai 2004 m. gegužės 25 d. LRKT doktrina pripažinta neproporcinga (per griežta) ir nesuderinama su Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija (toliau – Konvencija):

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Pagal Konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, niekada negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

Asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.”

Būtent šia apimtimi LRKT doktrina neatitinka Konvencijos. Apie tai jau rašiau. Tačiau dabar problemą noriu panagrinėti kitu kampu. Ši doktrina nemažai kritikos sulaukė dėl to, jog ji yra grynai Konstitucijos dvasios “kūdikis“. Paprastai kalbant tai reiškia, jog tokių doktrininių nuostatų negalima išvesti vadovaujantis pirminiais teisės aiškinimo metodais: lingvistiniu ir sisteminiu. Su tuo galima sutikti, ypač, nes vien šie metodai tokio Konstitucijos turinio neatskleidžia. Tačiau teisės aiškinimas negali būti determinuotas vien šių metodų. Turi būti naudojami ir visi kiti. Šioje vietoje ir pasirodė problema. Atrodytų, jog Konstitucijos dvasia perlipo ir išsiplėtė už Konstitucijos raidės ribų t.y. implicizmas pernelyg nutolo nuo eksplicizmo. Šiame tekste nenoriu nagrinėti ar ši LRKT konstitucinės atsakomybės doktriną yra “teisinga“ ar ne. Kalbant apie oficialią konstitucinę doktriną siūlyčiau atsisakyti tokių sąvokų kaip: “teisinga“ ir “neteisinga“, “klaidinga“ ir “neklaidinga“ ir pan., nes užtenka to, jog tai yra oficiali konstitucinė doktrina. Mano manymu, šioje situacijoje svarbiausia yra tinkamai išspręsti EŽTT ir LRKT doktrinų inter alia LR Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų koliziją. Taip pat galima pabandyti nustatyti, kas yra didesnė vertybė ir ar tokia vertybių kolizija kaip Konstitucijos raidės ir dvasios gali išvis egzistuoti. Mano manymu, tokia situacija yra visiškai netoleruotina. Į šiuos klausimus rasti atsakymus turėtų padėti paties LRKT 2008 kovo 28 d. suformuota konstitucinės jurisprudencijos korekcijų doktrina ir E. Jarašiūno šią doktriną komentuojantys moksliniai straipsniai.

Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, esame tarp Scilės ir Charibdės, nes vienu atveju reikia apsisaugoti nuo bereikalingų Konstitucijos teksto pataisų, o kitu išvengti teisinę sumaištį keliančių konstitucinės jurisprudencijos pataisų. Minėto nutarimo esmė – jog LRKT tam tikrais atvejais, laikydamasis Konstitucijos imperatyvų, gali koreguoti ankstesnį Konstitucijos aiškinimą.

Konstitucijos raidę ir dvasią sistemiškai galime skirstyti vadinamus pirminius ir išvestinius šaltinius (nors jų juridinė galia ir vienoda). Taip yra todėl, nes Konstitucijos implicitinis turinys (išvestinis šaltinis) LRKT plėtojant doktriną yra išvedamas būtent iš Konstitucijos raidės (pirminio šaltinio) naudojant teisės aiškinimo metodų visumą. Pirminiam tekstui virstant jurisprudenciniu, LRKT akto nuostatos virsta taikomomis konstitucinėmis normomis ir principais. Anot E. Jarašiūno, Konstitucijos virtimas nuolat taikoma teise reiškia nuolatinį pirminio teksto, vadinamo konstitucija, transformavimąsi į antrinius, jurisprudencinius tekstus. Tie antriniai tekstai pamažu įgauna vis didesnę reikšmę. Po kiek laiko po jais tarsi pradingsta pirminio akto nuostatos.

Čia kalbama apie jurisprudencinę arba gyvąją konstituciją. Sutinku, jog mūsų Konstitucija yra gyvoji-jurisprudencinė ir kito būdo jai realiai veikti nėra. Taip pat, jog dvasios galia = raidės galiai. Tačiau, esant galimai kolizija, kam teikti prioritetą? Visgi referendumu patvirtinus Konstituciją, piliečiai visų pirma tvirtino raidę, nes dvasia negalėjo objektyviai egzistuoti. Viena iš priežasčių, kodėl atsirado korekcijų doktrina turėtų būti paties Konstitucijos teksto kaip piliečių tarpusavio sutarties apsauga. Teksto stabilumas jeigu nėra svarbesnis, nors mano manymu neabejotinai yra svarbesnis, tai bent jau yra lygus jurisprudencijos svarbai. Tai sąlygoja nors ir vienodos galios, bet vis dėlto pirminio ir išvestinio šaltinio santykis.

Minėta korekcijų doktrina buvo eventualiai neišvengiama, nes doktrinos pakeitimų negalima daryti “po stalu“, o teisinė ir socialinė tikrovė yra per laiką kintantys reiškiniai. Būtent LRKT tenka Konstitucijos raidos, jos adaptavimo prie besikeičiančios tikrovės funkcija.

E. Jarašiūnas klausia:

“Ar verta “kariauti“ su socialine tikrove? Teisės raidoje ir plėtojimui, ir patikslinimui ar pataisymui – sava vieta. Brandžių konstitucinių demokratijų patirtis patvirtina, jog toks koregavimas – neišvengiamas konstitucinės jurisprudencijos plėtojimo elementas. Šio teisinės tikrovės fakto negalima ignoruoti ar jį paneigti. Jeigu interpretavimo korekcijų negalima išvengti, būtina nustatyti koregavimo sąlygas, kurios neleistų nukrypti nuo konstitucijos interpretavimo kurso. Tai konstitucijos, konstitucingumo, ypač pagrindinių teisių srityje, stiprinimo kursas. Teismas, atvirai formuluodamas tokią doktriną,  pasirodo esanti brandi, nebijanti žvelgti atvirai į teisinę tikrovę institucija. Toks doktrinos formulavimas tik patvirtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos koregavimas, laikantis iš konstitucijos kylančių sąlygų, nepaneigia konstitucinės tvarkos nuoseklios raidos.“

Pereinant prie paties pirminio šaltinio (LRKT 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), jame suformuluotos esminės oficialios konstitucinės doktrinos korekcijos nuostatos, kurios nurodo:

“Konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė Konstitucinio Teismo kompetencija.“

Prisimenant, kad LRKT 2011 m. sausio 10 d. dieną jokios juridinės galios pareiškimu pasisakė, jog:

“Įgyvendinant minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą – siekiant sukurti teisines prielaidas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, po tam tikro laiko kelti savo kandidatūrą rinkimuose į Seimą ir užimti parlamento nario pareigas ir taip pašalinti nesuderinamumą tarp Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, turi būti daromos atitinkamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisos.“

Minėtas nutarimas motyvuose pasisako dėl tokios situacijos, kai pakeitus Konstitucijos raidę, gali būti keičiama doktrina:

“Reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines nuostatas taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra (arba gali būti) būtina tais atvejais, kai yra padaromos Konstitucijos pataisos.

Įsigaliojus Konstitucijos pataisai, kuria yra pakeičiama (arba panaikinama) kuri nors iš tų Konstitucijos nuostatų, kurių pagrindu (t. y. kurias aiškinant) buvo suformuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina (atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu), Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina, ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Kaip minėta, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija neleidžia jos aiškinti taip, kad būtų iškreipta arba paneigta kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė, taigi ir iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali būti būtina ir tada, kai yra padaroma tokia Konstitucijos pataisa (pakeičiama arba panaikinama tam tikra Konstitucijos nuostata arba Konstitucijoje įtvirtinama nauja nuostata), kuria yra iš esmės pakoreguojamas visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys, nors būtent ta Konstitucijos nuostata, kurios pagrindu (t. y. kurią aiškinant) tam tikru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu buvo suformuota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina, formaliai ir nėra pakeičiama. Tokiais atvejais išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesne oficialia konstitucine doktrina (ir kaip visuma, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu), ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu), taip pat turi Konstitucinis Teismas.

Pabrėžtina, kad tada, kai nėra padaryta Konstitucijos pataisų, dėl kurių tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas yra būtina reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, tai daryti galima tik jeigu iš Konstitucijos kyla būtinumas nukrypti nuo esamo precedento ir sukurti naują. Konstitucinis Teismas šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė doktrina.“

Tai daryti ir siūlo LRKT. Tačiau ar čia racionaliausias sprendimas? Jeigu expressis verbis Konstitucijos nuostatų keisti nėra prasmės? Lipama per langą, kai atviros durys.. Taip LRKT tarsi bando apsaugoti savo “neklystamumo aureolę“, tačiau to nereikėtų daryti, kaip ir vartoti sąvoką “klaida“. Derėtų vadovautis tolimesniu LRKT aiškinimu. Esminis momentas ir kriterijai, kuriais rodo kelią yra:

“Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra (1) neišvengiamai, objektyviai būtina, (2) konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama“.

Visiškai pritariu, jog:

“Jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Antai oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas.“

Tačiau turėjau viltį, jog Konstitucinio teismo sudėties atsinaujinimas praėjusį kovą bus vienas iš veiksnių, kuris gali sąlygoti doktrinos korekcijas. Pabrėžiu, kad vienas iš veiksnių. Nes šiuo atveju veikia žymiai svarbesni veiksniai ir argumentai, o sudėties pasikeitimas yra grynai subsidiaraus pobūdžio. Tačiau, greitai teko suprasti, kad klystu, nes naujasis LRKT pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis viešai pareiškė, jog:

“Jokių pertvarkų ir doktrininių nuostatų keitimo nėra ir negali būti. Konstitucinis Teismas karta iš kartos seka ta pačia linija, tai yra konstitucijos aiškinimas, ir jis negali būti kitoks“

Tai iš esmės parodo asmens, kuris turi nemažą svorį LRKT požiūrį. Atrodo, kad vienas iš 2006 m. kovo 28 d. nutarimo autorių pats jo nenori prisiminti. O tame nutarime yra nemažai įdomių nuostatų, kurias norėčiau pacituoti inter alia priminti. Šioje dalyje pasisakoma, kokiais atvejais doktrina gali būti keičiama:

“Pabrėžtina, kad minėtą būtinumą tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės kaip būtinumas didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinumas labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinumas plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos.“

Taip pat pasisakoma, kada neturėtų būti keičiama:

“Pabrėžtina ir tai, kad oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet yra pakeičiama Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema, paneigiamas jų suderinamumas, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis.“

Kas dar įdomiau, toliau nepamirštama pasisakyti apie Konstitucijos teksto keitimą ir nurodoma:

“Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia – ir pirmiausia – su Konstitucijos ypatinga, aukščiausia teisine galia) konstitucinį teisinį reguliavimą atskiria nuo žemesnės galios teisės aktais nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), o Konstituciją – nuo visų kitų teisės aktų. Konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė. Konstitucija neturi būti keičiama, jeigu tai nėra teisiškai būtina. Tai laiduoja inter alia sudėtingesnė, sunkesnė, palyginti su konstituciniais ir paprastaisiais įstatymais, Konstitucijos pataisų darymo tvarka (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), ypač tai, kad kai kurių Konstitucijos nuostatų (1 straipsnio, I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“) keitimui yra nustatyti ypatingi procesiniai reikalavimai. Konstitucijos stabilumas – viena iš prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, Konstitucijoje deklaruotų lietuvių tautos siekių, kuriais grindžiama pati Konstitucija, įgyvendinimą.

Viena iš sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos, kaip teisinės realybės, stabilumą, yra jos teksto stabilumas. Minėta, kad Konstitucijos prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų. Tad Konstitucijos tekstas neturi būti koreguojamas, pavyzdžiui, vien pasikeitus terminijai, inter alia teisinei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucijos, kaip itin stabilaus teisės akto, prasmė taip pat būtų ignoruojama, jeigu intervencija į jos tekstą būtų daroma kiekvienąkart, kai pasikeičia kurie nors teisiškai reguliuotini visuomeniniai santykiai (pavyzdžiui, kai tam tikrų veiklos rūšių technologinės galimybės išsiplečia taip, kaip galbūt ir nebuvo įmanoma numatyti tuo metu, kai Konstitucijos tekstas buvo kuriamas).

Šiame kontekste ypač pabrėžtina, kad oficialios konstitucinės doktrinos tolesnis aiškinimas ir plėtojimas, inter alia oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, taip pat ir toks, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose leidžia atskleisti giluminį Konstitucijos potencialą nekeičiant jos teksto ir šiuo atžvilgiu pritaikyti Konstituciją prie socialinio gyvenimo pokyčių, nuolat kintančių visuomenės ir valstybės gyvenimo sąlygų, užtikrinti Konstitucijos, kaip visuomenės ir valstybės gyvenimo teisinio pagrindo, gyvybingumą. Oficialios konstitucinės doktrinos formavimas ir plėtojimas – konstitucinės justicijos funkcija. Naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose toliau aiškinant ir plėtojant, inter alia reinterpretuojant, oficialias konstitucines doktrinines nuostatas, taip pat ir taip, kad oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra skatinama nedaryti intervencijos į Konstitucijos tekstą tada, kai tokia intervencija nėra teisiškai būtina. Šitaip yra prisidedama prie Konstitucijos teksto, kartu ir konstitucinės santvarkos, stabilumo užtikrinimo.“

Mano manymu, dabar kaip tik ir egzistuoja tokia situacija, kai Konstitucijos teksto keisti nėra būtina, nes problemą iš esmės galima sutvarkyti reinterpretavus doktriną, o tam yra visi tam reikalingi pagrindai. Profesorius E. Jarašiūnas straipsnyje “Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo problemos“, kaip vieną iš išorinių koregavimo paskatų nurodo:

“Galimi ir iš kitur sklindantys postūmiai. Tai kelių teisinių erdvių, darančių įtaką nacionalinių konstitucinių teisėjų apsisprendimui, poveikis. Pirmoji tokia erdvė – Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Jeigu pasikeitė kokios nors šio teismo taikomos konvencijoje (analogiškos teisės įtvirtintos ir Europos šalių konstitucijose) fiksuotos pagrindinės teisės samprata, jei ji papildyta naujais elementais ar nustatyta nauja šios teisės ir kitų teisių pusiausvyra, didelė tikimybė, kad ir konstituciniai teismai koreguos ankstesnę jurisprudenciją. Europos Žmogaus Teisių Teismo autoritetas, pagarba europiniams žmogaus teisių standartams skatina nacionalinius konstitucinius teismus neatsilikti.“

Esu minėjęs, kad mūsų Konstitucija žmogaus teisių srityje semiasi įkvėpimo iš Konvencijos. EŽTT yra institucija, kuri užtikrina aukščiausią žmogaus teisių standartą. Taigi EŽTT praktika, tiesiogiai nurodanti, jog mūsų konstitucinės doktrinos nuostatos neatitinka Konvencijos nėra pakankamas pagrindas reinterpretacijai? Koks tada gali būti pagrindas? Todėl LRKT pasakymas keisti Konstitucijos tekstą mažų mažiausiai – ciniškas. Mes taip save užsidarome į dėžutę, o LRKT tarsi pats ignoruoją savo doktriną, nors kiekviename nutarime po kelis kartus pasisako, jog yra saistomas savo paties doktrinos…

Taip susidaro visiškai absurdiška ir netoleruotina situacija, kai pakertamas autoritetas Konstitucija t.y. referendumu priimtu tekstu, nes siūloma jį keisti, taip daug kam sukeliamos abejonės, jog teksto vertė yra menkesnė už doktriną. Krinta ir paties Konstitucinio Teismo autoritetas, nes gali atrodyti, jog būrys “šventųjų“ vykdo bekompromisinę kovą su vienu “demonu“. Tada atsiranda jokios teisinės galios neturintys pareiškimai, kuriais iš esmės išsprendžiamas konstitucinis ginčas, galimai kilsiantis ateityje.  Tada didžiausia vertybė – teisinė valstybė stoja į antrą planą.. O to niekada neturėtų būti, nes fundamentalūs principai negali eiti už politikos ar kažkieno asmeninių ambicijų nugaros.. Labiausiai nuo viso to pralošiame mes patys. Ar teisingu keliu pasukome?

P.S. bet koks komentaruose nepagrįstas šaipymasis iš teisinės-filosofinės sąvokos “dvasia“ sąlygos neterminuotą komentavimo teisės sustabdymą.

LRKT apžvalga #3: 5 punktai apie Konstituciją, jos dvasią, jos aiškinimą, jos laikymąsi, valdžių padalijimą…

Trumpai pateiksiu 5 principines nuostatas, kurias turėtų žinoti kiekvienas Lietuvos pilietis. Jos suformuluotos 2004 gegužės 24 d. Konstitucinio Teismo nutarime:

1.  Apie Konstituciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu – visos Tautos balsavimu. Referendumas, kuriame buvo priimta Konstitucija, buvo organizuotas laikantis Lietuvos valstybės demokratinės teisinės tradicijos (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas). Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta.

Konstitucija – tai aukščiausios teisinės galios aktas. Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė. Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Konstitucijoje yra nustatyti žmogaus ir valstybės santykių, viešosios valdžios formavimo ir funkcionavimo, Tautos ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindai. Priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį. Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles. Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Ji nubrėžia gaires visai teisės sistemai – visa teisės sistema kuriama Konstitucijos pagrindu.

2. Apie Konstitucijos dvasią.

Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką. Tačiau taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą. Tad priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, kuri gali būti suvokta tik konstitucinį teisinį reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės.

3. Apie Konstitucijos aiškinimą.

Būtent dėl to, kad Konstitucija yra vientisas aktas, dėl to, kad ją sudaro įvairios nuostatos – ir konstitucinės normos, ir konstituciniai principai, tarp kurių negali būti ir nėra priešpriešos ir kurie sudaro darnią sistemą, dėl to, kad konstituciniai principai yra išvedami ir iš Konstitucijos dvasią išreiškiančios konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės, taip pat dėl to, kad Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik šitaip – visapusiškai – aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją.

4. Apie valdžių padalijimo principą, stabdžius ir atsvaras.

Teisingumas, atvira, darni pilietinė visuomenė, teisinė valstybė būtų neįmanomi, jeigu visa valstybės valdžia būtų sutelkta kurioje nors vienoje valstybės valdžios institucijoje. Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąranga ir jų formavimo tvarka, kad tarp valstybės valdžios institucijų būtų pusiausvyra, kad vienų valstybės valdžios institucijų galios būtų atsvara kitų valstybės valdžios institucijų galioms, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos veiktų darniai, vykdytų savo konstitucinę priedermę tarnauti žmonėms, kad ginčus dėl valstybės valdžios institucijoms pagal Konstituciją priklausančių galių spręstų Konstitucinis Teismas, kad visos valstybės valdžią vykdančios institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

5. Apie Konstitucijos laikymąsi.

Jeigu valstybės pareigūnai savo funkcijas vykdo vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi būti apsaugoti nuo spaudimo ir nepagrįsto kišimosi į jų veiklą, sąžiningai eidami savo pareigas, jie neturi patirti grėsmės savo asmeniui, teisėms ir laisvėms. Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą. Tačiau, kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią. Viena iš šios viešos demokratinės kontrolės formų yra konstitucinis apkaltos institutas: už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, tam tikri aukščiausi valstybės valdžios pareigūnai – Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai – apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš užimamų pareigų, apkaltos proceso tvarka taip pat gali būti panaikintas Seimo nario mandatas. Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros institutas, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų – taikymas Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais yra diskreditavę valstybės valdžią.

%d bloggers like this: