Žyma: doktrina

Įvyko mažas stebuklas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tiesiogiai pasirėmė teisės doktrina

Esu maloniai nustebintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje Nr. 3K-3-244/2014, kurią priėmė Virgilijus Grabinskas, Birutė Janavičiūtė ir Gintaras Kryževičiaus (jaučiu pareigą išvardinti teisėjus), tiesiogiai, su nuoroda, remiamasi teisės doktrina! Štai: Untitled

Tai yra ypatingai retas atvejis, kai LAT’as deda nuorodą į doktriną, tokių per visą istoriją būtų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Na, gal dar prireiktų kelių kojų pirštų… Kodėl taip džiaugiuosi, todėl kad teisės mokslininkų doktrina Lietuvoje niekada nesulaukė pagarbos iš praktikų. Jeigu paklaustume ne vieno mokslininko, dažnas atsakytų, kad jaučiasi, jog straipsnius rašo pats sau. Neretai gali išgirsti, kad teorija eina sau, o praktika sau. Mano nuomone, tai yra visiškas nesusipratimas. Galima paspėlioti, kodėl taip yra.

Pirmiausia, pats LAT’as yra uždavęs tokį toną, kad teismai negali cituoti nieko kito išskyrus įstatymą (teisės aktą) ir pačių savo sprendimus. Iš kur toks požiūris? Aš bandyčiau pagrįstai spėti, kad čia kvepia prancūzišku stiliumi ir Montesquieu, kad teismas yra įstatymo burna. Taip pat užuodžiu ir prancūziškosios kasacijos kvapą. Pats kasacinis teismas šioje valstybėje buvo įkurtas kaip Tribunal de cassation 1790 m., kuriam patikėta funkcija “laužyti“ žemesnių instancijų teismų sprendimus. Šis teismas iš pradžių net nebuvo laikomas teismu ir stovėjo vykdomosios valdžios vietoje. Kadangi nebuvo teismas, tai ir nesistengdavo argumentuoti sprendimų, tai būtų buvę blogo tono ženklu. Per kelis šimtmečius jis tapo teismu, tačiau sprendimai ne per daugiausiai pasikeitė. Sausa argumentacija, niekada necituojama doktrina, sprendime nematai teisėjo vidinio mąstymo proceso, kaip prieita prie sprendimo. Aišku, nesakau, kad mūsų teismai yra tokie. Jie yra gana nemažai nuo to pažengę, tiesiog lyginamuoju aspektu žiūrint, mūsų teismų sprendimai, man labiausiai primena Prancūzijos teismų sprendimus ir LAT’as neretai panašus į Prancūzijos kasacinį teismą.

Pamenu, kai 2013 m. rudenį Mykolo Romerio universitete vyko konferencija, skirta pristatyti leidinį civilinio kodekso dešimtmečiui, doc. dr. Ramūnas Birštonas kėlė klausimą, kodėl doktrina nepelnytai nukišama į galą ir konstatavo, kad teismai faktiškai ja nuolat remiasi, tačiau cituoja iš esmės niekada nenurodydami į citatos šaltinį ir taip nuolat pažeidinėja autorių teises. Į šias pastabas atsakė LAT’o civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudenaitė, kuri pasakė maždaug taip, kad LAT’e  nuo senų laikų susiformavo tokia tradicija necituoti su nuorodomis ar išnašomis, nes įstatymas nesuteikia tokios teisės ir jokiame įstatyme teisės doktrina nėra nurodyta kaip teisės šaltinis. Perpasakoju iš atminties, tikiuosi, šie asmenys per daug nesupyks, jei netinkamai perteikiau jų mintis.

Šį pavasarį į Mykolo Romerio universitetą buvo atvykęs pasaulinio garso sutarčių ir deliktų lyginamosios teisės profesorius Thomas Kadner Graziano, su kuriuo man teko garbė diskutuoti teismų sprendimų argumentacijos klausimais lyginamuoju aspektu. Papasakojau jam mūsų situaciją ir šiuos aukščiau pateiktus necitavimo argumentus, tai jis buvo gana nustebęs. Į argumentą, kad doktrina nėra įvardinta jokiame įstatyme kaip šaltinis ir jis atsakė labai parastai:

– Ar yra įstatymas, ar jo nuostata, kuri draudžia cituoti teisės doktriną?

Atsakymas yra aiškus. Jis kritiškai žiūrėjo į tokią mūsų teismų poziciją. Man irgi neatrodo, kad prancūziškas teismo sprendimų argumentavimo modelis yra geras. Tokia mūsų teismų netinkamo citavimo pozicija turi tiesioginius neigiamus padarinius pačiam doktrinos vystymuisi. Pirmiausia, mokslininkai būtų labiau motyvuoti rašyti, jeigu juos skaitytų ir jų darbus naudotų praktikoje. Teismai tinkamai pacituodami, pvz., “mokslininkas X teigė, kad šį teisės institutą reikia taikyti taip, tačiau teismas nemano, kad toks taikymas būtų tinkamas, nes…“ arba “egzistuoja šios normos lingvistinio-sisteminio aiškinimo problema, tą pastebėjo publikacijoje Y mokslininkas X, teismas pritaria tokiai pozicijai ir  mano, kad toks normų aiškinimas būtų labiau tinkamas teisės akto tikslui pasiekti“ ir panašių formuluočių gali būti begalės. Tai būtų nutiestas tiltas tarp doktrinos ir praktikos ir teisės mokslininkams atsirastų grįžtamasis ryšys. Juokinga klausyti teisėjų priekaištus, kai jie leidžia sau konferencijose pasakyti, kad tuo ar anuo klausimu nėra doktrinos. Kodėl ji turėtų būti, kad nucopypastinti kaip savo sugalvotą argumentaciją ir net neįdėti išnašos? Antra, kai teismai nepripažįsta doktrinos naudos, tai jos nevertina ir kiti teisininkai-praktikai. Pamenu, kai būdamas bakalauro studentas atlikinėjau praktiką vienoje advokatų kontorų ir viename iš savo pirmųjų parašytų procesinių dokumentų citavau doktriną ir įdėjau išnašą tame dokumente į tai, ką pacitavau. Advokatas (ar advokato padėjėjas, jau nepamenu) liepė pašalinti išnašą iš procesinio dokumento. Turėjau doktrinos citatą palikti kaip savo sugalvotą argumentaciją, o išnašą išmesti lauk. Man tai neatrodo sveika praktika.

Todėl mane džiugina šį LAT’o nutartis. Norisi tikėtis, kad ši nutartis nėra atsitiktinumas. Labai stebina, kad įdėtas ne tik straipsnio pavadinimas, bet ir nuorodą į jį. Tiesa, tai padaryta labai nedrąsiai, nes paspaudus ant nuorodos, ji neatsidarys. Taip pat stebina, kad straipsnio autorius yra G. J. Kodėl G. J.? Ko gero, kompiuterinė programa nuasmenino autorės pavardę, o teisėjo pranešėjo padėjėjas(a) tiesiog to nepastebėjo.  G. J. – Gintarė Jakuntavičiūtė, paspaudę ant šios nuorodos galite parsisiųsti LAT’o cituojamą jos mokslinį straipsnį.

Labai sveikinu ir dar kartą noriu pasidžiaugti teisėjais, kurie išdrįso pacituoti doktriną. Net ir tokios smulkmenos gali turėti labai didelę reikšmę teisinės sistemos pažangai ir ateities raidai.

Paksas prieš Lietuvą sprendimo įgyvendinimo būdai

Po EŽTT sprendimo pripažinusio, kad įstatymų ir konstitucinės doktrinos nustatytas iki gyvos galvos draudimas būti renkamam į pareigas, kurioms reikia prisiekti, pripažinimo neproporcingu, iškilo teisinė situaciją, kurią reikia per protingą terminą išspręsti. Protingas terminas šiuo atveju reiškia, kiek įmanoma greičiau, nes pačios R. Pakso peticijos priėmimas, iš pradžių vertintas kaip pavėluotas (o galų gale taip vertino ir teisėjai pareiškę atskirąją nuomonę), o galiausiai prieita prie išvados, kad terminas kreiptis į EŽTT nepraleistas, nes valstybės pažeidimo pobūdis yra tęstinis t.y. žmogaus teisių pažeidimas tęsiasi iki kol jis nebus pašalintas, tai reiškia, kad iki tol, kol nebus pakeista  sankcija ir nustatytas proporcingas terminas, kuris suteikia galimybe valstybės pareigūnui, pašalintam apkaltos proceso metu, sugrąžinantis teisę po tam tikro laiko vėl kandidatuoti į parlamentą.

Prisijungdama prie Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Lietuva įsipareigojo pašalinti bet kokius prieštaravimus tarp šios Konvencijos ir nacionalinės teisės. Jeigu nacionalinė teisė prieštarauja Konvencijai, reiškia yra pažeidžiamos žmogaus teisės. Problema yra tame, kad šiuo atveju prieštaravimas yra tarp konstitucinės doktrinos (t.y. aktų turinčių Konstitucijos galią) kartu ir rinkimų įstatymų prieš Konvencijos 1 protokolo 3 straipsnio, kuris saugo piliečių teises būti išrinktiems į įstatymų leidžiamosios valdžios institucijas.

Atmetus visas politines kovas turime visų pirma susikoncentruoti į teisinį problemos sprendimą. Kaip galima matyti iš mano ankstesnių įrašų, aš esu mūsų konstitucinės doktrinos šalininkas, kuri numatė atėmimą teisės būti renkamam iki gyvos galvos. Tačiau EŽTT priėmus tokį sprendimą, mes privalome jo laikytis ir jį tinkamai įgyvendinti t.y. pašalinti pažeidimus.  Turbūt, neperdėsiu pasakydamas, kad EŽTT yra autoritetingiausia žmogaus teisių gynimo institucija. Mano siūlymas politinėms partijoms baigti žaidimus ir koncentruotis į problemos sprendimą. Niekaip negaliu pritarti nei V. Mazuronio skleidžiamai propagandai, kad “EŽTT pripažino valstybinį perversmą neteisėtu“ ir “dėl to galima abejoti kitais KT sprendimais“, nei A. Kubiliaus pasisakymams, kad “Paksas pralaimėjo“. Tai yra vienodai kvaili pasisakymai iš abiejų politikų lūpų. Visų pirma, EŽTT nesprendė dėl apkaltos proceso atitikimo Konvencijos 6 str. 1 daliai saugančiai teisę į tinkamą teismo procesą. Antra, sakyti, kad Paksas nelaimėjo, kai EŽTT pripažįsta, jog žmogaus teisės pažeidžiamos valstybėje yra absurdiška. Jeigu, net vertinti, kad “Paksas nelaimėjo“ yra aišku viena – valstybė pralaimėjo. Šiomis mintimis noriu pabrėžti tai, kad nereikia bandyti nei sumenkinti teismo sprendimo, nei jį išpūsti. Reikalo esmė yra, kad terminas iki gyvos galvos yra neproporcingas.

Dabar galima pereiti prie pačios problemos sprendimo. Mano manymu yra keletas būdų, kuriuos reiktų iš eilės išbandyti. Bet pirmiausia noriu atmesti V. Mazuronio pasiūlymą, kuris manau bus svarstomas, kad reikia kreiptis į Konstitucinį Teismą pagal Konstitucinio teismo įstatymo:

62 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo peržiūrėjimas

Konstitucinio Teismo nutarimas gali būti peržiūrėtas jo paties iniciatyva, jeigu:
1) paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios buvo nežinomos Konstituciniam Teismui nutarimo priėmimo metu;

Tai nėra tinkamas pagrindas. Nes EŽTT sprendimas negali būti  naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės, kurios nebuvo žinomos sprendimo metu. Procesiškai tai yra tokios faktinės aplinkybės, kurios egzistavo sprendimo priėmimo metu, tačiau nebuvo žinomos. Todėl EŽTT sprendimas niekaip neatitinka šios normos turinio. Šią galimybę turime atmesti.

Manau, kad realiai egzistuoja du sprendimo būdai: 1) be Konstitucijos teksto keitimo; 2) keičiant Konstitucijos tekstą.

Pirmuoju atveju reikėtų pakeisti Seimo rinkimų įstatymą taip, kad jame jau būtų nustatytas protingas terminas, po kurio apkaltos metu nušalintas valstybės pareigūnas galėtų būti renkamas Seimo nariu. Prašymą Konstituciniam Teismui formuojant Paksas prieš Lietuvą EŽTT sprendimo pagrindu ir taip prašyti keisti egzistuojančią 2004 m. gegužės 25 d. doktriną pagal 2006 metų kovo 26 d. nutarime suformuotus konstitucinės doktrinos kriterijus: neišvengiamumą, objektyvią būtinybę, konstitucinį pagrindžiamumą ir pateisinamumą. Mano įsitikinimu, EŽTT sprendimas visiškai tenkina šiuos kriterijus. Yra būtina, kad šiuo atveju Konstitucinis teismas pakeistų šią doktriną:

“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.

Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.

Pagal Konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, niekada negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

Asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.“

Būtent ši doktrinos, dalis išaiškina 2004 gegužės 25 d. ir Sacharuko bei Karaliaus apkaltos nutarimuose, prieštarauja Konvencijai. Todėl pakeitus rinkimų įstatymus – numačius terminus, KT priėmęs prašymus dėl šių įstatymų konstitucingumo turės šias nuostatas keisti ir aiškinti atsižvelgiant į EŽTT priimtą sprendimą. Tačiau, negalime būti įsitikinę, kad KT tai padarytų. Bet esame gana dėkingoje situacijoje, nes kovo mėnesį 1/3 atsinaujins KT sudėtis, o tai reiškia, kad nuo 2004 metais priimtų nutarimų KT sudėtis bus pasikeitusi 2/3, o tai suteikią viltį, kad atsinaujinusi teismo sudėtis būtų labiau linkusi keisti praktiką, nes jie nėra prie jos “prisirišę“, nepaisant to, kad ja remtasi ir buvo plėtota dar per 2010 metų apkaltą, tačiau joje po KT pozicija, kaip atskleista mano įraše Konstitucinė problema: atsakomybės ribos apkaltos procese yra šiek tiek sušvelnėjusi ir net gi galima įžvelgti šiokių tokių prieštaravimų su 2004 metų doktrina. Dar egzistuoja paradoksas tame, kad atsinaujinus KT sudėčiai turėtume teisėją D. Žalimą, kuris tikrai žinotų, kaip tinkamai pakeisti KT doktriną ir priderinti ją prie EŽTT sprendimo, tačiau jis turės nuo šios bylos nusišalinti, nes buvo vienas iš vyriausybės atstovų byloje Paksas prieš Lietuvą.

Taigi, toks būtų pirmasis sprendimo būdas. Tačiau, jeigu šiuo atveju KT nekeistų doktrinos t.y. naujus rinkimų įstatymų pakeitimus pripažintų antikonstituciniais, reikėtų griebtis antrojo būdo – keisti Konstitucijos tekstą.

Šiuo atveju reikėtų Konstitucijos tekste suformuluoti nuostatas numatančias terminą, po kurio būtų galima kandidatuoti į Seimą. Pakeitus tekstą, ankstesnė konstitucinė doktrina, numatanti negalimumą naudotis pasyviąja rinkimų teise iki gyvos galvos netektų galios. Iš pažiūros šis kelias gali atrodyti lengvesnis, bet manau, kad yra priešingai. Rasti  politinės valios Seime keisti Konstituciją bus be galo sudėtinga. Todėl siūlyčiau pasinaudoti pirmuoju variantu, o jeigu jis nepasiteisintų, tik kaip kraštutinę priemonę siekiant įgyvendinti EŽTT sprendimą keisti Konstituciją.

Baigdamas šį įrašą norėčiau aptarti paskutinį dalyką. Man kyla klausimas, kaip pasielgs Seimas: keis nuostatas visų rinkimų įstatymų (t.y. ir prezidento) ar tik Seimo? Galima būtų pasielgi formaliai ir nelabai teisingai pakeičiant tik Seimo rinkimų įstatymo nuostatas, nes EŽTT sprendime pasisakė griežtai ir formaliai būtent dėl 1 protokolo 3 straipsnio, kuris apimą teisę būti išrinktam į parlamentą. Kitaip tariant, Konvencijoje materialioji teisė nenumato analogiškos apsaugos teisei būti išrinktam prezidentu t.y. į vykdomąją valdžią.  Tačiau, jeigu Konstitucinis Teismas keis ir plėtos savo doktriną kreipimosi dėl pakeisto Seimo rinkimų įstatymo pagrindu, jis negalės pakeisti doktriną tik ta apimtimi dėl galimybės būti išrinktam į Seimą, o palikti senąją doktriną galioti Prezidentui. Priesaikos reikšmė yra vienoda, nesvarbu kokias pareigas eiti yra prisiekiama, todėl toks doktrinos išskyrimas būtų visiškai Konstituciškai nepagrįstas, todėl turėtų būti keičiama  doktrina, kurioje kalbama apie šiurkštų priesaikos sulaužymą visa apimtimi. Todėl norėdami būti sąžiningi ir teisingi iki galo turėtume keisti ir prezidento rinkimų įstatymą, nes manau, po 2012 Seimo rinkimų pasikeitus politinių jėgų išsidėstymui, šie pakeitimai bus įvykdyti vienaip ar kitaip..

 

Pensijų kaip privačios nuosavybės konstitucinė doktrina

Po 2010 m. balandžio 20 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo minėtasis teismas reguliariai užverčiamas su kreipimaisis iš kitų teismų, kuriais prašoma ištirti tam tikras teisės aktų nuostatas dėl jų konstitucingumo. Prašymų dalykas – socialinės garantijos, šiuo atveju dažniausiai pensijos. Manau, tai galima pavadinti sniego gniūžtės efektu. Kreipimųsi esmė, yra krizės laikotarpių sumažintos pensijos ir teisėtų lūkesčių gynyba pensijos kaip privačios nuosavybės gynimo doktrina. Šiuo klausimu pasidomėjau, nes ne vienas asmuo klausė “kaip ten yra su ta pensija privačia nuosavybe?“. Taigi šio įrašo tikslas yra atskleisti pensijos kaip privačios nuosavybės sąvokos turinį ir pateikti šiokias tokias pastabas.

Pati doktrina egzistuoja gana seniai, bet dabar ji didžiulės socialinės grupės susidomėjimo objektu ir pažeistų konstitucinių teisių gynybos priemone.  Ji mūsų konstitucinėje doktrinoje atsirado 2002 lapkričio 25  d. nutarime, kuriame LKRT nurodė, kad:

“asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį“.

Tačiau ši idėja negimė iš niekur, Konstitucinis Teismas ją “rado“ Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) doktrinoje. Tiksliau pasakius rado vieną sakinį ir jį išplėtojo, kurio pagrindu dabar turime gana keistą konstitucinę nuosavybės sampratą į kurią įeina socialinės garantijos. Taigi, LKRT pagrindė šią nuostatą teigdamas, kad:

“Teisė į senatvės pensiją su teise į nuosavybę yra siejama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (Cour eur. D. H., arrêt Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4 juin 2002)“

Aš toli gražu nesu geras EŽTT praktikos specialistas, bet oficialaus teismo tinklalapio paieška naudotis moku ir paieškojau praktikos šiuo klausimu. Be minėtos LRKT bylos nieko neradau, todėl nors ir ne kategorišką, bet galiu daryti išvadą, kad EŽTT šios doktrinos neplėtoja. Grižtant prie pačios bylos galime pastebėti, kad EŽTT sprendimą priėmė 2002 birželio 4 d., o LRKT ja pasirėmė 2002 lapkričio 25 t.y. apytiksliai po pusmečio. Akivaizdu, kad per tokį trumpą laiko tarpą pats EŽTT tos doktrinos niekaip negalėjo susplėti išplėtoti.

Dabar kas buvo pasakyta toje byloje. Bylos esmė, kad pareiškėja, gyvendama Nyderlanduose, tam tikrą laiko tarpą negavo pensijos. Tokį teisinį reglamentavimą ji ginčijo, kaip diskriminacinį. Per daug nesiplėsiu į detales, nes jos dabar nagrinėjamu klausimu yra nereikšmingos. Vienas iš pareiškėjos gynybos argumentų buvo, rėmimasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 1 protokolo 1 straipsniu, kuriame teigiama, kad:

“Every natural or legal person is entitled to the peaceful enjoyment of his possessions. No one shall be deprived of his possessions except in the public interest and subject to the conditions provided for by law and by the general principles of international law.

The preceding provisions shall not, however, in any way impair the right of a State to enforce such laws as it deems necessary to control the use of property in accordance with the general interest or to secure the payment of taxes or other contributions or penalties.”

PASTABA. Šis teisinis reguliavimas iš esmės atitinka mūsų Konstitucijos 23 straipsnį, kuris dabar aptariamo LRKT išaiškinime vyraujantis t.y. juo nustatoma teisė į pensiją kaip privačią nuosavybę. Šiame straipsnyje nurodoma:

“Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Į šį pareiškėjos argumentą, kurį ginčyjo Nyderlandų vyriausybė, EŽTT be kitų argumentų pasakė, kad:

“the applicant’s rights to a pension under the General Old Age Pensions Act could be regarded as a “possession” within the meaning of Article 1 of Protocol No. 1 and that, consequently, Article 14 of the Convention was applicable.“

T.y. iš esmės pritarė pareiškėjos pozicijai, kad teisė gauti pensiją patenka į privačios nuosavybės sąvoką. Daugiau nieko apie tai nebuvo pasakyta. Taip mūsų konstitucinėje teisėje po pusmečio atsirado šį sąvoka, kuri įnirtingai plėtojama ir dabar. Tačiau derėtų nepamiršti vieno dalyko, kad EŽTT kaip teismas yra ypatinga institucija. Tai yra ta tikroji paskutinioji instancija, kuri padeda žmonėms apginti savo teisės, kai valstybės viduje dėl vienokių ar kitokių priežasčių to padaryti neįmanoma. EŽTT pagrindinė funkcija yra teisių gynyba, o gindamas jas, jis neretai sugeba laužyti iš pažiūros nusistovėjusius teisės institutus ir teisines sąvokas. Taip yra dėl konvencijos senumo ir lakoniškumo, kai reikia apginti konkretaus asmens A teisės byloje X, esamą žmogaus teisių pažeidimą reikia patalpinti po kažkuria konvencijos nuostata. Šiuo atveju viena iš nuostatų buvo 1 protokolo 1 straipsnis kalbantis apie privačią nuosavybę.

Toliau ši doktrina aktyviai plėtojama LRKT praktikoje ir, atsižvelgdamas į Konstitucinį Teismą pasiekiančius prašymus, bus plėtojama ir ateityje. Minėtame nutarime LRKT toliau plėtoja šią doktriną nurodydamas, kad:

“Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.,  2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).“

Kaip matome, čia socialinė garantija (pensija) virsta privačia nuosavybe, kurios gynybą užtikrina 23 straipsnis. Remiamasi ne vienu konstituciniu principu, bet, ko gero, svarbiausią vaidmenį nagrinėjant esamą problemą dėl paties pensijų mažinimo atlieka teisėtų lūkesčių principas. Jis yra tas saugiklis, kuris neleidžia mažinti pensijų. Tai pasako ir LRKT:

“valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų: asmenys, kuriems Konstitucijos ar įstatymo nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Minėta ir tai, kad kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga; konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga; teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.“

Štai čia pradeda kilti problemos. Teisėti lūkesčiai yra iš esmės suabsoliutinami ir susidaro tokia situacija, kai valstybė nebegali mažinti socialinių garantijų, o gali jas tik didinti. Čia prieiname ir prie to, kad pati pensijos kaip privačios nuosavybės doktrina parodo savo ydingumą. Galvoje kyla mintis, kad valstybei didinat pensijas didėja ir privačios nuosavybės apimtis. Įdomu. T.y. priimamas politinis sprendimas, kas pas mus yra populiaru prieš rinkimus, o tai reiškia, kad padidėjo didžiulės socialinės grupės privati nuosavybė. Iš esmės ji atsirado iš oro ir ją gina teisėtų lūkesčių principas bei Konstitucijos 23 straipsnis. Tokios problemos atsiranda tada, kai Konstituciniame teisme nebelieka civilinės teisės specialistų ir socialinė garantija, kurią laiduoja valstybė, tampa privačia neliečiama nuosavybe su visom iš plaukiančiomis jos apsaugos priemonėmis:

“Taigi teisinio reguliavimo koregavimas, kuriuo mažinamos senatvės pensijos dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų senatvės pensijoms mokėti, sukaupimas, reiškia ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu tam tikru mastu yra ribojama asmens, kuriam senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, nuosavybės teisė.“

Toliau seka išaiškinimai, kad kadangi tai privati nuosavybė, valstybei ją nusavinus t.y. per krizės laikotarpį mažinant socialines garantijas, būtina nustatyti jų kompensavimo mechanizmą:

“Taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, mažindamas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos sumažinimo.“

Paryškinau sąvokas “per protingą laikotarpį“ ir “teisingai kompensuoti“ ne šiaip. Pirmoji reiškia, kiek įmanoma greičiau, o antroji sugrąžinti visą nusavintą privačią nuosavybę.

Viena iš priežasčių, kodėl mano manymu pensijos kaip privačios nuosavybės doktrina yra iš esmės ydinga – mūsų pensijų sistema ir jų kaupimo mechanizmas. Būdamas gana jaunas, anksčiau galvodavau, kad pensija yra kaupiama taip, kad kas kartą tau yra nurėžiama dalis darbo užmokesčio, kuris laikomas sąskaitoje X iki asmuo sulauks tam tikro amžiaus ir iš tų sukauptų lėšų senatvėje gaus periodines išmokas. Deja, klydau. Štai kaip pats LRKT apibūdina pensijų kaupimo sistemą:

“visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas – kad dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdantys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių.“

Mano ekonomikos žinios menkos, bet manau, LRKT čia gana tiksliai apibrėžė kaip veikia mūsų socialinio draudimo sistema. Ji veikia ad hoc (tam reikalui), tai reiškia, kad tu dirbdamas iš esmės nekaupi sau pensijos (nors negalima pamiršti, kad nuo tavo socialinio draudimo įmokų dydžio priklausys tavo pensijos dydis, bet nagrinėjama tema tai nėra esminė detalė), tavo įmokos tuo metu keliauja esamiems pensijų gavėjams. Taip man visiškai nesuprantamas atrodo privačios nuosavybės dydis, kaip jį reikia pamatuoti, tu sau pensijos iš esmės nekaupi, o esi priklausomas nuo ateities kartų našumo ir jų sukurtos ekonominės-socialinės gerovės.

Apibendrindamas, manau, kad LRKT suklydo sukūręs tokią doktriną, kurios pasekmes dar ilgai teks virškinti ateities kartoms ir kurios tikrai nepriartins prie krizės pabaigos. Manau, Konstitucinis teismas galėjo apsiriboti ir be 23 str. ir puikiai taikyti likusią sukurtą doktriną socialinėms garantijoms. Manau galėjo užtekti:

“Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą, kaip konstitucinę vertybę; valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Valstybė turi sukurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę apsaugą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą, kaip vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris suponuoja, kad:

– paskirtų ir mokamų pensijų mažinimas turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jis turi būti būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti;

– įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį paskirtų ir mokamų pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos;

– gali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje nustatytos pensijos būtų nemažinamos; nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik pensiją gaunančio asmens minimalius socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama.“

Baigdamas noriu pridurti, kad jokių būdu nesu tas, kuris nori, kad iš pensininkų būtų atimamos ar mažinamos pensijos. Tačiau yra susiklosčius reali ekonominė situacija, kurios reikia paisyti. Jeigu politikams didinant socialines garantijas egzistuoja ekonominis pakilimas, tai atėjus metui jas mažinti ir sukūrus pensijų apsaugos doktriną, padarančia jas neliečiamas ekonominio pakilimo nėra ir po šio LKRT išaiškinimo biudžete pinigų tikrai nepadaugėjo. Būtų idealu, bet taip nėra. Todėl tokios doktrinos formavimas yra daugiau fikcinio pobūdžio ir vargu, ar kada bus įgyvendintas realybėje, o tai nedidins žmonių pasitikėjimo nei valstybe, nei teisingumo sistema, nei Konstitucija. Kaip paaiškinti žmogui, kad yra Konstitucinio TEISMO sprendimas, bet jis nėra vykdomas?? Todėl, manau, kad tikrai reikėjo pasirinkti labiau rezervuotą poziciją, nes ateityje tai kainuos labai brangiai. Reikėtų nepamiršti, kad realybėje teisė yra įrankis (šiuo atveju nekalbu apie teisinę valstybę kaip vertybę), kuriuo nebus galima pasinaudoti, jeigu nėra tam tinkamos politinės ir ekonominės terpės ir taip ji virsta deklaratyvia..


%d bloggers like this: