Siūlomos kasacijos proceso pataisos – teisėkūros brokas

Šių metų vasario 28 d. Seimo narė N. Venckienė įregistravo civilinio proceso kodekso pataisas, kuriais siekia patobulinti procesą kasacinėje instancijoje. Atrodo, pataisomis siekiama kelių tikslų:

  1. Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių skundų atrankos kolegiją;
  2. Įpareigoti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus.

Trumpai apibendrinant, bandoma siekti daugiau teisingumo. Kai pirmą kartą perskaičiau pakeitimus – labai nusistebėjau ir nusprendžiau susirasti aiškinamąjį raštą (nuoroda čia), kurio esmines nuostatas pacituosiu:

“Šiuo metu taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002 Nr. 36-1340) nuostatas, kasacinio skundo priėmimo klausimas yra sprendžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau –  LAT) pirmininko ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko iš trijų teisėjų sudarytos atrankos kolegijos. Dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse išvardyti trys kasacijos pagrindai. Šiuo metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendžia tik teisės taikymo klausimus, tačiau nevertina faktinių bylos aplinkybių, kurios dažnai iškraipomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Pasitaiko atvejų, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija analogiškų kasacinių skundų priėmimo klausimą išsprendžia skirtingai: vieni skundai yra priimami nagrinėjimui, kiti – ne. Neretai būna ir tokių atvejų, kai pasikeitus teisėjų atrankos kolegijos sudėčiai tas pats kasacinis skundas, kuris buvo atsisakytas priimti – priimamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis reglamentuoja, jog Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Taigi kiekvieno besibylinėjančio asmens lūkesčiai gali būti pateisinti, jeigu jo byla bus išnagrinėta visose trijose teismų instancijose, t.y. ir kasacinėje instancijoje – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Pagal dabartinį reglamentavimą kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, šį teismą taip pat saisto pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, analizuoti ne tik pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismo padarytus materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, bet ir faktines bylos aplinkybes, kurių neištyrė arba kurias neteisingai įvertino pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismas.

Konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, suponuoja kiekvieno asmens teisę į kasaciją. Teismo procesas turi būti sąžiningas, patogus ne tik teismui, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jo principus, galimai padidintų pasitikėjimą teismais.

Pateiktu projektu, siekiant kasatoriams sudaryti realias galimybes pašalinti kasacinio skundo trūkumus, nustatomi ir kasacinio skundo priėmimo terminai – ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo kasacinio skundo gavimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.“

Šį įrašą struktūriškai rašau skirstydamas į dvi dalis, pagal siūlomus pakeitimus.

Pirmiausia apie atrankos kolegiją. Man asmeniškai nėra didelio skirtumo, ar kasacinį skundą priiminės speciali atrankos kolegija, ar jau kolegija, kuri nagrinėtų tą skundą iš esmės. Tačiau siūlau dar kartą atkreipti dėmesį į aiškinamojo rašto argumentaciją:

“Pasitaiko atvejų, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija analogiškų kasacinių skundų priėmimo klausimą išsprendžia skirtingai: vieni skundai yra priimami nagrinėjimui, kiti – ne. Neretai būna ir tokių atvejų, kai pasikeitus teisėjų atrankos kolegijos sudėčiai tas pats kasacinis skundas, kuris buvo atsisakytas priimti – priimamas.“

Taip, iš praktikos žinau, kad tokių atvejų pasitaiko. Dabartinis atrankos kolegijos teisinis reguliavimas yra sukonstruotas taip, kad esant menkiausiai teisėjo abejonei dėl teisės aiškinimo klausimo – kasacinis skundas priimamas t.y. užtenka vieno iš kolegijos teisėjo balso, kad priimti kasacinį skundą. Siūlomais pakeitimais tai darytų vietoje atrankos kolegijos jau bylą nagrinėsianti kolegija. Ką tai keičia? Nieko, tik iš esmės gali pakenkti vienodam teisės aiškinimui. Esu rašęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai turi specializacijas ir neretai bylos yra skirstomos būtent pagal jas. Taip siekiama, kad tam tikrų kategorijų bylas pvz.: iš sutarčių, daiktinių, viešųjų pirkimų, darbo santykių nagrinėtų ir vienodą praktiką formuotų tie patys teisėjai, kurių specializacijos leidžia gilintis būtent į konkrečias sritis. Panaikinus atrankos kolegiją užkertamas kelias skirstyti bylas, nes bylą nagrinės kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendusi kolegija.

Grįžtant prie N. Venckienės argumentacijos, ji kaip trūkumą vertina tai, kad tą patį skundą gali priimti, kai pasikeičia atrankos kolegija. Taip, kartais tai pasitaiko. Bet argi tai trūkumas, kai asmuo vis gi dar gali pasiekti kasaciją? Siūlomais pakeitimais, jeigu jau ne atrankos kolegija, o jau dabar kartu ir bylą nagrinėjanti kolegija atmestų kasacinį skundą, tai tą patį skundą būtų galima pateikti iš karto, nes nebelieka atrankos kolegijos, kuri keičiasi kas mėnesį, o yra didžiulis šansas, kad tas pats skundas pateks tiesiog kitai trijų teisėjų kolegijai, nes pakeitimai nenumato jokių kasacinio skundo pakartotinio pateikimo ribojimų. Priešingai, pakeitimuose nustatytas kasacinio skundo priėmimo terminas t.y. bylą nagrinėjanti teisėjų kolegiją kasacinio skundo priėmimo klausimą turės išspręsti per tris darbo dienas nuo jo gavimo momento! Tai reiškia, kad idealiu atveju tą patį kasacinį skundą būtų galima padavinėti po du kartus į savaitę. Gera pakeitimų logika ir motyvai? Kadangi kasacinio skundo padavimo terminas trys mėnesiai, tai kiek kartų dabar būtų galima paduoti tą patį kasacinį skundą kas tris darbo dienas?

Kiek gi kartų būtų drįstama atmesti kasacinį skundą vadovaujantis CPK 346 str. nustatytais kasacinio skundo pagrindais? Čia ir kabliukas, kodėl kolegijos neatmetinėtų kasacinių skundų – N. Venckienė siūlo tiesiog išbraukti visą šį straipsnį iš kodekso.. Tai reiškia, kad kasacija niekuo neribota ir teismas neturi pagrindų (išskyrus formalius skundo trūkumus, kuriuos pašalinus galima vėl paduoti kasacinį skundą), kaip atmesti kasacinį skundą. Tai reiškia, kad jis turės priimti absoliučiai visus kasacinius skundus. Tai reiškia, kad tai nebėra kasaciniai skundai, nes su šiuo pakeitimų paketu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tampa antra apeliacine instancija.  Kasacijos kaip instituto esmė, kad tiriami tik teisės, o ne fakto klausimai, o panaikinus šį esminį skirtumą dingsta ir kasacija. Todėl pakeitimai nelogiški net juridinės technikos prasme, nes žodį “kasacija“ reikia visur pakeisti žodžių junginiu “antroji apeliacija“.

Jei šie pakeitimai būtų priimti – susidomėjęs stebėčiau, kaip LAT’as vykdo jam CPK 4 str. pavestą viešąją kasacijos funkciją t.y. vienodą praktikos formavimą. Jeigu dabar per metus LAT’as išnagrinėja apie 600-700 kasacinių skundų, tai tapęs antrąja apeliacija jis turės išnagrinėti visus skundus, iš apygardų teismų ir Lietuvos apeliacinio teismo. Vargšai tie 18 teisėjų… Įdomu, kiek truks bylos nagrinėjimas LAT’e? Spėčiau, kokius 5-10 metų. Ai, bet aiškinamojo rašto lentelėje nurodoma, kad projektas neturės jokios įtakos verslo plėtrai, EŽTK atitinka, papildomų lėšų pakeitimams įgyvendinti nereikės. Tai reiškia, kad teisėjų skaičius liks tas pats, kad nepralaimėsime bylų EŽŽT dėl pernelyg ilgo proceso, nes EŽTT laikosi pozicijos, kad lėtas teisingumas – nėra teisingumas. Arba, kad nėra įtakos verslui: įsivaizduokime apeliacinė instancija priima sprendimą, kur priteisia kokius 10 mln. lt, sprendimas iš karto įsiteisėja, pralaimėjusi šalis paduoda kasacinį antrą apeliacinį skundą, ir LAT’as spręsdamas fakto klausimus po 10 metų nustato, kad pirmoji apeliacinė instancija priėmė neteisingą sprendimą, kas suponuotų pareigą grąžinti 10 mln. lt. Pasirodo, per tuos 10 metų, tas juridinis asmuo jau yra seniai bankrutavęs… Aišku, čia pateikiau hipotetinį hiperbolizuotą pavyzdį, kaip gali vykti teisingumas. Šiaip čia didžiulis simptomas, kad Seimo nariai, teikdami pakeitimus, aiškinamojo rašto lentelę pildo į visas grafas rašydami “nėra“, “nebus“ ir pan. Mano nekuklia nuomone, tokie žmonės negali būti prileisti prie įstatymų leidybos, nes čia yra tas pats, kas duoti šimpanzei pilotuoti lėktuvą… Tačiau čia ne šio komentaro tema.

Gali kilti klausimas, kaip išvis LAT’as, spręsdamas fakto klausimus, užtikrins daugiau teisingumo? Projekto autorė teigia, kad:

“Šiuo metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendžia tik teisės taikymo klausimus, tačiau nevertina faktinių bylos aplinkybių, kurios dažnai iškraipomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.“

Visų pirma, tai reiškia, jog autorė mano, kad pirmoji ir apeliacinė instancija yra nekompetentingos. Tačiau argi LAT’as netaiso šių klaidų? CPK 359 ir 360 str. leidžia LAT’ui gražinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui. Kada LAT’as naudojasi šia teise? Jis ja naudojasi būtent tais atvejais, kai fakto klausimai neleidžia teisingai išnagrinėti bylos t.y. žemesnės instancijos teismai blogai taikė įrodinėjimo taisykles. Užtenka atsiversti LAT’o nutartis, kuriomis procesas grąžintas į žemesnes instancijas, kad pamatytume, kokie tai atvejai. Na, pvz:

“Ieškovas savo reikalavimą uždrausti prieigą prie kasatoriaus valdomame tinklalapyje saugomos informacijos grindė tuo, kad ji neatitinka tikrovės, žemina jo dalykinę reputaciją (t. y. yra šmeižianti). Tai reiškia, kad byloje turėjo būti nustatyta, kad prašomi pašalinti teiginiai yra, pirma, faktinio pobūdžio, o ne vertinamieji, antra, jie gebėjo sukelti žymios žalos ieškovo reputacijai, tačiau bylą nagrinėję teismai, netinkamai taikę materialiosios teisės normas, reglamentuojančias informacijos neskelbtinumą, šių aplinkybių netyrė, informacijos neteisėtumo nenustatinėjo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis uždrausti visas galimas prieigas per Lietuvos Respublikoje veikiantį viešo naudojimo kompiuterių tinklą prie kasatoriaus administruojamoje svetainėje http://www.skundai.lt saugomos draudžiamos skleisti, platinti ir skelbti informacijos, naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).“

Arba:

“Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą  nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 26 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 27 straipsnio 9 dalies ir CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kada ieškovas iš tikrųjų sužinojo ar turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą, yra fakto klausimas, kuris nagrinėjant bylą kasacine tvarka negali būti nustatinėjamas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.“

Tai kame problema, ypač nepamirštant, kad pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Kam LAT’ą versti antra apeliacija, panaikinant visus kasacijos ribojimus, jeigu yra instrumentai projekto autorės nurodytiems baubams išvaikyti? Ar labai dažnai pasitaiko, kad LAT’as grąžina bylas žemesnės instancijos teismams? 2012 m. statistikos neturiu, bet teismas pateikia 2011 m. statistiką. Tais metais priimta apie 650 skundų, grąžinta žemesnėms instancijos teismams nagrinėti iš naujo 96 bylos. Ką sako šie skaičiai? Gražintųbylų kiekis nėra nei didelis, nei mažas, tačiau tai parodo, kad LAT’as pastebi esamas fakto klaidas, kurios iš esmės susijusios su tinkamu įrodinėjimo normų taikymų ir priverčia žemesnės instancijos teismus jas taisyti. Kam tada LAT’ui trečią kartą spręsti fakto klausimus? Kiek reikia instancijų, kad priimti teisingą sprendimą? Berods Sovietų Sąjungoje esant reikalui buvo galima pereiti 7 instancijas… Šiais pakeitimais daugiau teisingumo tikrai nebus. Pats esu priešininkas net to, kad Lietuvos Aukščiausiasis vykdytų vadinamąją privačiąją kasacijos funkciją.

Siūlomuose pakeitimuose CPK 347 str. 3 d. 3 punktas pakeičiamas taip:

“3) nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina šio Kodekso 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo, nutarties ar jų dalių neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės;“

Ar ši norma reikštų, kad LAT’ui galima pateikti naujus įrodymus? Atrodo, taip. Tai būtų įrodymai, patvirtinantys apeliacinės instancijos sprendimo neteisėtumą. Nors apeliacijoje jau ribotas įrodymų pateikimas, tai kasacijoje jų galima pateikti dar šiek tiek.. Po to, LAT’as tirs ir vertins ne tik naujus, bet ir pirmosios ir apeliacinės instancijos įrodymus… Kiek mes dar galime skatinti bylinėjimąsi? Šie pakeitimai su neribota antrąja apeliacija veda prie dar mažesnės pirmosios ir apeliacinės instancijos reikšmes. Maža to, kad kažkada Konstitucinis Teismas suteikė teisę į neribotą apeliaciją ir taip pirmąją instanciją padarė apšilimu prieš kovą, tai dabar siekiama kasaciją su neribojamu kasacinių skundų padaryti antrąja apeliacija…

Pakeitimus autorė grindžia tokia logine grandine: “Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis reglamentuoja, jog Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Taigi kiekvieno besibylinėjančio asmens lūkesčiai gali būti pateisinti, jeigu jo byla bus išnagrinėta visose trijose teismų instancijose, t.y. ir kasacinėje instancijoje – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.“

Kadangi Konstitucijoje nurodytas X kiekis teismų, tai kiekvienas asmuo turi pereiti juos visus. Toliau autorė nurodo, kad:

“Konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, suponuoja kiekvieno asmens teisę į kasaciją. Teismo procesas turi būti sąžiningas, patogus ne tik teismui, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jo principus, galimai padidintų pasitikėjimą teismais.“

Kas man galite atsakyti, kaip ribota kasacija t.y. kasacija, kur yra savo prasme KASACIJA riboja asmenų lygybę prieš įstatymą? Jeigu absoliučiai visiems kasacijos priėmimo pagrindai yra vienodi ir niekas nėra niekaip diskriminuojamas???? Teiginys, kad kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jos principus ir galimai padidintų pasitikėjimą teismais – profanacijos viršūnė. Kiek žinau autorė 12 m. dirbo teisėja. Pasakysiu paprastai – teismo procese, jeigu nesudaroma taikos sutartis, visada yra pralaimėjusi pusė, o tai suponuoja, kad kažkuri šalis VISADA bus nepatenkinta teismo sprendimu. Dar karta klausiu, kiek reikia instancijų, kad visi būtų patenkinti, jeigu po kiekvienos instancijos visada kažkas bus nepatenkintas. Pasinaudokime garsaus krepšininko, o dabar trenerio R. Kurtinaičio citata ir padarykime analogija: teismo procesas – ne seksas, abi šalys patenkintos nebus…

Kadangi jau parašiau 2000 žodžių tekstą  (p.s. tie, kurie sugebėjote iki čia perskaityti – mylite civilinį procesą, arba mano nerišlius tekstus), kurį abejoju ar kas įveiks iki galo, į detales, tokios kaip sisteminis pataisų brokas nesileisiu, tik parodysiu vieną pavyzdį. Minėjau, kad iš kodekso braukiama lauk 346 str., tačiau paliekama 359 str. 3 d. 3. “kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs šio Kodekso 346 straipsnyje numatytus pagrindus.“ Taigi 346 nebėra, todėl minėta norma lieka kabėti ore…

Nenoriu komentaro pabaigti bloga nata, todėl apibendrindamas manau, kad šie pakeitimai yra gera medžiaga civilinio proceso seminarus vedantiems dėstytojams, kaip praktinė užduotis “įvertinkite šiuos CPK pakeitimus“, kai per seminarus nagrinėjama kasacijos tema. Parodytų, kaip studentai supranta kasacijos prasmę… Geriau šie pakeitimai būtų registruoti vasario 29…

Ar konstitucinės justicijos byloms spręsti reikalingas žodinis procesas?

Praėjusių metų gruodį Seimas priėmė Prezidentūros pateiktus Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – KTĮ) pakeitimus (projektas – XIP-3433), kurių esmė –  galimybė konstitucinės justicijos bylas spręsti rašytinio proceso tvarka. Nepaisant to, šių metų sausį Konstituciniame Teisme (toliau – LRKT) jau įvyko du žodiniai nagrinėjimai. Man, kaip asmeniui keletą kartų dalyvavusiam Konstitucinio Teismo viešose posėdžiuose, kyla klausimas, kodėl vis dar vyksta žodiniai posėdžiai? Bandau ieškoti atsakymo KTĮ pakeitimuose:

“53(1) straipsnis. Bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Bylą teisminiam posėdžiui rengiantis Konstitucinio Teismo teisėjas, nustatęs, kad yra pakankamai duomenų nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, tvarkomajame Konstitucinio Teismo posėdyje siūlo priimti sprendimą skirti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka.

Konstitucinio Teismo motyvuotu sprendimu byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, jeigu iki šio sprendimo priėmimo dalyvaujantys byloje asmenys raštu nepateikia prašymo nagrinėti bylą viešame Konstitucinio Teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

Apie Konstitucinio Teismo sprendimą skirti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka byloje dalyvaujantiems asmenims turi būti pranešta išsiųstu sprendimo nuorašu ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki teisminio posėdžio pradžios.

Bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, proceso dalyviai į teisminį posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, posėdis vyksta laisva forma. Šiame įstatyme nustatytas teises ir pareigas proceso dalyviai įgyvendina raštu iki teisminio posėdžio pradžios.

Nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, Konstitucinis Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, gali priimti sprendimą skirti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.“

Jeigu teisingai sistemiškai suprantu naujas normas, tai reiškia, kad tvarkomajame posėdyje teisėjas tik siūlo skirti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o galutinis sprendimas dėl rašytinio proceso tiesiogiai priklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų valios  t.y. šiems asmenims pateikus prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas privalo nagrinėti būtent žodiniu procesu ir neturi dispozicijos? Jei ši interpretacija teisinga, tada, mano vertinimu, įstatymo pakeitimai – nieko verti, nes jais tiesiog nebus naudojamasi praktiškai.  Mano supratimu, esminė pakeitimų problema, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymu galima užblokuoti rašytinį procesą.

Taigi, sausio mėnesį vieši posėdžiai galėjo būti sąlygojami dviejų priežasčių:

1) bylas rengę teisėjai nematė prasmės siūlyti jas nagrinėti rašytinio proceso tvarka;

2) bylose dalyvavę asmenys “užblokavo“ rašytinį procesą.

Antraštėje keldamas klausimą: “ar konstitucinės justicijos byloms spręsti reikalingas žodinis procesas?“ sąmoningai sufleruoju savo požiūrį, kad nerandu vietos žodiniam procesui Konstituciniame Teisme. Tradiciškai yra įprasta, kad žodinis teismo procesas yra kaip bendroji taisyklė, o rašytinis kaip specialioji t.y. taikoma tam tikrais atvejais. Mano nuomone, konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo specifika turėtų suponuoti atvirkštinę situaciją, kai bendroji taisyklė turėtų būti rašytinis procesas, o žodinis – išimtis.

Priežastis galima būtų vardinti ir vardinti. Pirmiausia, tai bylose dalyvaujančių asmenų specifika. Teismai (juos atstovauja teisėjai), Seimas (Seimo nariai, apsiginklavę teisės specialistais/padėjėjais, Seimo teisės departamentu ir t.t.), Vyriausybė. Šie subjektai ir jų atstovai yra pakankamai kvalifikuoti, kad sugebėtų savo poziciją išdėstyti raštu. Iš tiesų, pažiūrėjus prašymus, kurie patenka į KT ir atsiliepimus į juos, akivaizdžiai matosi, kad jie turi būti maksimaliai įmanomai pagrįsti. Jeigu atkreiptumėte dėmesį į pastaruoju metu atmetamus ir paliekamus nenagrinėtus prašymus, jų esminė problema – pagrįstumas, o tada apie žodinius procesus net neeina kalbos. Pastebėtina tendencija, kad Konstitucinis Teismas (galbūt dėl prašymų gausos?) itin griežtai pradėjo atrinkinėti prašymus. Pavyzdžiui LRKT grąžina prašymą pareiškėjui, nurodydamas:

“Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.
Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.

Matomi griežti reikalavimai. Taikant tokius pagrįstumo kriterijus žodiniai paaiškinai tiesiog netenka prasmės. Gi, bendrosios kompetencijos teismuose vienas iš žodinio proceso prioriteto nustatymo tikslų – teisiškai neišprususi bylos šalis, kuri nesugeba tinkamai “teisine kalba“ suformuluoti savo pozicijos, todėl žodiškumas sąveikauja su teisės būti išklausytam, teisės į tinkamą teismo procesą ir t.t. principais. Konstituciniuose ginčuose, dėl byloje dalyvaujančių asmenų statuso specifikos, žodinio proceso prioritetizavimui nėra jokios objektyvios būtinybės.

Kitas dalykas, kodėl nereikalingas žodinis procesas – konstitucinio ginčo specifika. Čia yra galima ginčytis, bet pasakysiu gana drąsiai, kad LRKT nerenka duomenų, jų nevertina, kaip tai įprastai daro bendrosios kompetencijos pirmosios grandies teismai. Taip, KTĮ 35 str. reglamentuoja įrodymus, 50 str. jų tyrimą ir vertinimą. Iš esmės konstituciniame procese yra apsiribojama rašytiniais įrodymais, o byloje dalyvaujančių asmenų žodiniai paaiškinimai dažniausiai yra beverčiai ir niekaip neprisideda prie bylos sprendimo. Be to, manau, kad čia esmė slypi tame, kad LRKT iš esmės sprendžia teisės, o ne fakto klausimus. Bent jau man sunku pastebėti, kad būtų nustatinėjami fakto klausimai sprendžiant, ar teisės aktas X atitinka Konstituciją. Drįsčiau daryti analogiją į bendrosios kompetencijos teismuose esančią kasacijos stadiją. Kad LRKT nerenka faktinių duomenų, vėlgi galima spręsti “pasiknaisiojus“ po grąžintus prašymus, kai juose nebūna tiksliai nurodyti tam tikri faktai, kuriuos galima būtų nustatyti nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau LRKT vis tiek grąžina prašymus pareiškėjams. Man, kaip susipažinusiam su absoliučia dauguma LRKT nutarimų, konstitucinės justicijos bylos atrodo grynas teisės aiškinimo klausimas, kuris sprendžiamas išimtinai vertinant dvi išimtinai teisiškai pagrįstas pozicijas. Apie tą gryną faktinį pagrindą, koks yra civilinėje teisėje – sunku kalbėti.

Baigdamas tiradą, pasidalinsiu įspūdžiais iš paskutinio LRKT viešo posėdžio, kuriame teko asmeniškai stebėti. Tai buvo 2012 m. sausio 4 d. posėdis, kuriame buvo sprendžiamas sumažintų ir neišmokėtų pensijų dirbantiems pensininkams konstitucingumo klausimas. Jeigu kas nors norėjo nemokamo humoro šou, galėjo laisvai jį pamatyti šiame posėdyje. Atvyko vienas pareiškėjų atstovas, nors buvo sujungti berods 27 prašymai. Suinteresuotiems asmenims atstovavo Seimo nariai, socialinės apsaugos ir darbo ministras bei vyriausybės atstovai. Suinteresuotųjų asmenų atstovai buvo visiški konstitucinės teisės nuliai. Jie žodžiu nepasakė absoliučiai nieko naujo, ko jiems nesurašė jų teisininkai. Kalbėdami tiesiog painiojosi ir nesugebėdavo konstituciškai pagrįsti savo ginamos pozicijos. Teisėjas pranešėjas G. Mesonis užduoda jiems klausimą (cituoju iš atminties):

“Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką naujausiose bylose šio teismo pozicija į pensiją, kaip į privačią nuosavybę, sietina su teise į pačią pensiją, o ne į konkrečią pensijos sumą, kaip vertintumėte šią poziciją?“

Čia pats LRKT sufleruoja, kad nori argumentų, kuriais galimai būtų keičiama iki dabar LRKT formuota praktika, jog pensija, kaip teisė į privačią nuosavybę Konstitucijos 23 str. prasme, apima teisę į konkretų pensijos dydį, galėtų būti pakeista apsiribojant, tik į teisę gauti pensiją. Suinteresuoti asmenys tyli.. Jokių konstitucinių argumentų..

Kitas klausimas:

“Ar valstybinės pensijos gali būti mažinamos kitokiomis proporcijoms t.y. daugiau negu socialinio draudimo pensijos?“

Jokių konstitucinių argumentų.. Sėdi, klausaisi, iš pradžių ima juokas, po to pradedi suprasti, kad pensijos valstybei per metus kainuoja apie 700 milijonų litų..

Čia tik keli pavydžiai praėjus mėnesiui laiko. Teisėjai laukdami atsakymų sėdi, kraipo galvas, bando pereiti prie paprastesnių klausimų, kaip kad teisėjas A. Taminskas klausdamas suinteresuotųjų asmenų: “ar situacijoje X valstybė apmoka už asmenims Y reikalingus pampersus?“. Keliu klausimą, ar iš tiesų reikalingas toks laiko gaišimas ir kitų resursų švaistymas, jeigu teisėjai sprendimą vis tiek priims išimtinai rašytinių procesinių dokumentų ir egzistuojančios konstitucinės doktrinos pagrindu. Kur tokių žodinių posėdžių praktinė nauda? Todėl manau, kad žodinis procesas konstitucinėje justicijoje turėtų būti išimtis. Jis reikalingas pvz. kai yra vykdoma apkalta, nes tada teismas iš tiesų renka faktinius duomenis ir nustatinėja faktines aplinkybes.

“Silpni“ KTĮ pakeitimai, kuriais bandoma įvesti rašytinį procesą, vargu ar prisidės prie spartesnio konstitucinių ginčų nagrinėjimo.