Page 2 of 3

Konstitucijos viršenybė šiuo atveju neleido reinterpretuoti doktrinos

Vėl tenka rašyti savo mėgstamiausia nemėgstamiausia tema, bet ką padarysi. Šiandien Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriuo nusprendė, kad norint leisti asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, leisti kandidatuoti į Seimą – būtina daryti Konstitucijos pataisas. Priimtas sprendimas manęs visiškai nenustebino, nes, kai stebėjau viešą šios bylos posėdį, viena pusė mušė į vienus vartus, o kita neturėjo jokių argumentų ir nesugebėjo nieko pasakyti apie doktrinos reinterpretavimo galimybes, ginčo stadijoje pasakiusi, kad: “viską palieka nuspręsti teismui“ (cituoju R. Žemaitaitį iš atminties). Pasirodžius EŽTT sprendimui byloje Paksas prieš Lietuvą jau tada rašiau, kad Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos šalinimui yra du būdai: 1) konstitucinės doktrinos reinterpretacija; 2) Konstitucijos teksto keitimas. Išaiškėjus kolizijai apėmė dvejopi jausmai, pirma esu Konstitucijos teksto keitimo priešininkas, o antra esu draudimo kandidatuoti, už priesaikos sulaužymą, iki gyvos galvos šalininkas, tačiau negaliu susitaikyti su pozicija, kad yra prieštaravimas tarp Konstitucijos ir Konvencijos. Mano siūlymas buvo saugoti Konstitucijos tekstą ir keisti doktriną. Kaip dabar žinome, juo nebuvo pasinaudota. Tada pastebėjau, kad doktrinos reinterpretavimas sukeltu neigiamus padarinius – konstitucinis priesaikos institutas taptų bevertis. Tiesa, tuos pačius padarinius sukeltų ir Konstitucijos teksto keitimas. Vadovaudamasis šiais samprotavimais tuo metu priėjau prie išvados, kad mažesnę žalą sukeltų doktrinos reintepretavimas, tačiau, jau tada buvo akivaizdu, kad sprendimo, kuris tenkintų visus nėra ir negali būti. Dabar Konstituciniam Teismas nusprendė, kad vienintelis sprendimas – Konstitucijos keitimas, todėl derėtų panagrinėti šio sprendimo priėmimo motyvus.

Pirmiausia teismas priminė oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo sąlygas:

“Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina bei precedentais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai); jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus Tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ji būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje nustatytas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai ji pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).“

Kaip matysime toliau, reinterpretacijai kelią užkerta Konstitucijos viršenybės koordinacinis konstitucinis principas. Toliau nagrinėjant nutarimą labai krenta į akis, kad LRKT nevartoja “Konstitucijos dvasios“ sąvokos. Mano spėjimas būtų, kad taip siekiama apsisaugoti nuo viešojoje erdvėje kilusio triukšmo po 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo. Teismas nurodo:

“Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė nuostata, pagal kurią Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, yra implicitinė. Ji kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo, inter alia iš konstitucinio priesaikos instituto, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nėra numatyta, kad praėjus tam tikram laikui asmuo, kurį už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimas pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, šiurkščiai nepažeidusiu Konstitucijos ir galėtų duoti Seimo nario priesaiką, taip pat iš Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinto apkaltos instituto. Konstitucinė apkaltos instituto paskirtis – užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu, taip užtikrinant, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Atsižvelgiant į tokią konstitucinių priesaikos ir apkaltos institutų sampratą pažymėtina ir tai, kad asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, rinkimas Seimo nariu pagal Konstituciją būtų beprasmis, nes jis pagal Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalį negalėtų prisiekti būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir įgyti Tautos atstovo teisių.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; keičiant bet kurį iš šių institutų elementų būtų keičiamas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema.“

Iš pateiktos citatos galiu pateikti konstitucijos dvasios apibrėžimą. Konstitucijos dvasia – implicitinis Konstitucijos turinys, kylantis iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo. Taigi, teismas paaiškina, kas yra Konstitucijos dvasia, nors tiesiogiai to, turbūt, mano manymu be reikalo, vengdamas kontraversijos viešojoje erdvėje, to nepasako. Teismas aiškiai pasako, kad sulaužęs asmuo negalėtų prisiekti, o kadangi tautos atstovo įgaliojimai įgyjami tik davus priesaiką, tokio asmens rinkimas – beprasmis. Taip paaiškinamas draudimas iki gyvos galvos.

Toliau teismas aiškina Konstitucijos viršenybės principą:

“Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Šis principas įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.“

Primenamas Konstitucinio Teismo vaidmuo:

“Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas; būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialiąją konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai; oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Konstitucinis Teismas, oficialiai aiškindamas Konstituciją, turi užtikrinti Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jos vientisumą.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konstitucijos nuostatų sampratą kyla iš pačios Konstitucijos: kad galėtų nustatyti, ar tiriami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir priimti sprendimą, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus oficialiai aiškinti ir tiriamus teisės aktus, ir minėtus aukštesnės galios teisės aktus; kitoks Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas paneigtų pačią Konstitucinio Teismo konstitucinę paskirtį (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2008 m. spalio 14 d. sprendimas). Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialiosios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas; priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, sudarytos prielaidos atsirasti teisės sistemos nesuderinamumui (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).“

Iš šios motyvacijos teismas prieina prie išvadų, kad:

1) Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją, kurioje Konstitucija užima išskirtinę vietą; teisinėje valstybėje draudžiama žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, inter alia pačioje Konstitucijoje;

2) Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą Seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos Prezidento aktą (jo dalį), Vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – pagal Konstituciją yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai(Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas);

3) Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus, visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2010 m. gegužės 13 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai);

4) Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. liepos 4 d. sprendimai).

5) Iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Jeigu vis dėlto įstatymų leidėjas priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą. Kitoks Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimas būtų nesuderinamas inter alia su Konstitucijos viršenybės principu, konstituciniais valdžių padalijimo, teisinės valstybės principais. Be to, tai būtų nesuderinama ir su bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (ne teisės pagrindu teisė neatsiranda.

Išvados griežtos, tačiau nepasakyta nieko, ko nežinojome iš ankstesnės konstitucinės doktrinos, tą parodo ir cituoti teismo sprendimai.

Toliau teismas pereina prie Konstitucijos ir Konvencijos kolizijos:

“Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo nustatytas šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas, buvo priimtas reaguojant į Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34932/04), kuriame nuolatinis ir negrįžtamas draudimas asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, būti renkamam į Seimą buvo pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Konvencijos  Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje įtvirtintą teisę kandidatuoti į įstatymų leidybos instituciją. Sprendime pažymėta, kad šis draudimas turi konstitucinį pagrindą (110 punktas).

Taigi minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas reiškia, kad Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos suponuoja Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą garantuoti asmens, kurio Seimo nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat asmens, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, teisę būti išrinktam Seimo nariu, yra nesuderinamos su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis.“

Teismas pasisako dėl Konvencijos vietos mūsų teisės sistemoje bei nacionalinės, konstitucinės ir tarptautinės teisės santykio:

“Konvencija ir tam tikri jos protokolai, inter alia jos Protokolas Nr. 1, yra Seimo ratifikuotos įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Konvencija ratifikuota Seimo 1995 m. balandžio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. Konvencijos Protokolas Nr. 1 Seimo ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo ratifikavimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ papildymo“ 1 straipsniu, Lietuvos Respublikai jis įsigaliojo 1996 m. gegužės 24 d.

Pagal Konvencijos 1 straipsnį Lietuvos Respublika privalo garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijai priklausančiam asmeniui Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves, o pagal Konvencijos 46 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalis ji yra; tai taikytina ir Konvencijos Protokole Nr. 1 įtvirtintoms teisėms ir laisvėms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams bylose, susijusiose su šiomis teisėmis ir laisvėmis (pagal šio protokolo 5 straipsnį jo 1–4 straipsniai laikomi papildomais Konvencijos straipsniais ir visos Konvencijos nuostatos taikomos pagal tai). Pabrėžtina, kad Konvencija ir jos protokolai buvo sudaryti inter alia remiantis suverenios valstybių lygybės principu; Konvencijos žmogaus teisių apsaugos sistema nacionalinių teisinių sistemų atžvilgiu yra subsidiari.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybėms, Konvencijos ir jos protokolų dalyvėms, tenka pagrindinė atsakomybė už veiksmingą Konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimą, todėl jos turi plačią diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones. Tačiau tokią diskreciją riboja valstybių teisinių sistemų, inter alia jų konstitucijų, ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema, taip pat pagal Konvenciją ir jos protokolus garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių pobūdis (inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2007 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Sisojeva ir kt. prieš Latviją (pareiškimo Nr. 60654/00); 2001 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Chapman prieš Didžiąją Britaniją (pareiškimo Nr. 27238/95).

Taip pat pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos aukštosios susitariančiosios šalys prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (Konvencijos 19 straipsnis); šio teismo jurisdikcija apima visus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, jam pateikiamus kreipiantis pagal Konvencijos 33, 34, 46 ir 47 straipsnius (Konvencijos 32 straipsnio 1 dalis), t. y. Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo klausimus, kylančius nagrinėjant tarpvalstybines bylas ir individualias peticijas dėl Konvencijos ir jos protokolų nuostatų bei jose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, aiškinant Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtus sprendimus ir teikiant konsultacines išvadas Konvencijos ir jos protokolų nuostatų aiškinimo teisiniais klausimais.

Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, jo jurisdikcija nepakeičia Konstitucinio Teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti Konstituciją.

Minėta, kad valstybių, Konvencijos ir jos protokolų dalyvių, diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų vykdymo, būdus ir priemones riboja inter alia jų konstitucijų ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvoje taikoma paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją) (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d., 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. sprendimai). Taigi Lietuvos teisinėje sistemoje Konvencija turi įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Įstatymo galią turi ir jos Protokolas Nr. 1.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taigi tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo.

Vadinasi, vidaus teisėje įgyvendinant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus būtina atsižvelgti į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą. Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiu įstatymo ar tarptautinės sutarties, bet ji reikalauja, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio 17 d. nutarimas); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu trukdytų įgyvendinti įsipareigojimus pagal sudarytas tarptautines sutartis (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). Tai taikytina ir Konvencijai (bei jos protokolams); priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada).“

Galiausiai teismas paaiškina, kodėl šiuo atveju negalima reinterpretuoti konstitucinės doktrinos:

“Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; oficialiosios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ši doktrina būtų pakoreguota, negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet būtų pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata.

Taip pat minėta, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; pakeitus bet kurį iš šių institutų elementą būtų pakeistas ir kitų susijusių institutų turinys, t. y. visuose minėtuose konstituciniuose institutuose įtvirtintų vertybių sistema. Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Vadinasi, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų – apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės – integruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.

Taigi teismas pasako, kad pats šiuo atveju negali išspręsti problemos, o jos sprendimas paliekamas įstatymų leidėjui, kaip ir buvo nurodyta 2011 m. sausio 10 d. pareiškime:

“Kita vertus, pabrėžtina, kad pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikai kyla pareiga pašalinti minėtą Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatų nesuderinamumą su Konstitucijos, inter alia jos 59 straipsnio 2 dalies ir 74 straipsnio, nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu, vienintelis būdas pašalinti šį nesuderinamumą – priimti atitinkamą (-as) Konstitucijos pataisą (-as).“

Teismas taip pat pastebėjo, kad Seimas viršijo savo įgaliojimus, ką aš viešai pasakiau, kai kovą priimti Seimo rinkimų įstatymo pakeitimai:

“Konstatuotina, kad Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nustatęs minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo ignoruojama Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime atskleista konstitucinės atsakomybės už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą samprata ir nepaisoma to, kad pagal Konstituciją inter alia Seimo nariu niekada negali būti renkamas asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, įstatymų leidėjas mėgino įveikti Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo galią ir pažeidė iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kylantį draudimą vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos vientisumo principą, 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą, viršijo Konstitucijoje nustatytus savo įgaliojimus ir pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus.“

Šis nutarimas sukels didelį atgarsį, ypač artėjant Seimo rinkimams, o, mano akimis žiūrint, didžiausia problema, kad kolizija tarp Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir LR Konstitucijos tęsiasi.  Taip pat turiu pastebėti, kad galimybės apskritai reinterpretuoti oficialią konstitucinę doktriną sumažėja. Galiausiai, bet koks priimtas sprendimas, kuris pašalintų esama koliziją, sunaikins konstitucinį priesaikos institutą. Todėl iš šios problemos pralaimėję išlipsime visi..

Teismo nepriklausomumas ir nešališkumas

Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šis įrašas yra skirtas apžvelgti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, o kartu ir šio teismo akceptuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo doktriną dėl teismo (teisėjų) nepriklausomumo ir nešališkumo. Pastebėtina, kad LAT’as šiuo klausimu laikosi gana tvirtos ir nuoseklios doktrinos, kuri užtikrina aukštą teismo nešališkumo standartą. Iš esmės, tai sąlygota EŽTT doktrinos, kurioje išvesti objektyvaus ir subjektyvaus teismo nešališkumo testai. Jeigu subjektyviojo testo taikymas reikalauja rimtų įrodymų, kuriais būtų patvirtintas teismo šališkumas, tai objektyvusis leidžia įžvelgti šališkumą esant menkiausioms, tai patvirtinančiomis aplinkybėmis. Patvirtinus teismo šališkumą atsiveria keletas galimybių:

  1. tai yra teisėjo(ų) nu(si)šalinimo pagrindas (CPK 64-66 str.);
  2. tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.), o šiuo atveju byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmos, ar apeliacinės instancijos teismui;
  3. tai yra proceso atnaujinimo pagrindas (CPK 366 str. 1 str. 8 d.).

Todėl, siekiant išvengti mano minimų 2 ir 3 esančių padarinių, teisėjai turėtų nusišalinti patys. 2012 m. gegužės 3 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nutartyje Nr. 3K-3-234/2012, toliau plėtė ir aiškino doktriną, dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo. Bylos esminės aplinkybės: apeliacine instancija nagrinėjusios teisėjos dukra yra viena iš atsakovo darbuotoju (jam dirba juriste), todėl teisėja galimai buvo šališka. Šioje situacijoje LAT’as taiko EŽTT subjektyvaus ir objektyvaus šališkumo testus:

“Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36 Wettstein, cited above, § 47 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., Pullar v. United Kingdom, 10 June 1996, Reports 1996-III, § 38). Be kita ko, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, § 121; Salov v. Ukraine, no. 65518/01). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Taigi, bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. Castillo Algar v. Spain, 28 October 1998, Reports 1998-VIII, § 45). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007).“

Kaip matysime, subjektyvųjį šališkumą sunku įrodyti:

“Kasatorius kelia bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teisėjos nešališkumo klausimą, nurodydamas, jog jos duktė dirba atsakovo įmonėje juriste. Faktą dėl teisėjos dukters darbo atsakovo įmonėje juriste pripažino ir atsakovas, pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė susijusi su objektyviuoju teisėjo nešališkumu, nes su subjektyviuoju teisėjo nešališkumu galima būtų sieti tai, kad, kasatoriaus nuomone, teisėja buvo suinteresuota priimti atsakovui, kurio įmonėje dirba jos duktė, palankų sprendimą, tačiau byloje nėra konkrečių duomenų, patvirtinančių teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teisėjos šališkumą patvirtina priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriame byloje nustatyti faktai ir dokumentų turinys yra iškreipti, netinkamai traktuojami. Remdamasis kasacinio teismo formuojama teismų praktika teisėjas daro išvadas apie bylos faktinių aplinkybių (ne)įrodytumą pagal prieštaringus įrodomuosius duomenis, netiesioginius įrodymus, esant sudėtingoms bylos aplinkybėms. Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D. ir kt. v. B. V. ir kt., byla Nr. 3K-3-1082/2002; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus argumentai dėl teisėjos šališkumo grindžiami tik prielaida, todėl nepaneigia preziumuojamo asmeninio nešališkumo principo ir nėra pagrindas daryti išvadai, jog teisėja subjektyviąja prasme buvo šališka.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nesu matęs, kai teisėjas pripažįstamas šališku subjektyviojo testo pagrindu. Tačiau taip buvo vienoje iš EŽTT bylų (Lavents v. Latvia, 28 November 2002), kai teisėjas komentavo žiniasklaidai jo sprendžiamą bylą, dar jos neišnagrinėjus.

Nagrinėjamoje LAT’o byloje, teismas nustato objektyvųjį šališkumą:

“Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad situacija, kai šios bylos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkės (pranešėjos) duktė dirba atsakovo įmonėje juriste, t. y. artimi teisėjos ir vienos bylos šalių darbuotojos giminystės ryšiai bei šios darbuotojos einamos juristės pareigos, susijusios su atstovavimu įmonės interesams ir jų gynimu (nors atstovavimo funkcijos ji nagrinėjamoje byloje ir nevykdė), objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Tokias abejones bylą nagrinėjantis teisėjas privalo pašalinti, garantuodamas asmens teisę į nešališką teismą, nusišalinti CPK 66 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriui, kuriam priimtas nepalankus apeliacinės instancijos teismo sprendimas, ši aplinkybė gali pagrįstai kelti abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Dėl to objektyviuoju teisėjo nešališkumo aspektu, nagrinėjamoje byloje nepritaikius teisėjo nusišalinimo instituto CPK 66 straipsnio pagrindu, buvo pažeista kasatoriaus teisė į nešališką teismą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 21 straipsnis). Nustačius kasatoriaus teisės į nešališką teismą pažeidimą, yra pagrindas konstatuoti, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.“

Apibendrinus galima prieiti prie išvados, kad taikant objektyvųjį testą užtenka tik abejonių, kad teismas gali būti šališkas, o tai būtų pagrindas teisėjo nu(si)šalinimui. Tai išplaukia ir iš Konstitucinio Teismo doktrinos:

“Asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (2001 m. vasario 12 d. nutarimas).“

Konstitucinis Teismas taip pat yra pastebėjęs, kad nepriklausomumas – pareiga:

“Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai).“

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pateikė “konspektą“ dėl dalykinės reputacijos gynimo

Prisipažinsiu, patiko 2012 m. vasario 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-32/2012. Patiko nevisai dėl to, kad padeda atriboti nuomonę nuo žinios.. Bent jau man, paskaičius šią nutartį, tai padaryti atrodo dar painiau ir hipotetinis noras spręsti garbės ir orumo, ar dalykinės reputacijos pažeidimo bylą pasirodo esąs dar sudėtingesnis. Patiko tai, kad ši nutartis papildys mano įrašus, kurie anksčiau buvo rašyti šaltiniais pasitelkiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Išnagrinėjęs šią nutartį pamatai, kad sugebėti atriboti žinią ir nuomonę yra vis sudėtingiau, taip pat dar kartą išryškėja saviraiškos laisvės, kaip pamatinės žmogaus teisės svarba ir jos ribojimo ribotumas. Mano nagrinėtoje nutartyje (2011 m. rugsėjo 9 d.  nr. 3K-3-347/2011) įraše “Naujausia LAT praktika garbės ir orumo gynimo srityje“ LAT’as iš esmės pateikė išsamią ir susistemintą savo suformuotos doktrinos apžvalgą, naujausioje nutartyje teismas mums dovanoja dalį apibendrintos EŽTT doktrinos.

Ginčo esmė viešojoje erdvėje turėtų būti gerai žinoma t.y. TV3 per savo žinias pateikė kontraversiško turinio informaciją apie AB “TEO LT“. Teo kreipėsi į teismą dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo. Teo teigimu, per TV3 žinias “paskleistos žinios“ žemina Teo dalykinę reputaciją. Ginčyti teiginiai:

“Informuojant apie nurodytą faktą, žinių reportaže viešai buvo paskleistas toks teiginys: „Asociacijos narių nuomone, <…> TEO LT, AB generalinio direktoriaus pavaduotojas N. I., teikdamas pasiūlymus Vyriausybei bei aktyviai dalyvaudamas Kultūros ministerijos posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomi bendrovei reikalingi teisės aktai, pažeidė įstatymus“. Žinių reportaže pasisakė atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos atstovas atsakovas S. B., kuris viešai paskleidė tokį teiginį: „TEO LT, AB generalinio direktoriaus pavaduotojas ponas I. dalyvaudavo posėdžiuose ir pateikdavo dokumentus, kuriuose buvo aiškiai suformuluota, kaip turi būti keičiami įstatymai, tai mes manome, kad tai yra nesąžiningi veiksmai ir kad rinkos dalyviai, ypač monopolistai, turėtų ypač kruopščiai ir atidžiai žiūrėti įstatymus ir nepažeidinėti jų, siekdami sau palankių sprendimų.“

Pirmoji instancija šios teiginius pripažįsta žinia, o apeliacinė juos vertina kaip nuomone ir pripažinus šiuos teiginius dalykinės reputacijos pažeidimu, privertus juos paneigti, būtų nepagrįstai suvaržyta žodžio laisvė.

Pirmiausia EŽTT doktrina:

“Tiek juridinio asmens dalykinė reputacija, tiek ir asmens saviraiškos laisvė yra saugomos ir gintinos vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis, 1 protokolo 1 straipsnis, CK 2.24 straipsnio 8 dalis).

Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) juridinio asmens dalykinė reputacija dėl savo ekonominės vertės gali būti saugoma ir ginama kaip turtas, t. y. vertybė, saugotina pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) (žr., pvz., mutatis mutandis, Iatridis v. Greece (GC), no. 31107/96, judgement of 25 March 1999, par. 54). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT arba Teismas) savo jurisprudencijoje pabrėžia būtinybę, sprendžiant dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos apsaugos ribų, visuomenės suinteresuotumą atvira diskusija dėl verslo praktikos derinti su konkuruojančiu interesu apsaugoti komercinę sėkmę ir įmonės gyvybingumą ne tik akcininkų ir įmonės darbuotojų naudai, bet ir platesnei ekonominei gerovei. Didelės įmonės, kurių veikla siejasi su viešuoju interesu, neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kruopščiam savo veiksmų tyrimui ir tokių įmonių atžvilgiu priimtinos kritikos ribos, EŽTT vertinimu, yra platesnės, tačiau dėl to, kad subjektas yra didelė įmonė, iš jos neturėtų būti atimta gynybos dėl difamacinių teiginių teisė (žr. sprendimą Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005,  par. 94).

EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Kartu EŽTT akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai  (angl. strictly), apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), no. 22824/04, judgment of 29 July 2008, par. 26). Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir pateikiama nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti ir žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai tampa pirmaeiliu dalyku (žr., pvz., Flux v. Moldova (no. 7), no. 25367/05, 24 November 2009, par. 41).

EŽTT jurisprudencijoje konstatuota, kad iš esmės nėra nesuderinama su Konvencijos 10 straipsniu situacija, kai difamacijos bylose atsakovui yra uždedama našta pagal civilinį standartą įrodyti difamacinių teiginių atitiktį tikrovei (duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija); atsakovui turi būti suteikta reali galimybė tai padaryti (žr. Kasabova v. Bulgaria, no. 22385/03, 19 April 2011, par. 58-62; McVicar v. United Kingdom, no. 46311/99, § 83‑87, ECHR 2002‑III; Steel and Morris v. the United Kingdom, no. 68416/01, §§ 93‑95, ECHR 2005‑II). Svarbu, kad teismai atsakovo pateiktus įrodymus nagrinėtų labai atsargiai, taip, kad atsakovui netaptų neįmanoma pasinaudoti „tiesos gynyba“. Atitinkamai Kasabova byloje Teismui buvo nepriimtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog vienintelis kelias patvirtinti teiginį, jog kažkas padarė nusikaltimą, buvo reikalavimas įrodyti, kad jis arba ji buvo dėl to nuteistas (žr., Kasabova v. Bulgaria, par. 62; Flux v. Moldova (no. 6), no. 22824/04, §11 and 31, 29 July 2008). Nors apkaltinamasis nuosprendis iš esmės prilygsta nenuginčijamam įrodymui, kad asmuo įvykdė nusikaltimą, tokiu būdu apriboti teiginių apie nusikalstamą elgesį įrodinėjimo būdą šmeižto byloje yra aiškiai nepagrįsta, net jeigu reikalaujama (pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį) atsižvelgti į tokio asmens nekaltumo prezumpciją. Tvirtinimai (kaltinimai) spaudoje negali būti lygiaverčiai prilyginami kaltinimams baudžiamajam procese (žr. Kasabova v. Bulgaria, par. 62). Teismai, nagrinėjantys šmeižto bylą, taip pat negali tikėtis iš atsakovų prokurorų elgesio ar daryti jų likimą priklausomą nuo to, ar baudžiamojo persekiojimo institucijos nusprendžia palaikyti kaltinimus, ar pajėgia užtikrinti asmens, prieš kuriuos atsakovai pateikė teiginius spaudoje, nuteisimą (žr. ten pat). Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti ir žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai, tampa pirmaeiliu dalyku (žr. cituotą Flux v. Moldova (no. 7), no. 25367/05, 24 November 2009, par. 41). Vertinant sąžiningumą, reikšmės gali turėti įvairios aplinkybės – žurnalistinio tyrimo pakankamumas skleidžiamiems teiginiams pagrįsti (kuo rimtesni kaltinimai, tuo nuodugnesnis tyrimas turėtų būti atliekamas; taip pat svarbus teiginių pobūdis, pvz., Teismas yra pripažinęs, kad teiginius dėl korupcijos itin sunku tiesiogiai pagrįsti), šaltinių patikimumo įvertinimas, kitos šalies pozicijos pateikimas ir pan. EŽTT, kaip ir nacionaliniams teismas, labai reikšmingas viešoje diskusijoje iškelto klausimo, paskleistos informacijos pobūdis (faktinis teiginys ar nuomonė, difamacijos laipsnis ir pobūdis), diskusijos pobūdis (gyvai vykusi diskusija, straipsnis ar pan.), „dviejų nuomonių“ dėl klausimo pateikimo faktas, pastangos skleidžiamos informacijos patikimumui patikrinti ir pan.

Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90).“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra pateikti teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimai dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo, saviraiškos laisvės, žinios ir nuomonės atribojimo:

“Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar publikacijoje yra paskleisti duomenys ar paskelbta nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvus požiūris, turi būti vertinama konkrečioje byloje ir yra fakto klausimas. Reikia įvertinti, ar tai žinia ar nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvaus požiūrio išreiškimas, kuriam tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu faktas yra pakankamai aiškus, kad nesąžininga būtų jį traktuoti kitaip, tai pateikti duomenys dėl jo vertinimo kitokia prasme galėtų būti pripažinti nauju faktu. Jeigu pradinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki arba nepalanki nuomonė ar subjektyvus įspūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. UAB “Žeimenos krantai“, bylos Nr. 3K-3-1349/2002; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010)

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala. Šiuo aspektu būtina įvertinti juridinio asmens, kuris gina reputaciją, individualias savybes ir jo veiklos pobūdį; jeigu asmeniui, kurio veikla ,,normali“ (niekuo neišsiskirianti poveikio viešajam interesui požiūriu), pakanka įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, tai tuo atveju, kai dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padariniai yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai: finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujasis aitvaras“ v. UAB „Ekstra“ žurnalo „Ekstra“ leidėjas V. S., bylos Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010).“

Taip pat apibrėžtas šių bylų įrodinėjimo dalykas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikti išaiškinimai dėl dalykinės reputacijos realaus pažeidimo įrodinėjimo pareigos:

“Ginant neturtines vertybes, kurios pažeidžiamos tikrovės neatitinkančių asmens dalykinę reputaciją žeminančių duomenų skleidimu ir neturtinės žalos jam padarymu, ieškovas turi įrodyti savo materialinį teisinį tinkamumą – kad apie jį yra paskleistos žinios ir kad jam yra padaryta žala (CPK 5 straipsnis). Asmens dalykinė reputacija suprantama kaip jo geras vardas, teigiamas vertinimas ir požiūris visuomenėje, verslo aplinkoje. Šios vertybės laikomos pažeistomis, jeigu įrodoma, kad pasikeitė asmens savybių, elgesio, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas. Ši taisyklė tinka normalią, niekuo neišsiskiriančią veiklą vykdančiam asmeniui. Jeigu dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, tai jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padarinys yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai – platinamo spaudos leidinio tiražo sumažėjimas, jo pirkimų ar apyvartos dėl paskleistų žinių sutrikimas, finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad civilinėje byloje dėl juridinio asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, jog jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. IĮ ,,Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010).“

Taigi LAT’as priėjo prie išvados, kad apeliacinė instancija teisingai išsprendė ginčą:

“Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Realios žalos įrodinėjimo pareigos priskyrimas ieškovui atitinka CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismų praktikoje dėl pažeistos juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo yra netinkamai aiškinamas ir taikomas CPK 178 straipsnis, kai realios žalos įrodinėjimo pareiga paskiriama ieškovui ir jog šiuo aspektu yra neišvengiamai, objektyviai būtinas teismų praktikos koregavimas.“

Man patinka tokios išsamios nutartys: Ctrl+C, Ctrl+V, bold, italic ir turi konspektą.. :)

Kostitucinė nuosavybės samprata

Ko gero, ne man vienam skaitant Konstitucijos 23 straipsnį mintys sukasi apie civilinės teisės apibrėžtą nuosavybės sampratą. Tai galėtų būti romėnų  teisės (prof. S.Vėlyvio?) įtaka. Galvojau, kad minėtas Konstitucijos straipsnis įkvėpimo semiasi iš 1804 m. Napoleono civilinio kodekso. Taip pat, man asmeniškai, tai galėjo būti sąlygota kai kurių LRKT nutarimų. Pateiksiu kelias citatas.

Labai senas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas:

“Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Tuo tikslu yra sukurta ištisa civilinės ir kitų teisės šakų normų sistema. Tačiau teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas. Kita vertus, subjektinės teisės, tai yra savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti, gali būti įstatymais ribojamos dėl turimo turto pobūdžio (ginklai, narkotinės priemonės ir kt.), arba dėl visuomenei būtino intereso (ekologinės problemos ir kt.), arba dėl savininko padarytų veiksmų. Įstatymuose nustatyta, kad į savininko turtą gali būti nukreipti išieškojimai pagal prievoles, atsirandančias iš sutartinių, deliktinių, šeimos ar kitų santykių.“

Arba 1994 m. birželio 15 d. nutarimas:

“Nuosavybės santykiai, kaip ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams. Juridiniai faktai, dėl kurių atsiranda nuosavybės santykiai, paprastai yra tokie: naujo daikto sukūrimas gamybinės ar kitokios veiklos metu, turto įsigijimas pagal sandorius, vaisių ir pajamų gavimas.“

1996 m. balandžio 18 d. nutarimas:

“Būtina pažymėti nuosavybės santykių teisiniam reguliavimui būdingą bruožą – diferencijavimą, kurį sąlygoja ūkinio gyvenimo intensyvėjimas, kapitalo kaupimas, kiti veiksniai. Dėl diferencijuoto nuosavybės santykių reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų nuosavybės santykių srities savitumus, turto prigimties, funkcijų, paskirties specifiką, skirtingą subjektų padėtį) atsiranda vis mažiau klasikinių civilinės teisės bruožų turinčios nuosavybės teisės rūšys: pramoninė, komercinė, finansinė.“

Kaip matome, jaučiasi stipri civilistikos įtaka, o sprendžiami klausimai, aiškinant, kas patenka po Konstitucijos 23 str. gynimo sfera, kalbama grynai apie civilinės teisės nuosavybės sampratą. Čia konstitucionalizacijos procesas vyksta ir iš viršaus, ir iš apačios.

Tačiau 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame be kitą ko pasisakė:

“Asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).“

Čia nieko naujo, svarbesnė dalis yra:

“Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinė teisės į pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinę piniginę išmoką, samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje teisėje, inter alia civilinėje teisėje“

Apie pensiją kaip privačią nuosavybė jau rašiau “Pensijų kaip privačios nuosavybės konstitucinė doktrina“, todėl nebesikartosiu, be to naujojo nutarimo, pagal LRKT teisėjo E. Šileiko pareikštą atskirąją nuomonę: “Nutarimo konceptualiosios dalies (tikrojo patikros testo) 80 ar 90 proc. sudaro ankstesnių Konstitucinio Teismo išaiškinimų aprašymas – taip tarsi stengiamasi šiek tiek kitaip („kūrybiškai“) juos surikiuoti, nors beveik visi tie išaiškinimai tinkamai surikiuoti Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime.“, todėl ties jo nagrinėjimu neverta plėstis. Apsiribosiu, tik teismo teiginiu, kad konstitucinė teisės į pensija samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata civilinėje teisėje. Taip atsitiko todėl, kad dar 2002 metais (žiūrėti pirmoje citatoje nurodytus nutarimus), kai LRKT pasisakė dėl pensijų, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Tada atsirado teisininkų ir ne tik, kurie su pašaipa komentavo, neva tokiu atveju pensijos galėtų būti civilinės apyvartos, paveldėjimo objektu ir t.t. Absurdas, bet tokių minčių kyla. Manau, LRKT, siekdamas užkirsti kelią tokioms idėjomis, paskutiniame nutarime ir parašė tą pastraipą, kurioje iš esmės atsiranda konstitucinė nuosavybės samprata t.y. tokia jos nuosavybės samprata, kuri yra platesnė negu civilinėje teisėje. Taip gaunasi, kad dabar turime konstitucinę nuosavybės sampratą, kurią sudaro:

1) nuosavybė sutampanti su civilinės teisės nuosavybės samprata (žiūrėti civilinio kodekso 4 knygą);

2) nuosavybė nesutampanti su civilinės teisės nuosavybės samprata pvz.: teisė į atitinkamą pensijos dydį.

Mano supratimu, tai turėtų reikšti, kad nuosavybei, kuri nesutampa su civilinės teisės nuosavybės samprata, civilinė teisė netaikoma t.y. ši nuosavybė negali būti civilinės apyvartos, paveldėjimo objektais, taip pat negali būti ginama civilinės teisės gynybos būdais.

Išvestos platesnės konstitucinės nuosavybės sampratos privalumai – po šia apsauga gali patekti daugiau objektų t.y. Konstitucijos 23 str. gina ne tik nuosavybę pagal ordinarinę teisę. Didžiausias trūkumas, kaip ir šio nutarimo atveju, kad neatsargiai kažką “pakišus“ po 23 straipsnio apsauga (kaip šiuo atveju atitinkamą pensijos dydį), galima sukurti tokią situacija, kai LRKT nutarimų įvykdyti objektyviai neįmanoma, o pats 23 str. iš dalies tampa deklaratyviu. Aišku, buvo galima nueiti paprastesniu keliu, kaip tai padarė Europos žmogaus teisių teismas (pvz.: 2011 m. spalio 25 d. sprendime  Valkov ir kiti prieš Bulgariją) pasakydamas, kad TEISĖ į pensiją ginama pagal EŽTK pirmojo protokolo pirmąjį straipsnį t.y. kaip teisė į nuosavybę, bet neginama teisė į konkretų pensijos dydį..

Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. pakeitimo projektas

Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnio 5 dalies pakeitimas

Konstitucinio Teismo teisėjas, sutinkantis arba nesutinkantis su Teismo priimtu aktu, turi teisę raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu.

 

Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnio 5 dalies pakeitimo lyginamasis variantas.

55 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tvarka

Konstitucinio Teismo teisėjas, sutinkantis arba nesutinkantis su Teismo priimtu aktu, turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo Teismo posėdžių salėje raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu. Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente.

 Pakeitimų tikslas ir uždaviniai. Pagrindinis tikslas yra siekis tobulinti atskirosios nuomonės institutą konstitucinėje justicijoje. Dabartinis Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau tekste – KTĮ) 55 str. 5 d. reguliavimas sudaro prielaidas abejoti dėl atskirosios nuomonės priėmimo skaidrumo ir teisėjų, pareiškiančių atskirąją nuomonę, nešališkumo ir nepriklausomumo. Toks teisinis reguliavimas, kai leidžiama išdėstyti atskirąją nuomonę per tris darbo dienas po Teismo priimto akto paskelbimo yra iš esmės ydingas. Konstitucinis Teismas – institucija vykdanti konstitucinį teisingumą t.y. sprendžianti opiausias visuomenės teisės problemas. Todėl KTĮ reguliavimas, nustatantis Konstitucinio Teismo aktų priėmimo tvarką, turi būti kiek įmanoma racionalesnis. Praktikoje pasitaikė nė viena situacija, kai, dėl dabartinio KTĮ reguliavimo, visuomenėje ir Lietuvos viešoje erdvėje kyla sąmyšis. Aštriausi to pavydžiai buvo, kai teisėjas E. Šileikis paskelbė atskirąją nuomonę 2009 m. kovo 2 d. nutarimo „Dėl nacionalinio investuotojo steigimo teisėtumo“ ir teisėjos R. Ruškytės atskiroji nuomonė dėl 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos“. Leidimas pateikti atskirąsias nuomones po 3 darbo dienų suponavo situacijas, kai į šį laiką patekdavo ir savaitgaliai t.y. ne darbo dienos. Gavosi tokios situacijos, kad visuomenė išvydo atskirąsias nuomones praktiškai po savaitės laiko nuo nutarimo paskelbimo dienos. R. Ruškytės atskirosios nuomonės atveju problemos esmė pasireiškia tuo, kad visuomenė, paskelbus nutarimą, aštriai diskutavo dėl nutarimo motyvacijos ir rezoliucinės dalies savaitę laiko, o po to pasirodė jos atskiroji nuomonė, kurioje ji nepritarė Konstitucinio Teismo nutarimui. Tokioje situacijoje gali kilti pagrįsta abejonė, jog teisėja buvo paveikta visuomenės spaudimo ir viešojoje erdvėje sklandančios itin priešiškos nuomonės Konstituciniam Teismui. Tuo metu Konstituciniam Teismui buvo daromas itin didelis spaudimas, net parlamento nariai leido sau teisėjus pavadinti „teisine chunta“. Esant tokioms rezonansinėms situacijoms, derėtų nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris maksimaliai sumažintų galimybes abejoti teisėju nešališkumu ir objektyvumu. Manau, vienas iš reguliavimo tobulinimo būdų ir yra mano siūlomas KTĮ 55 str. 5 d. pakeitimas, kuris imperatyviai nustatytų, jog atskiroji nuomonė skelbiama kartu su Konstitucinio Teismo priimtu aktu. Geriausias būdas būtų ją skelbti pačiame baigiamajame akte. Šis pakeitimas yra visiškai logiškas ir atitinkantis išsivysčiusių valstybių atskirosios nuomonės instituto teisinį reguliavimą. Vienas iš sektinų pavydžių yra Europos Žmogaus Teisių Teismas, į kurio sprendimą iš karto inkorporuojamos atskirosios nuomonės. Jos skelbiamos tuo pačiu metu, kartu su šio teismo sprendimu.

Pastebėtina, jog dabartiniame KTĮ reguliavime nustatytas 3 darbo dienų terminas nėra toks ilgas, kad išskirtinai keistų teisėjo galimybę spėti surašyti atskirąją nuomonę. Kartu pastebėtina, kad KTĮ 55 str. 1 d. nustatyta, jog „Nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per 1 mėnesį baigus nagrinėti bylą“. Taigi nutarimui surašyti yra skirtas vienas mėnuo nuo bylos nagrinėjimo užbaigimo. Šio mėnesio laikotarpyje teisėjai jau būna suformavę sprendimą in camera ir baigiamojo akto rezoliucija ir motyvai yra maždaug aiškūs. Todėl manytina, jog panaikinus 3 darbo dienų terminą atskirajai nuomonei pareikšti, teisėjas turėtų suspėti įsitekti į tą 1 mėnesio laikotarpį ir surašyti savo atskirąją nuomone. Galų gale Teismo baigiamasis aktas nėra surašomas paskutinę termino dieną. Atsižvelgiant į išdėstytina, darytina išvada, kad termino panaikinimas neturėtų sukelti sunkumo surašyti atskirąją nuomone ir nepaneigtų galimybės teisėjams naudotis atskirosios nuomonės institutu. Šių pakeitimų rezultatas užkirstų abejones dėl teisėjų nepriklausomumo bei būtų užkirsta bet kokia galimybė teisėjui, kuris reikš atskirąją nuomonę, būti paveiktam išorės veiksnių ir taip būtų apsaugotas teismo sprendimo priėmimo in camera principas.

Po šių pakeitimų, Konstitucinis Teismas pats atitinkamai pakeistų lokalinį norminį aktą – Konstitucinio Teismo reglamentą. Šalintina ar KTĮ 55 str. 5 d. normos dalis, kuri nustato, kad  „Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente“. Taip yra dėl kelių priežasčių:

  1. Įgyvendinus siūlomus pakeitimus t.y. skelbiant atskirąją nuomonę su baigiamuoju aktu, ši normos dalis netenka prasmės.
  2. Dėl šios normos dalies konstitucingumo kyla abejonės, nes KTĮ 57 str. 1 d. nustato, kad:  „Priėmęs nutarimą, Konstitucinis Teismas grįžta į posėdžių salę ir posėdžio pirmininkas paskelbia Teismo nutarimą“. Toks svarbus teisinis reguliavimas kaip nutarimo paskelbimas yra reglamentuojamas įstatymo lygiu. Šalintina 55 str. 5 d. normos dalis „Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente“ reguliuoja galimybę susipažinti su atskirąja nuomone lokaliniu Konstitucinio Teismo aktu. Manau, kad susipažinimas inter alia atskirosios nuomonės paskelbimo tvarka turi būti reglamentuojama įstatymo lygiu. Tačiau atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą pakeitimą ir termino panaikinimą ši normos dalis netenka savo prasmės t.y. nebeturi tikslo, todėl yra naikintina.

Paskutinis dalykas, kurio siekiama šiais KTĮ 55 str. 5 d. pakeitimais yra teisėjams suteikti galimybę reikšti atskirąją nuomonę ne tik kai jie nesutinka su baigiamuoju aktu, bet kai ir sutinka, tačiau nori patikslinti motyvaciją, ją papildyti savo nuomone ar pan. Toks reguliavimas atitiktų atskirosios nuomonės instituto paskirtį. Tai patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pavyzdys, kai teisėjai sprendimuose reiškia atskirąsias nuomones ne tik su jais nesutikdami (angl. dissenting opinion), bet ir sutikdami (angl. concurring opinion) su teismo priimtais sprendimais. Šią pataisą teikiu ne šiaip sau, nes problema matoma pažvelgus į paskutiniąją teisėjo E. Šileiko atskirąją nuomonę dėl 2011 m. spalio 25 d. nutarimo „Dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmių“. Atskirojoje nuomonėje teisėjas nurodo, jog sutinka su nutarimo rezoliucine dalimi, tačiau nesutinka su motyvacija. Kyla klausimas, ar nesutikimas su motyvacija, pagal dabar galiojantį KTĮ 55 str. 5 d. reguliavimą, nustatantį, jog „Konstitucinio Teismo teisėjas, nesutinkantis su Teismo priimtu aktu <…> turi teisę pareikšti atskirąją nuomonę“ yra tinkamas pagrindas atskirajai nuomonei pareikšti? Jeigu teisėjas sutinka su rezoliucine dalimi, reiškia, kad jis sutinka su teismo priimtu aktu, todėl, atrodo, įstatymas nesuteikia jam teisės pareikšti atskirosios nuomonės. Manau, kad tokia, kaip ši E. Šileikio nuomonė, savo prigimtimi yra nuomonė, kuri sutinka su Teismo priimtu baigiamuoju aktu, o savo nuomonėje jis atskleidžia, jo nuomone, esamus baigiamojo akto motyvacijos trūkumus. Kaip teisingai argumentuoja pats teisėjas savo atskirojoje nuomonėje: „Pripažindamas minėtą nutarimą, įgyvendinu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme (55 str. 5 d.) įtvirtintą teisę pateikti dėl jo atskirąją nuomonę, tuo siekdamas išryškinti nepaprastai reikšmingus, sudėtingus ir iki šiol, mano manymu, aiškaus oficialaus vertinimo nesulaukusius konstitucinius aspektus.<…> Darsyk pažymiu, kad pripažįstu Nutarimą ir savo nuomone siekiu aiškumo bei argumentuoto diskurso principiniais Konstitucijos aiškinimo ir taikymo klausimais.“. Taigi teisėjas, būdamas profesionalus konstitucionalistas, atskleidžia atskirosios nuomonės instituto prasmę, kuri yra aiškumo ir argumentuoto diskurso principiniais Konstitucijos aiškinimo ir taikymo klausimais. O tai gali pasireikšti toli gražu ne visada, kai teisėjas nesutinka su baigiamuoju Konstitucinio Teismo aktu, todėl logiška ir tikslinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kai Konstitucinio Teismo teisėjai galėtų pareikšti atskirąją nuomone ir tais atvejais, kai sutinka su Teismo baigiamuoju aktu.

 

Lietuvos statistika Europos Žmogaus Teisių Teisme

Naršydamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) tinklalapį, radau prieš porą savaičių parengtą statistiką apie priimtus EŽTT sprendimus prieš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos šalis. Ta proga pateikiu įrašą su su Lietuvos statistika nuo prisijungimo prie konvencijos iki 2010 metų.

Pirmiausia pateikiama statistika pagal Konvencijos pažeidimo dalyką:

Palyginimui visų 47 šalių statistika:

Pagal priimtų sprendimų prieš Lietuvą Konvencijos pažeidimų (ne)nustatymą:

Palyginimui visos Konvencijos šalis:

Lietuva pagal priimtas/atmestas peticijas:

Palyginimui visos šalis:

Manau, mano komentarai nereikalingi..

Šaltinis: Europos Žmogaus Teisių Teismas

Naujausia LAT praktika garbės ir orumo gynimo srityje

Neseniai sulaukiau pašiepiančio komentaro, jog “mano įrašai balansuoja ant ieškinio ribos“, todėl ta proga nusprendžiau apžvelgti naujausią (2011 m. rugsėjo 9 d. Jums skaitant šį įrašą, byla gali nebebūti naujausia:) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtą bylą (3K-3-347/2011), kurioje ginama  garbė ir orumas. Be kitą  ko byloje sprendžiami klausimai dėl viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo civilinės atsakomybės. Gana aktualu žurnalistams, kurie ne visada atsirenka faktus. Ypač aktualu istorikams, nes šios bylos objektas yra istorinė mokslinė publikacija.

Ginčo esmė:

“2006 m. atsakovas VšĮ „Versmės“ leidykla išleido antrąjį monografijos „Papilė II, III dalys“ (11-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija) tomą. Jame išspausdintas autoriaus A. R. straipsnis „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“, kuriame (knygos 469 p.) rašoma: „Archyvinė medžiaga rodo, kad vokiečiai iš Papilės į Augustaičių kaimą atvarė daugiau kaip 100 sovietų karo belaisvių ir J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Stovykloje vokiečiai belaisvius iškratydavo, paimdavo dokumentus, pinigus, kitus vertingus daiktus. Po to jie iš stovyklos paimdavo po 4–5 belaisvius, vesdavo juos prie Ventos dešiniojo kranto ir ten prie duobių sušaudydavo. Po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės. Šiose vaišėse dalyvavo ir A. B., egzekucijos pradžioje motociklu atvažiavęs į Augustaičių kaimą. <…>. Vėliau gyventojai sušaudytų belaisvių kūnus iškasė, pergabeno į Girelės mišką ir čia palaidojo. <…>. 1951 m. spalio 19 d. ekshumacijos duomenimis, nužudyta buvo per 126 sovietinius karius“. Šių duomenų šaltiniu nurodoma O. P. 1951 m. baudžiamosios bylos, saugomos Lietuvos ypatingajame archyve (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 26740/3), medžiaga.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų posėdžių metu ieškovė patikslino, kad visas nurodytas tekstas pateikiamas kontekstui atskleisti, o prašoma paneigti ir pripažinti neatitinkančia tikrovės bei žeminančia ieškovės ir jos motinos garbę ir orumą dalį teksto – teiginius, kad Jono Kondroto sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla ir kad po egzekucijos Jono Kondroto sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės.“

Ieškovės pozicija iš esmės grindžiama tuo, kad publikacijos autorius pasirinko netinkamus t.y. nepatikrintus istorinius šaltinius:

“Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje byloje pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareiškimą dėl R. Ū. pilietinių teisių atkūrimo pagrįstumo, bylos Nr. 4R-7PAd/2010, ir 2010 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje byloje pagal J. Š. pareiškimą dėl S. A. pilietinių teisių atkūrimo, bylos Nr. 4R-8PAsk/2010, išaiškinta, kad toks papildomas tyrimas yra reikalingas archyvinėje byloje esantiems duomenims patikrinti. Kasatorės teigimu, dėl O. P. archyvinės baudžiamosios bylos buvo atliktas papildomas tyrimas ir nustatyta, kad byla, kuria rėmėsi atsakovai, paskleisdami ginčo duomenis, visi joje esantys tardymo procesiniai dokumentai (liudytojų, kaltinamosios apklausų protokolai, teismo nuosprendis ir kiti teisminio nagrinėjimo metu priimti procesiniai sprendimai, 1971–1972 m. atlikto papildomo tyrimo, atnaujinus bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, procesinių veiksmų dokumentai) neteko juridinės galios ir yra niekiniai. Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos ir Lietuvoje įvesto režimo neteisėtumas Europos Žmogaus Teisių Teismo (Rekvényi v. Hungary, no. 25390/94, judgement of 20 May 1999, § 47; Ždanoka v. Latvia, no. 58278/00, judgements of 17 June 2004 and of 16 March 2006, § 91) pripažintas visiems žinomu faktu, kurio nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. rugpjūčio 1 d. nutarime Nr. I-1650 „Dėl VSK/KGB aukų atminimo įamžinimo“ KGB įvardyta kaip institucija, didžiai nusikaltusi žmonijai, Lietuvos valstybei ir jos žmonėms. Dėl to, vadovaujantis pirmiau aptartomis teisės normomis ir teismų praktika, okupacinio režimo represinių struktūrų suformuotos O. P. baudžiamosios bylos medžiaga, taip pat kiti, neva baudžiamojoje byloje nustatytus faktus patvirtinantys, duomenys (šie, be kita ko, iš esmės analogiški tiems, kurie pripažinti niekiniais; monografijoje jais nesiremiama; dėl jų neatlikta papildomo tyrimo) negalėjo būti teismų vertinami kaip įrodomąją galią nagrinėjamam ginčui išspręsti turintys faktiniai duomenys, t. y. įrodymai CPK 177 straipsnio prasme.“

Pagrindinis motyvas, kodėl noriu po gabaliuką išsidėlioti šią bylą yra tai, kad ji puikiai atlieka konspekto funkciją. Motyvacijoje LAT’a iš esmės apibendriną visą iki šiol buvusią praktiką dėl garbės ir orumo, kitais šaltiniais pasitelkiama konstitucinė ir EŽTT doktrinos. Pirmiausia LAT’as pateikia garbės ir orumo apibrėžimą:

“Asmens garbė ir orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurias gina teisė. Teisė į garbės ir orumo gynimą garantuojama Konstitucijos 21 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Teisė į garbę ir orumą – tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus tikrovės neatitinkančius ir jo garbę bei orumą žeminančius duomenis.“

Parodomas santykis su žodžio laisve:

“Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje taip pat įtvirtinta žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tačiau ji nėra absoliuti. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatytas įpareigojimas asmeniui, besinaudojančiam teise skleisti informaciją, laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, nevaržyti kitų asmenų teisių (taip pat į garbę ir orumą) bei teisėtų interesų. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad visuomenės informavimo rengėjas negali peržengti jam nustatytų ribojimų, kurie būtini kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Handyside v. The United Kingdom, no. 5493/72, judgement of 7 December 1976; Observer & Guardian v. The United Kingdom, no. 13585/88, judgement of 26 November 1991; De Haes & Gijsels v. Belgium, no. 19983/92, judgement of 24 February 1997). Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas pirmiau nurodytas Konvencijos nuostatas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas nurodyto teismo praktiką, yra konstatavę, kad, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. “

Apie viešosios informacijos skleidėjo pareigas:

“Visuomenės informavimo įstatyme (toliau – ir VIĮ) įtvirtinta viešosios informacijos, tokia, be kita ko, pripažintina ir informacija visuomenę dominančiais istoriniais klausimais (VIĮ 2 straipsnio 74 punktas, 42 straipsnis), rengėjo, kuriuo, be kita ko, laikytina ir leidykla (VIĮ 2 straipsnio 29, 75 punktai), pareiga laikytis pagrindinių visuomenės informavimo principų, taip pat profesinės etikos normų (VIĮ 43 straipsnis).

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse, kurioms, be kita ko, priskirtini ir leidinys, knyga (VIĮ 2 straipsnio 82 punktas), turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, patvirtinto žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų 2005 m. balandžio 15 d. susirinkime ir paskelbto Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPR-11, 3 straipsnyje nurodoma, kad viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias, o 6 straipsnyje įtvirtinama viešosios informacijos rengėjo pareiga kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais; jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.“

Atkreipiamas dėmesys, kokiais prioritetais skleidėjas turi vadovautis, kai skelbiama informaciją apie viešus ir privačius asmenis:

“Viešosios informacijos rengėjas privalo vadovautis taisykle, jog žinių apie privatų asmenį skleidimo ribos yra daug siauresnės nei žinių apie viešąjį asmenį, todėl, teikiant informaciją apie privatų asmenį, skleidžiant žinias, susijusias su privataus asmens gyvenimo detalėmis, pirmenybė teiktina privataus gyvenimo apsaugai, teisės į garbę ir orumą gynimui (iš esmės tai vienas iš teisės į privataus gyvenimo gerbimą elementų), o informuojant apie viešąjį asmenį – visuomenės (viešajam) interesui.“

Mano nuomone, būtent šioje vietoje žiniasklaida linkusi į visiems taikyti viešojo asmens taisyklę, o pirmenybė privataus asmens gyvenimo apsaugai neretai pamirštama. Toliau nurodoma faktų visuma, kuriems esant gali kilti civilinė atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo:

“Dėl įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymo, kito asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo taikytina civilinė atsakomybė, reglamentuojama CK 2.24 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir (4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Z. O., A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje J. P., Ž. P. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-97/2011; kt.).“

Toliau atskleidžiamos sąvokos ir paaiškinamas kvalifikavimo procesas:

“Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas.

Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektoriniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo.

Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, kuriame jie paskelbti, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia.

Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2007 m. lapkričio 13 d., nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „Šiaulių naujienos”, bylos Nr. 3K-488/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006).

Neatitikinčia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais. Minėta, kad faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys. Dėl to paskelbtas faktas pagal savo pobūdį (būtent kaip tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys) gali žeminti asmens garbę ir orumą bei neatitikti tikrovės tik tuo atveju, kai toks faktas yra tarsi „išimtas“ iš konteksto.

Pateikiamiems teiginiams, juolab apie privatų asmenį, negali trūkti aiškaus ir objektyvaus faktinio pagrindo, juose esantys duomenys privalo būti neiškraipyti, galbūt ne visiškai tikslūs, tačiau paskelbti prieš tai ėmusis visų įmanomų priemonių skelbiamų žinių (faktų ir duomenų) tikrumui (jų atitikčiai tikrovei) patikrinti. Duomenis paskleidusiam asmeniui padarius viską, ką tokioje situacijoje būtų padaręs sąžiningas duomenų skleidėjas, siekdamas nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą, neesminiai teiginių netikslumai neturėtų būti pagrindas CK 2.24 straipsniui taikyti.

Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį viešajame gyvenime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. K.-L., UAB “Ukmergės spaustuvė”, bylos Nr. 3K-3-828/2001).

Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl paskleistų duomenų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. individuali įmonė „Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. UAB „REJSPA“, Lietuvos lenkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-51/2009).

Ar paskleisti duomenys žemina orumą, lemia asmens subjektyvus savęs vertinimas. Dėl to, sprendžiant klausimą, ar paskleisti apie asmenį duomenys, teiginiai įstatymo prasme laikomi žeminančiais jo garbę ir orumą, atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, kad tuos pačius duomenis, teiginius skirtingi žmonės vertina skirtingai. Dėl to tokiu atveju svarbu ne tai, kokią reikšmę pats savaime pagal etimologinę kilmę arba pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną turi tam tikru žodžiu (žodžių junginiu) išreikštas teiginys, o tai, kokia reikšmė jam suteikiama tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Vieni ir tie patys žodžiai, nelygu, kur ir kam jie pasakyti, vienu atveju yra neutralūs garbės ir orumo požiūriu, kitu – asmenį žeminantys teiginiai.

Paskleisti duomenys vertintini ne tik kaip žodis (žodžių junginys) bendrine prasme; taip pat privalu nustatyti, kokia žinia paskleista pavartotų kalbinės raiškos priemonių visuma, todėl tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai yra reikšmingi teisiniam duomenų (tiek jų atitikties tikrovei, tiek jų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio aspektu) kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011).

Paskleistų duomenų neatitiktis tikrovei yra fakto, o tokių duomenų pripažinimas žeminančiais asmens garbę ir orumą – fakto vertinimo klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien ta aplinkybė, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, pati savaime nepatvirtina, kad pažeisti asmens garbė ir orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Z. O., A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008).“

Hmm.. Kai taip viskas sudėliota, su visom galimomis nuorodomis į suformuotą praktiką, net sunku ką pakomentuoti :) Manau svarbu atskirti ir atkreipti dėmesį į CK 2.24 str. įtvirtintą paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpciją – ji paskirsto įrodinėjimo pareigą:

“CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija. Dėl to pareiga įrodyti paskleistų duomenų tikrumą (aplinkybę, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę), taip paneigiant nurodytą prezumpciją, tenka duomenis paskleidusiam asmeniui (atsakovui), bet ne asmeniui, apie kurį tie duomenys paskleisti (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „Šiaulių naujienos”, bylos Nr. 3K-3-488/2007; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. UAB „REJSPA“, Lietuvos lenkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-51/2009). Ieškovas taip pat turi teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad duomenys yra melagingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006). Tuo tarpu faktą, kad, paskleidus apie jį (su juo susijusios) ir tikrovės neatitinkančios informacijos, buvo pažeista asmens garbė ir orumas, remdamasis protingumo principu, turi įrodyti ieškovas.“

Iš to seka, kad atsakovas turėjo įrodinėti, jog jo paskleista informacija atitinka tikrovę:

“Nagrinėjamoje byloje ginčijami teiginiai išsakyti kaip konkreti, kategoriška ir vienareikšmė informacija (išvada) apie tam tikru laikotarpiu vykusius įvykius. Tai rodo tokie ginčo teiginiuose pavartoti žodžiai ir jų junginiai, kaip „buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“, „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“. Taigi, ar buvo „įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir ar „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“, yra konstatuojamojo pobūdžio duomenys, kurie gali būti patikrinami tiesos požiūriu ir vertinami kaip faktai (žinia).

Minėta, kad pareiga įrodyti, jog paskleista žinia (faktai ir duomenys) atitinka tikrovę, tenka šią žinią paskleidusiam asmeniui.

Kasatorei tvirtinus, kad ginčo straipsnio teiginiai dėl įvykių – laikinos karo belaisvių stovyklos Jono Kondroto sodyboje įrengimo ir vaišių vokiečių kariams po egzekucijos Jono Kondroto sodyboje surengimo – neatitinka tikrovės, aplinkybę, jog šie teiginiai (faktai ir duomenys) atitinka tikrovę, privalėjo įrodyti atsakovai. Atsakovai šį faktą (duomenų apie pirmiau nurodytus įvykius tikrumą, t. y. kad tie įvykiai realiai vyko) įrodinėjo iš esmės tik Lietuvos ypatingajame archyve saugoma archyvine medžiaga.“

Toliau pasisakoma dėl okupacinio režimo represinių struktūrų surinktų duomenų (nagrinėjamu atveju – liudytojų parodymų (jų tardymo protokolų) baudžiamojoje byloje) įrodomosios galios:

“Kasatorei argumentuojant, kad įvykiai archyvinėse (okupacinių režimų represinių struktūrų) bylose buvo fiksuojami sąmoningai juos iškraipant, o atsakovams tvirtinant, jog tai nereiškia, kad visi tokiose bylose esantys faktiniai duomenys neatitinka tikrovės, yra netikslūs ar melagingi, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad kiti, be O. P. archyvinės baudžiamosios bylos, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 26740/3, medžiagos, atsakovų pateikti įrodymai (byla–formuliaras dėl Onos Puskunigienės (gim. 1912 m.), LYA, f. K-1, ap. 45, b. 729; Šiaulių apskrities Akmenės rajono Komunistų partijos dokumentai, LYA, f. 5780, ap. 3, b. 11; Akmenės rajono MGB skyriaus 2-ojo skyriaus dokumentai, LYA, f. K-1, ap. 15, b. 4; 1942 m. Augustaičių k. gyventojų surašymo duomenys, LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 6397) ir juose užfiksuota informacija taip pat yra buvusio KGB (okupacinio režimo represinės struktūros) archyvo fondų dalis (pvz., bylos–formuliarai (pirminės bylos) yra faktiški baudžiamųjų bylų juodraščiai, nes jose buvo kaupiama visa agentūrinio išaiškinimo ir tardymo būdu gauta medžiaga; baudžiamosiose bylose surinkta kelių skirtingų šaltinių – tardymo protokolų, teisminio proceso (jeigu toks vyko) medžiagos, įvairių pažymų bei protokolų išrašų iš kitų bylų – duomenų). Dėl to, sprendžiant dėl atsakovų pateiktų įrodymų įrodomosios galios (jų kaip leistinų, patikimų įrodymų pobūdžio), tiek O. P. archyvinės baudžiamos bylos medžiaga (joje apklaustų kasatorės motinos O. P., taip pat liudytojų parodymų (tardymo) protokolai), tiek kiti dokumentai, kuriais atsakovai įrodinėjo ginčijamų teiginių atitiktį tikrovei, vertintini in corpore kaip vienas atsakovų paskleistos informacijos šaltinis juose užfiksuotos informacijos tikslumo (netikslumo) ir kartu jų kaip įrodymų patikimumo (nepatikimumo), tinkamumo (netinkamumo) požiūriu.

Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažįstami įrodymais. Šios nuostatos aptariamame įstatyme atsiradimą, be kita ko, lėmė įstatymų leidėjo pozicija, kad procesas sovietinėse institucijose (tarp jų – MGB/NKGB/KGB, Kariniame tribunole, Ypatingajame pasitarime prie SSRS Valstybės saugumo ministro) neatitiko teisingo teismo ir baudžiamojo proceso principų (Asmenų represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1, 2, 3, 4, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 5 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 7, 8 straipsniais įstatymo projekto aiškinamasis raštas). Dėl to, sprendžiant represuotų asmenų teisių atkūrimo klausimą, kilus abejonių dėl sovietinių institucijų nustatytų faktinių aplinkybių ir teisinio įvertinimo, įtvirtintas reikalavimas (Įstatymo 2, 4 straipsniai) tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) atlikti tyrimą Generalinėje prokuratūroje taikant baudžiamojo proceso pagrindinius principus ir taisykles. Tai reiškia, kad asmens pilietinių teisių atkūrimo (reabilitacijos) bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas apie sovietiniu laikotarpiu represuotų asmenų veiklą, negali ir neturi vadovautis vien MGB/NKGB/KGB baudžiamųjų bylų medžiaga.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad aplinkybės, jog sovietinių institucijų (okupacinio režimo represinių struktūrų), kaip tokių, dokumentuose yra prieštaringų, netikslių faktų ir duomenų, fiksuotų sąmoningai juos iškraipant, nereikalaujama įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Tai lemia, kad būtinas kritiškas mokslinis (viešosios informacijos rengėjo), taip pat teisinis (bylą nagrinėjančio teismo) požiūris į nurodytų sovietinių institucijų dokumentus, kaip tam tikrų duomenų (apie reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius) šaltinius, ir kartu kaip įrodymus šių duomenų tikrumui pagrįsti, automatiškai „nepaverčiant“ tokios, abejotinos jos patikimumu, dokumentacijos duomenų realiai vykusiais istoriniais faktais. Paviršutiniškas žvilgsnis į sovietinių institucijų dokumentų (ypač baudžiamųjų bylų ir jose esančios tardymo medžiagos) duomenis gali lemti ne tik klaidingas išvadas, bet ir skaudžių moralinių padarinių. Tik išsamus įvairių šaltinių palyginimas sudaro prielaidas atskirti tikrą informaciją nuo išgalvotos ir nustatyti šaltinio informatyvumą bei patikimumą. Remiantis vien tik archyvinės (okupacinių režimų represinių struktūrų) baudžiamosios bylos duomenimis negalimos kategoriškos išvados apie tam tikrų įvykių, faktų buvimą.

Minėta, kad atsakovai šioje byloje kasatorės ginčijamų konstatuojamojo pobūdžio teiginių (iš esmės išvadų dėl laikinos karo belaisvių stovyklos J. K. sodyboje įrengimo ir vaišių vokiečių kariams po egzekucijos J. K. sodyboje surengimo) atitiktį tikrovei įrodinėjo vien pirmiau išvardytais Lietuvos ypatingajame (buvusio KGB) archyve saugomos medžiagos duomenimis, sutikdami, kad archyvinėse (okupacinio režimo represinių struktūrų) bylose daug iškraipytų, melagingų, netikslių duomenų, tačiau tvirtindami, jog tai nereiškia, kad visi jose esantys faktiniai duomenys neatitinka tikrovės; istorikai, be šių bylų duomenų, remdamiesi ir kitais šaltiniais, savo darbuose atrenka, kas realiai vyko, o kas ne.

Atsižvelgdama į pirmiau aptartą paskleistų žinių atitikties tikrovei fakto įrodinėjimo naštos šio pobūdžio bylose paskirstymo taisyklę, teisėjų kolegija pažymi, kad taip tvirtinę atsakovai privalėjo pateikti į bylą įrodymus, jog tokia atranka, kas realiai vyko, o kas ne, buvo padaryta, t. y. kad atitinkamomis (istorinių duomenų) patikrinimo priemonėmis, remiantis keliais šaltiniais, buvo atliktas okupacinio režimo represinių struktūrų surinktų aktualių duomenų tyrimas ir jo rezultatai objektyviai patvirtina, jog skelbiami duomenys „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“ yra grindžiami tiesa, nes šie įvykiai tikrovėje realiai vyko. Byloje nėra duomenų, kad toks tyrimas buvo atliktas (CPK 178 straipsnis).

Bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys (iš kurio matyti, kad teismas išvadą dėl ginčijamų teiginių atitikties tikrovei darė tik atsakovų pateiktų, minėta, abejotinų jų, kaip represinės struktūros institucijos surinktų duomenų, patikimumu, įrodymų pagrindu, nesprendęs ir nepasisakęs dėl šių įrodymų tinkamumo ir įrodomosios galios) taip pat neteikia pagrindo išvadai, kad teismas sprendė dėl atsakovų paskleistų ir kasatorės ginčijamų teiginių šaltiniuose užfiksuotos informacijos tikslumo (netikslumo) ir kartu jų kaip įrodymų patikimumo (nepatikimumo), tinkamumo (netinkamumo) pagal pagrindinius civilinio proceso principus bei pirmiau aptartas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Dėl to negalima pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl ginčijamų teiginių atitikties tikrovei padarė įsitikinęs, jog byloje pakanka įrodymų reikšmingai šioje byloje aplinkybei, kad įvykiai – „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“tikrovėje realiai vyko, nustatyti.“

Prieinama prie išvados:

“Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais dėl įrodymų, kuriais atsakovai įrodinėjo ginčijamų duomenų atitiktį tikrovei, tinkamumo (leistinumo, patikimumo) ir įrodomosios galios, nesant byloje duomenų, jog buvo atlikta šių įrodymų patikra, remiantis kitais šaltiniais (kaip kad tvirtino atsakovai), konstatuotina, jog atsakovų pateikti duomenys negalėjo būti apeliacinės instancijos teismo pripažinti pakankamais išvadai, kad atsakovai paneigė CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpciją, padaryti.“

Pasisakyta dėl ginčijamų teiginių kaip žeminančių kasatorės ir jos motinos garbę ir orumą pobūdžio:

“Apeliacinės instancijos teismas nepripažino ginčijamų teiginių „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „J. K. sodyboje buvo surengtos vaišės“ žeminančiais kasatorės ir jos motinos garbę ir orumą, atsižvelgdamas į tai, kad: nei kasatorė, nei jos motina ginčo tekste neįvardytos; jame nenurodoma, kad jos aprašomų įvykių metu gyveno J. K. sodyboje; neminima, kad kasatorės motina yra J. K. duktė; tiesiogiai neteigiama, kad kasatorė, jos motina ar kiti sodybos savininko šeimos nariai kaip nors prisidėjo prie vaišių ar pritarė vokiečių karių veiksmams įrengiant karo belaisvių stovyklą ir panašiais argumentais ir kt., t. y. iš esmės laikydamas, kad ginčijami teiginiai yra ne apie kasatorės motiną ir (ar) nėra su ja (kartu ir kasatore) susiję.

Minėta, kad faktui, jog paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, kad pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, kuriame jie paskelbti, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais taip pat nurodyta, kad, sugretinus ginčijamus teiginius su ginčo teksto išnašoje daroma nuoroda į O. P. baudžiamą bylą, kiekvienam protingam žmogui sukeliamas aiškus įspūdis, jog ginčo duomenys susiję su kasatorės motina.

Kasatorė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad pripažįsta faktą, jog karo belaisviai buvo sodyboje, ir tai tebuvo vieta, į kurią buvo atvesti belaisviai, tačiau nesutiko, jog atitinka tikrovę teiginiai, kad „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ (nes stovykla įrengiama ilgam laikui) ir kad „J. K. sodyboje buvo surengtos vaišės“. Kasatorės nuomone, šie teiginiai (jų formuluotės) sudaro įspūdį, kad sodybos savininkas, jos senelis J. K. (kartu ir visa jo šeima), išreiškė paramą, palankumą (leisdami įrengti stovyklą) ir padėką (surengdami vaišes) vokiečių kariams. Kasatorės įsitikinimu, akivaizdu, kad ginčo duomenų paskelbimas, atsižvelgiant į tekste vartojamų kalbinės raiškos priemonių visumą (tekstinę konstrukciją, duomenų dėstymo būdą, loginį duomenų (ginčijamų teiginių ir nuorodos teksto išnašoje į archyvinę O. P. baudžiamą bylą) sąsajumą), žemina jos ir jos motinos, ginčo straipsnyje aprašomų įvykių metu gyvenusių tėvo ir senelio J. K. sodyboje, garbę ir orumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sugretinus ginčo teiginius – „buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“ – jų raiškos stiliaus, vartojamos kalbinės konstrukcijos (lingvistinių išraiškos priemonių – „įrengta“, „surengtos“) aspektu ir išnašoje daromą nuorodą į O. P. archyvinę baudžiamąją bylą, straipsnio skaitytojams gali susidaryti įspūdis, kad J. K. sodybos gyventojai (O. P. šeima) galėjo dalyvauti (dalyvavo) įrengiant laikiną karo belaisvių stovyklą ar surengiant vokiečių kariams vaišes.“

Taigi pateiktas geras konspektas, o pati faktinė situacija puikiai iliustruoja garbės ir orumo ir žodžio laisvės santykį. Kadangi po šio išaiškinimo reikia nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas, o tai yra fakto klausimas, kasacija to nesprendžia, todėl byla grąžinta apeliacinės instancijos teismui.

Priverstinis teismo sprendimo vykdymas – kaip asmens teisės į teisingą teismą užtikrinimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos apžvalga

Doktrininiame lygyje, tarp civilinio proceso specialistų, viena iš dažniausiai pasitaikančių diskusijų temų, kai kalbama apie teismo sprendimų vykdymą, yra ar vykdymas – sudėtinė civilinio proceso dalis, ar jis patenka į teisingumo vykdymo sampratą, ar tai yra konstitucinės žmogaus teisės į teisingą teismą sudėtinė dalis?

Šiuolaikinėje civilinio proceso teisės doktrinoje egzistuoja keletas požiūrių dėl teisinės vykdymo proceso prigimties. Šias nuomones būtų galima suskirstyti į tris grupes[1]: 1) vykdymo procesas yra baigiamoji civilinio proceso stadija; 2) vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos sudaro savarankišką teisės šaką (vykdymo teisę arba, kai kurių autorių nuomone, vykdymo proceso teisę); 3) vykdymo procesą reguliuojančios normos yra administracinės teisės dalis. Šio straipsnio pagrindinis uždavinys – pagrįsti poziciją, jog vykdymo procesas yra sudėtinė civilinio proceso dalis inter alia teisės į teisminę gynybą sudėtinė dalis. Esminis šios pozicijos pagrindimo metodas bus išimtinai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – „Konvencija“) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – „EŽTT“) vystoma doktrina.

 1.      Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą

Pirmą kartą problema dėl teismo sprendimo vykdymo vietos kaip vienos iš žmogaus teisių, saugomos Konvencijos, iškilo EŽTT byloje Hornsby prieš Graikiją. Bylos esmė – ponas ir ponia Hornsby (toliau – „Pareiškėjai“), esantys pagal kilmę anglais, norėjo įkurti užsienio kalbų mokyklą Graikijoje Rodo saloje. Vietos vykdomosios institucijos nesuteikė jiems tokio leidimo, tai grįsdami tuo, jog nacionalinė Graikijos teisės draudžia asmenims kilme ne iš Graikijos eiti mokytojų pareigas. Šiuos administracinius veiksmus Pareiškėjai apskundė teismine tvarka, o galiausiai jų naudai Vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinius ir neskundžiamus sprendimus Pareiškėjų naudai. Tačiau administracinės institucijos atsisakė vykdyti įsiteisėjusius teismo sprendimus, kas sąlygojo Pareiškėjų kreipimąsi į EŽTT.

Pareiškėjai nurodė, jog nevykdant įsiteisėjusius teismo sprendimus pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies[2] laiduojama fundamentali teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Vyriausybės atstovai įrodinėjo, jog minėtas straipsnis taikomas išimtinai bylos nagrinėjimui teisme, o teismo sprendimo vykdymas yra išimtinai administracinė procedūra, kuri atskleidžia santykį tarp vykdomosios viešosios valdžios ir teisminės valdžios. EŽTT nesutiko su tokiais vyriausybės atstovų paaiškinimais ir pateikė tokius išaiškinimus[3]:

„Teismas pakartoja, jog pagal suformuotą praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis užtikrina teisę kiekvienam asmeniui pareikšti bet kokį reikalavimą teismui, kylantį iš jo civilinių teisių ir pareigų; taip ši nuostata įkūnija teisę į teismo procesą (teisminę gynybą). Tačiau teisė pradėti teismo procesą yra tik vienas šios nuostatos aspektas. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą būtų iliuzinė, jeigu prie Konvencijos prisijungusios šalies nacionalinė teisės sistema nustatytų tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų galutinį, įsiteisėjusį teismo sprendimą palikti neįvykdytą, taip darant žalą vienai šaliai. Tai neatitiktų 6 straipsnio 1 dalies bylos šalims suteiktų garantijų – procesas yra viešas, sąžiningas, operatyvus – neapsaugant teismo sprendimų vykdymo; konstatuotina, jei Konvencijos 6 straipsnis būtų išimtinai taikomas tik teisme vykstančiam procesui, tai sąlygotų situacijas, neatitinkančias teisės viešpatavimo (teisinės valstybės) principo, kurį šalys, ratifikuodamos Konvenciją, įsipareigojo vykdyti. Darytina išvada, kad bet kokio teismo sprendimo vykdymas privalo būti laikomas integralia „teismo proceso“ pagal Konvencijos 6 straipsnį dalimi.”

Mano nuomone, toks EŽTT išaiškinimas turėtų užbaigti diskusijas dėl vykdymo proceso vietos civiliniame procese. EŽTT aiškiai nurodė, kad vykdymas yra sudėtinė teisės į teisingą teismą dalis, o be tinkamo vykdymo teisingumas taptų tik iliuzija.

EŽTT pastebėjo[4], jog sąsaja tarp valstybės vykdomosios valdžios gebėjimo tinkamai administruoti vykdymo procesą  (aut. past. – tęsti teisingumo vykdymą)  yra vienas iš teisės viešpatavimo principo elementų. Jeigu valstybės institucijos atsisako, nevykdo ar net atideda teismo sprendimo vykdymą, Konvencijos 6 straipsnio asmenims suteikiamos teisės netenka prasmės.

Šioje byloje išaiškintos principinės nuostatos dėl vykdymo proceso vietos toliau nuosekliai implimentuojamos ir plėtojamos byla po bylos vėlesnėje EŽTT praktikoje, kurios ypatumus ketinu aptarti toliau.

 2.      Vykdymo kaip teisės į teisingą bylos nagrinėjimą plėtojimas tolimesnėje EŽTT jurisprudencijoje.

2.1. Pavėluotas vykdymas. Galimybės pateisinti vykdymo vėlavimą.

 Kitose bylose EŽTT nagrinėjo klausimus, ar  Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis pažeidžiama tais atvejais, kai įsiteisėjęs teismo sprendimas vykdomas pavėluotai ar yra visiškai neįvykdytas. Sprendime Burdov prieš Rusiją[5] EŽŽT sprendė klausimą, kai vykdymas vėlavo keletą metų, o po pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti EŽTT, nacionalinio teismo įsiteisėjęs sprendimas buvo įvykdytas. Bylos esmė buvo tai, jog pareiškėjas, įvykus Černobylio atominei katastrofai 1986 m., buvo pašauktas karinės Sovietų Sąjungos vadovybės į nelaimės likvidavimo darbus. Tai sąlygojo žalą patirtą nuo radiacijos. Po įvykio pareiškėjas pareiškė ieškinį valstybės institucijoms, reikalaudamas atlyginti radiacijos sukeltą žalą. Teismas patenkino ieškinį, o pareiškėjas kreipėsi į vietos antstolį, kad pradėtų išieškojimo procedūrą. Antstoliui pradėjus išieškojimą iš vietinio socialinės apsaugos centro, centras nurodė, jog išieškojimas negalimas, nes jo biudžete nėra pakankamai lėšų žalai atlyginti. Po kurio laiko vietinis teisingumo departamentas nurodė, kad sprendimo įvykdymas – neįmanomas, nes atsakovas neturi tinkamo finansavimo. Pareiškėjas informuotas, kad sprendimas bus įvykdytas, kai finansų ministerija skirs atitinkamą sumą žalai atlyginti. Vėliau regioninė prokuratūra informavo, jog antstolis nėra atsakingas už sprendimo neįvykdymą ir nurodyta, jog žala bus atlyginta iš federalinio biudžeto. Praėjus keturiems metams po sprendimo priėmimo jis buvo dalinai įvykdytas, tačiau EŽTT jau priėmė pareiškėjo peticiją ir sprendime pakartodamas bei plėtodamas Hornsby prieš Graikiją suformuotą doktriną nurodė[6]:

„Valstybės valdžia negali pateisinti įsiteisėjusio teismo sprendimo neįvykdymo dėl lėšų trūkumo. Kita vertus, įvykdymo vėlavimas tam tikrais atvejais gali būti pateisinamas esant tam tikroms aplinkybėms, tačiau vėlavimas negali susikirsti su esmine teise, ginama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju pareiškėjui neturėtų būti ribojama galybė pasinaudoti laimėto ginčo sėkme, kai jam priteistas kompensacija už žalą sveikatai kilusią už prievolės valstybei vykdymą. Tai negali būti pateisinama galimais valstybės finansiniais sunkumais.“

Doktrina aspektu dėl negalėjimo teisintis finansiniais valstybės sunkumais nuosekliai plėtojama ir tolimesnėje EŽTT jurisprudencijoje[7].

2.2. Neefektyvus (netinkamai reglamentuotas) vykdymo procesas išieškant iš valstybės institucijų

Byloje Mancheva prieš Bulgariją[8] EŽTT sprendė ar nacionalinėje teisėje reglamentuojamas vykdymo procesas atitinka Konvenciją. Bylos esmė – pareiškėja dirbo socialinės rūpybos centre, finansuojamame iš savivaldybės biudžeto. Dar darbe patirto sužalojimo, ji prarado dalį darbingumo, turėjo atlikti operaciją ir jautė neigiamas pasekmės kelis metus po incidento. Nukentėjusioji  pareiškė ieškinį vietiniam teismui, kuris priimtu sprendimu buvo patenkintas ir įsiteisėjo. Išdavus vykdomąjį raštą pareiškėja kreipėsi į regioninio teismo vykdymo teisėją, kad šis pradėtų išieškojimą. Vykdymo teisėjas atsisakė pradėti vykdymo procesą, nurodydamas, jog civilinio proceso kodeksas nustato, kad vykdymas prieš valstybės institucijas yra įmanomas tik tiesiogiai pateikiant vykdomąjį raštą skolininkei institucijai. Pareiškėjai kreipiantis į instituciją skolininkę, ši siūlė atlyginti tik dalį skolos, todėl pareiškėja atsisakydavo pateikti vykdomąjį raštą ir reikalaudavo atlyginti visą skolą. EŽTT aiškinosi dėl veiksmų, kurie sąlygojo įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymą.  Teismas nustatė[9]:

„Problema dėl išieškojimo buvo padidinta dėl Bulgarijos nacionalinės teisės neaiškaus vykdymo proceso t.y. teisė nenumato aiškaus nepriklausomo subjekto, kuriam būtų galima apskųsti netinkamą vykdymą  bylose prieš valstybės institucijas. Pareiškėja neturėjo pareigos priimti dalinį įvykdymą. Nacionalinei teisei nenustatant teisinės ar kitokios institucionalizuotos įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo priežiūros , pareiškėja neturėjo priemonių apginti pažeistas teisės.“

Mano manymu, galima daryti išvadą, jog valstybės vidinis teisinis reguliavimas nenumatantis aiškių vykdymo procedūrų ir jų apskundimo galimybių prieštarauja Konvencijai.

Sprendime Pridatchenko ir kiti prieš Rusiją[10] EŽTT nurodė, jog valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai nėra aišku į kurią valstybės instituciją vykdomas išieškojimas. Išieškotojams būtų sukeliama pernelyg didelė našta, kai jie vykdomąjį raštą siuntinėtų iš vienos valstybės institucijos kitai. Pabrėžiama, kad valstybė privalo savo teisinę sistemą organizuoti taip, kad būtų užtikrinta koordinacija tarp skirtingų vykdymo subjektų ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažintos skolos vykdomos laiku.

2.3. Teisinio tikrumo principo viršenybė ir res judicata

Keliose bylose EŽTT nustatė, jog valstybė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, taip pažeisdama teisinio tikrumo principą.  Pažeidimas pasireikė, kai galutiniai, įsiteisėję teismų sprendimai, pradėjus vykdymo veiksmus, buvo skundžiami teismui prašant atnaujinti procesus dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą ir turėjo esminę reikšmę neteisingo sprendimo priėmimui. Sprendime Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą, EŽTT nurodė:

 „Teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą.  Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą grindžiama vien tik noru iš naujau nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti naudojama tik siekiant ištaisyti klaidas ir neteisingai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip tariama apeliacija (angl. appeal in disguise) ir remtis vien siekiu sprendžiant tą patį teisinį ginčą gauti antrąją nuomonę.“

Analogiška išvada padaryta ir sprendime Sukhobokov prieš Rusiją. Minėtose sprendimuose, teismas padarė išvadas, jog valstybės, vengdamos vykdyti įsiteisėjusius sprendimus, bando piktnaudžiauti procesu taip pažeisdamos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Teismas pabrėžė, jog įsiteisėjusių sprendimų panaikinimas, kai taip buvo pažeistas teisinio tikrumo principas suponuoja minėto Konvencijos straipsnio pažeidimą ir negali būti laikomas pateisinant įsiteisėjusių sprendimų nevykdymą.

2.4. Nepagrįsti reikalavimai vykdymo procese

Sprendime Apostol prieš Gruziją[11] pasisakė dėl nepagrįstų reikalavimų išieškotojui vykdymo procese. Esminė problema pasireiškė tuo, kad Gruzijos civilinio proceso kodeksas be „sėkmės mokesčio“ antstoliui nustatė ir preliminarių išlaidų mokestį, kurį, priverstinai vykdant sprendimą, turėjo mokėti išieškotojas. Nesumokėjus šio mokesčio  antstolis atsisako atlikti vykdymo veiksmus ir procesas sustoja. Teismas nurodė, kad:

„Toks finansinis apribojimas pareiškėjui nebuvo pritaikytas nei pirmoje instancijoje, nei apeliacinėje, todėl negali būti laikomas susijęs su ieškinio esme (reikalavimu), kas galėtų pateisinti tokio mokesčio buvimą teisės į teismo procesą apimtyje. Pati galutinio, įsiteisėjusio, vykdytino sprendimo egzistavimo esmė pareiškėjo naudai reiškia, tai kad jo bylinėjimosi procesas buvo sėkmingas. Tai reiškia, jog pareigos uždėjimas išieškotojui mokėti mokestį tam, kad sprendimas būtų  įvykdytas yra išimtinai finansinės prigimties, todėl užkeliantis per didelę naštą žiūrint iš teisingumo vykdymo pozicijos.

Teismas pažymi, jog valstybės turi pareigą, prisijungus prie Konvencijos, užtikrinti Konvencijoje garantuotų teisių apsaugą. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nesuponuoja visiško valstybės nesikišimo į teisingumo procesą, priešingai gali suponuoti pareigą valstybei imtis tam tikrų pozityvių veiksmų. Pastebėtina, kad perkeliant pareiškėjui  atsakomybė finansiškai organizuoti išieškojimo procesą, valstybė bandė išvengti savo pozityviosios pareigos organizuoti sprendimų vykdymą, kuris būtų efektyvus  teisiniu ir praktiniu lygiu.“

Toks teisinis reglamentavimas ir tokie valstybės veiksmai pripažintini prieštaraujantys Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai.

 3.      Atlygintinas žalos dydis esant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies  pažeidimui

Ne viename iš mano nagrinėtų sprendimų[12], neįvykdant arba pavėluotai vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą pasitaikydavo situacijos, kai išieškoma suma stipriai nuvertėdavo, o kartu ir augdavo procesinės palūkanos. Tai buvo ypač aktualu posovietinio bloko valstybėse ir iki Euro naudojimo pradžios. Nevykdant įsiteisėjusių sprendimų, būdavo devalvuojamos valiutos, vykdavo infliacijos procesai, kai kuriose valstybės pereita prie naujos valiutos. Neretai, kol sprendimas būdavo įvykdomas, jeigu sprendime priteista suma neindeksuojama, gauta (priteista) pinigų suma tapdavo beverte ar nekompensuodavo faktiškai padarytos žalos. Nagrinėtuose EŽTT sprendimuose, kai buvo tokia faktinė situacija,  teismas prie atlygintinos turtinės žalos paskaičiuodavo realiai prarastas pajamas dėl pavėluotai ar iš vis neįvykdyto įsiteisėjusio sprendimo.  Todėl galima daryti išvadą, kad valstybė delsdama vykdyti sprendimus, prisiima atsakomybę ir už šiuos finansinius faktorius. Taip žalos atlyginimas neprasilenkia su kompensacine funkcija. Manytume, jog toks EŽTT taikomas mechanizmas neleidžia Konvencijos šalims išvengti atsakomybės.

4.      Konvencijos  6 straipsnio 1 dalies sisteminis ryšys su kitomis nuostatomis

Praktiškai visuose nagrinėtuose EŽTT sprendimuose, kai teismų įsiteisėję teismų sprendimai nebuvo tinkamai įvykdomi t.y. konstatuojant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimus inter alia buvo remiamasi ir nustatomas Konvencijos 1 protokolo 1 (toliau – “Protokolas”) straipsnio pažeidimas[13]. Byloje Burdov prieš Rusiją[14] EŽTT nurodė, kad „reikalavimas“ gali būti vertinamas kaip „nuosavybė“ Protokolo prasme 1 straipsnio prasme, jeigu yra (1) pakankamai apibrėžtas ir (2) įvykdomas. Todėl galime daryti išvadą, kad jeigu įsiteisėjusiu teismo sprendimu patenkinamas piniginis arba turtinis reikalavimas, pažeidus Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį kartu visada pažeidžiama ir 1 Protokolo 1 straipsnio saugoma teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe.

 5.       EŽTT formuojamos doktrinos įtaka Lietuvos nacionalinei teisei

Lietuvai ratifikavus Konvenciją ir vykstant konstitucionalizacijos procesui, jaučiama vis stipresnė EŽTT jurisprudencijoje formuojamos doktrinos įtaka ir mūsų teisei. Viename iš savo nutarimų Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pateikęs Konstitucijos išaiškinimą [15], jog pensija yra ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį  t.y. ginama kaip teisė į nuosavybę. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas gimė semiantis įkvėpimo iš EŽTT sprendimo byloje Wessels-Begervoet prieš Nyderlandus[16], kuriame pagal prieš tai esančiame paragrafe minėtus kriterijus pensija pripažinta nuosavybe 1 protokolo 1 straipsnio prasme. Toliau nuosekliai plėtojant mūsų Konstitucinę doktriną būtų galima daryti prielaidą, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kuris nevykdant turtinio piniginio pobūdžio įsiteisėjusių sprendimų kartu pažeidžia ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį, kartu pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, saugantį nuosavybės teisę.

6.      Išvada

Atsižvelgiant į išdėstytą medžiagą, neabejotinai galima teigti, jog vykdymas yra sudėtinė civilinio proceso dalis, kuri yra būtinas teisės į teisingą teismą elementas. Priešingu atveju, susidurtume su „iliuziniu teisingumu“, kuris akivaizdžiai prasilenkia su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos dvasia.


[1] Stauskienė E., Višinskis V. Teismo sprendimų vykdymas: metodinė mokymo priemonė. Vilnius: Mūsų Saulelė 2008 m.

[2] Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal  įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. Teismo sprendimas paskelbiamas viešai, tačiau demokratinėje visuomenėje moralės, viešos tvarkos ar valstybės saugumo interesais spaudos atstovams ar visuomenei gali būti neleidžiama dalyvauti per visą procesą  ar  jo  dalį, kai tai reikalinga dėl nepilnamečių ar bylos šalių privataus gyvenimo apsaugos, arba tiek, kiek, teismo nuomone, yra būtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pakenktų teisingumo interesams.

[3] EŽTT sprendimas Hornsby prieš Graikiją 1997 m. kovo 19 d.

[4] Ten pat.

[5] EŽTT sprendimas Burdov prieš Rusiją 2004 m. rugsėjo 4.

[6] Ten pat.

[7] EŽTT sprendimai: Burdov prieš Rusiją 2004 m. rugsėjo 4., Mancheva prieš Bulgariją 2004 m. rugsėjo 30., Sukhobov prieš Rusiją 2006 m. liepos 13.

[8] EŽTT sprendimas Mancheva prieš Bulgariją 2004 m. rugsėjo 30.

[9] Ten pat.

[10] Pridatchenko ir kiti prieš Rusiją

[13] Kiekvienas fizinis ar  juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai  įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama  į bendrąjį interesą arba, kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.

[14]  EŽTT sprendimas Burdov prieš Rusiją 2004 m. rugsėjo 4.

[15] LRKT nutarimas 2002 m. lapkričio 25  d.

[16] EŽTT sprendimas 2002 m. birželio 4 d.