Žyma: Konstitucija

Privalomas vakcinavimas ir suvaržymai nesiskiepijusiems gali būti teisėta ir proporcinga žmogaus teisių varžymo priemonė

Laikydamas save liberalu niekada nebuvau didelis draudimų, priverstinių priemonių taikymo ir panašiai, gerbėjas. Draudimai ir prievarta natūraliai sukelia atmetimo pirminę reakciją. Nors ne visi draudimai yra blogi. Prisipažinsiu, visai nepasiilgstu alkoholio reklamų, o po EURO 2020 nebūčiau prieš visišką sporto lažybų reklamų draudimą. Gyvenimo aplinkybės kartais lemia, kad draudimų ir priverstinių priemonių taikymas lieka bene paskutinė efektyvi priemonė spręsti problemą. Būtent dabar yra tas momentas, kai jau kalbėtis, įtikinėti yra per vėlu, o įrankių dėžutėje nepanaudotas liko tik botagas. Prancūzijos pavyzdys parodo, kad griežtų ribojimų nesiskiepijusiems asmens įvedimas, gali pasiekti rezultatų, kai per 48 val. užsiregistravo virš 1,4 milijono prancūzų. Todėl galima pasvarstyti ne tik panašių priemonių naudojimo, bet ir po to galimų teisinių ginčų dėl jų taikymo. 

Fundamentalus klausimas šiuo atveju yra, ar nevakcinuotų asmenų teisių ribojimas būtų laikomas žmogaus teisių pažeidimu, ar vis dėlto tokio pobūdžio suvaržymus galima pateisinti? Ateityje tai galės būti klasikine pirmo-antro kurso teisės studentų debatų tema, prie visų kitų panašių ir jau nuvalkiotų temų, kaip eutanazijos, vienalyčių santuokų, narkotikų, abortų įteisinimas. Tai yra teisinės vertybinės temos, kuriomis galima ginčytis be pabaigos. 


Net neabejoju, kad įmanoma rasti tūkstančius teisininkų ir dar daugiau ne teisininkų, kurie rėks, kad privalomas vakcinavimas ir suvaržymai nesivakcinavusiems yra žmogaus teisių pažeidimas, o visų tokių priemonių puokštę galima suvesti į vieną vardiklį – individo laisvės varžymas. 


Pats esu galvoje susidėliojęs labai paprastą formulę: viskas su individo laisve yra gerai (t. y. kiekvienas asmuo gali elgtis taip, kaip tik nori), kol tie jo veiksmai nedaro žalos aplinkiniams. Jeigu jau tavo veiksmai kenkia kitiems, tai prioritetas teikiamas kito asmens arba visuomenės interesams. Pakankamai panašiai, tik labiau sofistikuotai argumentuoja ir Konstitucinis Teismas naudodamas formulę, kurią nukopijavo iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikos:


„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.“

2004 m. gruodžio 24 d. nutarime KT atskleidė individo teisių ir visuomenės interesų santykį:


„Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės sudaro vieningą ir darnią sistemą. Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia žmogaus teisių ir laisvių samprata, kad vienų asmenų teisės ir laisvės sugyvena su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis. <…> įgyvendindamas savo teises ir laisves žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tarp, viena, asmens teisių ir laisvių ir, antra, visuomenės interesų neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kad demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros ir kad vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimas.“

Būtent per šią šiuos reikalavimus būtų vertinamas bet koks žmogaus teisių ribojimo teisėtumas ir pagrįstumas. Taigi, kaip pagal minėtus kriterijus vertintume draudimus nesivakcinavusiems lankytis baruose, naudotis viešuoju transportu, dirbti tam tikrus darbus (medicinos paslaugos), dalyvauti tiesioginio mokymosi procese ir pan.? 

Pirma, ribojimas turi būti daromas įstatymu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nustato formalų reikalavimą, kad ribojimai gali būti nustatyti tik pirminiu teisės aktu, t. y. parlamento išleistu įstatymu. Vis dėlto EŽTT praktikoje tai suprantama šiek tiek kitaip. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje vartojamas išsireiškimas prescribed by law suprantamas ne formaliuoju, o turininguoju aspektu. Jis apima bet kokią rašytinę teisę, t. y. ne tik įstatymus, bet ir žemesnės juridinės galios lydimuosius teisės aktus. Manau, taip šis kriterijus turėtų būti aiškinamas mūsų konstitucinio reguliavimo kontekste. Aišku, apsidraudžiant ribojimus galima nustatyti įstatymu, bet kai pastaruosius (ne)pasirašinėja katinas Leopoldas, tai gali be reikalo apsunkinti padėtį. 


Antra, apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus. Manau, šiandien apribojimų būtinybė nebekelia klausimų. Siekiamas teisėtas tikslas – minimum septyniasdešimties procentų populiacijos paskiepijimas, nėra net konkrečios mūsų visuomenės, bet pasaulinio masto tikslas. Dėl dalies visuomenės nenoro vakcinuotis mes negalime pasiekti bandos imuniteto. Taip virusui sudaromos galimybės laisvai plisti ir mutuoti. Tai kelia pavojų ne tik nevakcinuotų, bet ir vakcinuotų asmenų sveikatai ir gyvybei. Dar blogesnėje padėtyje atsiduria neapsaugoti asmenys, kurie negali vakcinuotis dėl sveikatos būklės ar per jauno amžiaus. Dėl to rudenį galimi sprendimai, kad bus apribotos absoliučiai visų teisės, arba atsisakančių vakcinuotis asmenų. Visuotinis karantinas yra žymiai blogesnė priemonė ne tik visų asmenų fizinei ir psichinei sveikatai, bet ir valstybės ekonomikai ir verslui. Todėl apribojant dalies žmonių galimybes dalyvauti viešame gyvenime būtų padaryta gerokai mažesnė žala mums visiems. Šie ribojimai, įskaitant bet kokių nemokamų testų galimybės panaikinimą, turėtų būti paskata vakcinuotis. Kiekvienas žmogus turi suprasti, kad jo veiksmai sukelia tam tikrus padarinius. Taip, tu turi teisę nesivakcinuoti, bet tada susitaikyk, kad negalėsi sėdėti kabake. 

Trečia, ribojimai turi būti proporcingi. Šis kriterijus apjungtinas su reikalavimu, kad apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė. Atrodytų, kad KT tarsi čia išvedė du kriterijus, bet iš tiesų antrasis yra proporcingumo reikalavimo elementas. Paprastai kalbant, šis kriterijus reikalauja neperlenkti lazdos. Jo laikantis svarbu nepadaryti kvailų sprendimų, pavyzdžiui, negalima nustatyti administracinės atsakomybės vakcinuotis atsisakantiems asmenims. Nepaneigti teisių esmės reiškia, kad, pavyzdžiui, jeigu apribojame atsisakiusiems vakcinuotis studentams ar vyresnių klasių mokiniams dalyvauti gyvose pamokose, tada turėtume užtikrinti nuotolinio mokymosi galimybę. Todėl įvedant bet kokio pobūdžio ribojimus konkrečių asmenų konkrečiai veiklai labiausiai padirbėti reikia ties atitiktimi proporcingumo reikalavimui. Bet tai padaryti – įmanoma.

Ir jeigu kas verktų, kad tokio pobūdžio ribojimai yra diskriminaciniai, tai taip nėra. Diskriminaciniu buvo galima laikyti vasaros pradžioje įvestą galimybių pasą. Nors jo ekonominė logika yra aiški, jis diskriminacinis buvo dėl to, kad ne visiems asmenims tuo metu buvo sudarytos galimybės vakcinuotis. Todėl solidarizuodamasis su vakcinos negavusiais asmenimis juo birželį nė karto nepasinaudojau, nors ir turėjau galimybę tai padaryti. Dabar ne tik visi turi tokią galimybę, bet kaip ir ledainėje gali pasirinkti norimą vakcinos rūšį. Todėl ateityje ribojimus taikant per galimybių paso mechanizmą nebūtų jokios diskriminacijos. Valstybė turi turėti teisę nustatyti, kad žmogus, norintis dalyvauti viešame gyvenime, elgtųsi taip, kad nekeltų pavojaus kitiems asmenims. Tai yra ne tik solidarumo išraiška kitiems visuomenės nariams, bet kartu ir viešo gyvenimo kaina. 

Konstitucinis Teismas neturi teisės nurodinėti parlamentui kaip keisti Konstituciją

Nedegiau noru rašyti šį komentarą ir galvojau temą praleisiu, bet vakar eilinį kartą savo išstojimu žiniasklaidoje išprovokavo gerbiamas konstitucinės teisės profesorius V. Sinkevičius. Turbūt, kad tiesioginiai mero rinkimai prieštarauja Konstitucijai, girdėjo jau visi. Abejoju ir nors vienas procentas iš girdėjusių perskaitė 53 puslapių ilgą ir nuobodų Konstitucinio Teismo (KT) nutarimą šiuo klausimu. O jame, be kita ko, yra tokia, iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodanti pastraipa:

„Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas pamatinis demokratijos principas, kurio negali paneigti jokia Konstitucijos pataisa, suponuoja demokratinę vienasmenių valdžios institucijų kaitą ir vienasmenės valdžios ribojimą. Todėl, Konstitucijoje įtvirtinus atitinkamos teritorinės bendruomenės tiesiogiai renkamą vienasmenę savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo (vykdomąją) instituciją (inter alia mero pavadinimu), taip pat turėtų būti nustatyta, kiek kadencijų tas pats asmuo gali eiti tokias renkamas pareigas. Be to, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės interesus, Konstitucijoje gali būti nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas asmenims, siekiantiems būti išrinktiems į pareigas tokioje vienasmenėje savivaldybės institucijoje.“


Pažymiu, kad nesu turinio prasme prieš tai, kas yra pasakyta šioje citatoje. Visiškai pritariu pilietybės reikalavimui. Galėčiau ir pritarti mero kadencijų skaičiaus ribojimui, bet šiuo klausimu būčiau atviras diskusijai ir suprasčiau, jeigu keičiant Konstituciją būtų nuspręsta neriboti mero kadencijų skaičiaus. 


Tai gali kilti klausimas, ko čia kabinėjuosi? Per vakarykštę LRT Panoramą kaip visada išstojo viešo Konstitucijos aiškinimo monopolį turintis V. Sinkevičius ir visiems nesusipratėliams paaiškino, kad mero kadencijų ribojimas turi būti numatytas Konstitucijos pakeitimuose, nes taip nurodė KT. 


Žinau, kad KT sprendžia, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalis). Aš, matyt, labai kvailas, nes nežinojau, kad KT, spręsdamas konkrečią bylą, t. y. dėl konkretaus įstatymo konkrečių normų gali nurodyti kaip ateityje turėtų būti keičiama Konstitucija. Prisipažinsiu, šiokia tokia naujiena. Nematau, kad Konstitucija suteiktų KT tokius įgaliojimus. Visada galvojau, kad spręsdamas bylą teismas turi apsibrėžti jos ribas ir bylą nagrinėti jų neperžengdamas. Perskaitęs šį nutarimą išmokau, kad teismas spręsdamas bylą gali rašyti bet ką, nes jis ne šiaip koks, o Konstitucinis. Ir niekam tu šito neapskųsi. 

O jeigu rimtai, tai panašius KT veiksmus matau ne pirmą kartą. Pavyzdžiui, prieš gerus metus, KT viename savo nutarimų sugebėjo nurodyti, kad tam tikra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus priimta nutartis neturi precedento galios. Šį kartą elgiamasi dar įžūliau nurodant parlamentui arba tautai (jeigu šiuo klausimu būtų referendumas), kad keisti Konstituciją galima tik taip ir ne kitaip. Toks elgesys yra totalus valdžių padalijimo principo pažeidimas. Bet visi tyli ir niekam nėra įdomu. Atėjo V. Sinkevičius, pasakė per Panoramą, kad taip turi būti ir taškas. Va, ką gali viena tokia pastraipėlė 50 puslapių tekste. Kadangi KT jau nebeturi visiškai jokio vadinamojo judicial self restraint, tai laukiu, kai kokiame ateinančiame nutarime KT, be kita ko, įkals pastraipą, kad žemė yra plokščia. Ir tada niekas nedrįskite sakyti, kad žemė yra apvali, nes per Delfi ir Panoramą išstos V. Sinkevičius ir pasakys, kad: 

„Konstitucinis Teismas imperatyviai nurodė, jog žemė yra plokščia ir jokių diskusijų šiuo klausimu nebegali būti.“ 

Pats KT ir jo atstovai, kaip į didelį autoritetą mėgsta referuoti į Venecijos komisiją ir jos dokumentus. Ši komisija dar 2010 m. sausio 19 d. yra išleidusi ataskaitą, skirtą konstitucijų pakeitimams. Šiame dokumente visiškai nekalbama apie galimybę konstituciniams teismams sprendžiant konkrečias bylas pasisakyti dėl hipotetinio ateityje galimo konstitucijos nuostatų keitimo. Kodėl nepasakyta? Manau, niekas neturėjo fantazijos, kad kažkas taip gali daryti. Tačiau kalbama apie kitą dalyką, labai retus atvejus, kai tam tikrose valstybėse numatytas išankstinis konstitucinių teismų dalyvavimas prieš priimant konstitucijos pakeitimus. Tokios galimybės numatytos demokratijos šviesulių valstybėse: Azerbaidžane, Kirgizijoje, Moldovoje ir Ukrainoje. Venecijos komisija teigia, kad tokia praktika turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Viena vertus, ji gali užtikrinti pakeitimų kokybę. Kita vertus, konstitucinių teismų įsitraukimas varžo pakeitimų galimybes ir procesus. Tai varžo parlamentą, t. y. dėl tam tikrų galimų pakeitimų iš anksto pasisakius konstituciniam teismui yra varžomi demokratiški debatai tuo konkrečiu klausimu. 

Ir čia turime atvejus, kai pačiose konstitucijose numatytas išankstinis konstitucinių teismų dalyvavimas. O pas mus gaunasi tokia situacija, kai KT nusprendžia pats dalyvauti ir pasakyti parlamentui, ką galima daryti, ko negalima, visai neturėdamas tam įgaliojimų. Jeigu parlamentas norėtų išgirsti KT ar atskirų jo teisėjų nuomones, niekas nedraudžia įtraukti teismo teisėjus į pataisų rengimo darbo grupę ar atsiklausti jų asmeninės nuomonės. Tai yra vadinama tarpinstituciniu bendradarbiavimu. Bet čia KT niekieno neprašomas ir neturėdamas konstitucinių įgaliojimu pats pasisako ir nukerta bet kokius įmanomus politinius debatus šiuo klausimu. 

Ar tikrai tai, kad merų kadencijos nebus ribojamos, reiškia, kad dėl to tapsime mažiau demokratine valstybe? Vėlgi, atsakymus pateikia ta pati, KT mylima, Venecijos komisija. 2019 m. kovo 19 dieną komisija išleido ataskaitą, kurios trečioji dalis skirta vietinės valdžios (kas apima savivaldą) atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios pareigų kadencijų ribojimui. Ar merų kadencijų ribojimas reikalingas, komisija nepateikia vienareikšmiško atsakymo. Viena vertus, egzistuoja pavojus, kad yra pavojus, kad tiesiogiai išrinkti merai piktnaudžiaus pareigomis ir bandys trukdyti sudaryti lygias galimybes varžytis visiems konkurentams. Kita vertus, nurodoma, kad savivaldybių tarybos tokiais atvejais turėtų veikti kaip atsvara tokiam elgesiui. Kaip argumentas už merų kadencijų neribojimą nurodomas argumentas, kad tuo atveju merai nepraranda atskaitomybės prieš rinkėją, nes yra suinteresuoti savo perrinkimu, taip pat per laiką jie įgyja vertingą patirtį ir kompetencijas. Niekur komisija, nesako, kad neribotas kadencijų skaičius automatiškai reiškia mažiau demokratijos. Pritariu šiam požiūriui, nes brandžioje pliuralistinėje visuomenėje vietinės valdžios kadencijų skaičiaus ribojimas didelės prasmės saugant demokratiją neturi. Net jeigu ir turime vieną kitą vietinį kunigaikštuką, kaip Druskininkuose. 

Apibendrindamas noriu pabrėžti, kad  kadencijų skaičiaus ribojimas turėjo būti politinių debatų ir politinio konsensuso klausimu. Tačiau čia nieko neprašomas įžengė KT ir neturėdamas įgaliojimų kirviu nukirto. 


Man dar asmeniškai šiek tiek ironiška atrodo, kai prisimenu, kaip maždaug prieš metus Seimo tribūnoje kalbėjo du iš pirmo karto nepaskirti kandidatai į KT teisėjus. Abu gavo klausimą įvertinti KT elgesį, kai jis savo nutarime konstatavo, kad tam tikra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nebeturi precedento galios. Tuo metu, abu kandidatai Seimo tribūnoje sakė, kad KT padarė labai negerai ir viršijo savo įgaliojimus. Paradoksalu, bet po metų jie patys deda parašą ant tokio nutarimo, kuriame KT aiškina parlamentui, kaip reikia keisti Konstituciją.

Pastaruoju metu KT jokio judicial self restraint neturėjimas man kelia nerimą, bet aš turiu nemažą abejonę, kad ten R. Posnerio niekas net neskaitę. Galutinį žodį konstitucingumo klausimais pas mus turi KT. Egzistuoja problema, kad nėra įmanoma sukurti mechanizmą, kas tikrins ir prižiūrės galutinę konstitucinės kontrolės instituciją, nes visada atsiras viršuje neprižiūrima institucija ir tai būtų pasaka be galo. Todėl, galutinė kontrolė yra patikima konstituciniams teismams.  Apie šią problemą yra rašęs ir buvęs Izraelio aukščiausiojo teismo pirmininkas A. Barakas:

„Tam tikroje stadijoje ieškodami idealaus sprendimo, kuris neegzistuoja, mes turime pasitenkinti optimaliu sprendimu, o dabartinis sprendimas yra optimalus“

Gaila, kad tai, kas turi būti optimaliu sprendimu, pas mus vis dažniau primena „Optima Linijos“ sprendimą.

Studentų rezultatų vertinimas neatitinka konstitucinės gero mokymosi sampratos

Šį pirmadienį Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame aiškino su aukštuoju mokslu susijusius klausimus. Iš esmės jie buvo trys:

  1. Aukštųjų mokyklų skyrimo tvarkos konstitucingumo klausimas. Buvo ginčijamas reguliavimas, kuriuo į aukštųjų mokyklų tarybas skiriami visuomenės atstovai. Taip pat čia ginčyta, ar nepažeidžia universitetų autonomijos tai, kad šie visuomeniniai atstovai renkami juos įvertinus Aukštojo mokslo tarybai (Vyriausybės sudaryta institucija, kurios tikslas kuruoti aukštąjį mokslą.
  2. Ginčytas galiojantis terminas, per kurį sprendžiama ar bakalauro studentas yra gerai besimokantis. Nes pagal dabartinį reguliavimą pareiškėjams neaišku, kas yra “studijų metai“.
  3. Ginčytas reguliavimas, kuriuo nustatoma, kas yra gerai besimokantis studentas.

Apie pirmus du klausimus trumpai. Pirmuoju klausimu, KT pasakė, kad reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, nes visais atvejais universitetų tarybos narių daugumą sudaro būtent universiteto atstovai ir taip išlaikoma autonomija. Dėl Aukštojo mokslo tarybos vertinimo teismas pasakė, kad tai nėra politinio pasitikėjimo ar pan. institucija, o yra iš visuomenėje žinomų, švietimui nusipelniusių asmenų sudaryta nepriklausoma instituciją, kuri vertina kandidatus į tarybą pagal universitetų ir įstatymo nustatytus kriterijus, be to, jos balsas nėra sprendžiamasis. Todėl šis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

Antruoju klausimu KT nurodė, kad reguliavimas, kuriuo studento rezultatai turi būti vertinami nerečiau kaip kartą per studijų metus (t.y. VIENERIUS metus), neprieštarauja Konstitucijai. Vertinti kartą per semestrą, ar per metus (du semestrus), palikta aukštojo mokslo įstaigos diskrecijai, o taip įgyvendinama universitetų autonomija. Metų terminas nėra toks ilgas, kad pažeistų Konstituciją.

Svarbiausias yra trečiasis klausimas, nes čia KT rado prieštaravimą Konstitucijai. Pagal dabartinį LR mokslo ir studijų įstatymo 70 str. 7 d. reguliavimą:

“Asmuo, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, po aukštosios mokyklos nustatyto akademinio mokymosi laikotarpio, ne ilgesnio negu studijų metai, po kurio atliekama reguliari pagrindinė žinių patikra, netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu atitinkamo laikotarpio jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu aukštosios mokyklos atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis. Valstybės finansavimo netekęs asmuo už studijas turi mokėti aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą, o jo valstybės finansuojamą vietą užima geriausiai valstybės nefinansuojamoje vietoje besimokantis asmuo.“

Taigi, formulė aiški. Valstybė sudaro sąrašą profesijų ir skaičių vietų, kurioms turi poreikį. Studentas patekęs į šią vietą yra finansuojamas valstybės. Jeigu studentas po semestro, ar po dviejų, priklausomai nuo aukštosios mokyklos pasirinkto termino, nukrenta daugiau negu 20 proc. už to kurso vidurkį, jis netenka finansavimo.

 KT išaiškino, kad toks skaičiavimas neatitinka konstitucinės gero mokymosi sampratos.  Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatą „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“, yra konstatavęs:

“– kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, turi būti iš anksto žinomi, aiškūs, objektyvūs, skaidrūs, jie negali nukrypti ne tik nuo konstitucinės gero mokymosi sampratos, bet ir nuo tokios gero mokymosi sampratos, kuri kyla iš visuomenės socialinės patirties ir nepaneigia kiekvienam suprantamos ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės (2008 m. kovo 20 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

– įstatymu nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkantys valstybės finansuojami asmenys laikomi gerai besimokančiais, negali būti formalūs, juolab neleistina iš anksto nustatyti kokį nors esą „gerai besimokančių piliečių“ skaičių – absoliutų ar santykinį dydį, t. y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, kiek studentų iš tikrųjų mokysis gerai; tokių kvotų nustatymas visiškai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi sampratą; viena vertus, iš tikrųjų gerai besimokančių piliečių gali būti daugiau, negu numatoma a priori nustačius kvotą, todėl kai kurie piliečiai, kurių mokymasis, kaip visuotinai pripažįstama, neabejotinai laikytinas geru, nepatektų į šią kvotą; tokiais atvejais valstybė nevykdytų savo konstitucinės pareigos finansuoti valstybinėse aukštosiose mokyklose visų gerai besimokančių studentų studijų; kita vertus, iš tikrųjų gerai besimokančių piliečių gali būti mažiau, negu numatyta a priori nustačius kvotą, vis dėlto tektų valstybės lėšomis finansuoti ir tokių į šią kvotą atsitiktinai patekusių valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokančių piliečių, kurių mokymasis, kaip visuotinai pripažįstama, tikrai nelaikytinas geru, studijas; tokiais atvejais būtų konstituciškai nepagrįstai ir socialiniu požiūriu neteisingai naudojamos valstybės lėšos (2008 m. kovo 20 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatyme negali būti nustatyta ir tokių kriterijų, kuriuos atitinkantys asmenys, kurių studijos yra valstybės finansuojamos, laikomi gerai besimokančiais, nors jų mokymasis neatitinka visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.“

Kodėl 20 proc. sistema ydinga KT paaiškino net gi pateikdamas pavyzdžius:

“Jeigu atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę yra 8 balai, pagal Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalyje (2012 m. sausio 19 d. redakcija) įtvirtintus reikalavimus konkretaus asmens, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, studijos bus toliau valstybės finansuojamos, jeigu jo atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis yra 6,4 balo ir daugiau. Tuo atveju, kai atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę yra 7 balai, pagal Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalyje (2012 m. sausio 19 d. redakcija) įtvirtintus reikalavimus konkretaus asmens, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, studijos bus toliau valstybės finansuojamos, jeigu jo atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis yra 5,6 balo ir daugiau. Akivaizdu, kad asmens, kurio atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę yra 6,4 ar juo labiau 5,6 balo, mokymasis neatitinka gero mokymosi sampratos, kylančios iš visuomenės socialinės patirties ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.“

Išvada būtų tokia, kad artimiausiu metu teks peržiūrėti ir sukurti naują studijų vertinimo sistemą, kad galėtume nustatyti gerai besimokančius studentus. Mano pozicija būtų įleisti visišką konkurenciją. Bet, kiek pamenu, KT tai jau buvo kažkada išbrokavęs. Nelabai suprantu, kuo bloga taisyklė: gero studento vidurkis neturi būti žemesnis negu 8 balai. Valstybės finansuojamų vietų skaičius profesijai X turi būti nustatomas pagal jos poreikį. Geriausiai mokyklas baigę mokiniai nusineša tas vietas į konkrečius universitetus. Tame universitete visi konkuruoja konkrečios programos konkrečiame kurse. Tarkime į vieną specialybę atnešti 5 krepšeliai. Visi, kai vertinamos studijos po semestro, ar dviejų, turintis virš 8 balų konkuruoja dėl nemokamos vietos. 5 didžiausius vidurkius turintys studentai išsidalina šias vietas. Visiška konkurencija. Išlieka stipriausi, nemokamai studijuoja geriausi.

P.S. Čia apibendrinau 30 puslapių nutarimą. Galėčiau pradėti savo “rinkimų į KT kampaniją“, pažadu, kad jeigu mane paskirtų teisėjų į KT, galėčiau kiekvieno nutarimo tekstą surašyti bent 3x ar 2x trumpesniu ir labiau aiškesniu.

Kaip persidalijamos žurnalistų priežiūros “akcijos“ ir kodėl bažnyčia yra viena iš “akcininkų“

Vakar bene daugiausiai žiniasklaidos dėmesio sulaukęs klausimas buvo visuomenės informavimo įstatymo pataisų projektas, kuriuo keičiamas žurnalistų priežiūros mechanizmas. Šios pataisos susilaukė didžiulio žurnalistų pasipiktinimo, nes J. Razma pasiūlė į visuomenės etikos informavimo asociaciją įtraukti Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferenciją. Didžiulis sąmyšis! Akylesnis asmuo pastebėtų, kad bažnyčios atstovai jau seniai dalyvauja šioje veikloje, tam užtenka atsiversti galiojančią visuomenės informavimo įstatymo redakciją:

“46 straipsnis. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

2. Komisiją iš 15 narių, kuriuos į ją po vieną deleguoja Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos psichiatrų asociacija, Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Lietuvos periodinės spaudos leidėjų asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos žurnalistikos centras, LRT, Žurnalų leidėjų asociacija, Regioninės spaudos leidėjų asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, Komunikacijos ir reklamos agentūrų asociacija, tvirtina šių organizacijų atstovų susirinkimas.“

Šiais pakeitimais Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija tiesiog yra pakeičiama į visuomenės informavimo etikos komisiją, kuri atliks visiškai identiškas funkcijas. Skirtumas, kad vietoje konkrečių deleguojamų darių iš tam tikrų subjektų, bus įkurta visuomenės informavimo etikos asociacija, kurios tikslas bus užtikrinti etikos kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Šiam tikslui į komisiją asociacija skirs po vieną narį. Narių bus viso 8, nes asociaciją sudaro 8 subjektai: Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija,Lietuvos katalikų bažnyčios Vyskupų konferencija, Interneto žiniasklaidos asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija.

Taigi, matote skirtumus? Anksčiau komisiją sudarydavo 15 narių, kurių vienas bažnyčios atstovas, dabar 8 nariai, kurių vienas bažnyčios atstovas. Sistema ta pati, tačiau kiekvienam nariui tenka didesnis svoris.

Dar problema bus tame, kad 8 komisijos nariai – lyginis skaičius, reiškia sprendžiant ginčus neretai galės susidaryti situacija, kai balsai pasidalins po lygiai. Spėju, tada viską lems pirmininko balsas, nes toli gražu ne tobulos įstatymo pataisos to nereguliuoja. Pavyzdžiui, teismuose įprasta, kad teisėju kolegijos būtų nelyginio skaičiaus 3, 7, 9 ir t.t., būtent tam, kad nekiltų ši problema.

Kitas svarbus dalykas, ko siekiama tomis pataisomis, kad pati asociacija turės juridinį subjektiškumą ir bus finansuojama iš metinių įmokų už transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijas.

Taigi, dėl pačios sudėties kažko stebuklingo neįvyko, mane tik stebina pati reakcija, kad kišasi bažnyčia. Ji jau seniai dalyvauja žiniasklaidos priežiūroje, tačiau aš nesuprantu kodėl. Vienas iš liberalų, balsavusių už šias pataisas, Remigijus Šimašius facebook tinkle paaiškino, kad:

“Ponai, nežinau kaip Jūs, bet aš tai manau, kad tokioje institucijoje atstovavimas turi būti platus ir atspindintis Lietuvą. Kiek atsimenu, RKB turi vieną didžiausių palaikymų visuomenėje kap institucija ir jai priklauso dauguma žmonių. Suprantu, kad daug kam nepriimtina bažnyčios pozicija. Man irgi ne visada priimtina. Tačiau neigti, kad ji atstovauja didelę visuomenės dalį – nelabai taiklu būtų. Ar aš ko nesuprantu?“

Paklausus, kaip daugelio žmonių palaikymas susijęs su žiniasklaidos priežiūra R. Šimašius atsakė:

“Na, tai ne visai savireguliacijos institucija… Bet šiaip jau sutinku su argumentais. Pripažįstu – gal ir nelogiška joje turėti bažnyčios atstovą.“

Visų pirma, tai yra žiniasklaidos savireguliacijos institucija, tam už užtenka atsiversti galiojančią įstatymų redakciją ir paskaityti vieną straipsnį:

“46 straipsnis. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

1. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau šiame straipsnyje – Komisija) – viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija“

Iš tiesų, įstatymo leidėjo logika buvo būtent tokia, kad siekiant užtikrinti spaudos laisvę, reikia suteikti galimybę tiems žiniasklaidos atstovams save reguliuoti. Tokiu atveju nebus galima priekaištauti dėl valstybės kišimosi, žiniasklaidos laisvės žabojimo, cenzūros ir t.t. Ką šioje komisijoje veikia bažnyčios atstovai, man ne neneša fantazija, čia kažkoks prokrikščioniškas kompromisas kuriant pradinį reguliavimą. Matyti, konservatoriams baisiai to reikėjo anais laikais. Jei bažnyčia niekaip nesusijusi su žiniasklaida, kodėl ji SAVIreguliuoja ją? Toje kompanijoje ji – balta varna.

Kyla klausimas, ar dabartinis reguliavimas, tiek būsimas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 43 straipsniui, kuris nustato, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tai įtvirtindamas sekuliarizmo principą. Šiuo klausimu tarp eilučių yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime:

“Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą normą, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, šio straipsnio 4 dalies normą, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus, 40 straipsnio 1 dalyje suformuluotą normą, kad valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, taip pat kitas Konstitucijos nuostatas darytina išvada, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Šis principas, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, konstitucinis asmenų lygybės principas kartu su kitomis konstitucinėmis nuostatomis lemia valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą.

Tai, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos yra pasaulėžiūros ir religijos požiūriu neutralios, reiškia valstybės ir tikybos sričių, valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų paskirties, funkcijų ir veiklos atribojimą.

Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas valstybinės religijos nebuvimo Lietuvoje principas. Ši Konstitucijos norma ir norma, numatanti, kad yra tradicinės Lietuvoje bažnyčios bei religinės organizacijos, reiškia, jog religijos tradiciškumas netapatintinas su jos valstybiškumu: bažnyčios bei religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos, o valstybė nesikiša į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus; jos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus (Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalis).“

Kaip bažnyčios nesikišimas į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veikla suderinama tai, kad bažnyčia jau seniai turi savo atstovus žurnalistus prižiūrinčioje institucijoje?  Man atrodo, nelabai. Todėl prieinu prie išvados, kad bažnyčios šioje vietoje jau seniai neturi būti, gaila, kad visi atsibudo šiek tiek vėlai.

P.S. Apie pačių pataisų juridinę techniką gėda net kalbėti, nes vietoje 46 straipsnio galiojimas šiomis pataisomis nėra panaikinamas, o yra įkeliamas 46 (prim) straipsnis, kuris pavadinamas visuomenės informavimo etikos komisija. Tada pataisų gale pridedamos baigiamosios nuostatos, kuriose nurodoma, kad žurnalistų etikos ir leidėjų komisija veiks tol, kol nebus įsteigta visuomenės informavimo etikos komisija.  Teisiniai beraščiai, tiesiog reikėjo 46 straipsnį pakeisti į naują, o ne šalia sukurti 46 (prim) ir nustatyti konkretų įsigaliojimo terminą. Nes pakeitus komisijas senoji 46 straipsnio redakcija taip ir liks kabėti galiojančiame įstatyme.

P.P.S.  Norint, kad priežiūros komisijoje būtų visuomenės atstovų, pataisose tereikėjo nustatyti, pvz.: 1 arba 2 arba 3 visuomenės atstovus į komisiją skiria Seimas, Prezidentas, ir kažkas tokio, o ne bažnyčia.

Aplinkos ministerijos klerkai Konstitucijos egzamine, deja, nedalyvavo

Čia neseniai gavau klausimą, jeigu aš taip gerai išmanau konstitucinę teisę, kodėl niekada nesu laimėjęs Konstitucijos egzamino? Atsakymas labai paprastas, niekada net nesu jame dalyvavęs. Kodėl? Nes net teisininkams skirti egzaminų klausimai, kaip pastebėjo prof. Justinas Žilinskas, yra “protų mūšio“ tipo. Tai tiesiog reiškia, kad norint laimėti, tereikia mokėti Konstitucijos tekstą mintinai. Tai nėra blogai, nes mano supratimu, šio egzamino pagrindinis tikslas – kad kuo daugiau žmonių atsiverstų Konstituciją ir ją paskaitytų. Kuo daugiau žmonių bus skaitę Konstituciją ir žinos valstybės konstitucinę sąrangą, žinos savo konstitucines teises ir pareigas, pamatines teisinės valstybės nuostatas, tuo geriau.

Deja, ne visi žmonės, kurie turėtų susipažinti su Konstitucija, tai padarė. Aplinkos ministerijos puslapyje perskaičiau naujieną:

“Aplinkos ministerija parengė Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas. Jomis siūloma apriboti nemokių pažeidėjų galimybes išvengti paskirtos baudos atlyginimo ir numatyti galimybę tokiais atvejais pakeisti baudą nemokamais viešaisiais darbais be pažeidėjo sutikimo.

Pastarųjų metų statistika rodo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų, kurie negali sumokėti baudos ir neturi turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, ir kuriems nebuvo paskirti nemokami viešieji darbai dėl pažeidėjo nesutikimo, daugėja. Nuo 2012 m. iki šių metų pirmojo pusmečio skirtos baudos, kurioms negalimas išieškojimas, sudaro per 70 tūkst. Lt.

Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektu siūloma pažeidėjui neturint turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, baudą pakeisti nemokamais viešaisiais darbais be pažeidėjo sutikimo. Šiuo metu tokie pažeidėjai turi teisę šios baudos mokėjimo alternatyvos atsisakyti. Dažnai jie sąmoningai nesutinka, kad bauda būtų pakeista nemokamais viešaisiais darbais, žinodami, kad pareigūnai neturi kitų teisinių būdų ir priemonių nubausti už padarytus pažeidimus.

„Dabartinis Administracinių teisės pažeidimų kodekso reglamentavimas dėl administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų baudų išieškojimo yra ydingas, nes nemokus pažeidėjas ne tik nėra suinteresuotas sutikti dirbti nemokamus viešuosius darbus, bet ir akivaizdžiai gali tuo piktnaudžiauti. Siūlome šią tvarką tobulinti ir taip skatinti pažeidėjus gerai pagalvoti prieš pažeidžiant taisykles“, – sakė aplinkos viceministras Linas Jonauskas.“

Aplinkos ministerijos teisės specialistai (turėtų turėti teisės specialistų gi?) sumąstė genialų dalyką, kurio iki anksčiau nebuvo sugalvojęs niekas kitas? Priversime dirbti viešuosius darbus? Ne, deja, taip nebus. Tereikia kartais paskaityti Konstituciją, kad rastumei jos 48 straipsnį:

“Priverčiamasis darbas draudžiamas.“

Taip, tai reiškia, kad tokios pataisos prieštarauja Konstitucijai. Ir įstatymų leidėjas nustatydamas, kad norint skirti viešuosius darbus kaip nuobaudą teisės pažeidėjui, reikalaudamas gauti pažeidėjo sutikimą, paisė šios konstitucinės nuostatos.

Toliau tame pačiame pranešime naujienų pranešime rašoma:

“Įstatymo projektu siūloma nustatyti teisę ne tik teismo nutartimi, bet ir pareigūno sprendimu pažeidėjui, kuris neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas baudos išieškojimas, baudą pakeisti nemokamais viešaisiais darbais be asmens sutikimo. Jei įstatymo projektui būtų pritarta, ateityje sprendimą pakeisti nemokaus pažeidėjo prievolę mokėti baudą į pareigą dirbti viešuosius darbus galėtų priimti aplinkos apsaugos inspektoriai.“

Taigi aplinkos apsaugos inspektoriai galės keisti nuobaudas. Šiuo klausimu siūlau vėlgi atsiversti Konstituciją:

“109 straipsnis

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“

Manau, išvadas apie šio projekto autorių kvalifikaciją skaitytojas pasidarys pats. Aš tik parekomenduosiu kitais metais sudalyvauti Konstitucijos egzamine.

Ar teisė rengti referendumą turėtų būti absoliuti?

Liepos 11 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą konstitucinės justicijos byloje, kurioje spręsti referendumų organizavimo klausimai. Jau dabar nutarimas yra sulaukęs kritikos, o aš neabejoju, kad tos kritikos bus žymiai daugiau. Taip yra todėl, kad šioje vietoje susiduria dvi fundamentalios pozicijos, pirmąją iš kurių atstovauja požiūris, kad mes Tauta esame aukščiausias Suverenas, todėl į Konstituciją galime įrašyti absoliučiai ką norime ir tai priklauso tik nuo mūsų išreikštos valios. Antrąją stovyklą atstovauja požiūris, kad mes kaip lietuvių tauta 1992 m. priimdami Konstituciją susisaistėme  save su joje esančiomis vertybėmis ir privalome nuosekliai jų laikytis ir negalime bet ko imti ir įrašyti į Konstitucijos tekstą, kas sukeltų vidinę priešpriešą tarp pačioje Konstitucijoje įtvirtintų vertybių.

Šias stovyklas skiria ir kiti požymiai, kaip pavyzdžiui tai, absoliutaus Tautos kaip Suvereno pozicijos šalininkai žiūri į Konstituciją pirmiausia  tik kaip į tekstą, kuris yra aiškus ir kad Konstitucijos negalima interpretuoti pagal šių dienų realijas. Kitaip tariant, ko nėra aiškiai parašyta pačioje Konstitucijoje juoda ant balto, to joje ir nėra.  Dar vaizdingiau palyginus, į Konstituciją žiūrima, kaip į 1992 m. nusipirktą automobilį, sakykime, tai buvo sportinė mašina – Opel Ascona. Tokia Konstitucijos interpretavimo doktrina nėra jokia naujiena, konstitucinės teisės teorija ją vadina originalizmu. Bene žymiausias šios interpretavimo srovės atstovas – JAV aukščiausiojo federalinio teismo teisėjas Antonin Scalia, šiuo klausimų jis parašęs ne vieną knygą, galite drąsiai užsisakyti iš amazon ir skaityti.

Antroji stovykla žiūri į Konstituciją, kaip į gyvą organizmą, t.y. nuolat besivystantį ir augantį, kuris auga pirmiausia ne Konstitucijos teksto keitimo būdu, o kompetentingam subjektui interpretuojant Konstituciją. Lietuvoje naudojamas Hanso Kelseno sukurtas modelis, t.y. tai daro speciali institucija – Konstitucinis Teismas. Darant tą pačią analogiją į nusipirktą Opel Asconą (nors aš nepernešu daryti analogijų, nes dažniausiai tai, ką vadina analogijomis, dėl logikos klaidų, dažniausiai nebūna analogijomis), intepretuojant Konstituciją mes užsiimame jos išsaugojimo procesu, t. y. tuo, kad ji atitiktų nūdienos realijas, t.y. Opel Ascona važiuotų ir 2014 m. ir važiuotų gerai, nesuteikdama mums diskomforto. Gyvoji konstitucija ir toks interpretavimo būdas doktrinoje dar vadinamas tiksline interpretacija, o žymiausias šios doktrinos šalininkas – Aharon Barack, buvęs Izraelio aukščiausiojo teismo pirmininkas (beje, gimęs Lietuvoje). Banaliausias pavyzdys, kaip važiuoja karieta, net ne Opel Ascona, yra 1787 m. JAV Konstitucija, kurią tiuninguoti keičiant jos detales (Konstitucijos tekstą) tereikėjo vos virš 20 kartų. Visiems kitiems kartams užteko teksto interpretacijos. Kaip šokiruojantį pavyzdį iš JAV aukščiausiojo federalinio teismo veiklos pateiksiu 1986 m. sprendimą (Bowers v. Hardwick U.S. 186), kuriuo pripažinta, kad įstatymas, kuris kriminalizuoja homoseksualius santykius atitinka konstituciją ir jai neprieštarauja.  2003 m. teismas (Lawrence v. Texas) šį sprendimą pakeitė. Kas atsitiko, kad ne per pilnus 20 m. įvyko tokia drastiška Konstitucijos reinterpretacija? Nieko baisaus, šiuo atveju, teismas, atliko tilto vaidmenį tarp teisės (Konstitucijos) ir visuomenės. Homoseksualių santykių kriminalizavimas nebeatitiko XXI a. realijų. Ir nereikėjo keisti Konstitucijos – vežimas, tempiamas arklio, ramiausiai važiuoja į priekį.

Pereinant prie praėjusio penktadienio Konstitucinio Teismo nutarimo trumpai apibendrinsiu, kokie klausimai buvo sprendžiami toje byloje. Pirma, buvo sprendžiama, ar referendumu spręsti pateikiamiems klausimams taikomi apskritai kokie nors teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai kriterijai. Antra, buvo sprendžiama dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimų (toliau – VRK) referendumo procese. Trečia, buvo sprendžiama dėl Seimo kompetencijos organizuojant referendumą.

Pirmasis klausimas, be abejo, pats svarbiausias. Konstitucinis teismas turėjo atsakyti, ar mes galime į referendumu bet ką įrašyti į Konstituciją, pateikdami tuos klausimus bet kaip. Tam, kad suprastume, kaip teismas priėjo prie sprendimo, kad bet ko negalima įrašyti bet kaip, reikia atsistoti į teisėjo vietą. Žiūrime politinį ir geopolitinį kontekstą. Susikuria referendumo iniciatyvinė grupė grupė, kuri siekia tuo pačiu metu, kad Tauta vienu atsakymų pateiktų pritarimą arba nepritarimą keliems tarpusavyje visiškai nesusijusiais klausimais, kaip kad žemės pardavimas užsieniečiams ir referendumo organizavimui būtinų piliečių parašų surinkimo riba. Koks turintis nors kiek sveiko proto asmuo atsakinės į abu šiuos klausimus vienu atsakymu? Klausimai visiškai nesusiję. Čia tas pats, kas man siūlo nusipirkti Opel Asconą, bet jeigu noriu jos, tai turiu paimti ir Kirovo traktorių kartu. Tai yra absoliuti nesąmonė, elementarus logikos principų nepaisymas. Manau, ne vienam piliečiui atrodė patraukli idėja sumažinti referendumui skirtų parašų skaičių, tačiau visiškai nepatrauklu diskriminuoti kitų valstybių piliečius civiliniuose santykiuose pilietybės pagrindu. Teko girdėti analogijų, kad 1992 m. Tauta referendumų balsavo už visą Konstituciją, o čia negi negali keliais klausimais vienu atsakymu? Negali, nes yra skirtumas tarp viso sistemiškai darnaus teisės akto, su keliais Konstitucijos straipsniais, kuriais būtų sugriauta Konstitucijos darna ir supriešintos jos saugomos vertybės. Šiuo atveju, KT pasirėmė ir Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), kuri veikia kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais ir teikia rekomendacijas Europos Tarybos valstybėms narėms, siekiančioms suderinti savo teisines ir institucines struktūras su Europos standartais ir tarptautine patirtimi demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės srityse, dokumentų nuostatomis:

“– konstituciniu lygmeniu turi būti reguliuojami inter alia formalieji ir materialieji reikalavimai referendumui teikiamam tekstui;

– konstituciniai rinkimų teisės principai (visuotinių, lygių, laisvų, tiesioginių rinkimų ir slapto balsavimo) taikomi ir referendumams;

– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti, be kita ko, formaliuosius reikalavimus – tas pats klausimas neturi vienu metu apimti konkrečiai suformuluoto pataisos projekto ir bendro pobūdžio pasiūlymo ar principinio klausimo (formos vienovė); išskyrus visuminio konstitucijos keitimo atvejus, turi būti vidinis (esminis) ryšys tarp skirtingų teksto dalių, kad būtų užtikrintas laisvas rinkėjo balsavimas ir rinkėjui netektų pritarti kaip visumai tokioms nuostatoms, kurios neturi vidinės sąsajos, ar jų atmesti (turinio vienovė); tas pats klausimas neturėtų būti susijęs ir su konstitucija, ir su žemesnės galios teisės aktais (hierarchinio lygmens vienovė);

– referendumui teikiamas tekstas turi atitikti ir materialiuosius reikalavimus – jis turi atitikti esminius (vidinius ir išorinius) konstitucinės reformos ribojimus, taip pat neturi prieštarauti tarptautinei teisei ar Europos Tarybos statuto principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės);

– tekstai, kurie neatitinka formaliųjų ir (ar) materialiųjų reikalavimų, neturėtų būti pateikiami balsavimui referendume;

– rinkėjams pateiktas klausimas turi būti aiškus (ne sunkiai suprantamas ar dviprasmis); jis neturi būti klaidinantis; jis neturi būti menamas; rinkėjai turi būti informuoti apie referendumo pasekmes;

– siekiant išvengti balsavimo pripažinimo negaliojančiu, atsakingai institucijai turi būti suteikti įgaliojimai iki balsavimo ištaisyti ydingas formuluotes, inter alia tada, kai referendumui teikiamas tekstas neatitinka formaliųjų ar materialiųjų reikalavimų, – tokiu atveju dalis teksto gali būti pripažinta neatitinkančia nustatytų reikalavimų, jei likęs tekstas yra nuoseklus;

– kai pasiūlymą keisti konstituciją pateikia rinkėjų grupė ar kita institucija, ne parlamentas, parlamentas turi pateikti savo nuomonę dėl balsavimui teikiamo teksto; jam gali būti suteikta teisė pateikti priešingą pasiūlymą;

– konstitucinių referendumų taisyklių laikymasis turi būti teisminės kontrolės, kurią kaip galutinė instancija vykdo konstitucinis teismas (jei jis yra) arba aukščiausiasis teismas, objektas. “

Taigi, tokia yra rekomenduojama Europinė praktika, kuria ir remiasi mūsų Konstitucinis Teismas. KT išaiškinimo esmė, kad negalima įrašyti bet ko ir bet kaip į Konstituciją, taip ignoruojant Konstitucijos vertybių sisteminį ryšį. Pastaruoju, neįvykusiu referendumu, uždraudžiant pirkti žemę užsieniečiams, būtent tai ir buvo padaryta. Čia vėlgi susikerta dvi fundamentalios, šio teksto pirmose pastraipose minimos, pozicijos. Kad ir kaip kai kam neįtikėtinai skambėtų, KT šioje vietoje gina demokratiją, o pati tokios demokratijos forma vadinama substantyviąja demokratija.

Substantyvioji demokratija nuo grynai tiesioginės demokratijos skiriasi tuo, kad ta vadinamoji gryna demokratija apibrėžiama tik formaliaisiais aspektais, t.y. egzistuoja aukščiausias Suverenas – Tauta, kurios žodis visada yra paskutinis. Substantyvioji demokratija turi vertybinius materialiuosius aspektus, kurie yra tokie kaip maksimali pagarba žmogaus teisėms, teisės viešpatavimo, Konstitucijos viršenybės ir kt. Pagrindinis substantyviosios demokratijos tikslas – apsaugoti ir ginti pačią demokratiją. Šiuo atveju, KT būtent tai ir padaro, apgina nuo tam tikrų piliečių pasikėsinimo į pačią Konstituciją. Ar dėl to verta aukoti tai, kad referendumo teisė nebus absoliuti ir į Konstituciją negalima įrašyti belekaip beleko? Mano asmenine nuomone, taip verta, nors esu įsitikinęs, kad daug kas su tuo nesutiks. Nepaisant, kad Lietuva praėjusio referendumo egzaminą išlaikė puikiai, nesu tikras, kad ateityje neatsiras panašių asmenų su iniciatyvą, kurie, pvz., norės sugrąžinti mirties bausmę ar pan. Todėl reikia, kad tokioms iniciatyvoms būtų užkirstas kelias.

Kiti klausimai dėl VRK ir Seimo kompetencijos išspręsti taip, kad pastarosios institucijos nebūtų statisto vaidmenyje, kurios tik įgalina referendumą. Paaiškinta, kad VRK negali registruoti tokios iniciatyvinės grupės, kuios teikiamos iniciatyvos prieštarauja Konstitucijai. Seimas, jeigu mato, kad siūloma iniciatyvą prieštarauja Konstitucijai, galės priimti nutarimą, kuriuo atsisakoma skelbti referendumą.  Atsiranda išankstinė teisėtumo kontrolė, kad nebūtų taip, jog surinkti parašai referendumui, o po to atsibundama ir pamatoma, kad iniciatyva prieštarauja Konstitucijai.

Reikia pabrėžti, kad VRK šiuo atveju nėra visagalė, nes jos sprendimą atsisakyti registruoti referendumo iniciatyvą galima skųsti administraciniams teismams, o tam tikrais atvejais prieiti ir prie Konstitucinio Teismo.  Galima sugrįžti prie Opel Asconos analogijos. Yra manančių, kad Konstitucijos atskirų straipsnių keitimas lygus naujo automobilio pirkimui. Ši analogija klaidinga, nes straipsnių keitimas yra atskirų automobilio detalių keitimas, tačiau ne paties automobilio pakeitimas nauju. KT šiuo atveju pasakė, kad VRK ir Seimas vykdo automobilio techninę priežiūrą ir jeigu automobilis nepereina šios apžiūros juo važiuoti negalima. Nežinau, kaip atrodo kitiems, bet tokia diskriminacinė pataisa, kuria siūloma uždrausti užsienio piliečiams pirkti žemę, man primena automobilio vieno varomojo rato, ar kokio vairo išėmimui. Ar toks automobilis gali važiuoti?

Manau, kad šiandieniniame kontekste, šis KT nutarimas tikrai nėra blogas. Teismas neuždraudė rengti referendumų, o tiesiog pasakė, kad pačios referendumo iniciatyvos turi atitikti mūsų Konstitucijos saugomas vertybes, o priežiūros institucijoms suteikta teisė pačioje pirminėje stadijoje tai patikrinti. Šiuo komentaru vengiau nutarimo citavimo, tiesiog norėjau kiekvieną skaitytoją pastatyti į teisėjo vietą ir parodyti, kokiomis aplinkybėmis reikėjo priimti tokį sprendimą, o priimti tokį sprendimą tikrai nėra lengva.

Visada buvau šalininkas pozicijos, kad į Konstitucijos nuostatos sudaro darnią sistemą ir jos bet kaip išdarkyti negalima, net jei tai pasišovusi daryti ir pati Tauta.

Visiškai nesvarbu, ar asmens vardas ir pavardė pirmame paso puslapyje bus rašomi lenkų, rusų ar auštąja valyrijos kalba

Viena iš kvailiausiu problemų, kuri skaldo Lietuvos valstybę – pavardžių rašymas pase ne lietuvių kalba ir vietovardžių rašymas neatsižvelgiant į tautinių mažumų poreikius. Šių problemų šaknys slypį Konstitucijos 14 straipsnyje (o tiksliau jo aiškinime), kuris nustato, jog valstybinė kalba – lietuvių kalba. Ši Konstitucinė nuostata aiškinama ypač griežtai, pavyzdžiui, 2014 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo sprendime:

„Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.<…> Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.“

Paskutinis pacituotas sakinys yra ypač griežtas, netgi sakyčiau, griežtas tokiu laipsniu, kad galimai paneigia kitas Konstitucijos nuostatas. Sakralizuodamas lietuvių kalbą, Konstitucinis Teismas pamiršta Konstitucijos 37 straipsnį, kuris nurodo, kad: “Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.“ Mano asmenine nuomone, šias nuostatas galima aiškinti sistemiškai tarpusavyje, nepaneigiant vienos kita ir taip išlaikant Konstitucijos darnią sistemą. Tokio aiškinimo išmokau spėkite iš ko? Atspėjote – iš paties Konstitucinio Teismo.

Patraukiant juokus į šoną, mano nuomone, asmens vardas ir pavardė pirmiausia – konkretaus privataus subjekto tapatybės dalis. Todėl, drausdami asmenims, kurie yra kitokios nei lietuvių tautybės, rašyti savo pavardes jų kalba, mes iš esmės kėsinamės į jų tapatybę ir dirbtinai juos priešiname su valstybe. Keista, nes pavyzdžiui juridiniams asmenims (dažniausiai komerciniams subjektams, kurie ateina į mūsų rinką iš užsienio) viešai savo prekės ženklą naudoti ta kalba, kurią jie pasirinko, nėra draudžiama.  Nedraudžiama ir mūsų valstybinėms įmonėms turėti kioskus su pavadiniamais PAYPOST.

Asmens vardas ir pavardė nėra ir negali būti kalbos dalimi, tai yra asmens NETURTINĖ TEISĖ. Teisė, kurios dalį (pavardę) jis paveldi iš savo tėvų (protėvių) ir dalį (vardą), kurį jam išrenka tėvai. Todėl bet koks kišimasis į šią privataus gyvenimo sferą – nesuvokiamas ir nepateisinamas. Aš nematau jokių teisinių argumentų, kodėl draustume asmenims rašyti tokia kalba, kokia jie pageidauja. Neįsivaizduoju, kaip kirilica, W ar panašiais ženklais esanti pavardė pase, ar asmens tapatybės kortelėje gali kelti pavojų lietuvių kalbos išlikimui? Konstitucinis Teismas nurodo:

“Lietuvos Respublikos piliečio pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Pase rašomi piliečio vardas, pavardė, kiti duomenys (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat konstatavo, kad jeigu teisės normomis būtų nustatyta, jog piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla.“

Nesuprantu, kaip būtų paneigiamas valstybinės kalbos principas, bet gerai, teismas turi kitą argumentą, kurio daug kas laikosi įsikibę, neva būtų sutrikdytas valstybės viešasis gyvenimas. Aš radau sprendimą šiai problemai. Tiesa, ne pats jį sugalvojau:

rusiškas pasas

Net tokia nedemokratiška ir nacionalistinė valstybė kaip Rusija turi sprendimą. Jai reikia, kad jos piliečiai be problemų keliautų po vakarų pasaulį, todėl pase per pasvirąjį brūkšnį rašoma pavardė lotyniškosiomis raidėmis pagal tarimą. Kodėl taip nepadarius Lietuviškuose asmens tapatybės dokumentuose, t.y. pirmiausia rašome vardą, pavardę lietuvių kalba, o po to per pasvirąjį brūkšnį šone, ar po apačia ta kalba, kurios tautybės yra tas asmuo. Negi nėra išspręsta problema? Kaip pakenksime Lietuvių kalbai ir sutrikdysime valstybinių institucijų darbą?

Beje, išduosiu mažą paslaptį, jeigu bet kuris iš mūsų pasiimtų į rankas savo pasą, ar asmens tapatybės kortelę, tai pamatytų, kad visas lietuviškas turinys yra išverstas į anglų kalbą. Koks siaubas! Kažkodėl prie to niekas neprisikabina, nes reikia kibti tik prie asmens neturtinės teisės ir dalies jo tapatybės, t.y. vardo ir pavardės, kuri asmens privatumą gerbiančios valstybės turėtų būti ypatingai saugoma.

Konstitucinis Teismas kažkodėl liepia vertinti galimą žalą:

“Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas ar jo įgaliota institucija, apibrėždama esminius valstybinės kalbos vartojimo klausimus, inter alia nustatydama Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisykles,turi paisyti konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui. Pagal Konstituciją netoleruotina, kad šios taisyklės, inter alia įtvirtinančios nelietuviškų asmenvardžių (vardo ir pavardės) rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase, būtų nustatytos neįvertinus jų poveikio bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, inter alia lietuviškų asmenvardžių rašymui.“

Iš karto pasakau, jokios žalos nebus ir negali būti, nebūkime juokingi. Vienuose iš debatų Dalia Grybauskaitė atsakinėdama dėl pavardžių ir vietovardžių rašymo rėmėsi išimtinai šiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir pasakė, kad dėl lietuvių kalbos negali būti diskutuojama. Dar ir kaip gali. Čia yra mano bandymas viešai diskutuoti. Su tokiais pasisakymais Prezidentė gali pasižiūrėti, kas laimėjo rinkimus Šalčininkų rajone. Iš tiesų, tokiais pareiškimais ir veiksmais, politikai izoliuoja Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas ir daro jas trečiarūšiais piliečiais, kurie po to nesijaučia saugūs savoje šalyje ir stabiliai rinkimuose balsuoja už prorusiškas ir kitas nesantaiką kurstančias politines jėgas. Tuo įsitikinti galima pažiūrėjus VRK.lt puslapyje vakarykščių rinkimų rezultatus – V. Tomaševskis keliauja į Europos Parlamentą. Ar tai nėra pakankamas signalas, kad per virš 20 nepriklausomybės metų mes nesugebėjome integruoti lenkų ir rusų tautinių mažumų į mūsų valstybę ir paversti juos mūsų valstybės patriotais? Tačiau, ne, geriau darykime problemą lygioje vietoje – neleiskime rašyti pavardžių kaip jie nori savo asmens tapatybės dokumentuose, taip pat teismų sprendimais bauskime už dvigubas lenteles su gatvių pavadinimais. Priešingu atveju išnyks lietuvių kalba. Visiškas absurdas. O kaip tokiais paprastais žingsniais būtų galima atšildyti santykius su visų politikų strategine partnere vadinama Lenkija? Bet niekas geriau nedarys nieko, o dėl pavardės, kuri yra pirmiausia asmens neturtinė teisė, spręs Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Jeigu mes nesugebame išspręsti tokių juokingų problemų ir pasiklystame ieškodami atsakymų, tai apie rimtas problemas net neverta kalbėti.

Partijos Tvarkos ir Teisingumo atstovai kišasi į teismų darbą, daro spaudimą teismų sistemai ir taip pažeidinėja valdžių padalijimo principą

Pastaruoju metu viešoje erdvėje vis labiau reiškiasi politinės partijos Tvarka ir Teisingumas atstovai, kuriems vis nepavyksta prakišti į Prezidento rinkimus priesaiką sulaužiusį ir šiurkščiai Konstituciją pažeidusį savo lyderį Rolandą Paksą. Jų nepasitenkinimas perėjo nuo Konstitucinio Teismo žeminimo žiniasklaidoje į realius veiksmus, kuriais siekiama daryti tiesioginį spaudimą nepriklausomai teismų sistemai. Visą tai galima išdėstyti keliais faktais:

  1. Prieš keletą savaičių Rolandas Paksas televizijos laidoje pareiškė, kad jis: “Nėra sulaužęs priesaikos“ ir, kad “Jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto ir Europos Žmogaus Teisių Teismas sako priešingai (t. y. kad priesaika nebuvo sulaužyta)“ (cituoju iš atminties). Vaizdo įrašą su įrodymais, kad aš neiškraipiau R. Pakso teiginių, galite pažiūrėti paspaudę ant šios nuorodos.
  2. Valdančioji koalicija sudarė komisiją Seime, kuri tirs dėl kokių priežasčių iki šiol nėra įgyvendintas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 metų sausio 6 d. priimtas sprendimas byloje pagal pareiškėjo Rolando Pakso skundą dėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo. Komisijai vadovaus tvarkiečių atstovas, jeigu neklystu, K. Komskis. Delfi.lt nuoroda čia.
  3. Seime Drąsos kelio atstovė A. Stancikienė, palaikoma TiT, renka parašus panaikinti Konstitucinį Teismą, siekiant jo funkcijas perduoti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
  4. P. Gražulis neturėdamas jokio teisinio pagrindo nori atleisti Europos Žmogaus Teisių teisėją Egidijų Kūrį. Anot Gražulio: “E. Kūriui pirmininkaujant buvo priimti išaiškinimai, dėl kurių Europos Žmogaus Teisių Teisme ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete buvo pasmerkta visa Lietuva ir pripažinta, jog šie sprendimai pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Negana to, Lietuvos atstovas Europos Žmogaus Teisių Teisme E. Kūris jau spėjo pareikšti atskirąją nuomonę byloje, kurioje nesutiko su daugumos kolegų sprendimu ir Strasbūro teisme užstojo buvusį komunistą Vengrijos teisėją kolaboravusį su komunistinio režimo saugumo struktūromis, todėl sieksiu atstatydinti šį atstovą“. Nuoroda čia.

Mano nuomone, matosi aiški spaudimo ir nepagarbos Konstituciniam Teismui, o kartu ir teismų sistemai, schema. Šiame komentare noriu pakomentuoti aukščiau išvardintas aplinkybes, nes nėra sąžininga, jog viešojoje erdvėje menkinamas Konstitucinis Teismas ir mušama į vienus vartus.

Pirmiausia dėl Rolando Pakso teiginių. Nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, nei Jungtinių tautų žmogaus teisių komitetas nepasisakė dėl to, kad Rolandas Paksas nėrą sulaužęs priesaikos valstybei ir nėra šiurkščiai pažeidęs Konstitucijos. EŽTT Pakso peticiją nagrinėjo tik vienu aspektu t. y. nurodė, jog draudimas iki gyvos galvos būti renkamam Seimo nariu nėra proporcingas ir nesiderina su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. JT komitetas šiuo klausimu irgi nieko nepasakė. Esminis ir vienintelis argumentas, kodėl JT komitetas nusprendė, kad Pakso teisės yra pažeistos, nes sulaužydamas priesaiką negalėjo numatyti, kad bus visam laikui nušalintas ir negalės kandidatuoti į pareigas, kurioms reikia duoti priesaiką. Pacituosiu sprendimo argumentus:

“Under the specific circumstances of the instant case, the Committee therefore considers that the lifelong disqualifications imposed on the author lacked the necessary foreseeability and objectivity and thus amount to an unreasonable restriction under article 25 (b) and (c) of the Covenant, and that the author’s rights under these provisions have been violated.“

Tai galėtų reikšti, jog jei Konstitucijoje būtų aiškus eksplicitiškas draudimas sulaužius priesaiką po to užimti analogiškas pareigas, tai žmogaus teisių pažeidimo, ko gero, nebūtų buvę. Reikia suprasti tai, kad Rolandas Paksas būdamas išrinktas kandidatu, šiurkščiai pažeisdamas Konstituciją ir sulaužydamas duotą priesaiką valstybei t.y. veikdamas antikonstituciškai NEGALĖJO PROTINGAI NUMATYTI, KAD JAM BUS UŽKIRSTAS KELIAS VĖL BŪTI RENKAMAM PREZIDENTU. Sveiku protu nesuvokiama argumentacija. Pati apkaltos kaip konstitucinės procedūros idėja gimsta iš XVI a. Anglijoje ir toliau susiformuoja JAV Konstitucijoje, kurios idėja labai paprasta – jeigu asmeniui valstybės piliečiai suteikia pasitikėjimą ir garbę eiti valstybines pareigas, jam atlikus veiksmus, dėl kurių jis iš tų pareigų pašalinamas apkaltos tvarka, jis niekada nebegali kandidatuoti į jokias kitas valstybines pareigas t. y. diskvalifikuojamas visam laikui. Tai yra vadinama gynybine demokratija, kuri taip save apsaugo nuo parazitų. Todėl man visiškai nesuprantamas argumentas, kad asmuo laužydamas Konstituciją negali numatyti, jog nebegalės užimti valstybinių pareigų ateityje ir toliau galimai laužyti Konstituciją. Sakysite gali, nes yra rinkėjų pasitikėjimas? Tam tikros politinės jėgos visada turės kai kurių rinkėjų palaikymą ir aš nežinau, ką jos turi padaryti, kad jį prarastų. Akivaizdu, sulaužyti priesaiką valstybei yra per mažai, kad prarastumei pasitikėjimą. Šioje vietoje ateina vadinama gynybinė arba substantyvioji demokratija, kuri grindžiama ne vien formaliuoju aspektu, kad viską lemia rinkėjų valia, bet šalia to dar egzistuoja įstatymo viršenybė, žmogaus teisės, teismų nepriklausomumas, valdžių padalijimo principas ir t.t. Taip, Lietuva privalo įgyvendinti ir EŽTT sprendimą (visi teismų sprendimai yra privalomi ir vykdytini, nors aš ir nesutinku su šiuo sprendimo argumentais) ir JT ŽTK sprendimą, tačiau šioje vietoje stipriai nukenčia pati mūsų demokratija. EŽTT ir JT ŽTK pastato mūsų demokratiją į situaciją, kai ji negali pati savęs apsiginti t.y. žmogaus teisių standartas tampa toks aukštas, kad jis kelia pavojų demokratijai pačiai savaime. Galime pažiūrėti į to paties Rolando Pakso ir jo partijos pažiūras, pavyzdžiui: homoseksualių asmenų teisių nepripažinimas ir menkinimas, siekis grąžinti mirties bausmę. Viena mažytė smulkmenėle – Europos pagrindinių žmogaus teisių konvencija draudžia diskriminuoti asmenis dėl seksualinės orientacijos. Jos protokolais, prie kurių prisijungusi ir Lietuva, uždrausta mirties bausmė. Tai reiškia, kad EŽTT gina tipiško antidemokrato ir antihumanisto žmogaus teises, o demokratijai pačiai nuo tokių asmenų gintis nėra galima. Paradoksas..

Tačiau ne visi taip mano. Pvz., vienas iš JT ŽTK narių Gerald L. Neuman turėjo kitokią nuomonę šiuo klausimu:

“Regarding the merits, I would stress the narrowness of the Committee’s holding, which results from the unusual manner in which the author’s permanent disqualification from standing for certain offices was enacted. The decision should not be misunderstood as calling into question permanent disqualification of impeached office-holders for future elections based on well-established ground rules. A wide variety of states, for example, provide expressly in their constitutions for ineligibility after impeachment as an authorized or mandatory consequence.

Even though the holding is narrow, I disagree with the Committee’s conclusion in paragraph 8.4 of its Views that, under the circumstances, the author’s permanent ineligibility to stand again for election to the particular office of President violates article 25 of the Covenant.

Impeachment is an extraordinary means for protecting the democratic political process against an otherwise unremovable President who abuses the powers of the office. Impeachments are rare and difficult. An impeachment is not merely a vote of no confidence that contemplates renewed elections to test the President’s popular support. It is both reasonable and foreseeable that a President removed by impeachment could be ineligible ever to stand again for election to that sensitive office.

Permanent ineligibility after impeachment is also not a disproportionate consequence for abuse of the office. This Committee has observed that permanent disqualification of citizens who have been convicted of crimes from participating in the political process as voters may violate article 25. Stricter requirements for candidates who seek to exercise great power over others can still be reasonable and proportionate under article 25. If Presidents who have successfully completed one or more terms can be permanently ineligible for reelection for the sake of ensuring a healthy and competitive political system, then surely Presidents who have been removed for abusing their offices can also be permanently barred.“

Čia yra JAV atstovo JT ŽTK komitete nuomonė, bet aišku, ką ten tie amerikiečiai išmano apie demokratiją ir konstitucinę teisę…

Antrasis aspektas, apie kurį norėjau komentuoti – komisijos sudarymas, kuri tirs kodėl neįgyvendintas EŽTT sprendimas Paksas prieš Lietuvą byloje. Man iš karto kyla klausimas, ką tirs ši komisija? Konstitucinis Teismas dar 2011 m. pasakė, kad norinti įgyvendinti šį sprendimą reikia keisti Konstituciją. Dabar yra 2014 metai. Kas turi keisti Konstituciją? Ar gi ne Seimas? Kas sudaro valdančiąją daugumą? Tvarka ir teisingumas, darbo partija, socialdemokratai, ir lenkų rinkimų akcija. Hm.. Kokiai partijos vadovas – R. Paksas? Lyg ir tvarkos ir teisingumo. Tai pala pala.. Jo vadovaujama partija yra valdančioje daugumoje.. Nelabai man galai sueina. Valdančiosios daugumos sudaryta komisija Seime tirs, kodėl valdančioji dauguma nepakeitė Konstitucijos? Labai racionaliai vyksta Seimo darbas. Leisiu sau paspekuliuoti, kad ši komisija prieis prie kitokios išvados. Ji parodys koks negeras yra Konstitucinis Teismas t. y. po to Seimo nutarimu bandys patvirtinti a priori padarytas išvadas ir taip pažeis teismų nepriklausomumo ir valdžių padalijimo principus. Čia mano toks spėjimas, ne už ilgo pamatysime, ar jis pasiteisins.

Apie Konstitucinio Teismo panaikinimą net nenoriu kalbėti, nes čia absoliutus nihilizmas siekiant tiesiogiai daryti teismui spaudimą, kad tuo tuoj su juo bus susidorota prisidengiant bendrosios teisės sistemos pavydžiais neva žolė visada žalesnė kitoje tvoros pusėje ir perdavus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui Konstitucinės kontrolės funkciją išsispręs visos problemos. O jeigu neišsispręs? Naikinsim Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir perduosime Vyriausiajam Administraciniam teismui? Po kiek laiko neliks teismų? Tokių iniciatyvų autoriams siūlau pasiskaityti apie konstitucinės kontrolės modelius, bet bijau, kad Federalistų Raštus, ar H. Kelseną skaityti bus per daug sudėtinga.

Šį gana piktą ir emocingą komentarą parašiau todėl, kad kantrybę perpildė mano 4 įvardintas punktas t. y. Gražulio noras atstatydinti Egidijų Kūrį iš EŽTT. Teisėjas yra persekiojamas už tai, kad gynė Konstitucinę demokratiją t. y. pirmininkavo Konstituciniam Teismui, kuris pasakė, kad jeigu sulaužai priesaiką, tu jos duoti nebegalėsi. Ir taip pat už tai, kad pareiškė atskirąją nuomonę sprendžiamoje byloje t. y. vykdė savo kaip teisėjo tiesioginę funkciją. Akivaizdesnio pavyzdžio siekiant susidoroti su teisėju aš negaliu įsivaizduoti. Įdomu, kaip į tokią iniciatyvą sureaguos Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, kai vėl bus kertama per substantyviosios demokratijos pamatus t. y. siekiama pašalinti teisėją už jo vykdomą tiesioginę teisėjo veiklą, kišamasi į teismo nepriklausomumą. Ir ne bet kokį teisėją, o tą kurį pati ir pasirinko Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja. Labai gražūs Gražulio užmojai Europiniu lygiu parodyti ką Lietuvos parlamentaro ir paties parlamento supratimu reiškia teisėjo ir teismo nepriklausomumas…

%d bloggers like this: