Žyma: ekonominė krizė

Žalą padariusio asmens sunki turtinė padėtis kaip žalos dydžio mažinimo sąlyga

Pirmiausia atsiprašau už sumažėjusį tinklaraščio įrašų kiekį, tačiau rašomas magistrinis atėmė visą laiką, o po jo net nesinorėjo liesti teisės. Dabar magistrinis parašytas (nors dar neapgintas), todėl galima pradėti gaivinti tinklaraštį :)

Šis įrašas skirtas vienam iš civilinės atsakomybės mažinimo klausimui. Kai susiduriu su civiline atsakomybe ir žalos atlyginimu t.y. galimybe mažinti žalos dydį, neretai užkliūnu už CK 6.282 str. 3 d., kuri suteikia teismui dispoziciją mažinti žalos dydį, atsižvelgiant į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Šiame įraše nebus kalbama apie tyčinius atvejus. Pati ši nuostata įdomi tuo, kad ji iš esmės prieštarauja civilinės atsakomybės tikslui. Juk šios atsakomybės tikslas yra kompensuoti visą padarytą žalą. Tačiau, šiuo atveju, esant sunkiai turtinei padėčiai, žalą padaręs asmuo gali “išsisukti“ nuo visiško kompensavimo.

CK 6.251 str. 1 d. įtvirtina vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Šio straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę mažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Kodekso komentare rašoma, kad ši norma teismui leidžia įgyvendinti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus tais atvejais, kai visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas sukeltų labai sunkų padarinių, todėl būtų pažeidžiami minėti principai. Komentare nurodoma, kad ši norma turi būti taikoma labai atsargiai ir tik išimtinais atvejais, kai sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Koks šios normos santykis su CK 6.282 str. 3 d.? Akivaizdu, kad CK 6.282 str. 3 d. turėtų būti vertinama kaip specialioji norma CK 6.251 str. atžvilgiu. Manyčiau, kad CK 6.282 str. 3 d. būtent įtvirtiną vieną iš sąlygų (atvejų), kuomet ji sistemiškai taikoma su CK 6.251 str. ir nukrypstama nuo visiško nuostolių atlyginimo principo. Darytina išvada, kad abi normos turi būti taikomos tik išimtinais atvejais.

Viskas būtų gražu, jeigu ne vienas teismo sprendimas, kurį radau nagrinėdamas Lietuvos Apeliacinio Teismo praktiką. Teismas nurodo (bylos nr. 2A-380/2011):

“Įvertinusi nurodytas aplinkybes, byloje nustatytus ieškovės veiksmus baudžiamųjų bylų tyrimo metu, sunkią valstybės turtinę padėtį ekonominiu sunkmečiu, nagrinėjamos bylos kontekste atsižvelgdama į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, vadovaudamasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimas padidintinas iki 10 000 Lt ir tai atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis) ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.“

Mane neramina argumentas “dėl valstybės sunkios turtinės padėties ekonominiu sunkmečiu“. ApT’o sprendime nenurodomos normos, kuriomis remiantis naudojamas šis argumentas, tik bendroji CK 6.250 str. 2 d. ir Konstitucija.  Kyla klausimas, kokiu pagrindu atsirado atsirado teismo argumentas dėl sunkios valstybės turtinės padėties? Tiek CK 6.251 str. 2 d., tiek CK 6.282 str. 3 d. teismas gali taikyti savo iniciatyva, tačiau žala padaręs asmuo kaip ir turi įrodyti savo sunkią turtinę padėtį. Valstybė šiuo atveju jos neįrodinėjo. Galimas variantas, kad sukios turtinės padėties argumentas atsirado sprendime atsitiktinai? Jeigu ne, tai čia galima įžvelgti neigiamą tendenciją. Jeigu laikysime, kad CK 6.282 str. 3 d. yra specialioji norma, tai jos komentare rašoma, kad ji taikoma TIK FIZINIAMS ASMENIMS. Tai yra visiškai logiška ir šiuo atveju minėtos normos pagrindu valstybės padarytos žalos nebūtų galima mažinti. Tačiau pastebėtina, jog pati norma expressis verbis neįtvirtina, kad ši norma taikoma tik fiziniams asmenims, o komentaras nėra privalomas teisės aiškinimo šaltinis. Bet, spėju, kad kodekso kūrėjai, kurie sutampa su komentaro autoriais, turėjo omenyje būtent fizinius asmenis..

Šiuo atveju pritarčiau kodekso komentaro autoriams ir nebūčiau linkęs sutikti su poziciją, kad žalos dydį galima mažinti atsižvelgiant į žalą padariusio juridinio asmens sunkią turtinę padėtį, o šią žalos mažinimo sąlygą teismai turėtų taikyti, tik pačiais rečiausias atvejais, kai to reikalauja protingumas, sąžiningumas ir teisingumas.

Rebus sic stantibus vs pacta sunt servanda

Dabartinės ekonominės krizės šviesoje (tamsoje?) verslininkai vis bando rasti galimybę, kaip modifikuoti ilgalaikius sutartinius įsipareigojimus. Viena iš opiausių sričių yra ilgalaikės turto (dažniausiai patalpų, žemės) nuomos sutartys. Nuo 2008 m. buvo ne vienas bandymas įtikinti teismus modifikuoti sutartis remiantis ekonomine krizės argumentu. Manęs neįtikino šis argumentas, aš esu didžiulis pacta sunt servanda principo šalininkas. Šio principo išimtis – rebus sic stantibus, kuris įtvirtintas CK 6.204 ir jis reiškia –  jeigu sutartį tampa sudėtinga vykdyti, ji turi būti ir toliau vykdoma, tačiau atsižvelgiant į ją sudarius pasikeitusias aplinkybes. Taikant nurodytą principą, pasikeitusių aplinkybių našta paskirstoma abiem sutarties šalims, o ne tenka tik vienai jų. Minėto straipsnio turinys:

6.204 straipsnis. Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms

1. Jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką.

2. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu:

1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo;

2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti;

3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti;

4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

3. Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali:

1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas;

2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

Taigi, norint pritaikyti šį straipsnį, reikia nustatyti antroje dalyje esantį sąlygų visetą, o jeigu kreiptasi į teismą, jis ex officio gali pakeisti sutartį arba ją nutraukti. Kaip matome, reglamentuojama visiška principo sutarčių privaloma laikytis ir sutartis jos šalims turi įstatymo galią priešingybę.

Grįžtant prie ekonominės krizės, kaip pagrindo taikyti šį straipsnį, esu prieš kelis metus girdėjęs kelių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų nuomone, ir jų pozicija buvo, kad ši norma neturėtų būti taikoma, nes jos pritaikymas sukeltu rimtus ekonominius padarinius t.y. tokia LAT’o praktika atvertu kelią didžiuliam kiekiu ieškinių, kuriais būtų bandoma modifikuoti sutartinius santykius ar juos nutraukti. Dėl to, LAT’as stengėsi vengti pasisakymų dėl šios normos taikymo ekonominės krizės kontekste. Iki dabar. Šių metų gegužės 31 d. (nepilnai prieš savaitę) LAT’as byloje 3K-3-265/2011 pasisakė dėl šios normos taikymo.

Ginčo esmė tokia:

2002 m. šalys sudarė nekilnojamų patalpų nuomos sutartį, 2004 m. jos galiojimas pratęstas iki 2019 metų. Sutarta mokėti 50 LTL už kvadartinį metrą + PVM. Prasidėjus krizei patalpų nuomos kainos ženkliai smuko ir paskaičiavus rinkos vertę, kvadratinio metro kaina tokiose patalpose nukrito iki 30 LTL. Atsižvelgiant į šią situaciją nuomininkas vadovaudamasis CK 6.204 prašė sumažinti sutarties kainą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai nurodydamas:

“Byloje nustatytos visos CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos, kurioms esant laikoma, kad iš esmės pasikeitė sutartinių prievolių pusiausvyra: 1) ieškovas negalėjo protingai numatyti, kad Lietuvoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių prasidės ekonominis sunkmetis, kurio metu nukris nekilnojamojo turto kainos; 2) ekonominis sunkmetis prasidėjo po to, kai šalys sudarė sutartį ir papildomą susitarimą; 3) ieškovas negali kontroliuoti ekonominio sunkmečio padarinių – sumažėjusios apgyvendinimo viešbutyje kainos rinkoje ir svečių skaičiaus, padidėjusio PVM; 4) ieškovas nebuvo prisiėmęs ekonominio sunkmečio padarinių rizikos – mokėti 30–40 proc. didesnį nei rinkos kaina nuomos mokestį. Remdamasis byloje pateikta UAB ,,Alliance Property“ turto nuomos kainos nustatymo ataskaita, teismas nustatė, kad 2009 m. spalio 9 d. ieškovo nuomojamų patalpų nuomos kaina buvo 33 Lt be PVM; šios aplinkybės atsakovas nepaneigė. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas pakeisti sutartį ir atkurti sutartinių prievolių pusiausvyrą yra pagrįstas.“

Apeliacinė instancija, viršuje cituojama apimtimi, pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą, nurodydama:

“Dėl ekonominio sunkmečio ypač pablogėjusi ieškovo turtinė padėtis sudaro pagrindą spręsti, jog yra esminis sutarties vykdymo suvaržymas, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą ir darantį sutarties vykdymą itin sudėtingą (CPK 185 straipsnis); remdamasi byloje esančiais įrodymais, pažymėjo, kad ekonominė krizė, pasikeitusi nekilnojamojo turto rinkos situacija turėjo įtakos abiejų šalių verslui, tačiau ieškovo padėtis nepalankesnė; nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nustatytos visos CK 6.204 straipsnio 2 dalies taikymui būtinos aplinkybės. Teisėjų kolegijos nuomone, net ir apdairus, protingas ir rūpestingas verslininkas negalėjo protingai tikėtis ar numatyti, kad kils tokio masto ekonomikos krizė, sukėlusi neigiamų padarinių verslo sektoriui, kartu ieškovo turtinei padėčiai (CPK 185 straipsnis, CK 1.137 straipsnio 2 dalis).“

Aišku, tai sąlygojo kasacinį skundą. Nuomotojas (kasatorius) pateikė argumentus:

“Teismai netinkamai taikė CK 6.204 straipsnį, 6.223 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai pakeitė šalių sudarytos nuomos sutarties sąlygas. CK 6.223 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti keičiama teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ir įstatymų nustatytais atvejais. Ši įstatymo norma turi būti taikoma sistemiškai su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais (pvz., 6.204, 6.228 straipsniai ir kt.). Byloje nenustatyta nė vienos iš CK 6.223 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų. Be to, netaikytinas ir CK 6.204 straipsnis, nes nėra šiai normai taikyti būtinų aplinkybių, t. y. tokių, kurios iš esmės pakeistų šalių interesų pusiausvyrą. Nuomos sutarties 5.1 punkte nustatyta sąlyga, kad ieškovas įsipareigoja kas mėnesį mokėti kasatoriui 53 Lt pridedant 18 proc. PVM už vieną kvadratinį metrą (sutarties pakeitimu nuomos mokestis sumažintas iki 50 Lt pridedant PVM). Šalys yra verslininkės ir laisva valia susitarė dėl nuomos sąlygų. Kaip profesionalūs rinkos dalyviai, jos galėjo numatyti, kad rinkos sąlygos per ilgą laikotarpį (nuomos sutartis sudaryta 17 metų) gali pasikeisti, sutartyje nustatyta nuomos kainos viršutinė riba – 105 000 Lt be PVM, be to, ieškovas galėjo rinktis kitą patalpų nuomotoją (duomenys neskelbtini) mieste. Ekonomikos recesija ir nukritęs vidutinis tokios pat paskirties patalpų nuomos mokesčio dydis rinkoje negali būti pripažįstami tokia aplinkybe, kurios nebuvo galima objektyviai numatyti. Kasatoriaus nuomone, teismai privalėjo atsižvelgti į tai, kad sutartinių prievolių pusiausvyra iš esmės pasikeičia, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Pakeitus sutartį, iš esmės sumažėja atsakovo gaunamas įvykdymas; ieškovui mokant šalių sutartą nuomos mokestį nuomos sutarties įvykdymo kaina nepadidėja (nuomos mokestis nebuvo padidintas), jo gaunama sutarties nauda (nuomojamų patalpų plotas ir kokybė) nepasikeitė. Kasatoriaus teigimu, CK 6.204 straipsnio taikymas turėtų būti išimtinis, kai principo pacta sunt servanda laikymasis būtų neprotingas arba CK specialiai nurodytais atvejais, siekiant apsaugoti silpnesniąją teisinio santykio šalį (pvz., CK 6.685 straipsnis). Šis straipsnis neskirtas rinkos kainų pasikeitimo rizikai valdyti. Ekonomikos nuosmukis paveikė visus rinkos dalyvius, o ne tik ieškovą; šalių sulygtų sutarties sąlygų pakeitimas reikštų, kad visi rinkoje sudaryti sandoriai turėtų būti peržiūrimi, o tai prieštarauja laisvos rinkos principams. Be to, kasatorius pažymėjo, kad pakeisti šalių sutarties sąlygas yra teismo teisė, o ne pareiga.“

Taip Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teko pasisakyti dėl CK 6.204 str. taikymo. Pirmiausia dėl pacta sunt servanda ir rebus sic stantibus santykio:

“Sutarčių teisėje galioja pacta sunt servanta principas, reiškiantis, kad šalys privalo vykdyti prisiimtus tarpusavio įsipareigojimus, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Tačiau ne visada šio principo besąlygiškas laikymasis užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, tam tikrais atvejais jo taikymas gali lemti kitų civilinės teisės principų (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) pažeidimą. Įstatymo leidėjo CK įtvirtinta sutarčių sąlygų pakeitimo teismo sprendimu galimybė yra vienas iš būdų, kuriuo gali būti sumažinami ar išvengiami vienai šaliai dėl nenaudingo sutarties vykdymo galintys kilti neigiami padariniai.

CK 6.204 straipsnis reglamentuoja situaciją, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Šio straipsnio 1 dalyje kartu su pacta sunt servanda principu įtvirtintas rebus sic stantibus principas, reiškiantis, kad jeigu sutartį tampa sudėtinga vykdyti, ji turi būti ir toliau vykdoma, tačiau atsižvelgiant į ją sudarius pasikeitusias aplinkybes. Taikant nurodytą principą, pasikeitusių aplinkybių našta paskirstoma abiem sutarties šalims, o ne tenka tik vienai jų.“

Toliau pateikiamas paaiškinimas, ką reiškia CK 6.204 str. nustatytas esminis sutarties vykdymo suvaržymas ir prievolių pusiausvyros pasikeitimas:

Tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad jos atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Esminiu sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Pažymėtina, kad būtina nustatyti, jog egzistuoja visos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, priešingu atveju neatsiranda pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodytų sutarties pakeitimo būdų. Pagal šios dalies nuostatas, nuosekliai vadovaujantis pacta sunt servanta principu, pirmenybė teikiama šalių susitarimui: kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Tik tada, jei šalims nepavyksta susitarti, jos abi turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Pažymėtina, kad analizuojamas CK straipsnis iš esmės pakartoja UNIDROIT principų 6.2.1–6.2.3 straipsnių reglamentuojamą ,,iš esmės pasikeitusių aplinkybių“ institutą. Dėl to sutarties vykdymo suvaržymo klausimai sprendžiami pagal taisykles, analogiškas įtvirtintoms UNIDROIT principuose. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurios sutarties vykdymo suvaržymo specialiosios nuostatos įtvirtintos CK VI dalyje, reglamentuojančioje atskiras sutarčių rūšis, pavyzdžiui, pagal CK 6.653 straipsnio 6 dalį, kai rangovo tiekiamų medžiagų ar įrenginių kaina arba paslaugų, kurias rangovui teikia tretieji asmenys, kaina padidėja iš esmės ir šio kainų padidėjimo rangovas negalėjo numatyti rangos sutarties sudarymo momentu, rangovas turi teisę reikalauti padidinti darbų kainą arba nutraukti sutartį pagal CK 6.204 straipsnio nustatytas taisykles.

Dabar dėl minėtų keturių sąlygų viseto:

“Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad ginčo sutarties atveju nėra įstatymo nustatytų sąlygų CK 6.204 straipsnio 3 dalyje 2 punkte nustatytoms priemonėms taikyti: pasikeitusi ekonominė situacija iš esmės nepakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyros – ieškovas moka tokį patį nuomos mokestį, koks numatytas nuomos sutartyje, jis nepadidėjo; kasatorius ieškovo sąskaita negauna daugiau, o ieškovui nesumažėjo gaunamas įvykdymas. Be to, kasatorius nurodo ir tai, kad, net ir nustačius būtinų CK 6.204 straipsnio 3 daliai taikyti sąlygų visumą, ieškovo reikalavimo pakeisti sutartį patenkinimas neatkurtų šalių sutartinių prievolių pusiausvyros, o ją pažeistų, turėtų neigiamos įtakos kasatoriaus teisėms ir interesams: kasatorius netektų galimybės gauti jo planuotų pajamų sutarties galiojimo laikotarpiu, atitinkamai ilgėtų lėšų, išleistų nuomojamos patalpoms įrengti, grąžos kasatoriui laikotarpis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog ieškovas privalo mokėti tokį patį nuomos mokestį, dėl kurio šalys susitarė esant skirtingai nei ginčo metu ekonominei situacijai, yra pagrindinė priežastis, nulėmusi ieškovo prašymą pakeisti nuomos sutartį. Sprendžiant, kad, nepaisant susiklosčiusios situacijos, sutartyje nustatyta kaina negali būti laikoma aplinkybe, galinčia lemti sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą, reiktų pripažinti, kad CK 6.204 straipsnio pagrindu apskritai negali būti prašoma keisti sutarties sąlygą, kurioje yra nustatyta kaina. Sutarties kaina ir kitos šalių nurodomos aplinkybės, net ir atsižvelgiant į tai, kad jos nėra vienai šaliai labai palankios, savaime nereiškia, kad pažeidžiama šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Minėta, kad toks pažeidimas būtų nustačius, jog prievolių vykdymo pagal sutartį pasikeitimas yra esminis: arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Esminis vykdymo išlaidų padidėjimas dažniausiai neigiamai paveikia šalį, kuri turi įvykdyti nepiniginio pobūdžio prievolę, pvz., išaugus žaliavos kainoms, išauga ir prekės pagaminimo kaštai. Vykdymo vertės sumažėjimas gali neigiamai paveikti tiek piniginio, tiek nepiniginio pobūdžio prievolę vykdančią šalį, pvz., dėl infliacijos, labai didelių pokyčių rinkoje ir pan. Pažymėtina, kad tiek esminis vykdymo išlaidų padidėjimas, tiek esminis vykdymo vertės sumažėjimas turi būti pagrindžiami objektyviais kriterijais, patvirtinančiais, kad atitinkamas pasikeitimas tikrai įvyko. Šalis, kuri prašo keisti sutarties sąlygą, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kaip jos nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Pažymėtina, kad sutarties sąlygų keitimas yra kiekvienoje byloje individualus. Teismas, spręsdamas, ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis, turi vertinti byloje pateiktų įrodymų visumą ir atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatybes.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas yra viešbučio paslaugas teikianti įmonė, 2002 m. sudariusi su kasatoriumi negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurią 2004 m. šalys pakeitė ir nustatė, kad ji galios iki 2019 m. gruodžio 31 d., nuomos mokestis – 50 Lt už kvadratinį metrą. Pasikeitus rinkos sąlygoms, šalys derėjosi dėl nuomos sutarties kainos pakeitimo, tačiau joms nepavyko susitarti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ilgalaikių sutarčių vykdymui labai svarbus šalių bendradarbiavimas, solidarumas, abipusiškumas, sąžiningas pareigų vykdymas, šių sutarčių vykdymas pasikeitus aplinkybėms ir galimybė iš naujo susiderėti dėl tam tikrų sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad kasatorius nepakankamai bendradarbiavo su ieškovu, nesvarstė galimybių ieškovui kilusiems dėl ekonominės krizės atsiradusiems neigiamiems padariniams sušvelninti. Vykdyti sutartį, pasikeitusiomis sąlygomis, šalims yra naudingiau, nei ją nutraukti. Pagal šalių sudarytos nuomos sutarties sąlygas (9 skirsnio 96 punktas), ją nutraukti šalys gali, jei sutarties nutraukimo iniciatorė kitai šaliai sumokės baudą (dvylikos mėnesių nuomos mokesčio dydžio) ne vėliau kaip prieš 12 kalendorinių mėnesių iki planuojamo nuomos sutarties nutraukimo informavusi kitą šalį, nesuinteresuotą nutraukti nuomos sutarties. Akivaizdu, kad dėl finansiškai nepalankaus susitarimo šalims nenaudinga nutraukti nuomos sutartį.

Teismai, remdamiesi ieškovo byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad dėl pasaulinio masto ekonomikos krizės, kurią išgyveno ir Lietuva, sumažėjo ieškovo teikiamų paslaugų pelningumas (dėl sumažėjusio svečių skaičiaus ir apgyvendinimo kainų), padidėjo veiklos sąnaudos (pridėtinės vertės mokestis išaugo nuo 5 proc. iki 21 proc., padidėjo mokesčiai už elektrą, šildymą ir pan.). Teismai nustatė, kad ieškovo nuomojamų patalpų nuomos kaina rinkoje yra 33 Lt už kvadratinį metrą. Tai reiškia, kad ieškovas, nuomodamas patalpas ir mokėdamas 50 Lt už kvadratinį metrą, gauna šios kainos neatitinkančias patalpas, t. y. tik tokias, kurių kvadratinis metras kainuoja 33 Lt. Be to, dėl pirmiau išvardytų aplinkybių (ekonominės krizės, padidėjusių veiklos sąnaudų ir pan.) sumažėjo iš vieno kvadratinio metro nuomojamų patalpų gaunamos ieškovo pajamos. Jeigu šalys dėl nuomos sutarties kainos būtų tarusios esant pasikeitusioms sąlygoms, tokia kaina būtų mažesnė, nei sulygta nuomos sutartyje. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad ieškovui sumažėjo iš nuomos sutarties gaunamas įvykdymas, atitinkamai jam iš esmės tapo sudėtingiau vykdyti pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus – mokėti nustatytą (50 Lt už kvadratinį metrą) kainą. Sprendžiant dėl to, ar, pakeitus sutarties kainą (ją sumažinus), sumažės kasatoriaus gaunamas įvykdymas, akivaizdu, kad kasatorius gaus mažiau pajamų iš patalpų nuomos nei iki šiol. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal teismų nustatytas negyvenamųjų patalpų nuomos kainas rinkoje kasatorius galėtų kitą sutartį sudaryti nustatant 33 Lt už kvadratinį metrą kainą, laikytina, jog šiuo metu kasatorius gauna šalių interesų pusiausvyrą pažeidžiantį nuomos mokestį ir, pakeitus nuomos kainą, iš esmės kasatoriaus gaunamas sutarties įvykdymas nesumažės.“

Pasisakyta ir dėl galimybės numatyti krizę:

“Įvykusi ekonominė krizė negali būti prilyginama eiliniam ekonomikos nuosmukiui. Teisėjų kolegija vertina šias teismų išvadas kaip pagrįstas. Nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko drastiškų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui. Pažymėtina, kad buvus galimybei tokius pokyčius prognozuoti, nebūtų kilę tokio masto neigiamų padarinių visai šalies ekonomikai. Pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Mano tikslas“ v. UAB ,,Armitana“, bylos Nr. 3K-3-459/2010). Dėl to teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad tikimybė, jog ieškovas negalėjo numatyti tokio masto ekonominės krizės, yra daug didesnė, nei tikimybė, jog galėjo. Pažymėtina, kad tai patvirtina ir ilgas laikotarpis nuo nuomos sutarties sudarymo bei pakeitimo momento (atitinkamai – 2002 m. ir 2004 m.) iki ekonominės krizės pradžios (2008 m.). “

Taip prieita prie išvados, jog:

“Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai nustatė, jog egzistuoja visos aplinkybės, kurioms esant laikoma, kad iš esmės pasikeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyra, ir pagrįstai sprendė, jog ieškovui dėl sutartyje nustatytos nuomos kainos neatitikties jos rinkos kainai, iš esmės suvaržomas jo sutartinių įsipareigojimų pagal sutartį vykdymas. Pažymėtina, kad pasikeitusios esminės sąlygos (teigiami pokyčiai nuomos rinkoje, viešbučių veikloje ir pan.) gali sudaryti prielaidas sutarties kainai didėti, atitinkamai – šalims keisti sutartį. Byloje šalys neįrodinėjo aplinkybės, kokiam terminui prašoma pakeisti sutarties sąlyga turėtų būti pakeista.“

Dėl teismo diskrecijos teisės modifikuoti ar nutraukti sutartį:

“Atkreiptinas dėmesys, kad teismas turi diskrecijos teisę spręsti, kurią iš CK 6.204 straipsnio 3 dalyje numatytų priemonių taikyti (nutraukti sutartį ar pakeisti jos sąlygas), tačiau nustatęs, kad visos būtinos sutarties vykdymo suvaržymo institutui taikyti prielaidos egzistuoja, negali atsisakyti nutraukti sutartį ar ją pakeisti. Tokios sąlygos įstatymo nenustatyta. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad, nors ir egzistuoja visos sąlygos sutarčiai pakeisti, teismas gali atsisakyti patenkinti tokį reikalavimą.“

Kokias pasidarome išvadas? Kad atvertas kelias keisti ilgalaikių sutarčių sąlygas, kurios buvo sudarytos ikikriziniu laikotarpiu, jeigu jos pažeidžia šalių prievolių įvykdymo pusiausvyrą ir taip vienai šaliai pasunkėja sutarties vykdymas. Žalia šviesa uždegta. Atkreiptinas dėmesys, kad teismai neturėtų pasimesti šioje situacijoje ir pradėti tenkint ieškinius dėl sutarčių nutraukimo, nes nors šioje situacijoje “laimėjo“ rebus sic stantibus, tačiau pacta sunt servanda dar “gyvas“, todėl pirmiausia reikia bandyti susitarti, o teismai neturėtų tenkinti prašymų nutraukti sutartis,  nes visų pirma jas reikėtų bandyti išsaugoti keičiant nelygias sąlygas. Neabejoju, kad šiuo LAT’o išaiškinimu ne kartą bus bandoma piktnaudžiauti. Nederėtų pamiršti, kad CK 6.204 str. yra taikomas tik išimtiniais atvejais ir tai turėtų būti daroma labai atsargiai.

Pensijų kaip privačios nuosavybės konstitucinė doktrina

Po 2010 m. balandžio 20 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo minėtasis teismas reguliariai užverčiamas su kreipimaisis iš kitų teismų, kuriais prašoma ištirti tam tikras teisės aktų nuostatas dėl jų konstitucingumo. Prašymų dalykas – socialinės garantijos, šiuo atveju dažniausiai pensijos. Manau, tai galima pavadinti sniego gniūžtės efektu. Kreipimųsi esmė, yra krizės laikotarpių sumažintos pensijos ir teisėtų lūkesčių gynyba pensijos kaip privačios nuosavybės gynimo doktrina. Šiuo klausimu pasidomėjau, nes ne vienas asmuo klausė “kaip ten yra su ta pensija privačia nuosavybe?“. Taigi šio įrašo tikslas yra atskleisti pensijos kaip privačios nuosavybės sąvokos turinį ir pateikti šiokias tokias pastabas.

Pati doktrina egzistuoja gana seniai, bet dabar ji didžiulės socialinės grupės susidomėjimo objektu ir pažeistų konstitucinių teisių gynybos priemone.  Ji mūsų konstitucinėje doktrinoje atsirado 2002 lapkričio 25  d. nutarime, kuriame LKRT nurodė, kad:

“asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį“.

Tačiau ši idėja negimė iš niekur, Konstitucinis Teismas ją “rado“ Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) doktrinoje. Tiksliau pasakius rado vieną sakinį ir jį išplėtojo, kurio pagrindu dabar turime gana keistą konstitucinę nuosavybės sampratą į kurią įeina socialinės garantijos. Taigi, LKRT pagrindė šią nuostatą teigdamas, kad:

“Teisė į senatvės pensiją su teise į nuosavybę yra siejama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (Cour eur. D. H., arrêt Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4 juin 2002)“

Aš toli gražu nesu geras EŽTT praktikos specialistas, bet oficialaus teismo tinklalapio paieška naudotis moku ir paieškojau praktikos šiuo klausimu. Be minėtos LRKT bylos nieko neradau, todėl nors ir ne kategorišką, bet galiu daryti išvadą, kad EŽTT šios doktrinos neplėtoja. Grižtant prie pačios bylos galime pastebėti, kad EŽTT sprendimą priėmė 2002 birželio 4 d., o LRKT ja pasirėmė 2002 lapkričio 25 t.y. apytiksliai po pusmečio. Akivaizdu, kad per tokį trumpą laiko tarpą pats EŽTT tos doktrinos niekaip negalėjo susplėti išplėtoti.

Dabar kas buvo pasakyta toje byloje. Bylos esmė, kad pareiškėja, gyvendama Nyderlanduose, tam tikrą laiko tarpą negavo pensijos. Tokį teisinį reglamentavimą ji ginčijo, kaip diskriminacinį. Per daug nesiplėsiu į detales, nes jos dabar nagrinėjamu klausimu yra nereikšmingos. Vienas iš pareiškėjos gynybos argumentų buvo, rėmimasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 1 protokolo 1 straipsniu, kuriame teigiama, kad:

“Every natural or legal person is entitled to the peaceful enjoyment of his possessions. No one shall be deprived of his possessions except in the public interest and subject to the conditions provided for by law and by the general principles of international law.

The preceding provisions shall not, however, in any way impair the right of a State to enforce such laws as it deems necessary to control the use of property in accordance with the general interest or to secure the payment of taxes or other contributions or penalties.”

PASTABA. Šis teisinis reguliavimas iš esmės atitinka mūsų Konstitucijos 23 straipsnį, kuris dabar aptariamo LRKT išaiškinime vyraujantis t.y. juo nustatoma teisė į pensiją kaip privačią nuosavybę. Šiame straipsnyje nurodoma:

“Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Į šį pareiškėjos argumentą, kurį ginčyjo Nyderlandų vyriausybė, EŽTT be kitų argumentų pasakė, kad:

“the applicant’s rights to a pension under the General Old Age Pensions Act could be regarded as a “possession” within the meaning of Article 1 of Protocol No. 1 and that, consequently, Article 14 of the Convention was applicable.“

T.y. iš esmės pritarė pareiškėjos pozicijai, kad teisė gauti pensiją patenka į privačios nuosavybės sąvoką. Daugiau nieko apie tai nebuvo pasakyta. Taip mūsų konstitucinėje teisėje po pusmečio atsirado šį sąvoka, kuri įnirtingai plėtojama ir dabar. Tačiau derėtų nepamiršti vieno dalyko, kad EŽTT kaip teismas yra ypatinga institucija. Tai yra ta tikroji paskutinioji instancija, kuri padeda žmonėms apginti savo teisės, kai valstybės viduje dėl vienokių ar kitokių priežasčių to padaryti neįmanoma. EŽTT pagrindinė funkcija yra teisių gynyba, o gindamas jas, jis neretai sugeba laužyti iš pažiūros nusistovėjusius teisės institutus ir teisines sąvokas. Taip yra dėl konvencijos senumo ir lakoniškumo, kai reikia apginti konkretaus asmens A teisės byloje X, esamą žmogaus teisių pažeidimą reikia patalpinti po kažkuria konvencijos nuostata. Šiuo atveju viena iš nuostatų buvo 1 protokolo 1 straipsnis kalbantis apie privačią nuosavybę.

Toliau ši doktrina aktyviai plėtojama LRKT praktikoje ir, atsižvelgdamas į Konstitucinį Teismą pasiekiančius prašymus, bus plėtojama ir ateityje. Minėtame nutarime LRKT toliau plėtoja šią doktriną nurodydamas, kad:

“Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.,  2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).“

Kaip matome, čia socialinė garantija (pensija) virsta privačia nuosavybe, kurios gynybą užtikrina 23 straipsnis. Remiamasi ne vienu konstituciniu principu, bet, ko gero, svarbiausią vaidmenį nagrinėjant esamą problemą dėl paties pensijų mažinimo atlieka teisėtų lūkesčių principas. Jis yra tas saugiklis, kuris neleidžia mažinti pensijų. Tai pasako ir LRKT:

“valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų: asmenys, kuriems Konstitucijos ar įstatymo nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Minėta ir tai, kad kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga; konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga; teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.“

Štai čia pradeda kilti problemos. Teisėti lūkesčiai yra iš esmės suabsoliutinami ir susidaro tokia situacija, kai valstybė nebegali mažinti socialinių garantijų, o gali jas tik didinti. Čia prieiname ir prie to, kad pati pensijos kaip privačios nuosavybės doktrina parodo savo ydingumą. Galvoje kyla mintis, kad valstybei didinat pensijas didėja ir privačios nuosavybės apimtis. Įdomu. T.y. priimamas politinis sprendimas, kas pas mus yra populiaru prieš rinkimus, o tai reiškia, kad padidėjo didžiulės socialinės grupės privati nuosavybė. Iš esmės ji atsirado iš oro ir ją gina teisėtų lūkesčių principas bei Konstitucijos 23 straipsnis. Tokios problemos atsiranda tada, kai Konstituciniame teisme nebelieka civilinės teisės specialistų ir socialinė garantija, kurią laiduoja valstybė, tampa privačia neliečiama nuosavybe su visom iš plaukiančiomis jos apsaugos priemonėmis:

“Taigi teisinio reguliavimo koregavimas, kuriuo mažinamos senatvės pensijos dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų senatvės pensijoms mokėti, sukaupimas, reiškia ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu tam tikru mastu yra ribojama asmens, kuriam senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, nuosavybės teisė.“

Toliau seka išaiškinimai, kad kadangi tai privati nuosavybė, valstybei ją nusavinus t.y. per krizės laikotarpį mažinant socialines garantijas, būtina nustatyti jų kompensavimo mechanizmą:

“Taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, mažindamas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos sumažinimo.“

Paryškinau sąvokas “per protingą laikotarpį“ ir “teisingai kompensuoti“ ne šiaip. Pirmoji reiškia, kiek įmanoma greičiau, o antroji sugrąžinti visą nusavintą privačią nuosavybę.

Viena iš priežasčių, kodėl mano manymu pensijos kaip privačios nuosavybės doktrina yra iš esmės ydinga – mūsų pensijų sistema ir jų kaupimo mechanizmas. Būdamas gana jaunas, anksčiau galvodavau, kad pensija yra kaupiama taip, kad kas kartą tau yra nurėžiama dalis darbo užmokesčio, kuris laikomas sąskaitoje X iki asmuo sulauks tam tikro amžiaus ir iš tų sukauptų lėšų senatvėje gaus periodines išmokas. Deja, klydau. Štai kaip pats LRKT apibūdina pensijų kaupimo sistemą:

“visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas – kad dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdantys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių.“

Mano ekonomikos žinios menkos, bet manau, LRKT čia gana tiksliai apibrėžė kaip veikia mūsų socialinio draudimo sistema. Ji veikia ad hoc (tam reikalui), tai reiškia, kad tu dirbdamas iš esmės nekaupi sau pensijos (nors negalima pamiršti, kad nuo tavo socialinio draudimo įmokų dydžio priklausys tavo pensijos dydis, bet nagrinėjama tema tai nėra esminė detalė), tavo įmokos tuo metu keliauja esamiems pensijų gavėjams. Taip man visiškai nesuprantamas atrodo privačios nuosavybės dydis, kaip jį reikia pamatuoti, tu sau pensijos iš esmės nekaupi, o esi priklausomas nuo ateities kartų našumo ir jų sukurtos ekonominės-socialinės gerovės.

Apibendrindamas, manau, kad LRKT suklydo sukūręs tokią doktriną, kurios pasekmes dar ilgai teks virškinti ateities kartoms ir kurios tikrai nepriartins prie krizės pabaigos. Manau, Konstitucinis teismas galėjo apsiriboti ir be 23 str. ir puikiai taikyti likusią sukurtą doktriną socialinėms garantijoms. Manau galėjo užtekti:

“Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą, kaip konstitucinę vertybę; valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Valstybė turi sukurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę apsaugą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą, kaip vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris suponuoja, kad:

– paskirtų ir mokamų pensijų mažinimas turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jis turi būti būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti;

– įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį paskirtų ir mokamų pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos;

– gali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje nustatytos pensijos būtų nemažinamos; nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik pensiją gaunančio asmens minimalius socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama.“

Baigdamas noriu pridurti, kad jokių būdu nesu tas, kuris nori, kad iš pensininkų būtų atimamos ar mažinamos pensijos. Tačiau yra susiklosčius reali ekonominė situacija, kurios reikia paisyti. Jeigu politikams didinant socialines garantijas egzistuoja ekonominis pakilimas, tai atėjus metui jas mažinti ir sukūrus pensijų apsaugos doktriną, padarančia jas neliečiamas ekonominio pakilimo nėra ir po šio LKRT išaiškinimo biudžete pinigų tikrai nepadaugėjo. Būtų idealu, bet taip nėra. Todėl tokios doktrinos formavimas yra daugiau fikcinio pobūdžio ir vargu, ar kada bus įgyvendintas realybėje, o tai nedidins žmonių pasitikėjimo nei valstybe, nei teisingumo sistema, nei Konstitucija. Kaip paaiškinti žmogui, kad yra Konstitucinio TEISMO sprendimas, bet jis nėra vykdomas?? Todėl, manau, kad tikrai reikėjo pasirinkti labiau rezervuotą poziciją, nes ateityje tai kainuos labai brangiai. Reikėtų nepamiršti, kad realybėje teisė yra įrankis (šiuo atveju nekalbu apie teisinę valstybę kaip vertybę), kuriuo nebus galima pasinaudoti, jeigu nėra tam tinkamos politinės ir ekonominės terpės ir taip ji virsta deklaratyvia..


%d bloggers like this: