Page 2 of 6

Konstitucinis Teismas netiesiogiai nurodė, kad referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams būtų neteisėtas

Šiandien Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą Dėl Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, kurio  turinys turėtų būti vertinamas tiek viešojoje erdvėje, tiek konstitucinės teisės moksle labai kontraversiškai. Įprastai penktadieniais nerašau komentarų, nes tą dieną niekas jų neskaito, tačiau šio nutarimo paskelbimą vertinu kaip ypatingą situaciją. Šis nutarimas ypač svarbus tuo, kad jame suformuluojama Konstitucijos keitimo doktrina, kurios tokia detale apimtimi mes iki šiol neturėjome. Todėl leidžiu sau užklijuoti etiketę šio nutarimo turiniui ir pavadinsiu tai būtent “Konstitucijos keitimo doktrina“. Šio nutarimo esmė yra tokia, kad jame išaiškinti vadinamieji “materialiniai“ (nors tikslesnė sąvoka būtų “materialieji“) ir “procesiniai“ Konstitucijos keitimo ribojimai. Jeigu procesiniai ribojimai buvo daugiau mažiau visiems aiškūs, tai materialinius galime vertinti kaip naujieną. Kad paaiškinti materialinių Konstitucijos pakeitimų ribojimų prasmę pasirinkau būtent žemės pardavimo užsieniečiams klausimą ir pabandysiu įrodyti, jog, vadovaujantis šiuo KT nutarimu, referendumo sprendimas, kuris įteisintų Konstitucijoje draudimą ES piliečiams pirkti žemę Lietuvoje – neteisėtas ir prieštaraujantis pačiai Konstitucijai. Šis tekstas bus ilgas su daug citavimo, todėl prireiks kantrybės jį perskaityti. Dabar galima pereiti prie nutarimo turinio.

Pirmiausia, atkartojama anksčiau suformuluota oficialioji doktrina dėl Konstitucijos kaip vertybės pačios savaime ir jos stabilumo:

“Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Referendumu priėmusi Konstituciją – aukščiausios teisinės galios aktą, lietuvių tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai). Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Kaip 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė Konstitucinis Teismas, Konstitucijos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė; Konstitucijos stabilumas – viena iš prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, Konstitucijoje deklaruotų lietuvių tautos siekių, kuriais grindžiama pati Konstitucija, įgyvendinimą. Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia – ir pirmiausia – su ypatinga, aukščiausia Konstitucijos teisine galia) konstitucinį teisinį reguliavimą atskiria nuo žemesnės galios teisės aktų nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), o Konstituciją – nuo visų kitų teisės aktų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).“

Toliau nurodoma, kad turi būti paisoma Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyros, darnos, Konstitucijos vientisumo:

“Pažymėtina, kad Konstitucijos pataisomis yra keičiamas Konstitucijos nuostatų turinys, šių nuostatų tarpusavio ryšiai, gali būti keičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra; pakeitus vienas Konstitucijos nuostatas, gali kisti kitų jos nuostatų ir visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys. Tačiau darant Konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog visos Konstitucijos nuostatos tarpusavyje yra taip susijusios, kad vienų Konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų jos nuostatų turinį; Konstitucijos nuostatos sudaro vieną, darnią sistemą; nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms. Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 28 d.  nutarimai).“

Taip prieinama prie išvados, kad negalimi tokie Konstitucijos pakeitimai, kurie supriešintų Konstitucijoje esančias vertybes, juo labiau  naujais pakeitimais negalima paneigti joje įtvirtintų vertybių:

“Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, inter alia negalima Konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo priešpriešinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam Konstitucijos sudedamosiose dalyse. Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių. Taigi iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeistos Konstitucijos nuostatos, jose įtvirtintų vertybių darna.“

Toliau paaiškinami vadinamieji materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai:

“Materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti.

Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtintos pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika; jos yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios ir sudaro Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, todėl jokiomis aplinkybėmis negali būti paneigtos (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas taip pat laikytinas pamatine konstitucine vertybe, neatskiriamai susijusia su Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančiomis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika; prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis taip pat negali būti paneigtas.

Minėta, kad iš Konstitucijos kyla imperatyvas Konstitucijos pataisomis nepažeisti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darnos. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta bent viena iš Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, išskyrus atvejį, kai Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka būtų keičiamas Konstitucijos 1 straipsnis ir Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis.

Pažymėtina, kad su Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika – taip pat yra glaudžiai susijusi Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, suponuojanti Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją. Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2011 m. liepos 7 d. nutarime, Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei NATO ir būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus. Pažymėtina ir tai, kad tokia Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija yra grindžiama pripažįstamomis ir saugomomis universaliomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros su kitų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių vertybėmis.“

Paaiškinamas Europos Sąjungos vertybinis orientyras:

“Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje. Kaip matyti iš šio Konstitucinio akto preambulės, jis priimtas vykdant „Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, taip pat reiškiant „įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo“, pažymint, „kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas“, ir siekiant „užtikrinti visateisį Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos integracijoje bei Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“.

Taigi pabrėžtina, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė.

Pažymėtina, kad Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare: Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis (1 straipsnis); Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (2 straipsnis). Pabrėžtina, kad šie konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai įtvirtinti Konstitucijoje vykdant referendume pareikštą Tautos valią, kad Lietuvos Respublika būtų Europos Sąjungos narė.“

Pažymima, jog privaloma laikytis stojimu į ES prisiimtų įsipareigojimų:

“Minėta, kad Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia inter alia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus; minėta ir tai, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai.“

Pabraukiau esminį sakinį, KT aiškiai pasako, kad negalima daryti tokių Konstitucijos pakeitimų, kurie paneigtų Lietuvos įsipareigojimus ES. Iš čia ir prieinu prie išvados, kad referendumo dėl žemės pardavimo ES piliečiams rezultatai būtų iš esmės niekiniai. Nes pagal šią KT doktriną, tokios Konstitucijos pataisos, kuri draustų pirkti žemė Lietuvoje, mūsų Konstitucijoje išvis negali būti. Tokia pataisa sugriautų Konstitucijos vertybių sistemą.

Ką reikia daryti, norint uždrausti ES piliečiams Lietuvoje pirkti žemę? KT vėlgi netiesiogiai pateikia atsakymą:

“Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad patys šie pagrindai, Tautos suverenios valios pareiškimas, kaip jų šaltinis, lemia reikalavimą Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 ir 2 straipsnio nuostatas pakeisti ar panaikinti tik referendumu. <..> Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai.“

Manau, kad KT pasako, jog vienintelis teisėtas kelias tokiu atveju – referendumas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. T.y. KT pozicija tokia, kad mūsų būvimas ES yra Konstitucinė vertybė ir mes ją įgyvendinti galime tik all in, arba galime eiti all out. Tai reiškia, kad mes turime įgyvendinti visas iš Europos Sąjungos teisės kylančias pareigas, kartu ir suteikti teisę ES piliečiams pirkti ūkio paskirties žemę Lietuvoje.

Seimo sprendimai neturėtų būti priimami slaptu balsavimu

Vakar Seimas balsavo dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teimo teisėjų paskyrimo. Balsavimo rezultatai įdomūs, tačiau nestebina: G. Sagatys paskirtas į teismą, o V. Zelianka ne. Toks sprendimas, mano nuomone, veda prie kelių išvadų.

Pirmiausia, išryškėja slapto spendimo priėmimo Seime problema. Tam tikros nuostatos, kuriomis Seime sprendimai priimami slaptu balsavimu yra įtvirtintos Konstitucijoje. Kitos nuostatos yra Seimo statute:

“187 straipsnis. Seimo vadovų įgaliojimų laikas

1. Seimo Pirmininkas renkamas pirmajame po rinkimų Seimo posėdyje slaptu balsavimu.

115 straipsnis. Slaptas balsavimas

1. Tik slaptai balsuojama tada, kai renkamas Seimo Pirmininkas, Seimo Pirmininko pavaduotojai, sprendžiamas nepasitikėjimo Vyriausybe, Ministru Pirmininku ar atskiru ministru klausimas, nepasitikėjimo kuriuo nors Seimo pareigūnu arba Seimo paskirto valstybės institucijos vadovo atleidimo iš pareigų dėl nepasitikėjimo klausimas, taip pat kai balsuojama dėl kaltinimo formuluočių apkaltos proceso metu.

2. Be to, slaptai balsuojama, kai sprendžiami klausimai dėl Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir šių teismų pirmininkų, Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkų paskyrimo ir atleidimo, Konstitucijos ir įstatymų numatytų valstybės pareigūnų atleidimo dėl nepasitikėjimo, Seimui atskaitingų valstybės institucijų vadovų paskyrimo, taip pat dėl pritarimo Apeliacinio teismo teisėjų, šio teismo pirmininko ir skyrių pirmininkų skyrimui arba atleidimui.

3. Seimui nutarus, gali būti slaptas balsavimas ir kitais personalijų klausimais.“

Tai toli gražu ne visi slapto balsavimo atvejai, tiesiog nenoriu perkauti teksto statuto, ar Konstitucijos citatomis, todėl parinkau tik tas normas, dėl kurių praktikoje jau kilę problemų.

Problema yra tame, kad aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tam tikrus sprendimus priimant Seime galima balsuoti slaptai. Ir taip, aš esu skaitęs vadovėlinius argumentus UŽ slaptą balsavimą, kai juos rašant tiesiog reikėjo paaiškinti tokių balsavimų logiką. Seime dirba tautos t.y. Suvereno atstovai, kurie turėtų būti atskaitingi Tautai. Apie kokią atskaitomybę galima kalbėti, kai tam tikri balsavimai yra slapti? Kodėl aš kaip UAB Seimas akcininkas negaliu žinoti, kas atsakingas už konkretaus sprendimo (ne) priėmimą? Kokia konkuruojanti konstitucinė vertybė yra saugoma suteikiant prioritetą tam tikrais klausimais balsuoti slaptai? Tai tik keletas klausimų į kuriuos, ko gero, neatsakys nė vienas konstitucinės teisės ar politikos mokslų specialistas.

Antras šios situacijos aspektas – smūgis teisėjų korpusui. Seimas be jokių atvirai deklaruotų motyvų, slaptai nusprendė vieną asmenį skirti teisėju, o kitą ne. Kodėl Vytautas Zelenka nebuvo paskirtas į LAT’ą žiniasklaida ir Seimo opozicijoje esančios jėgos spėja, jog tai susiję su Vilniaus apygardos teisme pirmąja instancija išnagrinėta darbo partijos byla t.y. apkaltinamuoju nuosprendžiu darbo partijos lyderiams. Gali būti, kad taip. Nors nesu visiškai tuo įsitikinęs, jeigu reiktų statyti pinigus, tai juos dėčiau būtent ant šios versijos. Kodėl nesu visiškai įsitikinęs? TODĖL, KAD BALSAVIMAS – SLAPTAS. Ir visiškai neaiškūs tokio politinio sprendimo motyvai.

Jeigu tikėsime šia versija, tai teismų sistemai sunčiamas aiškus signalas. Nori padaryti karjerą teismuose? Nedrįsk perbėgti kažkokiai politinei jėgai kelio. Net jei tai yra fundamentalių procesnių principų kaip teismo nepriklausomumas, nešališkumas, vadovavimosi tik įstatymu, nepaisymo sąskaita. Tu gali net nenagrinėti tos bylos, užtenka, kad esi to teismo pirmininkas ir nenuleidai iš viršaus nurodymo išspręsti bylą taip ir ne kitaip. Paties Vytauto Zeliankos nepažįstu (nes pažinojimas tik išmatymo nesiskaito), tačiau neturiu jokių duomenų, kad jis būtų buvęs prastas teisėjas spręsdamas jam paskirtas bylas, ar prastai vadovautų teismui. Nepaisant to, tenka jį matyti praktiškai visose konferencijose, teisėjų mokymuose ir t.t., kuriuose ir pats dalyvauju. Gaila, jog norint siekti karjeros teismų sistemoje, dirbti sąžiningai, nuolat mokytis ir kelti savo kvalifikaciją nepakanka… Užtenka Seimo daugumai turėti slaptų motyvų, kuriais vadovaujantis, esi nuspiriamas į šoną.

Kol turėsime Konstitucijoje ir Seimo statute nuostatas dėl slapto balsavimo, tol įstatymų leidžiamosios valdžios skaidrumo ir atskaitomumo Tautai tam tikrais klausimas drąsiai galime nesitikėti.

Asmuo, kuris elementariai nesiorientuoja Konstitucijos nuostatose, negali būti skiriamas Konstitucinio Teismo teisėju

Praėjusią savaitę perskaičiau naujieną, jog L. Graužinienė, kaip Seimo pirmininkė, į Konstitucinį Teismą skirti teisėju siūlys buvusį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių. Vos nenukritau nuo kėdės… Nejaugi pas žmones tokia trumpa atmintis? Aš prisimenu įvykius, kurių atomazga buvo 2009 m. gegužės 15 d. Konstitucinio Teismo sprendimas. Trumpai priminsiu tą istoriją (ne faktas į faktą, nes datos užsimiršta). Jos esmė buvo ta, kad tuometinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko V. Greičiaus įgaliojimai būti teismo pirmininku buvo pasibaigę. Tačiau dėl Konstitucijoje įtvirtintos procedūros, kuria siekiama skiriant ir atleidžiant aukščiausio rango teisėjus gražiai įgyvendinti valdžių padalijimo principą (leisti dalyvauti ir leidžiamajai valdžiai ir prezidentui),  Seimas porą metų iš pareigų, vadovaudamasis laisvu mandatu (šiuo atveju baltu bilietu) nesiryžo atlikti formalumo t.y. nubalsuoti už V. Greičiaus atstatydinimą. Tokia situacija sukėlė “mini Konstitucinę krizę“, nes vienam teisėjui ir Seimui in corpore Konstitucija nustojo galioti. Jiems susišvietė, kad Seimas turi teisę net pasibaigus teisėjo įgaliojimams, vadovaudamasis laisvu mandatu, jo neatstatydinti t.y. suteikti de facto popiežiaus pareigas.

Taip tampytasi, jeigu neklystu, kelerius metus. Mano žiniomis, pats teisėjas tam neprieštaravo, nes turėjo aiškų savanaudišką interesą išlikti teismo pirmininku, nors pagal Konstituciją jo įgaliojimai buvo pasibaigę, tačiau formaliai jis nebuvo atleistas, nes Seimas atsisakydavo patvirtinti jo atstatydinimą. Taip kurį laiką jis neteisėtai kurį laiką vadovavo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.  Siekiant išlaikyti vienai iš politinių jėgų palankų LAT’o pirmininką buvo sabotuojamas ir paties šio teismo teisėjų korpuso sudarymas. Radus Konstitucijos 84 str. 1 d. 11 p., kuris nustato “Prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką“, buvo bandoma vengti paskirti visą LAT’o sudėtį, tam, kad pagal šią nuostatą nebūtų galima skirti naujo teismo pirmininko. Naudojantis šia norma, formaliai buvo bandoma kabinėtis prie kandidatų pvz.: galima prisiminti, kai nenorėta skirti vieno geriausių Lietuvos privatinės teisės specialistų prof. E. Baranausko į LAT’ą.

Bandant priversti Seimą laikytis Konstitucijos, tuometinis prezidentas V. Adamkus kreipėsi į Konstitucinį Teismą pateikti išvados, ar toks Seimo elgesys, kai nėra atleidžiamas teismo pirmininkas pasibaigus jo įgaliojimu laikui, yra teisėtas. Konstitucinio Teismo atsakymas neturėtų nieko stebinti:

“Konstitucijos 115 straipsnyje numatyti ir tokie teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindai, kurie yra objektyvaus pobūdžio faktai ir nėra susiję su teisėjo laisvu apsisprendimu, kaip antai pasibaigęs įgaliojimų laikas, kuriam jis buvo paskirtas eiti teisėjo ar teismo pirmininko pareigas. Esant tokiam konstituciniam Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš pareigų pagrindui Respublikos Prezidentas privalo įsitikinti, kad iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas, t. y. pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas, ir, jeigu įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, privalo kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš pareigų, nes pasibaigė to teisėjo ar teismo pirmininko įgaliojimų laikas. Minėta speciali teisėjų institucija savo ruožtu privalo įsitikinti, kad iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas (pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas), ir, jeigu jis yra, privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją ar šio teismo pirmininką iš pareigų, t. y. ji pagal Konstituciją negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko iš pareigų. Respublikos Prezidentas, gavęs tokį specialios teisėjų institucijos patarimą, privalo teikti atitinkamą asmenį Seimui atleisti iš pareigų.

Seimas, gavęs Respublikos Prezidento teikimą atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją ar šio teismo pirmininką iš pareigų, privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų yra nurodytas objektyvaus pobūdžio faktas, t. y. pasibaigęs įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas, ir, jeigu pripažįstama, kad įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, priimti atitinkamą individualų teisės taikymo aktą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko atleidimo iš teisėjo ar teismo pirmininko pareigų. Taigi tuo atveju, kai konstatuojamas objektyvus faktas, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, atitinkamą asmenį atleisti iš pareigų yra privaloma. Tai mutatis mutandis taikytina ir Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkams.“

Pasakęs, kad Seimas privalo atleisti teisėją iš pareigų pasibaigus jo įgaliojimams, buvo pridurta, kad Konstitucijos imperatyvų nepaisymas nėra suderinamas su Seimo nario laisvu mandatu:

“Taigi darytina išvada, kad konstitucinis Seimo nario laisvo mandato principas negali būti suprantamas kaip Konstitucijos ir įstatymų nevaržoma Seimo nario absoliuti laisvė veikti taip, kad Seimas negalėtų įgyvendinti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų ir kad būtų priimti nesuderinami su Konstitucija sprendimai; priešingas konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo aiškinimas reikštų Seimo nariui iš Konstitucijos ir iš Seimo nario priesaikos kylančių imperatyvų nepaisymą.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimo nario pareiga veikti taip, kaip jį įpareigoja Seimo nario duota priesaika, paisant iš Konstitucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, negali būti interpretuojama kaip reiškianti konstitucinio Seimo nario laisvo mandato principo ribojimą. Šio principo aiškinimas, esą Seimo narys, vykdydamas savo konstitucinę priedermę, tam tikrais atvejais galėtų nepaisyti iš Konstitucijos ir Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančių reikalavimų, yra nesuderinamas su konstitucine Seimo nario laisvo mandato principo samprata.“

Tam, kad atleisti teismo pirmininką pasibaigus jo įgaliojimams prireikė Konstitucinio Teismo išaiškinimo… Bjauru toje istorijoje tai, kad Seimas nepaisė Konstitucijos ir nevykdė savo pareigų. Dar bjauriau toje istorijoje, kad tuometinis LAT’o pirmininkas leidosi būti marionete polinių jėgų rankose žaidžiant politinius žaidimus. Jis tam nesipriešino, nebuvo jokių pasisakymų, kad jo įgaliojimai pasibaigė ar pan. Asmeniniai interesai t.y. pirmininko kėdė buvo svarbiau negu Konstitucijos laikymasis. Čia peršasi tik kelios išvados. Teisėjas nesupranta konstitucinės teisės ABC arba jis supranta, bet tiesiog iškelia savo asmeninius interesus virš Konstitucijos. Mano klausimas visiems, kas perskaitė šį tekstą iki galo yra toks: ar toks asmuo gali būti skiriamas Konstitucinio Teismo teisėju ir aiškinti Konstituciją?

Mano asmeniškas atsakymas būtų – negali. Tokio asmens skyrimas KT teisėju yra pasityčiojimas iš Konstitucijos…

Žemė – ypatingas civilinės apyvartos objektas, tačiau tai nesuteikia pagrindo diskriminacijai

Tik sukūrus Konstituciją joje turėjome ypač archajišką 47 straipsnį, kuris iš esmės įtvirtino absoliutų draudimą įsigyti žemę Lietuvoje užsieniečiams. Bandant suspėti į Europos Sąjungos traukinį Lietuvai teko pakeisti šią Konstitucinę nuostatą, nes priešingu atveju traukinys būtų nuvažiavęs. Visa laimė, tai suspėta padaryti paskutinę sekundę:

47 straipsnis

Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.

Savivaldybėms, kitiems  nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės  sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn  tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei  jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai  priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos  teritorijos, jos  kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.”

Kiek suprantu, tai dabartinio referendumo iniciatoriai nori sugrąžinti senąją 47 str. 1 dalies redakciją. Keistas sumanymas, už kurio stovinčių tikrųjų interesų aš nežinau. Galima bandyti spėti, kad tai galėtų būti stambieji mūsų šalies ūkininkai, bijantys laisvos rinkos ir siekiantys bet kokiu būdu apsisaugoti nuo konkurencijos. Lietuvoje, visuotinai žinoma, kad primityvi propaganda yra ypač veiksmingas įrankis. Bijau, kad jeigu šis referendumas vis dėlto įvyktų ir jame būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl Konstitucijos keitimo, tai ypač komplikuotų Lietuvos ateities raidą ir buvimą lygiaverte ES nare. Pačios ES idėją yra grindžiama keturiomis fundamentaliomis laisvėmis, galima palyginti su stalu, kuris turi keturias kojas: laisvą prekių judėjimą, laisvą asmenų judėjimą, laisvą paslaugų judėjimą ir laisvą kapitalo judėjimą. Siekiant įgyvendinti šias laisves mes turime dabartinę ES, o pažeidus minėtas laisves paneigtume pačią sąjungos prasmę. Įstojus į ES didelė dalis lietuvių apsidžiaugė galimybę dirbti Airijoje, Ispanijoje, Anglijoje ir t.t.  Atsivėrė plačios galimybės užsiimti verslu Europoje ir t.t. Naudojamės galimybėmis melžti ES paramą (neabejoju, ją gauna ir tie, kurie priešinasi žemės pardavimui užsieniečiams).

Tačiau dabar, artėjant naikinamajam draudimo užsieniečiams pirkti Lietuvoje ūkio paskirties žemę terminui, mes sugalvojame išspirti vieną iš stalo kojų – laisvą kapitalo judėjimą. Paradoksalu, galėtume pirkti kitose ES valstybėse žemę, bet kitiems pas mus negalima. Atrodytų, lyg mes būtume gavę terminą iki 2014 metų gegužės 1 d. apsispręsti, ar leisti užsieniečiams pirkti ūkio paskirties žemę, ar neleisti? Bent jau toks vaizdas susidaro iš to, kas dabar vyksta Lietuvoje. Galiu patikinti, kad nieko panašaus nebuvo. Ta išlyga, kurią mes gavome iš ES iki 2014 m. turi labai aiškų tikslą. Mes, kaip neseniai atsikūrusi valstybė, po sovietinės okupacijos vykdome žemės reformą į kurią įeina ir žemės grąžinimas buvusiems jos savininkams, kurią SSRS iš jų neteisėtai nusavino. Būtent dėl šio neužsibaigusio proceso, kad paskui, nekiltų neaiškumų ir ginčių, ES buvo linkusi padaryti mums nuolaidą t.y. suteikė terminą iki 2014 metų, kad mes pasibaigtume visas reformas, kartu priartintume žemės vertę tarp Lietuvos ir kitų ES narių, o  tada visiškai atvertume kelią laisvai ir rinkai ir laisvam kapitalo judėjimui.

Pati laisvo judėjimo idėja yra grindžiama tuo, kad negali būti jokios diskriminacijos, o reikalavimas turėti tam tikros valstybės pilietybę, kad įgyvendinti tam tikrą laisvę, yra eksplicitiškai ES steigimo sutartyje vertinamas kaip diskriminacinis ir niekaip nepateisinamas:

“18 straipsnis
(EB sutarties ex 12 straipsnis)
Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“

Taip plėtojama ir Europos Sąjungos Teisingumo teismo praktika. Pavyzdžiui, 2005 m. ESTT buvo priimtas sprendimas C-370/05 Festersen byloje, kurioje Danija nedraudė pilietybės pagrindu įsigyti ūkio paskirties žemę, tačiau nustatė pozityvų reikalavimą, kad įsigyjant tokios paskirties žemę būtina gyventi tam tikru nuo jos (joje), tokį reikalavimą ESTT įvertino kaip diskriminacinį ir ribojantį laisvo kapitalo judėjimą.  Byloje C-300/01 Salzmann ESTT sprendė, kad Austrijos įstatymų nustatytas ribojimas užsieniečiams perkant žemę gauti kompetetingų Austrijos institucijų leidimą, tokia griežta apimtimi, koks buvo – prieštaravo laisvam kapitalo judėjimui. Po to sekė praktika, kai tokie leidimai išvis nebuvo išduodami ir jie tai buvo pripažinta diskriminaciniu ribojimu byloje C-452/01 Ospelt. Yra ir daugiau teismo bylų, kuriose spręstas ūkio paskirties žemės pardavimo užsienio ES piliečiams ribojimų klausimai: C-302/97 KonleC-423/98 AlboreC-515/99 Reisch. Joms visoms bendra – diskriminavimo pilietybe draudimas.

Galima kalbėti apie tai, kad žemė kaip civilinės apyvartos objektas – ypatingas. Tai savo nutarimuose ne kartą yra pasakęs ir Konstitucinis Teismas. Su tuo galima sutikti, nes žemės plotas – ribotas, kurio normaliomis pasaulio raidos sąlygomis neturėtų padaugėti. Tačiau teiginiai, kad leisdami žemę pirkti užsieniečiams pakenksime Lietuvos žemių vientisumui, parduosime Lietuvą ir pan. varo į neviltį. Nėra absoliučiai jokio skirtumo, kas yra ūkio paskirties žemės savininkas, svarbu tik, kad jis ją naudoja pagal paskirtį. Ribojimas pilietybe įsigyti tam tikrą civilinės apyvartos objektą, iš privatinės teisės pusės žiūrint, atrodo kaip visiškas nesusipratimas. Tai nieko bendro neturi su laisva rinkos ekonomika, konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu ir Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta maksima, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Aš ypač bijau šio referendumo žinodamas jau ko gero nacionaliniu tapusį bruožą naudotis kitų suteikiamomis teisėms, laisvėmis ir parama, tačiau patiems nenoru prisiimti pareigų ir suteikti analogiškų teisių ir laisvių kitiems. Kodėl mūsų bendrapiliečiai turėtų turėti teisę dirbti Airijoje, jeigu mes nenorime leisti airiams užsidirbti iš mūsų ūkio paskirties žemės? Žinant kaip mėgstame emigruoti, greitai šita žemė gali tapti išvis niekam  nebereikalinga.

Konstitucinės priesaikos institutas yra daromas bereikšmiu

Simboliška, kad Konstitucijos dienos išvakarėse Seimas balsuoja už Konstitucijos pataisas, kurių turinys iš esmės panaikina konstitucinės priesaikos prasmę. Siūloma papildyti 74 straipsnį antrąja dalimi:

„Už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ar priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka iš užimamų pareigų pašalintas arba Seimo nario mandato netekęs asmuo gali būti renkamas ar skiriamas į pareigas, kurias pradėti eiti galima tik davus Konstitucijoje numatytą priesaiką, kai išnyksta konstituciniame įstatyme nustatyti apribojimai.“

Pataisos turinys savo cinizmu parodo dabartinės valdančiosios daugumos tikrąjį veidą. Normos lingvistinė-loginė konstrukcija suformuota taip, kad joje kalbama ne tik apie į Seimą negalinti būti renkamą asmenį (Seimo nario mandato netekęs), bet ir į bet kokias kitas pareigas, kurioms numatyta duoti konstitucinę priesaiką. Tai daroma visiškai sąmoningai, tam kad nebūtų galima šios normos tikslinė interpretacija Konstituciniame teisme, kad joje tik įgyvendinamas Europos Žmogaus Teisių teismo sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą. Išskiriamos kitos pareigos tam, kad priėmus šią pataisą Rolandas Paksas galėtų kandidatuoti į Prezidentus, ką jis pats aiškiai deklaravo po balsavimo dėl šios pataisos Seime.  Tai tik parodo, kad šios valdančiosios koalicijos bendras vardiklis yra jos narių asmeninės ambicijos.  Jeigu vienas iš lyderių kitus partnerius laiko įkaitais dėl savo baudžiamosios bylos, tai kitas revanšistas noru vėl tapti Prezidentu.

Kur šioje vietoje atsiduria Konstitucija? Apie kažkokius idealistinius filosofinius svaičiojimus apie Konstituciją kaip vertybę negali būti nė jokios kalbos. Konstitucija tiesiog tapo asmeninių ambicijų derinimo priemone, kurią galima lankstyti savo naudai kaip nori. Ir visi valdančioje daugumoje linkę užlankstyti ją taip, kad ponas Rolandas Paksas būtų patenkintas ir valdančioji dauguma toliau stabiliai gyvuotų. Net jeigu to rezultatas būtų toks, kad konstitucinė priesaika netenka prasmės, o, labai norint, ją galima ir sulaužyti, o po to vėl iš naujo prisiekti. Logiška Konstitucinio Teismo argumentacija, kodėl negalima prisiekti antrą kartą, su šia pataisa nueina velniop:

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.“

Bet kokie siūlymai, neva sustiprinti įsivaizdavimą, jog priesaika nebūtų sulaužyta antrą kartą, reikalaujant, jog asmuo prieš tai viešai atsiprašytų tautos neturi jokios prasmės. Aš negalėčiau priimti veidmainiško atsiprašymo iš asmens, kuris sulaužė konstitucinę priesaiką, vien tam, kad jis vėl būtų renkamas Prezidentu.

Pats situacijos makabriškumas pasireiškia tuo, kad šiuo atveju neva ginamos R. Pakso pažeistos žmogaus teisės, tačiau pastarasis pats viešai nevengia deklaruoti ne pagarbą kitų žmonių teisėms (pvz.: homoseksualių asmenų teisės, užsieniečių teisė į privačią nuosavybę ir t.t.). Turime situaciją, kai antidemokratas naudojasi demokratijos trūkumais.

Šioje situacijoje taip pat pastebėtina, kad parengus Konstitucijos 56 straipsnio pakeitimo projektą ir jį pradėjus svarstyti Teisės ir Teisėtvarkos komitete Seime, buvo gautos tiek Vilniaus universiteto Teisės fakulteto, tiek Mykolo Romerio Universiteto Teisės fakulteto pastabos ir pasiūlymai, kuriose buvo motyvuotai paaiškinta apie apie pataisų ydingumą bei pateiktos alternatyvos:

“Pasiūlytos naujos Konstitucijos 56 straipsnio 3 ir 4 dalys apgaulingai ignoruoja Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalies nuostatos „Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“ klauzulę „jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“. Motyvuojant esą šiuo projektu reglamentuojami vien asmens teisės būti renkamu Seimo nariu santykiai, ir neužsimenant apie iš Konstitucijos kylančius draudimus priesaikos laužytojams pretenduoti užimti kitas pareigas, kurias pradedant eiti būtina duoti Konstitucijoje numatytą priesaiką – Respublikos Prezidento, Vyriausybės nario, teisėjo ar valstybės kontrolieriaus (žr. projekto aiškinamąjį raštą), negrabiai gudraujama. Iš tikrųjų juo bandoma apgaunant Konstituciją įteisinti galimybę priesaikos laužytojui tapti kandidatu į Respublikos Prezidento pareigas, eventualiai – būti išrinktam Respublikos Prezidentu. Pažymėtina, kad šiuo klausimu EŽTT Lietuvos atžvilgiu neišsakė jokių pastabų. Šiame kontekste pacituotina Ministro Pirmininko 2011 m. sudarytos (teisingumo ministro teikimu) darbo grupės (kurią sudarė aštuoni teisininkai) darbo grupės pozicija: „Darbo grupė pasiekė bendrą sutarimą, kad turėtų būti siūloma kuo mažesnės apimties intervencija į Konstituciją – tik ta apimtimi, kuri yra būtina tinkamam EŽTT sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą įgyvendinimui“ (žr.: darbo grupės „Apibendrintus pasiūlymus dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą vykdymo“).

Pasiūlytame projekte visiškai ignoruojama tai, kad Seimo narys gali būti renkamas Seimo Pirmininku, o aplinkybėms susiklosčius, Seimo Pirmininko pavaduotojas gali eiti Seimo Pirmininko pareigas. Be to, Seimo Pirmininkas turi konstitucinius įgaliojimus Konstitucijoje numatytais pagrindais laikinai pavaduoti Respublikos Prezidentą arba laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas (87 straipsnis). Nediferencijuojant Seimo narių, praeityje nesulaužusių priesaikos (taigi ir šiurkščiai pažeidusių Konstituciją) ir/arba už priesaikos sulaužymą nepraradusių Seimo nario mandato ar nepašalintų iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, ir Seimo narių, praeityje sulaužiusių priesaiką ir už jos sulaužymą praradusių Seimo nario mandatą ar pašalintų iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, sudaromos  prielaidos valstybės vadovo funkcijas vykdyti priesaikos laužytojui. Šiame kontekste būtina paminėti ir tai, kad Seimo Pirmininkas ex officio yra Valstybės gynimo tarybos narys, o jei jis laikinai vykdytų valstybės vadovo funkcijas, tai ir vadovautų Valstybės gynimo tarybai. Projektu kuriama tokia teisinė situacija, kai bus sudarytos konstitucinės prielaidos Lietuvos Valstybę personifikuoti,inter alia santykiuose su kitomis valstybėmis atstovauti priesaikos laužytojui.“

VU TF atstovai pasiūlė atitinkamas Konstitucijos pataisas:

Pakeisti Konstitucijos 66 straipsnį papildant ją nauja antrąja dalimi, buvusią antrąją dalį laikyti trečiąja ir šį straipsnį išdėstyti taip:

„Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas.

Seimo Pirmininku ar jo pavaduotoju negali būti renkamas Konstitucijos 74 straipsnio antrojoje dalyje nurodytas asmuo.

Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys.“

Pakeisti Konstitucijos 74 straipsnį papildant jį naująja 2 dalimi ir šį straipsnį išdėstyti taip:

„Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėją, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.

Asmuo, kuris buvo pašalintas iš užimamų pareigų arba jo Seimo nario mandatas buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, būti skiriamas Vyriausybės nariu, teisėju, Valstybės kontrolieriumi. Toks asmuo gali būti renkamas Seimo nariu ne anksčiau nei pasibaigs trečiasis Seimo įgaliojimų laikotarpis, skaičiuojant nuo Seimo, išrinkto pirmuosiuose Seimo rinkimuose, pagal Konstitucijos 57 arba 58 straipsnį surengtuose po to, kai asmuo buvo pašalintas iš užimamų pareigų arba buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, tačiau ne anksčiau nei po 12 metų.“

Papildyti Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnio antrojoje dalyje numatytą išlygą.“

Tokių sisteminių Konstitucijos pataisų būtų pakakę įgyvendinti Paksas prieš Lietuvą sprendimą. Deja, tai Teisės ir teisėtvarkos komitetui, o kartu ir valdančiai daugumai neįtiko ir į visas šias pastabas jie atsakė ta pačia argumentacija:

“Konstitucinė doktrina gali būti keičiama priklausomai nuo Konstitucijos teksto pasikeitimų, todėl įvertinus demokratinėms teisinėms valstybėms, ypač kurių valdymo forma yra respublika, būdingus žmogaus teisių standartus egzistuoja poreikis pakeisti galiojančią konstitucinę doktriną, sumažinant absoliučių draudimų egzistavimą pozityviojoje teisėje. Konstitucijos 74 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti trys apkaltos adresatai: parlamento nariai, Respublikos Prezidentas ir tam tikri teisėjai, todėl priimant Konstitucijos pataisas siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą, nederėtų apsiriboti EŽTT apgintos teisės būti renkamam į parlamentą apimtimi, o kartu sistemiškai įvertinti ir atitinkamai reglamentuoti apkaltos teisinius padarinius ribojimų užimti atitinkamas pareigas aspektu visų trijų apkaltos adresatų atžvilgiu.“

Taip aiškiai pasakoma, kad priesaiką sulaužyti, o po to į tas pačias pareigas galės grįžti visi ir tai yra naujas politikos standartas.

Po to teisės ir teisėtvarkos komitetas pamatęs 56 straipsnio projekto trūkumus, jį tiesiog išmetė į šiukšlių dėžę, ir, atsižvelgiant į čia pacituotas pastabas, patys sukūrė 74 straipsnio naują redakciją, kuri sukonstruota siekiant kelių tikslų: 1) grąžinti Rolandui Paksui galimybę kandidatuoti į Prezidentus, taip neva įgyvendinant EŽTT sprendimą; 2) pirmo tikslo pasekoje sunaikinti konstitucinės priesaikos institutą.

P.S. šis komentaras skirtas Konstitucijos dienai paminėti…

Mūsų visuomenės problema yra ne gėjai, o R. Paksas ir jo rinkėjai

Labai norėjau nerašyti komentaro apie artėjančias homoseksualų eitynes, nes šia tema jau pasisakė visi kas tik galėjo ir nemaniau, kad prie viešosios diskusijos ką nors pridėsiu.  Be to, kai rašau apie žmogaus teises mano įrašai būna gana emocingi, o dabar stengiuosi viešo emocijų demonstravimo vengti. Beveik pavyko susilaikyti, kol savo nuomonės vakar vakare nepareiškė vienas politikas:

Pakso komentaras facebook tinkle
Pakso komentaras facebook tinkle

Komentaras pateikiamas po skambaus pavadinimo straipsniu: R. Paksas: „Žmogaus teisės neturi tapti ginklu saujelės išsišokėlių rankose“. Pamatęs šio straipsnio antraštę labai apsidžiaugiau, pagalvojau, kad pagaliau Paksas atsisako savo ambicijų į Lietuvos Prezidento sostą. Deja, paskaitęs straipsnį, supratau klydęs. Susidaro tokia paradoksali situacija, kai Paksas jau N metų zyzia dėl jo atžvilgiu daromo žmogaus teisių pažeidimo, kai neleidžiama jam būti renkamam į Seimą. Nuolat bando kelti gailestį naudodamas šią kortą prieš rinkėjus. Dabar gi, jis sako, kad žmogaus teisės neturi tapti ginklu saujelės išsišokėlių rankose… Būtent jis yra didžiausias verksnys, kuris bando nuolat bando prisidengti žmogaus teisių pažeidimais. Paksas FB retoriškai klausia:

“Niekaip nesuprantu, už kokius pinigus mes prisipirkome tiek baimės. Tiek daug, kad nebedrįstame pasakyti, jog Lietuva savo kalbos, kultūros, istorijos ir valstybingumo reikalus spręs pati.“

Aš turiu jam kontraklausimą: Niekaip nesuprantu, už kokius pinigus mes prisipirkome tiek baimės. Tiek daug, kad nebedrįstame pasakyti, jog Lietuva, negali pati spręsti kuriam laikui, asmenis sulaužiusius priesaiką valstybei ir kartu šiurkščiai pažeidusius Konstituciją, pašalinti iš viešo politinio gyvenimo?

Paksas teigia: “Apgailėtina, jog farso dalyviais tampa ir Europos Sąjungos institucijų pareigūnai.“

Aš atsakau: apgailėtina, jog jog farso dalyviais tampa ir Europos Sąjungos institucijų pareigūnai…

Ką noriu pasakyti? Kad šiam asmeniui ir jo šutvei ta pati Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir mūsų nacionalinė Konstitucija galioja selektyviai. EŽTT sprendimai yra svarbūs tiek, kiek jais pasisakoma dėl pažeistų Rolando teisių. Teisė visiems nevaržomai rinktis į taikius susirinkimus – nusispauti, nes Rolandui nepatinka. Šis politikas yra akivaizdus antidemokratas, kuris parazituoja mūsų valstybės sąskaita. Nuolat verkia dėl žmogaus teisių, tačiau kitiems jų suteikti nenori. Ginasi Konvencija, tačiau per rinkimus vos ne pirmu punktu įrašo, kad gražins mirties bausmę. Tokia ta veidmainio taktika, kuri patinka jį renkančioms avims. Jo partijos pavadinime naudojami žodžiai liberaldemokratai neturi nieko bendro nei su liberalų, nei su demokratijos idėjomis. Nieko neturi ir žodžiai tvarka ir teisingumas, kurie pagal tos partijos sampratą dvelkia radikalizmu ir ksenofobija.

Mano supratimu demokratijos sudedamosios dalys yra ir teisinė valstybė, ir Konstitucijos viršenybė, ir visas žmogaus teisių paketas ir t.t. Be šių elementų apie šiuolaikinę demokratiją negalima net kalbėti. Tokie asmenys, kaip Paksas, naudojasi demokratijos silpnomis vietomis ir griauna ją iš vidaus. Aš nemanau, kad sistema turėtų toleruoti tokius asmenis. Nemanau, kad žmogus, kuris negerbia kitų asmenų žmogaus teisių, gali turėti kažkokių pretenzijų į savo žmogaus teises. Tikiuosi, kad EŽTT sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą niekada nebus įgyvendintas. Jeigu konservatoriai ir liberalai toliau sėkmingai sabotuos šio sprendimo Seime įgyvendinimą, tai mano kaip rinkėjo balsą per kitus rinkimus turės garantuotai. Jeigu sverčiau ant svarstyklių, tai man yra žymiai baisiau tai, kad yra nepagrįstai ribojama konstitucinė žmogaus teisė į taikius susirinkimus, negu tai, kad asmuo sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją negali būti renkamas į parlamentą.

Kalbant, kodėl yra politikų linkusių parazituoti šiais klausimais, atsakymus iš esmės pateikė R.Sadauskas-Kvietkevičius “Tikrųjų grėsmių pakeitimas eitynėmis“. Trumpai susumuojant jo motyvus, kuriems pritariu, tai tiesiog yra dūmų uždanga, kuria renkami taškai prieš rinkėjus. Visos tokios problemos (pavardžių rašymas su W, lentelės lenkų gyvenamose vietose jų kalba) yra grynai dirbtinio pobūdžio, kurių sprendimai labai prasti, tačiau populistai ant to kraunasi politinį kapitalą. Jau savaitę laiko nekyla kalbos dėl homoseksualų eitynių, o taip atitraukiamas dėmesys, nuo energetikos, soc. garantijų politikos ir pan. Nes pasisakyti prieš gėjus ir gauti taškų iš rinkėjų yra labai lengva, žymiai sunkiau užlopyti biudžeto skylę, ar sukurti verslui palankų ekonominį klimatą. Kada Paksas turėjo pasiūlymą, kaip padėti verslui sukurti nors vieną darbo vietą? Atsakymą numanote… Tėra sugebama kartoti nuolat tuos pačius burtažodžius, kurie garantuoja avių pasitikėjimą, kelią į valdžią ir kelerių metų į priekį sotų gyvenimą iš mokesčių mokėtojų pinigų nekuriant absoliučiai jokios pridėtinės vertės savo valstybei išskyrus gėdos darymą tarptautinėje arenoje.

Man išvis nesuvokiamas pasipiktinimas, kad tam tikra asmenų grupė renkasi į taikius susirinkimus. Klausiama, koks yra to parado tikslas? Vadindami paradu turbūt dauguma įsivaizduoja Rio de Janeiro karnavalą. Parado tikslas paprastas – pakovoti už lygias teises valstybėje. Jeigu du Gedimino prospektu einantys susikibę už rankų vyrai, ar sėdėdami kokioje kavinėje nesulauktų dėmesio, žvilgsnio, apkalbų ir t.t., tai tokie paradai dabar nebevyktų. Paradai vyks tol, kol bus toks visuomenės pasipriešinimas ir neigiamas dėmesys. Į visą šią situaciją man artimiausias yra mano mėgstamiausio  komiko Louis C. K. požiūris (video žiūrėti iki 2:40 min):

Teisėjas negali būti persekiojamas už neva neteisingo sprendimo priėmimą

PASTABA: šis mano komentaras yra grindžiamas grynai žiniasklaidoje atsiradusia informacija, kurioje šiuo klausimu daug spekuliuojama. Suprantu, kad tai nėra patikimiausias šaltinis, o šiuo klausimu pasisakinėsiu griežtai. Šiame komentare bus daug hipotetikos ir spekuliavimo ant “jeigu“. Todėl prieš skaitant toliau norėjau tai aiškiai išreikšti, kad perspėčiau skaitytojus tam, kad ir Jūs žiūrėtumėte į šaltinius ir mano mintis ypač kritiškai ir atsargiai.

___________________________________________________________________

Šiandien skaitinėju viešojoje erdvėje informaciją apie teisėjo G. Viederio priimtą procesinį sprendimą ir esu pašiurpęs, pakraupęs ir išsigandęs. Mane šokiravo 15min.lt pasirodžiusi publikacija “Kas privertė teisėją Gediminą Viederį parašyti atsistatydinimo pareiškimą?“. Naujienų portalas pateikia tokią versiją:

“Ketvirtadienį prieš 16 val., šaltinio duomenimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) patalpose įvyko šio teismo ir Teisėjų tarybos pirmininko G.Kryževičiaus susitikimas su G.Viederiu, kuriame dalyvavo ir prezidentės vyriausioji patarėja teisės klausimais Rasa Svetikaitė, Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Vytautas Zelianka.“

G. Kryževičius kitą:

“Anot G.Kryževičiaus, jokio spaudimo iš D.Grybauskaitės komandos jis nepatyrė, su prezidentūros atstovais teisėjo G.Viederio karjeros klausimais apskritai nesitarė.“

Tačiau pasako, kad:

“Jis pasakojo, kad ketvirtadienį 11 val. susitiko su G.Viederiu ir Vilniaus apygardos teismo pirmininku V.Zelianka aptarti, kokiais teisiniais argumentais rėmėsi teisėjais priimdamas sprendimą.“

Jeigu prezidentūra kišosi ir iš tiesų inicijavo teisėjo atstatydinimo procesą, o per kažkokį susitikimą dar jį ir patardė – tai yra siaubinga. Bet čia tik spekuliacija.Turim informaciją, kurios neneigia pats G. Kryževičius, paaiškindamas, kad pasikvietė aptarti teisėjo priimto sprendimo motyvų. Kas čia per bajeris? Nuo kada teisinėje valstybėje žemesnės instancijos teismo teisėjas kviečiamas aiškinti savo motyvus aukštesnės instancijos teismo teisėjui (plius Teisėjų tarybos pirmininkui)? Konstitucijoje yra tokios normos (109 str. 2-3 d.), kuri galioja ir teisėjams:

“Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.
Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“

Teisėjo nepriklausomumo principas yra fundamentalus siekiant užtikrinti teisinės valstybės egzistavimą. Ne veltui jis įtvirtintas ne tik Konstitucijoje, bet ir proceso kodeksuose, teismų įstatymuose. Pati nepriklausomo teismo idėja ateina iš tarptautinių dokumentų, tokių kaip Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir t.t. Nepriklausomo teismo idėja paprasta – po pasaulinius karus sukėlusių autoritarinių ir totalitarinių rėžimų siekta, kad nebebūtų vykdomas teisingumas pagal užsakymą ir kad teisingumo vykdymas nebūtų įrankis politiniams sprendimas pagrįsti ir kartu prieš nesutinkančius neveiktų kaip represinis mechanizmas.

Teisėjų nepriklausomumo klausimu yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime:

“Vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) savarankiškumo garantijos. Joks teisėjas vykdydamas teisingumą nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui.

Įgyvendinti savo konstitucinę priedermę ir funkciją vykdyti teisingumą teisminė valdžia gali tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valstybės valdžių – įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios, kurios yra formuojamos politiniu pagrindu. Jei teisminė valdžia nebūtų savarankiška, nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, ji nebūtų visavertė.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatavęs, kad „iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip hierarchinės, nes nė vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu arba organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instancijos teismui: pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai nėra pavaldūs nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismams, o Lietuvos apeliacinis teismas nėra pavaldus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui“. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota: „Iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti ir kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą: nors <…> pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires.“

Šios citatos patvirtina teisėjo procesinį savarankiškumą ir nepriklausomumą. Man nėra suvokiama, net po to, kai teisėjas galimai priėmė neteisėtą nutartį (dėl teisėtumo nepasisakinėsiu, nes nemačiau jokios bylos medžiagos ar įrodymų), jis kviečiamas pas Teisėjų tarybos pirmininką (o kartu ir LAT’o pirmininką) pasiaiškinti. Taip duodamas signalas kitiems teisėjams ir sukuriamas precedentas, kad bylas reikia nagrinėti “teisingai“. Tik įstatymo klausymas nueina į antrą planą.

Tiesa, reikia pastebėti, kad buvo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų, kurie manė, jog G. Kryževičius elgiasi netinkamai:

“G.Kryževičius pripažino, kad keli LAT teisėjai bandė jį įtikinti, kad jo elgesys yra netinkamas ir dėl procesinių sprendimų teisėjai negali būti persekiojami.“

Visiškai pritariu šiems teisėjams. Tai, kad apeliacinė instancija naikina pirmosios instancijos sprendimą niekada nebuvo ir neturėtų būti pagrindas pats savaime šalinti žemesnės instancijos teisėją iš pareigų, taip, kaip kad teisėjas iškviečiamas pas Teisėjų tarybos pirmininką į kabinetą ant kilimėlio ir išklausius jo motyvų siūloma jam atsistatydinti ir pasakoma, kad prezidentūrai jis nepatiks. Norint atleisti teisėją iš darbo, reikia atlikti specialias įstatymų nustatytas procedūras, į kurias aiškinimasis ant kilimėlio ir patikimas prezidentūrai nepatenka. Tačiau G. Kryževičius ginasi, kad Teisėjų Taryba nėra tik teisėjus ginanti institucija ir jeigu būtų taip, tai jis pasiruošęs atsistatydinti iš pirmininko pareigų. Aš matau skirtumą, tarp teisėjo gynimo ir kišimosi į jo nepriklausomumą, nesvarbu, ar po to, kai atitinkamas sprendimas jau priimtas.

Apie galimą atleidimą iš pareigų G. Kryževičius sako:

„Aš pasakiau, kad, mano požiūriu, toks aplaidumas vertinamas pagal Teismų įstatymą kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis ir paminėjau, kad neatmetama tokia galimybė, jog prezidentė į tai reaguos dekretu dėl Teisėjų tarybos patarimo atleisti jį kaip pažeminusį teisėjo vardą.“

Koks aplaidumas? Kur yra aplaidumo įrodymai ir pan? Nuo kada teismo sprendimo priėmimas vertintinas kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis? Ar teisėjui iškelta drausminė byla, gal pradėtas ikiteisminis tyrimas ar kažkas tokio? Kur aš praleidau šią informaciją? Kyla daug daugiau klausimų, kam pavyzdžiui reikalinga instancinė teismų sistema?

Pagal teismų įstatymo 83 str. 3 d.:

“Teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties.“

Vis dar nematau įrodymų, kad šioje konkrečioje situacijoje priimtas sprendimas yra aiškiai palaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas. Jeigu panaikintas aukštesnės instancijos sprendimas patenka po šia norma, tai teks atleisti visus teisėjus, išskyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o kartu ir išmesti instancinę sistemą į šiukšlių dėžę.

Labai nepatinka man tai, kas vyksta, nes tokie reiškiniai leidžia kilti rimtoms abejonėms dėl teisėjų nepriklausomumo. Bus įdomu, kaip pasibaigs ši istorija. O pabaiga gali būti dvejopa: arba atleidžiamas G. Viederis, nes kažkaip įrodomas jo aiškus aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas, arba atsistatydina iš teisėjų tarybos pirmininkų G. Kryževičius. Viena yra inicijuoti drausminę bylą, o visai kas kitą kviesti į kabinetą pasiaiškinti ir siūlyti parašyti atsistatydinimo pareiškimą… Tiesa, galimas trečias variantas, kad neįvyksta nieko.

Man asmeniškai abejonės teisėjų nepriklausomumu yra žymiai baisesnės negu vienam asmeniui, įtariamam padarius sunkias baudžiamąsias veikas, griežčiausios kardomosios priemonės neskyrimą.

Bus galima mitinguoti po Konstitucinio Teismo langais?

Šį vakarą skaitau naujausius Seime įregistruotus įstatymų projektus ir atrodytų užkliuvo toks vienas visai nekaltas. Juo norima pakeisti susirinkimų tvarką, o kartu ir Konstitucinio Teismo įstatymo specialią normą (17 str. 5 d.) ir ją išdėstyti taip:

“Mitingai, piketai bei kitokie veiksmai arčiau negu 75 25 metrai iki Konstitucinio Teismo pastato, taip pat Teisme, jei jais siekiama paveikti teisėją arba Teismą, yra kišimasis į teisėjo arba Teismo veiklą.“

Pakeitimo logika išdėstyta aiškinamajame rašte:

“Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (Žin., 1993, Nr. 6-120) pakeitimo projektas kartu  teikiamas su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 13-308), Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo (Žin., 1993, Nr. 69-1291), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 46-851) projektais, kuriais siekiama pakeisti rengiamų mitingų, piketų, susirinkimų atstumo nustatymo tvarką.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus bei rinktis į taikius susirinkimus. Dabartiniai įstatymai susirinkimų atžvilgiu yra neadekvačiai griežti, todėl aktyviems asmenims yra sudaromos per didelės kliūtys pasinaudoti Konstitucijos suteiktomis teisėmis. Pažymėtina, jog dabartiniuose įstatymuose nustatyti atstumai mažina pilietiškai nusiteikusių asmenų norą įgyvendinti demokratijos principus, nes pagrindinės Valstybės institucijos atsiriboja nuo šalies gyventojų, tokiu būdu mažindamos pasitikėjimą jomis.“

Beveik prieš metus nufilmavau vieną vaizdo įrašą, kuriuo iš dalies norėjau pasidalinti, bet nusprendžiau nepūsti vėjo į paksistų laivo bures. Tuo metu tai nebūtų buvę protinga, bet dabar, manau, jau galiu parodyti tą įrašą:

Šiame įraše kalba vienas iš dabartinių ministrų D. Barakauskas ir Seimo narys A. Mazuronis. Pagal vaizdo įrašo vietą, fone Žemaitės paminklas (man atrodo, kad šį kartą jos akyse mačiau ašaras), pagal kurį galima nustatyti, jog veiksmas vyksta visai šalia Konstitucinio Teismo. Šis artistų farsas vyko būtent tą dieną, kai Konstitucinis Teismas iš esmės nagrinėjo R. Pakso bylą, praeitų metų rugpjūtį. Dalyvavau tame teismo posėdyje. Jam artėjant į pabaigą salėje pasigirdo didžiulis triukšmas iš išorės. Tada dar šalia sėdinčiam asmeniui pajuokavau, kad paksistai šturmuoja teismą. Po posėdžio išėjęs į lauką ir pamatęs spektaklį supratau, kad beveik neklydau…

Kodėl pasakoju šią istoriją rašydamas apie konkrečią įstatymo pataisą? Todėl, kad triukšmas nuo Žemaitės paminklo, kuris ir yra maždaug už 75 metrų (jeigu ne arčiau) nuo teismo, puikiai girdėjosi posėdžių salėje ir trukdė susikaupti stebėti posėdį.   Jei neklystu buvo naudojami būgnai ir t.t. Dabar siūlau pagalvoti, kas būtų, jeigu mitinguoti būtų galima už 25 nuo teismo? Per kiekvieną svarbesnį posėdį prie teismo susirinktų maištaujančios interesų grupės ir jų atstovai.

Kokia įstatymų leidėjo logika, kuria yra padaryti atstumų apribojimai prie valstybinių institucijų? Labai paprasta – ribojimu nebuvimas gali trukdyti konkrečiai institucijai vykdyti jai pavestas funkcijas. Prisiminkime, kas darėsi 2009 m. prie Seimo, kai į jį net įeiti ir išeiti buvo pasunkintos sąlygos, dužo langai ir t.t. Manau, būdamas minioje, sugebėčiau numesti akmenį iki teismo lango. Šiame kontekste ypatingą vietą užima teisingumą vykdančios institucijos. Pagal Konstituciją Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, o jį vykdydami teismai klauso tik įstatymo. Kokiu tikslu buvo rengiamas paksistų šou prie teismo? Pirma, užsidirbti taškų prieš rinkimus, antra, paveikti teismą. Jeigu man sėdint posėdžių salėje girdėjosi riksmai apie uzurpuotą Konstituciją, būgnai ir t.t., tai jie turbūt girdėjosi ir toje pačioje salėje bylą sprendžiantiems teisėjams. Toks bandymas išsidirbinėti yra ne kas kitą, o bandymas paveikti nešališką, nepriklausomą teismą, todėl turėtų būti baustinas.

Todėl tokia argumentacija, kai teigiama, kad dabartiniai ribojimai yra neadekvačiai griežti ir taip sudaromos per didelės kliūtis pasinaudoti konstitucinėmis teisėmis – akivaizdžiai pagrįsti tik fantazija paistalai. Tai yra kažkokia partizaninė teisėkūra, kai neadekvačiomis priemonėmis neva siekiama visuotinio gėrio. Nes jeigu negali piketuoti po Konstitucinio Teismo langais ir reikia paeiti kelias dešimtis metrų iki Žemaitės paminklo, tai yra didelė kliūtis iš žmogaus/konstitucinių teisių pažeidimas…

Žemaitė verkia..