Nagrinėdamas naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką susidūriau su labai įdomia 2013 m. birželio 28 d. nutartimi nr. 3K-3-305/2013. Ši byla kyla iš prekinių kreditų draudimo teisinių santykių, joje sprendžiami klausimai dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygos teisėtumo ir sutarties sąlygos, nustatančios draudėjo pareigą per nustatytą terminą pranešti draudikui apie pirkėjo vėlavimą atsiskaityti. Šioje byloje dėl tokio tipo sąlygų nesilaikymo draudikas atsisakė išmokėti draudimo išmokas, o draudėjas šios veiksmus ginčija teisme. Šiame įraše cituosiu didelę dalį LAT’o motyvacijos, nes prekinių kreditų draudimo sutartys, mano žiniomis, yra gana retos Lietuvos verslo praktikoje ir dar rečiau dėl jų pasitaiko ginčai teismuose.
Pirmiausia teismas paaiškina, kuo šios sutartys ypatingos lyginant su kitomis draudimo sutartimis:
“Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d.) VI skyriaus „Draudimo sutartis ir bendrasis draudimas“ 88 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio skyriaus pirmojo, antrojo ir trečiojo skirsnių nuostatos, reglamentuojančios draudimo sutartinius santykius, didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip (atitinkamai, Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios draudimo sutarties sudarymo datą (2008 m. kovo 13 d.), 75 straipsnio 4 dalis). Draudimo įstatymo 10 straipsnio „Didelė draudimo rizika“ 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad draudimo rizika yra laikoma didele, kai ji priklauso šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 14, 15 punktuose nurodytoms draudimo grupėms, kai draudėjas vykdo ūkinę komercinę veiklą ar verčiasi savarankiška profesine veikla ir draudimo rizikos yra susijusios su šia veikla. Pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio „Draudimo šakos ir grupės“ 3 dalies 14 punkte įtvirtintą nuostatą kredito draudimas priskirtas ne gyvybės draudimo šakai.
Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas kredito draudimo, konkrečiai – prekinių kreditų draudimo atveju šios kategorijos draudimo sutarčių (angl. Credit insurance arba Trade credit insurance) atveju, turi būti suprantamas plačiau – ir draudikas, ir draudėjas yra savo srities profesionalai, sudarę itin rizikingą sutartį, išimtinai susijusią su verslu. Šiose sutartyse draudikui ypač svarbu, kad draudėjas savo įsipareigojimus vykdytų laiku ir tinkamai, nes priešingu atveju pirkėjo (prekių gavėjo) nemokumo rizika galėtų tapti tokia didelė, kad draudikas būtų nepajėgus ją prisiimti. Šiuo atveju svarbu įvertinti prekinių kreditų draudimo sutarties sąlygų visumą (taisyklių konstrukciją, pateiktų terminų apibrėžtis, pan.), taip pat atsižvelgti į pirmiau nurodytą prekinių kreditų draudimo teisinį kontekstą ir taip atskleisti tikrąją šalių valią bei kvalifikuoti automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo sąlygą.
Sutartyje numatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties ribas, t. y. detalizuoja draudimo sutarties objektą. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai draudimo rizika įvyksta, tačiau šalys yra susitarusios, kad šis įvykis dėl konkrečių aplinkybių arba savitų sąlygų nelemia draudiko pareigos išmokėti išmoką, o sąlygos, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką, yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu (draudėjo, draudiko), jos sąlygų laikymusi (pranešimas apie draudimo rizikos padidėjimą, pan.). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung, bylos Nr. 3K-3-215/2013, taip pat išaiškinta, kad kredito draudimo sutartys Draudimo įstatyme priskirtos didelės draudimo rizikos sutartims (Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 straipsnio 3 dalies 14 punktas), o didelės rizikos draudimo sutarties atveju preziumuojama didesnė negu įprasta draudžiamojo įvykio tikimybė. Ši aplinkybė lemia poreikį draudimo sutartyje išsamiai aptarti rizikos valdymo ir paskirstymo klausimus bei nustatyti atitinkamas sutarties šalių interesų apsaugos priemones. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje pažymėjo, kad nors Draudimo įstatyme nustatyta, jog didelės rizikos sutarčių atvejais prioritetiškai taikomos draudimo sutarties sąlygos (Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios draudimo sutarties sudarymo datą, 75 straipsnio 4 dalis), tačiau jos sąlygos negali pažeisti bendrųjų sutarties laisvės principo ribų, t. y. negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Aiškinant ir taikant konkrečios draudimo sutarties sąlygas, visų pirma turi būti siekiama nustatyti, kokį turinį joms suteikė sutarties šalys, sudarydamos sutartį, atitinkamai draudimo sutarties sąlygose vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, prioritetą teikiant sutartyje įtvirtintai jų reikšmei.“
Toliau teismas aiškina automatinio prekinių kreditų draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygos teisėtumą, jos laikymosi reikšmę sutartinių įsipareigojimų vykdymui. Turiu pastebėti, kad motyvacijai pagrįsti naudojamas labai netradicinis metodas – lyginamasis. Neprisimenu LAT’o nutarties, kurioje jis kaip šaltinį naudotų kitų valstybių teismų praktiką. Soft law instrumentai jau tapo įprasta LAT’o argumentacijos dalimi, bet kitų valstybių teismų sprendimai mane maloniai nustebino:
“Šešiasdešimties dienų apmokėjimo pradelsimo sąlyga yra įprastai taikoma tokio tipo draudimo sutartyse (kredito draudimas, angl. Credit insurance arba Trade credit insurance). Tikslas – tinkamai valdyti kredito riziką. Draudikas nurodyta sąlyga užsitikrina, kad draudėjas (prekių tiekėjas) bus apdairus ir tinkamai įvertins savo partnerių finansinę padėtį, taip pat pats aktyviai valdys kredito riziką. Ši sąlyga pagal bendrą praktiką turėtų būti laikoma nedraudžiamuoju įvykiu visiems naujiems teikimams tam pačiam pirkėjui, kuris yra praleidęs terminą apmokėti už prekes daugiau kaip 60 dienų. Esant tokiai sąlygai draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką dėl nedraudžiamojo įvykio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodytą sąlygą traktavo ne kaip nedraudžiamąjį įvykį, bet kaip draudimo apsaugos ribas (nors konkrečiu atveju, tai neturėjo reikšmės galutiniam rezultatui, dėl reikalavimo atmetimo).
Pagal CK 6.1009 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis gali būti nutraukta prieš joje nustatytą jos galiojimo terminą, jeigu po sutarties įsigaliojimo išnyko galimybės įvykti draudžiamajam įvykiui arba draudimo rizika išnyko dėl aplinkybių, nesusijusių su draudžiamuoju įvykiu. Draudimo apsaugos nutraukimas konkrečiam tiekėjui (draudėjui) būtų problemiškas draudikui, nes draudimo sutarties esminė sąlyga ir yra draudimo apsauga. Vadinasi, nutraukus draudimo apsaugą, nutrūktų ir draudimo sutartis konkrečiam tiekėjui (draudėjui). Logiška išvada, kad, remiantis tuo pagrindu, būtų galima teigti, jog draudikas standartinėse sąlygose vienašališkai nustatė sutarties nutraukimą, kuris prieštarauja CK, tačiau priešingas aiškinimas (negalimumas nustatyti automatinio draudimo sutarties pasibaigimo sąlygos) padarytų kredito draudimą neįmanomą.
Aptariamosios kategorijos bylos yra naujos Lietuvos teismų praktikoje, todėl, nagrinėdamas šią bylą ir spręsdamas dėl draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taiko lyginamąjį metodą, t. y. atsižvelgia, į tai, kokia praktika formuojama kitų valstybių nacionaliniuose teismuose. Pavyzdžiui, pagal Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktą informaciją, šis teismas (vok. Bundesgerichtshof) dar nėra pasisakęs (angl. concerned) dėl draudimo sąlygos, numatančios automatinį draudimo apsaugos nutrūkimą vėlesniems tiekimams, pasibaigus 60 dienų po laiko, kada turėjo būti apmokėtas ankstesnis prekių tiekimas. Tačiau, kaip nurodė Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas, Koblenzo aukštesnysis apygardos teismas (vok. Oberlandesgericht) yra pasisakęs dėl panašios draudimo sutarties sąlygos, kaip kad yra nagrinėjamoje byloje (2010 m. sausio 15 d. sprendimas, bylos Nr. 10 U 376/09). Teismas sprendė dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo pasibaigus nurodytam terminui kaip dėl pradinio rizikos apribojimo, todėl atmetė reikalavimą apmokėti skolas, kurios susidarė iš sutarčių, sudarytų po to, kai draudėjas ir jo klientas (pirkėjas) pratęsė apmokėjimo terminą pagal ankstesnius sandorius. Kadangi dėl tokio pratęsimo buvo susitarta neinformavus draudiko, tai kartu reiškė ir aiškių sutartinių nuostatų pažeidimą. Šis faktas buvo pripažintas draudimo liudijimo turėtojo (draudėjo) pareigų pažeidimu. Kaip to padarinys, draudėjas prarado galimybę apmokėti sąskaitas, atsiradusias iki pažeidimo, nes jis nepateikė įrodymų, kad draudikas nebūtų padengęs šių įsiskolinimų, netgi ir tuo atveju, jeigu jis būtų informuotas apie termino pratęsimą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pažymima Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktoje informacijoje, Vokietijos nacionalinėje teisėje, terminai, turintys įtakos draudimo apsaugos riboms, gali būti skirstomi į: 1) draudimo rizikos nustatymą (angl. determinations of the insured risk) (vadinamasis pirminis rizikų ribojimas) arba 2) draudimo rizikų pašalinimą (angl. exclusions of risks) (vadinamasis antrinis rizikų ribojimas), arba kaip 3) draudėjo pareigos (angl. incumbencies of the insured). Pastarasis suprantamas kaip pareigos, numatytos sutartyje, kurių draudikas negali teisiškai priversti draudėjo vykdyti, tačiau kurios, jeigu yra pažeistos, gali lemti ribojimus arba netgi atsisakymą išmokėti draudimo išmoką dėl įvykusio draudžiamojo įvykio, tačiau tai savaime nelemia draudimo sutarties nutrūkimo. Jeigu draudimo sutarties sąlyga numato draudimo apsaugos pagal sutartį ribą, tai laikoma pirminiu rizikų ribojimu (Dėl pirmiau nurodyto atribojimo Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, pvz., 1986 m. rugsėjo 17 d. sprendime, bylos Nr. IVa ZR 232/84; 1987 m. gruodžio 9 d. sprendime, bylos Nr. IVa ZR 155/86; 1992 m. gruodžio 2 d. sprendime, bylos Nr. IV ZR 135/91).
Pavyzdžiui, pagal Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo (oland. Hoge Raad der Nederlanden) pateiktą apibendrintą informaciją, bylose, atmetant ieškinius dėl draudimo sumos išmokėjimo, draudikui remiantis automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo sąlyga, taip pat pripažįstama galimybė šalims, sudarant kredito draudimo sutartį, susitarti dėl automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo (žr., pvz., Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą, bylos Nr. LJN BK4459, RvdW 2010/224).
Automatinė draudimo apsaugos pasibaigimo sąlyga Ispanijos teisėje ir teismų praktikoje laikoma sutarties termino ribojimu, taigi draudikas turi teisę atsisakyti apmokėti naujas sąskaitas, pateiktas pasibaigus nurodytam terminui (žr., pvz., Ispanijos Aukščiausiojo Teismo (isp. Tribunal Supremo) 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje Nr. 2003/2008).
Apibendrinant tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai sprendė, jog ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ pirkėjui UAB „Runika“ po 2008 m. spalio 15 d. išrašytos sąskaitos yra nedraudžiamos (nedrausta suma 219 922,13 Lt), nes sąskaita Nr. S07-40562 (išrašyta 2008 m. liepos 2 d.) turėjo būti apmokėta per 45 dienas.“
Apibendrinant teismo argumentaciją, automatinio prekinių kreditų draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga yra teisėta ir griežtas jos laikymasis turi esminę reikšmę draudimo sutarties vykdymui.
“Toliau teismas aiškina draudėjo sutartinės pareigos pranešti draudikui apie pirkėjo vėlavimą atsiskaityti ir šios pareigos nesilaikymo padarinius bei iš to kylančią riziką:
Draudikas Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft, atsisakydamas išmokėti draudėjui jo prašomą draudimo išmoką, nurodė, kad draudėjas pažeidė sutartyje įtvirtintą pareigą per nustatytą terminą pranešti apie pirkėjo vėlavimą atsiskaityti ir pateikti pavedimą išieškoti skolą.
Seniausia atsakovui pateikta UAB „Gama“ išrašyta ir šios neapmokėta sąskaita VBH 0048086 turėjo būti apmokėta iki 2009 m. gruodžio 21 d., todėl pranešimas apie jos neapmokėjimą turėjo būti pateiktas iki 2009 m. vasario 4 d., o pavedimas išieškoti skolą turėjo būti pateiktas per 60 dienų nuo 2009 m. gruodžio 21 d., t.y. iki 2009 m. vasario 19 d. Ieškovas pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimą išieškoti skolą pateikė 2009 m. kovo 9 d., t. y. 33 dienas pavėlavo pateikti pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir 18 dienų – pateikti pavedimą išieškoti skolą.
Seniausia pirkėjui UAB „Runika“ išrašyta ir atsakovui pateikta sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2008 m. gruodžio 9 d., pranešimas apie jos neapmokėjimą turėjo būti pateiktas iki 2009 m sausio 23 d., o pavedimas išieškoti skolą – iki 2009 m. vasario 7 d. Ieškovas pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimą išieškoti skolą pateikė tik 2009 m. kovo 23 d., t. y. pavėlavo pranešti apie pirkėjo apmokėjimo uždelsimą 59 dienomis, o pateikti pavedimą išieškoti skolą – 44 dienomis.
Bylą nagrinėję teismai, sutikdami su draudiko pozicija, šį draudimo sutarties pažeidimą vertino kaip esminį (Draudimo liudijimo 9.1, 10 punktai). Pagal Taisyklių 10.1 punktą, draudėjas privalo nedelsdamas pranešti draudikui raštu, faksu arba tiesioginio elektroninio ryšio būdu apie bet kurio savo Pirkėjo nemokumą. Draudėjas privalo užpildyti Draudiko pateiktą pranešimo apie Pirkėjo nemokumą formą ir pateikti ją draudikui. Draudėjo pranešimas, pateiktas Taisyklių 11.1 punkte numatytu atveju, neatleidžia draudėjo papildomai nedelsiant pranešti draudikui apie kiekvieną Taisyklių 11.2–11.6 punktuose nurodytą aplinkybę. Draudimo taisyklėse numatyta ir tai, kad draudikas atleidžiamas nuo įsipareigojimo išmokėti draudimo išmoką, nenutraukiant sutarties, jeigu draudėjas nevykdo kurių nors savo teisinių arba sutartinių įsipareigojimų. Draudikas nesirems teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu draudėjas nėra atsakingas už savo teisinių arba sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Jeigu draudėjas nevykdo įsipareigojimų draudikui rizikai sumažinti ar išvengti, draudikas nesirems teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių draudėjo įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui arba draudiko mokamos draudimo išmokos dydžiui (Taisyklių 13.3 punktas). Pagal Taisyklių 13.4 punktą, jeigu draudėjas, atsitikus draudžiamajam įvykiui, nevykdo bet kurių įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, išskyrus atvejus, kai šie įsipareigojimai neįvykdyti dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo. Tame pačiame punkte nurodyta ir tai, kad jeigu draudėjas dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo neįvykdo kokių nors savo įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimo nustatymui, nei draudiko mokėtinos draudimo išmokos dydžio nustatymui.
Iš to, kas nurodyta, matyti, kad pagal Taisykles draudimo liudijimų 9.1, 10 punktuose nustatytų 45 ir 60 dienų terminų pažeidimas savaime (ex facto) nesudaro pagrindo draudikui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tačiau, turi būti vertinama, ar šie įsipareigojimai nėra neįvykdyti dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo. Tais atvejais, kai draudėjas dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo neįvykdo kokių nors savo įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimo nustatymui, nei draudiko mokėtinos draudimo išmokos dydžio nustatymui.
Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, pagal Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktą informaciją vienoje iš bylų, spręstų 1992 m., šis teismas (1992 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Nr. IV ZR 135/91) konstatavo esant pagrindą draudikui neišmokėti draudimo išmokos dėl to, kad draudėjas sutartyje nustatytu terminu nepranešė draudikui apie neapmokėtas sumas. Kaip sąlyga nemokėti kompensacijos buvo nurodytas draudėjo elgesys, t. y. sutarties sąlygų nevykdymas. Kitoje byloje (Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo 1992 m. birželio 3 d. sprendimas byloje Nr. IV ZR 127/91) taip pat buvo spręsta dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, nepriklausomai nuo to, ar nepranešta apie skolas buvo dėl jo kaltės ir nesuteikiant jam galimybės pateikti įrodymus, jog šis nepranešimas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimui, nei nuostoliams. Kartu gautoje informacijoje pažymima, kad nėra aišku, ar būtent tokios pozicijos teismai laikysis ir pagal 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Draudimo sutarčių įstatymo nuostatas.
Ispanijoje, remiantis Draudimo sutarčių įstatymo 16 straipsniu, tokio pobūdžio sutarties pažeidimai nebūtų pagrindas draudikui neišmokėti draudimo išmokos, išskyrus, kai draudėjas veikė pažeisdamas įstatymą (angl. wrongdoing) arba nesąžiningai (žr., pvz., Ispanijos Aukščiausiojo Teismo (isp. Tribunal Supremo) 2000 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Nr. 851/2000, RJ/2000/7028).
Pagal Nyderlanduose įtvirtintą teisinį reguliavimą (Nyderlandų Civilinio kodekso 7:941 straipsnio 4 dalis) draudikas gali sutartyje numatyti terminą, panaikinantį (angl. cancelling) teisę į draudimo išmokos išmokėjimą dėl atitinkamų pareigų, nurodytų šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, nevykdymo, tik tais atvejais, jeigu tai pažeis teisėtus draudiko interesus. Kartu atitinkamų terminų sąlyga, nurodyta Nyderlandų civilinio kodekso 7:941 straipsnio 4 dalyje, gali būti paneigta, remiantis „nepriimtinumu“ (angl. unacceptability) teisingumo ir protingumo požiūriu (žr., pvz., Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 17 d. sprendimą byloje LJN AU9717, NJ 2006/378).
Kartu pažymėtina, kad nurodyta teisinė problema panašiai sprendžiama ir pagal vadinamuosius Europos draudimo sutarčių teisės principus (angl. Principles of European Insurance Contract Law) (PEICL), konkrečiai, – šių Principų 6:101 straipsnį „Pranešimas apie draudžiamąjį įvykį“ (angl. Notice of Insured Event). Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokėtina draudimo išmoka turi būti sumažinta tokia apimtimi, kuria draudikas įrodo, jog patyrė žalą dėl nepagrįsto vėlavimo (angl. The insurance money payable shall be reduced to the extent that the insurer proves that it has been prejudiced by undue delay). Kaip nurodoma Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare, atitinkamų terminų pranešti apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo klausimą Principų 6:101 straipsnio 3 dalies nuostata išsprendžia draudėjo naudai. Kadangi būtent draudikai dažniausiai remiasi pažeidimu pranešti apie draudžiamąjį įvykį, kaip pagrindu atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tai būtent draudikams tenka pareiga įrodyti žalą, o tai daugeliu atvejų draudikams yra per sudėtinga arba netikslinga (angl. inexpedient) padaryti. Antra, gali būti daroma išvada, kad draudimo išmokos sumažinimas yra vienintelė sankcija, numatyta Principų 6:101 straipsnio 3 dalyje. Taigi draudikams neturi būti leidžiama remtis pareigos pranešti apie draudžiamąjį įvykį terminų, nustatytų draudimo liudijime, pažeidimu, kaip sąlyga apskritai nemokėti draudimo išmokos. Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare taip pat nurodoma, kad daugelio Europos valstybių draudimo teisėje draudikas turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu draudėjas pažeidžia pareigą pranešti apie draudžiamąjį įvykį ir draudikas gali įrodyti, kad dėl to jis patyrė nuostolių. Kai kuriose jurisdikcijoje draudikams suteikiama teisė nemokėti draudimo išmokos tik apgaulės (angl. fraud) arba tiesioginės tyčios (angl. direct intention; lot. dolus directus) atveju.
Šią bylą nagrinėję teismai aplinkybes, susijusias su draudimo liudijimo 9.1, 10 punktuose nurodytų terminų pažeidimu, vertino kaip pagrindą spręsti, kad draudikas (atsakovas) pagrįstai atsisakė išmokėti draudėjui (ieškovui) atitinkamą draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jeigu ieškovas būtų laiku pranešęs apie pirkėjų mokėjimo uždelsimus ir pavedęs išieškoti skolą, būtų buvusios galimybės anksčiau imtis skolos išieškojimo veiksmų ir taip sumažinti galimus nuostolius.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad draudimo liudijimo 9.1 ir 10 punktuose nurodytų terminų pažeidimas konkrečiu byloje susiklosčiusiu atveju galėtų būti vertinamas kaip pagrindas mažinti išmokamos draudimo sumos dydį (draudiko patirtos žalos, kurią, remiantis CPK 178 straipsniu, jis turi įrodyti, dydžiu), bet ne kaip pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.“
Taigi vėl pasitelkiama ne tik kitų nacionalinių teismų praktika, bet ir soft law instrumentas. Šis išaiškinimas labai vertingas, nes paaiškina Lietuvoje gana retai pasitaikančios prekinių kreditų draudimo sutarties sampratą, iš šios sutarties kylančią didelę riziką ir griežto tokio tipo sutarčių sąlygų laikymosi svarbą.
Tomo Chochrin tinklaraštis 