Žyma: kasacija

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pradėjo naudoti naują sprendimų motyvų rašymo techniką

Neretai pasitaiko, kai LAT’ui tenka atmetinėti kasacinius skundus tuo pagrindu, kai kasatoriai netinkamai naudoja senesnius precedentus teigdami, kad žemėsnės instancijos teismai nukrypo nuo LAT’o suformuotos praktikos. Tada teismas atmesdamas jų argumentus panaudoja savo šabloną apie ratio decidendi.

Dvejose naujose bylose pastebėjau naują motyvų dėstymo stilių, kai LAT’as išgrynina teisės aiškinimo taisyklę, t.y. iš konkrečios bylos suformuotą teisės aiškinimą paverčia į labiau abstraktų, aiškų. Tai labai kvepia teisės mokslu. Manau, tai darydamas teismas siekia, kad precedentai taptų labiau suprantami ir juos būtų paprasčiau naudoti.

Vienoje iš bylų (2015 m. balandžio 8 d. nutartis 3K-7-196-915/2015) išplėstinė kolegija sprendė sutarties nutraukimo padarinių taikymo klausimą, kai byloje nepareišktas reikalavimas dėl sutarties nutraukimo ir taip pat sutarties nutraukimas nėra ginčijamas, tačiau prašoma taikyti padarinius. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokiu atveju atsakovas turėjo teikti priešieškinį, o ne atsiliepiemą. LAT su tuo nesutiko ir pateikė tokius motyvus:

“Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai abi šalys nesiekia tęsti sutarties ir ginčas kyla tik dėl sutarties nutraukimo padarinių (restitucijos, nuostolių atlyginimo) taikymo, nėra būtina, kad su ieškovo reikalaujamų padarinių taikymu nesutinkanti šalis reikštų savarankišką reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Bylą nagrinėjantis teismas privalo iš esmės įvertinti šalies argumentus, kuriais ji įrodinėja, kad sutarties nepažeidė, nepriklausomai nuo to, tokie argumentai pateikiami atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio forma.“

Nors aš mėgstu savo komentaruose naudoti kursyvą, bet šį kartą tai padariau ne aš, o pats teismas. Toje pačioje byloje šiuo nauju stiliumi pateikta dar viena taisyklė. Ginčas kilo dėl veiklos elektros energijos sektoriuje gavimo licencijos gavimo, t.y. kaip traktuoti situaciją, kai paduotas prašymas licenciją gauti, tačiau per įstatymo nustatytą laiką nėra pateiktas atsakymas, ar prašymas buvo patenkintas:

“CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: taikant Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, kai per 30 kalendorinių dienų neatsakoma į tinkamai pateiktą asmens, siekiančio gauti veiklos elektros energetikos sektoriuje licenciją ar leidimą, prašymą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo, kuris yra pakankamas pradėti atitinkamą veiklą, nereikalaujant priimto teigiamo sprendimo papildomai įforminti išduodant rašytinės formos leidimą ar licenciją.“

2015 m. balandžio 23 d. nutartyje  Nr. 3K-3-238-915/2015 teismas panaudojo tą pačią techniką spręsdamas klausimą, ar galima teikti kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo motyvų, bet ne dėl sprendimo rezoliucinės dalies:

“Remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus).Priešingas aiškinimas nesiderintų su asmens teisės į teisminę gynybą realumo ir veiksmingumo imperatyvais. Kita vertus, aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnis 1 dalis).“

Tai yra įdomus bandymas padaryti teismo motyvus labiau suprantamus. Šioms abiems nutartims bendra tai, kad priimant jas, pranešėjas ir kolegijos pirmininkas – naujasis LAT pirmininkas R. Norkus, todėl man kyla pagrįstas įtarimas, kad tai yra jo idėja ir būdamas pirmininku jis gali leisti sau tai įgyvendinti. Pažiūrėsime, ar toks motyvavimo stilius nusistovės ir, ar jį pradės naudoti kiti teisėjai (pranešėjai).

Kasacinio ir apeliacinio skundų padavimo terminai priklausys nuo byloje esančių popieriaus lapų skaičiaus?

Savaitgalį kaip visada peržvelgiu dar neperskaitytą teismų praktiką, taip pat pasižiūriu, ką gero per savaitę nuveikė Seimas. Kaip ir žadėjau, stengsiuosi nagrinėti daugiau teisėkūros iniciatyvų, kurios susijusios su man artimomis teisės šakomis. Šį kartą negaliu nepastebėti Seimo narių grupės pasiūlymų, kuriais siekiama pailginti apeliacinio ir kasacinio skundų padavimo teismui terminus. Siūlomi tokie pakeitimai (XIIP-476 ir XIIP-475):

“1 straipsnis. 307 straipsnio 1 dalies pakeitimas

307 straipsnio 1 dalyje po žodžio „dienos“ įrašyti žodžius „jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį apeliacinis skundas gali būti paduotas prie trisdešimties dienų termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“ ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos., jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį apeliacinis skundas gali būti paduotas prie trisdešimties dienų termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius“.

 ir

1 straipsnis. 345 straipsnio 1 dalies pakeitimas

345 straipsnio 1 dalyje po žodžio „dienos“ įrašyti žodžius „,jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį kasacinis skundas gali būti paduotas prie trijų mėnesių termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius“ ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos., jei byloje esančių dokumentų skaičius yra ne didesnis kaip 600 lapų. Jei bylos apimtis didesnė – už kiekvieną papildomą 30 dokumentų lapų kiekį kasacinis skundas gali būti paduotas prie trijų mėnesių termino pridedant po vieną papildomą dieną nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos, bet ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio Kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos“.“

 Iš aiškinamųjų raštų Seimo nariai pateikia tokius pakeitimų motyvus:

“Toks reguliavimas nepagrįstai apsunkina galimybes teisių gynybai didelės apimties bylose. Pastaruoju metu pastebimi atvejai, kai dėl per didelės apimties bylos apimčių bylos šalims nepakanka laiko parašyti išsamų ir jų interesus atspindintį skundą. Taigi, siekiama, kad  skundo pateikimo terminas tiesiogiai priklausytų nuo bylos apimties.“

Taigi, Seimo nariai teigia, kad pastaruoju metu pastebimi atvejai… Kur jie pastebimi? Jų fantazijoje. Tokių keistų pakeitimų seniai nemačiau. Siūloma terminą matuoti lapais… Ar asmenys rengiantys šiuos pakeitimus suvokia, ką jie bando keisti? Tegul pabando sau atsakyti, kodėl paduoti apeliacinį skundą terminas tėra tik 30 dienų? TODĖL, KAD  ŠALYS JAU SAVO GINČĄ IŠ ESMĖS SPRENDĖ PIRMOJE INSTANCIJOJE IR YRA IŠSAMIAI SUSIPAŽINUSIOS SU BYLOS MEDŽIAGA!!! Apeliacija turi savo specifiką, joje ribojamas įrodymų pateikimas, joje tikrinamas tik pirmosios instancijos sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas.

Kasacija. Kodėl kasacijoje yra 3 mėnesiai skundui pateikti? Aš, atvirai pasakius, neįsivaizduoju… Teoriškai argumentacija tokiam ilgam terminui galėtų būtį, kad kasacijoje sprendžiami tik patys sudėtingiausi teisės aiškinimo klausimai. TEORIŠKAI… Praktiškai toks ilgas kasacinio skundo terminas leidžia kasatoriams žaisti, tai yra po kelis kartus paduoti lygiai tą patį, pirmą kartą nepriimtą, skundą, kai Lietuvos Aukščiausiajame Teisme pasikeičia kasacinio skundo atrankos kolegija. Būtų mano valia, aš sutrumpinčiau kasacinio skundo padavimo terminą, nes tikrai 3 mėnesių nereikia parašyti nė vienam kasaciniam skundui.

Mano galutinė išvada būtų tokia, kad šie siūlomi pakeitimai yra totali nesąmonė, kurie prisidės tik prie proceso vilkinimo, o ne teisių gynybos. Norint pilnai įgyvendinti šiuos pakeitimus, reikia unifikuoti visų procesinių dokumentų šriftus, tarpus tarp eilučių, atitraukimus nuo paraštės, lapas prirašytas iš vienos ar abiejų pusių ir t.t., ko Seimo nariai nepadaro, taip suteikdami piktnaudžiavimui dar didesnes galimybes. Priimdami šiuos skundus vietoje aiškių, konkrečių terminų teisėjai (padėjėjai) turės dar suskaičiuoti bylos lapus, o tada paskaičiuoti, kiek pailgėja terminas? Jeigu yra teisininkų, kurie nespėja esamais terminais pateikti apeliacinių, kasacinių skundų – metas keisti profesiją…

Siūlomos kasacijos proceso pataisos – teisėkūros brokas

Šių metų vasario 28 d. Seimo narė N. Venckienė įregistravo civilinio proceso kodekso pataisas, kuriais siekia patobulinti procesą kasacinėje instancijoje. Atrodo, pataisomis siekiama kelių tikslų:

  1. Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių skundų atrankos kolegiją;
  2. Įpareigoti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus.

Trumpai apibendrinant, bandoma siekti daugiau teisingumo. Kai pirmą kartą perskaičiau pakeitimus – labai nusistebėjau ir nusprendžiau susirasti aiškinamąjį raštą (nuoroda čia), kurio esmines nuostatas pacituosiu:

“Šiuo metu taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002 Nr. 36-1340) nuostatas, kasacinio skundo priėmimo klausimas yra sprendžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau –  LAT) pirmininko ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko iš trijų teisėjų sudarytos atrankos kolegijos. Dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse išvardyti trys kasacijos pagrindai. Šiuo metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendžia tik teisės taikymo klausimus, tačiau nevertina faktinių bylos aplinkybių, kurios dažnai iškraipomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Pasitaiko atvejų, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija analogiškų kasacinių skundų priėmimo klausimą išsprendžia skirtingai: vieni skundai yra priimami nagrinėjimui, kiti – ne. Neretai būna ir tokių atvejų, kai pasikeitus teisėjų atrankos kolegijos sudėčiai tas pats kasacinis skundas, kuris buvo atsisakytas priimti – priimamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis reglamentuoja, jog Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Taigi kiekvieno besibylinėjančio asmens lūkesčiai gali būti pateisinti, jeigu jo byla bus išnagrinėta visose trijose teismų instancijose, t.y. ir kasacinėje instancijoje – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Pagal dabartinį reglamentavimą kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, šį teismą taip pat saisto pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, analizuoti ne tik pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismo padarytus materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, bet ir faktines bylos aplinkybes, kurių neištyrė arba kurias neteisingai įvertino pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismas.

Konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, suponuoja kiekvieno asmens teisę į kasaciją. Teismo procesas turi būti sąžiningas, patogus ne tik teismui, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jo principus, galimai padidintų pasitikėjimą teismais.

Pateiktu projektu, siekiant kasatoriams sudaryti realias galimybes pašalinti kasacinio skundo trūkumus, nustatomi ir kasacinio skundo priėmimo terminai – ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo kasacinio skundo gavimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.“

Šį įrašą struktūriškai rašau skirstydamas į dvi dalis, pagal siūlomus pakeitimus.

Pirmiausia apie atrankos kolegiją. Man asmeniškai nėra didelio skirtumo, ar kasacinį skundą priiminės speciali atrankos kolegija, ar jau kolegija, kuri nagrinėtų tą skundą iš esmės. Tačiau siūlau dar kartą atkreipti dėmesį į aiškinamojo rašto argumentaciją:

“Pasitaiko atvejų, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija analogiškų kasacinių skundų priėmimo klausimą išsprendžia skirtingai: vieni skundai yra priimami nagrinėjimui, kiti – ne. Neretai būna ir tokių atvejų, kai pasikeitus teisėjų atrankos kolegijos sudėčiai tas pats kasacinis skundas, kuris buvo atsisakytas priimti – priimamas.“

Taip, iš praktikos žinau, kad tokių atvejų pasitaiko. Dabartinis atrankos kolegijos teisinis reguliavimas yra sukonstruotas taip, kad esant menkiausiai teisėjo abejonei dėl teisės aiškinimo klausimo – kasacinis skundas priimamas t.y. užtenka vieno iš kolegijos teisėjo balso, kad priimti kasacinį skundą. Siūlomais pakeitimais tai darytų vietoje atrankos kolegijos jau bylą nagrinėsianti kolegija. Ką tai keičia? Nieko, tik iš esmės gali pakenkti vienodam teisės aiškinimui. Esu rašęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai turi specializacijas ir neretai bylos yra skirstomos būtent pagal jas. Taip siekiama, kad tam tikrų kategorijų bylas pvz.: iš sutarčių, daiktinių, viešųjų pirkimų, darbo santykių nagrinėtų ir vienodą praktiką formuotų tie patys teisėjai, kurių specializacijos leidžia gilintis būtent į konkrečias sritis. Panaikinus atrankos kolegiją užkertamas kelias skirstyti bylas, nes bylą nagrinės kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendusi kolegija.

Grįžtant prie N. Venckienės argumentacijos, ji kaip trūkumą vertina tai, kad tą patį skundą gali priimti, kai pasikeičia atrankos kolegija. Taip, kartais tai pasitaiko. Bet argi tai trūkumas, kai asmuo vis gi dar gali pasiekti kasaciją? Siūlomais pakeitimais, jeigu jau ne atrankos kolegija, o jau dabar kartu ir bylą nagrinėjanti kolegija atmestų kasacinį skundą, tai tą patį skundą būtų galima pateikti iš karto, nes nebelieka atrankos kolegijos, kuri keičiasi kas mėnesį, o yra didžiulis šansas, kad tas pats skundas pateks tiesiog kitai trijų teisėjų kolegijai, nes pakeitimai nenumato jokių kasacinio skundo pakartotinio pateikimo ribojimų. Priešingai, pakeitimuose nustatytas kasacinio skundo priėmimo terminas t.y. bylą nagrinėjanti teisėjų kolegiją kasacinio skundo priėmimo klausimą turės išspręsti per tris darbo dienas nuo jo gavimo momento! Tai reiškia, kad idealiu atveju tą patį kasacinį skundą būtų galima padavinėti po du kartus į savaitę. Gera pakeitimų logika ir motyvai? Kadangi kasacinio skundo padavimo terminas trys mėnesiai, tai kiek kartų dabar būtų galima paduoti tą patį kasacinį skundą kas tris darbo dienas?

Kiek gi kartų būtų drįstama atmesti kasacinį skundą vadovaujantis CPK 346 str. nustatytais kasacinio skundo pagrindais? Čia ir kabliukas, kodėl kolegijos neatmetinėtų kasacinių skundų – N. Venckienė siūlo tiesiog išbraukti visą šį straipsnį iš kodekso.. Tai reiškia, kad kasacija niekuo neribota ir teismas neturi pagrindų (išskyrus formalius skundo trūkumus, kuriuos pašalinus galima vėl paduoti kasacinį skundą), kaip atmesti kasacinį skundą. Tai reiškia, kad jis turės priimti absoliučiai visus kasacinius skundus. Tai reiškia, kad tai nebėra kasaciniai skundai, nes su šiuo pakeitimų paketu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tampa antra apeliacine instancija.  Kasacijos kaip instituto esmė, kad tiriami tik teisės, o ne fakto klausimai, o panaikinus šį esminį skirtumą dingsta ir kasacija. Todėl pakeitimai nelogiški net juridinės technikos prasme, nes žodį “kasacija“ reikia visur pakeisti žodžių junginiu “antroji apeliacija“.

Jei šie pakeitimai būtų priimti – susidomėjęs stebėčiau, kaip LAT’as vykdo jam CPK 4 str. pavestą viešąją kasacijos funkciją t.y. vienodą praktikos formavimą. Jeigu dabar per metus LAT’as išnagrinėja apie 600-700 kasacinių skundų, tai tapęs antrąja apeliacija jis turės išnagrinėti visus skundus, iš apygardų teismų ir Lietuvos apeliacinio teismo. Vargšai tie 18 teisėjų… Įdomu, kiek truks bylos nagrinėjimas LAT’e? Spėčiau, kokius 5-10 metų. Ai, bet aiškinamojo rašto lentelėje nurodoma, kad projektas neturės jokios įtakos verslo plėtrai, EŽTK atitinka, papildomų lėšų pakeitimams įgyvendinti nereikės. Tai reiškia, kad teisėjų skaičius liks tas pats, kad nepralaimėsime bylų EŽŽT dėl pernelyg ilgo proceso, nes EŽTT laikosi pozicijos, kad lėtas teisingumas – nėra teisingumas. Arba, kad nėra įtakos verslui: įsivaizduokime apeliacinė instancija priima sprendimą, kur priteisia kokius 10 mln. lt, sprendimas iš karto įsiteisėja, pralaimėjusi šalis paduoda kasacinį antrą apeliacinį skundą, ir LAT’as spręsdamas fakto klausimus po 10 metų nustato, kad pirmoji apeliacinė instancija priėmė neteisingą sprendimą, kas suponuotų pareigą grąžinti 10 mln. lt. Pasirodo, per tuos 10 metų, tas juridinis asmuo jau yra seniai bankrutavęs… Aišku, čia pateikiau hipotetinį hiperbolizuotą pavyzdį, kaip gali vykti teisingumas. Šiaip čia didžiulis simptomas, kad Seimo nariai, teikdami pakeitimus, aiškinamojo rašto lentelę pildo į visas grafas rašydami “nėra“, “nebus“ ir pan. Mano nekuklia nuomone, tokie žmonės negali būti prileisti prie įstatymų leidybos, nes čia yra tas pats, kas duoti šimpanzei pilotuoti lėktuvą… Tačiau čia ne šio komentaro tema.

Gali kilti klausimas, kaip išvis LAT’as, spręsdamas fakto klausimus, užtikrins daugiau teisingumo? Projekto autorė teigia, kad:

“Šiuo metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendžia tik teisės taikymo klausimus, tačiau nevertina faktinių bylos aplinkybių, kurios dažnai iškraipomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.“

Visų pirma, tai reiškia, jog autorė mano, kad pirmoji ir apeliacinė instancija yra nekompetentingos. Tačiau argi LAT’as netaiso šių klaidų? CPK 359 ir 360 str. leidžia LAT’ui gražinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui. Kada LAT’as naudojasi šia teise? Jis ja naudojasi būtent tais atvejais, kai fakto klausimai neleidžia teisingai išnagrinėti bylos t.y. žemesnės instancijos teismai blogai taikė įrodinėjimo taisykles. Užtenka atsiversti LAT’o nutartis, kuriomis procesas grąžintas į žemesnes instancijas, kad pamatytume, kokie tai atvejai. Na, pvz:

“Ieškovas savo reikalavimą uždrausti prieigą prie kasatoriaus valdomame tinklalapyje saugomos informacijos grindė tuo, kad ji neatitinka tikrovės, žemina jo dalykinę reputaciją (t. y. yra šmeižianti). Tai reiškia, kad byloje turėjo būti nustatyta, kad prašomi pašalinti teiginiai yra, pirma, faktinio pobūdžio, o ne vertinamieji, antra, jie gebėjo sukelti žymios žalos ieškovo reputacijai, tačiau bylą nagrinėję teismai, netinkamai taikę materialiosios teisės normas, reglamentuojančias informacijos neskelbtinumą, šių aplinkybių netyrė, informacijos neteisėtumo nenustatinėjo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis uždrausti visas galimas prieigas per Lietuvos Respublikoje veikiantį viešo naudojimo kompiuterių tinklą prie kasatoriaus administruojamoje svetainėje http://www.skundai.lt saugomos draudžiamos skleisti, platinti ir skelbti informacijos, naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).“

Arba:

“Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą  nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 26 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 27 straipsnio 9 dalies ir CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kada ieškovas iš tikrųjų sužinojo ar turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą, yra fakto klausimas, kuris nagrinėjant bylą kasacine tvarka negali būti nustatinėjamas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.“

Tai kame problema, ypač nepamirštant, kad pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Kam LAT’ą versti antra apeliacija, panaikinant visus kasacijos ribojimus, jeigu yra instrumentai projekto autorės nurodytiems baubams išvaikyti? Ar labai dažnai pasitaiko, kad LAT’as grąžina bylas žemesnės instancijos teismams? 2012 m. statistikos neturiu, bet teismas pateikia 2011 m. statistiką. Tais metais priimta apie 650 skundų, grąžinta žemesnėms instancijos teismams nagrinėti iš naujo 96 bylos. Ką sako šie skaičiai? Gražintųbylų kiekis nėra nei didelis, nei mažas, tačiau tai parodo, kad LAT’as pastebi esamas fakto klaidas, kurios iš esmės susijusios su tinkamu įrodinėjimo normų taikymų ir priverčia žemesnės instancijos teismus jas taisyti. Kam tada LAT’ui trečią kartą spręsti fakto klausimus? Kiek reikia instancijų, kad priimti teisingą sprendimą? Berods Sovietų Sąjungoje esant reikalui buvo galima pereiti 7 instancijas… Šiais pakeitimais daugiau teisingumo tikrai nebus. Pats esu priešininkas net to, kad Lietuvos Aukščiausiasis vykdytų vadinamąją privačiąją kasacijos funkciją.

Siūlomuose pakeitimuose CPK 347 str. 3 d. 3 punktas pakeičiamas taip:

“3) nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina šio Kodekso 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo, nutarties ar jų dalių neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės;“

Ar ši norma reikštų, kad LAT’ui galima pateikti naujus įrodymus? Atrodo, taip. Tai būtų įrodymai, patvirtinantys apeliacinės instancijos sprendimo neteisėtumą. Nors apeliacijoje jau ribotas įrodymų pateikimas, tai kasacijoje jų galima pateikti dar šiek tiek.. Po to, LAT’as tirs ir vertins ne tik naujus, bet ir pirmosios ir apeliacinės instancijos įrodymus… Kiek mes dar galime skatinti bylinėjimąsi? Šie pakeitimai su neribota antrąja apeliacija veda prie dar mažesnės pirmosios ir apeliacinės instancijos reikšmes. Maža to, kad kažkada Konstitucinis Teismas suteikė teisę į neribotą apeliaciją ir taip pirmąją instanciją padarė apšilimu prieš kovą, tai dabar siekiama kasaciją su neribojamu kasacinių skundų padaryti antrąja apeliacija…

Pakeitimus autorė grindžia tokia logine grandine: “Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis reglamentuoja, jog Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Taigi kiekvieno besibylinėjančio asmens lūkesčiai gali būti pateisinti, jeigu jo byla bus išnagrinėta visose trijose teismų instancijose, t.y. ir kasacinėje instancijoje – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.“

Kadangi Konstitucijoje nurodytas X kiekis teismų, tai kiekvienas asmuo turi pereiti juos visus. Toliau autorė nurodo, kad:

“Konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, suponuoja kiekvieno asmens teisę į kasaciją. Teismo procesas turi būti sąžiningas, patogus ne tik teismui, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jo principus, galimai padidintų pasitikėjimą teismais.“

Kas man galite atsakyti, kaip ribota kasacija t.y. kasacija, kur yra savo prasme KASACIJA riboja asmenų lygybę prieš įstatymą? Jeigu absoliučiai visiems kasacijos priėmimo pagrindai yra vienodi ir niekas nėra niekaip diskriminuojamas???? Teiginys, kad kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jos principus ir galimai padidintų pasitikėjimą teismais – profanacijos viršūnė. Kiek žinau autorė 12 m. dirbo teisėja. Pasakysiu paprastai – teismo procese, jeigu nesudaroma taikos sutartis, visada yra pralaimėjusi pusė, o tai suponuoja, kad kažkuri šalis VISADA bus nepatenkinta teismo sprendimu. Dar karta klausiu, kiek reikia instancijų, kad visi būtų patenkinti, jeigu po kiekvienos instancijos visada kažkas bus nepatenkintas. Pasinaudokime garsaus krepšininko, o dabar trenerio R. Kurtinaičio citata ir padarykime analogija: teismo procesas – ne seksas, abi šalys patenkintos nebus…

Kadangi jau parašiau 2000 žodžių tekstą  (p.s. tie, kurie sugebėjote iki čia perskaityti – mylite civilinį procesą, arba mano nerišlius tekstus), kurį abejoju ar kas įveiks iki galo, į detales, tokios kaip sisteminis pataisų brokas nesileisiu, tik parodysiu vieną pavyzdį. Minėjau, kad iš kodekso braukiama lauk 346 str., tačiau paliekama 359 str. 3 d. 3. “kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs šio Kodekso 346 straipsnyje numatytus pagrindus.“ Taigi 346 nebėra, todėl minėta norma lieka kabėti ore…

Nenoriu komentaro pabaigti bloga nata, todėl apibendrindamas manau, kad šie pakeitimai yra gera medžiaga civilinio proceso seminarus vedantiems dėstytojams, kaip praktinė užduotis “įvertinkite šiuos CPK pakeitimus“, kai per seminarus nagrinėjama kasacijos tema. Parodytų, kaip studentai supranta kasacijos prasmę… Geriau šie pakeitimai būtų registruoti vasario 29…

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisako dėl savo statuso

 2011 m. lapkričio 21 d. nutartyje 3K-3-439/2011 LAT’as pasisakė dėl savo statuso ir kasacijos funkcijų. Aš jau daugiau kaip metus laiko planuoju parašyti įrašą apie kasacijos funkcijas (viešąją ir privačiąją), tačiau vis neprisiruošiu. Manau, tarp šių funkcijų egzistuoja rimtas disbalansas, kurį artimiausiu metu norėčiau pakomentuoti. O kol kas pateikiu citatą iš minėtos nutarties:

“Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų ir nurodymų nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdama į tai ir į byloje teismų priimtus procesinius sprendimus (nutartis), teisėjų kolegija sprendžia, kad būtina pasisakyti dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuso ir šio teismo bei kitų bendrosios kompetencijos teismų tarpusavio santykio procesinės kompetencijos aspektu.

Konstitucinio Teismo konstatuota, kad pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų sistemą, kaip institucijų sistemą, sudaro keturių grandžių   teismai: pirmoji (žemiausioji) grandis – apylinkių teismai, antroji grandis – apygardų teismai,  trečioji grandis – Lietuvos apeliacinis teismas, ketvirtoji (aukščiausioji) grandis – Lietuvos  Aukščiausiasis Teismas. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas inter alia pažymėjo, kad pagal   Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti  tokios teismų  praktikos, kuriais būtų ištrintas esminis skirtumas tarp bylų proceso pirmosios instancijos teisme, bylų     proceso apeliacinės  instancijos teisme ir (arba) bylų proceso kasacinės instancijos teisme, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų paneigta Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, ir (arba) Lietuvos Aukščiausiojo  Teismo, kaip kasacinės instancijos teismo, konstitucinė prigimtis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statusas ir kompetencija apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei proceso kodeksuose (CPK, BKP). Būdamas vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užima ypatingą vietą bendrosios kompetencijos teismų sistemoje. Kasacija yra ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik išimtiniais atvejais, kuriuos apibrėžia CPK 346 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinio, paskirtis – per kasacinėse nutartyse suformuotus precedentus užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje (viešoji kasacijos funkcija). Būdamas kasacinis teismas ir atlikdamas viešąją kasacijos funkciją, tuo pačiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ir vienas iš bendrosios kompetencijos teismų, vykdantis teisingumą konkrečioje byloje (privačioji kasacijos funkcija). CPK 362 straipsnyje nurodyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Pagal CPK 359 straipsnio 1 dalį ir 360 straipsnį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, turi teisę: sprendimą ar nutartį palikti nepakeistą; pakeisti; panaikinti ir palikti galioti vieną iš pirmiau priimtų byloje sprendimų, nutarčių; sprendimą ar nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą; sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui; sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikinti ir bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą. Šios kasacinio teismo teisės, susijusios su teisingumo vykdymu konkrečioje byloje, suteikia galias kasaciniam teismui priimti galutinį ir neginčijamą sprendimą byloje (CPK 362 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne tik vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, tačiau ir vienintelis teismas (išskyrus proceso atnaujinimo atvejus), galintis panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimus ar nutartis. Nors kasacija ir nelaikytina dar viena, papildoma instancija bylai nagrinėti, procesinėmis galiomis (CPK 359 straipsnio 1 dalis, 360 straipsnis) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą gražinus nagrinėti pakartotinai, privalu laikytis tiek jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesniųjų instancijų teismų sprendimai ar nutartys.

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas paisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje, atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesniųjų instancijų teismų sprendimai ar nutartys, nereiškia, kad kasacinis teismas pateikia ar gali pateikti privalomus nurodymus dėl to, kokį galutinį sprendimą turėtų priimti žemesnės grandies teismas. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatuota, kad iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip hierarchinės, nes nė vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu arba organizaciniu atžvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instancijos teismui: pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai nėra pavaldūs nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad teismų procesinis savarankiškumas taikomas ta apimtimi kiek aukštesnės grandies teismai negali duoti konkrečių, privalomų nurodymų dėl bylos baigties, tačiau jis savaime nereiškia, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, gali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesniųjų instancijų teismų sprendimai ar nutartys.“

%d bloggers like this: