Rašydamas komentarą apie Egidijaus Šileikio atskirąją nuomonę nežinojau kai kurių detalių. Gavau informaciją, kad teisėjo nuomonė nepasiekė Konstitucinio Teismo per įstatymo nustatytą 5 dienų terminą su parašu. Žinant šias aplinkybes teisėjo nuomonės negalima vertinti kaip atskirosios nuomonės Konstitucinio Teismo įstatymo prasme.
Atsiprašau, kad siejau Konstitucinį Teismą su cenzūra, nežinodamas šių svarbių aplinkybių.
Vis laukiau, kol Konstitucinis Teismas paskelbs teisėjo Egidijaus Šileikio atskirąją nuomone dėl sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti nagrinėti Seimo kreipimąsi dėl Rolando Pakso revanšistinio siekio vėl tapti prezidentu. Iš žiniasklaidos išgirdau labai keistus motyvus neva oficialioje Konstitucinio Teismo svetainėje atskiroji nuomonė nėra paskelbta, nes ji pareikšta ne dėl nutarimo, o sprendimo atsisakyti nagrinėti prašymą. Labai labai keista argumentacija. Pats Konstitucinio Teismo įstatymas skylėtas ir pilnas sisteminių trūkumų, tuo galima įsitikinti pažiūrėjus vieną straipsnį:
“55 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tvarka
Konstitucinio Teismo nutarimas dėl bylos priimamas pasitarimų kambaryje. Nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį baigus nagrinėti bylą.
Nutarimas priimamas balsų dauguma. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti.
Priimtas nutarimas išdėstomas raštu ir visų dalyvavusių teisėjų pasirašomas.
Pataisos nutarime turi būti aptartos raštu prieš teisėjų parašus.
Konstitucinio Teismo teisėjas, turintis kitą nuomonę dėl Konstitucinio Teismo priimto akto, turi teisę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo Teismo posėdžių salėje raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Jeigu tokia nuomonė yra gauta ne vėliau kaip iki Konstitucinio Teismo akto paskelbimo Teismo posėdžių salėje, posėdžio pirmininkas apie tai praneša Teismo posėdžių salėje paskelbus Konstitucinio Teismo priimtą aktą.
Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiama Konstitucinio Teismo interneto svetainėje, pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms.“
55 įstatymo straipsnis reguliuoja nutarimo priėmimo tvarką, tačiau to paties straipsnio 5 dalyje vartojama visiškai kita sąvoka – aktas. Ką reiškia aktas ir kaip paaiškinti šios nuostatos sistemą? Pati nuostata lyg ir skirta nutarimams, tačiau penkta dalis kalba apie aktus. Aktas yra bendroji sąvoka, kuri tinka tiek nutarimams, tiek teismo sprendimams, kuriais galutinai išsprendžiamas kažkoks klausimas, pavyzdžiui, atsisakoma nagrinėti prašymą.
Aiškinant šią nuostatą galima pažiūrėti ir į Konstitucinio Teismo reglamentą, kuris nurodo:
“KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJO ATSKIROJI NUOMONĖ
161. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnio 5 dalį, viešai paskelbus Teismo posėdžių salėje Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą, teisėjas, nesutinkantis su Konstitucinio Teismo priimtu aktu, turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo pareikšti motyvuotą savo atskirąją nuomonę.
165. Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiama Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje.“
Vėlgi, vartojama akto t.y. baigiamojo akto sąvoka, o sprendimas kuriuo atsisakoma nagrinėti prašymą yra baigiamasis aktas. Kodėl teismas nevykdo savo reglamento man nėra aišku.. Jeigu jau teisėjas pareiškė atskirąją nuomonę, kodėl jos nepaskelbti. Žinau, ką reiškia, kai esi cenzūruojamas, tai yra ypatingai šlykštus jausmas. Sunku rasti kažkokių pateisinimų cenzūrai. Atsižvelgdamas į tai, toliau šiame įraše paskelbsiu visą teisėjo Egidijaus Šileikio atskirąją nuomonę. Leisiu priminti, kad nepritariu teisės kandidatuoti į Seimą ar į prezidentus asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, sugrąžinimui, bet dar labiau nepritariu cenzūrai demokratinėje visuomenėje:
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo
Egidijaus Šileikio nuomonė
dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. KT12-S8/2014
(„Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2013 m. lapkričio 7 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“)
Dalyvavęs Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 19 d. (trečiadienis) posėdyje, kuris buvo pradėtas pirmininkavusiam Konstitucinio Teismo pirmininkui pažymint, kad tai paskutinis šios teismo sudėties posėdis, ir 2014 m. kovo 20 d. (ketvirtadienis) ryte besirengęs dalyvauti iškilmingoje naujų Konstitucinio Teismo teisėjų prisaikdinimo procedūroje Seime 10.30 val., t. y. nebūdamas nei trečiadienį, nei ketvirtadienį informuotas apie rengiamą (planuojamą) Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 20 d. rytinį posėdį, taigi negalėdamas jame išdėstyti argumentų dėl man tik iš žiniasklaidos pranešimų žinomo Seimo 2014 m. kovo 18 d. kreipimosi, taip pat balsuoti dėl atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo (juo labiau apsisprendimo apskritai atsisakyti nagrinėti Seimoin corpore kreipimąsi):
– įgyvendinu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme įtvirtintą teisėjo teisę pateikti nuomonę dėl Konstitucinio Teismo akto,
– nesutinku su Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimu (toliau – Sprendimas).
I. Pažyminiu, kad Sprendime, mano subjektyviu manymu:
1) neobjektyviai atskleisti Seimo prašymo argumentai: „Seimo prašymasiš esmės [kursyvas mano – E. Š.] grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublika turi pareigą įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą […]“. Mano manymu, nepriimtina lakoniškai apibendrinti pareiškėjo argumentus, nurodant jų tariamą esmę. Jei Seimo nutarime suformuluoti argumentai būtų visiškai atskleisti, būtų pakankamai aišku, kad Seimo kreipimasis grindžiamas anaiptol ne vien tik nurodytu Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu. Antai Seimas nutarimas grindžiamas, be kita ko, Konstitucinio Teismo pozicija dėl jo doktrinos „reinterpretavimo“ galimybių (“konstitucinės doktrinos nuostatas iš naujo interpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakeista, gali lemti tik tokios galimybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises […]“). Ši pozicija kiekvienam suinteresuotam ir Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytam subjektui sudaro prielaidas kreipiantis į Konstitucinį Teismą formuluoti konstitucinę problematiką, kuri jau nagrinėta Konstituciniame Teisme, argumentuojant, kad dėl žmogaus teisių ir laisvių sampratos raidos, naujausių tendencijų tarptautinių teismų „praktikoje“, yra pakankama dingtis tą problematiką vertinti kitaip. Tokį ar panašų prašymą (juo labiau išreikštą Seimo in corpore priimto nutarimo lygmenyje), mano manymu, būtina priimti ir tirti (nebūtinai tenkinti);
2) nusprendžiant ne grąžinti Seimui jo suformuluotą kreipimąsi (sudarant galimybę jį papildyti, tinkamai argumentuoti), bet apskritai atsisakyti jį nagrinėti, kadangi abejones keliančių normų „atitiktis Konstitucijai jau tirta Konstituciniame Teisme ir galioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas“ (Sprendimo konstatuojamosios dalies 6 punkto 2 pastraipa), sudaromos prielaidos plėtotis tokiai nevientisai konstitucinei teisei, kurioje, nepaisant Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vientisumo principo, neterminuotai atimtos tam tikrų asmenų pasyviosios rinkimų teisės požiūriu susiformuoja iš esmės skirtinga: a) demokratiškų ir laisvų Seimo rinkimų samprata; b) demokratiškų ir laisvų Respublikos Prezidento rinkimų samprata.
II. Patikslinu, kad, mano subjektyviu manymu:
1. Pagal lyginamąją konstitucinę teisę (adekvačiomis konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą lyginamąją konstitucinę jurisprudenciją) ir Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintus demokratijos bei teisės valstybės principus, netgi Konstitucinio Teismo suformuluotus jo aktų „reinterpretavimo“ variantus (taigi pripažintas „reinterpretavimo“ galimybes) akivaizdu, kad:
a) žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sampratos (turinio aspektų įžvalgų) plėtra – vienas iš pagrindų, kuriais remiantis pareiškėjai turi teisę inicijuoti teisės normų konstitucingumo patikrą esant dėl tų normų priimtam (galiojančiam) konstitucinės justicijos aktui;
b) konceptualiai nepriimtinas formalus užsisklendimas (absoliuti maksima), kad jei tam tikro teisės akto atitiktis Konstitucijai „jau tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nuarimas“, tai nei EŽTT, nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas esą niekada netaps (nebus laikomas)… Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnyje („Konstitucinio Teismo nutarimo peržiūrėjimas“) numatyta paaiškėjusia nauja esmine aplinkybe, taigi nebus pakankama dingstis pripažinti būtinumąnaujų teisinių įžvalgų kontekste vertinti ir proporcingai keisti (nebūtinai rezoliucijos lygmenyje!) prieš dešimtmetį nagrinėtų normų konstitucingumo bylą (joje suformuluotą Konstitucijos aiškinimą), kadangi „yra pagrindas atsisakyti nagrinėti šį prašymą“;
b) Seimo 2014 m. kovo 18 d. priimtame nutarime formuluojama teisinė problematika grindžiama kitais (naujais, su Europos Sąjungos teise, t. y. Europos Sąjungos sutarties nuostata „Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos“ susietais) argumentais, kurie Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime nėra (nebuvo) vertinami.
Todėl žmogaus teisių ir laisvių (nepaliaujamos turinio įžvalgų plėtros) kontekste negali būti formaliai aiškinamas Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies punktas, argumentuojant: „prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas“.
2. Pagal Konstitucijos vientisumo principą (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis) negali būti skaidoma („diferencijuojama“) demokratiškų (visuotinių, laisvų) rinkimų principų juridinės substancijos samprata, priklausomai nuo to:
a) ar atstovaujamoji institucija (Seimas, Respublikos Prezidentas, savivaldybių taryba, Europos Parlamentas), taigi ir asmens pasyvioji rinkimų teisė šios institucijos rinkimuose, gali (negali) būti kildinama (išvedama) iš Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Nors Sprendime korektiškai nurodyta, kad Respublikos Prezidento (ar kitaip vadinamo valstybės vadovo) rinkimų standartai nepatenka į atitinkamą Konvencijos straipsnį (tiksliau jį aiškinančio ir taikančio EŽTT kompetenciją), tačiau kažkodėl diegiama vertybiniu požiūriu abejotina (ir metodiškai, t. y. sisteminiu aspektu nekorektiška) maksima: „Europos Sąjungos teisės normomis Prezidento rinkimai nėra reguliuojami“, „konvencijos Protokolo […] 3 straipsnis nesuponuojajokių [kursyvas mano – E. Š.] Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, susijusių su Respublikos Prezidento rinkimais“ (Sprendimo konstatuojamosios dalies 4 punkto 2, 3 pastraipos). Išeitų, kad… kaip nebūtų rengiami Lietuvos, Rumunijos ar Ukrainos prezidentų rinkimai, jų tvarkos nesilaikymas jokiose situacijose nesusikirtų su Europos Sąjungos teisės principais, kadangi šie principai tokių rinkimų niekaip „nereguliuoja“; be to, nekiltų jokių konceptualių doktrininių įtampų minėtos konvencijos ir ją aiškinančio EŽTT jurisprudencijos atžvilgiu, kadangi net menkiausias tarptautinis įsipareigojimas (nacionalinėje teisėje įtvirtintų valstybės vadovo visuotinių ir laisvų rinkimų vykdymo atžvilgiu) nekyla iš konvencijos protokolo nuostatų, kuriose pažodžiui kalbama apie laisvų rinkimų idėją…;
b) ar EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą reikalauja (nereikalauja) užtikrinti apkaltos proceso tvarka pašalinto valstybės vadovo protingai ir proporcingai apribotą galimybę dalyvauti ne tik Lietuvos Seimo rinkimuose, bet visuose Lietuvos Respublikos rengiamuose visuotiniuose demokratiniuose rinkimuose. Nors Konstitucinio Teismo sprendime korektiškai nurodoma (suponuojama), kad EŽTT sprendime nagrinėta išimtinai nacionalinio parlamento rinkimų problematika, tačiau nekorektiškai nutylėta, kad minėtos konvencijos suponuojama (tame EŽTK sprendime įžvelgiama ar „išskaitoma“, jei to norima ir siekiama) asmens privataus gyvenimo neliečiamumo (esant būtinybei – proporcingo ribojimo) samprata (ką jau kalbėti apie žmogaus orumo idėją nacionalinės Konstitucijos požiūriu) neišvengiamai „persimeta“ tiek į Seimo narių, tiek į Respublikos Prezidento rinkimų lygmenyse galiojantį neterminuotos (iki „gyvos galvos“ individualizuotos) kvazi sankcijos ydingumo įžvalgas.
Mano subjektyviu manymu, EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimas tėra Seimo prašymo argumentacijos dalis (tebūnie juridinės inspiracijos dalis), tačiau tikrai ne šio prašymo esmė. Prašymo ir jame formuluojamos problematikos esmė, mano manymu, yra tokia:
pirma, jei demokratiškų (laisvų) Seimo rinkimų principai (tam tikrų asmenų pasyviosios rinkimų teisės neterminuoto praradimo požiūriu) reiškia „A“, tai analogiški Respublikos Prezidento rinkimų principai (tuo pačiu aspektu) negali reikšti „B“, taigi neapimti to, ką apima Seimo rinkimų principai. Vertybinio vientisumo aspektu akivaizdu, kad po EŽTT sprendimo konceptualiai ir oficialiai sugriuvus neterminuoto pasyviosios rinkimų teisės atėmimo Seimo rinkimuose būtinumo ir proporcingumo doktrinai… neįmanoma konceptualiai ir oficialiai išlaikyti tą pačią nesugriuvusią neterminuoto pasyviosios rinkimų teisės atėmimo Respublikos Prezidento rinkimuose būtinumo ir proporcingumo doktriną. Išskirtinis ar „unikalus“ Respublikos Prezidento konstitucinis statusas negelbsti (savaime negali būti tos doktrinos išsaugojimo pagrindas); antraip tektų įrodinėti, pvz., Italijos monarchų išskirtinį statusą ir tuo esą pateisinamą (būtiną ir proporcingą) pokarinį absoliutų konstitucinį draudimą jiems būti Italijos jurisdikcijoje…;
antra, per beveik 10 metų, prabėgusių nuo Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo, pakito pasyviosios rinkimų teisės neprotingo ir neproporcingo atėmimo samprata nacionalinio parlamento rinkimų atžvilgiu, o šis veiksnys (vertybinio vientisumo aspektu) negali būti vertinamas kaip esą neturintis absoliučiai jokios reikšmės valstybės vadovo demokratiškų rinkimų įžvalgoms. Minėta konvencija neturi Konstitucijos galios, nors turi konstitucinių įžvalgų inspiravimo galią (taigi yra konstitucinis šaltinis įžvalgų ar metodinių prieigų lygmenyje). Kitaip tariant, nors Konstitucija (taigi ir iš jos 1, 2, 34 ir kitų straipsnių kildintina demokratiškų rinkimų vizija) turi būti aiškinama pagal „jos pačios“ teisinį turinį, tačiau pagal tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių atžvilgiu būtina atsižvelgti į naujausias žmogaus teisių ir laisvių apsaugos tendencijas tarptautinėje teisėje (nekeliant konfliktų su ja ir esant galimybei šalinant akivaizdžias konceptualias įtampas jos atžvilgiu), ypač tuos 2011-2014 m. sunkumus, kurie Seime iškilo bandant 94 balsų persvara atitinkamai pakeisti Konstitucijos tekstą taip, kad jos potekstės oficialus teisminis aiškinimas nebūtų kliūtis įgyvendinti EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimą…
III. Atkreipdamas dėmesį į išskirtinį Sprendimo subtilumą – paskutinę „senos“ teismo sudėties (t. y. rotuojamų teisėjų) įgaliojimų dieną (tiksliau pusdienį, trukusį iki naujai tą dieną prisaikdintų teisėjų įgaliojimų pradžios), matau būtinybę papildomai pažymėti, kad, mano subjektyviu manymu:
1. Per šešis mano buvimo Konstitucinio Teismo teisėju metus susiklostė precedento neturinti situacija, kai tos pačios dienos rytą Konstitucinis Teismas, nedalyvaujant vienam neatostogaujančiam ir nesusirgusiam (telefonu iš anksto neinformuotam) teisėjui (šių eilučių autoriui), ir apsvarsto, ir priima, ir surašo bei pasirašo sprendimą, kuriuo atsisakoma nagrinėti pareiškėjo prašymą (juo labiau Seimo in corpore kreipimąsi).
2. Minėta precedento neturinti situacija, mano manymu, yra tiesiogiai susijusi su kita analogiška (precedento neturinčia) situacija, t. y. kyla iš kitos betarpiškai su ja susijusios ekstraordinarinės situacijos: kadenciją bebaigiančio Konstitucinio Teismo pirmininko įpėdinio subjektyvaus (su teisėjo darbo stažo kriterijumi nesusieto) neterminuoto pasirinkimo situacija. Nematant (nesuvokiant) jos diskutuotinų aspektų, neįmanoma tinkamai matyti (suvokti) teismo posėdžio, kuriame per vienos dienos (prieš prisiekiant naujai paskirtiems Konstitucinio Teismo teisėjams) nepilną pusdienį apsvarstytas, priimtas ir pasirašytas Sprendimas, abejotinų aspektų.
2014 m. kovo 19 d. (trečiadienį) Konstitucinio Teismo pirmininkas išleido įsakymą Nr. 3B-31 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo paskyrimo laikinai eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pirmininko pareigas“, kuriame nurodė: „Atsižvelgdamas į tai, kad 2014 m. kovo 20 d. baigiasi mano, kaip […] pirmininko, įgaliojimai, siekdamas užtikrinti veiksmingą Konstitucinio Teismo veiklos organizavimą, Konstitucinio Teismo darbo nepertraukiamumą, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 14 straipsniu […] s k i r i u Konstitucinio Teismo teisėją […] nuo 2014 m. kovo 21 d. laikinai eiti Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas kol Konstitucijos […] nustatyta tvarka bus paskirtas Konstitucinio Teismo pirmininkas“.
Mano subjektyviu manymu, demokratiškų teisinių valstybių, ypač Vakarų Europos valstybių, lyginamoji konstitucinė teisė nežino Konstitucinio Teismo pirmininko įpėdinimo subjektyvaus (su teisėjo stažo ar kitų įstatyme nurodytu kriterijumi nesusieto)pasirinkimo instituto, kuris sudarytų prielaidas, pvz., vykstant Respublikos Prezidento rinkimams, teisėjui laikinai eiti pirmininko pareigas savaitę, mėnesį ar net kelius mėnesius.
Mano subjektyviu manymu, laikinai eiti Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas galėjo būti objektyviai paskirtas didžiausią teisėjo darbo stažą turintis teisėjas, jei neklystu, Vytas Milius (jam sutikus), ar 6 metų Konstitucinio Teismo teisėjo darbo stažą sukaupę teisėjai Algis Taminskas ir Pranas Kuconis (jiems sutikus; žr. VII), kaip tai suponuoja 20 metų Konstitucinio Teismo veiklos (rotacijų) tradicija.
IV. Sukonkretinu, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 14 straipsnyje („Konstitucinio Teismo pirmininko pavadavimas“) įtvirtintas šio teismo pirmininko būtent (pirmiausiai)pavadavimo (o ne išvestiniu esančio „laikino pareigų ėjimo“) institutas turi būti aiškinamas atsižvelgiant, be kita ko, į:
a) straipsnio pavadinimą, numeraciją (t .y. eiliškumą kitų įstatymo straipsnių atžvilgiu) ir nuostatų turinį. Mano subjektyviu manymu, normos turinį reikėtų aiškinti taip, kad kiek galima labiau būtų atspindimas ją įtvirtinančio straipsnio pavadinimas. Pagal šią metodinę prieigą pavaduoti galima asmenį, kuris šiaip yra (bus), todėl „laikinas pareigų ėjimas“ negali būti beribiai suprantamas kaip nelikusio (nebūsiančio) asmens pavadavimas. Išeitų, kad pirmoji to straipsnio nuostata „Kai nėra Konstitucinio Teismo pirmininko arba jis negali eiti savo pareigų, šias pareigas laikinai eina Konstitucinio Teismo pirmininko paskirtas teisėjas“ (14 straipsnio 1 dalis) iš esmės skirta tai neoficialaus vicepirmininko buvimo situacijai, kai pirmininko įgaliojimų laikas dar nėra pasibaigęs, tačiau pirmininkas, pvz., išvykęs, serga. Tokios pirminės ir minimalios įžvalgos plėtimas, siekiant įtraukti (apimti) šalutinę (kraštutinę) pirmininko įgaliojimų pasibaigimo situaciją negali paneigti principo, kad pirmininko teisė subjektyviai pasirinkti jį pavaduojantį (jo pareigas laikinai einantį teisėją), nesivadovaujant objektyviu didžiausio teisėjo darbo trukmės (bent Konstitucinio Teismo teisėjo darbo trukmės) kriterijumi, iš esmės turėtų būti pažodžiui įtvirtintaar kylanti iš tradicijos, o ne pirmąsyk išvesta iš aptakių formuluočių. Kita nuostata „Kai nėra Konstitucinio Teismo pirmininko ar jo paskirto eiti šias pareigas teisėjo, Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas laikinai einadidžiausią teisininko darbo stažą turintis [kursyvas mano – E. Š.] Konstitucinio Teismo teisėjas“ (14 straipsnio 2 dalis) suponuoja aiškų objektyvų kriterijų (nurodytą stažą), kurį, susiejus su pirma nuostata (taigi sisteminiu požiūriu aiškinant 14 straipsnio 1 ir 2 dalis!), galima (jei norima) laikyti vertybe, turinčia primatą pirmininko nuožiūrai (subjektyviam pasirinkimui). Kaip ten nebūtų, Konstitucinio Teismo įstatymo 14 straipsnio nuostatų aiškinimas negali paneigti konstitucinių normų ir principų, pagal kurias (kuriuos): Lietuvoje teisėje nėra įtvirtintas nei teisėjų išrenkamo pirmininko institutas, nei pirmininko pasirenkamo jo įpėdinio institutas; yra įtvirtintas Respublikos Prezidento pasiūlomo ir Seimo paskiriamo pirmininko institutas. Konstitucija netoleruoja situacijos, kai pasibaigus Seimo paskirto teismo pirmininko įgaliojimui laikui, jo pareigas pakankamai ilgą laiką (pvz., kelias savaites, mėnesį, juo labiau kelis mėnesius) eitų pirmininko pasirinktas teisėjas, neturintis didžiausio teisėjo darbo (bent Konstituciniame Teisme) stažo…
b) taikymo tradiciją, t. y. ankstesnes Konstitucinio Teismo teisėjų rotacijas, vykstančias kas trys metai. Mano subjektyviu manymu (kiek man žinoma), per 20 Konstitucinio Teismo veiklos metų nebuvo daroma tai, kad padaryta minėtu Konstitucinio teismo pirmininko 2014 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 3B-31, t. y. subjektyviai parinktas pirmininką pavaduojantis teisėjas (jauniausias pagal amžių), nepaisant objektyvaus teisėjo darbo stažo kriterijaus, kurį kaip vertybę (ne tik vienoje situacijoje) suponuoja Konstitucinio Teismo įstatymas;
c) lyginamuosius aspektus. Mano subjektyviu manymu, Vakarų Europos konstitucinių teismų statuso modeliuose nežinomas kadenciją bebaigiančio pirmininko įpėdinio subjektyvaus pasirinkimo institutas, sudarantis prielaidas (vykstančių Respublikos Prezidento rinkimų kontekste) asmeniui, kuris valstybės vadovo nepasiūlytas ir parlamento nepaskirtas teismo pirmininku, savaitę, mėnesį ar net kelis mėnesius eiti teismo pirmininko pareigas, nors jis to negalėtų daryti, jei jo parinkimas būtų grindžiamas objektyviu teisėjo darbo trukmės kriterijumi… Tokios situacijos Konstitucija, mano manymu, netoleruoja, o jei būtų manoma, kad toleruoja, tai tektų diskutuoti, kodėl ji prieš keletą metų esą netoleravo situacijos, kai pasibaigus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko įgaliojimų laikui (ir Respublikos Prezidentui bei Seimui nesusitarus dėl jo įpėdinio) pirmininkas ir toliau ėjo savo pareigas tol, kol buvo atleistas iš pirmininko pareigų Seimo nutarimu…
V. Pažymiu ir tai, kad net jei Konstitucinio Teismo pirmininko subjektyvus jauniausio teisėjo pasirinkimas savo įpėdiniu, įgaunančiu galimybes vadovauti teismui neterminuotą laiką (kol Respublikos Prezidentas pateiks, o Seimas paskirs, jei sutiks paskirti, atitinkamą kandidatą į pirmininkus), būtų bandomas pateisinti esą tam tikru neoficialiu pasirinkimo derinimu su atitinkamomis valstybės valdžią įgyvendinančiomis institucijomis, toks tariamas pateisinimas nesuteiktų subjektyviam įpėdinio pasirinkimui legitimacijos, kadangi tokio pobūdžio teismo pirmininko sprendimų derinimas su „politinio pobūdžio“ valstybės institucijomis, kurios renkamos ir veikia pagal tam tikras rinkimų programas ir politinius kompromisus, nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu teismų nepriklausomumo principu.
Ypač pažymiu, kad nesiekiau ir šia nuomone nesiekiu profesinės „karjeros“, t. y. nepretendavau būti laikinai Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas einančiu teisėju ir neplanuoju įsivelti į nuolatinio pirmininko atrinkimo ar parinkimo „kampaniją“. Savo profesinę misiją, taigi ir šią nuomonę sieju su pernelyg kontraversiškų (konceptualiu požiūriu daugiau nei akivaizdžiai abejotinų) teisingumo vykdymo (įskaitant teismo administravimą) apraiškų atskleidimu ir diskutavimu, vertybinę pirmenybę (primatą abejonės atveju) teikdamas individualumui ir principingumui, bet ne tik buvimui „kolektyvo nariu“…
Jei per 20 Konstitucinio Teismo veiklos metų (vykstant teisėjų rotacijoms 1996, 1999, 2002, 2005, 2008, 2011 metais) neprireikė (jei neklystu) įžvelgti Konstitucinio Teismo įstatymo 14 straipsnyje… kadenciją baigiančio teismo pirmininko teisę pasirinkti bet kurį (tebūnie jauniausią) teisėją ir jį skirti laikinai eiti pirmininko pareigas nuo pirmininko kadencijos pasibaigimo (naujai paskirtų ir prisiekusių teisėjų įgaliojimų pirmosios dienos), tai daugiau nei keista, kad anksčiau analogiškose situacijose (taigi ir prieš tris metus, t. y. 2011 m. pasibaigiant pirmininko Kęstučio Lapinsko įgaliojimams) vadovautasi objektyviu didžiausio teisėjo darbo stažo kriterijumi…
Taigi, mano subjektyviu manymu, abejotinu precedentu nutolstama nuo teisinių tradicijų ir teisinių staigmenų nekūrimo idealų.
VI. Pažymiu, kad šios nuomonės pagrindą sudaro nesutikimas dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo, dėl kurio kylančios abejonės, mano subjektyviu manymu, neatsiejamas nuo minėto pirmininko 2014 m. spalio 19 d. sprendimo (dėl jo kylančių abejonių).
Pabrėžiu, kad, mano giliu įsitikinimu, naujos sudėties Konstitucinis Teismas, pirmininkaujant didžiausią teisėjo darbo stažą turinčiam teisėjui ir dalyvaujant 2014 m. kovo 20 d. prisiekusiems trims teisėjams, galėjo objektyviau pasirinktimažiau konfrontacinį sprendimo variantą: arba gražinti Seimui prašymą, neatimant galimybės jį teikti sukonkretinus (sustiprinus) argumentus, arba priimti prašymą ir jį atitinkamai išnagrinėti (tebūnie nenustačius prieštaravimo Konstitucijai).
Pasirinktas variantas pernelyg formalus: išeina, kad jei Seimo nariai ir toliau nesugebėtų susitarti dėl Konstitucijos pataisos, kurios esą neišvengiamai reikia norint įvykdyti minėtą EŽTT sprendimą, ir tokia situacija truktų 10, 15, 20 ar daugiau metų, tai ši situacija esą visiškai nereiškia, kad kiltų su Konstitucinio Teismo galiomis susijusi problema dėl Konstitucijoje nurodytų tarptautinių įsipareigojimų vykdymo ir kad tokiai problemai, esą kilusiai iš 1992 m. spalio 25 d., referendumu priimtos Konstitucijos teksto savitumo, veiksmingai spręsti (dalyvauti ją sprendžiant) Konstitucinis Teismas turėtų pasinaudoti savo galiomis…
VII. Atkreipiu dėmesį, kad kai 2004 m. pavasarį buvau, regis, vienintelis atitinkamų Seimo narių konsultacijoms kviestas teisininkas dėstytojas, kuris (daugelio tam tikro komiteto ar departamento narių, kviestinių specialistų ir specialisčių nuostabai) tiek žodžiu, tiek raštu pasisakė už protingos (terminuotos, t. y. 5 metų) kvazi sankcijos (impeachment‘o būdu pašalintam valstybės vadovui) įtvirtinimą Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme (įterpiant neįprastą „įstatymo pataisos preambulę“), buvau ne vieno kolegos pašieptas ir kreivai nužvelgtas, o Konstituciniam Teismui priėmus 2004 m. gegužės 25 d. nutarimą, kuris tą pasiūlytą 5 metų trukmės ribojimų sankciją pavertė nepalyginti griežtesne, – tarsi netikėtai reabilituotas. Gal dėsninga ar lemtinga, kad tą pačią reakciją (tik kandesnę) tenka patirti… po dešimtmečio bandant įrodinėti tos pačios pirminės ribotos (tebūnie ilgesnės, 10 metų trukmės) sankcijos įtvirtinimo galimybes, „reinterpretuojant“ doktriną ir nedarkant pirminio (referendumu aprobuoto) Konstitucijos teksto… Tokia jau ta dalia…
Egidijus Šileikis
Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnio 5 dalies pakeitimas
Konstitucinio Teismo teisėjas, sutinkantis arba nesutinkantis su Teismo priimtu aktu, turi teisę raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu.
Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnio 5 dalies pakeitimo lyginamasis variantas.
55 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tvarka
Konstitucinio Teismo teisėjas, sutinkantis arba nesutinkantis su Teismo priimtu aktu, turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo Teismo posėdžių salėje raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu. Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente.
Pakeitimų tikslas ir uždaviniai. Pagrindinis tikslas yra siekis tobulinti atskirosios nuomonės institutą konstitucinėje justicijoje. Dabartinis Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau tekste – KTĮ) 55 str. 5 d. reguliavimas sudaro prielaidas abejoti dėl atskirosios nuomonės priėmimo skaidrumo ir teisėjų, pareiškiančių atskirąją nuomonę, nešališkumo ir nepriklausomumo. Toks teisinis reguliavimas, kai leidžiama išdėstyti atskirąją nuomonę per tris darbo dienas po Teismo priimto akto paskelbimo yra iš esmės ydingas. Konstitucinis Teismas – institucija vykdanti konstitucinį teisingumą t.y. sprendžianti opiausias visuomenės teisės problemas. Todėl KTĮ reguliavimas, nustatantis Konstitucinio Teismo aktų priėmimo tvarką, turi būti kiek įmanoma racionalesnis. Praktikoje pasitaikė nė viena situacija, kai, dėl dabartinio KTĮ reguliavimo, visuomenėje ir Lietuvos viešoje erdvėje kyla sąmyšis. Aštriausi to pavydžiai buvo, kai teisėjas E. Šileikis paskelbė atskirąją nuomonę 2009 m. kovo 2 d. nutarimo „Dėl nacionalinio investuotojo steigimo teisėtumo“ ir teisėjos R. Ruškytės atskiroji nuomonė dėl 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos“. Leidimas pateikti atskirąsias nuomones po 3 darbo dienų suponavo situacijas, kai į šį laiką patekdavo ir savaitgaliai t.y. ne darbo dienos. Gavosi tokios situacijos, kad visuomenė išvydo atskirąsias nuomones praktiškai po savaitės laiko nuo nutarimo paskelbimo dienos. R. Ruškytės atskirosios nuomonės atveju problemos esmė pasireiškia tuo, kad visuomenė, paskelbus nutarimą, aštriai diskutavo dėl nutarimo motyvacijos ir rezoliucinės dalies savaitę laiko, o po to pasirodė jos atskiroji nuomonė, kurioje ji nepritarė Konstitucinio Teismo nutarimui. Tokioje situacijoje gali kilti pagrįsta abejonė, jog teisėja buvo paveikta visuomenės spaudimo ir viešojoje erdvėje sklandančios itin priešiškos nuomonės Konstituciniam Teismui. Tuo metu Konstituciniam Teismui buvo daromas itin didelis spaudimas, net parlamento nariai leido sau teisėjus pavadinti „teisine chunta“. Esant tokioms rezonansinėms situacijoms, derėtų nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris maksimaliai sumažintų galimybes abejoti teisėju nešališkumu ir objektyvumu. Manau, vienas iš reguliavimo tobulinimo būdų ir yra mano siūlomas KTĮ 55 str. 5 d. pakeitimas, kuris imperatyviai nustatytų, jog atskiroji nuomonė skelbiama kartu su Konstitucinio Teismo priimtu aktu. Geriausias būdas būtų ją skelbti pačiame baigiamajame akte. Šis pakeitimas yra visiškai logiškas ir atitinkantis išsivysčiusių valstybių atskirosios nuomonės instituto teisinį reguliavimą. Vienas iš sektinų pavydžių yra Europos Žmogaus Teisių Teismas, į kurio sprendimą iš karto inkorporuojamos atskirosios nuomonės. Jos skelbiamos tuo pačiu metu, kartu su šio teismo sprendimu.
Pastebėtina, jog dabartiniame KTĮ reguliavime nustatytas 3 darbo dienų terminas nėra toks ilgas, kad išskirtinai keistų teisėjo galimybę spėti surašyti atskirąją nuomonę. Kartu pastebėtina, kad KTĮ 55 str. 1 d. nustatyta, jog „Nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per 1 mėnesį baigus nagrinėti bylą“. Taigi nutarimui surašyti yra skirtas vienas mėnuo nuo bylos nagrinėjimo užbaigimo. Šio mėnesio laikotarpyje teisėjai jau būna suformavę sprendimą in camera ir baigiamojo akto rezoliucija ir motyvai yra maždaug aiškūs. Todėl manytina, jog panaikinus 3 darbo dienų terminą atskirajai nuomonei pareikšti, teisėjas turėtų suspėti įsitekti į tą 1 mėnesio laikotarpį ir surašyti savo atskirąją nuomone. Galų gale Teismo baigiamasis aktas nėra surašomas paskutinę termino dieną. Atsižvelgiant į išdėstytina, darytina išvada, kad termino panaikinimas neturėtų sukelti sunkumo surašyti atskirąją nuomone ir nepaneigtų galimybės teisėjams naudotis atskirosios nuomonės institutu. Šių pakeitimų rezultatas užkirstų abejones dėl teisėjų nepriklausomumo bei būtų užkirsta bet kokia galimybė teisėjui, kuris reikš atskirąją nuomonę, būti paveiktam išorės veiksnių ir taip būtų apsaugotas teismo sprendimo priėmimo in camera principas.
Po šių pakeitimų, Konstitucinis Teismas pats atitinkamai pakeistų lokalinį norminį aktą – Konstitucinio Teismo reglamentą. Šalintina ar KTĮ 55 str. 5 d. normos dalis, kuri nustato, kad „Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente“. Taip yra dėl kelių priežasčių:
Paskutinis dalykas, kurio siekiama šiais KTĮ 55 str. 5 d. pakeitimais yra teisėjams suteikti galimybę reikšti atskirąją nuomonę ne tik kai jie nesutinka su baigiamuoju aktu, bet kai ir sutinka, tačiau nori patikslinti motyvaciją, ją papildyti savo nuomone ar pan. Toks reguliavimas atitiktų atskirosios nuomonės instituto paskirtį. Tai patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pavyzdys, kai teisėjai sprendimuose reiškia atskirąsias nuomones ne tik su jais nesutikdami (angl. dissenting opinion), bet ir sutikdami (angl. concurring opinion) su teismo priimtais sprendimais. Šią pataisą teikiu ne šiaip sau, nes problema matoma pažvelgus į paskutiniąją teisėjo E. Šileiko atskirąją nuomonę dėl 2011 m. spalio 25 d. nutarimo „Dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmių“. Atskirojoje nuomonėje teisėjas nurodo, jog sutinka su nutarimo rezoliucine dalimi, tačiau nesutinka su motyvacija. Kyla klausimas, ar nesutikimas su motyvacija, pagal dabar galiojantį KTĮ 55 str. 5 d. reguliavimą, nustatantį, jog „Konstitucinio Teismo teisėjas, nesutinkantis su Teismo priimtu aktu <…> turi teisę pareikšti atskirąją nuomonę“ yra tinkamas pagrindas atskirajai nuomonei pareikšti? Jeigu teisėjas sutinka su rezoliucine dalimi, reiškia, kad jis sutinka su teismo priimtu aktu, todėl, atrodo, įstatymas nesuteikia jam teisės pareikšti atskirosios nuomonės. Manau, kad tokia, kaip ši E. Šileikio nuomonė, savo prigimtimi yra nuomonė, kuri sutinka su Teismo priimtu baigiamuoju aktu, o savo nuomonėje jis atskleidžia, jo nuomone, esamus baigiamojo akto motyvacijos trūkumus. Kaip teisingai argumentuoja pats teisėjas savo atskirojoje nuomonėje: „Pripažindamas minėtą nutarimą, įgyvendinu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme (55 str. 5 d.) įtvirtintą teisę pateikti dėl jo atskirąją nuomonę, tuo siekdamas išryškinti nepaprastai reikšmingus, sudėtingus ir iki šiol, mano manymu, aiškaus oficialaus vertinimo nesulaukusius konstitucinius aspektus.<…> Darsyk pažymiu, kad pripažįstu Nutarimą ir savo nuomone siekiu aiškumo bei argumentuoto diskurso principiniais Konstitucijos aiškinimo ir taikymo klausimais.“. Taigi teisėjas, būdamas profesionalus konstitucionalistas, atskleidžia atskirosios nuomonės instituto prasmę, kuri yra aiškumo ir argumentuoto diskurso principiniais Konstitucijos aiškinimo ir taikymo klausimais. O tai gali pasireikšti toli gražu ne visada, kai teisėjas nesutinka su baigiamuoju Konstitucinio Teismo aktu, todėl logiška ir tikslinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kai Konstitucinio Teismo teisėjai galėtų pareikšti atskirąją nuomone ir tais atvejais, kai sutinka su Teismo baigiamuoju aktu.
Pripažindamas minėtą nutarimą (toliau – Nutarimas), įgyvendinu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme (55 str. 5 d.) įtvirtintą teisę pateikti dėl jo atskirąją nuomonę, tuo siekdamas išryškinti nepaprastai reikšmingus, sudėtingus ir iki šiol, mano manymu, aiškaus oficialaus vertinimo nesulaukusius konstitucinius aspektus.
Darsyk pažymiu, kad pripažįstu Nutarimą ir savo nuomone siekiu aiškumo bei argumentuoto diskurso principiniais Konstitucijos aiškinimo ir taikymo klausimais.
ŠALTINIS: Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo
Tomo Chochrin tinklaraštis 