Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino notaro vaidmenį hipotekos procese

Prieš keletą metų įvykusi hipotekos reforma yra viena iš svarbesnių pastarojo meto privatinės teisės reformų. Jos rezultatas yra toks, kad notarai iš esmės pakeitė hipotekos teisėjus ir jų funkcijos beveik nebesidubliuoja. Iki reformos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo suformulavęs nuoseklią praktiką dėl hipotekos teisėjo vaidmens, tačiau naujos praktikos, kurioje būtų aiškinamas notaro vaidmuo pastaruoju metu, mano žiniomis, nebuvo. Todėl į savo svarbių nutarčių aplanką įsidėjau 2014 m. birželio 20 d.  LAT’o nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2014. Bylos faktinė situacija nėra labai sudėtinga, pabandysiu ją dar labiau supaprastinti:

Kaip asmuo A siekė įsigyti būstą, todėl nusprendė pasiimti banko paskolą. Žinoma, bankas suteikė paskolą tik tuo atveju, jeigu asmuo A įkeis savo turtą. Po kelerių metų asmuo A nebepajėgė laiku išsimokėti už paimtą paskolą, todėl bankas vienašališkai nutraukė sutartį ir nukreipė išieškojimą į hipoteka įkeistą turtą. Bankas, būdamas hipotekos kreditoriumi, kreipėsi į notarą su prašymu atlikti vykdomąjį įrašą ir išieškoti jo naudai iš asmens A sumą X. Notaras išdavė vykdomąjį įrašą, o asmuo A apskundė notaro veiksmus teismui, nes jo nuomone, vykdomajame įraše turėjo būti nurodytas konkretus turtas, iš kurio turi būti išieškoma skola, taip pat jam atrodė, jog notaras atliko teismo funkciją, nes neapibrėždamas vykdomajame įraše konkretaus turto ir nurodydamas išieškomą sumą X, nepakankant įkeisto turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti, “priteisė“ visą įsiskolinimą bankui kaip teismas.

Tiek pirmoji, tiek apeliacinė instancija atmetė asmens X prašymą. Šių teismų poziciją palaikė ir LAT’as. Kaip ir minėjau, byla nėra labai sudėtinga, įdomesnė šiuo atveju yra teismo argumentacija. Visų pirma jis paaiškino esmines reformos idėjas:

“Nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojus papildytoms ir pakeistoms Civilinio kodekso IV knygos Hipotekos skyriaus nuostatoms, pasikeitė išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra. Nustatyta, kad kreditorius, turintis teisę inicijuoti išieškojimo iš jo naudai sutartine hipoteka įkeisto turto procedūrą, gali gauti vykdomąjį dokumentą, kreipdamasis į notarą su prašymu dėl vykdomojo įrašo padarymo. Taigi buvo atsisakyta kreipimosi į hipotekos teisėją, nes teismai, įsigaliojus naujoms nuostatoms, nedalyvauja hipotekos (įkeitimo) registravimo ir priverstinio išieškojimo procese. Hipotekos kreditorius gali kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo tuo atveju, kai per hipotekos sandoryje nustatytą terminą skolininkas neįvykdo įsipareigojimų arba atsiradus kitiems hipotekos sandoryje nustatytiems pagrindams (CPK 4.192 straipsnio 1 dalis). Supaprastinta išieškojimo iš įkeisto turto tvarka (ne ginčo procedūrų visuma) įstatymų leidėjas siekė vieno iš svarbiausių tikslų – užtikrinti greitą ir koncentruotą privilegijuoto hipotekos kreditoriaus reikalavimo patenkinimą tais atvejais, kai įkeitimu užtikrintas reikalavimas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra skolininko tinkamai įvykdomas arba nėra apskritai įvykdomas.

Remiantis nauju teisiniu reglamentavimu, notaras vykdomuosius įrašus išduoda vadovaudamasis CK 4.192 straipsniu, Notariato įstatymo 491 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr.1R-144 patvirtinto Vykdomųjų įrašų dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą atlikimo tvarkos apraše nustatyta tvarka ir forma. Įsigaliojus įstatymo pakeitimams, notaras perėmė hipotekos teisėjo, kaip teisinį tyrimą atliekančio subjekto, funkcijas. Notaras nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisena (kaip to nedarė ir hipotekos teisėjas), tačiau pažymėtina, kad notaro funkcijos yra siauresnės apimties nei hipotekos teisėjo, nes notaras privalo atlikti tik ribotą teisinį tyrimą ir neturi tikrinti kitų, nei teisės aktuose nurodytų duomenų, jų atitikties (išskyrus atitiktį Hipotekos registro duomenims) ir už juos neatsako.“

Teismas paaiškino, kokius veiksmus turi atlikti hipotekos kreditorius, siekdamas, kad jam būtų išduotas vykdomasis įrašas:

Hipotekos kreditorius privalo pateikti prašyme dėl vykdomojo įrašo atlikimo (CK 4.192 straipsnio 3 dalis, Aprašo 5–6 punktai) šiuos duomenis: kreditorių, skolininką ir įkaito davėją; hipotekos (įkeitimo) kodą Hipotekos registre; negrąžintos skolos dydį (kai išieškoma pagal maksimaliąją hipoteką (įkeitimą), gali būti ir nenurodytas, tačiau privalo būti nurodyta maksimali įkeičiamu daiktu užtikrinamų įsipareigojimų apsaugojimo suma) ir palūkanų dydį, sandorio šalims susitarus, kad maksimaliąją hipoteka užtikrinamos netesybos ir (arba) bauda kreditoriaus nuostoliai, –netesybų ir (arba) nuostolių dydį; tais atvejais, kai reikalaujama prieš terminą patenkinti hipoteka (įkeitimu) užtikrintą reikalavimą, nurodyti tokį reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Taip pat kartu su prašymu turi būti pateikiamas hipotekos (įkeitimo) sandoris, jame nurodomi tikslūs ir teisingi duomenys, nes būtent hipotekos kreditorius atsako už savo prašyme nurodytų duomenų teisingumą (CK 4.193 straipsnio 3 dalis).“

Po to teismas paaiškino, ką turi daryti notaras, gavęs prašymą išduoti vykdomąjį įrašą:

Notaras turi patikrinti šiuos duomenis (CK 4.192 straipsnio 4 dalis, Notariato įstatymo 491 straipsnis, Aprašo 7 punktas): ar prašymą pateikia asmuo, kuris yra hipotekos kreditorius; ar šiame prašyme nurodyti duomenys atitinka nurodytus Hipotekos registre; ar pasibaigęs hipoteka užtikrintos prievolės įvykdymo terminas, o tuo atveju, kai kreditorius reikalauja prieš terminą patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą, kreditoriaus nurodyti pagrindai yra nustatyti įstatymuose ar hipotekos sandoryje. Notaras tik nustatęs, kad prašyme yra visi Aprašo 6 punkte išvardyti duomenys, pateikti visi nurodyti dokumentai, duomenys atitinka Aprašo 7 punkto reikalavimus, bei prieš tai išsiuntęs skolininkui ir įkaito davėjui Apraše nurodyto turinio pranešimą, atsižvelgdamas į kreditoriaus ir skolininko pateiktus duomenis, atlieka vykdomąjį įrašą arba motyvuotai atsisako jį atlikti (CK 4.192 straipsnio 4 dalis).“

Taip pat teismas nurodė, kad skolininko prieštaravimai dėl kreditoriaus nurodyto skolos dydžio ir (ar) teisinio pagrindo hipotekai (įkeitimui) patenkinti prieš terminą pagrįstumo, pranešimo su siūlymu sumokėti kreditoriui skolą neįteikimas, taip pat ieškinio padavimas nestabdo išieškojimo (notaro vykdomojo įrašo išdavimo) veiksmų (Aprašo 12 punktas; CK 4.1941 straipsnio 6 dalis). Atlikdami vykdomuosius įrašus dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos kreditoriaus rašytinį prašymą, notarai privalo vadovautis Aprašo 4 punktu, kuriame nustatyta, kad vykdomuosius įrašus notaras atlieka naudodamas vykdomojo įrašo formą (Aprašo priedas). Vykdomuoju įrašu notaras siūlo išieškoti iš skolininko per hipotekos (įkeitimo) sandoryje nustatytą terminą nesumokėtą skolos dalį su priklausančiomis palūkanomis, taip pat netesybas ir (ar) nuostolius, jeigu hipoteka (įkeitimas) juos apima (Aprašo 15 punktas).

Tada teismas priėjo prie vienos iš bylos problemų, t.y. kad vykdomajame įraše nebuvo nurodytas konkretus  turtas:

“Nors kasatoriai iš esmės pripažįsta paties vykdomojo įrašo atlikimo procedūrų teisėtumą (jų neginčija), tačiau, remdamiesi CK 4.192 straipsnio 4 dalimi, teigia, kad įpareigojančiame vykdomajame įraše turėjo būti nurodytas konkretus hipoteka įkeistas turtas. Aprašo priede, kaip norminio teisės akto sudedamojoje dalyje, nurodytoje vykdomojo įrašo formoje toks reikalavimas nenustatytas (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis šia forma, vykdomajame įraše aprašomas tik hipotekos sandoris, kurio pagrindu išduodamas vykdomasis įrašas, nenurodant konkretaus hipotekos sandorio pagrindu įkeisto turto. Pažymėtina, kad Aprašo 15 punkto turinys suponuoja, kad vykdomajame įraše, be kita ko, turi būti nurodoma visa susidariusi skolos suma (tiek pagrindinė suma: skola, palūkanos, tiek papildomos sumos: netesybos, nuostoliai, kurių neapima netesybos). <..> Teisėjų kolegija pažymi, kad ši norma reglamentuoja, jog vykdomajame įraše nurodomas maksimalios įkeičiamu daiktu užtikrinamų įsipareigojimų apsaugojimo sumos dydis, ne įkeičiamas daiktas. Taigi notaro vykdomajame įraše, kuris yra vykdomasis dokumentas (CPK 587 straipsnio 8 punktas), aiškiai apibrėžtos antstolio veiklos ribos, kuriose jis privalo veikti vykdymo procese atlikdamas CPK nustatytus veiksmus.“

Galiausiai teismas pasisakė dėl hipotekos apimties, kai skolininkui, kuris yra tuo pačiu metu ir įkaito davėjas, neužtenka įkeisto turto savo įsipareigojimams padengti:

“CK 4.193 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės dėl hipotekos kreditoriaus teisės patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto vertės, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai realizavus įkeistą turtą gaunama mažesnė suma, negu priklauso hipotekos kreditoriui, šis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendrąja įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu atveju aktuali lieka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, pagal kurią hipotekos teisėjo nutartis (šiuo metu, t. y. pakeitus ir papildžius CK, – notaro vykdomasis įrašas) dėl priverstinio skolos išieškojimo suteikia teisę hipotekos kreditoriui patenkinti savo reikalavimus skolininkui visa apimtimi (neapsiribojant vien įkeistu turtu), nesikreipiant į teismą su nauju ieškiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K., D. K., bylos  Nr. 3K-7-364/2010; teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v.J. N.-A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2010; kt.). Kartu paneigiamas kasatorių teiginys, kad notaras, atlikdamas ginčijamą įrašą, prisiėmė teismo vaidmenį (priteisė kreditoriui iš kasatorių skolą); notaras šį veiksmą atliko neviršydamas savo kompetencijos, prieš tai atlikęs tik teisės aktuose reglamentuojamo pobūdžio (atitikties viešojo Hipotekos registro duomenims) tyrimą.“

Šiai savo pozicijai pagrįsti teismas pasiremia ir teisės doktrina:

“Pažymėtina, kad pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos laikosi ir Civilinio kodekso IV knygos komentaro autoriai; ja remdamiesi, nurodo, kad CK 4.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė taikytina tik tais atvejais, kai skolininkas ir įkaito davėjas sutampa ir netaikoma svetimo turto hipotekos atveju, kai įkeisto turto savininkas atsako tik įkeisto turto verte (Civilinio kodekso komentaras. Ketvirtoji knyga. Daiktinė teisė. Vilnius, Justitia, 2014, p. 114-115). Tačiau tai skirta  būsimiems priverstinio vykdymo veiksmams, o šiuo atveju notaro vykdomasis  įrašas  apibrėžia antstolio veiklos ribas, į kurias jis privalo atsižvelgti vykdymo procese atlikdamas CPK nustatytus veiksmus.“

Iš tiesų, gražiai surašyta nutartis, atskleidžianti notaro vaidmenį hipotekos procese ir kartu parodanti, kaip nueiti kelią nuo prašymo notarui išduoti vykdomąjį įrašą iki vykdymo proceso.

Pareikštinė (savininko) hipoteka po reformos

Prieš Kalėdas Seimas suspėjo priimti teisingumo ministerijos pateiktus civilinio ir civilinio proceso kodekso pakeitimus, susijusius su hipotekos teisiniu reguliavimu. Atėjo metas panagrinėti padarytus pakeitimus. Šį kartą noriu skirti dėmesį pareikštinei hipotekai, kuri doktrinoje dar vadinama savininko hipoteka. Manau, kad padaryti pakeitimai juridinės technikos prasme nėra visai tikslūs. Su šia hipotekos rūšimi savo praktikoje dar nesu susidūręs, todėl šis įrašas grynai teorinis.

Mano nuomone, klaidos yra padarytos CK 4.175 str. 2 dalyje. Joje nurodoma:

“Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu. Sutartinė hipoteka, kuri atsiranda įkeičiamo daikto savininko vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu, vadinama pareikštine hipoteka. Pareikštine hipoteka įkeisto daikto savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti yra nustatyta pareikštinė hipoteka.“

Visų pirma nurodoma, jog sutartinė hipoteka gali atsirasti vienašalio sandorio pagrindu. Su tuo niekaip negaliu sutikti. Pareikštinės (savininko) hipotekos pagrindas yra vienašalis sandoris (pareiškimas), tačiau ši hipoteka nėra sutartinė. Joje egzistuoja tik viena šalis t.y. lakšto savininkas (turėtojas) t.y. nėra dviejų ar daugiau asmenų susitarimo. Ši hipoteka virs sutartine, tuo atveju, kai atsiras kreditorius ir užtikrinama prievolė t.y. hipoteka virs vardine. Esant tik pareikštinei hipotekai nėra kreditoriaus.

Iš to seka ir antroji klaida, nes nustatyta, jog “pareikštine hipoteka savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui yra nustatyta pareikštinė hipoteka“. Aiškinant šią normos dalį vien logiškai ir lingvistiškai gautųsi, kad turime nuo pagrindinės prievolės nepriklausantį prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Kažką panašaus į savarankišką (nepriklausomą) garantiją. Tačiau visiems, išskyrus nepriklausomą garantiją, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdams yra būdingas akcesoriškumas. Taip atrodo todėl, kad neatskirtas momentas, kada pareikštinė hipoteka virsta vardine (sutartine). Esmė yra tame, kad tik įregistravus pareikštinę hipoteką nėra nei kreditoriaus, nei pagrindinės prievolės (PAGRINDINĖ PRIEVOLĖ NEEGZISTUOJA) t.y. užtikrinamosios prievolės. Tik hipotekai virtus vardine, atsiranda ja užtikrinama prievolė ir tada hipoteka tampa priklausoma. Realiai ji nepriklausoma, tik kol netampa vardine. Tačiau pakeitimai nurodo, kad “KURIOS ĮVYKDYMUI UŽTRIKRINTI YRA NUSTATYTA PAREIŠKTINĖ HIPOTEKA“, šią klaidą turės taisyti teismai, aiškindami savininko hipotekos prasmę. Docentas Egidijus Baranauskas pareikštinę hipoteką aiškina taip:

“Savininkui įregistravus vienašalį pareiškimą, iki jo jo įforminimo vardiniu hipotekos lakštu, hipoteka egzistuoja nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės. Šiuo metu įkaito davėjas iš esmės gali pasirinkti ir kreditorių, ir užtikrinamą prievolę. Hipoteka galios tol, kol savininkas jos nepanaikins. Tačiau tokios hipotekos turinyje nėra pagrindinės subjektinės teisės – kreditoriaus teisės nukreipti išieškojimą į įkeistą daiktą. Jos nėra todėl, kad nėra vieno įkeitimo subjekto. Ir pats kreditorius, ir užtikrinama prievolė yra įsivaizduojami, o lakšte įtvirtinta teisė – abstrakti. Tokią vienašaliu daikto savininko pareiškimu įregistruotą hipoteką galima vadinti kvazihipoteka.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja Janina Stripeikienė, nagrinėdama įkeitimo akcesoriškumo klausimus, rašo:

“E. Baranauskas moksliniame darbe padarė išvadą, kad Lietuvos įkeitimo teisei atsirasti pagrindinė prievolė nėra būtina, tačiau yra conditio sine qua non jai įgyvendinti. Tenka sutikti, kad yra galimybė įkeisti turtą ar turtines teises ir nesant prievolei, kurią siekiama užtikrinti (pareikštinė hipoteka, būsimosios prievolės užtikrinimas), tačiau, taikant įkeitimo teisę ir gavus kreditą, pareikštinė hipoteka tampa akcesoriška, t. y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.“

Taigi šio įrašo tikslas buvo parodyti, kokia yra pareikštinės hipotekos virtimo vardine momento svarba, taip pat įrodyti, jog pareikštinei hipotekai virtus vartine t.y. jau atsiradus užtikrinamai prievolei ir kreditoriui – ji tampa akcesorine t.y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.

Kol kas tokios pirmosios pastabos dėl hipotekos reformos teisinio reguliavimo..