Vieša paslaptis, kad esu MRU civilinės justicijos instituto doktorantas. Praeitais metais, įstojus į doktorantūrą, įsipareigojau parašyti mokslinį straipsnį. Kartu institutas ruošė draugų knygą vienam iš Lietuvos civilinės teisės tėvų – Vytautui Pakalniškiui, jo septyniasdešimtojo gimtadienio proga. Taigi man teko garbė pirmąjį savo straipsnį šioje knygoje skirti būtent profesoriui V. Pakalniškiui.
Kadangi ši knyga tapo viešai prieinama MRU Ebooks aplinkoje, kiekvienas galite ją paskaityti ČIA, o kartu ir mano straipsnį. Straipsnio tema – Vienašališkas sutarties nutraukimas: papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir esminis sutarties pažeidimas. Jis yra puslapiuose 265-300. Jį viešinu todėl, kad jo turinys taps disertacijos dalimi, nes pati disertacija apie sutarčių nutraukimą. Norisi gauti kuo daugiau konstruktyvios kritikos, kad pati disertacija būtų kiek įmanoma labiau nušlifuota. Jau dabar pats randu vietų, kurias redaguočiau ir rašyčiau šiek tiek kitaip. Analogiškai ir kitas disertacijos dalis pateiksiu atskirų mokslinių straipsnių pavidalais.
Už straipsnyje esančias kai kurias idėjas ir probleminius klausimus noriu padėkoti prof. dr. Egidijui Baranauskui. Už tai, kad straipsnis išvydo apskritai išvydo dienos šviesą, o dar ir šiame leidinyje, esu dėkingas savo moksliniam vadovui doc. dr. Ramūnui Birštonui.
Prieš daugiau negu savaitę tiek savo asmeniniame Facebook puslapyje, tiek šio tinklaraščio paskelbiau vieną nutartį (2013 m. liepos 25 d. 3K-3-413/2013) ir parašiau trumpą komentarą:
Nutartis, kurios motyvuojamoji dalis neskelbiama
Pašiepiau, jog labai gerai motyvuota nutartis. Šiek tiek vėliau sužinojau, jog teismo nutartis yra nevieša, nes nuo pirmosios instancijos šiame procese vyko uždari posėdžiai. Apie ką pati byla sužinojau iš žiniasklaidos – Teismas nusprendė, kad K. Ramonas iš Lietuvos banko atleistas pagrįstai. Taigi viešojoje erdvėje apie bylą kalbama, tačiau, ko gero, joje figuruoja tarnybinė paslaptis, todėl byla nagrinėjama uždarai ir viešai paskelbtoje nutartyje mes nematome motyvų.
Pirmas, pats elementariausias iš kilusių klausimų: kodėl ši nutartis yra skelbiama viešai, jeigu nematome jokių motyvų, tik rezoliucinę dalį, kokia iš jos nauda, jeigu nežinome net ginčo esmės? Aš jau nekalbu apie žemesnių instancijų teismų sprendimus. Kam skelbti tokią nutartį? Atrodo, to daryti nėra jokios prasmės. Tačiau norint atsakyti į šį klausimą iki galo, reikia pavaryti teisės aktus. Tai aš ir pabandysiu padaryti. Visų pirma, joks įstatymas tokio tipo nutarčių viešo paskelbimo taisyklių nedetalizuoja. Ši kompetencija palikta Teisėjų tarybai, kuri yra priėmusi nutarimą, kuris nustato Teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių paskelbimo internete tvarką. Šio nutarimo antras punktas nustato, jog:
“Pagal šią tvarką teismų procesiniai sprendimai skelbiami internete siekiant informuoti visuomenę apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką Lietuvos teismuose.“
Man kyla klausimas, ar čia iškeltas tikslas gali būti pasiektas paskelbus tokio tipo nutartį? Mano nekuklia nuomone, negali.
Nepaisant to, reikia žiūrėti toliau, gal nutarimas nustato pareigą skelbti ir tokias nutartis. 4. 3. punkte nurodyta, kokie sprendimai skelbiami civilinėse bylose:
“Visi įsiteisėję apylinkių ir apygardų teismų procesiniai sprendimai, kuriais pirmąja instancija išnagrinėta civilinė byla išsprendžiama iš esmės, apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kuriais užbaigiama apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama byla ir kasacinio teismo procesiniai sprendimai, kuriais užbaigiama kasaciniame teisme nagrinėjama byla.“
Atrodytų, ši nutartis turėtų būti skelbiama, tačiau reikia pažiūrėti, ar nėra kokių šios taisyklės išimčių, nes tokio tipo nutarties paskelbimas man vis tiek prasilenkia su logika.
Nutarimo 5 punktas nurodo:
“Kai internete skelbtiname teismo procesiniame sprendime yra viešai neskelbtinų duomenų (valstybės, tarnybos, profesinių, komercinių, banko, įvaikinimo ar kitų teisės aktų saugomų paslapčių, fizinių asmenų asmens kodai, gyvenamųjų vietų adresai, gimimo datos ir vietos, valstybiniai automobilių numeriai, banko sąskaitų numeriai ir pan.), parengiama viešai skelbtina procesinio sprendimo versija, iš kurios visi viešai neskelbtini duomenys pašalinami. Pašalintų duomenų vietoje pasvyruoju šriftu skliaustuose įrašoma: „(duomenys neskelbtini)“
Nutarimo 9 punktas nurodo:
“Jeigu taikant šios tvarkos 5, 6 ir 8 punktuose nurodytas priemonespašalinus iš procesinio teismo sprendimo visus viešai neskelbtinus duomenis tokios sprendimo versijos viešas paskelbimas nebeatliktų šios tvarkos 2 punkte nurodyto tikslo informuoti visuomenę apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką Lietuvos teismuose, toks teismo procesinis sprendimas internete neskelbiamas ir jo viešai skelbtina versija nerengiama.“
Čia aš parodžiau mąstymo procesą, kaip aš prieičiau prie išvados, kad tokia nutartis neturėjo būti viešai skelbiama išvis. Šios nutarties viešas paskelbimas visiškai neinformuoja visuomenės apie teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, nes joje mes nematome teisės aiškinimo ir taikymo. Todėl, tas (tie), kas paskelbė šią nutartį, mano nuomone, padarė klaidą. Aišku, čia nėra didelės bėdos. Aš nejuokauju pasakydamas, kad tai tebuvo įžanga į mano straipsnį.
Dabar einu prie esmės. Aš negaliu suvokti, kaip gali būti tokių atvejų, kai kasacinės nutartys sterilizuojamos tiek, kad jose nebegalima matyti motyvų. Taip pat man būtų nesuprantama, jeigu kasacinės nutartys išvis nebūtų skelbiamos. Taip, aš žinau, kad tiek Konstitucijoje, tiek civilinio proceso kodekse yra normos leidžiančios uždarą procesą visose instancijose. Tiesiog manau, kad uždaras procesas kasacijoje – visiška nesąmonė, prieštaraujanti jos paskirčiai.
2011 m. lapkričio 21 d. nutartyje 3K-3-439/2011 LAT’as pasisakė dėl savo statuso ir kasacijos funkcijų:
“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statusas ir kompetencija apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei proceso kodeksuose (CPK, BKP). Būdamas vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užima ypatingą vietą bendrosios kompetencijos teismų sistemoje. Kasacija yra ekstraordinari teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik išimtiniais atvejais, kuriuos apibrėžia CPK 346 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinio, paskirtis – per kasacinėse nutartyse suformuotus precedentus užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje (viešoji kasacijos funkcija). Būdamas kasacinis teismas ir atlikdamas viešąją kasacijos funkciją, tuo pačiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ir vienas iš bendrosios kompetencijos teismų, vykdantis teisingumą konkrečioje byloje (privačioji kasacijos funkcija).“
Kas man kliūna, tai vadinama privačioji kasacijos funkcija. Taip, teismai vykdo teisingumą, taip LAT’as vykdo teisingumą. Tačiau mano klausimas yra, koks turėtų būti santykis tarp viešosios ir privačiosios kasacijos funkcijos? Pirmenybę suteiksime vienai iš jų, ar ieškosime tarpusavio balanso? Aš subjektyviai pirmenybę suteikčiau viešajai kasacijos funkcijai, o blogiausiu atveju ieškočiau balanso. Ko nedaryčiau, tai niekada, jokiu atveju nesuteikčiau pirmenybės privačiajai kasacijos funkcijai. Tačiau pas mus neretai pasitaiko, kai privačioji funkcija tampa prioritetu, kurios rezultatu būna nukrypimas nuo vienodo teismų praktikos formavimo t.y. teisės aiškinimo taisyklių kūrimo jurisprudence constante prasme. Manau, kad LAT’o teisėjai yra per daug užsižaidę su teisingumo vykdymu, ko pasekoje kasacinė instancija pamažu tampa antrąja apeliacija. Kad tuo įsitikintumėte užtenka pažiūrėti, kiek bylų grąžinama pirmajai instancijai arba apeliacijai tam, kad būtų iš naujo renkami, tiriami, ar vertinami įrodymai.
Pamenu, problemas, kai LAT’as vykdydamas teisingumą nukrypsta nuo bendros teismų praktikos formavimo buvo pastebėjęs ir tuo metu LAT’o teisėju tapęs prof. E. Baranauskas, kuris savo pranešime konferencijoje (pranešimas virto straipsniu), priėjo prie kelių išvadų:
“1. Lietuvos teismų jurisprudencijoje vartojamas terminas „teismo precedentas“ bendrąja prasme pirmiausia turi būti suvokiamas kaip teisės interpretacijos būdu pasiektas teismo sprendimas, esantis pavyzdžiu kitiems teismams, nagrinėjantiems analogiškas ar iš esmės panašias bylas. Toks „teismo precedentas“ nėra pirminis teisės šaltinis.
2. Atvejai, kai siekdamas teisingai išspręsti bylą teismas nukrypsta nuo įprastų teisės aiškinimo taisyklių, neturi būti laikomi precedentiniais.“
Pirmiausia nesutinku dėl pirmos išvados kiek ją taikytume apimtyje dėl LAT’o, nemanau, kad jo nutartys nėra pirminis teisės šaltinis. Tiek teismų įstatyme, tiek CPK aiškiai nurodyta, jog pagrindinė LAT’o funkcija yra teismų praktikos vienodinimas:
4 straipsnis. Vienodos teismų praktikos formavimas
Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
23 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo kompetencija
2. Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Tam Aukščiausiasis Teismas:
1) skelbia skyrių plenarinių sesijų nutartis, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų. Į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus;“
Jeigu atkreiptume dėmesį į kai kuriuos LAT’o išaiškinimus ir įstatymo raidę, atrodytų, kad kai kurie LAT’o precedentai yra padaryti contra legem taip suteikiant precedentui didesnę reikšmę už įstatymą. Aišku, galima žaisti sakant, jog tai yra įstatymo išaiškinimas tiesiogiai jį taikant… Amžinoji diskusija.
Grįžtant prie antrosios E. Baranausko išvados, ji yra teisinga, kad nukrypimai nuo įprastų teisės aiškinimo taisyklių neturi būti laikomi precedentais. Savo pranešime profesorius kaip pavyzdį pateikė atvejį, kai LAT’as esant reikalui pirkimo-pardavimo sutartį kvalifikavo kaip neatlygintinę, mat to reikėjo actio Pauliana taikymui. Aš tiesiog iš principo nesutinku su tuo, kad LAT’as išvis gali priimti tokias nutartis, nes jos prieštarauja viešajai kasacijos funkcijai, kuri, mano nuomone, yra pagrindinė. Viena teisėja (dirbanti ne LAT’e) man kartą papasakojo istoriją apie Švedijos kasacinį procesą, kai su ja diskutavome apie viešąją ir privačiąją kasacijos funkcijas. Papasakosiu ją iš atminties, todėl gali būti netikslumų:
“Švedijoje buvo situacija, kai į kasacinę instanciją pateko tokia byla, kurios faktinės aplinkybės maždaug tokios: neįgalusis asmuo važiuodamas motorizuoto tipo vežimėliu (net nežinau, kaip tokį tiksliai pavadinti, tokie daiktai, kurie vizualiai panašūs į žoliapjoves) ant kažko užvažiavo ir padarė žalos. Pirmose instancijose prieštaringi sprendimai dėl civilinės atsakomybės taikymo t.y. dėl kaltės sąlygos, ar tą vežimėlį galima kvalifikuoti kaip transporto priemonę ar ne, nes ir pagal Švedijos įstatymus dėl transporto priemonės padarytos žalos civilinė atsakomybė kyla be kaltės, nes tai yra padidinto pavojaus šaltinis. Pirmose instancijose priimtos viena kitai prieštaraujančios nutartys.“
Kaip manote, koks kasacinio teismo sprendimas? Teismas atsisakė priimti skundą. Atsisakymo pagrindas paprastas – prieš N metų kasacinis teismas jau išaiškino kas yra transporto priemonė, išaiškinimas tinkamas ir dabar, nėra ko jame keisti ir spręsti privatų ginčą teisingai, ko negalėjo padaryti žemesnės instancijos. Kaip būtų sprendžiama Lietuvoje analogiška byla pagal analogiškas faktines aplinkybes? Neabejoju, kad LAT’as būtų priėmęs skundą, nes žemesnės instancijos teismai blogai išsprendė bylą ir reikia įvykdyti teisingumą.
Jau prirašiau per daug, todėl apibendrinsiu, kad nepritariu tokioms situacijoms kai LAT’as vykdo išimtinai privačiąją kasacijos funkciją ir taip susidaro absurdiška situacija, jeigu ir šiame komentare kritikuojamoje nutartyje galėjo būti (o gal ir yra?) pateiktos kažkokios svarbios teisės aiškinimo taisyklės, kurios galbūt keičia senuosius precedentus, tačiau mes to nesužinosime, nes sprendimo motyvai nėra vieši. Va ir vienodas teisės aiškinimas…
Tiems kas skaito mano rašliavas turbūt nekyla abejonių, kad esu didžiulis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo fanas. Iš tiesų LAT’o civilinių bylų skyriaus teisėjus vertinu, kaip ypatingai aukštos kokybės specialistus, kurių tiek nutartys, tiek kiti pateikiami teisės išaiškinimai yra verti privalomojo teisės šaltinio vardo. Pasitaiko, kad pakritikuoju tam tikras nutartis ar pan., tačiau ši kritika nėra savitikslė – tiesiog noriu realiai prisidėti prie teisės tobulinimo.
Kadangi preambulėje parašiau prisipažinimą meile, galima pereiti prie problemos. Mane jau kurį laiką erzina, kad LAT’o ruošiamas biuletenis “Teismų praktika“ yra arba nepasiekiamas teismo interneto svetainėje arba pasiekiamas labai pavėluotai. Biuletenio Nr. 36 nebuvo galima pasiekti gerą pusmetį, o Nr. 37 nėra pasiekiamas iki šiol. Patikinu, taip tikrai nėra dėl to, kad aš nemoku naudotis LAT’o svetaine. Norint jį surasti, reikia nueiti čia:
Paspaudę galite padidinti vaizdą
Paieškos rezultatų – 0. Kodėl tuo piktinuosi? Nes LAT’as ruošia apžvalgas, kurios jeigu ne čia, arba ne popieriniame variante, nėra niekaip nemokamai pasiekiamos. Esu sulaukęs iš kolegų klausimų, kaip gauti apžvalgas, kurios nėra paskelbtos teismo puslapyje. Atsakymas paprastas: užsisakyk INFOLEX’ą arba eik pirkti skaitmeninį variantą. Mano supratimu, jeigu jau yra sukurta atskira skiltys teismo svetainėje BIULETENIS “TEISMŲ PRAKTIKA“, tai naujausi biuleteniai turėtų ten iš karto atsirasti, taip pat turėtų galimybė rasti ir senuosius. Ko gero, aš mąstau klaidingai, jeigu nueitumėte į šią nuorodą, pamatytumėte seną naujieną:
Paspaudę galite pasididinti vaizdą
Taigi matome, kad reklamuojama galimybė ĮSIGYTI biuletenį. Paspaudus ant nuorodos “Kaip įsigyti“ pamatome visas biuletenių kainas ir griežtą perspėjimą:
“Pastaba: jeigu CD laikmenoje esančią informaciją mėginsite spausdinti, siųsti ar kitaip platinti, šioje laikmenoje esanti informacija bus ištrinta.“
Oho, kaip griežtai..
Nuo šitos vietos realiai pradeda imti pyktis, nes aš visiškai nesuprantu šios logikos. Kažkoks biznelis teismo viduje prisidurti? Kas sudaro biuletenį, aš nežinau, bet į jo sudėtį įeina “svarbiausios nutartys“ plius apžvalgos. Galiu klysti, bet mano žiniomis, apžvalgos yra sudarinėjamos teisėjų, o ne administracijos. Mano įsitikinimus patvirtina ir prielaida, kad abejoju ar kas kitas be civilinių bylų skyriaus teisėjų turėtų pakankamus intelektinius resursus parašyti apžvalgą iš netesybų. Realiai, aš nesuvokiu, kas čia per tvarka, kodėl ji tokia ir ar iš to įmanoma nors kažkiek uždirbti. Neįsivaizduoju, kas be universiteto bibliotekų ar advokatų kontorų, kurios mėgsta makulatūrą, pirktų šios biuletenius, kai visos nutartys yra pasiekiamos internetu. Šių biuletenių vertę išimtinai sudaro tik tos apžvalgos.
Kaip tik paskutiniame biuletenyje yra apžvalga, kuri vadinasi „Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga“. Tai yra išskirtinės kokybės teisės šaltinis. Joje labai sklandžiai ir sistemiškai sudėlioti sudėlioti netesybų, nuostolių, palūkanų (procesinių, mokėjimo, kompensacinių) institutų panašumai, skirtumai, taip pat atskleidžiamas tarpusavio ryšys (taip gražiai netesybos sudėliotos, kad, turbūt, net D. Bublienei patiko skaityti). Pats kaip neseniai baigęs universitetą puikiai prisimenu, kiek galvos skausmo man kėlė šie institutai ir kaip iš esmės dėstytojai nesugebėjo atsakyti į mano keliamus klausimus (išskyrus profesorių Egidijų Baranauską, kuris net man sugebėjo viską paaiškinti, bet tai jau buvo magistrantūroje). Šioje apžvalgoje yra dauguma atsakymų. Pavyzdžiui galima rasti paaiškinimus, kodėl pats LAT’as klaidingai perkvalifikuodavo palūkanas į netesybas (2012 m. rugpjūčio 14 d. civilinė byla Nr. 3K-3-392/2012):
“Teismų praktikoje vieningai sutariama, kad ginčo teisinių santykių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėją AS Parex banka ir suinteresuotą asmenį L. P. (kasatorių) sieja 2006 m. spalio 6 d. kreditavimo sutartis Nr. 2.2.1.-06/467. Šios sutarties 6.4 punkte nustatytas kliento įsipareigojimas, bankui pagal sutarties 6.1 punktą vienašališkai nutraukus sutartį, sumokėti bankui palūkanas už pradelsimą, kurių dydis – 0,75 proc. nuo bendros iki tos dienos, kai bankas vienašališkai nutraukia sutartį, negrąžintos kredito sumos ir nesumokėtų palūkanų – už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kartu su 4 220 000 Lt negrąžinto kredito, 92 861,58 Lt palūkanų bei 12 077,22 Lt delspinigių nutarė išieškoti pagal sutarties 6.4 punktą mokėtinų 4 115 061,20 Lt palūkanų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi, kad aptariamas sutarties 6.4 punktas yra sutarties 6 dalyje, kurioje nustatyta sutarties šalių atsakomybė už sutarties prievolių nevykdymą, kad sutarties 1.4 punkte yra nustatyta palūkanų norma už kredito naudojimą bei rezervavimą, sprendžia, jog sutarties 6.4 punkte nustatytos palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis).“
Pateiktoje citatoje išryškinau akivaizdžią teisės aiškinimo klaidą, kuri nebūtų tokia akivaizdi, jeigu nebūčiau perskaitęs minėtos apžvalgos, tačiau ją perskaitęs iš karto prisiminiau šią bylą (ji įstrigo todėl, kad nuasmeninti inicialai L. P. – Laimutis Pinkevičius).
Būtų malonu, kad šias apžvalgas būtų galima rasti visiems nuėjus į teismo interneto svetainę, o naujienos būtų ne “Jau galima įsigyti“, o “Jau paskelbtas naujausias biuletenio teismų praktika numeris“ ir paspaudus ant nuorodos būtų iš karto pasiekiamas turinys. Deja, kažkas teismo administracijoje galvoja kitaip…
PASTABA. 2013 05 31 naujausias teismų praktikos biuletenis ir apžvalgos atsirado Lietuvos Aukščiausiojo Teismo svetainėje. Esu dėkingas.
Pastaruoju metu pradėjau daugiau laiko skirti teisės aktų projektams t.y. tiems įstatymų pakeitimams, kurie registruoti Seime ir laukia savo eilės svarstymuose atitinkamuose komitetuose, o galiausiai ir plenariniame Seimo posėdyje. Turbūt nieko nešokiruosiu pasakydamas, kad teisinio broko galima rasti daugiau negu reikia, tačiau galvos skausmą neretai atperka juokingi aiškinamieji raštai. Planuoju rašyti daugiau tokių įrašų, nes kai įstatymų projektams neskiriama pakankamai dėmesio viešojoje erdvėje, po to pamatai, kad priimtos tokios nesąmonės kaip mūsų “Konstitucinių įstatymų sąrašas“.
Kadangi man asmeniškai labai įdomus hipotekos institutas, tai šį kartą apie jį. Seimo narys P. Gražulis, jau ne pirmą kartą įregistruoja tokį projektą, pateikiu lyginamąjį variantą:
Pakeisti 4.193 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti taip:
„ 4. 193 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto
1. Jei pardavus įkeistą daiktą varžytinėse gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisęneturi teisės reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka.“
Aiškinamajame rašte nurodoma:
“Projekto rengimą paskatino šiuo metu susiklosčiusi ekonominė situacija, kuomet akivaizdžiai yra kritusi nekilnojamo turto kaina. Ši tendencija įtakoja tai, jog asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis), pasinaudojęs hipoteka ir įkeitęs savo nekilnojamąjį turtą, o vėliau negalintis atiduoti skolos, rizikuoja prarasti ir kitą, neužstatytą turtą, nes užstatytojo turto vertė per kelerius metus smarkiai sumažėjo.“
Neapdariai akiai atrodytų gražu, sakykime Robin Hood’iška. Tačiau šio projekto trūkumus turbūt iš karto pastebėtų net pats blogiausias studentas, išklausęs prof. E. Baranausko prievolių įvykdymo užtikrinimo paskaitas. Šį kartą neužkraudamas teksto, necituosiu LAT’o nutarčių ir t.t. Problema tame, kad pataisos autorius nesupranta pagrindinės ir papildomos prievolės santykio. Nuo romėnų laikų egzistuoja taisyklę, kad papildomos prievolės likimą apsprendžia pagrindinė prievolė, o ne atvirkščiai, o tai yra vadinama papildomos prievolės akcesoriškumu (jeigu reikia lyginamojo, istorinio ekskurso šiuo klausimu, mano rekomendacija būtų Reinhard Zimmermann “The Law of Obligations: Roman Foundations of the Civilian Tradition“). Tai reiškia, kad papildomos prievolės įvykdymas nereiškia pagrindinės prievolės pabaigos. Kai kam galėtų atrodyti, kad jeigu papildoma prievolė įvykdoma t.y. tuo įvykdymu įvykdoma ir pagrindinė prievolė, todėl ji baigiasi. Deja, taip nėra. Pvz. net ir tuo atveju jeigu laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką, jis subrogacijos tvarka atsistoja į kreditoriaus vietą ir pagrindinė prievolė lieka galioti. Tačiau šiais P. Gražulio pakeitimais siūloma ne kas kita, bet iš esmės užbaigti pagrindinę prievolę apsiribojant išsiieškojimu iš hipoteka įkeistu turtu.
Padariniai. Atrodo, gražulis gina vargšus prasiskolinusius žmones nuo plėšikų bankų. Kodėl šis siūlomas projektas nepasieks aiškinamajame rašte siekiamų tikslų, manyčiau bus net priešingai. Pirma, lex retro non agit jau iki įstatymo priėmimo įkeistam turtui. Antra, jeigu bet kas pabandytų pasiimti būsto paskolą iš esmės bet kuriame banke, tai bankas iš esmės visada reikalauja hipotekos į kažkokį turtą, kad būtų užtikrintas kredito gražinimas. Ką padarytų tokia pataisa? A. Bankai atsisakys hipotekos. B. Bankai reikalaus tokios hipotekos, kuri gerokai viršys kredito sumą (tam kad būtų saugus skolininko nemokumo atveju). Hipotekos atsisakymas reiškia, kad bus reikalaujami kiti prievolių įvykdymo būdai. Na, kadangi laidavimas ne toks patikimas, tai pvz. galėtų paprašyti, kad asmuo, norintis pasiimti paskolą, atvestu kokius 5 laiduotojus. Arba dar geresnis būdas, paprašytų gauti savarankišką garantiją… Jeigu vis dėlto reikalautų hipotekos, kuri stipriai viršija kredito sumą, gali kilti klausimas, kas sugebės pateikti tokią hipoteką pirkdamas pirmąjį būstą (jauna šeima)? Suku prie to, kad rinkoje susidarytų tokia situacija, kai būstą būtų nusipirkti dar sunkiau.
Hipoteka dėl savo savybių yra labai patraukli kreditoriui, kuri atsiradusi pas romėnus, tačiau gyvuoja iki šių laikų. Romėnai žinojo ir kitus įkeitimo būdus: pignus, fiducia, tačiau jie nesugebėjo išlikti. Būtent hipotekos akcesoriškumas, reikalavimo išsiieškoti į įkeistą turtą pirmumams, tačiau įkeitimo laikotarpiu turto palikimas jo savininkui – tos patrauklios savybės, o dabar bandoma ją sunaikinti…
Vasario pradžioje Vilniaus universiteto Teisės fakultetas surengė Privatinės teisės tyrimų konferenciją. Esu stebėjęs ne vieną konferenciją ir šią vertinu kaip itin stiprią ir įdomią. Ši konferencija pasižymi ne tik tuo, kad joje dalyvavo visas Lietuvos privatinės teisės žvaigždynas, bet ir tuo, kad ji tiesiogiai transliuota internetu. Pats ją stebėjau per kompiuterį ir neturiu jokių nusiskundimų – vaizdo ir garso kokybė buvo puiki. Tikiuosi, kad ateityje tokio tipo konferencijos bus transliuojamos internetu, nes bent jau man asmeniškai, toks konferencijos stebėjimas yra žymiai patogesnis, nes nereikia sėdėti dažniausiai perpildytoje salėje, kurioje trūksta deguonies, nepatogiose kėdėse, kur neturi pasidėti alkūnių, aplink tave niekas neplepa ir neblaško dėmesio ir t.t. Jeigu visos teisinės konferencijos būtų transliuojamos internetu, ko gero į nė vieną neičiau sėdėti gyvai.
Užteks pagyrų organizatoriams ir dalyviams, pereinu prie esmės. VU TF šios konferencijos įrašus sukėlė į youtube’ą, tačiau, kažkodėl jų nereklamuoja ir jie yra sulaukę labai mažai click’ų. Mano manymu, juos turi pamatyti žymiai daugiau akių, todėl sudedu pranešimų nuorodas čia:
Civiliniame kodekse laidavimo pabaigos bendrosios taisyklės nustatytos 6.87 straipsnyje. Ko gero, svarbiausia iš šių taisyklių yra pirmoji, kuri nustato, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Ši taisyklė užtikrina laidavimo, kaip šalutinės t.y. priklausomos nuo pagrindinės prievolės prasmę, kad šalutinę prievolę ištinka pagrindinės prievolės likimas. Teoriškai viskas kaip ir būtų gražu, jeigu ne šios nuostatos sąlygotos praktinės problemos. Įsivaizduokime tokią dažnai pasitaikančią situacija:
Juridinis asmuo A nori iš kredito įstaigos (gali būti nebūtinai kredito įstaiga, o bet koks subjektas – čia tik toks pavyzdys) B pasiskolinti pinigų sumą X verslo reikalams. Kredito įstaiga įprastai tokioje situacijoje pareikalaus prievolės įvykdymo užtikrinimo (ar net kelių užtikrinimų). Vienas iš užtikrinimo būdų yra laidavimas. Minėta kredito įstaiga B pareikalauja laidavimo, o juridinis asmuo A pasirūpina, jog už jo prievoles kredito įstaigai B laiduos verslininkas C. Laidavimas kaip ir turėtų šioje situacijoje užtikrinti, kad kredito įstaiga B yra saugi, nes įgyja solidarų skolininką C, iš kurio, A neįvykdžius prievolės, B galės reikalauti visiško įvykdymo. PROBLEMA: Juridiniam asmeniu A pradeda nesisekti verslas (ekonominės krizės ir t.t.), jo įsipareigojimai pradeda viršyti turimo likvidaus turto vertes, asmuo A nebesugeba gražinti kredito ir mokėti palūkanų. Įprastai asmuo A turi dar krūvą verslo partnerių, kurie tokioje situacijoje yra kreditoriais. Jiems taip pat vėluojama su prievolių vykdymų ir kuris nors iš jų iškelia asmeniui A bankroto bylą. Bankroto procesas, kurio pasekoje A bankrutuoja. Kredito įstaiga B pradeda dairytis, bando nukreipti prievolės įvykdymą į solidarųjį skolininką, laiduotoją C. Jam pareiškiamas reikalavimas visa bankrutavusio asmens A prievolių apimtimi. Laiduotojas C ginasi nurodydamas, kad palaukite, palaukite, CK 6.87 str. 1 d. reglamentuoja laidavimo pabaigą, o kadangi laidavimas akcesorinė prievolė, tai pasibaigus pagrindinio skolininko A prievolei pagal specialųjį įmonių bankroto įstatymo reguliavimą, pasibaigia ir laiduotojo prievolė.
Klausimas, ką šioje situacijoje daryti? Pažodžiui aiškinant kodeksą susidursime su situacija, kai laidavimas tampa neefektyviu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas daugiau kaip prieš metus plenariniame nutarime yra pateikęs atsakymą, nors skaitant nutarimo tekstą, tą atsakymą sunku išskaityti. Po to, tą atsakymą patikslino dar vienoje nutartyje, tačiau žemesnių instancijų teismai vis tiek nesugebėjo vadovautis LAT’o sukurtomis teisės aiškinimo taisyklėmis. Galiausiai, teismas dar kartą pateikė atsakymą 2013 m. vasario 15 d. nutartyje 3K-3-33/2013, bet apie viską pamėginsiu išdėstyti nuosekliai.
2011 m. gruodžio 29 d. Plenariniame nutarime nr. 3K-P-537/2011 pateikė tokį išaiškinimą:
“Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5–6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).“
Pamenu, tik perskaitęs nutarimą pagalvojau, ką reiškia pavartotas žodis “paprastai“, gi cituojama 6. 87 str. 1 d. nenumato jokių išimčių, o žodis paprastai turėtų reikšti, kad egzistuoja šios taisyklės išimtis. Bet šio žodžio pavartojimą įvertinau kaip LAT’o teisės aiškinimo klaidą… Pasirodo klydau. Tiesa, turiu prisipažinti, kad tolimesnė praktika, teisminiai ginčai pasiekiantys kasaciją ir kitų teisininkų pozicijos patvirtina, kad susipainiojau ne tik aš. Tas pats klausimas kilo ir LAT’o teisėjui Č. Jokūbauskui, kuris šioje byloje pareiškė atskirąją nuomonę, atkreipiu dėmesį į kai kuriuos jo motyvus:
“Be to, išaiškinimas pateiktas kontraversiškai, t.y. paaiškinus, jog dėl skolininko bankroto skolininką likvidavus ir išregistravus iš registro, pagrindinė skolininko prievolė laikoma pasibaigusia bei tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas. Toks išaiškinimas gali būti suprantamas, jog galimi atvejai kuomet skolininko likvidavimas ir išregistravimas gali ir nesukelti laidavimo pabaigos, tačiau ši situacija Nutarime neatskleista.“
Ir iš tiesų, nutarimo tekste nėra paaiškinta, ką reiškia paprastai. Po šio nutarimo priėmimo, viena iš bylos šalių vėl kreipėsi į LAT’ą prašydama išaiškinti būtent ką reiškia pavartotas žodis “paprastai“. LAT’as atsisakė pateikti išaiškinimą nurodydamas, kad:
“Aiškinant CPK 278 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikšmingi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, kuriuose konstatuota, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.
Plenarinė sesija konstatuoja, kad pagal ieškovo prašymą nesukeliamos abejonės kasacinio teismo nutarimo aiškumu, bet dėstomi argumentai, kuriais diskutuojama (polemizuojama) dėl plenarinės sesijos nutarime išdėstytų argumentų ir jų expressis verbis, ar siekiama gauti kitų, nei byloje nagrinėta, situacijų vertinimo.“
Gana arogantiškas atsakymas… Bet į keliamus klausimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakė 2012 m. birželio 8 d. nutartyje 3K-3-285/2012, kuri plėtojo plenarinės sesijos praktiką. Teismas suformavo taisyklę, kuri nurodo, kad:
“Jeigu ieškinio laiduotojams pareiškimo metu pagrindinis skolininkas nebuvo likviduotas ir išregistruotas iš juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi, reiškia, jog kreditorius, pareikšdamas ieškinį laiduotojams, pareikalauja, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi.“
Taigi čia turime atsakymą, ką reiškia žodis “paprastai“ ir kad jis plenariniame nutarime buvo pavartotas ne šiaip sau. Šia suformuotą taisyklę patvirtina ir naujausia 2013 m. vasario 15 d nutartis 2013 m. vasario 15 d. 3K-3-33/2013, kurioje nurodoma, kad:
“Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas preliminarų ir galutinį pirmosios instancijos teismo sprendimus ir atmesdamas ieškinį, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo, priimto civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-537/2011, išaiškinimu, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5, 6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, likvidavus ir išregistravus pagrindinį skolininką UAB „Transmarine“ iš Juridinių asmenų registro, pastarosios prievolės baigėsi, atitinkamai baigėsi ir atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad su šia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo sutikti, nes ji padaryta netinkamai pritaikius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo, priimto civilinėje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011, išaiškinimus ir neišsamiai įvertinus bylos aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui 2011 m. gegužės 26 d. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimu pripažinta, kad UAB „Transmarine“ savo veiklą baigė ir 2011 m. rugpjūčio 10 d. bendrovė buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškinio pareiškimo laiduotojui–atsakovui metu pagrindinio skolininko veikla nebuvo pasibaigusi ir jis nebuvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012). Minėta, kad skolininko ir laiduotojo prievolė kreditoriui yra solidarioji, todėl ieškovas, esant UAB „Transmarine“ iškeltai bankroto bylai, turi teisę reikalauti, kad prievolę grąžinti skolą įvykdytų kitas solidarusis skolininkas pagal šalutinę prievolę, kylančią iš laidavimo sutarties (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Taigi ieškovas–kreditorius, pareikšdamas ieškinį atsakovui–laiduotojui, pagrįstai pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko–UAB „Transmarine“ prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas – laiduotojas (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad, šios bylos nagrinėjimo metu teismo sprendimu pripažinus UAB „Transmarine“ baigusia savo veiklą ir ją išregistravus iš Juridinių asmenų registro, ieškovas prarado teisę CK 6.6 straipsnio 4 dalies, 6.81 straipsnio 1 dalies pagrindu gauti prievolės įvykdymą iš atsakovo kaip solidaraus skolininko–laiduotojo, kuriam reikalavimas įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartį pareikštas iki skolininko UAB „Transmarine“ likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, t. y. kad atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį baigėsi ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą pagal laidavimo sutartį turėtų būti atmestas CK 6.87 straipsnio 1 dalies pagrindu.“
Beje, vienas iš šios nutarties autorių yra atskirąją nuomonę dėl “paprastai“ parašęs Č. Jokūbauskas ir jeigu jis nebesipriešina šiai pozicijai, galima prognozuoti, kad ši teisės aiškinimo taisyklė kurį laiką turėtų būti nepakitusi.
Pateiksiu ir savo vertinimą šios LAT’o suformuotos taisyklės. Negaliu ją pavadinti absoliučiai teigiama. Ji, nors ir padaro laidavimo institutą efektyviu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu ir verčia kreditorių skubėti, tai yra kreiptis į laiduotoja ir bandyti išsieiškoti, kol pagrindinis skolininkas dar nelikviduotas. Kartu ir laiduotojas turi skubėti vykdyti prievolę, jeigu dar nori būti įtrauktas į kreditorių sąrašą ir dalintis pagrindinio skolininko turto likučius, kurių dažniausiai nėra. Šios taisyklės minusu įvertinčiau tai, kad laiduotojas, įvykdęs prievolę už pagrindinį skolininką, nebeturės pilnai į ką subroguotis, nes turto likučiu nepakaks. Nors LAT’as plenariniame nutarime nurodo:
“Siekdamas pasinaudoti subrogacijos pagrindu perimtomis kreditoriaus teisėmis skolininko bankroto byloje, laiduotojas turėtų nedelsti vykdyti prievolę kreditoriui. Tai laiduotojo interesas, kurio įgyvendinimas priklauso nuo paties laiduotojo elgesio vykdant savo kaip laiduotojo prievolę. Priešingu atveju, laiduotojui delsiant atsiskaityti, po skolininko bankroto bylos užbaigimo subrogacijos pagrindu perimtų kreditoriaus teisių įgyvendinimas taptų nebeįmanomas, nes neliktų skolininko (likviduojamas juridinis asmuo išregistruojamas iš registro).“
Taigi taisyklė nėra tobula, ji akivaizdžiai labiau gina kreditoriaus interesus, o dėl pagrindinio skolininko nepatikimumo ir tokio išaiškinimo, visada liks nukentėjęs būtent laiduotojas. Todėl rekomenduočiau laiduotojams, žinant šią LAT’o suformuotą taisyklę, ypač atsargiai rinktis už kieno prievoles jie laiduoja.
Nors 2012 metai jau praėjo, juose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė ne vieną svarbią nutartį, todėl žadu toliau viešai nagrinėtis praėjusių metų nutartis. 2012 m. lapkričio 7 d. LAT’as priėmė nutartį nr. 3K-3-465/2012, kurioje spręstas dėl civilinės atsakomybės sąlygų, kai žala yra padaroma skiriant laikinąsias apsaugos priemones. CPK nukreipia į specialų delikto atvejį:
“146 straipsnis. Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas
2. Įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Jeigu atsakovas per keturiolika dienų po teismo sprendimo dėl ginčo esmės įsiteisėjimo dienos nepareiškia ieškinio dėl nuostolių atlyginimo, taikytos nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonės panaikinamos. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonių panaikinimas neužkerta kelio atsakovui bendra tvarka pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.“
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, dėl šiam deliktui būtinų nustatyti sąlygų. Viena vertus, egzistuoja 2006 m. LAT’o, praktika, kuri sako, kad šuo atveju civilinė atsakomybė kyla be kaltės, tačiau atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad: “CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės, jeigu tai nustatyta įstatyme“. Prieštaringumo į ginčą įvelia ir apeliacinės instancijos pozicija, nes jeigu pirmoji instancija pasisakė, kad atsakomybė šio atveju kyla be kaltės, tai apeliacija nurodo, kad: “reikšdamas prašymą laikinosiomis apsaugos priemonėmis suvaržyti atsakovo turtines teises, ieškovas prisiima atsakomybės riziką už šiuos veiksmus ir jo kaltė preziumuojama“. Akivaizdu, kad griežtoji atsakomybė ir kaltės prezumpcija yra skirtingi dalykai.
Kasacinis teismas šiuo atveju pateikia tokį išaiškinimą:
“Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu (tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą – savo iniciatyva) gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1, 2 dalys). Taikant laikinąsias apsaugos priemones paprastai yra laikinai suvaržomos atsakovo teisės, kuris dėl to gali patirti žalos. Ieškovo iniciatyva kreipiantis dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir tokių priemonių taikymu teismo procesiniu sprendimu, kai atsakovo atžvilgiu padaroma žala, tai yra pagrindas atsirasti deliktinės civilinės atsakomybės teisiniams santykiams (CK 6.245 straipsnio 1 dalis).
Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis atlikimas, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnis). Civilinės atsakomybės (dėl žalos, padarytos ieškovo prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones) prasme tai yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas kaip neteisėti ieškovo veiksmai. Asmuo, kuris dėl tokių neteisėtų ieškovo veiksmų patyrė žalos, turi teisę reikalauti nuostolių, kurie yra tokių veiksmų rezultatas (t. y. susiję su jais priežastiniu ryšiu), atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Militzer and Munch Fortransas“ v. „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, inter alia išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies (ankstesnė CPK redakcija, galiojusi iki 2011 m. birželio 21 d. priimto CPK pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1480, įsigaliojusio nuo 2011 m. spalio 1 d.) tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga, ir šios pozicijos laikosi vėlesnėje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ACUMEN“ v. UAB „ROVĖ“, bylos Nr. 3K-3-469/2009; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010).
Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas konstatuotina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytos žalos atlyginimo, turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai). Pirmiau nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotais teisės taikymo išaiškinimais asmens kaltė dėl jo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra atskirai nustatinėjama, sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo padarytos žalos atlyginimo klausimą. Teikdamas prašymą teismui taikyti tam tikras ieškinio reikalavimus užtikrinančias laikinąsias apsaugos priemones (pvz., areštuoti kito asmens tam tikrą turtą, uždraudžiant juo disponuoti, arba laikinai uždrausti kitam asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus su jo žinioje esančiu turtu ir kt.) iki būsimo galutinio teismo procesinio sprendimo įvykdymo ieškovas sąmoningai veikia, siekdamas laikinai apriboti kito asmens civilines teises ir pareigas, jų įgyvendinimą. Prašydamas teismo skirti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas turi suvokti rizikos laipsnį dėl tokių priemonių skyrimo galimus atsirasti neigiamus turtinio pobūdžio padarinius kitam asmeniui ir dėl to galinčius iškilti nuostolius, taip ieškovas prisiima atsakomybę dėl tokių savo veiksmų. Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės sąlyga už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 straipsnio 3 dalis), pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio reikalavimų nepagrįstumas, patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai atmesti. Asmens kreipimasis į teismą dėl tam tikrų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašomų priemonių pritaikymas ir to asmens suvokimas arba turėjimas suvokti neigiamų materialinių padarinių atsiradimo rizikos lemia civilinės atsakomybės atsiradimą dėl su laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsiradusios žalos atlyginimo.“
Taigi turime išaiškinimą, kuriuo teismas nedviprasmiškai pasako, kad atsakomybė kyla be kaltės, nes ieškovas sąmoningai veikia savo rizika. Jeigu ir kas drįstų ginčytis su išaiškinimu, kad CK 6.248 str. 1 d. nuostata reikalauja eksplicitiško kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos nereikalavimo, turėtų įsigilinti į šio delikto prasmę. Mano nuomone, kasacinio teismo išaiškinimo logika tokia, kad jeigu šiuo atveju reikalautume kaltės, tai šio instituto taikymas pasidarytų absoliučiai neįmanomas, nes tokiais atvejais nematau jokių objektyvių būdų įrodyti kaltę. Todėl išaiškinimas per sąmoningą veikimą, siekiant apriboti kito asmens teises, ir rizikos prisiėmimą – visiškai racionalus. Apskritai, esu šio instituto platesnio taikymo šalininkas, o tokia, kaip ši, kasacinėje instancijoje suformuojama teisės aiškinimo, taisyklė turėtų priversti ieškovą, kuris kelia civilinę bylą, susimastyti, ar iš tiesų verta teismų siųsti tą visų advokatų kontorų naudojamą standartinę šablonkę, kuria prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat, tai turėtų sufleruoti atsakovams, kad, nuo pat bylos jiems iškėlimo, reikia rinkti galimai patirtų nuostolių įrodymus.
LAT’o praktikoje yra vos kelios nutartys, kuriose aiškinama garantija kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Iš senesnių nutarčių matyti, kad mūsų praktikoje egzistuoja paprasta (sąlyginė) ir savarankiška (garantija pagal pirmą pareikalavimą). Naudojant garantija praktikoje kyla nemažai problemų dėl jos teisinio reguliavimo civiliniame kodekse, nes jis yra neaiškus, mano manymu, prieštaringas. Garantijos normos yra supainiotos, dalis tinka abiems garantijos rūšims, dalis tik vienai iš dviejų bei yra normų, kurios išvis nelabai aišku kam skirtos. 2012 m. lapkričio 29 d. LAT’as priima superinę nutartį (nr. 3K-3-537/2012), kurioje, kiek detaliau nei įprasta, pateikiama garantijos samprata.
Bylos faktinės aplinkybės trumpai tokios: skolininkas kreditoriui pateikė sąlyginę garantiją pagrindinei prievolei užtikrinti. Garantijoje nustatyta, kad ji galioja iki 2009 m. balandžio 1 d. ir tik esant visoms šioms sąlygoms:
“(i) skolininko prievolė sumokėti atitinkamą pagrindinės prievolės sumą pagal sutartį yra galiojanti;
(ii) skolininkas neginčija savo prievolės mokėti tokią sumą (o jei koks nors ginčas vyko, yra priimtas įsiteisėjęs galutinis ir neskundžiamas kompetentingo teismo sprendimas, patvirtinantis skolininko prievolę sumokėti tokią sumą);
(iii) skolininkas yra nemokus ir dėl to neįvykdė ir negali įvykdyti pagrindinės prievolės pagal sutartį;
(iv) nėra jokio skolininkui priklausančio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, ir
(v) reikalavimas sumokėti sumas atsirado kreditoriui pristačius prekes pagal Sutartį remiantis grafiku, kurį raštu patvirtino garanto įgaliotas atstovas, ir išrašius prekių priėmimo–perdavimo aktą bei sąskaitą faktūrą, kuriuos raštu patvirtino garanto įgaliotas atstovas; jei kreditorius pateikia reikalavimą garantui nesant kurios nors pirmiau nurodytos sąlygos, toks kreditoriaus reikalavimas yra laikomas neatitinkančiu garantijos sąlygų, ir garantas turi teisę atsisakyti tenkinti tokį reikalavimą.“
Visa byla sukasi apie tai, ar egzistuoja šių sąlygų visetas tam, kad būtų galima reikalauti, jog garantas įvykdytų už skolininką prievolę kreditoriui. Pastebėtina, kad tiek ginčo šalys, tiek teismai netinkamai supranta sąlyginę garantiją, kas, esant mūsų CK garantijos reguliavimui, visiškai nestebina. Iš LAT’o nutarties matyti, kad pirmoji instancija ir bylos šalys aiškiai šią garantiją vadina sąlygine, nes joje yra nustatytos aukščiau pacituotos sąlygos. Tai yra neteisingas vertinimas, o LAT’as pateikia paaiškinimus kodėl. Pirmiausia teismas paaiškina esminį skirtumą tarp sąlyginės ir savarankiškos garantijos:
“Garantija yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, įtvirtintas CK šeštosios knygos V skyriaus trečiame skirsnyje. Teisės doktrinoje skiriamos dviejų rūšių garantijos – nepriklausomos (garantijos pagal pirmą pareikalavimą, įskaitant banko garantijas) ir paprastosios (sąlyginės) garantijos. Tokio skirstymo pagrindas – garanto prievolės priklausomumas nuo ja užtikrinamos prievolės. Nepriklausomoje garantijoje (garantija pagal pirmą pareikalavimą) iš jos kylantis garanto įsipareigojimas nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti garantija yra išduota. Tokią garantiją išdavęs subjektas, gavęs kreditoriaus reikalavimą, privalo išmokėti garantijoje nurodytą sumą remdamasis tik garantijos sąlygomis ir nevertindamas pagrindinės prievolės įvykdymo (neįvykdymo). Pagal nepriklausomą garantiją garantas moka kreditoriui įvykdžius garantijoje nurodytas sąlygas, pvz., pateikus rašytinį pareikalavimą, pateikus rašytinį pareikalavimą ir pridėjus nurodytus dokumentus ar panašiai, nesiejant garantijos vykdymo su pagrindine prievole. Paprastosios (sąlyginės) garantijos atveju, priešingai, užtikrinto sandorio neįvykdymas yra iš tokios garantijos kylančios garanto prievolės sąlyga. Dėl to garantas kreditoriui atsako tik tada, jeigu skolininkas prievolės, už kurią garantuojama, neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai, o garanto prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės sąlygų, neįvykdymo apimties ir kitų iš pagrindinės prievolės turinio kylančių aplinkybių.“
Taigi, galime prieiti prie išvados, kad sąlyginės nuo savarankiškos garantijos skirtumas – garanto prievolės priklausomumas nuo pagrindinės prievolės. Jeigu garantija nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, tai ji yra savarankiška. Jeigu garantija akcesorinė, tai ji yra sąlyginė.
Kasacinis teismas paaiškina, kad garantijoje nustatytos sąlygos, su kuriomis siejama galimybė reikalauti prievolės įvykdymo iš garanto, nėra savarankiškos ir sąlyginės garantijos atskyrimo pagrindas:
“Atkreiptinas dėmesys į tai, kad garantijose taip pat nurodomos sąlygos, kurias įvykdęs kreditorius turi teisę iš garanto gauti garantijoje nurodytą sumą ar jos dalį. Pažymėtina, kad tokios sąlygos nėra garantijų skirstymo į nepriklausomas ir paprastas (sąlygines) pagrindas, jos laikytinos garantijos vykdymo sąlygomis, kurios yra būdingos nepriklausomoms, tačiau gali būti ir paprastosiose garantijose. Dėl to kreditorius, norėdamas gauti garantijoje nurodytos prievolės įvykdymą iš garanto, visais atvejais privalo atlikti garantijoje nurodytus veiksmus – kreiptis į garantą raštu, įrodyti pagal garantiją reikalaujamų aplinkybių egzistavimą ar nebuvimą, pateikti tai įrodančius dokumentus ir panašiai. Jeigu kreditoriaus reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos vykdymo sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui, tai garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą (CK 6.92 straipsnio 4 dalis).“
Po šios išaiškinimo dalies, kasacinis teismas prieina prie išvados, kad nagrinėjimu atveju kalbama apie sąlyginę garantiją, bet ne dėl to, kad joje nustatytos sąlygos, o todėl, kad iš garantijos cituotų sąlygų viseto matyti, kad garantijoje susitarta taip, jog ji savo esme priklauso nuo pagrindinės prievolės (t.y. prievolės, kurią ji užtikrina).
Toliau LAT’as paaiškina, kodėl svarbu laikytis garantijoje nustatytų sąlygų:
“CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma atsakyti kreditoriui, jeigu to kreditoriaus skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti nuostolius tam tikromis sąlygomis. Garantija savo esme yra vienašalis sandoris, kuriuo garantas įsipareigoja sumokėti nurodytą pinigų sumą kreditoriui, jei jis savo reikalavimą garantui pareikš laikydamasis visų garantijoje nustatytų reikalavimų. Kadangi garantija nustatyto įsipareigojimo įvykdymas sukelia tiesioginius turtinius padarinius garantui, tai jo pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos vykdymo sąlygos. Griežtas garantijos sąlygų laikymasis užtikrina tinkamą garanto vienašalių įsipareigojimų įgyvendinimą, kreditoriaus teisėtus lūkesčius gauti garantijos sumą, civilinių teisinių santykių aiškumą bei stabilumą, nes visiems jų dalyviams garantuojamas teisinis tikrumas, kad tik egzistuojant visoms nurodytoms aplinkybėms garantija atliks savo kaip prievolės užtikrinimo priemonės funkciją.“
Kasacinis teismas priėmė sprendimą, jog šioje byloje nebuvo laikytasi visų minėtų garantijos sąlygų, nes teikdamas reikalavimą kasatoriui sumokėti pagal garantiją, ieškovas nepateikė dokumentų, įrodančių, jog visos Garantijoje nustatytos sąlygos yra įvykdytos, todėl konstatuotina, kad ieškovas nesilaikė garantijoje nustatytų jos vykdymo sąlygų, todėl neturi teisės į savo reikalavimo patenkinimą.
Labai geras Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kuris apšviečia tas mūsų civilinio kodekso vietas, kurios nėra tinkamai sureguliuotos. Teismas panaudoja tiek doktriną, tiek tarptautinę komercinę garantijos praktiką taip užpildydamas vakuumą. Deja, ateityje turėsime gerokai mažiau panašių išaiškinimų, kuriuose teorija užpildo praktikos trūkumus..
Tomo Chochrin tinklaraštis 