Žyma: ESTT

Kad ir kaip kai kurie advokatai nenorėtų, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino juos esant verslininkais vartotojų teisės kontekste

Pirmiausia noriu pastebėti, kad jau susilaukiau pastabų, kad ESTT nepripažino advokatų verslininkais. Apeliuojama į laisvąją profesiją. Jeigu manote, kad vartojimo teisiniuose santykiuose yra didelis skirtumas, kaip vadinsime stipresniąją šalį, profesionalą, kuris siekia pelno, tai gerai. Galite vadinti ne verslininku (nors nesuprantu, kuo ši sąvoka bloga, ar netinkama), o laisvąja profesija, tačiau laisvosios profesijos versliškumo požymių vis tiek nepaneigsite.

____________________________

Šiandien Lietuvos Aukščiausiojo Teismo puslapyje pamačiau naujieną, kad ESTT priėmė prejudicinį sprendimą pagal LAT’o paklausimą dėl sutarčių, kurios sudaromos tarp advokatų ir jų klientų. Pati LAT’o nutartis 2013 m. spalio 7 d. Nr. 3K-7-395/2013.

Bylos esmė trumpai būtų tokia, kad advokatas kreipėsi į teismą prieš savo klientą, kuris jam nesumokėjo dalies atstovavimo išlaidų (15 000 lt), kurios numatytos sutartyje. Klientės požiūriu, ta suma buvo sėkmės mokestis, tačiau advokatas pralaimėjo jai atstovaudamas. Ji rėmėsi žodiniu jos ir advokato susitarimu ir aišku, neįsigilino į sutarties tekstą. Klientės nuomone teisinių paslaugų sutarčių pasirašymas buvo formalus, ji neprisiėmė įsipareigojimų besąlygiškai mokėti advokatui honorarą, ji supratusi turinti mokėti tik civilinių bylų sėkmės atveju.

Byla daėjo iki LAT’o ir išplėstinei kolegijai iš esmės kilo klausimas (klausimų buvo daugiau, bet rašau esmę), ar advokato ir kliento sudarytą atstovavimo sutartį galima kvalifikuoti, kaip vartojimo? Jeigu galima, tai vartotojų teisės normos apgintų klientę. LAT’as kažkodėl pabijojo pats atsakyti į šį, mano nuomone, gana nesudėtingą klausimą ir kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo į ESTT.

Šios bylos klausimu advokatūra, kartu su naujuoju pirmininku I. Vėgėle, griežtai stojo advokato pusėn ir tiek viešojoje erdvėje, tiek ESTT bandė įrodinėti, kad advokatai jokiu būdu nėra verslininkai, jie vykdo šventą misiją – padeda teismui tiesos ir teisingumo paieškose. Kitaip tariant, fikcijomis ir idealistinėmis idėjomis, bandyta užmaskuoti advokato profesijos versliškumą.

Visa laimė, ESTT ant tokių argumentų neužkibo:

“Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyva 93/13 taikoma, kaip matyti iš jos 1 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies, „pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromų sutarčių“ sąlygoms, dėl kurių „nebuvo atskirai derėtasi“ (šiuo klausimu žr. Sprendimo Constructora Principado, C‑226/12, EU:C:2014:10, 18 punktą).

20 Kaip nurodyta Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje, vienodos teisės normos dėl nesąžiningų sąlygų turėtų būti taikomos „visoms sutartims“, pardavėjų ar tiekėjų sudaromoms su vartotojais, kaip jie apibrėžti Direktyvos 93/13 2 straipsnio b ir c punktuose (žr. Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, C‑488/11, EU:C:2013:341, 29 punktą).

21 Taigi, sutartys, kurioms taikoma Direktyva 93/13, šioje direktyvoje apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia verslo, prekybos ar profesijos tikslais, ar ne (Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, EU:C:2013:341, 30 punktas).

22 Šis kriterijus atitinka idėją, kuria pagrįsta šioje direktyvoje nustatyta apsaugos sistema: kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, EU:C:2013:341, 31 punktas ir nurodyta teismo praktika).

23 Kalbant apie teisinių paslaugų sutartis, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, svarbu pažymėti, kad advokatų teikiamų paslaugų srityje iš principo egzistuoja nelygybė tarp „klientų-vartotojų“ ir advokatų būtent dėl to, kad šių šalių turima informacija nėra tokia pati. Iš tikrųjų advokatai turi aukšto lygio specialių žinių, kurių vartotojai gali neturėti, todėl pastariesiems gali būti sunku įvertinti jiems teikiamų paslaugų kokybę (šiuo klausimu žr. Sprendimo Cipolla ir kt., C‑94/04 ir C‑202/04, EU:C:2006:758, 68 punktą).

24 Taigi, advokatas, kuris, kaip pagrindinėje byloje, vykdydamas savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikia teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui, yra „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą. Todėl tokių paslaugų teikimo sutarčiai taikomos šioje direktyvoje įtvirtintos nuostatos.

25 Tokios išvados negali paneigti tai, kad advokatų veiklai būdingas visuomeninis pobūdis, nes į Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą patenka bet kokia verslo, prekybos ar profesinė veikla, „nesvarbu, ar tai būtų viešoji, ar privati“, ir kad, kaip numatyta jos keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje, ši direktyva „taip pat taikoma visuomeniniams verslams, prekybai arba profesijoms“.

26 Kai advokatas sutartiniuose santykiuose su savo klientais nusprendžia naudotis iš anksto jo paties ar jo profesinės asociacijos organų parengtomis tipinėmis sąlygomis, tos sąlygos į atitinkamas sutartis tiesiogiai įtraukiamos būtent šio advokato valia.

27 Kadangi advokatai savo nuožiūra sprendžia, ar naudotis tokiomis tipinėmis sąlygomis, kurios neatspindi įstatymų ar kitų teisės aktų privalomųjų nuostatų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį, negalima tvirtinti, kad taikant šią direktyvą galėtų kilti grėsmė, jog bus pakenkta advokato ir jo kliento santykių specifikai ar pažeisti advokato veiklos principai.

28 Atsižvelgiant į šia direktyva siekiamą vartotojų apsaugos tikslą, aplinkybė, kad pardavėjo ar tiekėjo veikla arba specifinė jam pavesta užduotis yra viešo ar privataus pobūdžio, negali būti lemiama sprendžiant klausimą dėl minėtos direktyvos taikytinumo (pagal analogiją žr. Sprendimo Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs, C‑59/12, EU:C:2013:634, 37 punktą).

29 Kaip šiuo atžvilgiu per teismo posėdį pažymėjo Europos Komisija, jeigu į Direktyvos 93/13 taikymo sritį nepatektų daugelis sutarčių, sudaromų tarp „klientų-vartotojų“ ir asmenų, besiverčiančių laisvosiomis profesijomis, kuriems būdingas savarankiškumas ir taikomi profesinės etikos reikalavimai, visi šie „klientai-vartotojai“ netektų minėta direktyva suteikiamos apsaugos.

30 Aplinkybė, kad vykdydami savo veiklą advokatai privalo užtikrinti santykių su „klientais-vartotojais“ konfidencialumą, taip pat nėra kliūtis taikyti Direktyvą 93/13 tipinėms teisinių paslaugų sutarčių sąlygoms.

31 Iš tiesų pačiose sutarties sąlygose, dėl kurių atskirai nesiderama, visų pirma tose, kurios parengtos bendrai naudoti, nėra su advokatų klientais susijusios asmeninės informacijos, kurios atskleidimas galėtų pažeisti advokato profesinę konfidencialumo pareigą.

32 Žinoma, konkrečiai parengta sutarties sąlyga, visų pirma dėl advokato honoraro, galėtų, bent jau netiesiogiai, atskleisti tam tikrus advokato ir jo kliento santykių aspektus, kurie turėtų likti paslaptyje. Tačiau tokia sąlyga būtų suderėta atskirai ir būtent dėl to, kaip matyti iš šio sprendimo 19 punkto, jai Direktyva 93/13 nebūtų taikoma.

33 Vis dėlto tai nepaneigia to, kad į paslaugų, dėl kurių sudaromos Direktyvos 93/13 reglamentuojamos sutartys, pobūdį, vadovaujantis šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, siejama su jos aštuoniolikta konstatuojamąja dalimi, reikia atsižvelgti siekiant įvertinti, ar šių sutarčių sąlygos nėra nesąžiningos. Tokį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į šį paslaugų pobūdį ir į visas sudarant sutartį buvusias jos sudarymo aplinkybes (šiuo klausimu žr. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 71 punktą ir Nutarties Sebestyén, C‑342/13, EU:C:2014:1857, 29 punktą).

34 Taigi, kalbant apie teisinių paslaugų sutartis, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, reikia nurodyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vertindamas, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 5 straipsnio pirmąjį sakinį, turi atsižvelgti į šių paslaugų specifinį pobūdį, o kilus abejonių – vadovautis šio straipsnio antruoju sakiniu ir aiškinti šias sąlygas vartotojo naudai.

35 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tipinėms teisinių paslaugų sutartims, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, sudarytoms advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų.“

Labai geras ESTT sprendimas ir užteks pagaliau apsimetinėti, kad advokato veikla nėra grįsta versliškumu ir kad tai tėra idealizmas. Taip pat šis sprendimas yra stirpus smūgis darbartiniam advokatūros pirmininkui (kuris yra Europos Sąjungos teisės profesorius), nes jo principinė pozicija pralaimėjo aukščiausiu įmanomu Europiniu lygmeniu.

Žemė – ypatingas civilinės apyvartos objektas, tačiau tai nesuteikia pagrindo diskriminacijai

Tik sukūrus Konstituciją joje turėjome ypač archajišką 47 straipsnį, kuris iš esmės įtvirtino absoliutų draudimą įsigyti žemę Lietuvoje užsieniečiams. Bandant suspėti į Europos Sąjungos traukinį Lietuvai teko pakeisti šią Konstitucinę nuostatą, nes priešingu atveju traukinys būtų nuvažiavęs. Visa laimė, tai suspėta padaryti paskutinę sekundę:

“47 straipsnis

Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.

Savivaldybėms, kitiems  nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės  sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn  tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei  jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai  priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos  teritorijos, jos  kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.”

Kiek suprantu, tai dabartinio referendumo iniciatoriai nori sugrąžinti senąją 47 str. 1 dalies redakciją. Keistas sumanymas, už kurio stovinčių tikrųjų interesų aš nežinau. Galima bandyti spėti, kad tai galėtų būti stambieji mūsų šalies ūkininkai, bijantys laisvos rinkos ir siekiantys bet kokiu būdu apsisaugoti nuo konkurencijos. Lietuvoje, visuotinai žinoma, kad primityvi propaganda yra ypač veiksmingas įrankis. Bijau, kad jeigu šis referendumas vis dėlto įvyktų ir jame būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl Konstitucijos keitimo, tai ypač komplikuotų Lietuvos ateities raidą ir buvimą lygiaverte ES nare. Pačios ES idėją yra grindžiama keturiomis fundamentaliomis laisvėmis, galima palyginti su stalu, kuris turi keturias kojas: laisvą prekių judėjimą, laisvą asmenų judėjimą, laisvą paslaugų judėjimą ir laisvą kapitalo judėjimą. Siekiant įgyvendinti šias laisves mes turime dabartinę ES, o pažeidus minėtas laisves paneigtume pačią sąjungos prasmę. Įstojus į ES didelė dalis lietuvių apsidžiaugė galimybę dirbti Airijoje, Ispanijoje, Anglijoje ir t.t.  Atsivėrė plačios galimybės užsiimti verslu Europoje ir t.t. Naudojamės galimybėmis melžti ES paramą (neabejoju, ją gauna ir tie, kurie priešinasi žemės pardavimui užsieniečiams).

Tačiau dabar, artėjant naikinamajam draudimo užsieniečiams pirkti Lietuvoje ūkio paskirties žemę terminui, mes sugalvojame išspirti vieną iš stalo kojų – laisvą kapitalo judėjimą. Paradoksalu, galėtume pirkti kitose ES valstybėse žemę, bet kitiems pas mus negalima. Atrodytų, lyg mes būtume gavę terminą iki 2014 metų gegužės 1 d. apsispręsti, ar leisti užsieniečiams pirkti ūkio paskirties žemę, ar neleisti? Bent jau toks vaizdas susidaro iš to, kas dabar vyksta Lietuvoje. Galiu patikinti, kad nieko panašaus nebuvo. Ta išlyga, kurią mes gavome iš ES iki 2014 m. turi labai aiškų tikslą. Mes, kaip neseniai atsikūrusi valstybė, po sovietinės okupacijos vykdome žemės reformą į kurią įeina ir žemės grąžinimas buvusiems jos savininkams, kurią SSRS iš jų neteisėtai nusavino. Būtent dėl šio neužsibaigusio proceso, kad paskui, nekiltų neaiškumų ir ginčių, ES buvo linkusi padaryti mums nuolaidą t.y. suteikė terminą iki 2014 metų, kad mes pasibaigtume visas reformas, kartu priartintume žemės vertę tarp Lietuvos ir kitų ES narių, o  tada visiškai atvertume kelią laisvai ir rinkai ir laisvam kapitalo judėjimui.

Pati laisvo judėjimo idėja yra grindžiama tuo, kad negali būti jokios diskriminacijos, o reikalavimas turėti tam tikros valstybės pilietybę, kad įgyvendinti tam tikrą laisvę, yra eksplicitiškai ES steigimo sutartyje vertinamas kaip diskriminacinis ir niekaip nepateisinamas:

“18 straipsnis
(EB sutarties ex 12 straipsnis)
Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“

Taip plėtojama ir Europos Sąjungos Teisingumo teismo praktika. Pavyzdžiui, 2005 m. ESTT buvo priimtas sprendimas C-370/05 Festersen byloje, kurioje Danija nedraudė pilietybės pagrindu įsigyti ūkio paskirties žemę, tačiau nustatė pozityvų reikalavimą, kad įsigyjant tokios paskirties žemę būtina gyventi tam tikru nuo jos (joje), tokį reikalavimą ESTT įvertino kaip diskriminacinį ir ribojantį laisvo kapitalo judėjimą.  Byloje C-300/01 Salzmann ESTT sprendė, kad Austrijos įstatymų nustatytas ribojimas užsieniečiams perkant žemę gauti kompetetingų Austrijos institucijų leidimą, tokia griežta apimtimi, koks buvo – prieštaravo laisvam kapitalo judėjimui. Po to sekė praktika, kai tokie leidimai išvis nebuvo išduodami ir jie tai buvo pripažinta diskriminaciniu ribojimu byloje C-452/01 Ospelt. Yra ir daugiau teismo bylų, kuriose spręstas ūkio paskirties žemės pardavimo užsienio ES piliečiams ribojimų klausimai: C-302/97 Konle, C-423/98 Albore, C-515/99 Reisch. Joms visoms bendra – diskriminavimo pilietybe draudimas.

Galima kalbėti apie tai, kad žemė kaip civilinės apyvartos objektas – ypatingas. Tai savo nutarimuose ne kartą yra pasakęs ir Konstitucinis Teismas. Su tuo galima sutikti, nes žemės plotas – ribotas, kurio normaliomis pasaulio raidos sąlygomis neturėtų padaugėti. Tačiau teiginiai, kad leisdami žemę pirkti užsieniečiams pakenksime Lietuvos žemių vientisumui, parduosime Lietuvą ir pan. varo į neviltį. Nėra absoliučiai jokio skirtumo, kas yra ūkio paskirties žemės savininkas, svarbu tik, kad jis ją naudoja pagal paskirtį. Ribojimas pilietybe įsigyti tam tikrą civilinės apyvartos objektą, iš privatinės teisės pusės žiūrint, atrodo kaip visiškas nesusipratimas. Tai nieko bendro neturi su laisva rinkos ekonomika, konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu ir Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta maksima, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Aš ypač bijau šio referendumo žinodamas jau ko gero nacionaliniu tapusį bruožą naudotis kitų suteikiamomis teisėms, laisvėmis ir parama, tačiau patiems nenoru prisiimti pareigų ir suteikti analogiškų teisių ir laisvių kitiems. Kodėl mūsų bendrapiliečiai turėtų turėti teisę dirbti Airijoje, jeigu mes nenorime leisti airiams užsidirbti iš mūsų ūkio paskirties žemės? Žinant kaip mėgstame emigruoti, greitai šita žemė gali tapti išvis niekam  nebereikalinga.

Teisingumo ministerija reaguoja į teisėkūros iniciatyvas

Kurį laiką nerašiau straipsnių, deja, ir šį kartą nėra susikaupimo. Pastarąją savaitę nenutrūkstamai vyksta teisingumo ministerijos maišymas su žemėmis, todėl būsiu nepopuliarus. Šis trumpas įrašas ne apie Lietuvos-Baltarusijos skandalą. Negaliu apie jį rašyti nieko, nes neturiu jokių faktinių duomenų, o būrimas iš oro nėra mano stipriausia sritis..

Prieš kelis mėnesius aprašiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus, kuriais buvo pripažinta, jog notaro specialybės profesijos ribojimas valstybės narės pilietybe prieštarauja ES įsisteigimo laisvei. Tam liepos pradžioje paruošiau atitinkamus LR notariato įstatymo pakeitimus, kuriuos nusiunčiau teisingumo ministerijai. Jų tikslas – pašalinti pilietybės ribojimus. Liepos 27 d. gavau teisingumo ministerijos atsakymą:

Teisingumo ministerija ir notarų su pakeitimais aplenkė mane keliomis dienomis – projektas. Projektas skiriasi nuo mano siūlymo, nes nes aš siūliau ribojimą išvis pašalinti, o ministerija įgyvendindama išimtinai ES teisę pakeitė apribojimą iš Lietuvos pilietybės į Europos Sąjungos pilietybę. Pakeitimas logiškas. Bet kokiu atveju belieka pasidžiaugti, kad į pilietines iniciatyvas yra reaguojama.

Apribojimas pilietybe notarams prieštarauja ES įsisteigimo laisvei

Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, notarams yra taikomas apribojimas pilietybe t.y. kad asmuo, norintis būti notaru valstybėje X, turi būti jos pilietis. LR notariato įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pirmame punkte nurodyta, jog notaru gali būti fizinis asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Šiame įstatyme taip pat nustatyta, jog vienas iš notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindų yra Lietuvos Respublikos pilietybės praradimas. Turime akivaizdų reguliavimą, kai Lietuvos pilietybė yra būtina sąlyga verstis notaro praktiką.

Europos Sąjungos Komisija (toliau – Komisija) jau daugybę metų laikosi pozicijos, jog notarams neturėtų būti taikomas pilietybės ribojimas ir tuo tikslu ji pradėjo ne vieną teisminį procesą Europos Sąjungos Teisingumo Teisme prieš valstybes nares. Šių metų gegužės 24 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimus bylose Komisija prieš Belgiją, Prancūziją, Liuksenburgą, Austriją, Vokietiją Graikiją ir Portugaliją (sprendimų numeriai: C-47/08, C-50/08, C-51/08, C-53/08, C-54/08, C-61/08  C-52/08), kuriuose nurodyta, jog pilietybės apribojimas notarams prieštarauja EB sutartyje 43 straipsnyje įtvirtintai įsisteigimo laisvei. Šis straipsnis nurodo:

“Vadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.

Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas, apibūdintas 48 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų.“

Pažymėtina, jog byloje Komisiją prieš Prancūziją, kaip suinteresuota prisijungė ir Lietuvos valstybė.

Ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad nustačiusi pilietybės sąlygą norintiems verstis notaro profesija Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 ir EB 45 straipsnius.

Komisijos pozicija grindžiama tokiais esminiais argumentais:

“EB 43 straipsnis yra viena iš pagrindinių Sąjungos teisės nuostatų, pagal kurią kiekvienam valstybės narės piliečiui, kuris, nors ir antrinio įsisteigimo tvarka, įsisteigia kitoje valstybėje narėje tam, kad galėtų verstis savarankiškai dirbančių asmenų veikla, priimančiojoje valstybėje narėje turi būti taikomas toks pat vertinimas kaip ir nacionaliniams subjektams ir kuria draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.

Komisijos ir Jungtinės Karalystės nuomone, dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas reikėtų atskirti nuo veiklos siekiant bendrojo intereso. Iš tiesų įvairioms profesijoms suteikiama konkreti kompetencija siekiant bendrojo intereso, tačiau jos tiesiogiai nesusijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.

Į EB 45 straipsnio pirmos pastraipos taikymo sritį taip pat nepatenka veikla, apibūdinama kaip pagalba ar bendradarbiavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas (šiuo klausimu žr. 1993 m. liepos 13 d. Sprendimo Thijssen, C‑42/92, Rink. p. I‑4047, 22 punktą).

Dėl to, kad surašydamas notarinius aktus notaras prisiima asmeninę atsakomybę, jis iš esmės atsiduria panašioje padėtyje kaip ir daugelis nepriklausomų specialistų, kaip antai advokatai, architektai arba gydytojai, kuriems taip pat tenka asmeninė atsakomybė už vykdomą veiklą.

Dėl autentiškų aktų vykdomosios galios Komisija mano, kad vykdomasis įrašas daromas prieš pradedant patį vykdymą ir nėra vykdymo dalis. Todėl tokia vykdomoji galia notarams nesuteikia jokių privertimo galių. Be to, bet kokį galimą ginčą nagrinėja ne notaras, o teisėjas.

Notaro vaidmens mokesčių surinkimo srityje negalima laikyti dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas, nes privatūs asmenys dažnai privalo prisiimti tokią atsakomybę mokesčių srityje. Taigi privačios bendrovės veikia trečiųjų asmenų vardu, kai jos išskaičiuoja pajamų mokestį iš darbuotojų atlyginimų. Tas pats pasakytina apie kredito įstaigas, kurios iš savo klientų pajamų iš palūkanų ir dividendų išskaičiuoja tokioms pajamoms taikytiną mokestį.“

Prancūzija savo poziciją, jog pilietybės reikalavimas reikalingas, grindė EB 45 straipsnyje numatyta išimtimi, kuri nurodo:

“Veiklai, kuri bet kurioje valstybėje yra susijusi, nors ir laikinai, su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, šio skyriaus nuostatos netaikomos.

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kvalifikuota balsų dauguma gali nuspręsti, kad tam tikroms veiklos rūšims šio skyriaus nuostatos netaikomos.“

Prancūzijos Respublika, palaikoma Bulgarijos Respublikos, Čekijos Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Rumunijos ir Slovakijos Respublikos, teigia, pirma, kad Komisija nepaiso Teisingumo Teismo praktikos. Iš tiesų pagal šią Teismo praktiką EB 45 straipsnio pirma pastraipa taikoma ne tik veiklai, kurią vykdant naudojamasi įgaliojimais taikyti priverčiamąsias priemones, nes tokie įgaliojimai tėra vienas iš viešosios valdžios funkcijų vykdymo elementų.

Teisingumo Teismas išnagrinėjęs ginčo šalių argumentus nurodė:

“Pirmiausia reikia priminti, kad EB 43 straipsnis yra viena pagrindinių Sąjungos teisės nuostatų.

Įsisteigimo sąvoka pagal šią nuostatą yra labai plati ir ji reiškia Sąjungos piliečio galimybę nuolat ir nenutrūkstamai dalyvauti ne savo kilmės valstybės narės ekonominiame gyvenime ir iš to gauti naudos, taip skatinant ekonominę ir socialinę tarpusavio sąveiką Europos Sąjungos savarankiško darbo srityje.

Vienos valstybės narės piliečiams pripažįstama laisvė įsisteigti kitos valstybės narės teritorijoje reiškia, be kita ko, teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos ir ja verstis tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo valstybės narės teisės aktuose nustatytos jos pačios piliečiams. Kitaip tariant, pagal EB 43 straipsnį valstybėms narėms draudžiama asmenims, kurie nori pasinaudoti įsisteigimo laisve, savo teisės aktuose numatyti kitokias veiklos vykdymo sąlygas nei tos, kurios nustatytos jų pačių piliečiams.

Taigi EB 43 straipsniu siekiama užtikrinti kiekvienam valstybės narės piliečiui, kuris įsisteigia kitoje valstybėje narėje siekdamas vykdyti savarankiškai dirbančių asmenų veiklą, naudojimąsi tomis pačiomis kaip ir nacionalinių subjektų teisėmis ir draudžiama bet kokia iš nacionalinės teisės aktų kylanti pilietybe grindžiama diskriminacija, pavyzdžiui, įsisteigimo laisvės apribojimas.

Tačiau šioje byloje pagal ginčijamą nacionalinės teisės nuostatą notaro profesija gali verstis tik Prancūzijos piliečiai ir todėl įtvirtinamas EB 43 straipsniu iš esmės draudžiamas skirtingas požiūris dėl pilietybės.“

Ginčo esmė, nuo kurios priklauso, kuri šalis laimės yra būtent ar notaro veiklą galima priskirti prie viešosios valdžios funkcijų vykdymo. Šiuo klausimu teismas nurodė:

Prancūzijos Respublika vis dėlto teigia, kad notarų veikla nepatenka į EB 43 straipsnio taikymo sritį, nes ji susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai suprantama pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą. Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti viešosios valdžios funkcijų vykdymo sąvokos apimtį šios nuostatos prasme ir, antra, patikrinti, ar ši sąvoka apima notarams priskirtą veiklą pagal Prancūzijos teisės sistemą.

Dėl „viešosios valdžios funkcijų vykdymo“ sąvokos pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą reikia pabrėžti, kad, remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, ją vertinant reikia atsižvelgti į Sąjungos teisėje šia nuostata nustatytų leistinų įsisteigimo laisvės principo išimčių apribojimų pobūdį, siekiant išvengti, kad Sutarties veiksmingas poveikis įsisteigimo laisvės srityje būtų sužlugdytas valstybių narių vienašališkai priimtomis nuostatomis.

Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką EB 45 straipsnio pirma pastraipa yra nuo pagrindinės įsisteigimo laisvės taisyklės leidžianti nukrypti nuostata. Šią leidžiančią nukrypti nuostatą reikia aiškinti taip, kad jos taikymo sritis turi būti apribota tuo, kas būtina siekiant apsaugoti interesus, kuriuos ši nuostata leidžia saugoti valstybėms narėms.

Be to, Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, kad EB 45 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta leidžianti nukrypti nuostata turi būti taikoma tik veiklai, kuri savaime reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas.

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau turėjo progos nuspręsti, kad EB 45 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta nukrypti leidžianti nuostata netaikoma tam tikrai pagalbinei ar parengiamajai veiklai, skirtai viešosios valdžios funkcijoms vykdyti (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Thijssen 22 punktą; Komisija prieš Ispaniją 38 punktą; Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti 47 punktą; Komisija prieš Vokietiją 38 punktą ir Komisija prieš Portugaliją 36 punktą), arba tam tikrai veiklai, kurią vykdant, nors ir palaikomi kontaktai, įskaitant reguliarius bei organiškus, su administracinėmis ar teisminėmis institucijomis ar net dalyvaujama (taip pat ir privalomai) jų veikloje, nedaroma įtaka tokių institucijų vertinimo ir sprendimų priėmimo įgaliojimams (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Reyners 51 ir 53 punktus), arba tam tikrai veiklai, kuri nesusijusi su sprendimų priėmimo įgaliojimų (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimųThijssen 21 ir 22 punktus; 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją 36 ir 42 punktus; Komisija prieš Vokietiją 38 ir 44 punktus bei Komisija prieš Portugaliją 36 ir 41 punktus), įgaliojimų taikyti priverčiamąsias (šiuo klausimu visų pirma žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 37 punktą) arba prievartos priemones (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Anker ir kt., C‑47/02, Rink. p. I‑10447, 61 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 44 punktą) vykdymu.

Žinoma, kaip pabrėžia Prancūzijos Respublika, notaras atlieka tokį patikrinimą siekdamas bendrojo intereso tikslo, t. y. užtikrinti tarp asmenų sudarytų aktų teisėtumą ir teisinį saugumą. Tačiau vien šio tikslo siekimas negali pateisinti to, jog jam pasiekti būtinos prerogatyvos būtų suteikiamos tik tiems notarams, kurie yra atitinkamos valstybės narės piliečiai.

Vien to, jog veikla vykdoma siekiant bendrojo intereso, savaime dar nepakanka, kad ji būtų laikoma tiesioginiu ir konkrečiu dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas. Iš tiesų neginčijama, kad įvairios reglamentuojamos profesinės veiklos vykdymas įvairiose nacionalinės teisės sistemose dažnai neatsiejamas nuo šią veiklą vykdančio asmens pareigos siekti tokio tikslo, net jei ši veikla neapima tokių funkcijų vykdymo.

Tačiau tai, kad notarų veikla siekiama bendrojo intereso tikslų, visų pirma užtikrinti tarp privačių asmenų sudarytų aktų teisėtumą ir teisinį saugumą, yra imperatyvus bendrojo intereso pagrindas, kuris pateisina galimus EB 43 straipsnio apribojimus, kuriuos lemia notarų veiklos ypatumai, pavyzdžiui, notarų veiklos organizavimas nustatant jiems taikomą įdarbinimo tvarką, ribojant jų skaičių ar teritorinę kompetenciją, numatant atlyginimo už notarinius veiksmus, notarų nepriklausomumo, su jų pareigomis nesuderinamos veiklos taisykles ir jų nepakeičiamumo garantijas, jei šie apribojimai leidžia pasiekti tokius tikslus ir yra tam būtini.

 Taip pat tiesa, kad notaras privalo atsisakyti patvirtinti teisinių reikalavimų neatitinkančio akto ar susitarimo autentiškumą neatsižvelgdamas į šalių valią. Tačiau po tokio atsisakymo šalys laisvos panaikinti nustatytą trūkumą, pakeisti atitinkamo akto ar susitarimo sąlygas arba atsisakyti tokio dokumento ar susitarimo.

Be to, negalima laikyti, kad notaro teikiamos konsultacijos ir teisinė pagalba tvirtinant tokio akto ar susitarimo autentiškumą yra susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, net jei jis pagal įstatymą privalo teikti tokias konsultacijas arba pagalbą.“

Taip pat teismas nurodė, jog notarai konkurencijos sąlygomis, o tai nebūdinga viešosios valdžios funkcijų vykdymui ir tiesiogiai ir asmeniškai savo klientams atsako už žalą, atsiradusią dėl bet kokios jiems vykdant veiklą padarytos klaidos.

Teisingumo Teismas priėjo prie išvados: kad notarų veikla, kaip ji apibrėžta dabartinėje Prancūzijos teisės sistemoje, neapima viešosios valdžios funkcijų vykdymo, kaip tai suprantama pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą. Todėl darytina išvada, kad Prancūzijos teisės aktuose numatyta pilietybės sąlyga norintiems verstis notaro profesija yra EB 43 straipsniu draudžiama diskriminacija dėl pilietybės.

Kadangi Komisijos pozicija dėl notarų yra aiški, analogiškos bylos laukia ir Lietuva, o aš neabejoju, kad ir mūsų notariato įstatyme esantys apribojimai pilietybe bus pripažinti prieštaraujančiais ES teisei, todėl patarimas Seimui ir Teisingumo ministerijai: keiskit notariato įstatymą, kol dar nėra vėlu (o gal jau yra?).

Nuorodos: Europos Sąjungos Teisingumo Teismo metinis pranešimas

Naršydamas Europos Sąjungos Teisingumo teismo tinklalapyje aptikau gana naudingą dalyką – šio teismo 2010 metų metinio pranešimo laikinąją versiją. Nors šia prieinama ne pilna versiją, tačiau naudingos medžiagos daugiau negu reikia. Pvz.: prie Teisingumo teismo veiklos pateikiama suvirškintos teismo sprendimų santraukos pagal konkrečias ES sritis. Tai yra visai neblogas įrankis tiems, kas tingi nuosekliai domėtis šio teismo priimamais sprendimais, o informacijos ieško tik ad hoc. Mane visada džiugina tokios santraukos, nes suspėti viską nuosekliai išnagrinėti, kai esi apsiėmęs krūvą darbų, tikrai nėra laiko. Todėl siūlyčiau, parsisiųsti PDF’us išsisaugoti, o kai reikės, pavartyti.

%d bloggers like this: