Senokai nieko nerašiau sutarčių teisės tematika, todėl metas atsigriebti :) Šis įrašas skirtas iliustruoti sutarties privatumo doktrinos, dar kitaip vadinamos sutarties uždarumo principu, veikimą per subrangos teisinius santykius, 2011 m. balandžio 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 3K-3-157/2011 kontekste.
Visi žinome, kad sutarties uždarumo principas reiškia, kad sutartis saisto tik jos šalis. Šiek tiek plačiau apie sutarties uždarumą LAT’as yra pasisakęs 2011 m. spalio 4 d. nutartyje 3K-3-367/2011:
“Sutarties privalomumas ir uždarumas – klasikiniai ir visuotinai pripažįstami sutarčių teisės principai, kartu išreiškiantys būdingas sutarties, kaip sandorio, savybes. Abu šie principai bendriausia prasme atsispindi CK 6.154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje sutarties sampratos apibrėžtyje: sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikros rūšies veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Be to, sutarties privalomumo principo turinys tiesiogiai įtvirtintas CK 6.189 straipsnio 1 dalies normoje – teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutarties uždarumo principas pažodžiui konkrečioje CK normoje neapibrėžtas, teisės doktrinoje ir praktikoje jis suformuluotas remiantis civilinių santykių reglamentavimo ypatumais ir sutarčių teisės normų sisteminiu vertinimu. Civilinių santykių subjektai veikia inter alia lygiateisiškumo, autonomijos, nesikišimo į privačius reikalus principų pagrindu, civiliniams santykiams nebūdingas pavaldumas, iš to išplaukia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus. Tai yra sutarties uždarumo principo esmė. Sutarties uždarumo principo turinys ir veikimo ribos skirtingose teisės sistemose ar valstybėse gali būti skirtingi ir priklauso nuo nacionalinėje teisėje įtvirtinto reguliavimo. Lietuvos teisėje įtvirtintas santykinis sutarčių uždarumo principas, kurio turinys kasacinio teismų praktikoje aiškinamas kaip bendroji sutarčių teisės taisyklė, kad sutartis susaisto tik jos šalis, todėl, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms“.
Taigi čia atskleista privatumo doktrinos esmė. Mano norima aptarti probleminė sritis – subrangos teisiniai santykiai. Kadangi subrangos sutartis sudaroma tik tarp subrangovo ir rangovo, daugelyje teisinių sistemų, tarp jų ir Lietuvoje, pripažįstama, kad neegzistuoja teisinis ryšys tarp užsakovo ir subrangovo. Problemos esmė, kad tuo atveju, jei subrangovas neįvykdo savo sutartinių įsipareigojimų, jis yra atsakingas rangovui. Užsakovas gali reikalauti nuostolių atlyginimo tik iš rangovo, jei subrangovas neįvykdo savo sutartinių įsipareigojimų ir tik tokiu atveju, jei rangovas yra atsakingas užsakovui pagal rangos sutartį už tokius nuostolius. Teisinėse sistemose, kur neegzistuoja teisinis ryšys tarp užsakovo ir subrangovo, užsakovas nėra įpareigojamas apmokėti subrangovui šio atliktus darbus ir subrangovas privalo siekti apmokėjimo iš rangovo, kuris atitinkamai pareikalaus apmokėjimo iš užsakovo pagal sudarytą rangos sutartį. Ir atvirkščiai, užsakovui nevykdant pareigų, atsakomybę prieš subrangovą neša rangovas. Tai reiškia, teisinio ryšio tarp užsakovo ir subrangovo nebuvimas sudaro situaciją, kai užsakovas su subrangovu vienas prieš kitą nėra niekaip atsakingi. Dažniausiai praktinės problemos atsiranda tada, kai kas nors atsitinka su rangovu ir tarp subrangovo ir užsakovo nebelieka tarpininko t.y. asmens, kuris su jais abiem turi teisinį ryšį sutarčių pagrindu. Elementariausias to pavyzdys – rangovo bankrotas. Tačiau pasitaiko atvejų, kai problemos kyla dėl užsakovo ar subrangovo. Vėlgi, tai gali būti kurio nors iš jų bankrotas.
Tačiau dingus rangovui, užsakovui ar subrangovui praktiškai nelieka teisinių instrumentų savo teisės. Tam nepadeda net kvazi-deliktas, dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes nėra tenkinamos jo sąlygų visetas. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika.
“Pasvirosios“ sąlygos nėra tenkintinos, nes pvz.: subrangovas negavęs atlyginimo už atliktus darbus, gali savo teises ginti kitais būdais, nesvarbu, kad tai bus neefektyvu t.y. bankroto byloje stoti į trečią eilę su visais kitais kreditoriais.
JAV nepagrįsto praturtėjimo institutas subrangos teisiniuose santykiuose turi kitokias sąlygas, kurios leidžia apginti savo teises:
1. užsakovas gavo ir priėmė naudą, kaip subrangovo darbų pasekmę;
2. subrangovas pagrįstai tikisi atlyginimo tada, kai atlieka darbus; ir
3. būtų neteisinga leisti užsakovui pasisavinti naudą, gautą iš subrangovo veiksmų be apmokėjimo subrangovui.
Šiek tiek skiriasi nuo lietuviškų bendrųjų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų :)
Klausimas, kaip subrangovui ar užsakovui ginti savo teises Lietuvoje? Atsakymas pateiktas mano minėtoje balandžio 4 dienos LAT’o nutartyje, kuris iš esmės gali pasitarnauti sprendžiant problemą bet kokią problemą, kylančią iš piniginių reikalavimų, dėl bet kurio iš minėtų trijų subjektų:
“Byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo už atliktus darbus pagal trišalę subrangos sutartį.
2008 m. rugpjūčio 12 d. trečiasis asmuo UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ (užsakovas), atsakovas UAB „Gotika“ (generalinis rangovas) ir ieškovas UAB „Kauno Fauga“ (subrangovas) sudarė subrangos sutartį dėl plastikinių langų montavimo darbų administraciniame pastate Kaune, Studentų g. 3A. Sutarties 7.2 punkte nustatyta, kad už atliktus statybos darbus subrangovui sumoka užsakovas per 45 kalendorines dienas nuo priėmimo-perdavimo akto ir sąskaitos-faktūros pateikimo jam dienos; 10.1 punkte – kad subrangovas gali nutraukti sutartį, prieš trisdešimt kalendorinių dienų pranešęs generaliniam rangovui, jeigu užsakovas nustatyta tvarka nesumoka avanso ar kitų mokėjimų, nevykdo kitų sutartinių įsipareigojimų, bankrutuoja arba tampa nemokus.
Subrangovas atliko sutartyje numatytus darbus, 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 13 d. aktais juos perdavė užsakovui, 2008 m. rugsėjo 26 d. ir 2008 m. spalio 13 d. išrašė ir pateikė užsakovui sąskaitas–faktūras. Bendra atliktų darbų vertė yra 126 003,04 Lt. Užsakovas subrangovui buvo sumokėjęs 40 000 Lt avansą, todėl liko skolingas už atliktus darbus 86 003,04 Lt. Kadangi su subrangovu sutartyje nustatyta tvarka ir terminais nebuvo atsiskaityta, jis, vadovaudamasis sutarties 10.1 punktu, 2009 m. lapkričio 6 d. pranešė generaliniam rangovui apie subrangos sutarties nutraukimą. Sutarties 10.2 punkte nustatyta, kad, įsigaliojus pranešimui dėl sutarties nutraukimo, generalinis rangovas (atsakovas) nedelsdamas privalo sumokėti subrangovui (ieškovui) už atliktus statybos darbus. Remdamasis šiuo punktu, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 86 003,04 Lt skolos, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.“
Esmė, kad subrangos sutartis buvo trišalė. Atkreiptinas dėmesys į sutarties sąlygas, kurias sugebėjo sulygti subrangovo atstovas. Iš nutarties jas galima atgaminti taip:
Dabar, iš šalies žiūrint, problemos sprendimas atrodo gana paprastas: sudarai trišalę sutartį ir nusistatai tarpusavio atsiskaitymo sąlygas, nes CK 6.650 straipsnio 4 d. – dispozityvi norma. Galiu toliau pafantazuoti, nes be bylos medžiagos negalima visiškai tiksliai pasakyti, kodėl kilo šis ginčas t.y. kodėl rangovas nenorėjo atsiskaitinėti su rangovu, tačiau iš nutarties gana aiškiai matosi, kad tiek rangovas, tiek subrangovas žinojo, kad užsakovas tapo nemokus, o pats rangovas buvo bankroto bylos užsakovui iniciatorius. Manau, kad rangovas ginčijo minėtas sutarties nuostatas ir aiškino, kad CK 6.650 str. 4 d. nėra dispozityvi, nes subrangovui nukreipus reikalavimus į rangovą, jam pereitų teisė atgauti subrangovui sumokėtus pinigus iš užsakovo (fatinio naudos gavėjo), kuris bankrutuoja. Manau, rangovas tiesiog nenorėjo stoti į bendrą eilę su visais kitais užsakovo kreditoriais, todėl sąmoningai, visais įmanomais veiksmais stengėsi išvengti sutartinių prievolių vykdymo subrangovo naudai. Šioje situacijoje belieka pagirti asmenį, kuris atstovavo subrangovą sudarinėjant trišalę sutartį. Akivaizdu, jog tas asmuo puikiai išmanė subrangos sutartinių teisinių santykių problematiką ir įdėjo maksimalias pastangas, kad apsaugotų subrangovo interesus.
Apibendrinant galima pasakyti, jog sudarinėjant tokio tipo sutartis, CK sutarties šalims suteikia plačią dispoziciją, kuria priklausomai nuo atstovaujamos šalis, derybinės galios ir atstovo meistriškumo, reikia tempti kiek įmanoma savo naudai. CK 6.650 str. 4 d. dispozityvumas suteikia galimybę užsitikrinti teisinį tikrumą tiek užsakovui, tiek subrangovui.
P. S. Už straipsnio idėją dėkoju dr. Evaldui Klimui.
Tomo Chochrin tinklaraštis 