Žyma: Konstitucija

Pensijų kaip privačios nuosavybės konstitucinė doktrina

Po 2010 m. balandžio 20 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo minėtasis teismas reguliariai užverčiamas su kreipimaisis iš kitų teismų, kuriais prašoma ištirti tam tikras teisės aktų nuostatas dėl jų konstitucingumo. Prašymų dalykas – socialinės garantijos, šiuo atveju dažniausiai pensijos. Manau, tai galima pavadinti sniego gniūžtės efektu. Kreipimųsi esmė, yra krizės laikotarpių sumažintos pensijos ir teisėtų lūkesčių gynyba pensijos kaip privačios nuosavybės gynimo doktrina. Šiuo klausimu pasidomėjau, nes ne vienas asmuo klausė “kaip ten yra su ta pensija privačia nuosavybe?“. Taigi šio įrašo tikslas yra atskleisti pensijos kaip privačios nuosavybės sąvokos turinį ir pateikti šiokias tokias pastabas.

Pati doktrina egzistuoja gana seniai, bet dabar ji didžiulės socialinės grupės susidomėjimo objektu ir pažeistų konstitucinių teisių gynybos priemone.  Ji mūsų konstitucinėje doktrinoje atsirado 2002 lapkričio 25  d. nutarime, kuriame LKRT nurodė, kad:

“asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį“.

Tačiau ši idėja negimė iš niekur, Konstitucinis Teismas ją “rado“ Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) doktrinoje. Tiksliau pasakius rado vieną sakinį ir jį išplėtojo, kurio pagrindu dabar turime gana keistą konstitucinę nuosavybės sampratą į kurią įeina socialinės garantijos. Taigi, LKRT pagrindė šią nuostatą teigdamas, kad:

“Teisė į senatvės pensiją su teise į nuosavybę yra siejama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (Cour eur. D. H., arrêt Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4 juin 2002)“

Aš toli gražu nesu geras EŽTT praktikos specialistas, bet oficialaus teismo tinklalapio paieška naudotis moku ir paieškojau praktikos šiuo klausimu. Be minėtos LRKT bylos nieko neradau, todėl nors ir ne kategorišką, bet galiu daryti išvadą, kad EŽTT šios doktrinos neplėtoja. Grižtant prie pačios bylos galime pastebėti, kad EŽTT sprendimą priėmė 2002 birželio 4 d., o LRKT ja pasirėmė 2002 lapkričio 25 t.y. apytiksliai po pusmečio. Akivaizdu, kad per tokį trumpą laiko tarpą pats EŽTT tos doktrinos niekaip negalėjo susplėti išplėtoti.

Dabar kas buvo pasakyta toje byloje. Bylos esmė, kad pareiškėja, gyvendama Nyderlanduose, tam tikrą laiko tarpą negavo pensijos. Tokį teisinį reglamentavimą ji ginčijo, kaip diskriminacinį. Per daug nesiplėsiu į detales, nes jos dabar nagrinėjamu klausimu yra nereikšmingos. Vienas iš pareiškėjos gynybos argumentų buvo, rėmimasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 1 protokolo 1 straipsniu, kuriame teigiama, kad:

“Every natural or legal person is entitled to the peaceful enjoyment of his possessions. No one shall be deprived of his possessions except in the public interest and subject to the conditions provided for by law and by the general principles of international law.

The preceding provisions shall not, however, in any way impair the right of a State to enforce such laws as it deems necessary to control the use of property in accordance with the general interest or to secure the payment of taxes or other contributions or penalties.”

PASTABA. Šis teisinis reguliavimas iš esmės atitinka mūsų Konstitucijos 23 straipsnį, kuris dabar aptariamo LRKT išaiškinime vyraujantis t.y. juo nustatoma teisė į pensiją kaip privačią nuosavybę. Šiame straipsnyje nurodoma:

“Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Į šį pareiškėjos argumentą, kurį ginčyjo Nyderlandų vyriausybė, EŽTT be kitų argumentų pasakė, kad:

“the applicant’s rights to a pension under the General Old Age Pensions Act could be regarded as a “possession” within the meaning of Article 1 of Protocol No. 1 and that, consequently, Article 14 of the Convention was applicable.“

T.y. iš esmės pritarė pareiškėjos pozicijai, kad teisė gauti pensiją patenka į privačios nuosavybės sąvoką. Daugiau nieko apie tai nebuvo pasakyta. Taip mūsų konstitucinėje teisėje po pusmečio atsirado šį sąvoka, kuri įnirtingai plėtojama ir dabar. Tačiau derėtų nepamiršti vieno dalyko, kad EŽTT kaip teismas yra ypatinga institucija. Tai yra ta tikroji paskutinioji instancija, kuri padeda žmonėms apginti savo teisės, kai valstybės viduje dėl vienokių ar kitokių priežasčių to padaryti neįmanoma. EŽTT pagrindinė funkcija yra teisių gynyba, o gindamas jas, jis neretai sugeba laužyti iš pažiūros nusistovėjusius teisės institutus ir teisines sąvokas. Taip yra dėl konvencijos senumo ir lakoniškumo, kai reikia apginti konkretaus asmens A teisės byloje X, esamą žmogaus teisių pažeidimą reikia patalpinti po kažkuria konvencijos nuostata. Šiuo atveju viena iš nuostatų buvo 1 protokolo 1 straipsnis kalbantis apie privačią nuosavybę.

Toliau ši doktrina aktyviai plėtojama LRKT praktikoje ir, atsižvelgdamas į Konstitucinį Teismą pasiekiančius prašymus, bus plėtojama ir ateityje. Minėtame nutarime LRKT toliau plėtoja šią doktriną nurodydamas, kad:

“Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.,  2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).“

Kaip matome, čia socialinė garantija (pensija) virsta privačia nuosavybe, kurios gynybą užtikrina 23 straipsnis. Remiamasi ne vienu konstituciniu principu, bet, ko gero, svarbiausią vaidmenį nagrinėjant esamą problemą dėl paties pensijų mažinimo atlieka teisėtų lūkesčių principas. Jis yra tas saugiklis, kuris neleidžia mažinti pensijų. Tai pasako ir LRKT:

“valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų: asmenys, kuriems Konstitucijos ar įstatymo nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Minėta ir tai, kad kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga; konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga; teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.“

Štai čia pradeda kilti problemos. Teisėti lūkesčiai yra iš esmės suabsoliutinami ir susidaro tokia situacija, kai valstybė nebegali mažinti socialinių garantijų, o gali jas tik didinti. Čia prieiname ir prie to, kad pati pensijos kaip privačios nuosavybės doktrina parodo savo ydingumą. Galvoje kyla mintis, kad valstybei didinat pensijas didėja ir privačios nuosavybės apimtis. Įdomu. T.y. priimamas politinis sprendimas, kas pas mus yra populiaru prieš rinkimus, o tai reiškia, kad padidėjo didžiulės socialinės grupės privati nuosavybė. Iš esmės ji atsirado iš oro ir ją gina teisėtų lūkesčių principas bei Konstitucijos 23 straipsnis. Tokios problemos atsiranda tada, kai Konstituciniame teisme nebelieka civilinės teisės specialistų ir socialinė garantija, kurią laiduoja valstybė, tampa privačia neliečiama nuosavybe su visom iš plaukiančiomis jos apsaugos priemonėmis:

“Taigi teisinio reguliavimo koregavimas, kuriuo mažinamos senatvės pensijos dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų senatvės pensijoms mokėti, sukaupimas, reiškia ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu tam tikru mastu yra ribojama asmens, kuriam senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, nuosavybės teisė.“

Toliau seka išaiškinimai, kad kadangi tai privati nuosavybė, valstybei ją nusavinus t.y. per krizės laikotarpį mažinant socialines garantijas, būtina nustatyti jų kompensavimo mechanizmą:

“Taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, mažindamas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos sumažinimo.“

Paryškinau sąvokas “per protingą laikotarpį“ ir “teisingai kompensuoti“ ne šiaip. Pirmoji reiškia, kiek įmanoma greičiau, o antroji sugrąžinti visą nusavintą privačią nuosavybę.

Viena iš priežasčių, kodėl mano manymu pensijos kaip privačios nuosavybės doktrina yra iš esmės ydinga – mūsų pensijų sistema ir jų kaupimo mechanizmas. Būdamas gana jaunas, anksčiau galvodavau, kad pensija yra kaupiama taip, kad kas kartą tau yra nurėžiama dalis darbo užmokesčio, kuris laikomas sąskaitoje X iki asmuo sulauks tam tikro amžiaus ir iš tų sukauptų lėšų senatvėje gaus periodines išmokas. Deja, klydau. Štai kaip pats LRKT apibūdina pensijų kaupimo sistemą:

“visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas – kad dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdantys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių.“

Mano ekonomikos žinios menkos, bet manau, LRKT čia gana tiksliai apibrėžė kaip veikia mūsų socialinio draudimo sistema. Ji veikia ad hoc (tam reikalui), tai reiškia, kad tu dirbdamas iš esmės nekaupi sau pensijos (nors negalima pamiršti, kad nuo tavo socialinio draudimo įmokų dydžio priklausys tavo pensijos dydis, bet nagrinėjama tema tai nėra esminė detalė), tavo įmokos tuo metu keliauja esamiems pensijų gavėjams. Taip man visiškai nesuprantamas atrodo privačios nuosavybės dydis, kaip jį reikia pamatuoti, tu sau pensijos iš esmės nekaupi, o esi priklausomas nuo ateities kartų našumo ir jų sukurtos ekonominės-socialinės gerovės.

Apibendrindamas, manau, kad LRKT suklydo sukūręs tokią doktriną, kurios pasekmes dar ilgai teks virškinti ateities kartoms ir kurios tikrai nepriartins prie krizės pabaigos. Manau, Konstitucinis teismas galėjo apsiriboti ir be 23 str. ir puikiai taikyti likusią sukurtą doktriną socialinėms garantijoms. Manau galėjo užtekti:

“Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą, kaip konstitucinę vertybę; valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Valstybė turi sukurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę apsaugą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą, kaip vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris suponuoja, kad:

– paskirtų ir mokamų pensijų mažinimas turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jis turi būti būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti;

– įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį paskirtų ir mokamų pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos;

– gali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje nustatytos pensijos būtų nemažinamos; nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik pensiją gaunančio asmens minimalius socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama.“

Baigdamas noriu pridurti, kad jokių būdu nesu tas, kuris nori, kad iš pensininkų būtų atimamos ar mažinamos pensijos. Tačiau yra susiklosčius reali ekonominė situacija, kurios reikia paisyti. Jeigu politikams didinant socialines garantijas egzistuoja ekonominis pakilimas, tai atėjus metui jas mažinti ir sukūrus pensijų apsaugos doktriną, padarančia jas neliečiamas ekonominio pakilimo nėra ir po šio LKRT išaiškinimo biudžete pinigų tikrai nepadaugėjo. Būtų idealu, bet taip nėra. Todėl tokios doktrinos formavimas yra daugiau fikcinio pobūdžio ir vargu, ar kada bus įgyvendintas realybėje, o tai nedidins žmonių pasitikėjimo nei valstybe, nei teisingumo sistema, nei Konstitucija. Kaip paaiškinti žmogui, kad yra Konstitucinio TEISMO sprendimas, bet jis nėra vykdomas?? Todėl, manau, kad tikrai reikėjo pasirinkti labiau rezervuotą poziciją, nes ateityje tai kainuos labai brangiai. Reikėtų nepamiršti, kad realybėje teisė yra įrankis (šiuo atveju nekalbu apie teisinę valstybę kaip vertybę), kuriuo nebus galima pasinaudoti, jeigu nėra tam tinkamos politinės ir ekonominės terpės ir taip ji virsta deklaratyvia..


Konstitucinės kontrolės modelio pasirinkimas

Turbūt, dauguma skaitančiųjų mano įrašus (taip – tie trys žmonės:) žino, kad pasaulyje iš esmės egzistuoja du konstitucinės kontrolės modeliai:

  1. Kontrolę vykdo bendrosios kompetencijos teismai;
  2. Kontrolę vykdo specializuota institucija (teismas).

Šių modelių šaknys skirtingos. Nes bendrosios kompetencijos teismų konstitucinės kontrolės modelis atsirado JAV 1803 m. Aukščiausiajam federaliniam teismui sprendžiant Marbury vs. Madison bylą, kurioje teismas pasisakė, kad: “teismas gali netaikyti įstatymo, jeigu jis neatitinka Konstitucijai“.  Kitas modelis atsirado gerokai vėliau, kai H. Kelsenas maždaug 1920 m. (nepykit, nepamenu datos tiksliai) sukūrė Austrijai specifinį kontrolės mechanizmą. Šiame įraše pabandysiu trumpai atskleisti kodėl pasirinktas būtent toks modelis. Šiai temai geriausiai tinka Luis Favoreu idėjos, kuriomis ir remsiuosi.

Pirmiausia, modelių skirtumą lėmė parlamento absoliutizmo doktrina. Pagal ją Europoje parlamentai ilgą laiką veikė nekontroliuojami. Favoreu, tai vadina įstatymo sakralizavimu. Nuo 1789 m. revoliucijos iki XX a. viešpatavo Rousseau teiginys, kad “įstatymas yra neklaidingas“, kurio beveik niekas neginčijo. Teisės viešpatavimas yra įstatymo viešpatavimas: “teisėtumo samprata sutampa su legalumo samprata, tai yra su viešosios valdžios ar privačių asmenų veiklos atitikimu parlamento įstatymams. Teisė vis labiau sutapatinama su parlamento priimtais aktais. Visiškai kitoks požiūris pasireiškia Amerikoje, kaip jau parodžiau minėtoje byloje sukurtame precedente. Ten šventa Konstitucija – ne įstatymas. Amerikiečiai ypač sureikšmina Konstituciją kaip simbolį. Iš esmės jie už viską dėkingi Konstitucijai, visi jų tautos didieji pasiekimai kyla iš jos.

Antra, paprastų teisėjų nesugebėjimas vykdyti konstitucinės kontrolės. M. Cappelletti teigė, kad:

“Kontinentinės Europos teisėjai paprastai yra karjeros magistratai, nelabai sugebantys įgyvendinti įstatymų kontrolę, uždavinį, kuris, kaip matysime, visados yra kūrybinio pobūdžio ir gerokai sunkesnis nei tradicinė teisėjų – “paprastų įstatymo aiškintojų“ ar “ištikimų įstatymo tarnų“ funkcija. Konstitucijos normų aiškinimas labai skiriasi nuo paprastų įstatymų aiškinimo, tokiam aiškinimui būdingas kitoks požiūris, kuris nesiderina su tradiciniu kontinentinės Europos karjeros teisėjų “silpnumu ir nedrąsa“ “.

Atkreipiant dėmesį į šį punktą, galima padaryti porą pastebėjimų iš Lietuvos. Pvz.: kokiam E. Kūriui neretai buvo prikišama koks jis teisėjas, atėjęs į Konstitucinį Teismą, juo net nedirbo. Esą mokslininkai neturi privalumų prieš praktikus ir t.t. Taip pat pas mus kartais pasireiškia ir nedrąsa, kai bendrosios kompetencijos teismai kreipiasi į Konstitucinį situacijoje, kur nėra konstitucingumo problemos, o tiesiog nori, kad būtų išaiškintas tam tikros teisės normos turinys.

Kitas dalykas būtų, vieningos teismų sistemos nebuvimas. Bendrosios teisės sistemos šalyse teismų sistema sudaro vieningą darinį, o Europoje yra paplitęs dualistinis arba specializuotųjų teismų modelis. Todėl tik vieningoje teismų sistemoje konstitucinę kontrolę gali vykdyti bendrosios kompetencijos teismai, priešingu atveju gali iškilti problemų, nes dualistinėje sistemoje skirtingom sistemoms priklausantys teismai gali konstituciją išaiškinti skirtingai ir taip sudaryti koliziją. Tokia situacija pasitaikė Graikijoje, kai 1985 m. Valstybės Taryba ir kasacinis teismas  laikėsi skirtingų pozicijų, kai buvo sprendžiamas aukštojo mokslo įstatymo atitiktis Konstitucijai.

Dar vienas aspektas, kuris labiau būdingas XX a. pradžiai – nepakankamas konstitucijų griežtumas. Carre de Malbergas, nagrinėdamas Prancūzijos III Respublikos konstitucinę santvarką pažymėjo:

“Amerikos teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra įstatymų leidėjui neįveikiama kliūtis, nes jis vienas pats negali  Konstitucijos pakeisti. Pas mus yra priešingai: parlamento daugumai, kuri priėmė teisminės valdžios paralyžuotą įstatymą, panorus, kad viršų paimtų jos valia, užtenka Nacionaliniame Susirinkime patvirtinti savo sprendimą arba priemonę, anksčiau priimtą laikantis paprastos sprendimų priėmimo procedūros. Esant šioms sąlygoms, tikėtina, kad teisminė valdžia rimtai suabejos, ar verta priimti sprendimą, draudžiantį taikyti įstatymus dėl to, kad jie prieštarauja Konstitucijai.“

Galima rasti ir istorinių sumetimų, kodėl Europoje buvo pasirinkta speciali institucija, atliekanti konstitucinę kontrolę. Pirmiausia tai fašizmo ir nacizmo  praktikos baisiosios pamokos, tiesiogiai lėmusios  Konstitucinio Teismo įkūrimą Vokietijoje ir Italijoje bei atkūrimą Austrijoje. Lygiai taip pat – siekimu nustatyti tikrą demokratinę santvarką po diktatūros laikotarpių – galima aiškinti Ispanijos ir Portugalijos konstitucinių tribunolų įkūrimą. Kelseniškas specialiosios institucijos, kaip konstitucinės kontrolės vykdytojos modelis atrodė priimtinesnis, nepaisant daugelio mokslinių diskusijų.

Čia pateikiau trumpą apibendrinimą, kurį noriu pastatyti prieš nepagrįstus teiginius, kuriais įrodinėjama, kad perdavus konstitucinės kontrolės funkcijas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (t.y. bendrosios kompetencijos sistemai) išrasim panacėja, kuri apsaugos nuo Konstitucinio Teismo “korupcijos ir savivalės“…

LRKT apžvalga #3: 5 punktai apie Konstituciją, jos dvasią, jos aiškinimą, jos laikymąsi, valdžių padalijimą…

Trumpai pateiksiu 5 principines nuostatas, kurias turėtų žinoti kiekvienas Lietuvos pilietis. Jos suformuluotos 2004 gegužės 24 d. Konstitucinio Teismo nutarime:

1.  Apie Konstituciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu – visos Tautos balsavimu. Referendumas, kuriame buvo priimta Konstitucija, buvo organizuotas laikantis Lietuvos valstybės demokratinės teisinės tradicijos (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimas). Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta.

Konstitucija – tai aukščiausios teisinės galios aktas. Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė. Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Konstitucijoje yra nustatyti žmogaus ir valstybės santykių, viešosios valdžios formavimo ir funkcionavimo, Tautos ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindai. Priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį. Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles. Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Ji nubrėžia gaires visai teisės sistemai – visa teisės sistema kuriama Konstitucijos pagrindu.

2. Apie Konstitucijos dvasią.

Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką. Tačiau taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą. Tad priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, kuri gali būti suvokta tik konstitucinį teisinį reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės.

3. Apie Konstitucijos aiškinimą.

Būtent dėl to, kad Konstitucija yra vientisas aktas, dėl to, kad ją sudaro įvairios nuostatos – ir konstitucinės normos, ir konstituciniai principai, tarp kurių negali būti ir nėra priešpriešos ir kurie sudaro darnią sistemą, dėl to, kad konstituciniai principai yra išvedami ir iš Konstitucijos dvasią išreiškiančios konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės, taip pat dėl to, kad Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik šitaip – visapusiškai – aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją.

4. Apie valdžių padalijimo principą, stabdžius ir atsvaras.

Teisingumas, atvira, darni pilietinė visuomenė, teisinė valstybė būtų neįmanomi, jeigu visa valstybės valdžia būtų sutelkta kurioje nors vienoje valstybės valdžios institucijoje. Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąranga ir jų formavimo tvarka, kad tarp valstybės valdžios institucijų būtų pusiausvyra, kad vienų valstybės valdžios institucijų galios būtų atsvara kitų valstybės valdžios institucijų galioms, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos veiktų darniai, vykdytų savo konstitucinę priedermę tarnauti žmonėms, kad ginčus dėl valstybės valdžios institucijoms pagal Konstituciją priklausančių galių spręstų Konstitucinis Teismas, kad visos valstybės valdžią vykdančios institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

5. Apie Konstitucijos laikymąsi.

Jeigu valstybės pareigūnai savo funkcijas vykdo vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi būti apsaugoti nuo spaudimo ir nepagrįsto kišimosi į jų veiklą, sąžiningai eidami savo pareigas, jie neturi patirti grėsmės savo asmeniui, teisėms ir laisvėms. Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimą. Tačiau, kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią. Viena iš šios viešos demokratinės kontrolės formų yra konstitucinis apkaltos institutas: už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, tam tikri aukščiausi valstybės valdžios pareigūnai – Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai – apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš užimamų pareigų, apkaltos proceso tvarka taip pat gali būti panaikintas Seimo nario mandatas. Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros institutas, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų – taikymas Respublikos Prezidentui, Seimo nariams, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais yra diskreditavę valstybės valdžią.

Konstitucinio Teismo praktikos apžvalga #1 “Dėl notarų įgaliojimų pratęsimo“

Kadangi netingiu skaityti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus, pamaniau, kad būtų visai naudinga padaryti trumpas jų apžvalgas. Pasistengsiu išryškinti pagrindinius vieno ar kito sprendimo akcentus bei trumpai atskleisti problemą. Pirmasis nutarimas, kurio imsiuosi 2010-03-22 Dėl notariato įstatymo 23 str. 3 dalies atitikties Konstitucijai.

Problema. Pareiškėjas ginčija galimybę pratęsti notaro įgaliojimus pagal dabar galiojančio LR notariato įstatymo (toliau – “Įstatymo“) 23 str. 3 dalį, kurioje teigiama, kad:

    Notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų.

Pareiškėjo teigimu, Įstatyme nėra numatyta jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, ar pratęsti notaro įgaliojimus. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, vertintinas kaip galintis skatinti notarą savo veikloje pažeisti notarų nepriklausomumo principą. Taip valstybės institucijai – Teisingumo ministerijai – sudaromos prielaidos daryti įtaką notaro, kaip valstybės įgalioto asmens, darbui pratęsiant jo įgaliojimus ar nepratęsiant.

Konstitucinis Teismas iš esmės pritarė šiems pareiškėjo teiginiams. Pagrindiniai argumentai buvo, kad Įstatyme yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog visų notarų įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų. Todėl įgaliojimu pratęsimo galimybė vertintina kaip išimtis. Toks teisinis reguliavimas, kai dalis notarų, sulaukę 65 metų, atleidžiami iš pareigų, o dalies įgaliojimai pratęsiami iki 70 metų, sudaro galimybę tos pačios grupės asmenis traktuoti nevienodai. Diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių subjektai turi žinoti, ko iš jų reikalaują teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui, valstybės institucijoms ar pareigūnams ir kt.

Pažymėtina, kad konstituciniais teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principais turi būti grindžiamas ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatytos asmens teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo teisinis reguliavimas. Asmuo, pasirinkdamas notaro profesiją, įgyvendina ir Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Minėta, kad nei Notariato įstatymo 23 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra numatyta pagrindų (kriterijų), dėl kurių notaro įgaliojimai gali būti pratęsiami. Toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad notaro įgaliojimų trukmę lemia ne įstatymo nustatytas visiems vienodai taikomas įgaliojimų pasibaigimo pagrindas, o teisingumo ministro teisė savo nuožiūra Notarų rūmų teikimu spręsti dėl notaro įgaliojimų pratęsimo ar nepratęsimo.

Taigi, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad:

    Ginčijamas Įstatymo įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisingumo ministrui suteikiama teisė savo nuožiūra pratęsti notaro įgaliojimus ar jų nepratęsti ir sudaromos prielaidos nevienodai traktuoti notarus, kurių įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, vienodas aplinkybes vertinti skirtingai arba iš esmės skirtingas aplinkybes vertinti vienodai, vertintinas kaip neatitinkantis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo imperatyvų, be to, jis nukrypsta ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.
Konstitucinis teismas taip pat nurodė, kad net nustačius kriterijus, kuriais būtų galima pratęsti notaro įgaliojimus, tik tada jeigu nėra kitų galimybių užtikrinti viešąjį interesą.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad manau, jog notarų įgaliojimai iš viso niekada neturėtų būti pratęsinėjami. Ši profesija yra hyper protekcionizuota ir norinčiųjų/galinčiųjų tapti notarais yra nemaža eilė. Todėl neįsivaizduoju tokios situacijos, kai nerastumėm tinkamo asmens ir susidarytų tokia padėtis, kad nėra kam užimti notaro pareigų.
Jeigu kalbėti apie pačias įstatyme išimtis, kurias galima būtų padaryti, norint pratęsti įgaliojimus, įsivaizduočiau kažką tokio kaip yra su teisėjais. Teismų įstatyme yra numatytas teisėjų įgaliojimo pratęsimo pagrindas, jeigu, teisėjui suėjus 65 metams, jis dar turi neišspręstų bylų, kurių negali perduoti, jo įgaliojimai gali būti pratęsiami, kol bus išspręstos tos bylos. Manau, notarams nelabai kyla panašios situacijos.
Ir dar vienas pastebėjimas. LR antstolių įstatymo 12 str. 1. 7 punkte numatytas analogiškas įgaliojimų pratęsimo teisinis reguliavimas kaip ir nagrinėtu notariato įstatymo atveju. Konstitucinis teismas negalėjo dėl jo pasisakyti, nes negali išeiti už pareiškimo ribų. Įdomu bus, kai Seimas taisys notariato įstatymo antikonstitucinę normą, ar ištaisys analogišką normą antstolių įstatyme, ar reiks dar kartą, be reikalo, kreiptis į Konstitucinį Teismą?

Viešojo intereso sąvokos apibrėžimas

Neseniai išgirdau apie Jungtinio demokratinio judėjimo iniciatyvą apibrėžti viešojo intereso sąvoką Konstitucijoje. Galvojau, kad kažkas juokauja. Bent jau žiniasklaida patvirtina, kad ne. JDJ lyderio teigimu:

Kyla keletas klausimų:

  1. Kaip apibrėžti šią sąvoką?
  2. Kam ją reikia apibrėžti? K. Čilinsko  argumentas dėl LLRI skamba keistokai.
  3. Kokios bus apibrėžimo pasekmės?

Visų pirma reikia suprasti, kodėl tokia viešasis interesas iki šiol nebuvo apibrėžtas. Iš pažiūros skamba neblogai “imkim ir apibrėžkim Konstitucijoje“. Mano supratimu, viena iš priežasčių, kodėl ši sąvoka neturėtų būti apibrėžta yra jos paskirtis. Aš ją vertinu, kaip galimybę gintis, kaip galimybę teismui išeiti už reikalavimo ribų ir pan. Šioje sąvokoje užkoduotas vertinamasis kriterijus t.y. iš aplinkybių visumos galima spręsti ar vienu ar kitu atveju yra saugomas viešasis interesas, ar jis yra pažeidžiamas, ar jį reikia ginti. Jeigu bandytume nagrinėti teismų praktiką, rastume krūvas bylų kuriose, teismas aiškina šią sąvoką ir jos veikimą. Pavyzdžiui LRKT praktikoje galima rasti:

Viešasis    interesas   valstybinės   tarnybos   santykiuose
bendriausia   prasme   apibūdintas   Konstitucijos  5  straipsnio
trečiosios   dalies   nuostatoje   “Valdžios   įstaigos  tarnauja
žmonėms“.    Tai   reiškia,   kad   valstybės   ir   savivaldybių
tarnautojai   vykdo   specifines   funkcijas,   priklausomas  nuo
valstybės   valdymo   tarnybos   paskirties.   Kad   galėtų  šias
funkcijas  tinkamai  vykdyti,  pilietis,  stojantis  į  valstybės
valdymo  tarnybą,  turi  atitikti  įstatymų  nustatytas  sąlygas.
Pagal   Valdininkų  įstatymo  9  straipsnį  į  valstybės  valdymo
tarnybą   priimami   Lietuvos   Respublikos  piliečiai,  mokantys
valstybinę    kalbą   ir   atitinkantys   kitus,   jų   pareigoms
nustatytus,   kvalifikacinius  reikalavimus.  Įstatyme  taip  pat
nustatyta,   kad   valstybės   valdymo  tarnyboje  negali  dirbti
asmenys,  teisti  už sunkius nusikaltimus, nusikaltimus valstybės
tarnybai,  taip  pat  asmenys, kuriuos sieja artimi giminystės ar
svainystės  ryšiai,  jeigu jų tarnyba yra susijusi su vieno iš jų
tiesioginiu  pavaldumu  kitam  arba  su  vieno teise kontroliuoti
kitą.

Arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kurie net nereikalauja jokio komentaro ir tiesiai į 10tuką atskleidžia viešojo intereso teismo procese esmę:

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Pareigą konkrečioje byloje patikrinti, ar skundžiamas sprendimas (nutartis) nepažeidžia viešojo intereso, kasacinis teismas turi ex officio. Gindamas viešąjį interesą, kasacinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali patikrinti apskųstus procesinius sprendimus ir kasaciniame skunde nenurodytais, tačiau turinčiais tiesioginę reikšmę procesinių sprendimų teisėtumui, motyvais. Viešojo intereso, kaip sąlygos kasaciniam teismui peržengti kasacinio skundo ribas, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. Lietuvos ir Italijos UAB „ Lavestina“, bylos Nr. 3K-3-486/2006; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Autrona“ su UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-455/2006; kt.).

Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, įsivaizduokim, kad tam tikras jautrus klausimas galimai pažeidžia viešąjį interesą, bet jo sąvoka jau apibrėžta Konstitucijoje. Dar labiau hiperbolizuojant, įsivaizduokim kad yra baigtinis sąrašas, to kas patenka po viešuoju interesu, nes Čilinskas kalba apie bendrovių interesą. Kaip teismui elgtis tada, kai jis yra sukaustytas formalaus viešojo intereso apibrėžimo? Mano nuomone, kad ir koks jis būtų geras ir tikslus, jis niekada nesugebės pakeisti tokio kriterijaus kaip “vertinamasis pobūdis, atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir taikant joms konkrečias teisės normas“.

K. Čilinskas kaip problemą įvardina, kad “paskutiniu metu Laisvosios rinkos institutas pradėjo interpretuoti, kad viešasis interesas yra bendrovių interesas“. Na ir kas, kad LLRI pradėjo interpretuoti, kas yra viešasis interesas? Natūraliai kylantis klausimas.. Ar LLRI interpretacijos yra privaloma teisės normos turinio aiškinimo taisyklė? Ar vis dėlto, tai patenka į teismo kompetenciją?

Tai kam gi reikia apibrėžti viešąjį interesą? Mano spėjimas, kad būtum populiarus miestelėnų tarpe. Pati idėja skamba gražiai, ypač kai nemąstai apie galimas pasekmes ir apskritai reikalo prasmę. Bet ką aš galiu žinoti. Gi šios mano interpretacijos vertos tiek pat, kiek ir LLRI viešojo intereso sąvokos aiškinimas…

Spėju, pramušus šią iniciatyvą, sekantys žingsniai būtų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų apibrėžimas. Juos irgi interpretuoja visi, rengdami ko ne kiekvieną procesinį dokumentą teismui.. Kam reikia turėti priemones pildyti teisinį vakuumą?

%d bloggers like this: